baroko epocha

TURINYS
Įžanga..............................3
Istorinis ir kultūrinis epochos apibūdinimas.............................4
Stiliaus bruožai..............................5
Baroko pėdsakai ir plėtotė Lietuvoje..............................6
Baroko stiliaus kūrinio analizė..............................7
Naudota literatūra..............................10

ĮŽANGA

Barokas: meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Siauresniąją prasme barokas vadinamas šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Pradėjo formuotis XVI a. pab. Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių.
Savo darbe trumpai apžvelgsiu Baroko epochos istorinį vystymąsi, pagrindinius šio stiliaus bruožus, pėdsakus Lietuvoje bei pateiksiu Pažaislio vienuolyno, kaip vieno iš puikiausių Baroko stiliau architektūrinio sttatinio analizę.
Visas darbas apima devynis puslapius, jame pateikta šešios iliustracijos.

Istorinis ir kultūrinis epochos apibūdinimas

XVI a. pab. – XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI – XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika.
Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XIX a. pab. vokiečių mokslininkas H.Velflinas baroku pavadino XVI a. pab. – XVII a. italų architektūrą. XX a. pr. šiai sąvokai tam tikrą laaiką buvo teikiama neigiama prasmė: barokas buvo suvokiamas kaip kiekvienos epochos meno smukimo, išsigimimo, krizės stadija.
Šiandien meno bei literatūros istorijoje ir estetikoje barokas vartojama neutraliai, neturi neigiamos prasmės. Barokas kildinamas iš portugalų k. pérola barroca (netaisyklingos formos perlas) ir iš sc

cholastikoje žinomo silogizmo baroco. Baroko sąvoka labiausiai taikytina bendram Europos sąjūdžiui, kurio ypatybės ir literatūros stilius gali būti konkrečiai aprašyti ir kurio chronologines ribas galima gana tiksliai nustatyti: nuo paskutiniųjų XVI a. dešimtmečių iki XVIII a. vidurio tam tikrose šalyse. Baroko sąvoka rodo, kad T.Braunas ir Donas, Gongora ir Kevedas, Grifijus ir Grimelshauzenas turi kažką bendra vienos nacionalinės literatūros ir Europos mastu.
Barokas – tai istorinis meno bei literatūros stilius ir kryptis, turinti savo estetiką ir teoriją.
Apibūdinant XVI a. pab., XVII a. ir XVIII a. pr. literatūrą ir meną, vartojamos sąvokos: manierizmas, barokizmas, rokoko. Manierizmas kartais taikomas visai baroko epochai ir vartojamas kaip baroko termino sinonimas (pvz., Kurcijus siūlė pakeisti baroką manierizmu); kartais – siauresne prasme – asmeninis stilius baroko stilistikos kontekste. Dažnai manierizmu vaadinama ankstyvoji baroko stadija, jo pradžia, perėjimas iš Renesanso į baroką, pvz., Mikelandželo, B.Čelinio, Veronėzės ir kitų kūriniai. Baroko pabaigą, jo vėlyvąją stadiją, pvz., Dž.Marino, F.Fenelono kūrybą kai kurie tyrinėtojai (H.Hacfeldas ir kt.) vadina barokizmu. Vėlyviausią baroko atmaina dėl savo ypatingo puošnumo vadinama rokoko. Šiuo stiliumi rašė P.Ž. de Krebijonas, P.Marivo, F.Hagedornas ir kiti. Tapyboje žymiausi rokoko atstovai – A.Vato, J.Fragonaras. Rokoko muzikos kūrėjai – F.Kuperenas, G.F.Telemanas ir kiti.
Barokas nebuvo ir Renesanso išsigimimo, krizės rezultatas. Keičiantis politinei, ekonominei, intelektualinei situacijai, kontrreformacijos rūstybės ir prrotestantų netolerantiškumo atmosferoje kito požiūris į ankstyvojo Renesanso harmonijos ir žmogaus idealą, keitėsi Renesanso pasaulėjauta ir menas. Barokas, kaip ir klasicizmas, buvo dėsninga Renesanso meno ir estetinės minties raidos stadija. Baroko menininkai neatmetė Atgimimo epochos humanizmo, jautė glaudų ryšį su Renesansu, nors kartais ir skelbė, kad kuria naują meną. Ir Renesanso, ir baroko menininkai orientavosi į antikos modelį. Todėl neįmanoma nubrėžti griežtos linijos, skiriančios vėlyvąjį Renesansą ir baroką. Daug bendrų bruožų yra ir tarp baroko bei klasicizmo. Didžiųjų menininkų – vėlyvojo Šekspyro, Servanteso, Lope de Vegos, Montenio, Mikelandželo kūryboje matomos ir Renesanso, ir baroko tendencijos. Taigi ,,barokas – ne renesanso stiliaus išsigimimas, bet jo transformacija ir pabaiga”.

