Kauno Julijanavos vidurinės mokyklos
RENESANSAS
Referatas
Paruošė: A. Januškevičiūtė
K. Černevičiūtė
Vadovė: N. Štrupkienė
Kaunas 2003
Renesansas
Žlugus Romos imperijai, prasidėjo viduramžių epocha, kuri tesėsi kelis šimtmečius. Tuomet bažnyčia valdė valstybę ir liaudį. Menas irgi tarnavo bažnyčiai ir turėjo šlovinti dievo galybę .
Bet amžiai slinko, ir palaipsniui viskas keitėsi. Išaugo nauji miestai, sparčiai vystėsi prekyba ir amatai. Atėjo kelionių ir didelių geografinių atradimų metas. Sugrįžę iš tolimų ir pavojingų plaukiojimų, jūrininkai pasakojo apie nuostabius užjūrio kraštus. Imta domėtis pasaulio pažinimu, mokslu. Žmogus naujai išvydo jį supančią aplinką.
Prasidėjo XIV amžius, Italijoje suklesti Renesansas. (vėliau, jau XV
amžiaus viduryje, Renesanso įtaka pasklido ir kitose Europos šalyse).
Neregėtai išsivysto kultūra ir menas visoje šalyje, visos tautos mastu.
Buvo susidomėta antikiniu menu. Pirmieji žuvusių Romos imperijos miestų kasinėjimai atvėrė pasauliui neva dingusius graikų ir romėnų šedevrus. Puikūs antikinių dievų ir herojų atvaizdai žavėjo ir įkvėpdavo
Renesanso meistrus.
Kaip senovėje antikiniai meistrai, taip ir Renesanso dailininkai garbino žmogaus grožį, jo dvasios didybę. Jų herojumi tapo ne viduramžių kankinys ar asketas, bet optimistiškas žmogus, drąsus ir stiprus, siekiantis žemiškos laimės.
Ir nors dailininkai, kaip ir anksčiau, tapė paveikslus religiniais ir bibliniais siužetais, jų paveikslai dabar buvo panašesni į scenas iš realaus gyvenimo.
Tuo metu Italijoje gyveno daug puikių dailininkų, bet trijų genialių
Renesanso meistrų vardus reikia žinoti kiekvienam. Tai – Leonardas da
Vinčis, Rafaelis Santis ir Mikelandželas Buonarotis.
Visam pasauliui žinoma garsioji Rafaelio „Siksto madona“. Čia jūs matote paveikslo detalę.
Įsižiūrėkite į šios jaunos moters veiką ir niekuomet jo nebepamiršite. Ji glaudžia prie savęs savo sūnų. Šis judesys toks švelnus ir nuoširdus, kad religinę sceną mes suvokiame kaip himną puikiam motinos meilės jausmui, žemiškam ir suprantamą visiems žmonėms.
Madona žvelgia tolyn įdėmiai ir liūnai, tarsi susirūpinus dėl sūnaus.
Nuo jos žvilgsnio, nuo jos susimąsčiusio veido, švytinčio vidiniu gyvenimu, sunku atsitraukti.
Vienas didžiausių Renesanso meistrų buvo skulptorius ,tapytojas ir architektas Mikelandželas. 1504m. jo gimtojo miesto Florencijos aikštėje buvo pastatyta penkių metrų aukščio marmurinė statula „Dovydas“, sukurta kaip kovotojo už laisvę atvaizdas. Jos siužetu tapo biblinė legenda apie piemenį Dovydą, kuris išgelbėjo savo šalį nuo vergijos, kaudamasis dvikoje su stipriuoju Galijotu. Mikelandželas pavaizdavo Dovydą tuo momentu, kai, niūriai suraukęs kaktą, sugniaužęs rankoje šikšninę laidyklės kilpą, jis laukia savo priešininko. Jo stipri apnuoginta figūra primena vyriškus atletus, kuriuos taip mėgo vaizduoti graikų skulptoriai. Bet Mikelandželo
„Dovyde“ yra ta, kas buvo neprieinama antikiniams dailininkams – didžiulė vidinė įtampa. Stirtingai nuo antikos herojų, jis neslepia savi jausmų. Jo veidas išreiškia pyktį.
Praėjo beveik penki šimtmečiai po Renesanso epochos, bet jos meistrų menas tebejaudina ir tebežavi mus.
1962m. gruodžio pabaigoje didelis jūrų laineris lėtai įplaukė į
Niujorko uostą.daugybę žmonių sutiko jį. Apsupti sargybos nešikai nunešė trapu didelę užantspauduotą dėžę ir įkrovė ją į mašiną. Motociklininkų būrio lydima dėžė buvo pervežta į Metropoliteno dailės muziejų, į specialiai jai skirtą salę. Čia pagaliau ji buvo atidaryta, ir iš jos buvo išimtas jaunos, švelnios bei paslaptingai besišypsančios moters portretas.
Taip iškilmingai į Ameriką iš Paryžiaus Luvro muziejaus buvo atgabenta Mono
Lizo Džokondo portretas. Nutapytas genialaus dailininko Leonardo da Vinčio, jis kaip ir anksčiau, stebina žmones savo tobulumu.
Dėkinga žmonija saugo didžiųjų dailininkų kūrinius kaip brangiausius turtus.
Leonardas da Vinčius
Gyvenimas kaime
Toskanos Vinčio miestelyje netoli Florencijos 1452m. balandžio 15
dieną į pasaulį atėjo sero Pjero Antinijo da Vinčio pirmagimis Leonardas.
Garsus notaras seras Pjeras puikiais sutarė su žymiausiomis Florencijos respublikos šeimomis. Naujagimis buvo nesantuokinis sūnus. Jo motina
Katerina, jauna pas da Vinčius tarnavusi valstietė, niekada tai ir netapo seko Pjero žmona. Ji buvo greitai ištekinta už plytininko Antonijo del
Vakos, paliko sūnų, gimtinę ir įsikūrė gretimame San Pantalėjo kaimelyje.
Tačiau Leonardo gimimas nesukėlė nei skandalo, nei nepatogumų. Priešingai, vaiką džiaugsmingai sutiko prabangiuose senelio Antonijo namuose, kuriuose jis gyveno su tėvu ir dėde Frančesku. Vinčis, kaip ir dauguma Toskanos miestelių, įsikūręs ant kalvos. Iš čia matyti alyvmedžių sodai, vynuogynų eilės, o toliau –kaštonų ir ąžuolų giraitė. Žmonių darbas nesudarko
Toskanos gamtovaizdį, bet jį tik pagražina. Čia Leonardas, laisvas ir laimingas, praleido pirmuosius penkiolika metų. Su mylimu dėde Frančesku jis stebėjo, kaip dirba kaimiečiai, geri jo draugai. Ir užaugęs nesiliovė apie juos galvojęs, išradinėjo įvairiausius prietaisus ir mašinas:
alyvuogių spaudyklę, tiesiaeigius plūgus ir girnas grūdams malti.
Šiek tiek pašėlęs ir labai nuoširdus dėdė buvo pirmasis berniuko mokytojas. Jaunasis Leonardas stebėjo gamtą, skraidančius paukščius ir niekieno nemokomas bandė piešti. Vaikystėje matyti gamtos vaizdai niekada neišdilo Leonardui iš atminties. Jo drobėse tolumoje dunksantys peizažai atrodo tarsi nutapyti pro da Vinčių pilies langą.
Florencija
Vieną dieną paauglio Leonardo gyvenimas netikėtai pasikeitė. Jo tėvas tapo svarbiu galingųjų Medičių aplinkos žmogumi ir vis dažniau lankydavosi
Florencijoje, kur ne tik dirbo notaru, bet ir dalyvavo politiniame gyvenime. 1565m. seras Pjeras persikėlė gyventi į miestą, vedė savo luomo moterį, o 1567m. pasikvietė ir sūnų. Leonardas, gyvendamas kaime, klestinčios Toskanos širdyje, kartais aplankydavo netoli Vinčio esančius miestus Empolį ir Piskoją, garsėjusius gabiais meistrais ir meno kūriniais.
Tačiau Florencijai tuo metu ir per visą XV amžių neprilygo joks kitas pasaulio miestas. Atvykus Leonardui, Florencija gyveno savo aukso amžių.
Šlovingos ir neramios praeities miestas, jo žmonių gyvenimas, kultūra ir menai XV a. pasiekė klestėjimo viršūnę. Per du šimtus metų Florencija nepaprastai išaugo, praturtėjo ir tapo Vakarų Europos ekonomikos sostine.
XV a. iš pradžių ją valdė įvairios gildijos ir cechai, vėliau pamažu įsigalėjo Medičių šeimos bankininkai. Tačiau ir susilpnėjus respublikinių valdžios institucijų įtakai, miestas išliko politiškai stabilus. Taika ir gerovė skatino domėtis viduramžiais užmiršta senovės graikų ir romėnų kultūra. Iš šio susidomėjimo radosi humanizmo idėjos
Florencijos menas jau galėjo didžiuotis savo šedevrais: XIII a. pab.
– XIV a. pr. Čia kūrė Džotas, padaręs tikrą perversmą Europos dailėje.
Šv. Kryžiaus bazilikoje Leonardas gėrėjosi Džoto freskomis, vaizduojančiomis šv. Pranciškaus gyvenimo scenas. Šie kūriniai pakeitė tapymo manierą: dabar žmonės, aplinka ir daiktai tapomi dar tikroviškiau nei ankščiau. Florencijos centre Leonardas dažnai lankosi Orsanmikelės bažnyčioje, perstatytoje iš seno sandėlio. Ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui vadovaujančių miesto gildijų ir cechų nurodymu bažnyčios išorinių sienų nišose buvo pastatyta keturiolika šventųjų globėjų statulų. Tai tarsi skulptūrų paroda, surengta gerokai anksčiau nei atsirado muziejai.
XV a. pirmoje pusėje Florencijos skulptoriai Gibentis, Nanis di
Bankas, garsusis Donatelas, siekdami sukurti kuo tikroviškesnius kūrinius, pranoko net gi išradingąjį savo mokytoją Džotą. Leonardas šiame mieste susipažino ir su dviejų XV a. pirmosios pusės garsiausių menininkų darbais: Filipo Bruneleskio architektūra ir Mazačo freskomis bei paveikslais.
Florencijos dirbtuvėse
Tėvas norėjo, kad sūnus būtų notaras, bet Leonardą viliojo menininko darbai. Verokjas jį priėmė mokinių į geriausią XV a. dirbtuvę. Tai puiki vieta jaunuoliui, svajojančiam tapti menininku, išradėju ir mokslininku.
