Renesansas

Kauno Julijanavos vidurinės mokyklos

RENESANSAS

Referatas

Paruošė: A. Januškevičiūtė

K. Černevičiūtė

Vadovė: N. Štrupkienė

Kaunas 2003

Renesansas

Žlugus Romos imperijai, prasidėjo viduramžių epocha, kuri tesėsi
kelis šimtmečius. Tuomet bažnyčia valdė valstybę ir liaudį. Menas irgi
tarnavo bažnyčiai ir turėjo šlovinti dievo galybę .

Bet amžiai slinko, ir palaipsniui viskas keitėsi. Išaugo nauji
miestai, sparčiai vystėsi prekyba ir amatai. Atėjo kelionių ir didelių
geografinių atradimų metas. Sugrįžę iš tolimų ir pavojingų plaukiojimų,
jūrininkai pasakojo apie nuostabius užjūrio kraštus. Imta domėtis pasaulio
pažinimu, mokslu. Žmogus naujai išvydo jį supančią aplinką.

Prasidėjo XIV amžius, Italijoje suklesti Renesansas. (vėliau, jau XXV
amžiaus viduryje, Renesanso įtaka pasklido ir kitose Europos šalyse).
Neregėtai išsivysto kultūra ir menas visoje šalyje, visos tautos mastu.

Buvo susidomėta antikiniu menu. Pirmieji žuvusių Romos imperijos
miestų kasinėjimai atvėrė pasauliui neva dingusius graikų ir romėnų
šedevrus. Puikūs antikinių dievų ir herojų atvaizdai žavėjo ir įkvėpdavo
Renesanso meistrus.

Kaip senovėje antikiniai meistrai, taip ir Renesanso dailininkai
garbino žmogaus grožį, jo dvasios didybę. Jų herojumi tapo ne viduramžių
kankinys ar asketas, bet optimistiškas žmogus, drąsus ir stiprus,
siekiantis žemiškos laimės.

Ir nors dailininkai, kaip ir anksčiau, tapė paveikslus religiniais ir
bibliniais siužetais, jjų paveikslai dabar buvo panašesni į scenas iš
realaus gyvenimo.

Tuo metu Italijoje gyveno daug puikių dailininkų, bet trijų genialių
Renesanso meistrų vardus reikia žinoti kiekvienam. Tai – Leonardas da
Vinčis, Rafaelis Santis ir Mikelandželas Buonarotis.

Visam pasauliui žinoma garsioji Rafaelio „Siksto madona“. Čia jūs
matote paveikslo detalę.

Įsižiūrėkite į

į šios jaunos moters veiką ir niekuomet jo
nebepamiršite. Ji glaudžia prie savęs savo sūnų. Šis judesys toks švelnus
ir nuoširdus, kad religinę sceną mes suvokiame kaip himną puikiam motinos
meilės jausmui, žemiškam ir suprantamą visiems žmonėms.

Madona žvelgia tolyn įdėmiai ir liūnai, tarsi susirūpinus dėl sūnaus.
Nuo jos žvilgsnio, nuo jos susimąsčiusio veido, švytinčio vidiniu gyvenimu,
sunku atsitraukti.

Vienas didžiausių Renesanso meistrų buvo skulptorius ,tapytojas ir
architektas Mikelandželas. 1504m. jo gimtojo miesto Florencijos aikštėje
buvo pastatyta penkių metrų aukščio marmurinė statula „Dovydas“, sukurta
kaip kovotojo už laisvę atvaizdas. Jos siužetu tapo biblinė legenda apie
piemenį Dovydą, kuris išgelbėjo savo šalį nuo vergijos, kaudamasis dvikoje
su stipriuoju Galijotu. Mikelandželas pavaizdavo Dovydą tuo momentu, kai,
niūriai suraukęs kaktą, sugniaužęs rankoje šikšninę laidyklės kilpą, jis
laukia savo priešininko. Jo stipri apnuoginta figūra primena vyriškus
atletus, kuriuos taip mėgo vaaizduoti graikų skulptoriai. Bet Mikelandželo
„Dovyde“ yra ta, kas buvo neprieinama antikiniams dailininkams – didžiulė
vidinė įtampa. Stirtingai nuo antikos herojų, jis neslepia savi jausmų. Jo
veidas išreiškia pyktį.

Praėjo beveik penki šimtmečiai po Renesanso epochos, bet jos meistrų
menas tebejaudina ir tebežavi mus.

1962m. gruodžio pabaigoje didelis jūrų laineris lėtai įplaukė į
Niujorko uostą.daugybę žmonių sutiko jį. Apsupti sargybos nešikai nunešė
trapu didelę užantspauduotą dėžę ir įkrovė ją į mašiną. Motociklininkų
būrio lydima dėžė buvo pervežta į Metropoliteno dailės muziejų, į
specialiai jai skirtą salę. Čia pagaliau ji buvo atidaryta, ir iš j
jos buvo
išimtas jaunos, švelnios bei paslaptingai besišypsančios moters portretas.
Taip iškilmingai į Ameriką iš Paryžiaus Luvro muziejaus buvo atgabenta Mono
Lizo Džokondo portretas. Nutapytas genialaus dailininko Leonardo da Vinčio,
jis kaip ir anksčiau, stebina žmones savo tobulumu.

Dėkinga žmonija saugo didžiųjų dailininkų kūrinius kaip brangiausius
turtus.

Leonardas da Vinčius

Gyvenimas kaime

Toskanos Vinčio miestelyje netoli Florencijos 1452m. balandžio 15
dieną į pasaulį atėjo sero Pjero Antinijo da Vinčio pirmagimis Leonardas.
Garsus notaras seras Pjeras puikiais sutarė su žymiausiomis Florencijos
respublikos šeimomis. Naujagimis buvo nesantuokinis sūnus. Jo motina
Katerina, jauna pas da Vinčius tarnavusi valstietė, niekada tai ir netapo
seko Pjero žmona. Ji buvo greitai ištekinta už plytininko Antonijo del
Vakos, paliko sūnų, gimtinę ir įsikūrė gretimame San Pantalėjo kaimelyje.
Tačiau Leonardo gimimas nesukėlė nei skandalo, nei nepatogumų. Priešingai,
vaiką džiaugsmingai sutiko prabangiuose senelio Antonijo namuose, kuriuose
jis gyveno su tėvu ir dėde Frančesku. Vinčis, kaip ir dauguma Toskanos
miestelių, įsikūręs ant kalvos. Iš čia matyti alyvmedžių sodai, vynuogynų
eilės, o toliau –kaštonų ir ąžuolų giraitė. Žmonių darbas nesudarko
Toskanos gamtovaizdį, bet jį tik pagražina. Čia Leonardas, laisvas ir
laimingas, praleido pirmuosius penkiolika metų. Su mylimu dėde Frančesku
jis stebėjo, kaip dirba kaimiečiai, geri jo draugai. Ir užaugęs nesiliovė
apie juos galvojęs, išradinėjo įvairiausius prietaisus ir mašinas:
alyvuogių spaudyklę, tiesiaeigius plūgus ir girnas grūdams malti.

Šiek tiek pašėlęs ir labai nuoširdus dėdė buvo pirmasis berniuko
mokytojas. Jaunasis Leonardas stebėjo g

gamtą, skraidančius paukščius ir
niekieno nemokomas bandė piešti. Vaikystėje matyti gamtos vaizdai niekada
neišdilo Leonardui iš atminties. Jo drobėse tolumoje dunksantys peizažai
atrodo tarsi nutapyti pro da Vinčių pilies langą.

Florencija

Vieną dieną paauglio Leonardo gyvenimas netikėtai pasikeitė. Jo tėvas
tapo svarbiu galingųjų Medičių aplinkos žmogumi ir vis dažniau lankydavosi
Florencijoje, kur ne tik dirbo notaru, bet ir dalyvavo politiniame
gyvenime. 1565m. seras Pjeras persikėlė gyventi į miestą, vedė savo luomo
moterį, o 1567m. pasikvietė ir sūnų. Leonardas, gyvendamas kaime,
klestinčios Toskanos širdyje, kartais aplankydavo netoli Vinčio esančius
miestus Empolį ir Piskoją, garsėjusius gabiais meistrais ir meno kūriniais.
Tačiau Florencijai tuo metu ir per visą XV amžių neprilygo joks kitas
pasaulio miestas. Atvykus Leonardui, Florencija gyveno savo aukso amžių.
Šlovingos ir neramios praeities miestas, jo žmonių gyvenimas, kultūra ir
menai XV a. pasiekė klestėjimo viršūnę. Per du šimtus metų Florencija
nepaprastai išaugo, praturtėjo ir tapo Vakarų Europos ekonomikos sostine.
XV a. iš pradžių ją valdė įvairios gildijos ir cechai, vėliau pamažu
įsigalėjo Medičių šeimos bankininkai. Tačiau ir susilpnėjus respublikinių
valdžios institucijų įtakai, miestas išliko politiškai stabilus. Taika ir
gerovė skatino domėtis viduramžiais užmiršta senovės graikų ir romėnų
kultūra. Iš šio susidomėjimo radosi humanizmo idėjos

Florencijos menas jau galėjo didžiuotis savo šedevrais: XIII a. pab.
– XIV a. pr. Čia kūrė Džotas, padaręs tikrą perversmą Europos dailėje.

Šv. Kryžiaus bazilikoje Leonardas gėrėjosi Džoto freskomis,
vaizduojančiomis šv. Pranciškaus gyvenimo s

scenas. Šie kūriniai pakeitė
tapymo manierą: dabar žmonės, aplinka ir daiktai tapomi dar tikroviškiau
nei ankščiau. Florencijos centre Leonardas dažnai lankosi Orsanmikelės
bažnyčioje, perstatytoje iš seno sandėlio. Ekonominiam ir kultūriniam
gyvenimui vadovaujančių miesto gildijų ir cechų nurodymu bažnyčios išorinių
sienų nišose buvo pastatyta keturiolika šventųjų globėjų statulų. Tai tarsi
skulptūrų paroda, surengta gerokai anksčiau nei atsirado muziejai.

XV a. pirmoje pusėje Florencijos skulptoriai Gibentis, Nanis di
Bankas, garsusis Donatelas, siekdami sukurti kuo tikroviškesnius kūrinius,
pranoko net gi išradingąjį savo mokytoją Džotą. Leonardas šiame mieste
susipažino ir su dviejų XV a. pirmosios pusės garsiausių menininkų
darbais: Filipo Bruneleskio architektūra ir Mazačo freskomis bei
paveikslais.

