Kauno Julijanavos vidurinės mokyklos
RENESANSAS
Referatas
Paruošė: A. Januškevičiūtė K. Černevičiūtė Vadovė: N. Štrupkienė
Kaunas 2003 Renesansas
Žlugus Romos imperijai, prasidėjo viduramžių epocha, kuri tesėsikelis šimtmečius. Tuomet bažnyčia valdė valstybę ir liaudį. Menas irgitarnavo bažnyčiai ir turėjo šlovinti dievo galybę . Bet amžiai slinko, ir palaipsniui viskas keitėsi. Išaugo naujimiestai, sparčiai vystėsi prekyba ir amatai. Atėjo kelionių ir dideliųgeografinių atradimų metas. Sugrįžę iš tolimų ir pavojingų plaukiojimų,jūrininkai pasakojo apie nuostabius užjūrio kraštus. Imta domėtis pasauliopažinimu, mokslu. Žmogus naujai išvydo jį supančią aplinką. Prasidėjo XIV amžius, Italijoje suklesti Renesansas. (vėliau, jau XVamžiaus viduryje, Renesanso įtaka pasklido ir kitose Europos šalyse).Neregėtai išsivysto kultūra ir menas visoje šalyje, visos tautos mastu. Buvo susidomėta antikiniu menu. Pirmieji žuvusių Romos imperijosmiestų kasinėjimai atvėrė pasauliui neva dingusius graikų ir romėnųšedevrus. Puikūs antikinių dievų ir herojų atvaizdai žavėjo ir įkvėpdavoRenesanso meistrus. Kaip senovėje antikiniai meistrai, taip ir Renesanso dailininkaigarbino žmogaus grožį, jo dvasios didybę. Jų herojumi tapo ne viduramžiųkankinys ar asketas, bet optimistiškas žmogus, drąsus ir stiprus,siekiantis žemiškos laimės. Ir nors dailininkai, kaip ir anksčiau, tapė paveikslus religiniais irbibliniais siužetais, jų paveikslai dabar buvo panašesni į scenas išrealaus gyvenimo. Tuo metu Italijoje gyveno daug puikių dailininkų, bet trijų genialiųRenesanso meistrų vardus reikia žinoti kiekvienam. Tai – Leonardas daVinčis, Rafaelis Santis ir Mikelandželas Buonarotis. Visam pasauliui žinoma garsioji Rafaelio „Siksto madona“. Čia jūsmatote paveikslo detalę. Įsižiūrėkite į šios jaunos moters veiką ir niekuomet jonebepamiršite. Ji glaudžia prie savęs savo sūnų. Šis judesys toks švelnusir nuoširdus, kad religinę sceną mes suvokiame kaip himną puikiam motinosmeilės jausmui, žemiškam ir suprantamą visiems žmonėms. Madona žvelgia tolyn įdėmiai ir liūnai, tarsi susirūpinus dėl sūnaus.Nuo jos žvilgsnio, nuo jos susimąsčiusio veido, švytinčio vidiniu gyvenimu,sunku atsitraukti. Vienas didžiausių Renesanso meistrų buvo skulptorius ,tapytojas irarchitektas Mikelandželas. 1504m. jo gimtojo miesto Florencijos aikštėjebuvo pastatyta penkių metrų aukščio marmurinė statula „Dovydas“, sukurtakaip kovotojo už laisvę atvaizdas. Jos siužetu tapo biblinė legenda apiepiemenį Dovydą, kuris išgelbėjo savo šalį nuo vergijos, kaudamasis dvikojesu stipriuoju Galijotu. Mikelandželas pavaizdavo Dovydą tuo momentu, kai,niūriai suraukęs kaktą, sugniaužęs rankoje šikšninę laidyklės kilpą, jislaukia savo priešininko. Jo stipri apnuoginta figūra primena vyriškusatletus, kuriuos taip mėgo vaizduoti graikų skulptoriai. Bet Mikelandželo„Dovyde“ yra ta, kas buvo neprieinama antikiniams dailininkams – didžiulėvidinė įtampa. Stirtingai nuo antikos herojų, jis neslepia savi jausmų. Joveidas išreiškia pyktį. Praėjo beveik penki šimtmečiai po Renesanso epochos, bet jos meistrųmenas tebejaudina ir tebežavi mus. 1962m. gruodžio pabaigoje didelis jūrų laineris lėtai įplaukė įNiujorko uostą.daugybę žmonių sutiko jį. Apsupti sargybos nešikai nunešėtrapu didelę užantspauduotą dėžę ir įkrovė ją į mašiną. Motociklininkųbūrio lydima dėžė buvo pervežta į Metropoliteno dailės muziejų, įspecialiai jai skirtą salę. Čia pagaliau ji buvo atidaryta, ir iš jos buvoišimtas jaunos, švelnios bei paslaptingai besišypsančios moters portretas.Taip iškilmingai į Ameriką iš Paryžiaus Luvro muziejaus buvo atgabenta MonoLizo Džokondo portretas. Nutapytas genialaus dailininko Leonardo da Vinčio,jis kaip ir anksčiau, stebina žmones savo tobulumu. Dėkinga žmonija saugo didžiųjų dailininkų kūrinius kaip brangiausiusturtus.
Leonardas da Vinčius
Gyvenimas kaime
Toskanos Vinčio miestelyje netoli Florencijos 1452m. balandžio 15dieną į pasaulį atėjo sero Pjero Antinijo da Vinčio pirmagimis Leonardas.Garsus notaras seras Pjeras puikiais sutarė su žymiausiomis Florencijosrespublikos šeimomis. Naujagimis buvo nesantuokinis sūnus. Jo motinaKaterina, jauna pas da Vinčius tarnavusi valstietė, niekada tai ir netaposeko Pjero žmona. Ji buvo greitai ištekinta už plytininko Antonijo delVakos, paliko sūnų, gimtinę ir įsikūrė gretimame San Pantalėjo kaimelyje.Tačiau Leonardo gimimas nesukėlė nei skandalo, nei nepatogumų. Priešingai,vaiką džiaugsmingai sutiko prabangiuose senelio Antonijo namuose, kuriuosejis gyveno su tėvu ir dėde Frančesku. Vinčis, kaip ir dauguma Toskanosmiestelių, įsikūręs ant kalvos. Iš čia matyti alyvmedžių sodai, vynuogynųeilės, o toliau –kaštonų ir ąžuolų giraitė. Žmonių darbas nesudarkoToskanos gamtovaizdį, bet jį tik pagražina. Čia Leonardas, laisvas irlaimingas, praleido pirmuosius penkiolika metų. Su mylimu dėde Frančeskujis stebėjo, kaip dirba kaimiečiai, geri jo draugai. Ir užaugęs nesiliovėapie juos galvojęs, išradinėjo įvairiausius prietaisus ir mašinas:alyvuogių spaudyklę, tiesiaeigius plūgus ir girnas grūdams malti. Šiek tiek pašėlęs ir labai nuoširdus dėdė buvo pirmasis berniukomokytojas. Jaunasis Leonardas stebėjo gamtą, skraidančius paukščius irniekieno nemokomas bandė piešti. Vaikystėje matyti gamtos vaizdai niekadaneišdilo Leonardui iš atminties. Jo drobėse tolumoje dunksantys peizažaiatrodo tarsi nutapyti pro da Vinčių pilies langą.
Florencija
Vieną dieną paauglio Leonardo gyvenimas netikėtai pasikeitė. Jo tėvastapo svarbiu galingųjų Medičių aplinkos žmogumi ir vis dažniau lankydavosiFlorencijoje, kur ne tik dirbo notaru, bet ir dalyvavo politiniamegyvenime. 1565m. seras Pjeras persikėlė gyventi į miestą, vedė savo luomomoterį, o 1567m. pasikvietė ir sūnų. Leonardas, gyvendamas kaime,klestinčios Toskanos širdyje, kartais aplankydavo netoli Vinčio esančiusmiestus Empolį ir Piskoją, garsėjusius gabiais meistrais ir meno kūriniais.Tačiau Florencijai tuo metu ir per visą XV amžių neprilygo joks kitaspasaulio miestas. Atvykus Leonardui, Florencija gyveno savo aukso amžių.Šlovingos ir neramios praeities miestas, jo žmonių gyvenimas, kultūra irmenai XV a. pasiekė klestėjimo viršūnę. Per du šimtus metų Florencijanepaprastai išaugo, praturtėjo ir tapo Vakarų Europos ekonomikos sostine.XV a. iš pradžių ją valdė įvairios gildijos ir cechai, vėliau pamažuįsigalėjo Medičių šeimos bankininkai. Tačiau ir susilpnėjus respublikiniųvaldžios institucijų įtakai, miestas išliko politiškai stabilus. Taika irgerovė skatino domėtis viduramžiais užmiršta senovės graikų ir romėnųkultūra. Iš šio susidomėjimo radosi humanizmo idėjos Florencijos menas jau galėjo didžiuotis savo šedevrais: XIII a. pab.– XIV a. pr. Čia kūrė Džotas, padaręs tikrą perversmą Europos dailėje. Šv. Kryžiaus bazilikoje Leonardas gėrėjosi Džoto freskomis,
vaizduojančiomis šv. Pranciškaus gyvenimo scenas. Šie kūriniai pakeitėtapymo manierą: dabar žmonės, aplinka ir daiktai tapomi dar tikroviškiaunei ankščiau. Florencijos centre Leonardas dažnai lankosi Orsanmikelėsbažnyčioje, perstatytoje iš seno sandėlio. Ekonominiam ir kultūriniamgyvenimui vadovaujančių miesto gildijų ir cechų nurodymu bažnyčios išoriniųsienų nišose buvo pastatyta keturiolika šventųjų globėjų statulų. Tai tarsiskulptūrų paroda, surengta gerokai anksčiau nei atsirado muziejai. XV a. pirmoje pusėje Florencijos skulptoriai Gibentis, Nanis diBankas, garsusis Donatelas, siekdami sukurti kuo tikroviškesnius kūrinius,pranoko net gi išradingąjį savo mokytoją Džotą. Leonardas šiame miestesusipažino ir su dviejų XV a. pirmosios pusės garsiausių menininkųdarbais: Filipo Bruneleskio architektūra ir Mazačo freskomis beipaveikslais.Florencijos dirbtuvėse
Tėvas norėjo, kad sūnus būtų notaras, bet Leonardą viliojo menininkodarbai. Verokjas jį priėmė mokinių į geriausią XV a. dirbtuvę. Tai puikivieta jaunuoliui, svajojančiam tapti menininku, išradėju ir mokslininku. Leonardas, kaip ir dera jaunuoliui iš geros bei išsilavinusiosšeimos, mokėsi gramatikos, matematikos ir muzikos. Jis puikiai skambinolyra, bet labiausiai jį traukė Florencijos dirbtuvės, kurių meistrai buvoir juvelyrai, ir skulptoriai, ir tapytojai, mokėję ne tik parinkti beiparuošti lentą būsimam paveikslui, bet ir liedinti stalus. Florencijosdirbtuvės, gaudamos daugybe užsakymų, klestėte klestėjo. Meistraidažniausiai gamino paprasčiausias iškabas ir baldus, bet kartais gaudavosvarbių užsakymų nutapyti altoriaus paveikslų arba bažnyčiose nupieštifreskų. Dirbtuvė – tai savarankiškas meistrų susivienijimas, o jo nariaivisada pasirengę keliauti iš miesto į miestą ir dirbti didelėse statybose.Be to, dirbtuvė buvo ir gabių vaikų mokykla. Vaikų tėvai iš pradžiųmokėdavo už jų išlaikymą ir mokymą. Paprastai į mokyklą priimdavo 12-13 metų berniukus. Pirmiausia jieišmokdavo paruošti klijus, dažus iš gipsą liejimo formoms. Nors septyniolikmetis Leonardas jau buvo „per senas“ pradėti mokslusdirbtuvėse, įtakingajam serui Pjerui pavyko įkalbėti Andrėją di MikelęČonį, pravarde Verokjas, priimti į pameistrius neeilinių gabumų jaunuolį.Apie 1469m. Verokjo ir Polajuolo dirbtuvės buvo laikomos geriausiomismieste. Verokjo dirbtuvė, ši Florencijos menų kalvė, užima svarbiausiąvietą kultūros istorijoje, nes ji išugdė daugelį didžių XV a. antrosiospusės meistrų.