Leonardas, kaip ir dera jaunuoliui iš geros bei išsilavinusios šeimos, mokėsi gramatikos, matematikos ir muzikos. Jis puikiai skambino lyra, bet labiausiai jį traukė Florencijos dirbtuvės, kurių meistrai buvo ir juvelyrai, ir skulptoriai, ir tapytojai, mokėję ne tik parinkti bei paruošti lentą būsimam paveikslui, bet ir liedinti stalus. Florencijos dirbtuvės, gaudamos daugybe užsakymų, klestėte klestėjo. Meistrai dažniausiai gamino paprasčiausias iškabas ir baldus, bet kartais gaudavo svarbių užsakymų nutapyti altoriaus paveikslų arba bažnyčiose nupiešti freskų.
Dirbtuvė – tai savarankiškas meistrų susivienijimas, o jo nariai visada pasirengę keliauti iš miesto į miestą ir dirbti didelėse statybose.
Be to, dirbtuvė buvo ir gabių vaikų mokykla. Vaikų tėvai iš pradžių mokėdavo už jų išlaikymą ir mokymą.
Paprastai į mokyklą priimdavo 12-13 metų berniukus. Pirmiausia jie išmokdavo paruošti klijus, dažus iš gipsą liejimo formoms.
Nors septyniolikmetis Leonardas jau buvo „per senas“ pradėti mokslus dirbtuvėse, įtakingajam serui Pjerui pavyko įkalbėti Andrėją di Mikelę
Čonį, pravarde Verokjas, priimti į pameistrius neeilinių gabumų jaunuolį.
Apie 1469m. Verokjo ir Polajuolo dirbtuvės buvo laikomos geriausiomis mieste. Verokjo dirbtuvė, ši Florencijos menų kalvė, užima svarbiausią vietą kultūros istorijoje, nes ji išugdė daugelį didžių XV a. antrosios pusės meistrų.
Koks buvo XV a. Florencijos menas?
Meno perversmas, kurį XIV a. pradėjo Džotas ir XV a. pradžioje tęsė
Florencijos skulptoriai, Bruneleskio laikais visiškai pakeitė menininko žvilgsnį. Šis meistras išrado linijinės perspektyvos dėsnį, t.y. trimis matavimais (aukščiu, pločiu ir gyliu) pagrįstas taisykles, pagal kurias plokštumoje figūros ir jas supanti aplinka vaizduojamos panašiai, kaip mato žmogaus akis. Būtent Bruneleskis ir florencijietis Donatelas davė pradžią to meto kultūros bei meno pakitimui, dabar vadinamam Renesansu, arba
Atgimimu. Netrukus perspektyvos dėsnį tapyboje pritaikė Mazačas, kiek vėliau Fra Andželikas (1378-1455), Filipas Lipis (1406-1469), Paolas Učelas
(1397-1475) ir kiti dailininkai. Daugybe meistrų ir mokyklų kūrybą sieja juvelyriškai kruopštūs potepiai, tikroviški siužetai. Florencijoje taip pat kūrė tapytojai, kurių darbai žavi ryškiomis spalvomis, pavyzdžiui (apie
1410-1461), didžiojo Pjero dela Frančeskos (apie 1416-1492) mokytojas. Vis dėlto XV a. Florencijos dalininkų tapyboje svarbiausia subtili piešimo linija; tai būdinga ir jaunesniems meistrams, kurių dalis lankė Verokjo mokyklą. Sandras Botičelis Ū(1445-1510) ir Filipas Lipis (apie 1457-1504)
yra žymiausi naujosios kartos atstovai.
Pirmieji Leonardo darbai
Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso dailininko dirbtuvė panaši ir į darbininko architekto studiją, ir į amatų dirbtuvę, kurioje dirba daug žmonių. Šiandien dailininkas paprastai kuria vienas, tačiau
Verokjo dirbtuvėse taip nebuvo. Svarbiausia ir sunkiausią darbą atlikdavo meistras, bet šedevras gimdavo visų dirbtuvės narių rankose. Verokjas, gavęs užsakymą 1472-1475m. nutapyti didelį paveikslą „Kristaus krikštas“, liepė Leonardui nupiešti kairėje klūpančio angelo galvą ir peizažą tolumoje. Tai pirmas žymus jaunojo talento darbas; pasak legendos,
Verokjas, pamatęs šį darbą, taip susikrimto, kad metė tapyti.
1472m. Leonardas įstojo į Šv.Luko tapytojo gildiją, tačiau ir toliau bendravo su mokytoju. Verokjo dirbtuvėse jis išmoko kruopščiai pasirengti darbui: nuodugniai ištyrinėti tai, ką turės nutapyti, užsirašyti pastabas ir piešti eskizus.
1476m. sulaukęs dvidešimt ketverių, Leonardas paliko dirbtuvę.
Netrukus jį pastebėjo dosnus ir išsilavinęs mecenatas, Florencijos valdovas
Lorencis Medičis (1449-1492). Leonardas nutapė „Apreiškimą“, ir pradėjo kruopščiai ruoštis tapyti paveikslą „Išminčių garbinimas“.
Leonardas Milane
Leonardui nebuvo paslapčių nei mene, nei moksle. Milano valdovui jis prisistatė kaip mechanikos, hidraulikos, architektūros, tapybos, skulptūros ir karybos specialistas. Jis taip pat kurs dekoracijas prašmatnioms rūmų šventėms.
Leonardo gyvenimas vėl netikėtai pasikeitė. Lorenco Puikiojo diplomatiniai santykiai su kitais Italijos didikais buvo labai originalūs ir išradingi: jo pasiuntiniai – dažniausiai menininkai ir kultūros žmonės;
kartais juos netgi „dovanodavo“. Taip nutiko ir Leonardui, kurį 1482m.
pavasarį Lorencas pasiuntė į Milaną pas Ludoviką Sfoca, pravarde Mauras
(1452-1508). Šios epochos meistrams būdavo sunku išsiversti be dosnių globėjų, todėl Leonardas galingajam Lorencui negalėjo atsakyti. Beje, jaunasis meistras buvo netgi patenkintas tokiu savo pono elgesiu, nes
Milane jis tikėjo įgyvendinti daugybe sumanymų.
Nors Mauras valdė Milano kunigaikštystę, jis buvo ne kunigaikštis, o tik regentas. Šis žmogus siekė neribotos valdžios, ir jo rūmai veikiau panašūs į tvirtovę. Sforca miestą ketino paversti naujaisiais Atėnais, todėl jo dvaras pilnas mokslininkų ir puikių menininkų. Be to, jis rūpinosi žemės drėkinimu, kad laukai, kur tuo metu jau gana sėkmingai mėginta auginti ryžius, duotų dar didesnį derlių.
Kolosas
Nekantraudamas išgarsėti, Leonardas pagaliau gavo pirmą užduotį:
sukurti milžinišką raitelį – Mauro tėvo Frančesko Sforcos – statulą, arba kolosą.
Tai turėjo būti piestu stovintis arklys su raiteliu. Išlieti iš bronzos 7 m aukščio statulą labai sunku, todėl Leonardas vargo daug metų.
Mauras jam nuolat priekaištavo ir netgi grasino. Meistras nulipdė molinų modelį, tačiau nors ir labai stengėsi, negalėjo atsispirti už kolosą įdomesniems darbams.
„Madona tarp uogų“
Mauras Leonardui skyrė 500 dukatų algą per metus, tačiau leido jam
1483m. pasirašyti sutartį su Nekalto prasidėjimo brolija dėl jų koplyčiai
San Francesco Grande (didžiojoje šv. Franciškaus) bažnyčioje.
Leonardas pradėjo tapyti kompoziciją, kuri bus pavadinta „Madona tarp uogų“. Jis sukūrė dvi jos versijas (antrąją – po dešimties metų). Vienas darbas dabar yra Paryžiuje, o kitas Londone.
Pirmame paveiksle, tapytame 1483-1486m., matome daug Leonardo darbams būdingų bruožų: gamta, šviesa ir šešėliai, išraiškingi figūrų judesiai šiai kompozicijai suteikia pasakojimo įspūdį.
„Madona grotoje“
šiame paveiksle matome kaip svarbu Leonardui šviesa ir šešėliai.
Stipresnė šviesa apšviečia ir priekio, silpnesnė sklinda iš gilumos. Šioje kompozicijoje viešpatauja tyla, nes Leonardo teptukas leidžia prabilti rankoms: angelas už kūdikėlio Jėzaus rodo pirštus į mažąjį Joną
Krikštytoją, o šis, atpažinęs būsimąjį Išganytoją, pamaldžiai sudeda rankas; Jėzus laimina vaikelį, išpranašausiantį jo atėjimą.
Anatomija
Milane tapytojas kūrė ir portretus, kuriems suteikė naujo įtaigumo
(„Dama su šermuonėliu“). Vis dėlto nenuilstantis Leonardas be tik tapė, bet rasdavo laiko ir kitiems užsiėmimams.
Smalsus ir ištroškęs mokslo žinių, jis pasinėrė į anatomijos studijas, kurios padėjo jam kuo tiksliau pavaizduoti žmogaus kūną.
Renesanso menininkai stengėsi kuo geriau pažinti žmogaus kūną, skrosdami lavonus. Juos domino, kaip įvairios būsenos, pvz., fizinė įstanga, keičia žmogaus raumenų padėtį ir išraišką.
Mokslas
Leonardo aistra mokslui ir beribį smalsumą leido patenkinti draugystė su pranciškonų vienuoliu Luka Pačoliu. Tais laikais populiarios matematikos didįjį mokovą dailininką sutiko Sforcos dvare. 1453m. turkams užkariavus
Konstantinopolį, į Italiją atvyko daug pabėgėlių, kurie atgabeno vertingų rankraščių, praplėtusių algebros ir geometrijos žinias.
Pačolis apskaičiavo Leonardo kuriamo arklio tūrį ir nustatė, kiek reikės bronzos statulai išlieti. Leonardas daug kuo domėjosi ir turėjo daugybę talentų. Tačiau jam nepatiko, kad menai skirstomi į laisvuosius ir susijusius su rankų darbu. Tiesą sakant, tapybą jis laikė tokia pat svarbia kaip filosofija ir mokslas.
