Baroko menas

Johanas Kepleris 1609 m. paskelbė pirmuosius du dangaus kūno judėjimo dėsnius. Dar ne taip seniai buvo manoma, kad visata – tai kažkas harmoninga, pastovu ir protingai sutvarkyta, o žmogus – jos centras. Renesanse žmogus prilygo Dievui. Dabar paaiškėjo, kad viskas kinta, nuolat juda, ir žmogus nelemia savo egzistacijos. Baroko laikais Dievas tapo “mano dievu” – atsirado asmeninis žmogaus santykis su dievybe. Pasak Šv. Augustino, dėl nepaliaujamo tapsmo “pasaulis virto teatru, o Dievas – žiūrovu”.

Nors daugelis istorikų teigia, jog broko epochą pradėjo Romos architektai, panorę suulaužyti klasikines paprastumo bei vienodumo taisykles ir statyti prašmatnesnius pastatus, tačiau atsiranda ir tokių kurie neigia tokį požiūrį ir teigia, kad baroko lopšys – Il de Frans, kitaip tariant, Paryžiaus apylinkės. Lūžį Europos dailės raidoje reiškė reformacija (nuo 1517 m.), sukėlusi bažnytinės dailės kūrinių naikinimo bangas, nes tik kūriniai laikyti pagoniško stabų garbinimo ženklais (šiuo periodu kalbama apie ikonoklazmą – paveikslų naikinimą). Kaip priešinga reakcija drauge su kontrreformacija (maždaug apie 1550 m.) katalikiškuose kraštuose pradėjo formuotis baroko stilius. Vardas paimtas iš juvelyrų amato – barocco yrra portugalų kalbos žodis netaisyklingam perlui nustatyti, vėliau pradėtas vartoti perdėto puošnumo prasme. Baroko klestėjimas siejamas su jėzuitų ordino veikla. Šis ordinas gavo misiją po reformacijos sugrąžinti katalikybę. Labiau susirūpinta Dievo Motinos kultu, prisiminta daugybė šventųjų. Ekstazės – jausmų pakilimo – poza pa

aveiksluose, skulptūrose jie užtvindė bažnyčias. Vėl atsigavo vertikali linija – kylantis į dangų barokinės bažnyčios fasadas simbolizavo artėjimą prie Dievo.

Skiriami trys baroko etapai: ankstyvasis (1585 – 1625 m.), brandusis (1625 – 1675 m.) ir vėlyvasis (1675 – 1715 m.).

Baroko meno laikais (XVII – XVIII a.) įsigalėjo lenkta, banguota linija. Ji – baroko pagrindas. Perimtos iš renesanso architektūrinės detalės buvo savaip pritaikytos naujam stiliui: kolonos, piliastrai – dekoratyvių kolonų arba stulpų pavidalo sienos kyšuliai – sutrejinami, tad atrodo virpantys, karnizai – banguoti, laužyti, trikampis frontonas įgauna keisčiausias apybraižas, tarsi iškarpomas, voliutos – spiralės pavidalo užraitai su apskritimu – suplojamos. Visos orderinės detalės virsta dekoru.

Pastatai dinamiško plano, plastiško tūrio. Dinamiška ir tapybiška skulptūra atitinka neramų architektūros ritmą. Tapyba optiškai pralaužia sienų plokštumas, kuria vientisos begalinės erdvės įspūdį.

Ankstyvojo baroko (1585 – 1625 m.) bažnyčių prototipu tapo Romos Jėzaus bažnyčia (Il Gesù, skkaityti: Il Džezu), pastatyta ką tik įsteigtam jėzuitų ordinui. Ją pagal Džakomo da Vinjolos (G. da Vignola; 1507 – 1573 m.) projektą statė Džakomas dela Porta ( G. della Porta; 1541? – 1604 m.). Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, su didingu kupolu. Abipus centrinės navos – koplytėlės eilės (nava – išilginės kulto pastato vidaus erdvės dalis). Kiekvienoje koplytėlėje – atskiras altorius. Tokią struktūrą perėmė ankstyvojo baroko bažnyčios Europoje. Jėzaus bažnyčios fasade matome antikinio orderio elementus, bet jie išdėstyti naujai: kolonos suporuotos su piliastrais, pagrindinis įėjimas dvigubai įrėmintas. Virš jo – didžiulis barokinis la
angas, frontoną vainikuoja kartušas. Tai ne antikinis asketiškas fasadas – čia viskas jungiasi į puošnią sudėtingą kompoziciją. Architektas panaudojo plokščias voliutas – tokių antikoje visai nebuvo. Voliutos tapo baroko architektūros skiriamuoju ženklu.

Žymiausi italų baroko architektai – Frančeskas Borominis (Borromini; 1599 – 1667 m.) ir Džovanis Lorencas Berninis (G. Bernini; 1598 – 1680 m.). Berninis ir Barominis pakeitė įprastą pastato planą. Vietoje renesansui būdingo stačiakampio ir apskrito plano atsiranda lenktų formų planas. Bažnyčių sienos vienur įgaubtos, kitur išgaubtos. Nelygus, banguojantis fasadas baroko labiausiai vertinamas. Šviesos ir šešėlių žaismas banguotame fasade sukelia judėjimo įspūdį.