Florencijos dirbtuvėse

Tėvas norėjo, kad sūnus būtų notaras, bet Leonardą viliojo menininko
darbai. Verokjas jį priėmė mokinių į geriausią XV a. dirbtuvę. Tai puiki
vieta jaunuoliui, svajojančiam tapti menininku, išradėju ir mokslininku.

Leonardas, kaip ir dera jaunuoliui iš geros bei išsilavinusios
šeimos, mokėsi gramatikos, matematikos ir muzikos. Jis puikiai skambino
lyra, bet labiausiai jį traukė Florencijos dirbtuvės, kurių meistrai buvo
ir juvelyrai, ir skulptoriai, ir tapytojai, mokėję ne tik parinkti bei
paruošti lentą būsimam paveikslui, bet ir liedinti stalus. Florencijos
dirbtuvės, gaudamos daugybe užsakymų, klestėte klestėjo. Meistrai
dažniausiai gamino paprasčiausias iškabas ir baldus, bet kartais gaudavo
svarbių užsakymų nutapyti altoriaus paveikslų arba bažnyčiose nupiešti
freskų.

Dirbtuvė – tai savarankiškas meistrų susivienijimas, o jo nariai
visada pasirengę keliauti iš miesto į miestą ir dirbti didelėse statybose.
Be to, dirbtuvė buvo ir gabių vaikų mokykla. Vaikų tėvai iš pradžių
mokėdavo už jų išlaikymą ir mokymą.

Paprastai į mokyklą priimdavo 12-13 metų berniukus. Pirmiausia jie
išmokdavo paruošti klijus, dažus iš gipsą liejimo formoms.

Nors septyniolikmetis Leonardas jau buvo „per senas“ pradėti mokslus
dirbtuvėse, įtakingajam serui Pjerui pavyko įkalbėti Andrėją di Mikelę
Čonį, pravarde Verokjas, priimti į pameistrius neeilinių gabumų jaunuolį.
Apie 1469m. Verokjo ir Polajuolo dirbtuvės buvo laikomos geriausiomis
mieste. Verokjo dirbtuvė, ši Florencijos menų kalvė, užima svarbiausią
vietą kultūros istorijoje, nes ji išugdė daugelį didžių XV a. antrosios
pusės meistrų.

Koks buvo XV a. Florencijos menas?

Meno perversmas, kurį XIV a. pradėjo Džotas ir XV a. pradžioje tęsė
Florencijos skulptoriai, Bruneleskio laikais visiškai pakeitė menininko
žvilgsnį. Šis meistras išrado linijinės perspektyvos dėsnį, t.y. trimis
matavimais (aukščiu, pločiu ir gyliu) pagrįstas taisykles, pagal kurias
plokštumoje figūros ir jas supanti aplinka vaizduojamos panašiai, kaip mato
žmogaus akis. Būtent Bruneleskis ir florencijietis Donatelas davė pradžią
to meto kultūros bei meno pakitimui, dabar vadinamam Renesansu, arba
Atgimimu. Netrukus perspektyvos dėsnį tapyboje pritaikė Mazačas, kiek
vėliau Fra Andželikas (1378-1455), Filipas Lipis (1406-1469), Paolas Učelas
(1397-1475) ir kiti dailininkai. Daugybe meistrų ir mokyklų kūrybą sieja
juvelyriškai kruopštūs potepiai, tikroviški siužetai. Florencijoje taip pat

kūrė tapytojai, kurių darbai žavi ryškiomis spalvomis, pavyzdžiui (apie
1410-1461), didžiojo Pjero dela Frančeskos (apie 1416-1492) mokytojas. Vis
dėlto XV a. Florencijos dalininkų tapyboje svarbiausia subtili piešimo
linija; tai būdinga ir jaunesniems meistrams, kurių dalis lankė Verokjo
mokyklą. Sandras Botičelis Ū(1445-1510) ir Filipas Lipis (apie 1457-1504)
yra žymiausi naujosios kartos atstovai.

Pirmieji Leonardo darbai

Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso dailininko dirbtuvė
panaši ir į darbininko architekto studiją, ir į amatų dirbtuvę, kurioje
dirba daug žmonių. Šiandien dailininkas paprastai kuria vienas, tačiau
Verokjo dirbtuvėse taip nebuvo. Svarbiausia ir sunkiausią darbą atlikdavo
meistras, bet šedevras gimdavo visų dirbtuvės narių rankose. Verokjas,
gavęs užsakymą 1472-1475m. nutapyti didelį paveikslą „Kristaus krikštas“,
liepė Leonardui nupiešti kairėje klūpančio angelo galvą ir peizažą
tolumoje. Tai pirmas žymus jaunojo talento darbas; pasak legendos,
Verokjas, pamatęs šį darbą, taip susikrimto, kad metė tapyti.

1472m. Leonardas įstojo į Šv.Luko tapytojo gildiją, tačiau ir toliau
bendravo su mokytoju. Verokjo dirbtuvėse jis išmoko kruopščiai pasirengti
darbui: nuodugniai ištyrinėti tai, ką turės nutapyti, užsirašyti pastabas
ir piešti eskizus.

1476m. sulaukęs dvidešimt ketverių, Leonardas paliko dirbtuvę.
Netrukus jį pastebėjo dosnus ir išsilavinęs mecenatas, Florencijos valdovas
Lorencis Medičis (1449-1492). Leonardas nutapė „Apreiškimą“, ir pradėjo
kruopščiai ruoštis tapyti paveikslą „Išminčių garbinimas“.

Leonardas Milane

Leonardui nebuvo paslapčių nei mene, nei moksle. Milano valdovui jis
prisistatė kaip mechanikos, hidraulikos, architektūros, tapybos, skulptūros
ir karybos specialistas. Jis taip pat kurs dekoracijas prašmatnioms rūmų
šventėms.

Leonardo gyvenimas vėl netikėtai pasikeitė. Lorenco Puikiojo
diplomatiniai santykiai su kitais Italijos didikais buvo labai originalūs
ir išradingi: jo pasiuntiniai – dažniausiai menininkai ir kultūros žmonės;
kartais juos netgi „dovanodavo“. Taip nutiko ir Leonardui, kurį 1482m.
pavasarį Lorencas pasiuntė į Milaną pas Ludoviką Sfoca, pravarde Mauras
(1452-1508). Šios epochos meistrams būdavo sunku išsiversti be dosnių
globėjų, todėl Leonardas galingajam Lorencui negalėjo atsakyti. Beje,
jaunasis meistras buvo netgi patenkintas tokiu savo pono elgesiu, nes
Milane jis tikėjo įgyvendinti daugybe sumanymų.

Nors Mauras valdė Milano kunigaikštystę, jis buvo ne kunigaikštis, o
tik regentas. Šis žmogus siekė neribotos valdžios, ir jo rūmai veikiau
panašūs į tvirtovę. Sforca miestą ketino paversti naujaisiais Atėnais,
todėl jo dvaras pilnas mokslininkų ir puikių menininkų. Be to, jis rūpinosi
žemės drėkinimu, kad laukai, kur tuo metu jau gana sėkmingai mėginta
auginti ryžius, duotų dar didesnį derlių.

Kolosas

Nekantraudamas išgarsėti, Leonardas pagaliau gavo pirmą užduotį:
sukurti milžinišką raitelį – Mauro tėvo Frančesko Sforcos – statulą, arba
kolosą.

Tai turėjo būti piestu stovintis arklys su raiteliu. Išlieti iš
bronzos 7 m aukščio statulą labai sunku, todėl Leonardas vargo daug metų.

Mauras jam nuolat priekaištavo ir netgi grasino. Meistras nulipdė
molinų modelį, tačiau nors ir labai stengėsi, negalėjo atsispirti už kolosą
įdomesniems darbams.

„Madona tarp uogų“

Mauras Leonardui skyrė 500 dukatų algą per metus, tačiau leido jam
1483m. pasirašyti sutartį su Nekalto prasidėjimo brolija dėl jų koplyčiai
San Francesco Grande (didžiojoje šv. Franciškaus) bažnyčioje.

Leonardas pradėjo tapyti kompoziciją, kuri bus pavadinta „Madona tarp
uogų“. Jis sukūrė dvi jos versijas (antrąją – po dešimties metų). Vienas
darbas dabar yra Paryžiuje, o kitas Londone.

Pirmame paveiksle, tapytame 1483-1486m., matome daug Leonardo darbams
būdingų bruožų: gamta, šviesa ir šešėliai, išraiškingi figūrų judesiai šiai
kompozicijai suteikia pasakojimo įspūdį.

„Madona grotoje“

šiame paveiksle matome kaip svarbu Leonardui šviesa ir šešėliai.
Stipresnė šviesa apšviečia ir priekio, silpnesnė sklinda iš gilumos. Šioje
kompozicijoje viešpatauja tyla, nes Leonardo teptukas leidžia prabilti
rankoms: angelas už kūdikėlio Jėzaus rodo pirštus į mažąjį Joną
Krikštytoją, o šis, atpažinęs būsimąjį Išganytoją, pamaldžiai sudeda
rankas; Jėzus laimina vaikelį, išpranašausiantį jo atėjimą.

Anatomija

Milane tapytojas kūrė ir portretus, kuriems suteikė naujo įtaigumo
(„Dama su šermuonėliu“). Vis dėlto nenuilstantis Leonardas be tik tapė, bet
rasdavo laiko ir kitiems užsiėmimams.

Smalsus ir ištroškęs mokslo žinių, jis pasinėrė į anatomijos
studijas, kurios padėjo jam kuo tiksliau pavaizduoti žmogaus kūną.

Renesanso menininkai stengėsi kuo geriau pažinti žmogaus kūną,
skrosdami lavonus. Juos domino, kaip įvairios būsenos, pvz., fizinė
įstanga, keičia žmogaus raumenų padėtį ir išraišką.

Mokslas

Leonardo aistra mokslui ir beribį smalsumą leido patenkinti draugystė
su pranciškonų vienuoliu Luka Pačoliu. Tais laikais populiarios matematikos
didįjį mokovą dailininką sutiko Sforcos dvare. 1453m. turkams užkariavus
Konstantinopolį, į Italiją atvyko daug pabėgėlių, kurie atgabeno vertingų
rankraščių, praplėtusių algebros ir geometrijos žinias.

Pačolis apskaičiavo Leonardo kuriamo arklio tūrį ir nustatė, kiek
reikės bronzos statulai išlieti. Leonardas daug kuo domėjosi ir turėjo
daugybę talentų. Tačiau jam nepatiko, kad menai skirstomi į laisvuosius ir
susijusius su rankų darbu. Tiesą sakant, tapybą jis laikė tokia pat svarbia
kaip filosofija ir mokslas.