Leonardas yra „mokytas menininkas“, nes moksliniai tyrinėjimai būtini jo kūrybai. Jo darbai nėra vien tikrovės formų atspindys. Dailininkas stengėsi suvokti priežasties ir padarinio ryšį žmogaus gyvenime ir gamtoje.
Norėdamas nutapyti tobulą paveikslą, jis stengėsi atskleisti įvairių reiškinių paslaptis.
Leonardas kartais vadinamas teoriją kuriančiu praktiku, jis buvo dailininkas, siekęs eiti toliau, apibendrinti sukauptą patirtį. Leonardas, kaip jau sakėme, ne ieškojo. Jis atrasdavo…
Rankraščiai
Penkerius metus pagyvenęs Milane, Leonardas pradėjo užsirašinėti teorijos ir praktikos, meno ir technikos tyrimų išvadas įvairaus didžio sąsiuviniuose.
Šie užrašai, kurių dalis surasta visai neseniai, vadinami Leonardo rankraščiais. Mokslininko, inžinieriaus ir dailininko užrašus nepaprastai pagyvina piešiniai; šios studijos kupinos alegorinių vaizdų ir technikos atradimų, fantastinių idėjų ir praktinių sumanymų. Čia susipina menas ir mokslas, eksperimentai ir filosofija.
Kai kuriuose rankraščių piešiniuose atpažįstame tai, ką inžinieriams pavyko sukurti tik mūsų dienomis.
„Naujasis miestas“
Leonardas Maurui įrodė, kad yra puikus architektas, be to, padėjo išradingai rengti rūmų šventes ir vaidinimus. Leonardui nebuvo lygių: jis ne tik piešė dekoracijas, konstravo sudėtingiausius scenos mechanizmus, bet ir rašė vaidinimas alegorinius tekstus, kūrė muziką kaip tikras virtuozas.
Tačiau Ludovikas Mauras galvojo ne tik apie savo rūmus. Iš savo architektų jis reikalavo viduramžių miestą atnaujinti, padaryti jį šiuolaikinį. Donatas Bramantė, Frančeskas di Džordžijas Martinis ir
Antonijas Amadėjas projektavo bažnyčias, vienuolynus ir rūmus, o Leonardas braižė miesto planą. Jo manymu, „naujasis miestas“ pirmiausia turi būti patogus gyventi. Didžiausios svarbos jis teikė upėms ir kanalams: tai puikūs susisiekimo keliai, tinkantys ir nuotekoms išleisti.
Šie projektai pristatyti 1492m., tačiau nė vienas jį nebuvo įgyvendintas. Leonardo urbanistinės idėjos, kurių žinome tik nuotrupas, nė iš tolo neprimena Renesanso tradicijos kurti utopijas. Tai iš tiesų ateities miestas, bet ne fantastinis; sudarydamas jo planą Leonardas rėmėsi aplinkos pažinimu ir tiksliais skaičiavimais. Drauge su Bramante meistras analizavo antikinės architektūros ir projektavo centriško plano bažnyčias.
Bramantė Romoje, kur praleido paskutinius gyvenimo metus, toliau domėjosi graikų bei romėnų statybos tradicijomis ir bandė jas atgaivinti savo darbuose.
Švč. Marijos Maloningosios vienuolynas
1494m., mirus teisėtam kunigaikštystės įpėdiniui sūnėnui Džanui
Galeacui, Ludovikas pagaliau buvo pripažintas oficialiu Milano kunigaikščiu. Jam ypač rūpėjo domininkonų Švč.Marijos Maloningosios vienuolynas ir bažnyčia, todėl pačioje XV a. pabaigoje šiame komplekse prasidėjo didžiausia šio turtingo miesto statyba.
Amadėjas, Bramantė ir pats Leonardas gavo užsakymą ansamblį perstatyti, praplėsti ir išpuošti, nes čia Ludovikas norėjo įrengti Sforcų mauzoliejų. Leonardui jis patikėjo ištapyti galinę valgomojo sieną, priešais „Kristaus nukryžiavimą“ ant priešingos sienos atsirado įspūdinga ir greitai išgarsėjusi freska „Paskutinė vakarienė“.
Leonardas pasirinko evangelijų vietą, kurioje Jėzus sako: „Vienas iš jūsų išduos mane“. Didis žmogaus jausmų ir judesių tyrinėtojas Leonardas vėl pasitelkia rankų kalbą.
Jėzaus žodžiai sukrečia apaštalus. Dvylika įvairaus amžiaus ir būdo žmonių žinią sutinka skirtingai. Žiūrėdami į freską tarsi išgyvename tai, ką patyrė kiekvienas iš jų tą Velykų vakarą, kai Jėzus įsteigė
Eucharistijos sakramentą. Valgomojo sieną Leonardas tapė 1495-1498m. beveik po metų į Milaną įsiveržė Prancūzijos karaliaus Liudviko XII kariuomenė.
Mauras pabėgo į Vokietiją, o prancūzų kareiviai sudaužė milžinišką molinę raitelio statulą, kurios Leonardas taip ir nenuliejo. Leonardas su draugu
Luka Pačoliu paliko Milaną. Po septyniolikos metų jis vėl ieškojo prieglobsčio Sforcų dvare. Manoma, kad išvykęs iš Milano, jis pirmiausia apsistojo Mantujoje, italų Renesanso „mūzos“ Izabelės d‘Estės rūmuose;
vėliau kūrė originalius gynybos įrenginius Venecijos respublikai, kuriai grėsė turkų antpuoliai, bet tuo pat metu dirbo ir sultonui: projektavo tiltą per Bosforą. Leonardas gyveno ir Pjombine pas popiežiaus Aleksandro
VI sūnų Čezarę Bordža (1475-1507), kuris bandė jėga sukurti savą kunigaikštystę. Taigi, kaip pats mėgo sakyti, „būtinybę pavertė dorybe“.
1504-ieji
Tuo metu Leonardas pradėjo tapyti paslaptingos šypsenos ir įdėmaus žvilgsnio moters portretą. Tai „Džokonda“, garsusis paveikslas, kurį menininkas tapė iki pat mirties. Tačiau jis neapleido ir inžinerinių studijų, suprojektavo laivybai tinkamą kanalą (niekada neiškastą). Upės, tekančios į jį iš Apeninų kalnų, Florenciją būrų sujungusios su Piza.
Tie laimingi laikai, kai Florencijoje gyveno trys genijai, truko neilgai. 1506m. Leonardas grįžo į Milaną, o Mikelandželą vėl iškvietė į
Romą. Čia 1508m. atvyko ir Rafaelis. Menų centras iš Florencijos persikėlė į popiežių rūmus.
Beje, respublika gyvavo neilgai. 1512m. į valdžią vėl atėjo Medičiai, tačiau šį kartą ne savo jėgomis ir ne miestiečių palaikomi. Lorenco
Puikiojo sūnums Džovaniui ir Džulianui įsigalėti mieste padėjo ispanų kariai. Florencija iš naujo įvertino savo galimybes ir tapo ispanų politikos tarnaite.
Leonardas pasuka šiaurės link
Sinjorija norėjo, kad Leonardas liktų Florencijoje, o prancūzų valdytojas jį kvietė į Milaną. Leonardas garsėjo ne tik Italijoje, dėl jo varžėsi ir kitų šalių didžiūnai. Galiausiai menininkas įsikūrė Pranciškaus
I rūmuose Prancūzijoje.
Florencijos Respublikos gonfalonjeras Pjeras Soderinis buvo nepatenkintas, kad didžiosios tarybos salėje Mikelandželo ir Leonardo varžybos, tiesą sakant neįvyko. Mikelandželas priėmė Julijas II pasiūlymą ir dirbo tai Romoje, tai Florencijoje, o Leonardą irgi kvietė galingi globėjai. Pats Liudvikas XII darė spaudimą sinjorijai, kad ši panaikintų da
Vinčio sutartį dėl nelemto „Angjario mūšio“ ir leistų jam vykti pas Milano valdytoją kunigaikštį Karolį Ambuazietį. Prancūzai labiau vertino ne meninius, mokslinius Leonardo sugebėjimus. 1506 m. Leonardas paliko
Florenciją, į kurią vėliau grįžo tik trumpai – sutvarkyti kurių dėdės
Frančesko palikimo reikalų.
Milano dvaras nebuvo toks prašmatnus kaip Mauro laikais, antra vertus, prancūzai nuolat buvo pasiruošę karui, nes popiežius Julijus II
norėjo juos išvyti iš Italijos. Tačiau vis tiek čia dažnai lankydavosi menininkai ir mokslininkai.
Antroji viešnagė Milane
Čia Leonardas kartu su senais ir naujais mokiniais atsidėjo savo mėgstamiausiomis studijoms: perspektyvos ir žmogaus kūno proporcijų tyrinėjimas, optikos, hidraulikos, aerostatikos ir šiluminės technikos mokslams. Kaip skulptorius Leonardas patyrė antrą nesėkmę. Jis nupiešė raito maršalo Džandžakomo Trivulcijo, padėjusio nuversti Maurą, paminklo eskizus, bet išlieti piestu stovinčio arklio statulos jam vėl nepavyko.
Užtat Leonardui neblogai sekėsi hidraulikos studijos. Jis sugalvojo, kaip, naudojant šliužų sistemą, Martezanos kanalą nuo Milano iki Komo ežero pritaikyti laivybai. Darbai, nors vyko ne visai kaip numatyta, baigėsi 1509
m.; už šį projektą net pats Liudvikas XII jam atsidėkojo ir skyrė nuolatinę algą.
„Džokonda“
karalius ragino Leonardą nepamiršti ir tapybos. Dailininkais sukūrė
„Bakchą“, „Šv.Oną“ bei kitus paveikslus, prie kurių yra pridėję ranką ir jo mokiniai. Tačiau „Džokondą“, kurią pradėjo dar Florencijoje, Leonardas su didele meile tapė pats vienas. Šis naujas portreto tipas sulaukė didžiulio pasisekimo: iki tol dar nė vienam Renesanso dailininkui nebuvo pavykę nutapyti žmogaus taip tikroviškai,b atskleidžiant ir jo vidinį pasaulį.
Paskutinės kelionės
Milane brendo įvykiai, pakeitę Leonardo gyvenimą. 1511 m. mirė jo globėjas Karolis Ambuazietis, o Julijaus II sudaryta Italijos valstybių lyga, ispanų padedama, išvijos prancūzus iš Lombardijos. Milano valdovu tapo Ludoviko Mauro sūnus kunigaikštis Masimilianas Sforca.