XVII – XVIII a. baroko laikotarpiu suklestėjo architektūros ir gamtos dermės menas. Buvo kuriami rūmų – parkų ansambliai. Dažniausiai tai simetriški ašiniai kompleksai. Centrinėje ašyje, vedančioje į rūmus, išdėstomi laiptai, terasos, vandens kaskados. Abipus simetrijos ašies – takeliai, aikštelės, žalieji plotai, pavieniai augalai. Takai ir žalieji plotai sudaro įvairias geometrines formas. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Šv. Petro aikštė Romoje (architektas Džovanis Lorencas Berninis).

Baroko architektūrą ir dailę kitose šalyse platino atvykėliai italų meistrai. Ten susiformavo savitas baroko menas. Daugiausiai barokinių pastatų buvo Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje ir Pietų Vokietijoje, šiek tiek daugiau – Prancūzijoje ir Italijoje.

Žymiausias Prancūzijos baroko statinys – Liudviko XIV, kitaip Versalio rūmai, pradėti statyti 1669 m. architektų Luji Levo ir Žiulio Hardueno – Mansaro. Versalis toks didžiulis, kad jokia nuotrauka neperteikia viso jo vaizdo. Ta
ai didingas rūmų – parko ansamblis. Parko alėjos, papuoštos vazomis, statulomis, tvenkiniai driekiasi mylių mylias. Rūmai – laužytos pasagos pavidalo. Savo architektūrine forma jie priklauso klasicistiniam barokui, kitaip vadinamam nurimusiuoju baroku. Pirmasis rūmų aukštas puoštas rustika – pastato išorinės sienos apdaila iš grubiai tašytų akmenų, antrasis – orderinis, trečiasis – su mažais langais, skirtas tarnams. Pastato viršuje ritmiškai sustatytos statulos.

Barokinės Romos bažnyčios, italų ir prancūzų rūmų – parkų ansambliai žavėjo visus. Menkiausias kunigaikštukas Pietų Vokietijoje norėjo turėti savo Versalį, bet kuris vienuolynas Austrijoje ir Ispanijoje troško savos barokinės bažnyčios.

XVII – XVIII a. riba yra vienas didingiausių architektūros istorijos laikotarpių. To meto pilys, bažnyčios nebuvo projektuojamos kaip atskiri statiniai. Barokas – ansamblių epocha. Miestai virsdavo teatro scena, kaimo laikai – sodais, upeliūkščiai – kaskadomis. Susipynęs Italijos ir Prancūzijos barokas pasiekė Austriją, Bohemiją. Čia vienas po kito kilo puošnūs rūmų ansambliai su efektingais interjerais. Juose gausu skulptūros, tapybos, dekoratyvių detalių. Tokių rūmų pavyzdžiu gali būti architekto Luko fon Hildebranto (von Hildebrant) statyti Aukštutinio Belvederio rūmai Vienoje.

Tipišką to meto vienuolyno bažnyčią Austrijos Melko vienuolyne suprojektavo austras Jakobas Prantaueris (Prandtauer).

Baroko šaknys skverbėsi net ir pačioje ryčiausioje Europos šalyje – Rusijoje. Jis pradėjo plėstis XVIII a. pradžioje kuomet Rusijos caras Petras I “iškirto langą į Europą”. Jis pasikvietė iš užsienio architektų, skulptorių, tapytojų. Rusų meistrai ir pa
atys vyko į užsienį mokyti. Per trumpą laiką susiformavo rusiškasis barokas. Ant tuščių Nevos krantų buvo įkurta naujoji Rusijos sostinė – Sankt Peterburgas. Architektai tuščioje vietoje galėjo laisvai išdėstyti didelius architektūrinius ansamblius. Žymiausias Peterburgo architektas – italų kilmės Verfolomėjus Rastrelis (B. F. Rastrelli; 1700 – 177 m.) suprojektavo Žiemos rūmus. Dabar juose įsikūręs Ermitažas – vienas didžiausių pasaulio meno muziejus.

Petro I dukters Jelizavetos užsakymu Rastrelis perskaitė Carskoje Selo rūmus. Jis sukūrė didžiulį nuostabų ansamblį: rūmai atrodo tarsi nulipdyti iš vaško. Juos puošia paauksuotos skulptūros. Interjere gausu veidrodžių, auksuotų raižinių, puošnių krosnių, išklotų tapytais kokliais. Viršuje – plafonai ir krištoliniai šviestuvai. 1716 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas padovanojo Petrui I gintarinį kabineto dekorą. Šis “aštuntasis pasaulio stebuklas” buvo pagamintas pagal skulptoriaus ir architekto Andrėjo Šliuterio (Schlüter; 1660 – 1714 m.) piešinius. Iš daugybės poliruoto gintaro plokštelių buvo surinkti didžiuliai pano. Gintariniai rokailės (toks ornamentas) rėmai gaubė antikinių deivių atvaizdus, veidrodžius, mozaikas “žmogiškųjų jausmų” tema. Gintaro kambarys buvo įrengtas 1745 m. Peterburgo rūmuose, o po dešimties metų pergabentas į Carskoje Selo rūmus, supamus didžiulio parko. Antrojo pasaulinio karo metais dingusį gintaro kambarį lig šiol gaubia paslaptis.