Stiliaus bruožai
Bene ryškiausių bruožų Barokas pasiekė architektūroje. Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės. Epochai būdinga didingi, impozantiški architektūros ansambliai, valdovų ir didikų pilys, rūmai, vienuolynai, kur dirba ir pasireiškia įžymūs tos epochos įvairių sričių menininkai. Pastatai turėjo šlovinti magnatus – fundatorius, įamžinti jų vardą, imponuoti savo grandioziškumu, užmanymo ir atlikimo prašmatnumu, vidau įrengimo turtingumu. Priešingai renesanso epochos statikos, saikingumo, ramumo įspūdžiams pastatuose, dabar juose siekiama vidaus įtempimo, neramumo, judesio, dinamikos, tapybiškų efektų. Pastatuose ir vėl pradėjo reikštis vertikalizmo tendencijos, kurios buvo tokios stiprios gotikos epochoje.
Pastatų planai darosi sudėtingesni negu pirmiau, juose re

eiškėsi centralizacijos, vieningumo, dekoratyvinės visumos siekimai. Viename pastate ar pastatų kompleksuose siekiama iškelti vieną svarbiausių centrinį ruimą ar vidaus erdvę, kuri dominuotų kitoms antraeilėms pastato ar jų ansamblio dalims.
Išorinė pastato dekoracija, priešingai vidurinių amžių pastatams, o ypač bažnyčioms, baroko stiliuje koncentruojama fasade. Siekiant gyvesnių ir judresnių įspūdžių, stipresnių ir šešėlių kontrastų, rūmų, bažnyčių, fasadų plotmės neretai gauna perdėtai plastišką apipavidalinimą. Jos apsčiai išskaidomos dekoratyviniais elementais, smarkiai išsikišančiomis kolonomis ir karnizais, frontonais, nišomis ir statulomis ir kt. Barokas tarsi nori panaikinti sienų natūralų sustingimą ir kietumą. Vėlesniame baroke jos išlankstomos ar net laužomos kampais, kad dar labiau sukeltų dinamiškos banguojančios masės įspūdį.
Didesniam meniniam efektui gauti, optinei iliuzijai pasiekti pastatų vidus kartais statomas su įvairiais perspektyviniais resursais (optiniais sutrumpėjimais), kad atrodytų aukštesnis ir didesnis, negu tikrovėje. Sugalvojamos įvairios konstrukcijos lubos, kad pastatų vidus turėtų sudėtingą, keistą ir fantastišką apšvietimą, kad darytų nerealų, mistišką įspūdį.
Meninis rūmų apipavidalinamas koncentruojamas jų viduje; čia mėgstamos naudoti ir brangios medžiagos. Sienos ir lubos gausiai puošiamos monumentalia dekoratyvine tapyba, skulptūra, reljefiškais lipdytais stiuko ornamentais, baltais, spalvotais ar paauksuotais, sienos neretai išklojamos ir marmuru, o, be to, pasaulietiškuose rūmuose ir veidrodžiais. Didelių dekoratyvinių efektų, šventiškumo ir vaizdingumo teikia pastatų vidui tų papuošimų daugiaspalvingumas, jų įmantrus spindesys, naudojamas spalvotas ar baaltas marmuras, paauksuotas medis ar bronza, sidabras, krištolas, dramblio kaulas bei kitos medžiagos. Medinės skulptūros dažnai nudažomos natūralistiškai. Taip apipavidalintos bažnyčios nedaug tesiskyrė nuo valdomų pilių ar teatrų. Šios baroko stiliaus savybės – turtingumas ir prabanga – tapo labiausiai populiarios ir mėgstamos.
Rimtų ir svarių, didingų formų ankstyvasis barokas su laiku darosi laisvesnis ir sudėtingesnis, turtingesnis ir fantastiškesnis. Vėlyvojo baroko formos, iš vienos pusės, lengvėja, darosi smulkesnės, plokštesnės ir labiau žaismingos, nes artėja į rokoko stilių, iš kitos pusės, jame pradeda stipriau reikštis klasikines srovės, kurios siekia formų didumo, griežtumo, paprastumo, nuosaikumo. XVIII a. antroje pusėje baroko stilius nukrypsta į klasicizmą.