Koks buvo XV a. Florencijos menas?
Meno perversmas, kurį XIV a. pradėjo Džotas ir XV a. pradžioje tęsėFlorencijos skulptoriai, Bruneleskio laikais visiškai pakeitė menininkožvilgsnį. Šis meistras išrado linijinės perspektyvos dėsnį, t.y. trimismatavimais (aukščiu, pločiu ir gyliu) pagrįstas taisykles, pagal kuriasplokštumoje figūros ir jas supanti aplinka vaizduojamos panašiai, kaip matožmogaus akis. Būtent Bruneleskis ir florencijietis Donatelas davė pradžiąto meto kultūros bei meno pakitimui, dabar vadinamam Renesansu, arbaAtgimimu. Netrukus perspektyvos dėsnį tapyboje pritaikė Mazačas, kiekvėliau Fra Andželikas (1378-1455), Filipas Lipis (1406-1469), Paolas Učelas(1397-1475) ir kiti dailininkai. Daugybe meistrų ir mokyklų kūrybą siejajuvelyriškai kruopštūs potepiai, tikroviški siužetai. Florencijoje taip pat kūrė tapytojai, kurių darbai žavi ryškiomis spalvomis, pavyzdžiui (apie1410-1461), didžiojo Pjero dela Frančeskos (apie 1416-1492) mokytojas. Visdėlto XV a. Florencijos dalininkų tapyboje svarbiausia subtili piešimolinija; tai būdinga ir jaunesniems meistrams, kurių dalis lankė Verokjomokyklą. Sandras Botičelis Ū(1445-1510) ir Filipas Lipis (apie 1457-1504)yra žymiausi naujosios kartos atstovai.
Pirmieji Leonardo darbai
Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso dailininko dirbtuvėpanaši ir į darbininko architekto studiją, ir į amatų dirbtuvę, kuriojedirba daug žmonių. Šiandien dailininkas paprastai kuria vienas, tačiauVerokjo dirbtuvėse taip nebuvo. Svarbiausia ir sunkiausią darbą atlikdavomeistras, bet šedevras gimdavo visų dirbtuvės narių rankose. Verokjas,gavęs užsakymą 1472-1475m. nutapyti didelį paveikslą „Kristaus krikštas“,liepė Leonardui nupiešti kairėje klūpančio angelo galvą ir peizažątolumoje. Tai pirmas žymus jaunojo talento darbas; pasak legendos,Verokjas, pamatęs šį darbą, taip susikrimto, kad metė tapyti. 1472m. Leonardas įstojo į Šv.Luko tapytojo gildiją, tačiau ir toliaubendravo su mokytoju. Verokjo dirbtuvėse jis išmoko kruopščiai pasirengtidarbui: nuodugniai ištyrinėti tai, ką turės nutapyti, užsirašyti pastabasir piešti eskizus. 1476m. sulaukęs dvidešimt ketverių, Leonardas paliko dirbtuvę.Netrukus jį pastebėjo dosnus ir išsilavinęs mecenatas, Florencijos valdovasLorencis Medičis (1449-1492). Leonardas nutapė „Apreiškimą“, ir pradėjokruopščiai ruoštis tapyti paveikslą „Išminčių garbinimas“.
Leonardas Milane
Leonardui nebuvo paslapčių nei mene, nei moksle. Milano valdovui jisprisistatė kaip mechanikos, hidraulikos, architektūros, tapybos, skulptūrosir karybos specialistas. Jis taip pat kurs dekoracijas prašmatnioms rūmųšventėms. Leonardo gyvenimas vėl netikėtai pasikeitė. Lorenco Puikiojodiplomatiniai santykiai su kitais Italijos didikais buvo labai originalūsir išradingi: jo pasiuntiniai – dažniausiai menininkai ir kultūros žmonės;kartais juos netgi „dovanodavo“. Taip nutiko ir Leonardui, kurį 1482m.pavasarį Lorencas pasiuntė į Milaną pas Ludoviką Sfoca, pravarde Mauras(1452-1508). Šios epochos meistrams būdavo sunku išsiversti be dosniųglobėjų, todėl Leonardas galingajam Lorencui negalėjo atsakyti. Beje,jaunasis meistras buvo netgi patenkintas tokiu savo pono elgesiu, nesMilane jis tikėjo įgyvendinti daugybe sumanymų. Nors Mauras valdė Milano kunigaikštystę, jis buvo ne kunigaikštis, otik regentas. Šis žmogus siekė neribotos valdžios, ir jo rūmai veikiaupanašūs į tvirtovę. Sforca miestą ketino paversti naujaisiais Atėnais,todėl jo dvaras pilnas mokslininkų ir puikių menininkų. Be to, jis rūpinosižemės drėkinimu, kad laukai, kur tuo metu jau gana sėkmingai mėgintaauginti ryžius, duotų dar didesnį derlių.
Kolosas
Nekantraudamas išgarsėti, Leonardas pagaliau gavo pirmą užduotį:sukurti milžinišką raitelį – Mauro tėvo Frančesko Sforcos – statulą, arbakolosą. Tai turėjo būti piestu stovintis arklys su raiteliu. Išlieti išbronzos 7 m aukščio statulą labai sunku, todėl Leonardas vargo daug metų. Mauras jam nuolat priekaištavo ir netgi grasino. Meistras nulipdėmolinų modelį, tačiau nors ir labai stengėsi, negalėjo atsispirti už kolosąįdomesniems darbams.
„Madona tarp uogų“
Mauras Leonardui skyrė 500 dukatų algą per metus, tačiau leido jam1483m. pasirašyti sutartį su Nekalto prasidėjimo brolija dėl jų koplyčiaiSan Francesco Grande (didžiojoje šv. Franciškaus) bažnyčioje. Leonardas pradėjo tapyti kompoziciją, kuri bus pavadinta „Madona tarpuogų“. Jis sukūrė dvi jos versijas (antrąją – po dešimties metų). Vienasdarbas dabar yra Paryžiuje, o kitas Londone. Pirmame paveiksle, tapytame 1483-1486m., matome daug Leonardo darbams
būdingų bruožų: gamta, šviesa ir šešėliai, išraiškingi figūrų judesiai šiaikompozicijai suteikia pasakojimo įspūdį.„Madona grotoje“
šiame paveiksle matome kaip svarbu Leonardui šviesa ir šešėliai.Stipresnė šviesa apšviečia ir priekio, silpnesnė sklinda iš gilumos. Šiojekompozicijoje viešpatauja tyla, nes Leonardo teptukas leidžia prabiltirankoms: angelas už kūdikėlio Jėzaus rodo pirštus į mažąjį JonąKrikštytoją, o šis, atpažinęs būsimąjį Išganytoją, pamaldžiai sudedarankas; Jėzus laimina vaikelį, išpranašausiantį jo atėjimą.