Baroko menas pakeitė iki tol buvusias detales netik architektūroje, bet ir dailėje. Viena pirmųjų šalių kur toks menas imtas naudoti dailėje, tai Italija.

Nuo renesanso laikų užsilikusį manierizmą XVII a. italų dailėje keitė naujos kryptys. Amžiaus pradžioje visų dėmesys nukrypo į du menininkus, atvykusius į Romą iš Šiaurės Italijos. Jų tapybos metodai buvo visai skirtingi. Vienas iš jų – Anibalė Karačis (Carracci; 1560 – 1609 m.), kitas Mikelandželas da Karavadžas (da Caravaggio; 1573 – 1610 m.). Karačis žavėjosi Rafaelio menu. Jis norėjo į tapybą sugrąžinti rafaelišką paprastumą ir grožį, kurį manieristai buvo išstūmę. Iš tikrųjų Karačio paveikslų kompozicija paprasta ir harmoninga, primenanti renesansą. Tačiau šviesotamsa ir dramatizmas rodo, kad jie priklauso barokui. Karavadžas dirbo visai kitaip. Jam atrodė, kad bijoti negražumo yra niekinga. Jie vaizdavo tiesą – tokią, kokią pats matė. Nešlovino “idealaus grožio”. Šventojo Rašto įvykius stengėsi perteikti natūraliai, be jokių pagražinimų. Niekas iki Karavadžo nebuvo išdrįsęs taip vaizduoti Šv. Tomo Netikinčiojo scenos. Pagrindinis Karavadžo paveikslų veikėjas – šviesa, brėžianti kryptį, ir šešėlis, kuris niekina spalvą. Jis netgi įvedė į tapybą naujus personažus iš žemųjų sluoksnių: valkatas, čigones būrėjas, lošėjus kortomis. Už tai buvo vadinamas “purvinų kojų meistru”. Pirmasis tapė natiurmortus (dailės žanras, vaizduojantis negyvus daiktus).

Roma tais laikais buvo civilizuoto pasaulio centras. Tenai vykdavo visų kraštų menininkai. Dalyvaudavo diskusijose apie tapybą, studijavo senųjų meistrų darbus, domėjosi naujųjų kūryba. Romoje susirenkantys užsieniečiai iš Olandijos, Vokietijos ir Prancūzijos buvo vadinami „paukščių keliauninkų akademija“.

Aštuoniolikto amžiaus Italijos menas naujų idėjų iškėlė tik vienoj dailė šakoje. Keliautojai, kurių daug atvykdavo iš viso Europos į Italiją, norėdavo parsivežti suvenyrų. Puikūs Venecijos vaizdai juos ypač žavėjo. Ten susiformavo peizažistų mokykla – Antonijus Kanaletas (Canalleto), Bernardas Belotas (Belotto). Garsus tos mokyklos tapytojas – Frančeskas Gvardis (Guardi; 1712 – 1793), kūręs vėlyvajame baroke. Jo peizažuose gerai jaučiama barokinė dvasia – judėjimas, drąsūs efektai.

Tačiau ne vien tik Italijoje buvo tapybos permainų. Baroko menas pakeitė ir kitų Europos šalių tapybą.

Iki XVI a. pabaigos Belgijos ir Olandijos menas sudarė vientisą Nyderlandų meną. XVII a. pradžioje įvyko buržuazinė revoliucija. Po jos protestantiškoji šiaurinė Nyderlandų dalis atsiskyrė. Joje susikūrė Jungtinių Olandijos Provincijų Respublika, vadinama Olandija. Katalikiškoji pietinė Nyderlandų dalis (dabartinė Belgija) liko Ispanijos valdžioje, o vėliau atiteko Austrijai. XVIII a. Belgijos ir Olandijos menas atsiskyrė. Nuo tol Belgijos menas vadinamas flamandų mokykla (pavadinta svarbiausio meno židinio – Flandrijos hercogystės gyventojų vardu).

Septynioliktas amžius laikomas olandų dailės aukso amžiumi. Olandija – tikra tapytojų šalis. Tapyba ten buvo svarbiausias būdas perteikti savo pasaulio suvokimui. Olandijoje klestėjo visi tapybos žanrai: mitologinė, religinė tapyba, portretas, peizažas, natiurmortas. Tapytojų specializacija buvo labai smulki. Pavyzdžiui, peizažistai skirstomi į žiemos peizažo, jūros peizažo ir kitų peizažo tipų meistrus.

Religinės tapybos Olandijoje buvo mažai (protestantizmas nepripažino šventųjų garbinimo). Diduma paveikslų puošė miestiečių interjerą. Todėl jie nedidelio formato. Todėl olandų tapytojai vadinami “mažaisiais olandais” . “Mažųjų olandų” buitiniam žanrui didelę įtaką turėjo Karavadžo žemųjų sluoksnių naktinio gyvenimo vaizdai. Buvo tapomi teatrališki vaizdeliai palinksminti publikai. Kita buitinio žanro dailininkų grupė vaizdavo kasdienybės rimtį. Tai gatvelės, vienas ar keli sėdintys žmonės.

