MIKELANDŽELAS

Antrasis florencijietis, kurio darbai išgarsino XVI a. Italų činkvečento meną, buvo Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarroti; 1475 – 1564). Mikelandželas buvo dvidešimt trejais metais vyresnis už Leonardą ir gyveno už pastarąjį keturiasdešimt penkerius metus ilgiau. Per savo ilgą gyvenimą jis galėjo pamatyti, kaip visiškai pasikeitė visuomeninė menininko padėtis. Jis pats irgi prisidėjo prie tų pasikeitimų. Jaunystėje Mikelandželo mokslai niekuo nesiskyrė nuo kitų amatininkų. Trylikos metų jis buvo priimtas pameistriu (mokiniu) į veiklią vieno geriausių činkvečento meistrų florencijiečio tapytojo Domeniko Girlandajo (Domenico Ghirlandaio) dirbtuvę. Girlandajas buvo viienas tų meistrų, kurių darbai mus žavi kaip spalvingo to meto gyvenimo atspindžiai, o ne kaip didieji genijaus kūriniai. Jis žinodavo, kaip patraukliai pavaizduoti Šventojo Rašto pasakojimus – taip, tarsi tos scenos būtų vykusios turtingų florencijiečių, kad ir jo globėjų Medičių, aplinkoje. 195 iliustracijoje matome Švč. Mergelės gimimą – jos motinos šv. Onos giminaitės atvyksta pasveikinti gimdyvės. Prieš mūsų akis – madingi XV a. antrosios pusės namai, o giminaičių apsilankymas – tai tikras oficialus pasiturinčių to meto visuomenės damų vizitas. Girlandajas įrodė, kad jis moka įsspūdingai sukomponuoti figūras į grupes ir pamaloninti žiūrovo akį. Jis įrodė, kad jam, kaip ir jo amžininkams, patinka antikinės temos – kambario gilumoje jis pavaizdavo klasikinio stiliaus reljefą su šokančiais vaikais.

Šioje dirbtuvėje jaunasis Mikelandželas, be abejo, galėjo išmokti visų amato gudrybių – gauti tv