Leonardas yra „mokytas menininkas“, nes moksliniai tyrinėjimai būtini
jo kūrybai. Jo darbai nėra vien tikrovės formų atspindys. Dailininkas
stengėsi suvokti priežasties ir padarinio ryšį žmogaus gyvenime ir gamtoje.
Norėdamas nutapyti tobulą paveikslą, jis stengėsi atskleisti įvairių
reiškinių paslaptis.

Leonardas kartais vadinamas teoriją kuriančiu praktiku, jis buvo
dailininkas, siekęs eiti toliau, apibendrinti sukauptą patirtį. Leonardas,
kaip jau sakėme, ne ieškojo. Jis atrasdavo.

Rankraščiai

Penkerius metus pagyvenęs Milane, Leonardas pradėjo užsirašinėti
teorijos ir praktikos, meno ir technikos tyrimų išvadas įvairaus didžio
sąsiuviniuose.

Šie užrašai, kurių dalis surasta visai neseniai, vadinami Leonardo
rankraščiais. Mokslininko, inžinieriaus ir dailininko užrašus nepaprastai
pagyvina piešiniai; šios studijos kupinos alegorinių vaizdų ir technikos
atradimų, fantastinių idėjų ir praktinių sumanymų. Čia susipina menas ir
mokslas, eksperimentai ir filosofija.

Kai kuriuose rankraščių piešiniuose atpažįstame tai, ką inžinieriams
pavyko sukurti tik mūsų dienomis.

„Naujasis miestas“

Leonardas Maurui įrodė, kad yra puikus architektas, be to, padėjo
išradingai rengti rūmų šventes ir vaidinimus. Leonardui nebuvo lygių: jis
ne tik piešė dekoracijas, konstravo sudėtingiausius scenos mechanizmus, bet
ir rašė vaidinimas alegorinius tekstus, kūrė muziką kaip tikras virtuozas.

Tačiau Ludovikas Mauras galvojo ne tik apie savo rūmus. Iš savo
architektų jis reikalavo viduramžių miestą atnaujinti, padaryti jį
šiuolaikinį. Donatas Bramantė, Frančeskas di Džordžijas Martinis ir
Antonijas Amadėjas projektavo bažnyčias, vienuolynus ir rūmus, o Leonardas
braižė miesto planą. Jo manymu, „naujasis miestas“ pirmiausia turi būti
patogus gyventi. Didžiausios svarbos jis teikė upėms ir kanalams: tai
puikūs susisiekimo keliai, tinkantys ir nuotekoms išleisti.

Šie projektai pristatyti 1492m., tačiau nė vienas jį nebuvo
įgyvendintas. Leonardo urbanistinės idėjos, kurių žinome tik nuotrupas, nė
iš tolo neprimena Renesanso tradicijos kurti utopijas. Tai iš tiesų
ateities miestas, bet ne fantastinis; sudarydamas jo planą Leonardas rėmėsi
aplinkos pažinimu ir tiksliais skaičiavimais. Drauge su Bramante meistras
analizavo antikinės architektūros ir projektavo centriško plano bažnyčias.
Bramantė Romoje, kur praleido paskutinius gyvenimo metus, toliau domėjosi
graikų bei romėnų statybos tradicijomis ir bandė jas atgaivinti savo
darbuose.

Švč. Marijos Maloningosios vienuolynas

1494m., mirus teisėtam kunigaikštystės įpėdiniui sūnėnui Džanui
Galeacui, Ludovikas pagaliau buvo pripažintas oficialiu Milano
kunigaikščiu. Jam ypač rūpėjo domininkonų Švč.Marijos Maloningosios
vienuolynas ir bažnyčia, todėl pačioje XV a. pabaigoje šiame komplekse
prasidėjo didžiausia šio turtingo miesto statyba.

Amadėjas, Bramantė ir pats Leonardas gavo užsakymą ansamblį
perstatyti, praplėsti ir išpuošti, nes čia Ludovikas norėjo įrengti Sforcų
mauzoliejų. Leonardui jis patikėjo ištapyti galinę valgomojo sieną,
priešais „Kristaus nukryžiavimą“ ant priešingos sienos atsirado įspūdinga
ir greitai išgarsėjusi freska „Paskutinė vakarienė“.

Leonardas pasirinko evangelijų vietą, kurioje Jėzus sako: „Vienas iš
jūsų išduos mane“. Didis žmogaus jausmų ir judesių tyrinėtojas Leonardas
vėl pasitelkia rankų kalbą.

Jėzaus žodžiai sukrečia apaštalus. Dvylika įvairaus amžiaus ir būdo
žmonių žinią sutinka skirtingai. Žiūrėdami į freską tarsi išgyvename tai,
ką patyrė kiekvienas iš jų tą Velykų vakarą, kai Jėzus įsteigė
Eucharistijos sakramentą. Valgomojo sieną Leonardas tapė 1495-1498m. beveik
po metų į Milaną įsiveržė Prancūzijos karaliaus Liudviko XII kariuomenė.
Mauras pabėgo į Vokietiją, o prancūzų kareiviai sudaužė milžinišką molinę
raitelio statulą, kurios Leonardas taip ir nenuliejo. Leonardas su draugu
Luka Pačoliu paliko Milaną. Po septyniolikos metų jis vėl ieškojo
prieglobsčio Sforcų dvare. Manoma, kad išvykęs iš Milano, jis pirmiausia
apsistojo Mantujoje, italų Renesanso „mūzos“ Izabelės d‘Estės rūmuose;
vėliau kūrė originalius gynybos įrenginius Venecijos respublikai, kuriai
grėsė turkų antpuoliai, bet tuo pat metu dirbo ir sultonui: projektavo
tiltą per Bosforą. Leonardas gyveno ir Pjombine pas popiežiaus Aleksandro
VI sūnų Čezarę Bordža (1475-1507), kuris bandė jėga sukurti savą
kunigaikštystę. Taigi, kaip pats mėgo sakyti, „būtinybę pavertė dorybe“.

1504-ieji

Tuo metu Leonardas pradėjo tapyti paslaptingos šypsenos ir įdėmaus
žvilgsnio moters portretą. Tai „Džokonda“, garsusis paveikslas, kurį
menininkas tapė iki pat mirties. Tačiau jis neapleido ir inžinerinių
studijų, suprojektavo laivybai tinkamą kanalą (niekada neiškastą). Upės,
tekančios į jį iš Apeninų kalnų, Florenciją būrų sujungusios su Piza.

Tie laimingi laikai, kai Florencijoje gyveno trys genijai, truko
neilgai. 1506m. Leonardas grįžo į Milaną, o Mikelandželą vėl iškvietė į
Romą. Čia 1508m. atvyko ir Rafaelis. Menų centras iš Florencijos persikėlė
į popiežių rūmus.

Beje, respublika gyvavo neilgai. 1512m. į valdžią vėl atėjo Medičiai,
tačiau šį kartą ne savo jėgomis ir ne miestiečių palaikomi. Lorenco
Puikiojo sūnums Džovaniui ir Džulianui įsigalėti mieste padėjo ispanų
kariai. Florencija iš naujo įvertino savo galimybes ir tapo ispanų
politikos tarnaite.

Leonardas pasuka šiaurės link

Sinjorija norėjo, kad Leonardas liktų Florencijoje, o prancūzų
valdytojas jį kvietė į Milaną. Leonardas garsėjo ne tik Italijoje, dėl jo
varžėsi ir kitų šalių didžiūnai. Galiausiai menininkas įsikūrė Pranciškaus
I rūmuose Prancūzijoje.

Florencijos Respublikos gonfalonjeras Pjeras Soderinis buvo
nepatenkintas, kad didžiosios tarybos salėje Mikelandželo ir Leonardo
varžybos, tiesą sakant neįvyko. Mikelandželas priėmė Julijas II pasiūlymą
ir dirbo tai Romoje, tai Florencijoje, o Leonardą irgi kvietė galingi
globėjai. Pats Liudvikas XII darė spaudimą sinjorijai, kad ši panaikintų da
Vinčio sutartį dėl nelemto „Angjario mūšio“ ir leistų jam vykti pas Milano
valdytoją kunigaikštį Karolį Ambuazietį. Prancūzai labiau vertino ne
meninius, mokslinius Leonardo sugebėjimus. 1506 m. Leonardas paliko
Florenciją, į kurią vėliau grįžo tik trumpai – sutvarkyti kurių dėdės
Frančesko palikimo reikalų.

Milano dvaras nebuvo toks prašmatnus kaip Mauro laikais, antra
vertus, prancūzai nuolat buvo pasiruošę karui, nes popiežius Julijus II
norėjo juos išvyti iš Italijos. Tačiau vis tiek čia dažnai lankydavosi
menininkai ir mokslininkai.

Antroji viešnagė Milane

Čia Leonardas kartu su senais ir naujais mokiniais atsidėjo savo
mėgstamiausiomis studijoms: perspektyvos ir žmogaus kūno proporcijų
tyrinėjimas, optikos, hidraulikos, aerostatikos ir šiluminės technikos
mokslams. Kaip skulptorius Leonardas patyrė antrą nesėkmę. Jis nupiešė
raito maršalo Džandžakomo Trivulcijo, padėjusio nuversti Maurą, paminklo
eskizus, bet išlieti piestu stovinčio arklio statulos jam vėl nepavyko.
Užtat Leonardui neblogai sekėsi hidraulikos studijos. Jis sugalvojo, kaip,
naudojant šliužų sistemą, Martezanos kanalą nuo Milano iki Komo ežero
pritaikyti laivybai. Darbai, nors vyko ne visai kaip numatyta, baigėsi 1509
m.; už šį projektą net pats Liudvikas XII jam atsidėkojo ir skyrė nuolatinę
algą.

„Džokonda“

karalius ragino Leonardą nepamiršti ir tapybos. Dailininkais sukūrė
„Bakchą“, „Šv.Oną“ bei kitus paveikslus, prie kurių yra pridėję ranką ir jo
mokiniai. Tačiau „Džokondą“, kurią pradėjo dar Florencijoje, Leonardas su
didele meile tapė pats vienas. Šis naujas portreto tipas sulaukė didžiulio
pasisekimo: iki tol dar nė vienam Renesanso dailininkui nebuvo pavykę
nutapyti žmogaus taip tikroviškai,b atskleidžiant ir jo vidinį pasaulį.

Paskutinės kelionės

Milane brendo įvykiai, pakeitę Leonardo gyvenimą. 1511 m. mirė jo
globėjas Karolis Ambuazietis, o Julijaus II sudaryta Italijos valstybių
lyga, ispanų padedama, išvijos prancūzus iš Lombardijos. Milano valdovu
tapo Ludoviko Mauro sūnus kunigaikštis Masimilianas Sforca.