Olandų peizažas formavosi XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, veikiamas Breigelio tapybos. Vienas iš XVII a. peizažo žanras – jūros peizažas, vadinamas marina. Marinistai (tokius peizažus tapantys dailininkai) puikiai tapė debesis, bangas. Jie gerai išmanė laivų įrangą; pirmieji meno istorijoje atrado dangaus grožį. Vienas senųjų marinistų buvo Simonas de Vligeris (de Vlieger; 1601 – 1653 m.). Vėliau tapytojams labiau parūpo jūros atmosferos reiškiniai. Jie vaizdavo rūką, audrą. Tam tikslui labai tiko toninė tapyba (tapoma vienos spalvos skirtingais tonais).

Baroko laikais labiausiai specializuota olandų tapybos šaka – natiurmortas. Olandų natiurmorte dažniausiai vaizduojami gražūs indai, pripilti vyno ar kupini vaisių, stiklo ar metalo taurės, draperija (staltiesė ar kilimas). Natiurmortas virto nuostabiu eksperimentų lauku spręsti specifinėms tapybos problemoms. Pavyzdžiui, Vilemas Kalfas (Kalf; 1619 – 1693 m.) mėgo tyrinėti, kaip stiklas atspindi ir laužo šviesą. Jis tyrinėjo spalvų ir daiktų faktūras (paviršiaus vaizdą), kontrastus ir dermes sugretindamas brangius persiškus kilimus, tviskantį porcelianą, spalvomis žėrinčius vaisius ir lakuotą metalą. Buvo tapomi ir paslėptos prasmės natiurmortai. Tokiame paveiksle vaizduojama prariekta duona, išaižyti riešutai, valgio likučiai, beždžionės, drugeliai – tai yra objektai, reiškiantys mirtį, prisikėlimą. Buvo tapomos vargšų ir turtuolių virtuvės vaizdeliai. Vėliau atsirado medžioklės natiurmortas: tarp vaisių, indų – sumedžioti žvėrys, paukščiai.

Be daugelio dailininkų, portretistų, marinistų ir peizažistų nemažai garsūs buvo ir kiti olandų tapytojai: Adrianas Van Ostadė (Van Ostade; 1610 – 1684 m.), Janas Stenas (Steen; 1626 – 1679 m.), interjero tapytojas Emanuelis de Vitė (de Witte), Piteris de Hochas (de Hoch), Karelis Fabricijus (C. Fabritius), žymiausias Delfų mokyklos tapytojas Janas Vermeras Delftietis (Vermeer Van Delft; 1632 – 1675 m.) tapęs olandus savo namų aplinkoje, garsus žiemos peizažistas – Esajas Van de Veldė (Van de Velde; 1591? – 1630 m.), jo mokinys Janas Van Gojenas (Van Goyen; 1596 – 1656 m.), vėlesnės kartos peizažistas Jakobas Van Reisdalis (Van Ruysdael; 1628? – 1682 m.) tapęs mišką, Fransas Halsas (Hals; 1580? – 1666 m.) ir kiti.

Tačiau vienas garsiausių visų, ypač baroko meno klestėjimo laikų, olandų dailininkas buvo ne kas kitas, o pats Rembrantas Van Reinas (Rembrandt Hermenesz Van Rijn; 1606 – 1669 m.).

Jo gyvenimą ir kūrybą įprasta skirti į tris etapus: Leideno, Amsterdamo ir vadinamąjį paskutinį. Kūrybinio darbo pradžioje susiformavo jo religinių paveikslų tematika. Religinėse scenose mėgo vaizduoti savo šeimos narius. Jau tuomet išryškėjo savitas šviesotamsos traktavimas, naikinantis visas ribas. Iš šviesos tarsi nulipdoma figūra. Ji persmelkia neišmatuojamas žmogaus dvasios gelmes. Rembrantas turėjo antgamtinių gabumų vaizduoti tai, ką senovės graikai vadino sielos judesiu – atskleisti portretuojamo asmens esybę.

Paskutiniu kūrybos laikotarpiu, po žmonos Saskijos mirties, Rembranto tapysena pasidarė melancholiška – liūdna, prislėgta nuotakos. Svarbus jos elementas – kone akinanti šviesa. Dailininkas naudojo specifinę tapybos techniką – baltais dažais nutapydavo iškilias formas. Atsirado virpanti erdvė, natūrali šviesokaita. Tapė daug išgyvenusių senių raukšlėtus veidus. Rembranto paletė apsiriboja keliomis spalvomis. Dailininkas naudojo šiltus, tamsiai rudus, auksinius, sodriai raudonus tonus, kartais pridėdavo neryškaus mėlyno tono. Jo drobės atrodo rudos.

Tai grynas baroko laikotarpio dailininko pavyzdys.

Flandrijos barokas tviska prabanga, jis labai skiriasi nuo Olandijos intymios tapybos. Didžiausias flamandų tapytojas – Piteris Paulius Rubensas (Rubens; 1577 – 1640 m.). Gyvendamas Italijoje jis susipažino su Karavadžo, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano tapyba, studijavo antikos meną. Rubensas vaizdavo visaverčio žemiško gyvenimo džiaugsmus. Naudojo keturiolika spalvų – skaidrių, šviečiančių. Spalvingi Rubenso paveikslai švietė iš vidaus. Dailininkas pirmasis pradėjo tapyti didelius altorinius paveikslus. Valdovai jam užsakinėjo istorinius ciklus, medžioklės scenas, portretus. Nutapė daugybę moterų portretų. Jo tapomos moterys kūniškos, žemiškos. Barokas – rankų gestų kalba. Ją Rubensas puikiai išmanė. Gyvenimo pabaigoje pamėgo dinamiškus peizažus.

