Mikelandželas, Rafaelis ir Leonardas da Vinčis – renesanso įžimybės.

Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci, 1452-1519) interesų ratas apėmė visus tuo metu žinomus mokslus, taip pat literatūrą ir muziką. Jis daug kur aplenkė savo laikmetį. Pavyzdžiui, bandė sukonstruoti skraidymo aparatą, vienas pirmųjų moksliniais sumetimais ėmėsi skrosti žmones ir tirti jų organizmo anatomiją. Milano hercogo rūmuose Leonardas daugiausia dirbo kaip inžinierius, architektas ir tapytojas. Gaila, bet dėl interesų įvairiapusiškumo tapybai likdavo mažai laiko. Viename Milano vienuolyne, ant valgomojo kambario sienos, jis nutapė milžinišką freską “Paskutinė vakarienė”. Labai gaila, kad jo paties iš šrasti dažai pasirodė esą nepatvarūs. Sumaniai naudojant perspektyvos teikiamas galimybes, šioje freskoje pavyko subtiliai perteikti erdvę. Kartu šis paveikslas nepaprastai įtaigiai perteikia įtemptus žmonių tarpusavio santykius. Mūsų dienomis ši freska smarkiai nukentėjo. Pats garsiausias Leonardo da Vinčio paveikslas – “Mona Liza” (“Džokonda”). Jos paslaptinga šypsena iki mūsų dienų keri meno mylėtojus. Tai tikriausiai jaunos Florencijos pirklio Džokondo žmonos portretas. Leonardo da Vinčio paveikslams nepakartojamo žavesio teikia ypatinga plink žmones ir daiktus plevenanti miglelė (“sfumato”).
Brandusis Renesansas (dar vadinamas aukštuoju arba klasikiniu Renesansu), ku urio metu kūrė Rafaelis, apėmė neilgą laikotarpį – nuo XV a. pabaigos iki 1530 metų. Rafaelis gimė Urbino mieste balandžio 6 dieną 1483 metais. Vaikystėje dailės jį mokė tėvas, Džiovanis Santis. Jis dirbo Urbino hercogo rūmų tapytoju, bet į istoriją pateko ne savo dailės darbais, be

et eiliuotu metraščiu, kurio viename skyriuje aprašė ne tik hercogo gyvenimą, bet ir XV a. italų tapybą. Džiovanis Santis mirė, kai jo sūnui buvo vienuolika.
Nuo septiniolikos Rafaelis pradeda dirbti Pjetro Vanučio, praminto Perudžinu, nes gyveno Perudžijos mieste, dirbtuvėje.
Kaip ir Mikelandželo mokytojas Girlandajas, Rafaelio mokytojas Perudžinas buvo populiarus, taigi jam reikėjo daug gabių mokinių atlikti užsakymams. Perudžino maloni ir pamaldi altorių tapybos maniera nusipelnė didelės pagarbos. Kai kurie geriausi jo darbai rodo, kad jis žinojo, kaip sukurti gilumos įspūdį, nesugriaunant kompozicinės darnos, ir buvo išmokęs naudoti sfumatą, kad figūros neatrodytų kietos ir sustingusios. Žiūrėdami į pavienius jo paveikslus, tikrai atrasime ramesnį ir harmoningesnį pasaulį.
Perudžino dirbtuvėje Rafaelis tobulai įsisavino jausmingą, švelnių formų, plastiškų linijų mokytojo anierą – greitai jo paveikslų, jei tikėtume vienu pirmųjų Ra afaelio biografu Dž. Vazariu (1511-1574), nebuvo galima atskirti nuo Perudžino darbų. Rafaelis, dar besimokydamas ir vėliau ėmė, lenkti Perudžiną. Vadinamuoju Umbrijos periodu nutapytos ankstyvosios drobės yra labai perudžiniškos. Jau ankstyvoje kūryboje dailininkas kuria savo estetinę programą, turinčią daug bendro su brandžiojo Renesanso grožio supratimu. Realumo jausmą sukuria matematiškai apskaičiuotos figūrų proporcijos, kiekvienos detalės priklausymas tam tikrai geometrinei figūrai – trikampiui, pusapskritimiui, – griežta kompozicijos architektūra.