Anatomija
Milane tapytojas kūrė ir portretus, kuriems suteikė naujo įtaigumo(„Dama su šermuonėliu“). Vis dėlto nenuilstantis Leonardas be tik tapė, betrasdavo laiko ir kitiems užsiėmimams. Smalsus ir ištroškęs mokslo žinių, jis pasinėrė į anatomijosstudijas, kurios padėjo jam kuo tiksliau pavaizduoti žmogaus kūną. Renesanso menininkai stengėsi kuo geriau pažinti žmogaus kūną,skrosdami lavonus. Juos domino, kaip įvairios būsenos, pvz., fizinėįstanga, keičia žmogaus raumenų padėtį ir išraišką. Mokslas
Leonardo aistra mokslui ir beribį smalsumą leido patenkinti draugystėsu pranciškonų vienuoliu Luka Pačoliu. Tais laikais populiarios matematikosdidįjį mokovą dailininką sutiko Sforcos dvare. 1453m. turkams užkariavusKonstantinopolį, į Italiją atvyko daug pabėgėlių, kurie atgabeno vertingųrankraščių, praplėtusių algebros ir geometrijos žinias. Pačolis apskaičiavo Leonardo kuriamo arklio tūrį ir nustatė, kiekreikės bronzos statulai išlieti. Leonardas daug kuo domėjosi ir turėjodaugybę talentų. Tačiau jam nepatiko, kad menai skirstomi į laisvuosius irsusijusius su rankų darbu. Tiesą sakant, tapybą jis laikė tokia pat svarbiakaip filosofija ir mokslas. Leonardas yra „mokytas menininkas“, nes moksliniai tyrinėjimai būtinijo kūrybai. Jo darbai nėra vien tikrovės formų atspindys. Dailininkasstengėsi suvokti priežasties ir padarinio ryšį žmogaus gyvenime ir gamtoje.Norėdamas nutapyti tobulą paveikslą, jis stengėsi atskleisti įvairiųreiškinių paslaptis. Leonardas kartais vadinamas teoriją kuriančiu praktiku, jis buvodailininkas, siekęs eiti toliau, apibendrinti sukauptą patirtį. Leonardas,kaip jau sakėme, ne ieškojo. Jis atrasdavo…
Rankraščiai
Penkerius metus pagyvenęs Milane, Leonardas pradėjo užsirašinėtiteorijos ir praktikos, meno ir technikos tyrimų išvadas įvairaus didžiosąsiuviniuose. Šie užrašai, kurių dalis surasta visai neseniai, vadinami Leonardorankraščiais. Mokslininko, inžinieriaus ir dailininko užrašus nepaprastaipagyvina piešiniai; šios studijos kupinos alegorinių vaizdų ir technikosatradimų, fantastinių idėjų ir praktinių sumanymų. Čia susipina menas irmokslas, eksperimentai ir filosofija. Kai kuriuose rankraščių piešiniuose atpažįstame tai, ką inžinieriamspavyko sukurti tik mūsų dienomis. „Naujasis miestas“
Leonardas Maurui įrodė, kad yra puikus architektas, be to, padėjoišradingai rengti rūmų šventes ir vaidinimus. Leonardui nebuvo lygių: jisne tik piešė dekoracijas, konstravo sudėtingiausius scenos mechanizmus, betir rašė vaidinimas alegorinius tekstus, kūrė muziką kaip tikras virtuozas. Tačiau Ludovikas Mauras galvojo ne tik apie savo rūmus. Iš savoarchitektų jis reikalavo viduramžių miestą atnaujinti, padaryti jįšiuolaikinį. Donatas Bramantė, Frančeskas di Džordžijas Martinis irAntonijas Amadėjas projektavo bažnyčias, vienuolynus ir rūmus, o Leonardasbraižė miesto planą. Jo manymu, „naujasis miestas“ pirmiausia turi būtipatogus gyventi. Didžiausios svarbos jis teikė upėms ir kanalams: taipuikūs susisiekimo keliai, tinkantys ir nuotekoms išleisti. Šie projektai pristatyti 1492m., tačiau nė vienas jį nebuvoįgyvendintas. Leonardo urbanistinės idėjos, kurių žinome tik nuotrupas, nėiš tolo neprimena Renesanso tradicijos kurti utopijas. Tai iš tiesųateities miestas, bet ne fantastinis; sudarydamas jo planą Leonardas rėmėsiaplinkos pažinimu ir tiksliais skaičiavimais. Drauge su Bramante meistrasanalizavo antikinės architektūros ir projektavo centriško plano bažnyčias.Bramantė Romoje, kur praleido paskutinius gyvenimo metus, toliau domėjosigraikų bei romėnų statybos tradicijomis ir bandė jas atgaivinti savodarbuose.
Švč. Marijos Maloningosios vienuolynas
1494m., mirus teisėtam kunigaikštystės įpėdiniui sūnėnui DžanuiGaleacui, Ludovikas pagaliau buvo pripažintas oficialiu Milanokunigaikščiu. Jam ypač rūpėjo domininkonų Švč.Marijos Maloningosiosvienuolynas ir bažnyčia, todėl pačioje XV a. pabaigoje šiame komplekseprasidėjo didžiausia šio turtingo miesto statyba. Amadėjas, Bramantė ir pats Leonardas gavo užsakymą ansamblįperstatyti, praplėsti ir išpuošti, nes čia Ludovikas norėjo įrengti Sforcųmauzoliejų. Leonardui jis patikėjo ištapyti galinę valgomojo sieną,priešais „Kristaus nukryžiavimą“ ant priešingos sienos atsirado įspūdingair greitai išgarsėjusi freska „Paskutinė vakarienė“. Leonardas pasirinko evangelijų vietą, kurioje Jėzus sako: „Vienas išjūsų išduos mane“. Didis žmogaus jausmų ir judesių tyrinėtojas Leonardasvėl pasitelkia rankų kalbą. Jėzaus žodžiai sukrečia apaštalus. Dvylika įvairaus amžiaus ir būdožmonių žinią sutinka skirtingai. Žiūrėdami į freską tarsi išgyvename tai,ką patyrė kiekvienas iš jų tą Velykų vakarą, kai Jėzus įsteigėEucharistijos sakramentą. Valgomojo sieną Leonardas tapė 1495-1498m. beveikpo metų į Milaną įsiveržė Prancūzijos karaliaus Liudviko XII kariuomenė.Mauras pabėgo į Vokietiją, o prancūzų kareiviai sudaužė milžinišką molinęraitelio statulą, kurios Leonardas taip ir nenuliejo. Leonardas su drauguLuka Pačoliu paliko Milaną. Po septyniolikos metų jis vėl ieškojoprieglobsčio Sforcų dvare. Manoma, kad išvykęs iš Milano, jis pirmiausiaapsistojo Mantujoje, italų Renesanso „mūzos“ Izabelės d‘Estės rūmuose;vėliau kūrė originalius gynybos įrenginius Venecijos respublikai, kuriaigrėsė turkų antpuoliai, bet tuo pat metu dirbo ir sultonui: projektavotiltą per Bosforą. Leonardas gyveno ir Pjombine pas popiežiaus AleksandroVI sūnų Čezarę Bordža (1475-1507), kuris bandė jėga sukurti savąkunigaikštystę. Taigi, kaip pats mėgo sakyti, „būtinybę pavertė dorybe“.
1504-ieji
Tuo metu Leonardas pradėjo tapyti paslaptingos šypsenos ir įdėmausžvilgsnio moters portretą. Tai „Džokonda“, garsusis paveikslas, kurįmenininkas tapė iki pat mirties. Tačiau jis neapleido ir inžineriniųstudijų, suprojektavo laivybai tinkamą kanalą (niekada neiškastą). Upės,tekančios į jį iš Apeninų kalnų, Florenciją būrų sujungusios su Piza. Tie laimingi laikai, kai Florencijoje gyveno trys genijai, trukoneilgai. 1506m. Leonardas grįžo į Milaną, o Mikelandželą vėl iškvietė įRomą. Čia 1508m. atvyko ir Rafaelis. Menų centras iš Florencijos persikėlėį popiežių rūmus. Beje, respublika gyvavo neilgai. 1512m. į valdžią vėl atėjo Medičiai,tačiau šį kartą ne savo jėgomis ir ne miestiečių palaikomi. LorencoPuikiojo sūnums Džovaniui ir Džulianui įsigalėti mieste padėjo ispanųkariai. Florencija iš naujo įvertino savo galimybes ir tapo ispanų
politikos tarnaite.Leonardas pasuka šiaurės link
Sinjorija norėjo, kad Leonardas liktų Florencijoje, o prancūzųvaldytojas jį kvietė į Milaną. Leonardas garsėjo ne tik Italijoje, dėl jovaržėsi ir kitų šalių didžiūnai. Galiausiai menininkas įsikūrė PranciškausI rūmuose Prancūzijoje. Florencijos Respublikos gonfalonjeras Pjeras Soderinis buvonepatenkintas, kad didžiosios tarybos salėje Mikelandželo ir Leonardovaržybos, tiesą sakant neįvyko. Mikelandželas priėmė Julijas II pasiūlymąir dirbo tai Romoje, tai Florencijoje, o Leonardą irgi kvietė galingiglobėjai. Pats Liudvikas XII darė spaudimą sinjorijai, kad ši panaikintų daVinčio sutartį dėl nelemto „Angjario mūšio“ ir leistų jam vykti pas Milanovaldytoją kunigaikštį Karolį Ambuazietį. Prancūzai labiau vertino nemeninius, mokslinius Leonardo sugebėjimus. 1506 m. Leonardas palikoFlorenciją, į kurią vėliau grįžo tik trumpai – sutvarkyti kurių dėdėsFrančesko palikimo reikalų. Milano dvaras nebuvo toks prašmatnus kaip Mauro laikais, antravertus, prancūzai nuolat buvo pasiruošę karui, nes popiežius Julijus IInorėjo juos išvyti iš Italijos. Tačiau vis tiek čia dažnai lankydavosimenininkai ir mokslininkai.
Antroji viešnagė Milane
Čia Leonardas kartu su senais ir naujais mokiniais atsidėjo savomėgstamiausiomis studijoms: perspektyvos ir žmogaus kūno proporcijųtyrinėjimas, optikos, hidraulikos, aerostatikos ir šiluminės technikosmokslams. Kaip skulptorius Leonardas patyrė antrą nesėkmę. Jis nupiešėraito maršalo Džandžakomo Trivulcijo, padėjusio nuversti Maurą, paminkloeskizus, bet išlieti piestu stovinčio arklio statulos jam vėl nepavyko.Užtat Leonardui neblogai sekėsi hidraulikos studijos. Jis sugalvojo, kaip,naudojant šliužų sistemą, Martezanos kanalą nuo Milano iki Komo ežeropritaikyti laivybai. Darbai, nors vyko ne visai kaip numatyta, baigėsi 1509m.; už šį projektą net pats Liudvikas XII jam atsidėkojo ir skyrė nuolatinęalgą.
„Džokonda“
karalius ragino Leonardą nepamiršti ir tapybos. Dailininkais sukūrė„Bakchą“, „Šv.Oną“ bei kitus paveikslus, prie kurių yra pridėję ranką ir jomokiniai. Tačiau „Džokondą“, kurią pradėjo dar Florencijoje, Leonardas sudidele meile tapė pats vienas. Šis naujas portreto tipas sulaukė didžiuliopasisekimo: iki tol dar nė vienam Renesanso dailininkui nebuvo pavykęnutapyti žmogaus taip tikroviškai,b atskleidžiant ir jo vidinį pasaulį.