Naujoji Sforcų valdžia nepasitikėjo prancūzams tarnavusiais žmonėms;
ji nedarė išimties nė Leonardui, ir šis iškeliavo į Vaprijo d‘Adą pas didiką Džerolamą Melcį, savo mylimiausio mokinio Frančesko tėvą.
Dailininkas buvo nusiminęs ir nusivylęs, bet vėl atgijo, kai naujuoju popiežiumi buvo išrinktas senas jo draugas kardinolas džovanis Medičis –
Leonas X. Kaip daug kitų menininkų, Leonardas kartu su Frančesku Melciu ir kitais mokiniais 1513 m. irgi patraukė į Romą.
Jis tikėjosi, kad popiežius Medičis Romoje jam pasiūlys atlikti, tai ko prieš trisdešimt metų Florencijoje jis veltui laukė iš jo tėvo Lorenco
Puikiojo. Ir Leonardas neapsiriko. Jis gavo užsakymą suprojektuoti
Čivitavekjos uostą, o 1514m. pabaigoje – parengė Pontino pelkių nusausinimo planą. Leonardas taip pat domėjosi antika ir mitologija (Belvederio
Ariadnės), rašė apie senovės Romos griuvėsius, tapė, piešė mašinų, drabužių eskizus, svajojo iš apskritimų sudėti kvadratą, kūrė įvairius mechanizmus ir geometrijos žaidimus, – visa tai jam ne pramoga, o kūryba.tačiau jis patyrė ir sunkių akimirkų: pykosi su savo mechaniku, skaudžiai išgyveno dėl
Siksto koplyčios skliautus ištapiusio Mikelandželo sėkmės. Leonardas šį darbą būtų atlikęs visai kitaip.
Ambuazo rūmuose
1515m., mirus Prancūzijos karaliui Liudvikui XII, į sostą įžengė
Pranciškus I. Rafinuotas ir elegantiškas mergišius, aistringas medžiotojas, turnyrų dalyvis nuo pat pirmojos karaliavimo dienos tik ir svajojo, kaip per Alpes nukeliauti į Italiją, vienintelę šalį, kur, jo manymu, „vyksta dideli dalykai“. Galbūt Italija jį viliojo kaip intrigų ir kovų dėl valdžios kraštas, bet greičiausiai – kaip menininkų ir naujosios kultūros tėvynė, kurios ryškiausia žvaigždė – Leonardas.
Senas meistras sutiko vykdyti į Prancūziją pas jaunąjį karalių ir
1517m. su numylėtinių Melciu persikėlė į Ambuazo dvarą Luaros slėnyje. Ten jam paskirta karališkoji Klu Pilis, karalystės tapytojo, inžinieriaus ir architekto pareigos bei dešimties tūkstančių eskudų alga.
Prancūzijos karaliaus dvare Leonardas nerado nei ramybės, nei laimės.
Šiame rafinuotos kultūros centre jis buvo svarbiausias veikėjas.
Dailininkas vėl rengė spektaklius, kūrė dekoracijas, fantastinius scenos mechanizmus, kaip antai mechaninį liūtą, ir nors nevaldė vienos rankos, nubražė naują Romorantino miesto projektą. „Romolontinas“, kaip jį vadino
Leonardas, taip ir pasiliko popieriuje, nors kai kuriais brėžiniais karalius pasinaudojo statydamas prabangiąją Šamboro rezidenciją. 1519m.
pradžioje Leonardo sveikata pablogėjo, o gegužės 2 d. jis mirė. Pasak legendos, Pranciškus I nuskubėjo atsisveikinti su didžiuoju dailininku kaip tikras sūnus, bet paskutinis maestro žvilgsnis buvo skirtas Melciui, kuriam paliko rankraščius, ir „Džokondai“, žvelgiančiai į savo kūrėją su paslaptinga šypsena, atnešusia jam neblėstančią šlovę.
Mikelandželas
1475m., maždaug tuo metu, kai Leonardas paliko Verokjo dirbtuvę ir jau ėmė garsėti kaip menininkas ir mokslininkas, į pasaulį atėjo kitas brandžiojo Renesanso genijus – Mikelandželas Buonarotis. Jis gimė 1475m.
kovo 6 dieną irgi Toskanoje, Kaprezės miestelyje netoli Areco. Tėvas,
Ludovikas Buonarotis Simonis, tuo metu buvo Kjuzio ir Kaprezės meras. Tai kuklios pareigos palyginus su padėtimi, kurią praeityje užėmė šios senos florencijiečių šeimos nariai.
Buonaročiai netrukus persikėlė į Florenciją, o sūnų paliko auginti žindyvei už dviejų myliu nuo miestų esančiame Setinjano akmentašių kaimelyje. Berniukui sulaukus šešerių, mirė jo motina Frančeska di Neri, tolima Medičių giminaitė. Jo vaikystė amžinai paniurusio niurgzlio tėvo namuose nebuvo laiminga.
Mikelandželo mokytoju tapo humanistas Frančeskas Galatėjas. Jis mokiniui suteikė gramatikos bei literatūros žinių ir įskiepijo meilę poezijai, kuriai Mikelandželas liks ištikimas visą savo ilgą gyvenimą.
Tačiau didžiausias berniuko pomėgis buvo piešimas.
Trylikametį berniuką aštuoneriais metais vyresnis draugas Frančeskas
Granačis nusivedį į garbiąją Domeniko Girlandajo (1449-1494) dirbtuvę. Šis meistras nebuvo toks įvairiapusis ir kantrus kaip Verokjas, tačiau tuo metu, ko gero, vienas madingiausių Florencijos tapytojų. Jo darbai tarsi pasakoja apie miestiečių gyvenimą ir jų papročius, todėl Girlandajas vadinamas Florencijos metraštininku. Tuo metu Girlandajo dirbtuvė tapė freską Santa Maria Novella bažnyčios koplyčioje. Seras Ludovikas nebuvo patenkintas sūnaus pasirinkimu, nederančiu garsiosios šeimos atžalai. Bet
Mikelandželas kitoks mokinys nei visi kiti: jis ne tik nemokėjo už būstą ir maistą, bet dar gaudavo ir amatininko padėjėjo atlyginimą. Ir tėvas nusileido. Jaunuolis jau buvo išmokęs piešti, galbūt iš Ganačio; jo piešimo maniera buvo tokia nauja ir savita, kad jam ėmė pavydėti net pats mokytojas. Šių vyrų santykiai nebuvo idealūs, todėl Girlandajas savo mokiniui įtakos beveik neturėjo.
Mikelandželas mokėsi vaikščiodamas po miestą: kopijuodavo Donatelo skulptūras, Džoto freskas Šv.Kryžiaus bažnyčioje ir Mazačo freskas San
Maria del Carmine Brankačių koplyčioje. Pirmieji jo piešiniai trykšta energija ir yra labai saviti – tokių nerasi jokioje dirbtuvėje.
Mikelandželas dirbo vienas, nes bet kokį darbą nuo pradžios iki galo norėjo atlikti savo rankomis. Jam nepatiko, kad pameistriai ir pagalbininkai kišasi į meistro kūrybą, ypač tapant didelius ciklus arba kuriant sudėtingas kompozicijas. Taip darė Leonardas pas Verokją, o jis negalėjo. Matyt, Mikelandželas meną jau suprato kaip asmenybės kūrybinių galių išraišką, todėl dirbtuvėje jam darėsi per ankšta.
Lorencas Puikusis
Skirtingai nei Ludoviko Mauro uždari it tvirtovė rūmai, nuostabi renesansinė Medičių vila Larga gatvėje puikiai derėjo prie kitų pastatų, išsiskyrė iš turtingų Florencijos pirklių ir bankininkų namų. Nors ir nėjo jokių oficialių pareigų, Medičiai faktiškai tvarkė valstybės reikalus: jų patarimus ištikimi žmonės vykdė tarsi įsakymus. 1469m. šeimos galva tapo
Lorencas. Jis vadinamas Puikiuoju, nes buvo ne tik geras politikas, bet ir malonus, išsilavinęs žmogus, išmanęs menus bei kultūrą. Lorencas vykdė įžvalgią užsienio politiką, sudarinėjo sąjungas, skolino pinigų pasaulio galingiesiems, siuntė svetur geriausius talentus, kaip antai Leonardą, kad šie garsintų Florencijos vardą. Jo rūmuose, kur buvo sukauptos puikios medalių, kamėjų ir brangakmenių kolekcijos, gyveno šviesiausi tų laikų protai. Tai Marsilijas Fičinas, išvertęs į lotynų kalbą Platoną ir įsteigęs
Platono akademiją, poetas Anjonas Policianas, skaitęs paskaitas apie Homerą ir Aristotelį, ir Džovanis Pikasndela Mitandola, didelės erudicijos ir nepaprastos atminties vyras.
Šv. Morkaus bažnyčios sodas
Lorenco skulptūrų kolekcija buvo sode šalia Šv.Morkaus bažnyčios. Šis sodas net gi tapo skulptūros mokykla, kuriai vadovavo Donatelo bendradarbis
Bertodas di Džovanis. Ši vieta, kur susitikdavo, kalbėjosi, ginčijosi meno ir mokslo žmonės, teikė Mikelandželui daug daugiau naudos nei slogi ankštos dirbtuvės atmosfera. Be to, Lorencas jautė jam prielankumą ir pakvietė įsikurti rūmuose. Medičių namuose, Larga gatvėje, Mikelandželas bendravo su neoplatonikais, kurie pirmųjų humanistų atgaivintas antikos vertybes mėgino susieti su krikščioniškosiomis. Visa tai kartu su antikos mėgdžiojimu bei sodo skulptūromis padėjo jaunikaičiui išugdyti savitą stilių. Larga gatvėje jis gyveno iki 1492-ųjų. Tais metais mirė Lorencas, o Mikelandželas sukūrė, jo manymu, geriausią jaunystės laikų skulptūrą – bareljefą „Kentaurų kova“;
šį siužetą savo reljefuose mėgino vaizduoti antikos meistrai ir Bertoldas.
Mikelandželas siužetą pasirinko iš romėnų poeto Ovidijaus „Metamorfozių“:
mitinės būtybės, pusiau žmonės pusiau žirgai, kaunasi su taikia Tesalijos lapitų gentimi.
