Mikelandželo gyvenimas ir kūryba

MIKELANDŽELOgyvenimas ir kūryba

Kursinis darbas

Laura SabaliauskaitėII kursas2006

TURINYS• Įvadas• Michelandželo gyvenimas• Michelangelo kūrybos bruožai• Išvados• Naudota literatūra

Įvadas

Mikelandželas Buonarotis – renesanso dailininkas, skulptorius, architektas ir poetas. Jo kūryba – tai šios epochos meno kulminacija. Ne veltui amžininkai jį vadino “dieviškuoju”. Jis paliko daugybę šedevrų, kurie žavi žmoniją jau daugiau kaip keturis šimtmečius. Mikelandželo kūryba – kupina tragizmo. Pagaliau tas tragizmas glūdėjo ir jo prigimtyje. Jis amžinai degė, nerimo. Jame kunkuliavusios galios perteklius jam buvo kančia, kuri vertė jį dirbti be poilsio ir atodūsio. Jo palikimas stipriai veikė tolimesnį Europos tapybos ir skulptūros vystimąsi.

Michelandželo gyvenimas

Mikelandželas Buonarotis (Michelangelo Buonarotti 1475 – 1564) gimė 1475 m. kovo 6 d. netoli Florecijos, Kaprezės miestelyje. Jis kilo iš žinomos, bet nuskurdusios florencijiečių giminės. Mikelandželo tėvas, Lodovikas Buonarotis Simonis, tuo metu buvo Kjuzio ir Kaprezės meras. Tai kuklios pareigos palyginti su padėtimi, kurią praeityje užėmė šios senos šeimos nariai.Buonaročiai netrukus persikėlė į Florenciją. Berniukui sulaukus šešerių, mirė jo motina Frančeska di Neri, tolima Medičių giminaitė. Nuo pat ankstyvosios vaikystės Mikelandželas visą savo laisvą laiką praleisdavo paišydamas. Jau tuomet reiškėsi jo talentas. Kai Mikelandželas paaugo, tėvas atidavė ji į mokyklą, iš kurios jis dažnai pabėgdavo į dailininkų dirbtuves. Trylikametis, įveikęs tėvo atkaklumą, stojo mokytis pas žymų to meto tapytoją Dominyką Girlandajų. Seras Lodovikas nebuvo patenkintas sūnaus pasirinkimu, nederančiu garbės garsios šeimos atžalai. Bet Mikelandželas buvo kitoks mokinys nei visi: jis ne tik nemokėjo už būstą ir maistą, bet dar gaudavo ir amatininko padėjėjo atlyginimą. Girlandajaus dirbtuvėje buvo atliekama daugybė bažnytinio interjero puošybos ir atnaujinimo darbu, freskų, privačių asmenų portretų užsakymų. Pats mokinių apmokymas prasidėdavo nuo piešimo įgūdžių lavinimo, kopijuojant senųjų dirbtuvės meistrų darbus. Jau tuomet jaunasis Mikelandželas stebino visus savo kopijomis, kurias buvo sunku atskirti nuo originalų. Jas Mikelandželas pagarindavo ir įvairiais būdais padažydavo taip, kad jos tikrai atrodydavo kaip senos. Šioje dirbtuvėje jaunuolis praleido maždaug dvejus metus. Mikelandželas, be abejo, galėjo čia išmokti visų amato gudrybių – gauti tvirtus piešimo ir freskų tapybos pagrindus. Bet, kiek žinoma, jam nelabai patiko gyvenimas žinomo dailininko užnugaryje. Jo supratimas apie meną buvo visai kitoks. Užuot perėmęs lengvą mokytojo techniką, Mikelandželas ėmė studijuoti didžiuosius praeities meistrus – Džotą, Mazačą, graikų ir romėnų skulptūras. Jis ketverius metus mokėsi Šv. Morkaus vienuolyne, ten susidraugavo su žymiais humanistais, pamilo antikinio pasaulio kultūrą ir meną. Jis bandė atskleisti antikos skulptorių paslaptis – jie žinojo, kaip pavaizduoti judantį kūną, jo raumenis ir gyslas. Kaip ir Leonardui da Vinčiui, jam nepatiko mokytis anatomijos iš antrinio šaltinio – antikinės skulptūros. Jis pats tyrė žmogaus anatomiją, skrodė lavonus, darė modelių studijas, kol žmogaus figūroje, regis, jam nebeliko jokių paslapčių. Bet kitaip negu Leonardas, kuriam žmogus tebuvo viena iš daugelio jį žavėjusių paslapčių, Mikelandželas nuostabiai kryptingai gilinosi tik į šią vieną, troško iki galo atskleisti. Jis tikriausiai turėjo ypatingą susikaupimo galią ir gerą atmintį, nes greitai nebeliko tokio pozos ar judesio, kuriuos jam būtų buvę sunku nupiešti. Net atrodė, kad sunkumai jį traukė. Pozos bei rakursai, kuriuos daugelis garsių meistrų nebūtų išdrįsę vartoti savo paveiksluose, bijodami netinkamai juos pavaizduoti, tik skatino jo menines ambicijas, ir sklido kalbos, kad šis jaunas dailininkas ne tik prilygo garbingiesiems antikos meistrams, bet ir pralenkė juos.