Mokėjimas komponuoti didžiules spalvingas scenas, įkvėpti joms kunkuliuojančią energiją ir nesibaigiantį judėjimą atnešė Rubensui neregėtą šlovę ir sėkmę. Jo menas nuostabiai derėjo rūmuose, savo džiaugsmingumu didindamas jų iškilumą ir prabangą. Rubenso perteiktos antikinės istorijos ir alegorijos buvo tokios pat gyvos kaip ir realių žmonių portretai.

Iš daugelio Rubenso mokinių ir pagalbininkų talentingiausias ir savarankiškiausias buvo Antonis Van Deikas (Van Dyck; 1599 – 1641 m.). Jis labiausiai išgarsėjo reprezentaciniais portretais. Septynioliktas šimtmetis – portreto amžius. Portretų tapyba virto tradicija, net kultu. Jie būdavo dovanojami, kolekcionuojami, buvo steigiamos portretų galerijos. Van Deikas savo modelius vaizdavo kolonos ir draperijos – klostyto audinio, puošiančio interjerą – fone, žvelgdamas iš apačios. Spalvingumas ir figūrų išilginimas teikė portretuojamiesiems elegancijos. Tauri laikysena, laisvos grakščios manieros, orumas, susimąstymas, -visa tai perteikta Van Deiko tapytuose portretuose.

Rubenso pėdomis sekė ir jo darbus tęsė Jakobas Jordansa (Jordaens; 1593 – 1678 m.), Fransas Sneidersas (Snyders), Adrianas Braueris (Brouwer; 1605? – 1638), Davidas Tenirsas Jaunesnysis (Teniers der Jungere).

Lietuvoje barokas apima beveik 200 metų laikotarpį. Pirmoji barokinė jėzuitų kolegijos Šv. Mikalojaus bažnyčia Nesvyžiuje buvo pastatyta 1584 – 1593 m., M. K. Radvilos Našlaitėlio lėšomis. Jos autorius Džovanis Marija Bernardonis (G. M. Bernardoni). Joje pakartotas pirmosios Romos barokinės Jėzaus bažnyčios planas ir fasadas, nes jų pastatymo laikas skyrėsi vos dešimtmečiu. Taigi barokas buvo vienintelis europinis stilius, nė kiek nepavėlavęs į Lietuvą.

Barokinių bažnyčių architektūra per du šimtmečius pasiekė iki tol Lietuvoje nematytą įvairovę ir puošnumą. XVII – XVIII a. pagrindiniai statybos organizatoriai buvo vienuolijos, turėjusios savo meno programas , net savus architektus. Reiškia architektūra pažymėjo jėzuitų, karmelitų – katalikų vienuolių ordino, dominikonų, kamaldulių, bažnyčios. Lietuvoje paplito vienuolyno ir bažnyčios ansamblis. Vienuolynų bažnyčios buvo atviros tikintiesiems pasauliečiams. Tačiau vienuoliai bažnyčioje turėjo savo vietą – vienuolių chorą, dažniausiai prestiberijoje už didžiojo altoriaus įrengtą patalpą.

Skiriami trys pagrindiniai Lietuvos baroko laikotarpiai: ankstyvasis (1600 – 1650 m.); brandusis (1650 – 1690 m.); vėlyvasis: a) pereinamasis (1690 – 1730 m.), b) Vilniaus baroko mokyklos (1730 – 1765 m.) ir c) rokoko perėjimo į klacizmą (1765 – 1790 m.).

Pirmosios barokinės bažnyčios Lietuvos teritorijoje kartojo Il Gesù planą, tūrį ir fasadą (lotyniškojo kryžiaus planas, trinavė bazilikinė erdvė su kupolu). Jos tiesiogiai perėmė ankstyvojo italų baroko ypatumus. Pirmoji Vilniaus barokinė bažnyčia – Šv. Kazimiero jėzuitų bažnyčia. Vilniuje buvo pastatytos dar trys Lietuvos ankstyvojo barko bažnyčios: Šv. Teresės; Šv. Juozapo; Visų šventųjų – pirmasis bebokštis baroko stiliaus pastatas Lietuvoje (varpinės bokštas prie bažnyčios, pastatytas po šimto metų, yra vėlyvojo baroko stiliaus).

Lotyniškojo kryžiaus plano bažnyčios Lietuvoje buvo statomos per visą baroko epochą. Brandžiojo baroko laikotarpiu atsirado ir centrinio plano statinių. Pirmasis centriškasis pastatas buvo Pažaislio kamaldulių bažnyčia. Kitas nuostabus to meto kūrinys – Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia pastatyta kiek anksčiau, italo architekto Konstantino Tenkalos (Tecallo). Koplyčia yra kvadratinio plano, kubinio tūrio; kubo viršuje aštuoniasienis būgnas laiko kupolą su žibintu. Interjere žymūs Romos ankstyvojo baroko bruožai. Tai architektūrinių elementų atspalvių ir faktūros įvairovė. Interjerą puošia vėlyvojo baroko originalus reljefinis stiuko – medžiagos iš malto gipso – altorius (sukurtas XVII a. pabaigoje vietoje buvusio sidabrinio altoriaus). Sienų nišose stovi Jogailaičių dinastijos karalių figūros. Medinės, apkaltos sidabro skarda, jos atrodo labai įspūdingai tamsaus marmuro fone. Tuo metu sudėtingą interjero stiuko dekorą atliko tikriausiai Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje dirbęs italas Peretis.