Florencijos respublika
1492m., mirus Lorencui Medičiui, Mikelandželas grįžo į gimtuosius namus. Valdovo mirtis buvo smarkus smūgis jaunajam menininkui ir visam miestui, be to, ji sugriovė Italijos valstybių politinę pusiausvyrą, ir šaliai kilo grėsmė. Po dviejų metų Ludoviko Mauro kvietimu į Italiją įžygiavo prancūzų karaliaus Karolio VIII kariuomenė, ketinusi užimti
Neapolį. Taip prasidėjo 65 metus trukę karai. Lorenco Puikiojo sūnus ir įpėdinis Pjeras Medičis buvo per silpnas kovoti su įžūliuoju įsibrovėliu.
Pasipiktinę florencijiečiai, vedami domininkonų vienuolio Džirolamo
Savonarolos, nuvertė Medičių valdžią ir paskelbė teokratinę respubliką, kuriai vadovavo vienuolio sekėjai (dėl griežtų pažiūrų pravardžiuoti „verkšlentojais“) ir miesto aristokratija. Netgi Mikelandželą, itin paveiktą neoplatonizmo, patraukė vienuolio pamokslai , smerkę Romos kurijos ir popiežiaus Aleksandro VI korupciją, kurstę aistras bei neapykantą. Dar prieš respublikos įkūrimą Mikelandželas dėl nestabilios politinės padėties ir asmeninių bėdų išvyko į Veneciją, o vėliau į Boloniją, kur gavo šiek tiek darbo. Manoma, kad čia jis parašė pirmuosius eilėraščius, skaitė savo mėgstamų poetų Dantės ir Petrarkos eiles.
1495m. Mikelandželas grįžo į Florenciją, bet čia ilgai neužsibuvo ir
1496m. jau svečiavosi pas kardinolą Riariją Romoje. „Miegantis kupidonas“, dirbtinai „pasendintas“ ir parduotas kaip antikinė skulptūra, Mikelandželą šiame mieste išgarsimo dar prieš jam atvykstant. Klasikinės skulptūros, tarp jų ir Belvederio torsas, menininką įkvėpė sukurti dvi žymiausias skulptūras: Bargelo Bakchą ir „Pietą“, kurią Karolio VIII pasiuntinys užsakė tikriausiai valdovo kapui. Ėmęsis skulptūros „Pieta“, Mikelandželas pirmą kartą nuvyko į Kararą pasirinkti marmuro.
Dovydas
1501m. Mikelandželas vėl pasirodė Florencijoje. Popiežius, grasinęs uždrausti ir sinjorijos veiklą, Savonarolą atskyrė nuo Bažnyčios. Vienuolis kaip eretikas buvo sudegintas ant laužo Sinjorijos aikštėje, o valdžia perėjo į pirklių rankas.
Florencija vis dar buvo (nors jau nebeilgai) laikoma Italijos ir
Vakarų Europos meno centru.
Siekdamas išgarsinti respubliką, gonfalonieras Pjeras Soderinis pakvietė į Florenciją kadaise ją palikusius menininkus. 1500m. grįžo ir
Leonardas, kurių tėvynė sutiko labai iškilmingai. Mikelandželas užsakymų beveik neturėjo, bet pagaliau naujoji valdžia jį paprašė iš marmuro luito, kurį prieš 40 metų apgadino Agostinas di Dučas, iškalti Dovydo statulą. Ši milžiniška skulptūra meistras įkūnijo humanistinę didvyrio idėją. Tai ne triumfuojantis nugalėtojas su pergalės simboliu ir ne karžygys kautynių įkarštyje. Dovydas prieš kovą ramus ir susikaupęs, jis tramdo savy slypinčią jėgą, kuri išsiverš vos jam krustelėjus. Bet jis dar nejuda; visa enerdija sutelkta kaklo raumenyse, įsitempusiuose jam staigiai pasukus galvą.
Varžybos
Menininkų globėjas Soderonis sumanė, kas dar niekam nebuvo atėję į galvą . jo sumanymu žavėjosi ir paprasti miestelėnai, ir politikai. Su florencijiečiaims būdingu gudrumu gonfalonjeras 1503m. pasiūlė Leonardui ir
Mikelandželui ištapyti Sinjorijos rūmų Didžiosios tarybos sienas. Dalykas tas, kad abu menininkai vienas kito tiesiog negali pakęsti, nors ir nebuvo varžovai. Pagyvenęs, bronzinių, o ne marmurinių skulptūrų meistras, įžymus menininkas ir galingųjų bičiulis, grįžo į Florenciją užimti deramos vietos tarp miesto menininkų. O 28 metų Mikelandželas – dar tik kylanti žvaigždė.
Jis uždaro būdo, dirbo slapta ir savo darbų niekam nerodydavo. Manoma, kad abu genijai buvo netgi viešai susikivirčiję: jaunesnis ir ne toks žymus
Mikelandželas pasišaipė iš vyresnio ir garsaus Leonardo, kad šis nesugebėjęs išlieti bronzinės raito Sforcos statulos.
Soderinis užsakė dvi freskas Florencijos karo pergalėms pavaizduoti.
Leonardui pasiūlyta nutapyti Angjario mūšį, kuriame 1440m.
florencijiečiai sutriuškino milaniečius, o Mikelandželui – 1354m. įvykusį
Kašinos mūšį su piziečiais. Tačiau Leonardas pasirinko netinkamą tapybos techniką, enkaustiką, o Mikelandželą popiežius Julijus II išsikvietė į
Romą, ir dailininkai darbo nebaigė, o eskizai iki šių dienų neišliko.
Mikelandželo kardonas tol ėjo iš rankų į rankas, iš dvaro į dvarą, taip dažnai būdavo kopijuojamas, kad visai nušiuro. Leonardo „Mūšis“ buvo žinomas tik iš puikių autoriaus eskizų ir gausių piešinio kopijų, vieką kurių padarė flamandų tapytojas Piteris Paulis Rubensas (1577-1640)
1504-ieji
Mikelandželas, nusivylęs kelione į Romą, irgi dirbo Doniui. Popiežius
Julijus II buvo jam pasiūlęs suprojektuoti mauzoliejų, tačiau, kaip ir visi valdžios vyrai, greitai apsigalvojo. Tokio neryžtingumo supykdytas
Mikelandželas grįžo į Florenciją ir priėmė didiko Anjolo Donio užsakymą tempera nutapyti Šventąją Šeimą su mažuoju Jonu Krikštytoju (Donio tondas).
Šiame paveiksle jis vaizdavo epochų kaitą, kai pagoniškąjį pasaulį keičia krikščioniškasis. Žemo pylimo apskrita nuogų jaunuolių grupė tolumoje – tai pagonių pasaulis prieš Mozės laikus. Pirmame plane grakščiai pasisukusi
Madona ima kūdikėlį iš šv.Juozapo rankų – tai pilnas malonės krikščioniškasis pasaulis. Tarp abiejų grupių, atsirėmęs į mūriuką, į
Šventąją šeimą žvelgia mažasis Jonas Krikštytojas, kuris vienintelis jau žino, kas nutiks. Mikelandželo spalvos ryškios, šaltos, kontūrai aiškūs, o švelni šviesokaita sukuria marmurinės skulptūros įspūdį.
Popiežių Roma
Italijos karų laikotarpiu nepaprastai išaugo Romos miestas, jo politinis ir kultūrinis vaidmuo. Vatikanas tada duodavo daugiausia užsakymų visos Italijos menininkams.
XVI a. pradžioje Italijos pusiasalis buvo tarsi didelė žaidimų lenta, prie kurios lošė Europos valstybės. Tik Venecija ir Popiežiaus sritys išsaugojo savarankiškumą ir nemažą įtaką užsienio politikai. Romoje
Džiulianas dela Roverė, tapęs popiežiumi Julijum II (1503-1513), siekė sustiprinti politinę popiežiaus valdžią ir parengė ambicingą programą.
Julijus II svajojo apie Pasaulinę popiežiaus valstybę, kurioje svarbi vieta tektų kultūrai. Karingas, geležinės valios popiežius elgėsi kaip ir bet kuris kitas to meto valdovas: kariavo, bendravo su mokslininkais ir menininkais, duodavo jiems užsakymų. Julijus II, norėdamas sugrąžinti Romai amžinojo miesto ir krikščionių sostinės vardą, į savo rūmus kvietė žymiausius to meto menininkus; jų dėka jis ketino sustiprinti savo prestižą ir valdžią.
Prie šios programos, kuri, amžininkų manymu, buvo puikus humanizmo idėjų pavyzdys, daug prisidėjo Bramantė, Mikelandželas, o vėliau ir
Rafaelis.
Statybos Romoje
Julijus II norėjo padaryti Romą pasaulio centru, kad ji vėl būtų kaip senosios imperijos sostinė, kurią mena įspūdingi griuvėsiai. Jau nuo XV a.
pradžios jų pamatyti traukė menininkai ir mokslininkai; kaip tik šis susidomėjimas praeitimi davė pradžią Renesanso kultūrai.
Antika susižavėjo ir Donatas Bramantė: tarsi nujausdamas globėjo
Ludoviko Mauro mirtį, jis 1499 m. iš Milano atvyko į Romą. Amžinajame mieste jis atkakliai tyrinėjo istorinius paminklus ir iš to įstabaus architektūros paminklo sėmėsi idėjų savo kūrybai.
Bramantės užmojis atgaivinti antikinio statybos meno tradicijas sutapo su Julijaus II programa; popiežius įpareigojo jį paversti Romos miestu, vertu krikščionių pasaulio sostinės vardo.
Bramanrė tarp Vatikano rūmų ir Belvederio vilos įrengė pailgą kiemą, specialiai sumanytą kaip vietą popiežiaus antikinėms statuloms, gražiausioms iš tuo metu žinomų. Čia skulptūros nestovėjo kur pakliuvo kaip
Medičių sode Larga gatvėje, o buvo išdėstytos pagal griežtą tvarką kaip tikrame muziejuje po atviru dangumi.
Pirmiausia pastatyta Belvederio Apolono statula (II a. po Kr.), prieš kelerius metus rasta viename Julijaus II dvaro kiemų; 1506 m. muziejų papildė „Laokoonas“, aptiktas viename Romos apylinkių ūkyje ir tuoj pat parduotas popiežiui.
Bramantė suprojektavo ir naująją Šv.Petro baziliką. Sužavėtas „antikinių“ architekto idėjų, Julijus II nedvejodamas liepė sugriausti senąją baziliką ir jos vietoje pastatyti šventyklą, kuri būtų tiek
Triumfuojančiosios Bažnyčios galios simbolis, tiek pirmojo popiežiaus (šv.Petro) ir jo įpėdinių mauzoliejus.