Naujoji Sforcų valdžia nepasitikėjo prancūzams tarnavusiais žmonėms;
ji nedarė išimties nė Leonardui, ir šis iškeliavo į Vaprijo d‘Adą pas
didiką Džerolamą Melcį, savo mylimiausio mokinio Frančesko tėvą.
Dailininkas buvo nusiminęs ir nusivylęs, bet vėl atgijo, kai naujuoju
popiežiumi buvo išrinktas senas jo draugas kardinolas džovanis Medičis –
Leonas X. Kaip daug kitų menininkų, Leonardas kartu su Frančesku Melciu ir
kitais mokiniais 1513 m. irgi patraukė į Romą.

Jis tikėjosi, kad popiežius Medičis Romoje jam pasiūlys atlikti, tai
ko prieš trisdešimt metų Florencijoje jis veltui laukė iš jo tėvo Lorenco
Puikiojo. Ir Leonardas neapsiriko. Jis gavo užsakymą suprojektuoti
Čivitavekjos uostą, o 1514m. pabaigoje – parengė Pontino pelkių nusausinimo
planą. Leonardas taip pat domėjosi antika ir mitologija (Belvederio
Ariadnės), rašė apie senovės Romos griuvėsius, tapė, piešė mašinų, drabužių
eskizus, svajojo iš apskritimų sudėti kvadratą, kūrė įvairius mechanizmus
ir geometrijos žaidimus, – visa tai jam ne pramoga, o kūryba.tačiau jis
patyrė ir sunkių akimirkų: pykosi su savo mechaniku, skaudžiai išgyveno dėl
Siksto koplyčios skliautus ištapiusio Mikelandželo sėkmės. Leonardas šį
darbą būtų atlikęs visai kitaip.

Ambuazo rūmuose

1515m., mirus Prancūzijos karaliui Liudvikui XII, į sostą įžengė
Pranciškus I. Rafinuotas ir elegantiškas mergišius, aistringas medžiotojas,
turnyrų dalyvis nuo pat pirmojos karaliavimo dienos tik ir svajojo, kaip
per Alpes nukeliauti į Italiją, vienintelę šalį, kur, jo manymu, „vyksta
dideli dalykai“. Galbūt Italija jį viliojo kaip intrigų ir kovų dėl
valdžios kraštas, bet greičiausiai – kaip menininkų ir naujosios kultūros
tėvynė, kurios ryškiausia žvaigždė – Leonardas.

Senas meistras sutiko vykdyti į Prancūziją pas jaunąjį karalių ir
1517m. su numylėtinių Melciu persikėlė į Ambuazo dvarą Luaros slėnyje. Ten
jam paskirta karališkoji Klu Pilis, karalystės tapytojo, inžinieriaus ir
architekto pareigos bei dešimties tūkstančių eskudų alga.

Prancūzijos karaliaus dvare Leonardas nerado nei ramybės, nei laimės.
Šiame rafinuotos kultūros centre jis buvo svarbiausias veikėjas.
Dailininkas vėl rengė spektaklius, kūrė dekoracijas, fantastinius scenos
mechanizmus, kaip antai mechaninį liūtą, ir nors nevaldė vienos rankos,
nubražė naują Romorantino miesto projektą. „Romolontinas“, kaip jį vadino
Leonardas, taip ir pasiliko popieriuje, nors kai kuriais brėžiniais
karalius pasinaudojo statydamas prabangiąją Šamboro rezidenciją. 1519m.
pradžioje Leonardo sveikata pablogėjo, o gegužės 2 d. jis mirė. Pasak
legendos, Pranciškus I nuskubėjo atsisveikinti su didžiuoju dailininku kaip
tikras sūnus, bet paskutinis maestro žvilgsnis buvo skirtas Melciui, kuriam
paliko rankraščius, ir „Džokondai“, žvelgiančiai į savo kūrėją su
paslaptinga šypsena, atnešusia jam neblėstančią šlovę.

Mikelandželas

1475m., maždaug tuo metu, kai Leonardas paliko Verokjo dirbtuvę ir
jau ėmė garsėti kaip menininkas ir mokslininkas, į pasaulį atėjo kitas
brandžiojo Renesanso genijus – Mikelandželas Buonarotis. Jis gimė 1475m.
kovo 6 dieną irgi Toskanoje, Kaprezės miestelyje netoli Areco. Tėvas,
Ludovikas Buonarotis Simonis, tuo metu buvo Kjuzio ir Kaprezės meras. Tai
kuklios pareigos palyginus su padėtimi, kurią praeityje užėmė šios senos
florencijiečių šeimos nariai.

Buonaročiai netrukus persikėlė į Florenciją, o sūnų paliko auginti
žindyvei už dviejų myliu nuo miestų esančiame Setinjano akmentašių
kaimelyje. Berniukui sulaukus šešerių, mirė jo motina Frančeska di Neri,
tolima Medičių giminaitė. Jo vaikystė amžinai paniurusio niurgzlio tėvo
namuose nebuvo laiminga.

Mikelandželo mokytoju tapo humanistas Frančeskas Galatėjas. Jis
mokiniui suteikė gramatikos bei literatūros žinių ir įskiepijo meilę
poezijai, kuriai Mikelandželas liks ištikimas visą savo ilgą gyvenimą.
Tačiau didžiausias berniuko pomėgis buvo piešimas.

Trylikametį berniuką aštuoneriais metais vyresnis draugas Frančeskas
Granačis nusivedį į garbiąją Domeniko Girlandajo (1449-1494) dirbtuvę. Šis
meistras nebuvo toks įvairiapusis ir kantrus kaip Verokjas, tačiau tuo
metu, ko gero, vienas madingiausių Florencijos tapytojų. Jo darbai tarsi
pasakoja apie miestiečių gyvenimą ir jų papročius, todėl Girlandajas
vadinamas Florencijos metraštininku. Tuo metu Girlandajo dirbtuvė tapė
freską Santa Maria Novella bažnyčios koplyčioje. Seras Ludovikas nebuvo
patenkintas sūnaus pasirinkimu, nederančiu garsiosios šeimos atžalai. Bet
Mikelandželas kitoks mokinys nei visi kiti: jis ne tik nemokėjo už būstą ir
maistą, bet dar gaudavo ir amatininko padėjėjo atlyginimą. Ir tėvas
nusileido. Jaunuolis jau buvo išmokęs piešti, galbūt iš Ganačio; jo piešimo
maniera buvo tokia nauja ir savita, kad jam ėmė pavydėti net pats
mokytojas. Šių vyrų santykiai nebuvo idealūs, todėl Girlandajas savo
mokiniui įtakos beveik neturėjo.

Mikelandželas mokėsi vaikščiodamas po miestą: kopijuodavo Donatelo
skulptūras, Džoto freskas Šv.Kryžiaus bažnyčioje ir Mazačo freskas San
Maria del Carmine Brankačių koplyčioje. Pirmieji jo piešiniai trykšta
energija ir yra labai saviti – tokių nerasi jokioje dirbtuvėje.

Mikelandželas dirbo vienas, nes bet kokį darbą nuo pradžios iki galo
norėjo atlikti savo rankomis. Jam nepatiko, kad pameistriai ir
pagalbininkai kišasi į meistro kūrybą, ypač tapant didelius ciklus arba
kuriant sudėtingas kompozicijas. Taip darė Leonardas pas Verokją, o jis
negalėjo. Matyt, Mikelandželas meną jau suprato kaip asmenybės kūrybinių
galių išraišką, todėl dirbtuvėje jam darėsi per ankšta.

Lorencas Puikusis

Skirtingai nei Ludoviko Mauro uždari it tvirtovė rūmai, nuostabi
renesansinė Medičių vila Larga gatvėje puikiai derėjo prie kitų pastatų,
išsiskyrė iš turtingų Florencijos pirklių ir bankininkų namų. Nors ir nėjo
jokių oficialių pareigų, Medičiai faktiškai tvarkė valstybės reikalus: jų
patarimus ištikimi žmonės vykdė tarsi įsakymus. 1469m. šeimos galva tapo
Lorencas. Jis vadinamas Puikiuoju, nes buvo ne tik geras politikas, bet ir
malonus, išsilavinęs žmogus, išmanęs menus bei kultūrą. Lorencas vykdė
įžvalgią užsienio politiką, sudarinėjo sąjungas, skolino pinigų pasaulio
galingiesiems, siuntė svetur geriausius talentus, kaip antai Leonardą, kad
šie garsintų Florencijos vardą. Jo rūmuose, kur buvo sukauptos puikios
medalių, kamėjų ir brangakmenių kolekcijos, gyveno šviesiausi tų laikų
protai. Tai Marsilijas Fičinas, išvertęs į lotynų kalbą Platoną ir įsteigęs
Platono akademiją, poetas Anjonas Policianas, skaitęs paskaitas apie Homerą
ir Aristotelį, ir Džovanis Pikasndela Mitandola, didelės erudicijos ir
nepaprastos atminties vyras.

Šv. Morkaus bažnyčios sodas

Lorenco skulptūrų kolekcija buvo sode šalia Šv.Morkaus bažnyčios. Šis
sodas net gi tapo skulptūros mokykla, kuriai vadovavo Donatelo bendradarbis
Bertodas di Džovanis. Ši vieta, kur susitikdavo, kalbėjosi, ginčijosi meno
ir mokslo žmonės, teikė Mikelandželui daug daugiau naudos nei slogi ankštos
dirbtuvės atmosfera. Be to, Lorencas jautė jam prielankumą ir pakvietė
įsikurti rūmuose. Medičių namuose, Larga gatvėje, Mikelandželas bendravo su
neoplatonikais, kurie pirmųjų humanistų atgaivintas antikos vertybes mėgino
susieti su krikščioniškosiomis. Visa tai kartu su antikos mėgdžiojimu bei
sodo skulptūromis padėjo jaunikaičiui išugdyti savitą stilių. Larga gatvėje
jis gyveno iki 1492-ųjų. Tais metais mirė Lorencas, o Mikelandželas sukūrė,
jo manymu, geriausią jaunystės laikų skulptūrą – bareljefą „Kentaurų kova“;
šį siužetą savo reljefuose mėgino vaizduoti antikos meistrai ir Bertoldas.
Mikelandželas siužetą pasirinko iš romėnų poeto Ovidijaus „Metamorfozių“:
mitinės būtybės, pusiau žmonės pusiau žirgai, kaunasi su taikia Tesalijos
lapitų gentimi.