virtus piešimo ir freskų tapymo pagrindus. Bet, kiek yra žinoma, Mikelandželui ne labai patiko gyvenimas žinomo dailininko dirbtuvėje. Jo supratimas apie meną buvo visai kitoks. Užuot perėmęs lengvą mokytojo techniką, jis ėmė studijuoti didžiuosius praeities meistrus – Džotą, Mazačą, graikų ir romėnų skulptūras, kurias rasdavo Medičių kolekcijoje. Jis bandė atskleisti antikos skulptorių paslaptis – jie žinojo, kaip pavaizduoti judantį kūną, jo raumenis ir gyslas. Kaip ir Leonardui, jam nepatiko mokytis anatomijos ir antrinio šaltinio – antikinės skulptūros. Jis pats tyrė žmogaus anatomiją, skrodė lavonus, darė modelių studijas, kol žmogaus figūroje, regis, jam nebeliko jokių paslapčių. Bet kitaip negu Leonardas, kuriam žmogus tebuvo viena iš daugelio jį žavėjusių paslapčių, Mikelandželas nuostabiai kryptingai gilinosi tik į šią vieną,troško ją iki galo atskleisti. Jis tikriausiai turėjo ypatingą suusikaupimo galią ir gerą atmintį, nes greitai nebeliko tokios pozos ar judesio, kuriuos jam būtų buvę sunku nupiešti. Net atrodė, kad sunkumai jį kaip tik traukė. Pozos bei rakursai, kurių daugelis garsių kvatročento meistrų nebūtų išdrįsę vartoti savo paveiksluose, bijodami netinkamai juos pavaizduoti, tik skatino jo menines ambicijas, ir sklido kalbos, kad šis jaunas dailininkas ne tik prilygo garbingiesiems antikos meistrams, bet ir pralenkė juos. Tik vėliau atėjo tokie laikai, kai jaunieji menininkai praleisdavo kelerius metus meno mokyklose, studijuodami anatomiją, pi
iešdami aktus, mokydamiesi perspektyvos bei kitų taisyklingo piešinio gudrybių. Šiandien daugybė paprastų komercinių dailininkų gali lengvai nupiešti žmogaus figūrą įvairiais rakursais. Mums sunkoka įsivaizduoti, kokį susižavėjimą tais laikais kėlė vien Mikelandželo įgūdžiai ir žinios. Sulaukęs trisdešimties, jis buvo visų pripažintas vienu geriausių to meto meistrų, genialumu prilygstančiu Leonardui. Florencijos miestas pagerbė jį, abiem šiems dailininkams užsakydamas miesto tarybos rūmuose nutapyti po epizodą iš Florencijos istorijos. Tai buvo dramatiškas įvykis dailės istorijoje – du milžinai varžėsi dėl palmės šakelės, ir visa Florencija susijaudinusi stebėjo jų pasiruošimus. Deja, jų darbai nebuvo baigti. 1506 m. Leonardas grįžo į Milaną, o Mikelandželas gavo kitą užsakymą, dar labiau kurstantį jo entuziazmą. Popiežius Julijus II panoro, kad jis atvyktų į Romą ir pastatytų mauzoliejų, vertą vyriausiojo krikščionių valdytojo. Mes jau girdėjome apie šio išmintingo, bet negailestingo valdytojo planus, todėl nesunku įsivaizduoti, kad Mikelandželas apsidžiaugė galimybe dirbti žmogui, turėjusiam ir pinigų, ir noro vykdyti drąsiausius sumanymus. Gavęs popiežiaus leidimą, jis tuoj pat iškeliavo į žymiuosius Kararo marmuro karjerus pasirinkti didžiulių luitų, iš kurių turėjo iškalti milžinišką mauzoliejų. Jaunąjį menininką sužavėjo tos marmuro uolos, kurios, regis, tik ir laukė jo kalto, kad pavirstų skulptūromis, kokių pasaulis dar nebuvo regėjęs. Daugiau kaip šešis mėnesius jis praleido karjere – pirko, rinkosi ir atmetinėjo, o jo galvoje kn
nibždėte knibždėjo sumanymų. Jis norėjo išvaduoti akmenyse glūdinčias skulptūras. Bet grįžęs ir pradėjęs darbą, pamatė, kad popiežiaus entuziazmas vykdyti šį didingą projektą gerokai išblėso. Dabar mes žinome, kad pagrindinė popiežiaus pasimetimo priežastis buvo ta, kad jo kapo planas kirtosi su kitu, jo širdžiai brangesniu, naujos Šv. Petro bazilikos planu. Mauzoliejus iš pradžių buvo skirtas senajai Šv. Petro bažnyčiai, bet jei ji bus nugriauta, tai kur stovės mauzoliejus? Be galo nusivylusį Mikelandželą apniko įvairūs įtarimai. Jis nujautė intrigas ir net bijojo, kad jo konkurentai, o visų labiausiai Bramantė, naujosios Šv. Petro bazilikos architektas, nori jį nunuodyti. Baimės ir įtūžio pagautas, Mikelandželas išvyko iš Romos į Florenciją ir parašė popiežiui įžeidžiamą laišką, kuriame pasakė, kad jei jis esąs reikalingas, tai popiežius galįs atvykti ir jį susirasti.

Visų nuostabiausia, kad popiežius nesupyko, bet pradėjo derybas su Florencijos miesto galva, kad tas įtikintų jaunąjį skulptorių grįžti. Regis, abi pusės sutiko, kad šio jauno menininko planai ir veiksmai yra tokie pat svarbūs, kaip ir kiti subtilūs valstybės reikalai. Florencijiečiai net ėmė baimintis, jog užsitrauks popiežiaus nemalonę, jei toliau teiks jam prieglobstį. Todėl Florencijos galva įtikino Mikelandželą grįžti tarnauti popiežiui ir davė jam rekomendacinį laišką, kuriame parašė, kad jo menui nėra lygaus Italijoje, o gal ir visame pasaulyje, ir je
ei tik jis būtų sutiktas palankiai, ,,tai sukurtų tokių dalykų, kurie sužavėtų visą pasaulį”. Bent kartą diplomatinė nota skelbė tiesą. Kai Mikelandželas grįžo į Romą, jį privertė priimti kitą užsakymą. Vatikane buvo koplyčia, pastatydinta popiežiaus Siksto IV, todėl ir vadinama Siksto koplyčia. Jos sienos jau buvo ištapytos garsiausių ankstesnės kartos dailininkų: Botičelio, Girlandajo ir kitų. Tačiau koplyčios skliautas tebebuvo tuščias. Mikelandželui buvo pasiūlytą jį ištapyti. Dailininkas kaip įmanydamas stengėsi šito užsakymo išvengti. Tvirtino esąs ne tapytojas, o skulptorius. Jis buvo įsitikinęs, kad tik per priešų intrigas jam kliuvo šis nedėkingas užsakymas. Tačiau popiežius neketino nusileisti, ir dailininkas ėmėsi kuklaus užsakymo – nišose pavaizduoti dvylika apaštalų; šiam planui įgyvendinti pradėjo samdyti tapytojus pagalbininkus. Tačiau staiga jis užsisklendė koplyčioje ir nieko nė artyn neprisileisdamas ėmėsi darbo. Nuo tos akimirkos, kai žmonės išvydo šį kūrinį, jis iki šiol ,,žavi visą pasaulį”.