Sulaukęs trisdešimties, Mikelandželas buvo pripažintas vienu garsiausių to meto meistrų, genialumu prilygstančiu Leonardui. Florencijos miestas pagerbė jį, abiems šiems dailininkams užsakydamas miesto tarybos rūmuose nutapyti po epizodą iš Florencijos istorijos. Tai buvo dramatiškas įvykis dailės istorijoje – du milžinai varžėsi dėl palmės šakelės, ir Florencija susijaudinusi stebėjo jų pasiruošimus. Deja, jų darbai nebuvo baigti. Leonardas grįžo į Milaną, o Mikelandželas gavo kitą užsakymą, dar labiau kurstantį jo entuziazmą. Popiežius Julijus II panoro, kad jis atvyktų į Romą ir pastatytų mauzoliejų, vertą vyriausiojo krikščionių valdytojo. Tačiau Mikelandželui buvo lemta nusivilti šiuo pasiūlymu ir jis grįžo į Florenciją. Bet nepaisant visko, vėliau jis gavo naują užsakymą Romoje – Siksto koplyčios skliautą, kurį reikėjo ištapyti. Nors iš pradžių Mikelandželas visaip išsisukinėjo nuo šio užsakymo, tačiau pradėjęs dirbti jis užsisklendė koplyčioje ir nieko nei artyn neprisileido. Nuo tos akimirkos, kai žmonės išvydo šį kūrinį, jis iki šiol „žavi visą pasaulį“. Paprastam mirtingajam sunku suvokti, kaip žmogus galėjo padaryti tai, ką padarė Mikelandželas, ketverius metus vienas dirbęs ant pastolių popiežiaus koplyčioje. Jau vien fizinio darbo sąnaudos, kurių prireikė tą milžinišką freską nutapyti ant lubų, – visoms scenoms paruošti kruopščius eskizus, paskui perkelti juos ant tinko – atrodo visai neįtikėtinas dalykas. Mikelandželas turėjo gulėti ant nugaros ir tapyti užvertęs galvą. Tačiau vieni niekai yra fizinės pastangos žmogaus, be jokio pagalbininko ištapiusio šią didžiulę erdvę, palyginti su intelektualiniu ir meniniu dailininko laimėjimu. Neišsenkamas išradingumas, be galo kruopštus kiekvienos detalės nutapymas ir visų svarbiausia – didybė tų vizijų, kurias Mikelandželas atskleidė visiems po jo gyvenusiems, suteikė žmonijai naują supratimą apie genijaus galią.
1512 m., vos baigęs didįjį darbą Siksto koplyčioje, Mikelandželas su džiaugsmu grįžo prie savo marmuro luitų, kurti Julijaus II mauzoliejaus. Ir jei kas manė, kad išsisėmęs koplyčioje jis pristigsiąs vaizduotės, netrukus suprato klydęs, nes kai dailininkas sugrįžo prie savo pamėgtos medžiagos, jo galios tarsi dar sustiprėjo. Kunigaikščiai ir popiežiai varžėsi tarpusavyje, stengdamiesi vienas iš kito paveržti senstančio meistro paslaugas, o šis vis labiau užsisklendė savyje ir vis reikliau žiūrėjo į kūrybą. Savo eilėraščiuose Mikelandželas išreiškė susirūpinimą, ar jo menas nesąs nuodėmingas, o iš jo laiškų aiškėja, kad juo labiau jis buvo vertinamas, juo kandesnis ir sunkiau pakeliamas darėsi. Mikelandželas niekada nebuvo vedęs, buvo vienišas. Jis nesižemino prieš autoritetus, buvo abejingas šlovei, už viską labiausiai vertino asmenybės laisvę. Kelios dienos prieš mirtį Mikelandželas įsakė savo mokiniams sunaikinti visus jo namuose esančius piešinius, kad ateinančios kartos nematytų jo “darbo prakaito”.Mirė Mikelandželas 1564 m. vasario 18 d. savo dirbtuvėje, prieš pat savo aštuoniasdešimt devintąjį gimtadienį. Roma ir Florencija varžėsi dėl genijaus palaikų. Atvykęs sūnėnas slaptai išvežė kūną iš Romos į Florenciją. Mikelandželas buvo iškilmingai palaidotas Santa Kručės bažnyčioje.