Florencijos respublika

1492m., mirus Lorencui Medičiui, Mikelandželas grįžo į gimtuosius
namus. Valdovo mirtis buvo smarkus smūgis jaunajam menininkui ir visam
miestui, be to, ji sugriovė Italijos valstybių politinę pusiausvyrą, ir
šaliai kilo grėsmė. Po dviejų metų Ludoviko Mauro kvietimu į Italiją
įžygiavo prancūzų karaliaus Karolio VIII kariuomenė, ketinusi užimti
Neapolį. Taip prasidėjo 65 metus trukę karai. Lorenco Puikiojo sūnus ir
įpėdinis Pjeras Medičis buvo per silpnas kovoti su įžūliuoju įsibrovėliu.
Pasipiktinę florencijiečiai, vedami domininkonų vienuolio Džirolamo
Savonarolos, nuvertė Medičių valdžią ir paskelbė teokratinę respubliką,
kuriai vadovavo vienuolio sekėjai (dėl griežtų pažiūrų pravardžiuoti
„verkšlentojais“) ir miesto aristokratija. Netgi Mikelandželą, itin
paveiktą neoplatonizmo, patraukė vienuolio pamokslai , smerkę Romos kurijos
ir popiežiaus Aleksandro VI korupciją, kurstę aistras bei neapykantą. Dar
prieš respublikos įkūrimą Mikelandželas dėl nestabilios politinės padėties
ir asmeninių bėdų išvyko į Veneciją, o vėliau į Boloniją, kur gavo šiek
tiek darbo. Manoma, kad čia jis parašė pirmuosius eilėraščius, skaitė savo
mėgstamų poetų Dantės ir Petrarkos eiles.

1495m. Mikelandželas grįžo į Florenciją, bet čia ilgai neužsibuvo ir
1496m. jau svečiavosi pas kardinolą Riariją Romoje. „Miegantis kupidonas“,
dirbtinai „pasendintas“ ir parduotas kaip antikinė skulptūra, Mikelandželą
šiame mieste išgarsimo dar prieš jam atvykstant. Klasikinės skulptūros,
tarp jų ir Belvederio torsas, menininką įkvėpė sukurti dvi žymiausias
skulptūras: Bargelo Bakchą ir „Pietą“, kurią Karolio VIII pasiuntinys
užsakė tikriausiai valdovo kapui. Ėmęsis skulptūros „Pieta“, Mikelandželas
pirmą kartą nuvyko į Kararą pasirinkti marmuro.

Dovydas

1501m. Mikelandželas vėl pasirodė Florencijoje. Popiežius, grasinęs
uždrausti ir sinjorijos veiklą, Savonarolą atskyrė nuo Bažnyčios. Vienuolis
kaip eretikas buvo sudegintas ant laužo Sinjorijos aikštėje, o valdžia
perėjo į pirklių rankas.

Florencija vis dar buvo (nors jau nebeilgai) laikoma Italijos ir
Vakarų Europos meno centru.

Siekdamas išgarsinti respubliką, gonfalonieras Pjeras Soderinis
pakvietė į Florenciją kadaise ją palikusius menininkus. 1500m. grįžo ir
Leonardas, kurių tėvynė sutiko labai iškilmingai. Mikelandželas užsakymų
beveik neturėjo, bet pagaliau naujoji valdžia jį paprašė iš marmuro luito,
kurį prieš 40 metų apgadino Agostinas di Dučas, iškalti Dovydo statulą. Ši
milžiniška skulptūra meistras įkūnijo humanistinę didvyrio idėją. Tai ne
triumfuojantis nugalėtojas su pergalės simboliu ir ne karžygys kautynių
įkarštyje. Dovydas prieš kovą ramus ir susikaupęs, jis tramdo savy
slypinčią jėgą, kuri išsiverš vos jam krustelėjus. Bet jis dar nejuda; visa
enerdija sutelkta kaklo raumenyse, įsitempusiuose jam staigiai pasukus
galvą.

Varžybos

Menininkų globėjas Soderonis sumanė, kas dar niekam nebuvo atėję į
galvą . jo sumanymu žavėjosi ir paprasti miestelėnai, ir politikai. Su
florencijiečiaims būdingu gudrumu gonfalonjeras 1503m. pasiūlė Leonardui ir
Mikelandželui ištapyti Sinjorijos rūmų Didžiosios tarybos sienas. Dalykas
tas, kad abu menininkai vienas kito tiesiog negali pakęsti, nors ir nebuvo
varžovai. Pagyvenęs, bronzinių, o ne marmurinių skulptūrų meistras, įžymus
menininkas ir galingųjų bičiulis, grįžo į Florenciją užimti deramos vietos
tarp miesto menininkų. O 28 metų Mikelandželas – dar tik kylanti žvaigždė.
Jis uždaro būdo, dirbo slapta ir savo darbų niekam nerodydavo. Manoma, kad
abu genijai buvo netgi viešai susikivirčiję: jaunesnis ir ne toks žymus
Mikelandželas pasišaipė iš vyresnio ir garsaus Leonardo, kad šis
nesugebėjęs išlieti bronzinės raito Sforcos statulos.

Soderinis užsakė dvi freskas Florencijos karo pergalėms pavaizduoti.

Leonardui pasiūlyta nutapyti Angjario mūšį, kuriame 1440m.
florencijiečiai sutriuškino milaniečius, o Mikelandželui – 1354m. įvykusį
Kašinos mūšį su piziečiais. Tačiau Leonardas pasirinko netinkamą tapybos
techniką, enkaustiką, o Mikelandželą popiežius Julijus II išsikvietė į
Romą, ir dailininkai darbo nebaigė, o eskizai iki šių dienų neišliko.
Mikelandželo kardonas tol ėjo iš rankų į rankas, iš dvaro į dvarą, taip
dažnai būdavo kopijuojamas, kad visai nušiuro. Leonardo „Mūšis“ buvo
žinomas tik iš puikių autoriaus eskizų ir gausių piešinio kopijų, vieką
kurių padarė flamandų tapytojas Piteris Paulis Rubensas (1577-1640)

1504-ieji

Mikelandželas, nusivylęs kelione į Romą, irgi dirbo Doniui. Popiežius
Julijus II buvo jam pasiūlęs suprojektuoti mauzoliejų, tačiau, kaip ir visi
valdžios vyrai, greitai apsigalvojo. Tokio neryžtingumo supykdytas
Mikelandželas grįžo į Florenciją ir priėmė didiko Anjolo Donio užsakymą
tempera nutapyti Šventąją Šeimą su mažuoju Jonu Krikštytoju (Donio tondas).
Šiame paveiksle jis vaizdavo epochų kaitą, kai pagoniškąjį pasaulį keičia
krikščioniškasis. Žemo pylimo apskrita nuogų jaunuolių grupė tolumoje – tai
pagonių pasaulis prieš Mozės laikus. Pirmame plane grakščiai pasisukusi
Madona ima kūdikėlį iš šv.Juozapo rankų – tai pilnas malonės
krikščioniškasis pasaulis. Tarp abiejų grupių, atsirėmęs į mūriuką, į
Šventąją šeimą žvelgia mažasis Jonas Krikštytojas, kuris vienintelis jau
žino, kas nutiks. Mikelandželo spalvos ryškios, šaltos, kontūrai aiškūs, o
švelni šviesokaita sukuria marmurinės skulptūros įspūdį.

Popiežių Roma

Italijos karų laikotarpiu nepaprastai išaugo Romos miestas, jo
politinis ir kultūrinis vaidmuo. Vatikanas tada duodavo daugiausia užsakymų
visos Italijos menininkams.

XVI a. pradžioje Italijos pusiasalis buvo tarsi didelė žaidimų lenta,
prie kurios lošė Europos valstybės. Tik Venecija ir Popiežiaus sritys
išsaugojo savarankiškumą ir nemažą įtaką užsienio politikai. Romoje
Džiulianas dela Roverė, tapęs popiežiumi Julijum II (1503-1513), siekė
sustiprinti politinę popiežiaus valdžią ir parengė ambicingą programą.
Julijus II svajojo apie Pasaulinę popiežiaus valstybę, kurioje svarbi vieta
tektų kultūrai. Karingas, geležinės valios popiežius elgėsi kaip ir bet
kuris kitas to meto valdovas: kariavo, bendravo su mokslininkais ir
menininkais, duodavo jiems užsakymų. Julijus II, norėdamas sugrąžinti Romai
amžinojo miesto ir krikščionių sostinės vardą, į savo rūmus kvietė
žymiausius to meto menininkus; jų dėka jis ketino sustiprinti savo prestižą
ir valdžią.

Prie šios programos, kuri, amžininkų manymu, buvo puikus humanizmo
idėjų pavyzdys, daug prisidėjo Bramantė, Mikelandželas, o vėliau ir
Rafaelis.

Statybos Romoje

Julijus II norėjo padaryti Romą pasaulio centru, kad ji vėl būtų kaip
senosios imperijos sostinė, kurią mena įspūdingi griuvėsiai. Jau nuo XV a.
pradžios jų pamatyti traukė menininkai ir mokslininkai; kaip tik šis
susidomėjimas praeitimi davė pradžią Renesanso kultūrai.

Antika susižavėjo ir Donatas Bramantė: tarsi nujausdamas globėjo
Ludoviko Mauro mirtį, jis 1499 m. iš Milano atvyko į Romą. Amžinajame
mieste jis atkakliai tyrinėjo istorinius paminklus ir iš to įstabaus
architektūros paminklo sėmėsi idėjų savo kūrybai.

Bramantės užmojis atgaivinti antikinio statybos meno tradicijas
sutapo su Julijaus II programa; popiežius įpareigojo jį paversti Romos
miestu, vertu krikščionių pasaulio sostinės vardo.

Bramanrė tarp Vatikano rūmų ir Belvederio vilos įrengė pailgą kiemą,
specialiai sumanytą kaip vietą popiežiaus antikinėms statuloms,
gražiausioms iš tuo metu žinomų. Čia skulptūros nestovėjo kur pakliuvo kaip
Medičių sode Larga gatvėje, o buvo išdėstytos pagal griežtą tvarką kaip
tikrame muziejuje po atviru dangumi.

Pirmiausia pastatyta Belvederio Apolono statula (II a. po Kr.), prieš
kelerius metus rasta viename Julijaus II dvaro kiemų; 1506 m. muziejų
papildė „Laokoonas“, aptiktas viename Romos apylinkių ūkyje ir tuoj pat
parduotas popiežiui.

Bramantė suprojektavo ir naująją Šv.Petro baziliką. Sužavėtas
„antikinių“ architekto idėjų, Julijus II nedvejodamas liepė sugriausti
senąją baziliką ir jos vietoje pastatyti šventyklą, kuri būtų tiek
Triumfuojančiosios Bažnyčios galios simbolis, tiek pirmojo popiežiaus
(šv.Petro) ir jo įpėdinių mauzoliejus.