Darnia architektūros ir dailės sinteze pasižyminti Šv. Kazimiero koplyčia neturinti sau lygių Šiaurės rytų Europoje. 1636 m. į šią koplyčią, statytą specialiai Šv. Kazimiero relikvijai laikyti, buvo perkeltas sidabrinis šventojo karstas.

Dvi dideles koplyčios freskas – “Šv. Kazimiero karsto atidengimas” ir “Stebuklas prie Šv. Kazimiero karsto” sukūrė italų tapytojas Mykolas Arkangelas Palonis (Palloni; 1637 – 1711/13 m.). Tai vienas žymiausių tapytojų, dirbusių Lietuvoje XVII a. antroje pusėje. LDK kancleris K. Z. Pacas pasikvietė jį iš Florencijos. Palonio paveikslams būdinga darni kompozicija, subtilus koloritas, šviesotamsa, dideli rakursai, išraiškingi personažų gestai ir žvilgsniai. Visa tai – baroko dvasios atspindys, matomas visoje tuolaikinėje tapyboje.

Aštuoniolikto amžiaus pirmoje pusėje Vilnių užgriuvo visokios nelaimės: krašte siautėjo švedų, saksų ir rusų kariuomenė, dešimtis tūkstančių gyventojų nusinešė į kapus badas, maras, per pusšimtį metų sostinę nuniokojo šeši didžiuliai gaisrai. Ir vis dėlto tuo metu vilniečiai statė puikiausias bažnyčias, atstatydavo nukentėjusias nuo gaisrų, išpuošdavo jas pagal naują skonį. Daugelis senųjų Vilniaus bažnyčių buvo apvalkstytos puošniomis vėlyvojo baroko formomis. Vilnius nė per žingsnį neatsiliko nuo Vakarų Europos architektūros raidos – netgi pralenkė ją fantazijos drąsa ir formų išmintingumu.

Lietuvos vėlyvasis barokas turi savo vilnietišką veidą. Menotyrininkai jį vadina Vilniaus baroko mokykla (žodis mokykla čia nereiškia kokio nors pastato ar studijų, mokykla – tai sukurta sistema: panašus fasadų komponavimas, dekoras, struktūra). Vilniaus baroko mokyklai būdingi itin aukšti į viršų plonėjantys bokštai (aukščiu artimi gotikai); frontono smaigalį dažniausiai vainikuoja lenktas suskaidytas karnizas, frontono šonuose – voliutos, ant voliutų stovi dekoratyvios vazos. Tik Vilniaus barokui būdingos geležinės dekoratyvinės grotelės fasaduose ir bokštuose, geležiniai ažūriniai (kiauraraščiai) kryžiai su spinduliais (giminingi lietuviškoms “saulutėms”). Vėlyvajame baroke plinta rokokinis ornamentas – asimetriškas, nutekantis kolonomis. Jis vadinamas rokaile. Bažnyčios interjero dekoras lengvėja, linksmėja, jame įsivyrauja melsvos ir rausvos spalvos.

Jonas Kristupas Glaubicas (manoma, vokietis iš Silezijos Glaubitz; miręs 1767 m.) atvykęs į Vilnių pritapo prie šio miesto dvasios, pasijuto kaip namie. Tai jis čia rasto gotikai artimo baroko pagrindu sukūrė nepakartojamą lietuviškąją baroko mokyklą. Vilniuje, be Šv. Jonų bažnyčios, jis dar rekonstravo dominikonų Šv. Dvasios bažnyčios interjerą (iki 1762 m.), Misionierių bažnyčios fasadus ir bokštus (1750 – 1757 m.), Kalvarijų bažnyčią (1755 – 1770 m.), Bonifratrų bažnyčios interjerą (1754 m.), Kauno Jėzuitų bažnyčią (1739 m.). Be rekonstrukcijų, jis dar sukūrė Vilniaus Liuteronų bažnyčios interjerą (1737 – 1743 m.), o prie rekonstruotos iš vidaus ir išorės Šv. Kotrynos bažnyčios pastatė koplyčią (1741 – 1746 m.). Parengė Šiluvos (1764 m.) ir Stakliškių (1764 m.) bažnyčių rekonstrukcijos planus. Sunku patikėti, kad per savo kūrybinius veiklos trisdešimtmetį Glaubicas įstengė tiek daug nuveikti. Architektas veikiausiai dirbo vienas, be padėjėjų. Kiekvieno objekto statybą pats prižiūrėjo, tvarkė, koregavo lipdytojų, skulptorių darbą. Taip atsitiko, kad nukrito nuo pastolių ir po trijų dienų mirė. Buvo palaidotas Vilniuje, liuteronų kapinėse.

Beveik visose architekto Glaubico rekonstruotose ir statytose bažnyčiose dirbo skulptoriai Jonas Hedelis ir Juozapas Voščinskis. Hedelis ypač meistriškai kūrė sparnuotus angeliukus ir ornamentų lipdinius, būdingus visiems Glaubico statiniams.