Paprastam mirtingajam sunku suvokti, kaip žmogus galėjo padaryti tai, ką padarė Mikelandželas, ketverius metus vienas dirbęs ant pastolių popiežiaus koplyčioje. Jau vien fizinio darbo sąnaudos, kurių prireikė tą milžinišką freską nutapyti ant lubų, – visoms scenoms paruošti kruopščius eskizus, paskui perkelti juos ant tinko – atrodo visai neįtikėtinas dalykas. Mikelandželas turėjo gulėti ant nugaros ir tapyti užvertęs galvą. Tačiau vieni niekai yra fizinės pastangos žmogui, be jokio pagalbininko ištapiusio šią didžiulę erdvę, palyginti su intelektualiniu ir meniniu dailininko laimėjimu. Neišsenkamas išradingumas, be galo kruopštus kiekvienos detalės nutapymas ir visų svarbiausia – didybė tų vizijų, kurias Mikelandželas atskleidė visiems po jo gyvenusiems, suteikė žmonijai visai naują supratimą apie genijaus galią.

Dažnai matome reprodukuotus šio darbo fragmentus, bet niekada negalime į valias atsižiūrėti. Kitą vertus, net ir visos reprodukcijos, kurias tik galime rasti, drauge sudėtos negali perteikti visumos, kurią išvystame, įžengę į koplyčią. Koplyčia primena aukštą ir erdvią, lėkštais skliautais susirinkimų salę. Aukštai ant sienų matome Mozės ir Kristaus gyvenimo epizodus, pavaizduotus tradicine Mikelandželo pirmtakų maniera. Tačiau pažvelgę aukštyn išvystame tarsi kitą pasaulį. Tai jau ne žmogaus mastelių pasaulis. Skliautuose, kylančiuose virš penkių abiejuose koplyčios pusėse esančių langų, jis išdėstė milžiniškus Senojo Testamento pranašus, kalbėjusius žydams apie ateisiantį mesiją, ir sibiles, kurios, pasak tradicinio įsitikinimo, pranašavo pagonims Kristaus atėjimą. Jis pavaizdavo juos sėdinčius – stiprius vyrus ir moteris, giliai paskendusius mintyse, skaitančius, rašančius, besiginčijančius ar tiesiog įsiklausiusius į savo vidinį balsą. Tarp šių didesnių nei žmogaus ūgio figūrų eilių jis nutapė pasaulio sukūrimą ir Nojaus tvaną. Tačiau ši sudėtinga užduotis tarsi dar nepasotino jo troškimo kurti vis naujus ir naujus vaizdus, ir tarpus tarp šių kompozicijų jis užpildė stulbinančia gausybe kitų figūrų: vienos jų panašios į skulptūras, kitos atrodo lyg gyvi dieviško grožio jaunuoliai, laikantys juostas ar medalionus, ant kurių pavaizduotos dar kitos istorijos. Skliautuose ir tuoj po jais jis nutapė ilgą virtinę vyrų ir moterų, įvairių įvairiausių tipų – tai Biblijoje vardijami Kristaus protėviai.

Kai matome šią gausybę figūrų, reprodukuotų dalimis, mums gali pasirodyti, kad visos lubos yra perkrautos ir neharmoningos. Todėl dar labiau nustembame, kai įžengę į Siksto koplyčią išvystame, koks paprastas ir harmoningas yra lubų piešinys, kai žiūrime į jį kaip į nuostabią dekoraciją, ir kokia aiški visumos kompozicija. Kai devintajame šio amžiaus dešimtmetyje nuo freskos buvo nuvalyti stori sluoksniai žvakių suodžių bei dulkių apnašų, pasirodė jos ryškios, šviečiančios spalvos – ir tokios buvo būtinos, kad galima būtų matyti pro keletą siaurų langelių apšviestos koplyčios lubas. (Apie tai retai tesusimąsto tie, kurie žavisi šia tapyba, dabar apšviesta stipria elektros šviesa.)