Paskutinės kelionės
Milane brendo įvykiai, pakeitę Leonardo gyvenimą. 1511 m. mirė joglobėjas Karolis Ambuazietis, o Julijaus II sudaryta Italijos valstybiųlyga, ispanų padedama, išvijos prancūzus iš Lombardijos. Milano valdovutapo Ludoviko Mauro sūnus kunigaikštis Masimilianas Sforca. Naujoji Sforcų valdžia nepasitikėjo prancūzams tarnavusiais žmonėms;ji nedarė išimties nė Leonardui, ir šis iškeliavo į Vaprijo d‘Adą pasdidiką Džerolamą Melcį, savo mylimiausio mokinio Frančesko tėvą.Dailininkas buvo nusiminęs ir nusivylęs, bet vėl atgijo, kai naujuojupopiežiumi buvo išrinktas senas jo draugas kardinolas džovanis Medičis –Leonas X. Kaip daug kitų menininkų, Leonardas kartu su Frančesku Melciu irkitais mokiniais 1513 m. irgi patraukė į Romą. Jis tikėjosi, kad popiežius Medičis Romoje jam pasiūlys atlikti, taiko prieš trisdešimt metų Florencijoje jis veltui laukė iš jo tėvo LorencoPuikiojo. Ir Leonardas neapsiriko. Jis gavo užsakymą suprojektuotiČivitavekjos uostą, o 1514m. pabaigoje – parengė Pontino pelkių nusausinimoplaną. Leonardas taip pat domėjosi antika ir mitologija (BelvederioAriadnės), rašė apie senovės Romos griuvėsius, tapė, piešė mašinų, drabužiųeskizus, svajojo iš apskritimų sudėti kvadratą, kūrė įvairius mechanizmusir geometrijos žaidimus, – visa tai jam ne pramoga, o kūryba.tačiau jispatyrė ir sunkių akimirkų: pykosi su savo mechaniku, skaudžiai išgyveno dėlSiksto koplyčios skliautus ištapiusio Mikelandželo sėkmės. Leonardas šįdarbą būtų atlikęs visai kitaip.
Ambuazo rūmuose
1515m., mirus Prancūzijos karaliui Liudvikui XII, į sostą įžengėPranciškus I. Rafinuotas ir elegantiškas mergišius, aistringas medžiotojas,turnyrų dalyvis nuo pat pirmojos karaliavimo dienos tik ir svajojo, kaipper Alpes nukeliauti į Italiją, vienintelę šalį, kur, jo manymu, „vykstadideli dalykai“. Galbūt Italija jį viliojo kaip intrigų ir kovų dėlvaldžios kraštas, bet greičiausiai – kaip menininkų ir naujosios kultūrostėvynė, kurios ryškiausia žvaigždė – Leonardas. Senas meistras sutiko vykdyti į Prancūziją pas jaunąjį karalių ir1517m. su numylėtinių Melciu persikėlė į Ambuazo dvarą Luaros slėnyje. Tenjam paskirta karališkoji Klu Pilis, karalystės tapytojo, inžinieriaus irarchitekto pareigos bei dešimties tūkstančių eskudų alga. Prancūzijos karaliaus dvare Leonardas nerado nei ramybės, nei laimės.Šiame rafinuotos kultūros centre jis buvo svarbiausias veikėjas.Dailininkas vėl rengė spektaklius, kūrė dekoracijas, fantastinius scenosmechanizmus, kaip antai mechaninį liūtą, ir nors nevaldė vienos rankos,nubražė naują Romorantino miesto projektą. „Romolontinas“, kaip jį vadinoLeonardas, taip ir pasiliko popieriuje, nors kai kuriais brėžiniaiskaralius pasinaudojo statydamas prabangiąją Šamboro rezidenciją. 1519m.pradžioje Leonardo sveikata pablogėjo, o gegužės 2 d. jis mirė. Pasaklegendos, Pranciškus I nuskubėjo atsisveikinti su didžiuoju dailininku kaiptikras sūnus, bet paskutinis maestro žvilgsnis buvo skirtas Melciui, kuriampaliko rankraščius, ir „Džokondai“, žvelgiančiai į savo kūrėją supaslaptinga šypsena, atnešusia jam neblėstančią šlovę. Mikelandželas
1475m., maždaug tuo metu, kai Leonardas paliko Verokjo dirbtuvę irjau ėmė garsėti kaip menininkas ir mokslininkas, į pasaulį atėjo kitasbrandžiojo Renesanso genijus – Mikelandželas Buonarotis. Jis gimė 1475m.kovo 6 dieną irgi Toskanoje, Kaprezės miestelyje netoli Areco. Tėvas,Ludovikas Buonarotis Simonis, tuo metu buvo Kjuzio ir Kaprezės meras. Taikuklios pareigos palyginus su padėtimi, kurią praeityje užėmė šios senosflorencijiečių šeimos nariai. Buonaročiai netrukus persikėlė į Florenciją, o sūnų paliko augintižindyvei už dviejų myliu nuo miestų esančiame Setinjano akmentašiųkaimelyje. Berniukui sulaukus šešerių, mirė jo motina Frančeska di Neri,tolima Medičių giminaitė. Jo vaikystė amžinai paniurusio niurgzlio tėvonamuose nebuvo laiminga. Mikelandželo mokytoju tapo humanistas Frančeskas Galatėjas. Jismokiniui suteikė gramatikos bei literatūros žinių ir įskiepijo meilępoezijai, kuriai Mikelandželas liks ištikimas visą savo ilgą gyvenimą.Tačiau didžiausias berniuko pomėgis buvo piešimas. Trylikametį berniuką aštuoneriais metais vyresnis draugas FrančeskasGranačis nusivedį į garbiąją Domeniko Girlandajo (1449-1494) dirbtuvę. Šismeistras nebuvo toks įvairiapusis ir kantrus kaip Verokjas, tačiau tuometu, ko gero, vienas madingiausių Florencijos tapytojų. Jo darbai tarsipasakoja apie miestiečių gyvenimą ir jų papročius, todėl Girlandajasvadinamas Florencijos metraštininku. Tuo metu Girlandajo dirbtuvė tapėfreską Santa Maria Novella bažnyčios koplyčioje. Seras Ludovikas nebuvo
patenkintas sūnaus pasirinkimu, nederančiu garsiosios šeimos atžalai. BetMikelandželas kitoks mokinys nei visi kiti: jis ne tik nemokėjo už būstą irmaistą, bet dar gaudavo ir amatininko padėjėjo atlyginimą. Ir tėvasnusileido. Jaunuolis jau buvo išmokęs piešti, galbūt iš Ganačio; jo piešimomaniera buvo tokia nauja ir savita, kad jam ėmė pavydėti net patsmokytojas. Šių vyrų santykiai nebuvo idealūs, todėl Girlandajas savomokiniui įtakos beveik neturėjo. Mikelandželas mokėsi vaikščiodamas po miestą: kopijuodavo Donateloskulptūras, Džoto freskas Šv.Kryžiaus bažnyčioje ir Mazačo freskas SanMaria del Carmine Brankačių koplyčioje. Pirmieji jo piešiniai trykštaenergija ir yra labai saviti – tokių nerasi jokioje dirbtuvėje. Mikelandželas dirbo vienas, nes bet kokį darbą nuo pradžios iki galonorėjo atlikti savo rankomis. Jam nepatiko, kad pameistriai irpagalbininkai kišasi į meistro kūrybą, ypač tapant didelius ciklus arbakuriant sudėtingas kompozicijas. Taip darė Leonardas pas Verokją, o jisnegalėjo. Matyt, Mikelandželas meną jau suprato kaip asmenybės kūrybiniųgalių išraišką, todėl dirbtuvėje jam darėsi per ankšta. Lorencas PuikusisSkirtingai nei Ludoviko Mauro uždari it tvirtovė rūmai, nuostabirenesansinė Medičių vila Larga gatvėje puikiai derėjo prie kitų pastatų,išsiskyrė iš turtingų Florencijos pirklių ir bankininkų namų. Nors ir nėjojokių oficialių pareigų, Medičiai faktiškai tvarkė valstybės reikalus: jųpatarimus ištikimi žmonės vykdė tarsi įsakymus. 1469m. šeimos galva tapoLorencas. Jis vadinamas Puikiuoju, nes buvo ne tik geras politikas, bet irmalonus, išsilavinęs žmogus, išmanęs menus bei kultūrą. Lorencas vykdėįžvalgią užsienio politiką, sudarinėjo sąjungas, skolino pinigų pasauliogalingiesiems, siuntė svetur geriausius talentus, kaip antai Leonardą, kadšie garsintų Florencijos vardą. Jo rūmuose, kur buvo sukauptos puikiosmedalių, kamėjų ir brangakmenių kolekcijos, gyveno šviesiausi tų laikųprotai. Tai Marsilijas Fičinas, išvertęs į lotynų kalbą Platoną ir įsteigęsPlatono akademiją, poetas Anjonas Policianas, skaitęs paskaitas apie Homerąir Aristotelį, ir Džovanis Pikasndela Mitandola, didelės erudicijos irnepaprastos atminties vyras.
Šv. Morkaus bažnyčios sodas
Lorenco skulptūrų kolekcija buvo sode šalia Šv.Morkaus bažnyčios. Šissodas net gi tapo skulptūros mokykla, kuriai vadovavo Donatelo bendradarbisBertodas di Džovanis. Ši vieta, kur susitikdavo, kalbėjosi, ginčijosi menoir mokslo žmonės, teikė Mikelandželui daug daugiau naudos nei slogi ankštosdirbtuvės atmosfera. Be to, Lorencas jautė jam prielankumą ir pakvietėįsikurti rūmuose. Medičių namuose, Larga gatvėje, Mikelandželas bendravo suneoplatonikais, kurie pirmųjų humanistų atgaivintas antikos vertybes mėginosusieti su krikščioniškosiomis. Visa tai kartu su antikos mėgdžiojimu beisodo skulptūromis padėjo jaunikaičiui išugdyti savitą stilių. Larga gatvėjejis gyveno iki 1492-ųjų. Tais metais mirė Lorencas, o Mikelandželas sukūrė,jo manymu, geriausią jaunystės laikų skulptūrą – bareljefą „Kentaurų kova“;šį siužetą savo reljefuose mėgino vaizduoti antikos meistrai ir Bertoldas.Mikelandželas siužetą pasirinko iš romėnų poeto Ovidijaus „Metamorfozių“:mitinės būtybės, pusiau žmonės pusiau žirgai, kaunasi su taikia Tesalijoslapitų gentimi.