Michelangelo kūrybos bruožai

Mikelandželas visų pirma buvo skulptorius. Jo „skulptūrinis mąstymas“ nukreiptas daugiau į kūno masės ir svorio santykį, negu į figūrų ir aplinkos harmoniją. Tai būdinga ir jo tapybai. Mikelandželo dėmesio centre buvo žmogaus figūra. Išdidintas, heroizuotas, įtemptas žmogaus kūnas turėjo išreikšti jo galią ir tvirtumą, pakilimus ir nuosmukius, susimąstymą ir kančią. Kaip ir Leonardas, Mikelandželas studijavo žmogaus anatomiją, tačiau ne iš smalsumo, o skatinamas kūrybinės aistros. Priešingai negu Leonardui, menas jam buvo ne mokslas, bet „žmogaus darymas“ – veiksmas, analogiškas dieviškajai kūrybai. Jo nuomone, tapyba galėjo tik imituoti skulptūrinių formų apvalumą, o architektūra – tik pasinaudoti organiškomis žmogiškosios figūros savybėmis. Jo nežabotą kūrybinę energiją, aistringumą galėjo patenkinti tik trimačio kūno „išsilaisvinimas“ iš negyvos ir nepaklusnios medžiagos. Būtent Mikelandželo Kūryboje stipriausiai reiškėsi dieviškojo įkvėpimo genijus.