Matydami viena freskos skiltį – iš jos galima suprasti, kaip Mikelandželas sukomponavo figūras, iš kraštų juosiančias Pasaulio sutvėrimo scenas. Vienoje pusėje ant kelių atsivertęs didžiulį tomą, iš apačios dar prilaikomą mažo berniuko, sėdi pranašas Danielius – jis pasisuko pasižymėti ką perskaitęs. Greta, įsmeigusi akis į savo knygą, sėdi Kūmų sibilė. Kitoje pusėje – Persijos sibilė, senyva moteris rytietiškais apdarais, prisikišusi knygą prie akių, irgi įsigilinusi tyrinėja šventuosius tekstus; greta – Senojo Testamento pranašas Ezekielis, energingai pasisukęs, lyg tyčiotųsi. Jų marmuro sostus puošia žaidžiančių vaikų figūrėlės, o viršum jų – po porą nuogų figūrų išraiškingais judesiais riša medalionus prie lubų. Trikampiuose būgnuose apačioje jis vaizduoja Kristaus protėvius, minimus Šventraštyje, o viršum jų – dar labiau susirietusius kūnus. Šios nuostabios figūros atskleidžia Mikelandželo meistriškumą piešti žmogaus kūną bet kokia poza ir rakursu. Jos panašios į jaunus raumeningus sportininkus, visomis įmanomomis pozomis pasisukusius, pasikreipusius, bet vis tiek išlieka labai taurios. Ant lubų jų yra nemažiau kaip dvidešimt, viena už kitą meistriškesnių – be abejonės, daugelis sumanyt dalykų, turėjusių gimti iš Kararos marmuro, vėl iškilo Mikelandželo sąmonėje, jam tapant Siksto koplyčią. Mes jaučiame, kaip jis mėgavosi savo sukrečiančiu meistriškumu ir kaip jo nusivylimas ir pasipiktinimas, kad jam sutrukdė dirbti su jo mėgstama medžiaga, paskatino tarti savo priešams – realiems ar įsivaizduojamiems: jeigu jau privertėte mane tapyti, tai parodysiu, kaip tai daroma!

Yra žinoma, kad Mikelandželas kruopščiai nagrinėjo kiekvieną detalę ir paruošė visų figūrų piešinius. Įrodęs esąs nepralenkiamas tų žymiųjų aktu virtuozas, dar didesnį virtuoziškumą jis parodė kompozicijos centrą sudarančių Biblijos temų traktuote. Čia matome Dievą Tėvą, galingais gestais keliantį augalus, dangaus kūnus, gyvūniją ir žmogų. Vargu ar perdėtume sakydami, kad Dievo Tėvo paveikslas, iš kartos į kartą keliavęs žmonių (ne tik menininkų, bet ir kuklių žmonelių, gal niekada nė negirdėjusių Mikelandželo vardo) sąmonėje, buvo tiesiogiai ir netiesiogiai suformuotas tų vizijų, kurias Mikelandželas perteikė pasaulio sukūrimo scenoje. Turbūt žymiausias ir įspūdingiausias yra Adomo sukūrimas, pavaizduotas viename didžiausių plotų. Jau prieš Mikelandželą dailininkai buvo pavaizdavę Adomą, gulintį ant žemės, ir Dievą, vien prisilietimu įkvėpiantį jam gyvybę, tačiau niekam nė iš tolo nepavyko taip paprastai ir įtaigingai perteikti sukūrimo paslapties didybes. Šioje kompozicijoje nėra nieko, kas nukreiptų dėmesį nuo pagrindinės temos. Adomas, stamantrus ir gražus jaunuolis, kaip ir dera pirmajam žmogui, guli ant žemės; iš kitos pusės artėja angelų skraidinamas Dievas Tėvas, ir jie visi apsigaubę plačiu, didingu, vėjo išpūstu nelyginant burės apsiaustu, su kuriuo Dievas greitai ir lengvai sklendžia erdve. Ir kai Jis ištiesia ranką, net nepaliesdamas Adomo piršto, mes beveik pamatome, kaip pirmasis žmogus pabunda iš gilaus miego ir žvelgia į tėvišką Kūrėjo veidą. Tai, kaip Mikelandželas šį Dievo rankos prisilietimą paverčia paveikslo centru ir kaip lengvame, bet kupiname jėgos sukūrimo geste įkūnija visagalybės idėją, yra vienas didžiausių meno stebuklų.

1512 m., vos pabaigęs didįjį darbą Siksto koplyčioje, Mikelandželas su džiaugsmu grįžo prie savo marmuro luitų toliau kurti Julijaus II mauzoliejaus. Jis ketino papuošti jį gausybe belaisvių skulptūrų, kuriomis buvo matęs papuoštus romėnų kapus, bet atrodo, kad jis norėjo suteikti joms simbolinę reikšmę. Viena tokių figūrų – ,,Mirštantis vergas”.