Florencijos respublika
1492m., mirus Lorencui Medičiui, Mikelandželas grįžo į gimtuosiusnamus. Valdovo mirtis buvo smarkus smūgis jaunajam menininkui ir visammiestui, be to, ji sugriovė Italijos valstybių politinę pusiausvyrą, iršaliai kilo grėsmė. Po dviejų metų Ludoviko Mauro kvietimu į Italijąįžygiavo prancūzų karaliaus Karolio VIII kariuomenė, ketinusi užimtiNeapolį. Taip prasidėjo 65 metus trukę karai. Lorenco Puikiojo sūnus irįpėdinis Pjeras Medičis buvo per silpnas kovoti su įžūliuoju įsibrovėliu.Pasipiktinę florencijiečiai, vedami domininkonų vienuolio DžirolamoSavonarolos, nuvertė Medičių valdžią ir paskelbė teokratinę respubliką,kuriai vadovavo vienuolio sekėjai (dėl griežtų pažiūrų pravardžiuoti„verkšlentojais“) ir miesto aristokratija. Netgi Mikelandželą, itinpaveiktą neoplatonizmo, patraukė vienuolio pamokslai , smerkę Romos kurijosir popiežiaus Aleksandro VI korupciją, kurstę aistras bei neapykantą. Darprieš respublikos įkūrimą Mikelandželas dėl nestabilios politinės padėtiesir asmeninių bėdų išvyko į Veneciją, o vėliau į Boloniją, kur gavo šiektiek darbo. Manoma, kad čia jis parašė pirmuosius eilėraščius, skaitė savomėgstamų poetų Dantės ir Petrarkos eiles. 1495m. Mikelandželas grįžo į Florenciją, bet čia ilgai neužsibuvo ir1496m. jau svečiavosi pas kardinolą Riariją Romoje. „Miegantis kupidonas“,dirbtinai „pasendintas“ ir parduotas kaip antikinė skulptūra, Mikelandželąšiame mieste išgarsimo dar prieš jam atvykstant. Klasikinės skulptūros,tarp jų ir Belvederio torsas, menininką įkvėpė sukurti dvi žymiausiasskulptūras: Bargelo Bakchą ir „Pietą“, kurią Karolio VIII pasiuntinysužsakė tikriausiai valdovo kapui. Ėmęsis skulptūros „Pieta“, Mikelandželaspirmą kartą nuvyko į Kararą pasirinkti marmuro.
Dovydas
1501m. Mikelandželas vėl pasirodė Florencijoje. Popiežius, grasinęsuždrausti ir sinjorijos veiklą, Savonarolą atskyrė nuo Bažnyčios. Vienuoliskaip eretikas buvo sudegintas ant laužo Sinjorijos aikštėje, o valdžiaperėjo į pirklių rankas. Florencija vis dar buvo (nors jau nebeilgai) laikoma Italijos irVakarų Europos meno centru. Siekdamas išgarsinti respubliką, gonfalonieras Pjeras Soderinispakvietė į Florenciją kadaise ją palikusius menininkus. 1500m. grįžo irLeonardas, kurių tėvynė sutiko labai iškilmingai. Mikelandželas užsakymųbeveik neturėjo, bet pagaliau naujoji valdžia jį paprašė iš marmuro luito,kurį prieš 40 metų apgadino Agostinas di Dučas, iškalti Dovydo statulą. Šimilžiniška skulptūra meistras įkūnijo humanistinę didvyrio idėją. Tai netriumfuojantis nugalėtojas su pergalės simboliu ir ne karžygys kautyniųįkarštyje. Dovydas prieš kovą ramus ir susikaupęs, jis tramdo savyslypinčią jėgą, kuri išsiverš vos jam krustelėjus. Bet jis dar nejuda; visaenerdija sutelkta kaklo raumenyse, įsitempusiuose jam staigiai pasukusgalvą.
Varžybos
Menininkų globėjas Soderonis sumanė, kas dar niekam nebuvo atėję įgalvą . jo sumanymu žavėjosi ir paprasti miestelėnai, ir politikai. Suflorencijiečiaims būdingu gudrumu gonfalonjeras 1503m. pasiūlė Leonardui irMikelandželui ištapyti Sinjorijos rūmų Didžiosios tarybos sienas. Dalykastas, kad abu menininkai vienas kito tiesiog negali pakęsti, nors ir nebuvovaržovai. Pagyvenęs, bronzinių, o ne marmurinių skulptūrų meistras, įžymusmenininkas ir galingųjų bičiulis, grįžo į Florenciją užimti deramos vietostarp miesto menininkų. O 28 metų Mikelandželas – dar tik kylanti žvaigždė.Jis uždaro būdo, dirbo slapta ir savo darbų niekam nerodydavo. Manoma, kadabu genijai buvo netgi viešai susikivirčiję: jaunesnis ir ne toks žymus
Mikelandželas pasišaipė iš vyresnio ir garsaus Leonardo, kad šisnesugebėjęs išlieti bronzinės raito Sforcos statulos. Soderinis užsakė dvi freskas Florencijos karo pergalėms pavaizduoti. Leonardui pasiūlyta nutapyti Angjario mūšį, kuriame 1440m.florencijiečiai sutriuškino milaniečius, o Mikelandželui – 1354m. įvykusįKašinos mūšį su piziečiais. Tačiau Leonardas pasirinko netinkamą tapybostechniką, enkaustiką, o Mikelandželą popiežius Julijus II išsikvietė įRomą, ir dailininkai darbo nebaigė, o eskizai iki šių dienų neišliko.Mikelandželo kardonas tol ėjo iš rankų į rankas, iš dvaro į dvarą, taipdažnai būdavo kopijuojamas, kad visai nušiuro. Leonardo „Mūšis“ buvožinomas tik iš puikių autoriaus eskizų ir gausių piešinio kopijų, viekąkurių padarė flamandų tapytojas Piteris Paulis Rubensas (1577-1640)1504-ieji
Mikelandželas, nusivylęs kelione į Romą, irgi dirbo Doniui. PopiežiusJulijus II buvo jam pasiūlęs suprojektuoti mauzoliejų, tačiau, kaip ir visivaldžios vyrai, greitai apsigalvojo. Tokio neryžtingumo supykdytasMikelandželas grįžo į Florenciją ir priėmė didiko Anjolo Donio užsakymątempera nutapyti Šventąją Šeimą su mažuoju Jonu Krikštytoju (Donio tondas).Šiame paveiksle jis vaizdavo epochų kaitą, kai pagoniškąjį pasaulį keičiakrikščioniškasis. Žemo pylimo apskrita nuogų jaunuolių grupė tolumoje – taipagonių pasaulis prieš Mozės laikus. Pirmame plane grakščiai pasisukusiMadona ima kūdikėlį iš šv.Juozapo rankų – tai pilnas malonėskrikščioniškasis pasaulis. Tarp abiejų grupių, atsirėmęs į mūriuką, įŠventąją šeimą žvelgia mažasis Jonas Krikštytojas, kuris vienintelis jaužino, kas nutiks. Mikelandželo spalvos ryškios, šaltos, kontūrai aiškūs, ošvelni šviesokaita sukuria marmurinės skulptūros įspūdį.
Popiežių Roma
Italijos karų laikotarpiu nepaprastai išaugo Romos miestas, jopolitinis ir kultūrinis vaidmuo. Vatikanas tada duodavo daugiausia užsakymųvisos Italijos menininkams. XVI a. pradžioje Italijos pusiasalis buvo tarsi didelė žaidimų lenta,prie kurios lošė Europos valstybės. Tik Venecija ir Popiežiaus sritysišsaugojo savarankiškumą ir nemažą įtaką užsienio politikai. RomojeDžiulianas dela Roverė, tapęs popiežiumi Julijum II (1503-1513), siekėsustiprinti politinę popiežiaus valdžią ir parengė ambicingą programą.Julijus II svajojo apie Pasaulinę popiežiaus valstybę, kurioje svarbi vietatektų kultūrai. Karingas, geležinės valios popiežius elgėsi kaip ir betkuris kitas to meto valdovas: kariavo, bendravo su mokslininkais irmenininkais, duodavo jiems užsakymų. Julijus II, norėdamas sugrąžinti Romaiamžinojo miesto ir krikščionių sostinės vardą, į savo rūmus kvietėžymiausius to meto menininkus; jų dėka jis ketino sustiprinti savo prestižąir valdžią. Prie šios programos, kuri, amžininkų manymu, buvo puikus humanizmoidėjų pavyzdys, daug prisidėjo Bramantė, Mikelandželas, o vėliau irRafaelis.