Tikėjimas žmogumi, kaip stipriausiu išraiškos perteikėju, prilygino jo kūrybą klasikinei skulptūrai. Mikelandželas buvo susipažinęs su kupinomis emocijų, raumeningomis helenistinio laikotarpio statulomis. Jų herojiškumas, nežemiškas grožis ir jėga, išdidintų formų masės tapo menininko skulptūrinio stiliaus dalimi. Mikelandželą vienodai veikė ir neoplatonizmo idėjos, ir Marsilijo Fičino filosofija, ir religinės Savonarolos reformos. Šios skirtingos įtakos sąlygojo staigią jo nuotaikų kaitą, vidinius prieštaravimus. Suvokdamas skulptūrą kaip iš marmuro kalėjimo išvaduotą kūną, jis ir žmogiškąjį kūną laikė žemiškuoju sielos kalėjimu. Šis kūno ir sielos suvokimo dualizmas Mikelandželo skulptūroms suteikė neregėto patoso. Išoriškai ramios jo figūros atrodo tarsi iš vidaus drebinamos vos sulaikomos fizinės energijos. Iš ankstyvųjų jo skulptūros darbų išliko du reljefai: “Madona prie laiptų” ir ”Kentaurų kova”. Pirmajame reljefe Mikelandželas nukrypsta nuo tradicinio madonos – švelnios motinos, žaidžiančios su sūneliu, vaizdo. Jo madona didinga, susimąsčiusi, tarsi numatanti tragišką sūnaus likimą. Antrajame reljefe glaudžiai susipynę žmonių ir kentaurų kūnai sudaro vientisą, pilną ekspresijos ir įtampos masę. Tai darbas, kurį visą gyvenimą mėgo pats Mikelandželas.Penkerius metus (1496-1501) jis praleidžia Romoje. Ten jis sukuria vieną iš savo šedevrų – dvifigūrinę „pietos“ kompoziciją. Šiame kūrinyje skulptorius laužo nusistovėjusius kanonus. Jis vaizduoja Mariją jauną, neprislėgtą metų naštos, tradiciniam evangelijos siužetui suteikia didžiai žmogišką turinį. Gražus madonos veidas paskendęs giliame liūdesyje. Labai subtiliai perteiktas Kristaus kūno sunkumas. Bejėgiškai nusvirusi ranka – ženklas, kad kūne nėra gyvybės. Šis kūrinys, pastatytas Šv. Petro bazilikoje viešai apžiūrai, sukėlęs visuotinį susižavėjimą. Jį priskyrę įvairiems žymiems autoriams, nes Mikelandželas buvo dar mažai žinomas. Tada Mikelandželas ant juostos per Marijos petį iškalęs savo vardą. Tai vienintelis kūrinys, ant kurio pasirašė pats skulptorius.
Vienas unikaliausių Mikelandželo kūrinių – jo „Dovydas“, kuri kaip patriotinis Florencijos Respublikos simbolis buvo pastatyta Senojo miesto aikštėje (Palazzo Vecchio). Nežemišku grožiu ir jėga spindintis Mikelandželo Dovydas atrodo ne kaip didvyris, nugalėjęs priešą, bet kaip nugalėtojas, atlikęs kilnų darbą. Savo išraiškingumu ši statula primena vėlyvąsias antikines skulptūras, bet nuo veržlių, energiją spinduliuojančių helenistinių skulptūrų skiriasi ramumu ir begaline vidine įtampa, kuri rodo sustabdytą veiksmą, tokį būdingą Mikelandželo skulptūroms. Kad ir kaip veržliai judėtų ir sukiotųsi jo vaizduojami kūnai, skulptūros kontūrai visada lieka tvirti, paprasti ir ramūs. Taip yra todėl, kad pradėdamas darbą Mikelandželas įsivaizduodavo savo skulptūras, glūdinčias tame marmuro luite, kurį jis buvo pasirinkęs: jo kaip skulptoriaus, užduoti būdavo tik išvaduoti figūras iš jas kaustančio akmens. Todėl paprasta akmens forma visada išlieka jo statulų kontūruose, ir nors jos vaizduoja labai sudėtingus judesius, visa kompozicija yra vientisa ir darni. Ne mažiau ekspresyvi, aistringa ir menininko tapyba, nors ši dailės šaka jį nelabai traukė. Neskaitant keleto ankstyvųjų jaunystės laikais tapytų darbų, Mikelandželas nutapė tik Romos Šv. Petro ir Povilo bazilikos Siksto koplyčios freskas, kurių ėmėsi popiežiaus Julijaus II pavedimu. Mikelandželas buvo genialesnis piešėjas nei tapytojas. Kolorito problemos, šviesotamsos žaismas, šešėlių efektai, atmosferos perteikimas visiškai svetimi jo tapybai, kuri neretai apibūdinama kaip „paspalvinti piešiniai“. Tapyboje, kaip ir skulptūroje, Mikelandželas prabyla į žiūrovą pirmiausia forma, kurios intensyvumas ir jėga nebereikalauja jokių papildomų išraiškos priemonių. Senojo Testamento scenas Siksto koplyčios skliautuose jis perteikia per žmonių figūras, kurių, išvengdamas bet kokios monotonijos, nepakartodamas nei vieno judesio, nė vienos formos, nutapė daugiau kaip šimtą. Kūno struktūros ir judesio įvaldymu Mikelandželo figūros čia ne tik prilygsta antikinėms skulptūroms, bet ir pranoksta jas išraiškos intensyvumu, judesių įvairove, lig tol dar italų tapyboje neregėtu nuogo kūno atletiškumu.
Iš grandiozinės, vos dvidešimčia metų vėliau Siksto koplyčios sienoje nutapytos Paskutiniojo teismo scenos dvelkia nerimas ir tragizmo nuojauta, kurios nesušvelnina ir energingas Kristaus – nepermaldaujamo teisėjo – mostas. Šioje freskoje nerasime nei Renesanso tapybai būdingos harmonijos, nei ramybės, nei saiko, nei aiškios geometrinės kompozicinės struktūros. Šviesos ir šešėlių efektai čia ryškesni negu ankstesnėse Mikelandželo freskose, bet jie nesusieja figūrų, o tik jas modeliuoja, dar labiau sustiprindami kraštutinumo siekiančią ekspresiją.Vienas grandioziškiausias Mikelandželo kūrinių – tai jo pastatyta ir skulptūromis išpuošta San Lorenco bažnyčios Medičių koplyčia Florencijoje. Ji buvo kuriama keturiolika metų (1520-1534) su ilgomis pertraukomis. Pertraukti darbą Mikelandželas turėjo dėl politinės situacijos. Ispanai užėmė Romą.1534 m. Mikelandželas grįžta į Romą ir ten lieka iki mirties. Pasišvenčia daugiausia architektūrai. Jis projektuoja atstatymui Romos Kapitolijaus ansamblį, o 1547m. skiriamas Šv. Petro bazilikos vyriausiuoju architektu.Nors ir kokiam baisiam darbui jis buvo pasmerkęs save per tuos devyniasdešimt metų, be poilsio valandos, be tikrojo gyvenimo dienos, jis vis dėlto neįstengė igyvendinti iki galo nei vieno savo sumanymo. Nė vienas didžiųjų jo kūrinių, kuriuos jis labiausiai vertino ir brangino, nebuvo galutinai baigtas. Likimas piktai iš jo pasišaipė: būdamas skulptorius, jis galutinai atliko tik tapybos darbus, nors ir mažiausiai tapybą mėgo. Iš didžiųjų jo kūrinių, į kuriuos buvo dėta tiek daug vilčių ir tiek kančios, vieni (kaip “Mūšio ties Piza” kartonas, bronzinė Julijaus II statula) buvo sunaikinti dar jam gyvam tebesant, kiti ( Julijaus II antkapis, Medičių koplyčia) virto tik pasigailėtinomis pirmykščių jo sumanymų karikatūromis.