Baroko pėdsakai ir plėtotė Lietuvoje
Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko. Barokas, iš tiesų yra labiausiai paplitęs architektūros stilius Lietuvoje. XVII a. ir kone visame XVIII a. baroko formomis Lietuvoje buvo ne tiktai naujai statomi įvairūs pastatai, bet taip pat labiau ar mažiau pertaisomi ir pritaikomi naujam stiliui, t.y. barokinami kone visi ankstesni gotikos ir renesanso epochų pastatai, arba bent gaudavo naują vidaus apstatymą.
Lietuvos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P. Dankersas, skulptoriai P. Petris, P .Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių. Bene geriausiai tai atspindi Kauno pakraštyje, marių pusiasalyje, ant kalvos Pažaislyje, iškilusi Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia su vienuolynu. Šventovę Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra vienas puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų,

Baroko stiliaus kūrinio analizė
Analizėje aš apžvelgsiu Pažaislio vienuolyną, kaip vieną puikiausių Baroko Stiliau statinių Šiaurės rytų Europoje. Jis suprojektuotas italų architekto Džiovani Batista Fredianio, išpuoštas Lombardijos skulptūros meistrų lipdiniais ir florentiečio tapytojo Mykolo Arkangelo Palonio freskomis.

1. Pav. Pažaislio vienuolynas
Vienuolyno architektūros ansamblis-vientisas, logiškas, simetriškos kompozicijos, harmoningai sutapes su aplinka. Jis pasižymi budingais baroko epochai bruožais: pastatai sudaro augančios emocinės įtampos įspūdį – nuo pakraščio į vidurį, centrinėje išilginėje vertikalėje nuo Didžiųjų vartų su manierizmui charakteringu „netikėtumo“ efektu viena po kitos atsiveriančios erdvės ir laipsniškai kylantys pastatai išryškina pagrindinį idėjinį kompozicijos akcentą – bažnyčią. Jos puošnumas ir dydis dominuoja kitų ansamblio pastatų formų ir medžiagų kuklumo fone. Pagrindinis bažnyčios fasadas vakarų pusėje – simetriškas, grakščių proporcijų, įgaubtas, su dviem 32 m. aukščio bokštais ir žemesniais priestatais iš rytų. Visi architektūros elementai žaismingai jungiasi į harmoningą visumą: dekoratyvinės juostos, dvigubi piliastrai ir profiliuoti karnizai, išryškinantys fasado dinamiškumą ir minkštumą, augaliniai motyvai ir grakščios voliutos su langų apvadais. Bažnyčios centrinę – šešiakampę – dalį vainikuoja kupolas su žibintu, kadaise dengtas skaistvario skarda, iš tolo traukdavęs praeivio žvilgsnį.
Vienuolyno architektūros ansamblis – vientisas, logiškas, simetriškos kompozicijos, harmoningai sutapęs su aplinka. Jis pasižymi būdingais epochai bruožais: pastatai sudaro augančios emocinės įtampos įspūdį – nuo pakraščio į vidurį.
2.3. Pav. iš Pažaislio vienuolyno archyvo

Laipsniškai kylantys pastatai išryškina pagrindinį idėjinį kompozicijos akcentą – bažnyčią. Jos puošnumas irdydis dominuoja kitų ansamblio pastatų formų ir medžiagų kuklumo fone. Pagrindinis bažnyčios fasadas vakarų pusėje – simetriškas, grakščių proporcijų, įgaubtas, su dviem 32 m. aukščio bokštais ir žemesniais priestatais.

Visi architektūros elementai: dekoratyvinės juostos, dvigubi piliastrai ir profiliuoti karnizai, išryškinantys fasado dinamiškumą ir minkštumą, augaliniais motyvais ir grakščiomis voliutomis su langų apvadais žaismingai jungiasi į harmoningą visumą.

4.Pav. Pažaislio bažnyčios vakarinio fasado fragmentas.

Bažnyčios centrinę – šešiakampę – dalį vainikuoja kupolas su žibintu, kadaise dengtas skaistvario skarda, iš tolo traukdavęs praeivio žvilgsnį.
5.pav. Pažaislio vienuolynas iš saulės laikrodžio kiemelio pusės

6.Pav.Bažnyčios ir vienuolyno interjeras gausiai išpuoštas Giovanni Merli lipdiniais

Pažaislio vienuolyne ir bažnyčioje dirbusių menininkų dėka architektūros, skulptūros bei tapybos formomis materializavosi XVII a. Bažnyčiai aktualios idėjos. Siekta skatinti žmogaus sieloje Dievo garbinimą, kreipti jį teisinga linkme, tarpininkauti jo ryšiui su Dievu ir dieviškojo Apreiškimo tiesomis. Kristupo Paco į Pažaislį iš Italijos pakviesti menininkai Bažnyčios suformuotas estetines idėjas įkūnijo vieningoje ikonografinėje programoje, atsiskleidžiančioje į visumą „suausta“ architektūros, skulptūros ir freskų simbolių derme

7. Pav.

Naudota literatūra:
1. http://www.lcn.lt/paveldas2000_relig/all/b_4_1_7.htm
2. www.tingiu.lt
3. www.speros.lt
4. „Barokas Lietuvoje“ – Baltos lankos.