Statybos Romoje
Julijus II norėjo padaryti Romą pasaulio centru, kad ji vėl būtų kaipsenosios imperijos sostinė, kurią mena įspūdingi griuvėsiai. Jau nuo XV a.pradžios jų pamatyti traukė menininkai ir mokslininkai; kaip tik šissusidomėjimas praeitimi davė pradžią Renesanso kultūrai. Antika susižavėjo ir Donatas Bramantė: tarsi nujausdamas globėjoLudoviko Mauro mirtį, jis 1499 m. iš Milano atvyko į Romą. Amžinajamemieste jis atkakliai tyrinėjo istorinius paminklus ir iš to įstabausarchitektūros paminklo sėmėsi idėjų savo kūrybai. Bramantės užmojis atgaivinti antikinio statybos meno tradicijassutapo su Julijaus II programa; popiežius įpareigojo jį paversti Romosmiestu, vertu krikščionių pasaulio sostinės vardo. Bramanrė tarp Vatikano rūmų ir Belvederio vilos įrengė pailgą kiemą,specialiai sumanytą kaip vietą popiežiaus antikinėms statuloms,gražiausioms iš tuo metu žinomų. Čia skulptūros nestovėjo kur pakliuvo kaipMedičių sode Larga gatvėje, o buvo išdėstytos pagal griežtą tvarką kaiptikrame muziejuje po atviru dangumi. Pirmiausia pastatyta Belvederio Apolono statula (II a. po Kr.), prieškelerius metus rasta viename Julijaus II dvaro kiemų; 1506 m. muziejųpapildė „Laokoonas“, aptiktas viename Romos apylinkių ūkyje ir tuoj patparduotas popiežiui. Bramantė suprojektavo ir naująją Šv.Petro baziliką. Sužavėtas„antikinių“ architekto idėjų, Julijus II nedvejodamas liepė sugriaustisenąją baziliką ir jos vietoje pastatyti šventyklą, kuri būtų tiekTriumfuojančiosios Bažnyčios galios simbolis, tiek pirmojo popiežiaus(šv.Petro) ir jo įpėdinių mauzoliejus. Julijus II neužmiršo ir savęs. Jis manė esąs vertas ypatingo kapo:kai Viešpats jį pašauks, jo kūnas turi būti palaidotas bazilikos viduje,grandioziniame mauzoliejuje su daugybe statulų. Julijus II ir Mikelandželas
Vienintelis menininkas, popiežiaus manymu, vertas pastatyti jammauzoliejų – tai florencijietis Dovydo skulptorius MikelandželasBuonarotis. Nebaigęs „Kašinos mūšio“ kartono, Mikelandželas išvyko į Romą.Tačiau netrukus popiežius ir menininkas ėmė nesutarti: Julijus II buvovaldingas ir nepakantus, o Mikelandželas – išdidus ir užgaulus. Grįžęs išKararos, kur aštuonis mėnesius rinkosi marmurą statuloms, skulptoriuspamatė, kad visas jo darbas buvo veltui, nes dabar popiežius galvojo tikapie naująją Šv.Petro baziliką. Mikelandželas atmetė kitą Julijaus IIpasiūlymą – ištapyti Siksto koplyčios skliautus – ir nusivylęs beiprislėgtas grįžo į Florenciją. Popiežius jam įkandin išsiuntė raitininkus, o Florencijos respublikosgonfalonjerui Pjerui Soderiniui parašė mandagų, nors ir grasinamą laišką,kuriame reikalavo, kad skulptorius grįžtų į jo rūmus. Raginamas sinjorijos,nenorinčios gadinti diplomatinių santykių su tokiu asmeniu kaip Julijus II,Mikelandželas Bolonijoje su popiežiuji susitaikė. Paskutinę karo pergalią popiežius laimėjo Emilijos Romanjos srityje –Bolonijoje, iš kurios jis išvijo Bentivolją. Pergalei atšvęsti irsusitaikymui pažymėti popiežius užsakė Mikelandželui iškalti savo statulą,kuri puoštų Bolonijos Šv.Petronijo katedros fasadą. Skulptūra turėjo būtiišlieta iš bronzos, bet Mikelandželas atsikalbinėjo, esą dirbąs tik sumarmuru. 1508 m. grįžęs į Romą, jis sutiko su visom popiežiaus sąlygomis,kad tik galėtų kurti Julijaus mauzoliejaus skulptūras. Jas kalė daugelįmetų.
Siksto koplyčia
Mikelandželas nenoriai ėmėsi tapyti Siksto koplyčios skliautus, nessave laikė skulptoriumi, o ne tapytoju. Nors nuolat pykosi su popiežiumi,šį didingą sumanymą įgyvendino, galima sakyti, pats vienas. Siksto koplyčia – tai privati popiežiaus koplyčia, kurioje sukardinolais ir Romoje viešinčiais garsiais dvasininkais jis laikydavomišias. Ji stovėjo pačioje Vatikano širdy ir Julijui II buvo labai brangi.Šią koplyčią senosios vietoje 1475-1480 m. pastatydino jo dėdė, delaRoverių kilmės popiežius Sikstas IV. Sikstas IV norėjo, kad ji būtų lygiaitokio pat dydžio kaip Saliamono šventykla Jeruzalėje (40,25×13,41) ir
atrodytų kaip nedidelė popiežiaus rūmų tvirtovė. Tapyti jos sienų popiežius kvietė žymiausius XV a. antrosios pusėsFlorencijos ir Umbrijos mokyklos dailininkus. Daugelis jų, kaip antaiBotičelis ir Perudžinas, mokėsi Florencijoje pas Verokją Leonardopameistrystės laikais. Freskose vaizduojami Mozės ir Kristaus gyvenimo epizodai, o viršuje –pirmųjų popiežių galerija. Tai iš tiesų svarbiausias XV a. antrosios pusėstapytojų darbas. Sikstas VI pagal tuometinę madą skliautuose buvo liepęspavaizduoti tik žvaigždėtą dangų. Jo sūnėnas primygtinai reikalavo, kadMikelandželas koplyčios skliautuose nutapytų dvylika apaštalų. TačiauMikelandželas pakeitė freskų turinį. Žinoma jis nesipriešino popiežiausvaliai, tvirtai laikėsi Romos teologų nurodymų, bet vis dėlto išlikosavarankiškas ir drąsiai gynė savo nuomonę. Tačiau dar labiau stebina Mikelandželo užmojis beveik vien savojėgomis ištapyti kone 1000 kvadratinių metrų plotą. 1508 m. gegužę Mikelandželas pradėjo piešti kartonus ir jau rugpjūtįliepė atnešti juos ant pastolių, įrengtų po viena skliauto puse. Jamtalkino keli padėjėjai, pakviesti iš florencijiečios Girlandajo dirbtuvės.Vienas jų buvo jo jaunystės draugas Frančeskas Granačis. Pirmą skliauto pusę dailininkas tapė vienerius metus. 1509 m.gabesnieji pagalbininkai grįžo į Florenciją. Kadangi popiežius nuolatkariavo, retai būdavo Romoje, todėl atlyginimą už šį sunkų darbąMikelandželui išmokėdavo beveik visada pavėluotai. Po pertraukų ir dvejonių antrą darbo dalį Mikelandželas atliko vosper 11 mėnesių, nuo 1511 m. spalio iki 1512 m. rugsėjo; jam talkino tikkeli pameistriai, ne tokie patyrę ir savarankiški kaip pirmąją skliautopusę padėję tapyti florencijiečiai. Dirbdamas vienui vienas, dažniausiaiaukštielninkas ant beveik 20 m aukščio pastolių, Mikelandželas kasdieništapydavo vis didesnį sienos plotą. Kiekvienas jo teptuko brūkštelėjimasturėjo būti labai tikslus, nes tapant freskas taisyti beveik negalima.Nepaprasta fizinė jėga ir kūrybinis įkarštis padėjo Mikelandželui atliktitai, kas paprastam žmogui būtų neįmanoma. Taip atsirado vienas didžiausiųšedevrų žmonijos istorijoje. Mikelandželo kūrybinė brandaMikelandželas vėl kūrė skulptūras Medičiams. Be to, jis dar dirboarchitektu jų priešams naujojoje Florencijos respublikoje. Kuo toliau, tuojis jautėsi vienišesnis, bet Romoje jau seniai niekas negalėjo jamprilygti. Jis dar kartą užlipo ant pastolių kurti naujo miesto veido. Didžiausią ankstyvojo laikotarpio kūrinį žygdarbį Mikelandželasįvykdė būdamas arti keturiasdešimties. Tai Siksto koplyčios skliautai. Iš pradžių menininkas ėmėsi šio grandioziško užsakymo, kad tiknereikėtų statyti Julijaus II mauzoliejaus. Tačiau pradėjęs dirbti taipsusižavėjo didingu projektu, kad pasiryžo nutapyti šią freską savaip,pakeisdamas pradinį sumanymą. Paskui Mikelandželui atėjo metas grįžti priesavo tikrojo pašaukimo – skulptūrų ir mauzoliejaus jau senokai palaidotampopiežiui, kurio įpėdiniai reikalavo antkapį baigti. 1513 m. skulptorius pradėjo kalti „Vergus“. Nespėjus jų išvaduoti išmarmuro luito, Leonas X liepė baigti Bruneleskio darbą – suprojektuotiMedičių šeimos Šv. Lorenco bažnyčios fasadą Florencijoje. 1516 m.Mikelandželas, niekad neslėpęs savo ištikimybės respublikai, grįžo įFlorenciją, kurioje dirbo skulptoriumi ir architektu. Tačiau netrukuspopiežius savo ketinimo atsisakė, ir Šv. Lorenco bažnyčios fasadasniekuomet nebuvo suprojektuotas. Paskui popiežius ir kardinolas DžulijasMedinis užsakė Mikelandželui prie bažnyčios pristatyti zakristiją ir jojeiškalti Lorenco Puikiojo bei kitų garsiosios Florencijos šeimos nariųantkapius.
Medičių antkapiai
Mikelandželą kankino abejonės, tačiau buvo per didelė prabanga pyktissu Bažnyčios galva, kuris turėjo įtakos kilmingiems mecenatams, turtingiemspirkliams ir faktiškai valdė Florenciją. 1520 m. skulptorius, sukrėstasRafaelio mirties, pradėjo statyti naują Šv. Lorenco bažnyčios zakristiją,kurioje marmurinės statulos susilieja su architektūros elementais:kolonomis, nišomis, melsvojo Toskanos akmens dekoratyviais langais.Melsvasis Toskanos akmuo ir marmuras – tai medžiagos, kurias Mikelandželaslabiausiai mėgo. Jis vėl keliavo į Kararą marmuro, bet, regi, laikas, praleistasApujos kalnų karjeruose, jam nebuvo palankus. Kaip jau buvo atsitikę suJulijaus II mauzoliejumi ir v. Lorenco bažnyčios fasadu, skulptoriauskaltas neprisilietė ir prie Kararos marmuro. Šįsyk darbą nutraukė Leono Xmirtis (1521). Jo įpėdinis griežtas flamandas Adrianas VI buvo labaipraktiškas žmogus ir nešvaistė pinigų menininkams remti. Dvidešimt du mėnesius, kol valdė flamandas, Mikelandželą kamavonežinia. Ir tik kardinolo Džulijui Medičiui tapus popiežiumi Klementu VII,jis su palengvėjimu atsikvėpė ir vėl kibo į darbą Šv. Lorenco koplyčioje.