Išvados

Nors Mikelandželas nebuvo toks universalus genijus, kaip jo vyresnysis amžininkas Leonardas da Vinčis, tačiau jis visapusiškumas žavi savo įspūdingumu. Jis buvo vienintelis dailininkas, galbūt net vienintelis žmogus, pasiekęs aukščiausią tobulumo viršūnę dviejose žmogiškos veiklos srityse. Kaip dailininkas, Mikelandželas užima aukščiausią padėtį ir dėl savo šedevrų kokybės, ir dėl įtakos vėlesniems dailininkams. Daugybė freskų, kuriomis jis išdekoravo Siksto koplyčios lubas, teisėtai laikomas vienu didžiausių meno pasiekimų per visus laikus. Vis dėlto Mikelandželas pirmiausia save laikė skulptoriumi, ir daugelis kritikų jį pripažįsta talentingiausiu kada nors gyvenusiu skulptoriumi.

Naudota literatūra:

GOMBRICH E. H. “Meno istorija”.MERLO C. “Renesanso meistrai Leonardas, Mikelandželas, Rafaelis”.ДАЖИНА В. Д. “ МИКЕЛАНДЖЕЛО. РИСУНОК В ЕГО ТВОРЧЕСТВЕ”DMITRIJEVA N. “Trumpa dailės istorija”