Julijus II neužmiršo ir savęs. Jis manė esąs vertas ypatingo kapo:
kai Viešpats jį pašauks, jo kūnas turi būti palaidotas bazilikos viduje,
grandioziniame mauzoliejuje su daugybe statulų.

Julijus II ir Mikelandželas

Vienintelis menininkas, popiežiaus manymu, vertas pastatyti jam
mauzoliejų – tai florencijietis Dovydo skulptorius Mikelandželas
Buonarotis. Nebaigęs „Kašinos mūšio“ kartono, Mikelandželas išvyko į Romą.
Tačiau netrukus popiežius ir menininkas ėmė nesutarti: Julijus II buvo
valdingas ir nepakantus, o Mikelandželas – išdidus ir užgaulus. Grįžęs iš
Kararos, kur aštuonis mėnesius rinkosi marmurą statuloms, skulptorius
pamatė, kad visas jo darbas buvo veltui, nes dabar popiežius galvojo tik
apie naująją Šv.Petro baziliką. Mikelandželas atmetė kitą Julijaus II
pasiūlymą – ištapyti Siksto koplyčios skliautus – ir nusivylęs bei
prislėgtas grįžo į Florenciją.

Popiežius jam įkandin išsiuntė raitininkus, o Florencijos respublikos
gonfalonjerui Pjerui Soderiniui parašė mandagų, nors ir grasinamą laišką,
kuriame reikalavo, kad skulptorius grįžtų į jo rūmus. Raginamas sinjorijos,
nenorinčios gadinti diplomatinių santykių su tokiu asmeniu kaip Julijus II,
Mikelandželas Bolonijoje su popiežiuji susitaikė.

Paskutinę karo pergalią popiežius laimėjo Emilijos Romanjos srityje –
Bolonijoje, iš kurios jis išvijo Bentivolją. Pergalei atšvęsti ir
susitaikymui pažymėti popiežius užsakė Mikelandželui iškalti savo statulą,
kuri puoštų Bolonijos Šv.Petronijo katedros fasadą. Skulptūra turėjo būti
išlieta iš bronzos, bet Mikelandželas atsikalbinėjo, esą dirbąs tik su
marmuru. 1508 m. grįžęs į Romą, jis sutiko su visom popiežiaus sąlygomis,
kad tik galėtų kurti Julijaus mauzoliejaus skulptūras. Jas kalė daugelį
metų.

Siksto koplyčia

Mikelandželas nenoriai ėmėsi tapyti Siksto koplyčios skliautus, nes
save laikė skulptoriumi, o ne tapytoju. Nors nuolat pykosi su popiežiumi,
šį didingą sumanymą įgyvendino, galima sakyti, pats vienas.

Siksto koplyčia – tai privati popiežiaus koplyčia, kurioje su
kardinolais ir Romoje viešinčiais garsiais dvasininkais jis laikydavo
mišias. Ji stovėjo pačioje Vatikano širdy ir Julijui II buvo labai brangi.
Šią koplyčią senosios vietoje 1475-1480 m. pastatydino jo dėdė, dela
Roverių kilmės popiežius Sikstas IV. Sikstas IV norėjo, kad ji būtų lygiai
tokio pat dydžio kaip Saliamono šventykla Jeruzalėje (40,25×13,41) ir
atrodytų kaip nedidelė popiežiaus rūmų tvirtovė.

Tapyti jos sienų popiežius kvietė žymiausius XV a. antrosios pusės
Florencijos ir Umbrijos mokyklos dailininkus. Daugelis jų, kaip antai
Botičelis ir Perudžinas, mokėsi Florencijoje pas Verokją Leonardo
pameistrystės laikais.

Freskose vaizduojami Mozės ir Kristaus gyvenimo epizodai, o viršuje –
pirmųjų popiežių galerija. Tai iš tiesų svarbiausias XV a. antrosios pusės
tapytojų darbas. Sikstas VI pagal tuometinę madą skliautuose buvo liepęs
pavaizduoti tik žvaigždėtą dangų. Jo sūnėnas primygtinai reikalavo, kad
Mikelandželas koplyčios skliautuose nutapytų dvylika apaštalų. Tačiau
Mikelandželas pakeitė freskų turinį. Žinoma jis nesipriešino popiežiaus
valiai, tvirtai laikėsi Romos teologų nurodymų, bet vis dėlto išliko
savarankiškas ir drąsiai gynė savo nuomonę.

Tačiau dar labiau stebina Mikelandželo užmojis beveik vien savo
jėgomis ištapyti kone 1000 kvadratinių metrų plotą.

1508 m. gegužę Mikelandželas pradėjo piešti kartonus ir jau rugpjūtį
liepė atnešti juos ant pastolių, įrengtų po viena skliauto puse. Jam
talkino keli padėjėjai, pakviesti iš florencijiečios Girlandajo dirbtuvės.
Vienas jų buvo jo jaunystės draugas Frančeskas Granačis.

Pirmą skliauto pusę dailininkas tapė vienerius metus. 1509 m.
gabesnieji pagalbininkai grįžo į Florenciją. Kadangi popiežius nuolat
kariavo, retai būdavo Romoje, todėl atlyginimą už šį sunkų darbą
Mikelandželui išmokėdavo beveik visada pavėluotai.

Po pertraukų ir dvejonių antrą darbo dalį Mikelandželas atliko vos
per 11 mėnesių, nuo 1511 m. spalio iki 1512 m. rugsėjo; jam talkino tik
keli pameistriai, ne tokie patyrę ir savarankiški kaip pirmąją skliauto
pusę padėję tapyti florencijiečiai. Dirbdamas vienui vienas, dažniausiai
aukštielninkas ant beveik 20 m aukščio pastolių, Mikelandželas kasdien
ištapydavo vis didesnį sienos plotą. Kiekvienas jo teptuko brūkštelėjimas
turėjo būti labai tikslus, nes tapant freskas taisyti beveik negalima.
Nepaprasta fizinė jėga ir kūrybinis įkarštis padėjo Mikelandželui atlikti
tai, kas paprastam žmogui būtų neįmanoma. Taip atsirado vienas didžiausių
šedevrų žmonijos istorijoje.

Mikelandželo kūrybinė branda

Mikelandželas vėl kūrė skulptūras Medičiams. Be to, jis dar dirbo
architektu jų priešams naujojoje Florencijos respublikoje. Kuo toliau, tuo
jis jautėsi vienišesnis, bet Romoje jau seniai niekas negalėjo jam
prilygti. Jis dar kartą užlipo ant pastolių kurti naujo miesto veido.

Didžiausią ankstyvojo laikotarpio kūrinį žygdarbį Mikelandželas
įvykdė būdamas arti keturiasdešimties. Tai Siksto koplyčios skliautai.

Iš pradžių menininkas ėmėsi šio grandioziško užsakymo, kad tik
nereikėtų statyti Julijaus II mauzoliejaus. Tačiau pradėjęs dirbti taip
susižavėjo didingu projektu, kad pasiryžo nutapyti šią freską savaip,
pakeisdamas pradinį sumanymą. Paskui Mikelandželui atėjo metas grįžti prie
savo tikrojo pašaukimo – skulptūrų ir mauzoliejaus jau senokai palaidotam
popiežiui, kurio įpėdiniai reikalavo antkapį baigti.

1513 m. skulptorius pradėjo kalti „Vergus“. Nespėjus jų išvaduoti iš
marmuro luito, Leonas X liepė baigti Bruneleskio darbą – suprojektuoti
Medičių šeimos Šv. Lorenco bažnyčios fasadą Florencijoje. 1516 m.
Mikelandželas, niekad neslėpęs savo ištikimybės respublikai, grįžo į
Florenciją, kurioje dirbo skulptoriumi ir architektu. Tačiau netrukus
popiežius savo ketinimo atsisakė, ir Šv. Lorenco bažnyčios fasadas
niekuomet nebuvo suprojektuotas. Paskui popiežius ir kardinolas Džulijas
Medinis užsakė Mikelandželui prie bažnyčios pristatyti zakristiją ir joje
iškalti Lorenco Puikiojo bei kitų garsiosios Florencijos šeimos narių
antkapius.

Medičių antkapiai

Mikelandželą kankino abejonės, tačiau buvo per didelė prabanga pyktis
su Bažnyčios galva, kuris turėjo įtakos kilmingiems mecenatams, turtingiems
pirkliams ir faktiškai valdė Florenciją. 1520 m. skulptorius, sukrėstas
Rafaelio mirties, pradėjo statyti naują Šv. Lorenco bažnyčios zakristiją,
kurioje marmurinės statulos susilieja su architektūros elementais:
kolonomis, nišomis, melsvojo Toskanos akmens dekoratyviais langais.
Melsvasis Toskanos akmuo ir marmuras – tai medžiagos, kurias Mikelandželas
labiausiai mėgo.

Jis vėl keliavo į Kararą marmuro, bet, regi, laikas, praleistas
Apujos kalnų karjeruose, jam nebuvo palankus. Kaip jau buvo atsitikę su
Julijaus II mauzoliejumi ir v. Lorenco bažnyčios fasadu, skulptoriaus
kaltas neprisilietė ir prie Kararos marmuro. Šįsyk darbą nutraukė Leono X
mirtis (1521). Jo įpėdinis griežtas flamandas Adrianas VI buvo labai
praktiškas žmogus ir nešvaistė pinigų menininkams remti.

Dvidešimt du mėnesius, kol valdė flamandas, Mikelandželą kamavo
nežinia. Ir tik kardinolo Džulijui Medičiui tapus popiežiumi Klementu VII,
jis su palengvėjimu atsikvėpė ir vėl kibo į darbą Šv. Lorenco koplyčioje.

Florencijos tvirtovė

Laikas, kada Mikelandželas dirbo koplyčioje (1520-1534), buvo sunkūs
tiek menininkui, tiek Italijai. 1521 m. Hamburgų dinastijos imperatorius
Karolis V, tuo metu valdęs ne tik Šv. Romos imperiją, bet ir Ispaniją,
popiežiaus padedamas įsigalėjo Milano kunigaikštystėje, ją netrukus
atkovojo Pranciškaus I vadovaujama prancūzų kariuomenė. Vėliau Karolis V
dalinai prie Pavijos prancūzus sutriuškino (1525). Bijodamas pusiasalyje
viešpataujančių ispanų, Klemensas VII ėmė jiems pataikauti ir Roma
užsitraukė imperatoriaus rūstybę. 1527 m. miestas, kuris Mikelandželo ir
Rafaelio dėka tapo Vakarų Europos meno sostine, buvo negailestingai
nusiaubtas, o popiežius pasislėpė Šv. Angelo pilyje. Medičiai irgi buvo
išvyti iš Florencijos, ir atsikūrusios valstybės vyriausybė, laukdama
neišvengiamo jų atkirčio, užsakė Mikelandželui suprojektuoti gyvybinius
miesto įrenginius.