Julijus II neužmiršo ir savęs. Jis manė esąs vertas ypatingo kapo:
kai Viešpats jį pašauks, jo kūnas turi būti palaidotas bazilikos viduje, grandioziniame mauzoliejuje su daugybe statulų.
Julijus II ir Mikelandželas
Vienintelis menininkas, popiežiaus manymu, vertas pastatyti jam mauzoliejų – tai florencijietis Dovydo skulptorius Mikelandželas
Buonarotis. Nebaigęs „Kašinos mūšio“ kartono, Mikelandželas išvyko į Romą.
Tačiau netrukus popiežius ir menininkas ėmė nesutarti: Julijus II buvo valdingas ir nepakantus, o Mikelandželas – išdidus ir užgaulus. Grįžęs iš
Kararos, kur aštuonis mėnesius rinkosi marmurą statuloms, skulptorius pamatė, kad visas jo darbas buvo veltui, nes dabar popiežius galvojo tik apie naująją Šv.Petro baziliką. Mikelandželas atmetė kitą Julijaus II
pasiūlymą – ištapyti Siksto koplyčios skliautus – ir nusivylęs bei prislėgtas grįžo į Florenciją.
Popiežius jam įkandin išsiuntė raitininkus, o Florencijos respublikos gonfalonjerui Pjerui Soderiniui parašė mandagų, nors ir grasinamą laišką, kuriame reikalavo, kad skulptorius grįžtų į jo rūmus. Raginamas sinjorijos, nenorinčios gadinti diplomatinių santykių su tokiu asmeniu kaip Julijus II,
Mikelandželas Bolonijoje su popiežiuji susitaikė.
Paskutinę karo pergalią popiežius laimėjo Emilijos Romanjos srityje –
Bolonijoje, iš kurios jis išvijo Bentivolją. Pergalei atšvęsti ir susitaikymui pažymėti popiežius užsakė Mikelandželui iškalti savo statulą, kuri puoštų Bolonijos Šv.Petronijo katedros fasadą. Skulptūra turėjo būti išlieta iš bronzos, bet Mikelandželas atsikalbinėjo, esą dirbąs tik su marmuru. 1508 m. grįžęs į Romą, jis sutiko su visom popiežiaus sąlygomis, kad tik galėtų kurti Julijaus mauzoliejaus skulptūras. Jas kalė daugelį metų.
Siksto koplyčia
Mikelandželas nenoriai ėmėsi tapyti Siksto koplyčios skliautus, nes save laikė skulptoriumi, o ne tapytoju. Nors nuolat pykosi su popiežiumi, šį didingą sumanymą įgyvendino, galima sakyti, pats vienas.
Siksto koplyčia – tai privati popiežiaus koplyčia, kurioje su kardinolais ir Romoje viešinčiais garsiais dvasininkais jis laikydavo mišias. Ji stovėjo pačioje Vatikano širdy ir Julijui II buvo labai brangi.
Šią koplyčią senosios vietoje 1475-1480 m. pastatydino jo dėdė, dela
Roverių kilmės popiežius Sikstas IV. Sikstas IV norėjo, kad ji būtų lygiai tokio pat dydžio kaip Saliamono šventykla Jeruzalėje (40,25×13,41) ir atrodytų kaip nedidelė popiežiaus rūmų tvirtovė.
Tapyti jos sienų popiežius kvietė žymiausius XV a. antrosios pusės
Florencijos ir Umbrijos mokyklos dailininkus. Daugelis jų, kaip antai
Botičelis ir Perudžinas, mokėsi Florencijoje pas Verokją Leonardo pameistrystės laikais.
Freskose vaizduojami Mozės ir Kristaus gyvenimo epizodai, o viršuje –
pirmųjų popiežių galerija. Tai iš tiesų svarbiausias XV a. antrosios pusės tapytojų darbas. Sikstas VI pagal tuometinę madą skliautuose buvo liepęs pavaizduoti tik žvaigždėtą dangų. Jo sūnėnas primygtinai reikalavo, kad
Mikelandželas koplyčios skliautuose nutapytų dvylika apaštalų. Tačiau
Mikelandželas pakeitė freskų turinį. Žinoma jis nesipriešino popiežiaus valiai, tvirtai laikėsi Romos teologų nurodymų, bet vis dėlto išliko savarankiškas ir drąsiai gynė savo nuomonę.
Tačiau dar labiau stebina Mikelandželo užmojis beveik vien savo jėgomis ištapyti kone 1000 kvadratinių metrų plotą.
1508 m. gegužę Mikelandželas pradėjo piešti kartonus ir jau rugpjūtį liepė atnešti juos ant pastolių, įrengtų po viena skliauto puse. Jam talkino keli padėjėjai, pakviesti iš florencijiečios Girlandajo dirbtuvės.
Vienas jų buvo jo jaunystės draugas Frančeskas Granačis.
Pirmą skliauto pusę dailininkas tapė vienerius metus. 1509 m.
gabesnieji pagalbininkai grįžo į Florenciją. Kadangi popiežius nuolat kariavo, retai būdavo Romoje, todėl atlyginimą už šį sunkų darbą
Mikelandželui išmokėdavo beveik visada pavėluotai.
Po pertraukų ir dvejonių antrą darbo dalį Mikelandželas atliko vos per 11 mėnesių, nuo 1511 m. spalio iki 1512 m. rugsėjo; jam talkino tik keli pameistriai, ne tokie patyrę ir savarankiški kaip pirmąją skliauto pusę padėję tapyti florencijiečiai. Dirbdamas vienui vienas, dažniausiai aukštielninkas ant beveik 20 m aukščio pastolių, Mikelandželas kasdien ištapydavo vis didesnį sienos plotą. Kiekvienas jo teptuko brūkštelėjimas turėjo būti labai tikslus, nes tapant freskas taisyti beveik negalima.
Nepaprasta fizinė jėga ir kūrybinis įkarštis padėjo Mikelandželui atlikti tai, kas paprastam žmogui būtų neįmanoma. Taip atsirado vienas didžiausių šedevrų žmonijos istorijoje.
Mikelandželo kūrybinė branda
Mikelandželas vėl kūrė skulptūras Medičiams. Be to, jis dar dirbo architektu jų priešams naujojoje Florencijos respublikoje. Kuo toliau, tuo jis jautėsi vienišesnis, bet Romoje jau seniai niekas negalėjo jam prilygti. Jis dar kartą užlipo ant pastolių kurti naujo miesto veido.
Didžiausią ankstyvojo laikotarpio kūrinį žygdarbį Mikelandželas įvykdė būdamas arti keturiasdešimties. Tai Siksto koplyčios skliautai.
Iš pradžių menininkas ėmėsi šio grandioziško užsakymo, kad tik nereikėtų statyti Julijaus II mauzoliejaus. Tačiau pradėjęs dirbti taip susižavėjo didingu projektu, kad pasiryžo nutapyti šią freską savaip, pakeisdamas pradinį sumanymą. Paskui Mikelandželui atėjo metas grįžti prie savo tikrojo pašaukimo – skulptūrų ir mauzoliejaus jau senokai palaidotam popiežiui, kurio įpėdiniai reikalavo antkapį baigti.
1513 m. skulptorius pradėjo kalti „Vergus“. Nespėjus jų išvaduoti iš marmuro luito, Leonas X liepė baigti Bruneleskio darbą – suprojektuoti
Medičių šeimos Šv. Lorenco bažnyčios fasadą Florencijoje. 1516 m.
Mikelandželas, niekad neslėpęs savo ištikimybės respublikai, grįžo į
Florenciją, kurioje dirbo skulptoriumi ir architektu. Tačiau netrukus popiežius savo ketinimo atsisakė, ir Šv. Lorenco bažnyčios fasadas niekuomet nebuvo suprojektuotas. Paskui popiežius ir kardinolas Džulijas
Medinis užsakė Mikelandželui prie bažnyčios pristatyti zakristiją ir joje iškalti Lorenco Puikiojo bei kitų garsiosios Florencijos šeimos narių antkapius.
Medičių antkapiai
Mikelandželą kankino abejonės, tačiau buvo per didelė prabanga pyktis su Bažnyčios galva, kuris turėjo įtakos kilmingiems mecenatams, turtingiems pirkliams ir faktiškai valdė Florenciją. 1520 m. skulptorius, sukrėstas
Rafaelio mirties, pradėjo statyti naują Šv. Lorenco bažnyčios zakristiją, kurioje marmurinės statulos susilieja su architektūros elementais:
kolonomis, nišomis, melsvojo Toskanos akmens dekoratyviais langais.
Melsvasis Toskanos akmuo ir marmuras – tai medžiagos, kurias Mikelandželas labiausiai mėgo.
Jis vėl keliavo į Kararą marmuro, bet, regi, laikas, praleistas
Apujos kalnų karjeruose, jam nebuvo palankus. Kaip jau buvo atsitikę su
Julijaus II mauzoliejumi ir v. Lorenco bažnyčios fasadu, skulptoriaus kaltas neprisilietė ir prie Kararos marmuro. Šįsyk darbą nutraukė Leono X
mirtis (1521). Jo įpėdinis griežtas flamandas Adrianas VI buvo labai praktiškas žmogus ir nešvaistė pinigų menininkams remti.
Dvidešimt du mėnesius, kol valdė flamandas, Mikelandželą kamavo nežinia. Ir tik kardinolo Džulijui Medičiui tapus popiežiumi Klementu VII, jis su palengvėjimu atsikvėpė ir vėl kibo į darbą Šv. Lorenco koplyčioje.
Florencijos tvirtovė
Laikas, kada Mikelandželas dirbo koplyčioje (1520-1534), buvo sunkūs tiek menininkui, tiek Italijai. 1521 m. Hamburgų dinastijos imperatorius
Karolis V, tuo metu valdęs ne tik Šv. Romos imperiją, bet ir Ispaniją, popiežiaus padedamas įsigalėjo Milano kunigaikštystėje, ją netrukus atkovojo Pranciškaus I vadovaujama prancūzų kariuomenė. Vėliau Karolis V
dalinai prie Pavijos prancūzus sutriuškino (1525). Bijodamas pusiasalyje viešpataujančių ispanų, Klemensas VII ėmė jiems pataikauti ir Roma užsitraukė imperatoriaus rūstybę. 1527 m. miestas, kuris Mikelandželo ir
Rafaelio dėka tapo Vakarų Europos meno sostine, buvo negailestingai nusiaubtas, o popiežius pasislėpė Šv. Angelo pilyje. Medičiai irgi buvo išvyti iš Florencijos, ir atsikūrusios valstybės vyriausybė, laukdama neišvengiamo jų atkirčio, užsakė Mikelandželui suprojektuoti gyvybinius miesto įrenginius.