Kitas žymus vėlyvojo baroko architektas buvo Vilniaus universiteto matematikos profesorius Tomas Žebrasuskas (1714 – 1758 m.). Jis po gaisro rokoko stiliumi atstatė ir rekonstravo Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčią. 1753 m. suprojektavo Vilniaus astronomijos observatoriją. 1757 m. – Kražių bažnyčią.

Lietuvoje baroko stilius paplito labai greitai ir sėkmingai. Akimirksniu išaugo daugybė barokinių bažnyčių, vienuolynų, ansamblių. Tikru XVII a. brandžiojo baroko perlu laikomas Pažaislio vienuolyno ansamblis, funduotas LDK kanclerio K. Z. Paco. Tai vienintelis Lietuvoje barokinės ašinės kompozicijos pavyzdys.

Ne visiškai tobulų proporcijų pastatas, tačiau interjeru neturintis sau lygių ne tik Lietuvoje bet ir Europoje, brandžiojo Lietuvos baroko šedevru laikomas Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Tai unikali balto stiuko karalystė. Skulptūrinis dekoras dengia skliautus, sienas, kupolo vidų. Vien realių žmonių skulptūrų čia daugiau nei du tūkstančiai. Nemažai fantastinių būtybių – drakonų, grifų, piktųjų dvasių atvaizdų, daugybė kaukių, begalė augalinių motyvų. Ši formų gausa nevirsta chaotiška sangrūda – ji susijungia į darnią visumą. Šioje nuostabioje bažnyčioje trūksta tik didžiojo altoriaus.

Unikaliu baroko ir gotikos junginiu laikoma Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia. Ši bažnyčia išsaugojo vieną originaliausią ir harmoningiausią vėlyvojo baroko fasadą Europoje. Jis išpuoštas orderio elementais: kolonomis, piliastrais, vėlyvojo baroko skulptūromis, laužytais karnizais, metalo plastika. Fasadas susideda iš keturių tarpsnių, kurie į viršų lengvėja. Apatinis tarpsnis – tai tvirtas rusiuotas pagrindas. Jį puošia sutrejinti piliastrai. Antrajame tarpsnyje – kolonų spiečiai. Trečiąjį tarpsnį puošia statulos, stovinčios tarp kolonų, o šonuose – voliutos su dekoratyviais metaliniais kryžiais. Viršutinis tarpsnis – tarsi iškarpytas frontono siluetas, užbaigtas ažūriniais kryžiais. Bažnyčios fasadas banguojantis. Jo masė tarsi išvagota, išpurenta nuolatinio judesio, prisigėrusi oro, šešėlių ir šviesos. Kolonų grupės žaidžia ratelį, paslėpdamos piliastrus, kurie šen bei ten dirsčioja pro jų tarpus. Nerimastingas judesys, audrinantis visą fasadą, nesustoja ties jo silueto pakraščiu – įsiveržia į pačią erdvę.

Tačiau baroko kultūra skverbėsi ne tik į architektūrą ir dailę, bet ir į literatūrą, muziką ir net teatrą.

Europos literatūroje barokas paplito XVII a. Barokinės literatūros svarbiausi bruožai: gausūs kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, antikinės mitologijos įvaizdžių – su bibliniais motyvais, krikščionybės idėjomis, alegorizmo – su natūralistiniais makabriniais elementais, hiperbolių, sudėtingų retorinių konstrukcijų – su šnekamosios kalbos posakiais, vulgarizmais, makaroniškumu.

Lietuvos literatūroje baroko reiškiniams atsirasti turėjo poveikio lenkų ir vokiečių baroko literatūra. Grožinės literatūros elementų turintiems XVII – XVIII a. religiniams pamokslams, giesmėms, maldoms būdingi skurdo ir brangenybių įvaizdžių kontrastai, stebinantys ir bauginantys hiperbolizuoti bado, karo, maro ir kitokių nelaimių vaizdai, “mirties šokio” motyvai, pragaro kančių aprašymai. Proginėje poezijoje lotynų ir lietuvių kalbomis gausiai vartojamos klišėmis tapusios alegorijos, herbinė simbolika, antikinių mitų įvaizdžiai, istorinės remininscencijos – neaiškūs, migloti prisiminimai, atgarsiai. Gausios alegorijos, kalbos makaroniškumas ir kiti baroko bruožai būdingi XVII – XVIII a. Vilniuje, Kražiuose statytoms mokyklinėms dramoms. Baroko teoriniai principai atsispindi XVII a. pradžioje lotynų kalba parašytuose Sardievijaus poetikos traktuose. Baroko pasaulėjautos ir stilistikos elementų (pietistinsis rigorizmas – griežtas principų laikymasis, fizinių afekto išraiškų hiperbolizuoti vaizdai, šiurkštokos buities detalės, vulgarizmai) yra Donelaičio “Metuose” (parašytuose XVIII a. septintajame dešimtmetyje).