Rafaelis – vienas didžiausių visų laikų dailininkų. Jis savo kūryboje įkūnijo Renesanso epochos itališkojo humanizmo idealus.
Tačiau susiduriame su paradoksu – Rafaelio kū

ūryba, laikyta nepralenkiama iki XX a. , mūsų dienomis pasirodė pernelyg aiški, nuglaistyta. Pasigesta joje dramatiškos jėgos ir skvarbaus intelekto. Imta net teigti, kad Rafaelis “pats eklektiškiausias iš didžiųjų dailininkų”(P. Muris). Nuo to laiko pradėta pedantiška jo kūrinių analizė. Palyginus su dailininko amžininkais, paaiškėjo, kad Rafaelis, nors tam tikrais periodais sekė (ne kopijavo) Leonardu da Vinčiu bei Mikelandželu, niekada napasiekė pirmojo subtilaus psichologizmo, o antrojo dvasios jėgos.
Meno istorikai susigriebė, kad Rafaelio meną sunku vertinti, nes visų pirma, jis nesudėtingas ir visiems suprantamas, o kita vertus, specifiniai bruožai, įgalinantys trumpai jį charakterizuoti, sunkiai apčiuopiami. Susipina prieštaringiausios savybės: atviras sentimentalumas ir gilus dramatizmas, lyriška, poetiška nuotaika su filosofiniais žmogaus būties apmąstymais. Gal dėl to Rafaelio kūryba nusakoma “aukso vidurio” formuluote.
Į Florenciją Rafaelis atvyksta 1504 m. . Dž. Vazaris rašo, kad keliauti į šį miestą palikus pradėtą ką tik iš popiežiaus gautą užsakymą – Sjenos katedrai priklausančios bibliotekos freskas, Rafaelį paskatino nuogirdos apie nuostabius Leonardo ir Mikelandželo kartonus freskoms, kokių dar niekas iki tol nebuvo matęs. Ar tai tiesa, belieka spėlioti. Florencijoje dailininkas supranta, kad visa, ko jis iki šiol mokėsi ir siekė, yra atgyvenę, senamadiška, kad Umbrijos mokyklos tapyba, palyginti su florentietiškąja,- tai tik konservatyvaus ankstyvojo Renesanso variantas.
Rafaelis tikriausiai suvokė, kad tam tikrais atžvilgiais jo padėtis blogesnė. Jis neturėjo ne
ei tokių įvairialypių žinių kaip Leonardas, nei Mikelandžialo galios. Tačiau tuodu genijai buvo sunkiai sugyvenami, jų elgesys nenuspėjamas ir paprastiems mirtingiesiems nesuprantamas, o Rafaelis buvo gero būdo, todėl galėjo patraukti įtakingus globėjus. Be to jis galėjo dirbti ir pasivyti senuosius meistrus.
Florencijoje dailės raida krypo kita linkme. Florencija jam tampa antrąja mokykla. Jis apžiūri Renesanso pradininkų Donatelo ir Mazačo darbus, karštligiškai studijuoja perspektyvos gudrybes, mokslą apie proporcijas, kopijuoja XV a. meistrus ir, aišku, Mikelandželo ir Leonardo kūrinius.