Florencijos tvirtovė
Laikas, kada Mikelandželas dirbo koplyčioje (1520-1534), buvo sunkūstiek menininkui, tiek Italijai. 1521 m. Hamburgų dinastijos imperatoriusKarolis V, tuo metu valdęs ne tik Šv. Romos imperiją, bet ir Ispaniją,popiežiaus padedamas įsigalėjo Milano kunigaikštystėje, ją netrukusatkovojo Pranciškaus I vadovaujama prancūzų kariuomenė. Vėliau Karolis Vdalinai prie Pavijos prancūzus sutriuškino (1525). Bijodamas pusiasalyjeviešpataujančių ispanų, Klemensas VII ėmė jiems pataikauti ir Romaužsitraukė imperatoriaus rūstybę. 1527 m. miestas, kuris Mikelandželo irRafaelio dėka tapo Vakarų Europos meno sostine, buvo negailestingainusiaubtas, o popiežius pasislėpė Šv. Angelo pilyje. Medičiai irgi buvoišvyti iš Florencijos, ir atsikūrusios valstybės vyriausybė, laukdamaneišvengiamo jų atkirčio, užsakė Mikelandželui suprojektuoti gyvybiniusmiesto įrenginius. Projektuodamas vartus ir bastionus, architektas ypatingą dėmesį skyrėartilerijai. Jis sukūrė naujų įvairių formų konstrukcijų, tinkamų geresneigynybai, tačiau jos niekada nebuvo pastatytos. Jo piešiniuose kaipgrėsmingos žnyplės į priekį atsikišę aukšti mūrai, tarsi krabai ant kalvųišsidėlioję bastionai, žvaigždžių pavidalo tvirtovės, iš kurių galimašaudyti bet kuria kryptimi. Po devynių mėnesių apgulties Florencija 1530 m.pasidavė. Mieste įsiviešpatavo kunigaikštis Aleksandras, o Mikelandželas,persekiojamas imperatoriaus žmonių, buvo priverstas slapstytis, kolKlemensas VII pareikalavo palikti ramybėje. Popiežius jautėsi dėkingasskulptoriui, kuris vėl ėmėsi darbo Šv. Lorenco bažnyčios Medičiųmauzoliejuje.
Epochos pabaiga
Mikelandželo laukė nerimo ir rūpesčių metai. 1531 m. mirus tėvui, jamteko rūpintis paveldėtu turtu, ypač žeme. Šios naujos pareigos jam buvotikra našta, todėl nuvykęs į Romą užtrukdavo ten vis ilgiau ir ilgiau.Florencijoje Mikelandželo nebuvo ir 1537 m., kai kunigaikštį nužudė jopusbrolis Lorencas (vadinamas Lorencu arba Lorencaču) ir valdžią perėmėjaunas antros eilės giminaitis Kozimas Midinis. Jis išplėtė valstybėsvaldas ir gana sėkmingai bandė atgaivinti Florencijos kultūrinę šlovę.
Tačiau šį kart – be Mikelandželo, kuris gyvas į savo miestą jaunebegrįžo. Klemensas VII ir visa Roma norėjo užmiršti 1527 m. negandas irkvietė į miestą menininkus iš visos Italijos. Popiežius pageidavo, kadMikelandželas grįžtų ir Siksto koplyčioje už altoriaus, ant galinės sienos,nutapytų milžinišką freską, vaizduojančią paskutinį teismą. 1534 m.pavasarį atvykęs į Romą, Mikelandželas sužinojo, kad Klemensas VII prieškelias dienas mirė. Laimė, naujasis popiežius Paulius II Farnezė buvoMikelandželo gerbėjas ir jam leido imtis darbo siksto koplyčioje. 1535 m. balandžio 26 d. iškilo pastoliai, buvo pradėta ruoštikoplyčios sieną: nudaužytas senas tinkas su dviem Siksto IV užsakytomisfreskomis padarytas nuolydis; 1536 m. gegužės 18 d. šešiasdešimt šešeriųmetų Mikelandželas po dvidešimt trejų metų pertraukos užlipi ant pastoliųir ėmėsi darbo. Susidomėjimas freska buvo toks didžiulis, kad apie jąsklido kalbos visoje Italijoje. Po Rafaelio mirties Mikelandželas buvoryškiausia žvaigždė meno padangėje. 1540 m. dailininkas baigė tapytiviršutinę freskos dalį, kurioje pavaizduotos figūros sukėlė tikrą skandalą.Kai lydimas prelatų Paulius III atėjo apžiūrėti Mikelandželo darbo,popiežiaus ceremonimeisteris kardinolas Bjadžas da Čežena paniekinamaipareiškė, kad tokia freska tinkanti tik „pirčiai ar smuklei“, bet nepopiežiaus koplyčiai; už tai Mikelandželas atkeršijo, Bjadžą pavaizduodamaspanašų į karalių Minoją. Tačiau popiežius vis tiek prašė freską baigti. Jis labai gerbėMikelandželą ir Romoje jam patikėjo atlikti svarbiausius darbus.Naujoji Roma
Po XV a. pradėtų pertvarkų, prie kurių daug prisidėjo Bramantė irRafaelis, Roma, nors dar neatsigavusi po Karolio V kariuomenės savivalės,toliau plėtėsi ir gražėjo. Mikelandželui buvo patikėta atlikti daug darbų: 1538-1564 m. jispakeitė Kapitolijaus ir jo aikštės planą; 1546-1564 m. perstatė Šv. Petrobaziliką, 1561-1563 m. pertvarkė antikines Diokleciano termas į Santa Mariadegli Angeli bažnyčią ir galiausiai 1561-1564 m. suprojektavo Porta Pia. Dirbdamas visus šiuos darbus, Mikelandželas turėjo visišką kūryboslaisvę, tačiau Šv. Petro bazilikoje jis privalėjo paisyti ankščiau jąstačiusių kolegų, didžiųjų italų Renesanso architektų Bramantės, Rafaelio,Antonijo da Sangalo, sumanymų. Mikelandželas visas jėgas skyrė Šv. Petro bazilikos statybai. Savoprojekte jis grįžo prie Bramantės centriško plano idėjos, užkeldamas didįjįkupolą ant sienų tarsi ant pjedestalo. Mikelandželas jau labai senas, iršventyklos kupolas didžiausia jų rūpestis. Architektas nusižiūrėjo įBruneleskio pastatytą Santa Maria del Fiore katedrą Florencijoje. Iš medžiopagaminęs pusės kupolo modelį, parodė jį popiežiui. Tačiau jo statybosMikelandželas nebaigė. Truputį pakeitę projektą, šį didelį darbą amžiauspabaigoje atliko Džakomas dela Porta ir Domenikas Fontana. Paskutiniaisgyvenimo metais, kaip ir jaunystės laikais Florencijoje, Mikelandželas vėlkūrė Pietas. Jis teikė labdarą, globojo Florencijoje gyvenančius sūnėnus,ypač brolio sūnų Leonardą. Mikelandželas nesiliovė dirbęs iki paskutinių dienų. Mirėaštuoniasdešimties metų 1564 m. vasario 18 d.; genijaus palaikai grįžo įFlorenciją, kurią jis buvo palikęs prieš trisdešimt trejus metus, irpalaidoti Šv. Kryžiaus bažnyčioje.
Rafaelis
Pirmieji Rafaelio gyvenimo metai
1483m. balandžio 6 dieną, praėjus metams po kunigaikščio Federikomirties, klestinčiame Urbine gimė Rafaelis. Jis augo apsuptas meno, nestėvas Džovanis di Santė di Pjetras, vadinamas Sančiu arba Sanciju, dirbodailininku kunigaikščio dvare, priklausiusiame Federiko sūnui Gvidibalduiir jo žmonai Elzbietai Gonzagai. Nors Rafaelio tėvas tebuvo vidutiniųgabumų poetas ir dailininkas, trečiasis Renesanso genijus vis dėlto augokitokioje aplinkoje nei Leonardas ir Mikelandželas, kurių tėvai iš pradžiųnenorėjo leisti vaikų mokytis meno. Taigi pirmasis Rafaelio mokytojas buvotėvas, pats supažindinęs sūnų su Meloco da Forli, Lukos dela Robjos, Janovan Eiko, Justo van Gento, Leonardo ir Perudžino kūrybą. Būtent į Perudžino dirbtuvę 1494m., prieš pat savo mirtį, tėvas iratvedė sūnų. Nors berniukas anksti neteko tėvo ir motinos Madžos diBatistos, Urbino rūmuose jam netrūko nei meilės, nei dėmesio, osvarbiausioje Perudžio dirbtuvėje pameistrys Rafaelis greitai ėmė darytitikrus stebuklus.
Perudžino dirbtuvė
Pjetras Vanučis, vadinamas Perudžinu ?(apie 1445-1523) buvožymiausias Umbrijos mokyklos atstovas. Tai subtilių potėpių meistras, kuriokūryboje jaučiama stipri Pjetro dela Frančeskos erdvinio vaizdavimo irtikroviškos Verokjo tapybos įtaka. Trijų brandžiojo Renesanso milžinų keliai susikirto visaiatsitiktinai: septinto dešimtmečio pabaigoje į Verokjo dirbtuvę atėjęsLeonardas ten sutiko už save truputį vyresnį, mokslus jau bebaigiantįPerudžiną. Perudžinas savo pameistriams suteikdavo daug laisvės: jie ne tikpadėdavo jam atlikti užsakymus, bet kartais , mokytojo prižiūrimi, visądarbą atlikdavo patys. Kaip menininkas Rafaelis subrendo labai anksti. Išpradžių jaunasis urbinietis kūrė tarsi pagal ankstyvojo Renesanso „dailėsvadovėlį“, tačiau netrukus perprato mokytojo stilių. 1503-ųjų „Nukryžiavime“ matyti abiejų dailininkų stiliaus panašumas,tačiau vos po metų tapytoje kompozicijoje „Šv.Mergelės sužadėtuvės“ ryškėjasavitas mokinių stilius. Šis darbas Rafaelį priartino prie Bramantėsarchitektūrinių sumanymų ir Leonardo centriškosios erdvės spendimų.Kompozicijos vidury vaizduojamos trys pagrindinės figūros – kunigas, Marijair Juozapas, kuriuos tarsi jungia grakštūs judesiai. Jeigu Rafaelio„Sužadėtuves“ palyginsime su prieš penkiolika metų Perudžino tapyba Sikstokoplyčios freska „Raktų perdavimas šv.Petrui“, pastebėsime ir panašumų, irskirtumų. Perudžino kompozicijos personažai susiskirstę į kelias grupes,nelabai susijusios su pastatais tolumoje. O Rafaelio figūros išdėstytoslabai tvarkingai: paveikslas pagrįstas geometrijos dėsniais, kitaiptariant, atskiras jo dalis vienija ypatinga proporcijų darna. Grožį derintisu geometrija tvarka jaunasis dailininkas išmoko pas Pjerą dela Frančeską.Linksmo ir gero būdo Rafaelis buvo smalsus ir ambicingas. Perudžoje jamnebeliko ko mokytis, o Urbino rūmai išgyveno nuosmukį, todėl jis ryžosikeliauti į Florenciją, kuri vis dar buvo Italijos menininkų Meka.