Projektuodamas vartus ir bastionus, architektas ypatingą dėmesį skyrė artilerijai. Jis sukūrė naujų įvairių formų konstrukcijų, tinkamų geresnei gynybai, tačiau jos niekada nebuvo pastatytos. Jo piešiniuose kaip grėsmingos žnyplės į priekį atsikišę aukšti mūrai, tarsi krabai ant kalvų išsidėlioję bastionai, žvaigždžių pavidalo tvirtovės, iš kurių galima šaudyti bet kuria kryptimi. Po devynių mėnesių apgulties Florencija 1530 m.
pasidavė. Mieste įsiviešpatavo kunigaikštis Aleksandras, o Mikelandželas, persekiojamas imperatoriaus žmonių, buvo priverstas slapstytis, kol
Klemensas VII pareikalavo palikti ramybėje. Popiežius jautėsi dėkingas skulptoriui, kuris vėl ėmėsi darbo Šv. Lorenco bažnyčios Medičių mauzoliejuje.
Epochos pabaiga
Mikelandželo laukė nerimo ir rūpesčių metai. 1531 m. mirus tėvui, jam teko rūpintis paveldėtu turtu, ypač žeme. Šios naujos pareigos jam buvo tikra našta, todėl nuvykęs į Romą užtrukdavo ten vis ilgiau ir ilgiau.
Florencijoje Mikelandželo nebuvo ir 1537 m., kai kunigaikštį nužudė jo pusbrolis Lorencas (vadinamas Lorencu arba Lorencaču) ir valdžią perėmė jaunas antros eilės giminaitis Kozimas Midinis. Jis išplėtė valstybės valdas ir gana sėkmingai bandė atgaivinti Florencijos kultūrinę šlovę.
Tačiau šį kart – be Mikelandželo, kuris gyvas į savo miestą jau nebegrįžo. Klemensas VII ir visa Roma norėjo užmiršti 1527 m. negandas ir kvietė į miestą menininkus iš visos Italijos. Popiežius pageidavo, kad
Mikelandželas grįžtų ir Siksto koplyčioje už altoriaus, ant galinės sienos, nutapytų milžinišką freską, vaizduojančią paskutinį teismą. 1534 m.
pavasarį atvykęs į Romą, Mikelandželas sužinojo, kad Klemensas VII prieš kelias dienas mirė. Laimė, naujasis popiežius Paulius II Farnezė buvo
Mikelandželo gerbėjas ir jam leido imtis darbo siksto koplyčioje.
1535 m. balandžio 26 d. iškilo pastoliai, buvo pradėta ruošti koplyčios sieną: nudaužytas senas tinkas su dviem Siksto IV užsakytomis freskomis padarytas nuolydis; 1536 m. gegužės 18 d. šešiasdešimt šešerių metų Mikelandželas po dvidešimt trejų metų pertraukos užlipi ant pastolių ir ėmėsi darbo. Susidomėjimas freska buvo toks didžiulis, kad apie ją sklido kalbos visoje Italijoje. Po Rafaelio mirties Mikelandželas buvo ryškiausia žvaigždė meno padangėje. 1540 m. dailininkas baigė tapyti viršutinę freskos dalį, kurioje pavaizduotos figūros sukėlė tikrą skandalą.
Kai lydimas prelatų Paulius III atėjo apžiūrėti Mikelandželo darbo, popiežiaus ceremonimeisteris kardinolas Bjadžas da Čežena paniekinamai pareiškė, kad tokia freska tinkanti tik „pirčiai ar smuklei“, bet ne popiežiaus koplyčiai; už tai Mikelandželas atkeršijo, Bjadžą pavaizduodamas panašų į karalių Minoją.
Tačiau popiežius vis tiek prašė freską baigti. Jis labai gerbė
Mikelandželą ir Romoje jam patikėjo atlikti svarbiausius darbus.
Naujoji Roma
Po XV a. pradėtų pertvarkų, prie kurių daug prisidėjo Bramantė ir
Rafaelis, Roma, nors dar neatsigavusi po Karolio V kariuomenės savivalės, toliau plėtėsi ir gražėjo.
Mikelandželui buvo patikėta atlikti daug darbų: 1538-1564 m. jis pakeitė Kapitolijaus ir jo aikštės planą; 1546-1564 m. perstatė Šv. Petro baziliką, 1561-1563 m. pertvarkė antikines Diokleciano termas į Santa Maria degli Angeli bažnyčią ir galiausiai 1561-1564 m. suprojektavo Porta Pia.
Dirbdamas visus šiuos darbus, Mikelandželas turėjo visišką kūrybos laisvę, tačiau Šv. Petro bazilikoje jis privalėjo paisyti ankščiau ją stačiusių kolegų, didžiųjų italų Renesanso architektų Bramantės, Rafaelio,
Antonijo da Sangalo, sumanymų.
Mikelandželas visas jėgas skyrė Šv. Petro bazilikos statybai. Savo projekte jis grįžo prie Bramantės centriško plano idėjos, užkeldamas didįjį kupolą ant sienų tarsi ant pjedestalo. Mikelandželas jau labai senas, ir šventyklos kupolas didžiausia jų rūpestis. Architektas nusižiūrėjo į
Bruneleskio pastatytą Santa Maria del Fiore katedrą Florencijoje. Iš medžio pagaminęs pusės kupolo modelį, parodė jį popiežiui. Tačiau jo statybos
Mikelandželas nebaigė. Truputį pakeitę projektą, šį didelį darbą amžiaus pabaigoje atliko Džakomas dela Porta ir Domenikas Fontana. Paskutiniais gyvenimo metais, kaip ir jaunystės laikais Florencijoje, Mikelandželas vėl kūrė Pietas. Jis teikė labdarą, globojo Florencijoje gyvenančius sūnėnus, ypač brolio sūnų Leonardą.
Mikelandželas nesiliovė dirbęs iki paskutinių dienų. Mirė aštuoniasdešimties metų 1564 m. vasario 18 d.; genijaus palaikai grįžo į
Florenciją, kurią jis buvo palikęs prieš trisdešimt trejus metus, ir palaidoti Šv. Kryžiaus bažnyčioje.
Rafaelis
Pirmieji Rafaelio gyvenimo metai
1483m. balandžio 6 dieną, praėjus metams po kunigaikščio Federiko mirties, klestinčiame Urbine gimė Rafaelis. Jis augo apsuptas meno, nes tėvas Džovanis di Santė di Pjetras, vadinamas Sančiu arba Sanciju, dirbo dailininku kunigaikščio dvare, priklausiusiame Federiko sūnui Gvidibaldui ir jo žmonai Elzbietai Gonzagai. Nors Rafaelio tėvas tebuvo vidutinių gabumų poetas ir dailininkas, trečiasis Renesanso genijus vis dėlto augo kitokioje aplinkoje nei Leonardas ir Mikelandželas, kurių tėvai iš pradžių nenorėjo leisti vaikų mokytis meno. Taigi pirmasis Rafaelio mokytojas buvo tėvas, pats supažindinęs sūnų su Meloco da Forli, Lukos dela Robjos, Jano van Eiko, Justo van Gento, Leonardo ir Perudžino kūrybą.
Būtent į Perudžino dirbtuvę 1494m., prieš pat savo mirtį, tėvas ir atvedė sūnų. Nors berniukas anksti neteko tėvo ir motinos Madžos di
Batistos, Urbino rūmuose jam netrūko nei meilės, nei dėmesio, o svarbiausioje Perudžio dirbtuvėje pameistrys Rafaelis greitai ėmė daryti tikrus stebuklus.
Perudžino dirbtuvė
Pjetras Vanučis, vadinamas Perudžinu ?(apie 1445-1523) buvo žymiausias Umbrijos mokyklos atstovas. Tai subtilių potėpių meistras, kurio kūryboje jaučiama stipri Pjetro dela Frančeskos erdvinio vaizdavimo ir tikroviškos Verokjo tapybos įtaka.
Trijų brandžiojo Renesanso milžinų keliai susikirto visai atsitiktinai: septinto dešimtmečio pabaigoje į Verokjo dirbtuvę atėjęs
Leonardas ten sutiko už save truputį vyresnį, mokslus jau bebaigiantį
Perudžiną.
Perudžinas savo pameistriams suteikdavo daug laisvės: jie ne tik padėdavo jam atlikti užsakymus, bet kartais , mokytojo prižiūrimi, visą darbą atlikdavo patys. Kaip menininkas Rafaelis subrendo labai anksti. Iš pradžių jaunasis urbinietis kūrė tarsi pagal ankstyvojo Renesanso „dailės vadovėlį“, tačiau netrukus perprato mokytojo stilių.
1503-ųjų „Nukryžiavime“ matyti abiejų dailininkų stiliaus panašumas, tačiau vos po metų tapytoje kompozicijoje „Šv.Mergelės sužadėtuvės“ ryškėja savitas mokinių stilius. Šis darbas Rafaelį priartino prie Bramantės architektūrinių sumanymų ir Leonardo centriškosios erdvės spendimų.
Kompozicijos vidury vaizduojamos trys pagrindinės figūros – kunigas, Marija ir Juozapas, kuriuos tarsi jungia grakštūs judesiai. Jeigu Rafaelio
„Sužadėtuves“ palyginsime su prieš penkiolika metų Perudžino tapyba Siksto koplyčios freska „Raktų perdavimas šv.Petrui“, pastebėsime ir panašumų, ir skirtumų. Perudžino kompozicijos personažai susiskirstę į kelias grupes, nelabai susijusios su pastatais tolumoje. O Rafaelio figūros išdėstytos labai tvarkingai: paveikslas pagrįstas geometrijos dėsniais, kitaip tariant, atskiras jo dalis vienija ypatinga proporcijų darna. Grožį derinti su geometrija tvarka jaunasis dailininkas išmoko pas Pjerą dela Frančeską.
Linksmo ir gero būdo Rafaelis buvo smalsus ir ambicingas. Perudžoje jam nebeliko ko mokytis, o Urbino rūmai išgyveno nuosmukį, todėl jis ryžosi keliauti į Florenciją, kuri vis dar buvo Italijos menininkų Meka.