Ten dailininkas tapo madonas, portretus, sukuria vieną kitą altorinį paveikslą. Čia jis ir išpopuliarėja kaip madonų tapytojas. Publikai patinka švelnūs, lyriški jaunų motinų atvaizdai. Rafaeliui rūpėjo ne vien išorinis moters su kūdikiu grožis, jis didelį dėmesį skyrė kompozicijai, ieškodamas būdų sukurti tą tobulumo jausmą. “Madonose” iki smulkmenų viskas apskaičiuota: kūnų proporcijos, detalių ritmika, spalvų dėmių ir linijų santykiai. Visi elementai komponuojami į kokią nors geometrinę figūrą, dažniausiai trikampį. Preciziškumą nustelbia turtingi spalvų niuansai, subtilūs šviesokaitos efektai. “Madona Granduka” (1505), ”Madona su dagiliu” (1506) /aut. žr. “Goldfinch’o madona”, psl. 7/, “Madona gražioji sodininkė” (1507), šie paveikslai gerai apibūdina XVI a. Rafaelį. Pabuvęs keletą metų Florencijoje, 1508 m. Rafaelis išvyko į Romą, tuo metu visose veiklos sferose pradėjusią lenkti Florenciją. Tikriausiai jis atvyko ten 1508 m., kai Mikelandželas tik buvo pradėjęs darbą Siksto koplyčioje. Šiam ja
aunam dailininkui Julijus II irgi greit rado darbo. Jis paprašė Rafaelį dekoruoti įvairių Vatikano kambarių, kuriuos vėliau imta vadinti stancomis, sienas. Kartu su padėjėjais dailininkas ištapo keturias sales: Parašo, Heliodoro, Gaisro ir Konstantino. Vienas tapytojas jau neįstengė susidoroti su grandioziniu darbu, todėl dviejų paskutiniųjų stancų freskas nutapė Rafaelio padėjėjai pagal jo kartonus.
Reikėjo, kad kiekvienas freskos siužetas atitiktų patalpos paskirtį. Parašo salė / Stanza della Segnatura/, kurioje popiežius buvo įsirengęs biblioteką ir kabinetą, turėjo simboliškai atspindėti keturis “fakultetus”: teologiją, filosofiją, teisę ir meną. Juos atitinkamai įamžino “Disputas”, “Atėnų mokykla”, “Jurisprudencija”, “Parnasas”.
Iki šiol populiariausia freska “Atėnų mokykla” vaizduoja Renesanso dailėje labai pamėgtą siužetą – Platono ir Aristotelio ginčą. Nustumtas į freskos gilumą, dviejų mąstytojų figūras Rafaelis apsupo žymiais mąstytojais ir mokslo veikėjais: Diogenas, Sokratas, Euklidas; greta dailininko Sodomos – pats Rafaelis, Platonas panašus į Leonardą da Vinčį, o Heraklitas turi Mikelandželo bruožų. Tačiau žiūrovas stengdamasis išsiaiškinti visus istorinių asmenų vardus, dažnai pasimeta ir napajėgia suvokti nei kūrinio idėjos, nei meninės vertės.
“Atėnų mokykloje”, vaizduojančioje kaip Renesanso humanistai supranta antikos “aukso amžių”, psichologiškai atskleidžiami skirtingi žmonių mąstymo ir suvokimo aspektai. O didžiausia Rafaelio freskų vertė yra tai, kad nedidelėse ir tamsiose stancose sukūrė erdvę, kupiną šviesos ir oro.
Veiksmas visose freskose suaktyvintas: figūros eina, bėga, mąsto, pyksta- matome naują meninę kokybę.
Dar viena Rafaelio kūrinių savybe žavėjosi amžininkai ir vėlesnės kartos – tai pačių jo figūrų grožiu. Kai Rafaelis baigė “Galatėją”, jo paklausė, kur jis radęs tokio grožio modelį. Jis atsakė nesirėmęs jokiu vienu modeliu, o tam tikra jo galvoje susiformavusia idėja. Rafaelis, kaip ir jo mokytojas Perudžinas, nesitengė tiksliai atkartoti natūros, o stengėsi ją priartinti prie savo idealų. Rafaelis idealindamas neprarado nei tikroviškumo, nei nuoširdumo.