1504-ieji
tai metais į Florenciją atvyko ir Rafaelis Sancijas: dabar miestetrys brandžiojo Renesanso milžinai. 21 metų Rafaelis jau buvo girdėjęs, kokių pagyrų pelnė mūšiusvaizduojantys kartonai. Nors Soderiniui jis įteikė puikų rekomendacijįlaišką, mecenatas gonfalonjeras sutiko jaunuolį nelabai svetingai.Valstybinių užsakymų urbinietis negavo. Vien tik Umbrijos Rafaeliuineužteko, nes Florencijoje jis galėjo pasinerti į tikrojo meno sūkurį: bedviejų didžių meistrų, Florencijoje gyveno ir kūrė daug gerų tapytojų,tokių kaip Ridolfas del Girlandajas (1483-1561) ir Fra Bartolomėjas (1475-
1517). Rafaelis stebėjo ir mokėsi: iš Leonardo – figūrų išdėstymo erdvėje,spalvų susiliejimo (sfumato metodas); iš Mikelandželo – piešimodinamiškumo, spiralinio arba piramidinio formų vaizdavimo. Dirbdamas tai Florencijoje, tai Urbime Rafaelis sukūrė pirmąjį madonųciklą („Didžiojo kunigaikščio madona“, „Madona su dagiliuku“, „Gražiojisodininkė“)ir kelis portretus, kuriems pozavo Florencijos pirklių šeimųnariai. Tapydamas turtuolio Anjolo Donio portretą, dailininkas mėgdžiojoLeonardą. Vatikano stangosRomoje Rafaelis pasinėrė į didžiulį darbą, kuriam atidavė visą savoširdį. Freskos byloją apie „dieviškąjį“ tapytojo talentą. Po mirties likoRafaelio šedevrai ir didelė dirbtuvė. Be Mikelandželo tapytų Siksto koplyčios skliautų, Julijus II sumanėdar vieną monumentalų darbą: ištapyti freskomis Vatikano rūmų priestatų,kuriuose prieš penkiasdešimt metų pastatė popiežius Mikalojus III, sienas.Julijus II nebenorėjo likti Pinturikjo dekoruotuose Bordžių apartamentuose,kuriuose gyveno nekenčiamas Aleksandras VI, ir liepė paruošti kambariusviršutiniame aukšte. Šie kambariai irgi nebuvo prasti, jų sienas puošėBenedeto Bonfiljo, Arėjus del Kastanto, Pjero dela Frančeskos ir kitųmeistrų freskos. Išdekoruoti „savo“ apartamentų Julijus II pasikvietė kelisžymiausius to laiko tapytojus: Sodomą ir Bramantiną, Lorencą Lotą irPerudžiną. Tačiau kai prie jų prisijungė Rafaelis, kurį popiežiui 1508 m.pristatė jo architektas ir patarėjas meno klausimais Bramantė, Julijus IIkitus dailininkus atleido ir visą darbą patikėjo vienam Sancijui. Jaunammenininkui tai buvo pirmas didelis valstybinis užsakymas. Pirmą salę (privačią popiežiaus biblioteką, kuri, vėliau tapusiteismo sale, buvo vadinama Stanga della Segnatura) Rafaeliui pasiūlytaištapyti pagal senųjų bibliotekų pavyzdį, pavaizduojant keturis viduramžiųuniversiteto fakultetus – teologijos, filosofijos, teisės ir poetikos.Skliautuose atsirado alegorinės figūros ir simboliai, praeities įvykiųscenos ir istoriniai personažai. Rafaelis labai atsakingai žiūrėjo į šiąužduotį ir, senovinių Belvederio skulptūrų įkvėptas, sukūrė monumentalųdarbą, pakeisdamas Julijaus II pasiūlytas tradicines temas. Tai tarsihimnas humanistinei kultūrai, kurios religines ir filosofines idėjastobulai įkūnijo Romos popiežiai.
Duoklė Mikelandželui
1511 m. Rafaelis nutapė paskutines Stanga della Segnatura freskas:„Disputą apie Švč. Sakramentą“, „Atėnų mokyklą“, „Dorybę“, „Parnasą“, o pometų ir Mikelandželas išardė pastolius po pirmąją skliautų puse. Tačiau Rafaelis, matyt, jau ankščiau buvo lankęsis Siksto koplyčiojeir stebėjęs, kaip dirba florencijietis. Jaunajam tapytojui freskos padarėtokį stiprų įspūdį, kad jis nedelsdamas užtinkavo dalį beveik baigtosfreskos „Atėnų mokykla“ ir jos centre nutapė susirūpinusį ir paskendusįmintyse ugnies filosofą Herakleitą, nepaprastai panašų į Mikelandželo. Tačiau Rafaelis atidavė duoklę ir kitiems savo amžininkams: tospačios freskos vidury matome ir Leonardą su ilga balta barzda. Taifilosofas Platonas.
Heliodoro menė
Rafaeliui dar nepradėjus dekoruoti kito Vatikano rūmų kambario sienų,labai turtingas bankininkas jam pasiūlė imtis didelės antininių siužetofreskos. Menininkas su popiežiumi buvo sudaręs sutartį , pagal kuriągaudavo nuolatinį atlyginimą, tačiau 1511 m. Julijus II su savo kariuomenepatraukė iš Romos į šiaurės Italiją išvyti, „barbarų“, kitaip sakant,Liudviko XII prancūzų. Pasinaudojęs proga, Rafaelis sutiko viename villaFarnesina kambaryje nutapyti freską „Galatėjos Triumfas“, bet, popiežiuiparvykus į Vatikaną, tuoj pat grįžo prie darbo stangose. Julijų Ii ne visada lydėjo sėkmė. Padedamas sąjungininkų ispanų, jispasiekė ko norėjo, – atėmė Lombardiją iš Liudviko XII, tačiau vos nebuvonuverstas Bažnyčios susirinkimo, kurį sušaukė Pizos karalius. Netrukus irRagenoje patyrė skaudų asmeninį pralaimėjimą. Be to, ispanai sužlugdėFlorencijos respubliką ir į valdžią sugrąžino Medičius. Julijus II darnežinojo, ar tai gerai, ar tai blogai, bet nujautė, kad popiežiaus sričiųįtaka silpnėja, ir nusprendė žūtbūt sustiprinti popiežiaus valdžią. Padėti siekti šio tikslo galėjo ir Rafaelis. Jam popiežius paliepėVatikano stangoje, skirtoje viešoms audiencijoms, nutapyti freską,vaizduojančią Dievo paramą Bažnyčiai per visą jos istoriją irišaukštinančią Kristaus vietininko vaidmenį. Dailininkas pradėjo dekoruotiHeliodoro Stancą. 1513 m. miręs Julijus II nesuspėjo pamatyti visų josfreskų. Jo įpėdinis Rafaeliui leido dirbti toliau, ir 1514 m. dailininkasnutapė paskutinę stangos freską „Šv. Petro išdavimas“, kurioje dailininkaspavaizdavo, kokie bevaisiai žmonių išpuoliai prieš Kristaus vietininką. Leonas X
Naujas popiežius Džovanis Medinis, Lorenco Puikiojo sūnus, pasivadinoLeonu X. Protingas, nors gana tingus Medinis mėgo gerą maistą, vyną,šventes, medžioklę ir iškilmingas ceremonijas, žodžiu, prabanga, kuriapuikuodavosi kiekviena proga. Be to, jis labai domėjosi menu ir Rafaelįlaikė geriausiu popiežiaus rūmų menininku – nesvarbu, kad elegantiškasurbinietis mokėjo įsiteikti kitiems galingiesiems ir mielai priimdavo jųužsakymus. Tai ne Mikelandželas, savo Dovydu išaukštinęs Florencijosrespubliką, kuri ištrėmė Džovanį Medinį ir jo brolius. Todėl Rafaelį Leonas X gerbė ne mažiau nei jo pirmtakas ir užsakėišdekoruoti trečiąją, iškilmingiems pietums skirtą stancą (freską„Borgogaistras“) ir Vatikano lodžas. Dirbtuvės dailininkai, o ypač DžulijasRomanas, šiuos užsakymus atliko nepriekaištingai. Rafaelis meistrų darbątik prižiūrėjo, nes turėjo rūpintis dar ir senovės Romos paminklais,apsaugoti juos nuo plėšimo, griovimo ir išgelbėti tai, ką buvo galimaišgelbėti restauruojant ir konservuojant; galima sakyti, jis yra pirmasžmogus žinomas archeologas. 1514 m. Rafaelis iš Bramantės paveldėjopopiežiaus architekto pareigas ir nelengvą užduotį – prižiūrėti Šv. Petrobazilikos statybą. Nepakeliamas darbo krūvis pakirto Rafaelio sveikatą. Dailininkas mirė1520 m. Didžiojo penktadienio naktį – tą pačią dieną (gal net tą pačiąvalandą), kurią gimė prieš trisdešimt septynerius metus. Visa Roma ir jossvečiai apraudojo dieviškąjį menininką ir palaidojo Panteone.
Naudota literatūra
B.Žemaitytė D.Papaurėlienė „Įvairių amžių architektūros ir buitiesreikmenų stiliai“ „Vakarų Europos skulptūros istorija“ P.Murray, L.Murray „Renesanso menas“ „Italų renesansas“ Claudio Merlo „Renesanso menas“ J.Minkevičius „Lietuvos architektūros istorija (nuo seniausių laikųiki XVIIa. Vidurio)“ „Menas ir mes“
———————– Leonardas da Vinčis „Mona Liza – Džokonda“ XV a.
Mikelandželas „Dovydas“ 1501/14
„Kristaus krikštas“ (1472-1475m.) – Andrėjos Verokjo, Lorenco di Kredžio ir Leonardo da Vinčio darbas
Leonardas da Vinčis „Madona grotoje“ XV a.
Leonardas da Vinčis „Paskutinė vakarienė“ tempera ir aliejumi tapyto paveikslo matmenys 4,60 x 8,80 m. Freska greitai blunka, todėl keletą kartų buvo restauruota ir netgi pertapyta
Leonardas da Vinčis „Autoportretas“ XVI a.
Mikelandželas „Adomo sukūrimas. Siksto koplyčios fragmentas“ XVI a.
Rafaelis Santis „Atėnų mokykla“