Baroko muzikai būdinga mažoro ir minoro dermėmis pagrįsta tonacinė sistema, polifoninės ir homofoninės faktūros sąveika, stambūs vokaliniai ir instrumentiniai žanrai: opera, kantata, oratorija, koncertas, siuita, sonata. Baroko muzikos pagrindams priklauso vadinamoji afektų teorija, žinoma mums iš literatūros. Iš jos buvo išvesti žmogaus aistrų arba jaudulio būsenų ir tam tikrų garsų atitikmenys. Džiaugsmą, pvz., perteikia dur tonacijos garsai, konsonansas (darnus 2 ar daugiau muzikos garsų sąskambis) ir greitas tempas, o moll tonacija, disonansai (nesiderinančių muzikos garsų sąskambis) ir lėtu tempu reiškiamas liūdesys. Tiesa, šitaip buvo tarnaujama veikiau Apolonui, o ne Dionisui: muzikiniai gestai reiškiami afektais buvo labai stilizuoti.

Lietuvoje XVII a. daugiausia baroko bruožų turėjo Vladislovo Vazos Vilniaus Žemutinės pilies teatre pastatytos operos “Elenos pagrobimas” (1636 m.), “Andromeda” (1644 m.) ir “Apviltoji Kirkė” (1648 m.). Vilniuje gyveno kompozitoriai Simonas Berentas, Antuanas Galo d` Anžeras, Martynas Krečmeris (jo kūryboje būta baroko muzikos bruožų: homofoninis stilius, skaitmeninio boso vartojimas, ir kt.), muzikos akustikos tyrinėtojas Vaitiekus Tilkovskis. Žygimantas Liauksminas 1667 Vilniuje išleido lotynišką vadovėlį “Muzikos menas ir praktika”, Nikolajus Dileckis parašė traktato “Muzikos gramatika” (1675 m. Lenkija) pirmąjį variantą. Rezidencines kapelas Vilniuje turėjo Kazimieras Sapiega, Kristupas Radvila, Jonušas Tiškevičius, Biržuose – Boguslovas Radvila, Kėdainiuose – Jonušas Radvila. Baroko laikotarpio kapelų muzikams būdingas universalumas (mokėdavo groti keliais muzikos instrumentais), pasitaikydavo tarp jų virtuozų – labai gerų muzikos atlikėjų. Kapelų orkestrų muzikantai, bažnytinių chorų giedotojai buvo rengiami bažnyčių ir vienuolynų mokyklose. Svarbią reikšmę įgavo paveldima kantoriaus (muzikos mokytojo) profesija.

Renesanso pabaigoje, jau menui pereinant į baroką, vis dėlto radosi kai kas visiškai nauja: buvo išrasta opera. Baroko teatro vaidinimams būdinga sudėtingas veiksmas, žiaurumo scenos, veikėjų, alegorinių figūrų (Amžinybė, Teisingumas, Šmeižtas) gausumas, muzika, šokiai, pantomima (vaidinimas be žodžių). Įsigalėjo sudaranti perspektyvos įspūdį scena (judantys telarai – dekoracijų keitimo įrankiai, kulisai, prospektas, iliuzionistinės dekoracijos, apšvietimo efektai, sudėtinga scenos įranga).

Lietuvos teatrui (XVII a. – XVIII a. pr.) didelę įtaką turėjo Vakarų Europos, ypač komedija del arte (kaukių) teatras. Ryškių baroko bruožų turėjo kai kurie mokyklinių (Vilniaus akademijos, Kražių, Žodiškių, Kauno, Pašiaušės kolegijų), valdovo Vilniaus rūmų ir dvarų (Oginskių, Radvilų, Tyzenhauzų) teatrų pastatymai. Dvarų teatrai statė Vakarų Europos (daugiausia italų), vietos autorių dramas ir operas, mokykliniai teatrai – nemaža vietinių dramaturgų pjesių (išliko teatrų programų tekstų). Dvarų teatruose vaidino užsienio ir vietos aktorių profesionalų trupės, mėgėjai, mokykliniame teatre – mokiniai.

Barokui būdinga stengtis įžvelgti paprastumą nepaprastuose dalykuose ir nepaprastumą – paprastuose, būdingas didingumas, prabanga, dinamika, rafinuotumo ir grubumo, abstrakčios simbolikos ir natūralistinių elementų derinys. Todėl taip gausu alegorijų. Vadinasi, suvokti baroko epochai ir ypač barokiniam menui proto pastangų nepakanka. Tai dvasinis menas. Matematinei grožio sampratai jame nelieka vietos. Mėginant proto akimis žvelgti į baroką, jis atrodys keistas, įmantrus, neskoningas – nenatūraliai perkrautas, nesuprantamas (nes užšifruotas simboliais, emblemomis, alegorijomis). Negana to, baroko architektūra sujungė tapybą, skulptūrą ir muziką. Tai absoliuti menų sintezė. Kokios nors konkrečios baroko stiliaus bažnyčios interjero visumą galime geriausiai suvokti grojant vargonams. Altoriaus negalima išskaidyti į atskiras dalis: skulptūrą, tapybą. Tas menas panašus į simfoninį orkestrą, kai girdime muziką, neskirdami smuikų, altų, pučiamųjų instrumentų partijų. Kiekviena barokinio stiliaus detalė – tarsi muzikos instrumentas, skambantis bendroje erdvės simfonijoje, nenutildamas ir džiugindamas mus tol kol gali savo prašmatnumu ir jaunos senovės dvelksmu.

Leave a Comment