Rafaelis buvo puikus portretų meistras. Jo portretai, sukurti Romos periodu, skiriasi nuo gražių, bet naivokų ir dažnai be gilesnės vidinės išraiškos ankstyvojo Renesanso žmonių atvaizdų. Dž. Vazaris užsimena, kad 1510 m. nutapytas popiežiaus Julijaus II portretas buvo labai autentiškas, nes “vos išvydę portretą, žmonės virpėjo kaip prieš gyvą popiežių”.
Leonas X po Bramantės mirties įgaliojo Rafaelį rūpintis Šv. Petro bazilikos statyba; šitaip Rafaelis tapo architektu, projektuojančiu bažnyčias, vilas ir rūmus ir studijuojančiu senosios Romos griuvėsius, nes Leonas X paskyrė jį visų Romos senienų vyriausiuoju saugotoju. Reikia pridurti, kad jis dar atlikinėjo aibę popiežiaus užsakymų ir galybes antraeilių darbų: kūrė projektus baldams, durų rankenoms, liedino ir kaldino papuošalus. Popiežius dar užsimanė gobelenų išaustų iš Rafaelio kartonų. Buvo išausta dešimt kilimų Piterio van Alsto dirbtuvėje Briuselyje.
Priešingai negu jo didelis konkurentas, Mikelandželas, jis turėjo produktyvią ir veiklią dirbtuvę, gerai sutarė su žmonėmis. Jo pomėgis bendrauti padėjo jam tapti populiariu.Jis mirė per trisdešimt septintą savo gimtadienį.