Projektuodamas vartus ir bastionus, architektas ypatingą dėmesį skyrė
artilerijai. Jis sukūrė naujų įvairių formų konstrukcijų, tinkamų geresnei
gynybai, tačiau jos niekada nebuvo pastatytos. Jo piešiniuose kaip
grėsmingos žnyplės į priekį atsikišę aukšti mūrai, tarsi krabai ant kalvų
išsidėlioję bastionai, žvaigždžių pavidalo tvirtovės, iš kurių galima
šaudyti bet kuria kryptimi. Po devynių mėnesių apgulties Florencija 1530 m.
pasidavė. Mieste įsiviešpatavo kunigaikštis Aleksandras, o Mikelandželas,
persekiojamas imperatoriaus žmonių, buvo priverstas slapstytis, kol
Klemensas VII pareikalavo palikti ramybėje. Popiežius jautėsi dėkingas
skulptoriui, kuris vėl ėmėsi darbo Šv. Lorenco bažnyčios Medičių
mauzoliejuje.

Epochos pabaiga

Mikelandželo laukė nerimo ir rūpesčių metai. 1531 m. mirus tėvui, jam
teko rūpintis paveldėtu turtu, ypač žeme. Šios naujos pareigos jam buvo
tikra našta, todėl nuvykęs į Romą užtrukdavo ten vis ilgiau ir ilgiau.
Florencijoje Mikelandželo nebuvo ir 1537 m., kai kunigaikštį nužudė jo
pusbrolis Lorencas (vadinamas Lorencu arba Lorencaču) ir valdžią perėmė
jaunas antros eilės giminaitis Kozimas Midinis. Jis išplėtė valstybės
valdas ir gana sėkmingai bandė atgaivinti Florencijos kultūrinę šlovę.

Tačiau šį kart – be Mikelandželo, kuris gyvas į savo miestą jau
nebegrįžo. Klemensas VII ir visa Roma norėjo užmiršti 1527 m. negandas ir
kvietė į miestą menininkus iš visos Italijos. Popiežius pageidavo, kad
Mikelandželas grįžtų ir Siksto koplyčioje už altoriaus, ant galinės sienos,
nutapytų milžinišką freską, vaizduojančią paskutinį teismą. 1534 m.
pavasarį atvykęs į Romą, Mikelandželas sužinojo, kad Klemensas VII prieš
kelias dienas mirė. Laimė, naujasis popiežius Paulius II Farnezė buvo
Mikelandželo gerbėjas ir jam leido imtis darbo siksto koplyčioje.

1535 m. balandžio 26 d. iškilo pastoliai, buvo pradėta ruošti
koplyčios sieną: nudaužytas senas tinkas su dviem Siksto IV užsakytomis
freskomis padarytas nuolydis; 1536 m. gegužės 18 d. šešiasdešimt šešerių
metų Mikelandželas po dvidešimt trejų metų pertraukos užlipi ant pastolių
ir ėmėsi darbo. Susidomėjimas freska buvo toks didžiulis, kad apie ją
sklido kalbos visoje Italijoje. Po Rafaelio mirties Mikelandželas buvo
ryškiausia žvaigždė meno padangėje. 1540 m. dailininkas baigė tapyti
viršutinę freskos dalį, kurioje pavaizduotos figūros sukėlė tikrą skandalą.
Kai lydimas prelatų Paulius III atėjo apžiūrėti Mikelandželo darbo,
popiežiaus ceremonimeisteris kardinolas Bjadžas da Čežena paniekinamai
pareiškė, kad tokia freska tinkanti tik „pirčiai ar smuklei“, bet ne
popiežiaus koplyčiai; už tai Mikelandželas atkeršijo, Bjadžą pavaizduodamas
panašų į karalių Minoją.

Tačiau popiežius vis tiek prašė freską baigti. Jis labai gerbė
Mikelandželą ir Romoje jam patikėjo atlikti svarbiausius darbus.

Naujoji Roma

Po XV a. pradėtų pertvarkų, prie kurių daug prisidėjo Bramantė ir
Rafaelis, Roma, nors dar neatsigavusi po Karolio V kariuomenės savivalės,
toliau plėtėsi ir gražėjo.

Mikelandželui buvo patikėta atlikti daug darbų: 1538-1564 m. jis
pakeitė Kapitolijaus ir jo aikštės planą; 1546-1564 m. perstatė Šv. Petro
baziliką, 1561-1563 m. pertvarkė antikines Diokleciano termas į Santa Maria
degli Angeli bažnyčią ir galiausiai 1561-1564 m. suprojektavo Porta Pia.

Dirbdamas visus šiuos darbus, Mikelandželas turėjo visišką kūrybos
laisvę, tačiau Šv. Petro bazilikoje jis privalėjo paisyti ankščiau ją
stačiusių kolegų, didžiųjų italų Renesanso architektų Bramantės, Rafaelio,
Antonijo da Sangalo, sumanymų.

Mikelandželas visas jėgas skyrė Šv. Petro bazilikos statybai. Savo
projekte jis grįžo prie Bramantės centriško plano idėjos, užkeldamas didįjį
kupolą ant sienų tarsi ant pjedestalo. Mikelandželas jau labai senas, ir
šventyklos kupolas didžiausia jų rūpestis. Architektas nusižiūrėjo į
Bruneleskio pastatytą Santa Maria del Fiore katedrą Florencijoje. Iš medžio
pagaminęs pusės kupolo modelį, parodė jį popiežiui. Tačiau jo statybos
Mikelandželas nebaigė. Truputį pakeitę projektą, šį didelį darbą amžiaus
pabaigoje atliko Džakomas dela Porta ir Domenikas Fontana. Paskutiniais
gyvenimo metais, kaip ir jaunystės laikais Florencijoje, Mikelandželas vėl
kūrė Pietas. Jis teikė labdarą, globojo Florencijoje gyvenančius sūnėnus,
ypač brolio sūnų Leonardą.

Mikelandželas nesiliovė dirbęs iki paskutinių dienų. Mirė
aštuoniasdešimties metų 1564 m. vasario 18 d.; genijaus palaikai grįžo į
Florenciją, kurią jis buvo palikęs prieš trisdešimt trejus metus, ir
palaidoti Šv. Kryžiaus bažnyčioje.

Rafaelis

Pirmieji Rafaelio gyvenimo metai

1483m. balandžio 6 dieną, praėjus metams po kunigaikščio Federiko
mirties, klestinčiame Urbine gimė Rafaelis. Jis augo apsuptas meno, nes
tėvas Džovanis di Santė di Pjetras, vadinamas Sančiu arba Sanciju, dirbo
dailininku kunigaikščio dvare, priklausiusiame Federiko sūnui Gvidibaldui
ir jo žmonai Elzbietai Gonzagai. Nors Rafaelio tėvas tebuvo vidutinių
gabumų poetas ir dailininkas, trečiasis Renesanso genijus vis dėlto augo
kitokioje aplinkoje nei Leonardas ir Mikelandželas, kurių tėvai iš pradžių
nenorėjo leisti vaikų mokytis meno. Taigi pirmasis Rafaelio mokytojas buvo
tėvas, pats supažindinęs sūnų su Meloco da Forli, Lukos dela Robjos, Jano
van Eiko, Justo van Gento, Leonardo ir Perudžino kūrybą.

Būtent į Perudžino dirbtuvę 1494m., prieš pat savo mirtį, tėvas ir
atvedė sūnų. Nors berniukas anksti neteko tėvo ir motinos Madžos di
Batistos, Urbino rūmuose jam netrūko nei meilės, nei dėmesio, o
svarbiausioje Perudžio dirbtuvėje pameistrys Rafaelis greitai ėmė daryti
tikrus stebuklus.

Perudžino dirbtuvė

Pjetras Vanučis, vadinamas Perudžinu ?(apie 1445-1523) buvo
žymiausias Umbrijos mokyklos atstovas. Tai subtilių potėpių meistras, kurio
kūryboje jaučiama stipri Pjetro dela Frančeskos erdvinio vaizdavimo ir
tikroviškos Verokjo tapybos įtaka.

Trijų brandžiojo Renesanso milžinų keliai susikirto visai
atsitiktinai: septinto dešimtmečio pabaigoje į Verokjo dirbtuvę atėjęs
Leonardas ten sutiko už save truputį vyresnį, mokslus jau bebaigiantį
Perudžiną.

Perudžinas savo pameistriams suteikdavo daug laisvės: jie ne tik
padėdavo jam atlikti užsakymus, bet kartais , mokytojo prižiūrimi, visą
darbą atlikdavo patys. Kaip menininkas Rafaelis subrendo labai anksti. Iš
pradžių jaunasis urbinietis kūrė tarsi pagal ankstyvojo Renesanso „dailės
vadovėlį“, tačiau netrukus perprato mokytojo stilių.

1503-ųjų „Nukryžiavime“ matyti abiejų dailininkų stiliaus panašumas,
tačiau vos po metų tapytoje kompozicijoje „Šv.Mergelės sužadėtuvės“ ryškėja
savitas mokinių stilius. Šis darbas Rafaelį priartino prie Bramantės
architektūrinių sumanymų ir Leonardo centriškosios erdvės spendimų.
Kompozicijos vidury vaizduojamos trys pagrindinės figūros – kunigas, Marija
ir Juozapas, kuriuos tarsi jungia grakštūs judesiai. Jeigu Rafaelio
„Sužadėtuves“ palyginsime su prieš penkiolika metų Perudžino tapyba Siksto
koplyčios freska „Raktų perdavimas šv.Petrui“, pastebėsime ir panašumų, ir
skirtumų. Perudžino kompozicijos personažai susiskirstę į kelias grupes,
nelabai susijusios su pastatais tolumoje. O Rafaelio figūros išdėstytos
labai tvarkingai: paveikslas pagrįstas geometrijos dėsniais, kitaip
tariant, atskiras jo dalis vienija ypatinga proporcijų darna. Grožį derinti
su geometrija tvarka jaunasis dailininkas išmoko pas Pjerą dela Frančeską.
Linksmo ir gero būdo Rafaelis buvo smalsus ir ambicingas. Perudžoje jam
nebeliko ko mokytis, o Urbino rūmai išgyveno nuosmukį, todėl jis ryžosi
keliauti į Florenciją, kuri vis dar buvo Italijos menininkų Meka.