1504-ieji
tai metais į Florenciją atvyko ir Rafaelis Sancijas: dabar mieste trys brandžiojo Renesanso milžinai.
21 metų Rafaelis jau buvo girdėjęs, kokių pagyrų pelnė mūšius vaizduojantys kartonai. Nors Soderiniui jis įteikė puikų rekomendacijį laišką, mecenatas gonfalonjeras sutiko jaunuolį nelabai svetingai.
Valstybinių užsakymų urbinietis negavo. Vien tik Umbrijos Rafaeliui neužteko, nes Florencijoje jis galėjo pasinerti į tikrojo meno sūkurį: be dviejų didžių meistrų, Florencijoje gyveno ir kūrė daug gerų tapytojų, tokių kaip Ridolfas del Girlandajas (1483-1561) ir Fra Bartolomėjas (1475-
1517). Rafaelis stebėjo ir mokėsi: iš Leonardo – figūrų išdėstymo erdvėje, spalvų susiliejimo (sfumato metodas); iš Mikelandželo – piešimo dinamiškumo, spiralinio arba piramidinio formų vaizdavimo.
Dirbdamas tai Florencijoje, tai Urbime Rafaelis sukūrė pirmąjį madonų ciklą („Didžiojo kunigaikščio madona“, „Madona su dagiliuku“, „Gražioji sodininkė“)ir kelis portretus, kuriems pozavo Florencijos pirklių šeimų nariai. Tapydamas turtuolio Anjolo Donio portretą, dailininkas mėgdžiojo
Leonardą.
Vatikano stangos
Romoje Rafaelis pasinėrė į didžiulį darbą, kuriam atidavė visą savo širdį. Freskos byloją apie „dieviškąjį“ tapytojo talentą. Po mirties liko
Rafaelio šedevrai ir didelė dirbtuvė.
Be Mikelandželo tapytų Siksto koplyčios skliautų, Julijus II sumanė dar vieną monumentalų darbą: ištapyti freskomis Vatikano rūmų priestatų, kuriuose prieš penkiasdešimt metų pastatė popiežius Mikalojus III, sienas.
Julijus II nebenorėjo likti Pinturikjo dekoruotuose Bordžių apartamentuose, kuriuose gyveno nekenčiamas Aleksandras VI, ir liepė paruošti kambarius viršutiniame aukšte. Šie kambariai irgi nebuvo prasti, jų sienas puošė
Benedeto Bonfiljo, Arėjus del Kastanto, Pjero dela Frančeskos ir kitų meistrų freskos. Išdekoruoti „savo“ apartamentų Julijus II pasikvietė kelis žymiausius to laiko tapytojus: Sodomą ir Bramantiną, Lorencą Lotą ir
Perudžiną. Tačiau kai prie jų prisijungė Rafaelis, kurį popiežiui 1508 m.
pristatė jo architektas ir patarėjas meno klausimais Bramantė, Julijus II
kitus dailininkus atleido ir visą darbą patikėjo vienam Sancijui. Jaunam menininkui tai buvo pirmas didelis valstybinis užsakymas.
Pirmą salę (privačią popiežiaus biblioteką, kuri, vėliau tapusi teismo sale, buvo vadinama Stanga della Segnatura) Rafaeliui pasiūlyta ištapyti pagal senųjų bibliotekų pavyzdį, pavaizduojant keturis viduramžių universiteto fakultetus – teologijos, filosofijos, teisės ir poetikos.
Skliautuose atsirado alegorinės figūros ir simboliai, praeities įvykių scenos ir istoriniai personažai. Rafaelis labai atsakingai žiūrėjo į šią užduotį ir, senovinių Belvederio skulptūrų įkvėptas, sukūrė monumentalų darbą, pakeisdamas Julijaus II pasiūlytas tradicines temas. Tai tarsi himnas humanistinei kultūrai, kurios religines ir filosofines idėjas tobulai įkūnijo Romos popiežiai.
Duoklė Mikelandželui
1511 m. Rafaelis nutapė paskutines Stanga della Segnatura freskas:
„Disputą apie Švč. Sakramentą“, „Atėnų mokyklą“, „Dorybę“, „Parnasą“, o po metų ir Mikelandželas išardė pastolius po pirmąją skliautų puse.
Tačiau Rafaelis, matyt, jau ankščiau buvo lankęsis Siksto koplyčioje ir stebėjęs, kaip dirba florencijietis. Jaunajam tapytojui freskos padarė tokį stiprų įspūdį, kad jis nedelsdamas užtinkavo dalį beveik baigtos freskos „Atėnų mokykla“ ir jos centre nutapė susirūpinusį ir paskendusį mintyse ugnies filosofą Herakleitą, nepaprastai panašų į Mikelandželo.
Tačiau Rafaelis atidavė duoklę ir kitiems savo amžininkams: tos pačios freskos vidury matome ir Leonardą su ilga balta barzda. Tai filosofas Platonas.
Heliodoro menė
Rafaeliui dar nepradėjus dekoruoti kito Vatikano rūmų kambario sienų, labai turtingas bankininkas jam pasiūlė imtis didelės antininių siužeto freskos. Menininkas su popiežiumi buvo sudaręs sutartį , pagal kurią gaudavo nuolatinį atlyginimą, tačiau 1511 m. Julijus II su savo kariuomene patraukė iš Romos į šiaurės Italiją išvyti, „barbarų“, kitaip sakant,
Liudviko XII prancūzų. Pasinaudojęs proga, Rafaelis sutiko viename villa
Farnesina kambaryje nutapyti freską „Galatėjos Triumfas“, bet, popiežiui parvykus į Vatikaną, tuoj pat grįžo prie darbo stangose.
Julijų Ii ne visada lydėjo sėkmė. Padedamas sąjungininkų ispanų, jis pasiekė ko norėjo, – atėmė Lombardiją iš Liudviko XII, tačiau vos nebuvo nuverstas Bažnyčios susirinkimo, kurį sušaukė Pizos karalius. Netrukus ir
Ragenoje patyrė skaudų asmeninį pralaimėjimą. Be to, ispanai sužlugdė
Florencijos respubliką ir į valdžią sugrąžino Medičius. Julijus II dar nežinojo, ar tai gerai, ar tai blogai, bet nujautė, kad popiežiaus sričių įtaka silpnėja, ir nusprendė žūtbūt sustiprinti popiežiaus valdžią.
Padėti siekti šio tikslo galėjo ir Rafaelis. Jam popiežius paliepė
Vatikano stangoje, skirtoje viešoms audiencijoms, nutapyti freską, vaizduojančią Dievo paramą Bažnyčiai per visą jos istoriją ir išaukštinančią Kristaus vietininko vaidmenį. Dailininkas pradėjo dekoruoti
Heliodoro Stancą. 1513 m. miręs Julijus II nesuspėjo pamatyti visų jos freskų. Jo įpėdinis Rafaeliui leido dirbti toliau, ir 1514 m. dailininkas nutapė paskutinę stangos freską „Šv. Petro išdavimas“, kurioje dailininkas pavaizdavo, kokie bevaisiai žmonių išpuoliai prieš Kristaus vietininką.
Leonas X
Naujas popiežius Džovanis Medinis, Lorenco Puikiojo sūnus, pasivadino
Leonu X. Protingas, nors gana tingus Medinis mėgo gerą maistą, vyną, šventes, medžioklę ir iškilmingas ceremonijas, žodžiu, prabanga, kuria puikuodavosi kiekviena proga. Be to, jis labai domėjosi menu ir Rafaelį laikė geriausiu popiežiaus rūmų menininku – nesvarbu, kad elegantiškas urbinietis mokėjo įsiteikti kitiems galingiesiems ir mielai priimdavo jų užsakymus. Tai ne Mikelandželas, savo Dovydu išaukštinęs Florencijos respubliką, kuri ištrėmė Džovanį Medinį ir jo brolius.
Todėl Rafaelį Leonas X gerbė ne mažiau nei jo pirmtakas ir užsakė išdekoruoti trečiąją, iškilmingiems pietums skirtą stancą (freską
„Borgogaistras“) ir Vatikano lodžas. Dirbtuvės dailininkai, o ypač Džulijas
Romanas, šiuos užsakymus atliko nepriekaištingai. Rafaelis meistrų darbą tik prižiūrėjo, nes turėjo rūpintis dar ir senovės Romos paminklais, apsaugoti juos nuo plėšimo, griovimo ir išgelbėti tai, ką buvo galima išgelbėti restauruojant ir konservuojant; galima sakyti, jis yra pirmas žmogus žinomas archeologas. 1514 m. Rafaelis iš Bramantės paveldėjo popiežiaus architekto pareigas ir nelengvą užduotį – prižiūrėti Šv. Petro bazilikos statybą.
Nepakeliamas darbo krūvis pakirto Rafaelio sveikatą. Dailininkas mirė
1520 m. Didžiojo penktadienio naktį – tą pačią dieną (gal net tą pačią valandą), kurią gimė prieš trisdešimt septynerius metus. Visa Roma ir jos svečiai apraudojo dieviškąjį menininką ir palaidojo Panteone.
Naudota literatūra
B.Žemaitytė D.Papaurėlienė „Įvairių amžių architektūros ir buities reikmenų stiliai“
„Vakarų Europos skulptūros istorija“
P.Murray, L.Murray „Renesanso menas“
„Italų renesansas“
Claudio Merlo „Renesanso menas“
J.Minkevičius „Lietuvos architektūros istorija (nuo seniausių laikų iki XVIIa. Vidurio)“
„Menas ir mes“
Leonardas da Vinčis „Mona Liza – Džokonda“ XV a.
Mikelandželas
„Dovydas“ 1501/14
„Kristaus krikštas“ (1472-1475m.) – Andrėjos Verokjo, Lorenco di Kredžio ir
Leonardo da Vinčio darbas
Leonardas da Vinčis „Madona grotoje“ XV a.
Leonardas da Vinčis „Paskutinė vakarienė“ tempera ir aliejumi tapyto paveikslo matmenys 4,60 x 8,80 m. Freska greitai blunka, todėl keletą kartų buvo restauruota ir netgi pertapyta
Leonardas da Vinčis „Autoportretas“ XVI a.
Mikelandželas „Adomo sukūrimas. Siksto koplyčios fragmentas“ XVI a.
Rafaelis Santis „Atėnų mokykla“