Jei kas manė, kad išsisėmęs koplyčioje Mikelandželas pristigsiąs vaizduotės, netrukus suprato klydę.kai dailini9nkas sugrįžo prie savo pamėgtosios medžiagos, jo galios tarsi dar sustiprėjo. ,,Adomo” scenoje pavaizdavęs, kaip į stipraus gražuolio kūną įžengia gyvybė, ,,Mirštančiame verge” jis pasirinko tą akimirką, kai gyvybė gesta ir kūnas pamažu paklūsta negyvos medžiagos dėsniams. Neapsakomas grožis slypi tame atsipalaidavime ir išsivadavime iš gyvenimo kovos – tame nuovargio ir susitaikymo judesyje. Kai stovime prieš šią skulptūrą Luvre,sunku patikėti, kad ji gimė iš šalto negyvo akmens. Atrodo, tarsi ji juda ir katu lieka rami. Greičiausiai tokio įspūdžio ir siekė Mikelandželas. Tai viena didžiųjų jo kūrybos paslapčių, ligi šiol visus tebekerinti, – kad ir kaip veržliai judėtų ir sukiotųsi jo vaizduojami kūnai, skulptūros kontūrai visada lieka tvirti, paprasti ir ramūs. Taip yra todėl, kad pradėdamas darbą Mikelandželas įsivaizdavo savo skulptūras, glūdinčias Tame marmuro luite, kurį jis buvo pasirinkęs: jo, kaip skulptoriaus, užduotis būdavo tik išvaduoti figūras iš jas kaustančio akmens. Todėl paprasta akmens forma visada išlieka jo statulų kontūruose, ir nors jos vaizduoja labai sudėtingus judesius, visa kompozicija yra vientisa ir darni.

Mikelandželas jau buvo garsus, kai Julijus II pakvietė jį į Romą, bet baigęs šiuos darbus jis išgarsėjo taip, kaip nebuvo anksčiau išgarsėjęs joks dailininkas. Tačiau jo šlovė jam tapo nelyginant prakeiksmu: jis niekaip negalėjo pabaigti savo jaunystės svajonės – Julijaus II kapo skulptūrų. Po Julijaus mirties kitas popiežius pareikalavo žymiausio to meto dailininko paslaugų ir, atrodo, dar labiau troško, kad jo vardas būtų susietas su Mikelandželo vardu. Kunigaikščiai ir popiežiai varžėsi tarpusavyje, stengdamiesi vienas iš kito paveržti senstančio meistro paslaugas, o šis vis labiau užsisklendė savyje ir vis reikliau žiūrėjo į kūrybą. Savo eilėraščiuose jis reiškė susirūpinimą, ar jo menas nesąs nuodėmingas, o iš jo laiškų aiškėja, kad juo labiau jis buvo vertinamas, juo kandesnis ir sunkiau pakeliamas darėsi. Dėl jo būdo žmonės ne tik juo žavėjosi, bet ir prisibijojo, o jis nepasigailėdavo nei paprasto žmogelio, nei aukštuomenės. Be abejonės, jis puikiai suvokė, kokia jo yra visuomeninė padėtis, kaip ji yra pasikeitusi, palyginti su vaikystės laikais. Būdamas septyniasdešimt septynerių, jis papriekaištavo vienam tėvynainiui, kuris į jį laiške kreipėsi ,,skulptoriui Mikelandželui”. ,,pasakykite jam, – rašė jis, – kad čia aš esu žinomas tik kaip Mikelandželas Buonarotis <.> aš niekada nebuvau tapytojas ar skulptorius, tai yra, niekada neturėjau dirbtuvės, <.> nors aš ir tarnavau popiežiams, bet tai dariau jų verčiamas”.

Jo nuoširdų pasididžiavimą savo nepriklausomybe geriausiai įrodo tas faktas, kad jis atsisakė užmokesčio už savo paskutinį didelį darbą, kurį atliko jau senatvėje: jis pabaigė Bramantės, kuris kažkada buvo jo priešas, darbą – Šv. Petro bazilikos kupolą. Savo darbą pagrindinėje krikščionių bažnyčioje Mikelandželas laikė tarnavimu Dievo garbei ir nenorėjo, kad jį suteptų žemiška nauda. Kai matome Šv. Petro bazilikos kupolą, paremtą dvigubo kolonų žiedo ir aiškiu didingu kontūru iškylantį virš Romos, jis atrodo tinkamas to nuostabaus menininko, amžininkų vadinamo ,,dieviškuoju”, dvasios paminklas.

Leave a Comment