1504-ieji

tai metais į Florenciją atvyko ir Rafaelis Sancijas: dabar mieste
trys brandžiojo Renesanso milžinai.

21 metų Rafaelis jau buvo girdėjęs, kokių pagyrų pelnė mūšius
vaizduojantys kartonai. Nors Soderiniui jis įteikė puikų rekomendacijį
laišką, mecenatas gonfalonjeras sutiko jaunuolį nelabai svetingai.
Valstybinių užsakymų urbinietis negavo. Vien tik Umbrijos Rafaeliui
neužteko, nes Florencijoje jis galėjo pasinerti į tikrojo meno sūkurį: be
dviejų didžių meistrų, Florencijoje gyveno ir kūrė daug gerų tapytojų,
tokių kaip Ridolfas del Girlandajas (1483-1561) ir Fra Bartolomėjas (1475-
1517). Rafaelis stebėjo ir mokėsi: iš Leonardo – figūrų išdėstymo erdvėje,
spalvų susiliejimo (sfumato metodas); iš Mikelandželo – piešimo
dinamiškumo, spiralinio arba piramidinio formų vaizdavimo.

Dirbdamas tai Florencijoje, tai Urbime Rafaelis sukūrė pirmąjį madonų
ciklą („Didžiojo kunigaikščio madona“, „Madona su dagiliuku“, „Gražioji
sodininkė“)ir kelis portretus, kuriems pozavo Florencijos pirklių šeimų
nariai. Tapydamas turtuolio Anjolo Donio portretą, dailininkas mėgdžiojo
Leonardą.

Vatikano stangos

Romoje Rafaelis pasinėrė į didžiulį darbą, kuriam atidavė visą savo
širdį. Freskos byloją apie „dieviškąjį“ tapytojo talentą. Po mirties liko
Rafaelio šedevrai ir didelė dirbtuvė.

Be Mikelandželo tapytų Siksto koplyčios skliautų, Julijus II sumanė
dar vieną monumentalų darbą: ištapyti freskomis Vatikano rūmų priestatų,
kuriuose prieš penkiasdešimt metų pastatė popiežius Mikalojus III, sienas.
Julijus II nebenorėjo likti Pinturikjo dekoruotuose Bordžių apartamentuose,
kuriuose gyveno nekenčiamas Aleksandras VI, ir liepė paruošti kambarius
viršutiniame aukšte. Šie kambariai irgi nebuvo prasti, jų sienas puošė
Benedeto Bonfiljo, Arėjus del Kastanto, Pjero dela Frančeskos ir kitų
meistrų freskos. Išdekoruoti „savo“ apartamentų Julijus II pasikvietė kelis
žymiausius to laiko tapytojus: Sodomą ir Bramantiną, Lorencą Lotą ir
Perudžiną. Tačiau kai prie jų prisijungė Rafaelis, kurį popiežiui 1508 m.
pristatė jo architektas ir patarėjas meno klausimais Bramantė, Julijus II
kitus dailininkus atleido ir visą darbą patikėjo vienam Sancijui. Jaunam
menininkui tai buvo pirmas didelis valstybinis užsakymas.

Pirmą salę (privačią popiežiaus biblioteką, kuri, vėliau tapusi
teismo sale, buvo vadinama Stanga della Segnatura) Rafaeliui pasiūlyta
ištapyti pagal senųjų bibliotekų pavyzdį, pavaizduojant keturis viduramžių
universiteto fakultetus – teologijos, filosofijos, teisės ir poetikos.
Skliautuose atsirado alegorinės figūros ir simboliai, praeities įvykių
scenos ir istoriniai personažai. Rafaelis labai atsakingai žiūrėjo į šią
užduotį ir, senovinių Belvederio skulptūrų įkvėptas, sukūrė monumentalų
darbą, pakeisdamas Julijaus II pasiūlytas tradicines temas. Tai tarsi
himnas humanistinei kultūrai, kurios religines ir filosofines idėjas
tobulai įkūnijo Romos popiežiai.

Duoklė Mikelandželui

1511 m. Rafaelis nutapė paskutines Stanga della Segnatura freskas:
„Disputą apie Švč. Sakramentą“, „Atėnų mokyklą“, „Dorybę“, „Parnasą“, o po
metų ir Mikelandželas išardė pastolius po pirmąją skliautų puse.

Tačiau Rafaelis, matyt, jau ankščiau buvo lankęsis Siksto koplyčioje
ir stebėjęs, kaip dirba florencijietis. Jaunajam tapytojui freskos padarė
tokį stiprų įspūdį, kad jis nedelsdamas užtinkavo dalį beveik baigtos
freskos „Atėnų mokykla“ ir jos centre nutapė susirūpinusį ir paskendusį
mintyse ugnies filosofą Herakleitą, nepaprastai panašų į Mikelandželo.

Tačiau Rafaelis atidavė duoklę ir kitiems savo amžininkams: tos
pačios freskos vidury matome ir Leonardą su ilga balta barzda. Tai
filosofas Platonas.

Heliodoro menė

Rafaeliui dar nepradėjus dekoruoti kito Vatikano rūmų kambario sienų,
labai turtingas bankininkas jam pasiūlė imtis didelės antininių siužeto
freskos. Menininkas su popiežiumi buvo sudaręs sutartį , pagal kurią
gaudavo nuolatinį atlyginimą, tačiau 1511 m. Julijus II su savo kariuomene
patraukė iš Romos į šiaurės Italiją išvyti, „barbarų“, kitaip sakant,
Liudviko XII prancūzų. Pasinaudojęs proga, Rafaelis sutiko viename villa
Farnesina kambaryje nutapyti freską „Galatėjos Triumfas“, bet, popiežiui
parvykus į Vatikaną, tuoj pat grįžo prie darbo stangose.

Julijų Ii ne visada lydėjo sėkmė. Padedamas sąjungininkų ispanų, jis
pasiekė ko norėjo, – atėmė Lombardiją iš Liudviko XII, tačiau vos nebuvo
nuverstas Bažnyčios susirinkimo, kurį sušaukė Pizos karalius. Netrukus ir
Ragenoje patyrė skaudų asmeninį pralaimėjimą. Be to, ispanai sužlugdė
Florencijos respubliką ir į valdžią sugrąžino Medičius. Julijus II dar
nežinojo, ar tai gerai, ar tai blogai, bet nujautė, kad popiežiaus sričių
įtaka silpnėja, ir nusprendė žūtbūt sustiprinti popiežiaus valdžią.

Padėti siekti šio tikslo galėjo ir Rafaelis. Jam popiežius paliepė
Vatikano stangoje, skirtoje viešoms audiencijoms, nutapyti freską,
vaizduojančią Dievo paramą Bažnyčiai per visą jos istoriją ir
išaukštinančią Kristaus vietininko vaidmenį. Dailininkas pradėjo dekoruoti
Heliodoro Stancą. 1513 m. miręs Julijus II nesuspėjo pamatyti visų jos
freskų. Jo įpėdinis Rafaeliui leido dirbti toliau, ir 1514 m. dailininkas
nutapė paskutinę stangos freską „Šv. Petro išdavimas“, kurioje dailininkas
pavaizdavo, kokie bevaisiai žmonių išpuoliai prieš Kristaus vietininką.

Leonas X

Naujas popiežius Džovanis Medinis, Lorenco Puikiojo sūnus, pasivadino
Leonu X. Protingas, nors gana tingus Medinis mėgo gerą maistą, vyną,
šventes, medžioklę ir iškilmingas ceremonijas, žodžiu, prabanga, kuria
puikuodavosi kiekviena proga. Be to, jis labai domėjosi menu ir Rafaelį
laikė geriausiu popiežiaus rūmų menininku – nesvarbu, kad elegantiškas
urbinietis mokėjo įsiteikti kitiems galingiesiems ir mielai priimdavo jų
užsakymus. Tai ne Mikelandželas, savo Dovydu išaukštinęs Florencijos
respubliką, kuri ištrėmė Džovanį Medinį ir jo brolius.

Todėl Rafaelį Leonas X gerbė ne mažiau nei jo pirmtakas ir užsakė
išdekoruoti trečiąją, iškilmingiems pietums skirtą stancą (freską
„Borgogaistras“) ir Vatikano lodžas. Dirbtuvės dailininkai, o ypač Džulijas
Romanas, šiuos užsakymus atliko nepriekaištingai. Rafaelis meistrų darbą
tik prižiūrėjo, nes turėjo rūpintis dar ir senovės Romos paminklais,
apsaugoti juos nuo plėšimo, griovimo ir išgelbėti tai, ką buvo galima
išgelbėti restauruojant ir konservuojant; galima sakyti, jis yra pirmas
žmogus žinomas archeologas. 1514 m. Rafaelis iš Bramantės paveldėjo
popiežiaus architekto pareigas ir nelengvą užduotį – prižiūrėti Šv. Petro
bazilikos statybą.

Nepakeliamas darbo krūvis pakirto Rafaelio sveikatą. Dailininkas mirė
1520 m. Didžiojo penktadienio naktį – tą pačią dieną (gal net tą pačią
valandą), kurią gimė prieš trisdešimt septynerius metus. Visa Roma ir jos
svečiai apraudojo dieviškąjį menininką ir palaidojo Panteone.

Naudota literatūra

B.Žemaitytė D.Papaurėlienė „Įvairių amžių architektūros ir buities
reikmenų stiliai“

„Vakarų Europos skulptūros istorija“

P.Murray, L.Murray „Renesanso menas“

„Italų renesansas“

Claudio Merlo „Renesanso menas“

J.Minkevičius „Lietuvos architektūros istorija (nuo seniausių laikų
iki XVIIa. Vidurio)“

„Menas ir mes“

———————–

Leonardas da Vinčis „Mona Liza – Džokonda“ XV a.

Mikelandželas

„Dovydas“ 1501/14

„Kristaus krikštas“ (1472-1475m.) – Andrėjos Verokjo, Lorenco di Kredžio ir

Leonardo da Vinčio darbas

Leonardas da Vinčis „Madona grotoje“ XV a.

Leonardas da Vinčis „Paskutinė vakarienė“ tempera ir aliejumi tapyto

paveikslo matmenys 4,60 x 8,80 m. Freska greitai blunka, todėl keletą kartų

buvo restauruota ir netgi pertapyta

Leonardas da Vinčis „Autoportretas“ XVI a.

Mikelandželas „Adomo sukūrimas. Siksto koplyčios fragmentas“ XVI a.

Rafaelis Santis „Atėnų mokykla“

Leave a Comment