Vienas renesanso įžimybių buvo Mikelandželas Buonarotis. Jo ilgas gyvenimas – tai Heraklio gyvenimas, virtinė žygdarbių, kuriuos jis įvykdë sielvartaudamas ir kentėdamas, lyg ne savo valia, o priverstas savo genijaus.
Mikelandželas buvo skulptorius, architektas, tapytojas ir poetas. Tačiau kad ir ko ėmėsi, pirmiausia ir visur jis – skulptorius; jo figūras, nutapytas ant Siksto koplyčios plafono, galima laikyti statulomis, jo eilėraščiuose, rodos, jauti skulptoriaus skaptą. Skulptūrą jis vertino labiau už visus kitus menus ir čia, kaip ir kitur, buvo Leonardo da Vinšio, meno ir mokslo karaliene laikančio tapybą, priešininkas.
Vienas ankstyvųjų Mikelandželo darbų – beveik penkių metrų aukščio Dovydo statula, pastatyta Sinjorijos aikštėje, šalia Vekjo rūmų, kur yra vyriausybinis Florencijos centras. Ši statula turėjo ypatingą politinę reikšmę: tuo metu, pačioje XVI amžiaus pradžioje, Florencijos respublika, išvijusi savo vidinius tironus, buvo tvirtai pasiryžusi priešintis ir vidaus ir išorės priešams. Buvo norima tikėti, kad maža Florencija gali nugalėti, kaip kadaise jaunas taikus piemuo Dovydas nugalėjęs milžiną Galijotą. Čia buvo kur pasireikšti herojinei Mikelandželo talento prigimčiai. Iš monolitiško marmuro luito (anksčiau jau sugadinto nevykusiai apdorojant) jis iškalė savo tramdomu įniršiu gražų, jauną milžiną. Tai buvo labai sunkus darbas, nekalbant apie didžiulę fizinę įtampą, iš skulptoriaus jis reikalauja rankos tikslumo ir vidinės regos ypatingo akylumo. Taip dirbo Mikelandželas. Parengiamasis etapas jam būdavo piešiniai ir vaško eskizai, apytikriai apibrėžiantys vaizdą, o paskui jis stodavo į grumtynes su marmuro bloku. Vaizdo “vadavimas” iš slepiančio jį akmeninio apdangalo Mikelandželui buvo nuostabioji skulptoriaus darbo poezija.
Netekusios “apdangalo”, Mikelandželo skulptūros tebeturi savąją akmens prigimtį. Jos visada išsiskiria tūrio monolitiškumu. Mikelandželas sakydavęs, kad gera ta skulptūra, kurią galima paridenti nuo kalno ir nė viena jos dalis nenulūš. Beveik nė viena jo statula neturi laisvai išskėstų, nuo kūno atskirtų rankų, raumenys padidinti, kaklas pastorintas, panašus į galingą kamieną, laikantį galvą, klubų apvalumai sunkūs ir masyvūs, pabrėžiamas jų iškilumas. Tai milžinai, kuriems tvirtas kalnų akmuo atidavė savo ypatybes. Jų judesiai kupini jėgos, aistringi ir drauge lyg sukaustyti. Mikelandželo mėgstamas kontraposto motyvas – viršutinioji torso dalis smarkiai pasukta. Visiškai nepanašu į tą lengvą, banguojantį judesį, kuris pagyvina graikų statulas. Būdingas skulptoriaus figūrų posūkis greičiau galëtų priminti gotiškąjį lankstumą, jeigu ne jų masyvumas. “Nugalëtojo” statulos judesys buvo lyginamas su liepsnos judesiu, atsirado netgi terminas “serpentinata” – gyvatiškas judesys.
Beveik visai kūrybinei Mikelandželo biografijai būdingi du svarbūs skulptūriniai sumanymai: popiežiaus Julijaus II ir Medičių antkapiai. Julijus II, išpuikėlis ir garbėtroška, pats užsakë Mikelandželui savo antkapį, trokšdamas puošnumu pranokti visus pasaulio mauzoliejus. Užsidegęs Mikelandželas sumanė kolosališką statinį su dešimtimis figūrų, iš pradžių popiežius jam pritarė, tačiau veikimo laisvės reikalavusio menininko atkaklus savarankiškumas nuolat sukeldavo nesutarimus. Mikelandželą tai ištremdavo iš Romos, tai vėl kviesdavo. Sunku buvo rasti bendrą kalbą su aikštingu ir ūmiu popiežiumi. Be to Julijus II greitai paliovė domėjąsis projektu, jam pasakė, esąs blogas ženklas gyvam statydintis antkapį.Vietoj to jis pavedė Mikelandželui ištapyti Siksto koplyčią. Mikelandželas tai ir darė ketverius metus, tuo pat laiku, kai Rafaelis dekoravo Vatikano stancas. Po Julijaus II mirties, 1513 metais, Mikelandželas vėl ėmėsi jo antkapio, pakeitęs pirmąją projektą, bet naujasis popiežius Leonas X, kilęs iš Medičių giminės, pavyduliavo savo pirmtakui atminimui ir trukdė menininką kitais užsakymais. Tuo pat metu Julijaus II giminės, grąsindami teismu, reikalavo, kad jis baigtų seniai pradėtą darbą. “Aš tarnavau popiežiams, – prisimindavo gyvenimo pabaigoje Mikelandželas, – tačiau tik priverstas.” Jis negalëjo atsidėjęs kurti – jam įsakinėjo, grasino, jį vertė, atitraukdavo nuo to, kuo būdavo susidomėjęs. Ir pagaliau – tai, kas skaudžiausia, kas begaliniu liūdesiu paženklino herojiškąją Mikelandželo meną, – Florencijos apsupimas ir žlugimas, respublikos sutriuškinimas, teroro ir inkvizicijos epocha, daugelis skaudžios vienatvės metu, praleisto tremtyje Romoje, kur žymusis skulptorius ir mirė, sulaukæs aštuonesdešimt devynerių metų.

Naudota literatūra:
“Trumpa dailės istorija“ Nina Dmitrėjava, Vilnius „Vaga“ 1972m.
„Po idėjų pasauly“ Reaper, L.Smith 1995m. Alma Litera.
„Meno istorija“ E.H. Gombrich Alma Litera, 1995m. Vilnius.

REFERATAS

Tema: Mikelandželas, Rafaelis ir Leonardas da Vinčis – renesanso įžimybės.
Parengė: Živilė Mitkevičiūtė 10b kl.

2002 m. gegužė

Leave a Comment