Sintetiniai audiniai

Nailonas Vakarų Europos moteris amerikiečių armija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išlaisvino ne tik nuo hitlerinės okupacijos. Pokario Europoje amerikiečių populiarumą sąlygojo ne vien jų pergalės karo lauke. Su kariais į Senąjį žemyną plūstelėjo seniai beregėti delikatesai ir cigaretės bei stebuklinga naujovė – nailoninės kojinės. Ta naujovė leido gražiosios lyties atstovėms pagaliau atsisakyti nepatikimų ir greitai plyštančių dirbtinio šilko kojinių, reikalavusių nuolatinio taisymo. Sintetinio dirbtinio pluošto srityje lemiami rezultatai buvo gauti dar prieš karą. Amerikos kompanija “Du Pont” 1935 m. iš poliamido 66 vadinamo polimero (medžiaga iš ilgų molekulių, kurias sudaro vienodos trumpos molekulės – monomerai) pagamino sintetinę skaidulą ir pavadino ją nailonu. Kiek vėliau, 1939 m. panašias poliamido skaidulas sukūrė ir vokiečiai, pavadinę jas perlonu, bet jokios rimtesnės konkurencijos amerikiečiams jie taip ir nesudarė. Ne tas tuomet jiems buvo galvoje. Po karo Sovietų Sąjungoje sukurtas poliamidinis pluoštas turėjo komercinį kaprono pavadinimą. Nailonas buvo pirmasis plačiau išgarsėjęs plastikas. Šiandienos pasaulyje gyvenimas be šių medžiagų būtų sunkiai įsivaizduojamas. Jas sutinkame visur ir nuolat, visi žinome kiek patogesnį, sveikesnį ir saugesnį plastikai padarė mūsų gyvenimą. Vienoje nesenoje apklausoje plastikų atsiradimas pateko į 100 svarbiausiųjų dvidešimtojo amžiaus įvykių (visų, ne vien mokslo) sąrašą. Taip nebuvo visuomet, dar amžiaus pradžioje plastikų tebuvo vienas kitas, jie buvo brangūs ir retai naudojami. “Plastikų karštligė” prasidėjo trečiajame dešimtmetyje. Vokietis H.Staudingeris pirmasis išsiaiškino jų sandarą, jo teorija – tiesa, ilgai deramai neįvertinama ir nepripažįstama – sukėlė daugelio chemikų susidomėjimą. Tarp jų buvo ne vien mokslininkai, bet ir viena iš didžiausių chemijos pramonės kompanijų “Du Pont”. 1929 m. ji padarė tai, kas tuomet tarp verslo žmonių dar buvo gana neįprasta – įkūrė savą fundamentaliųjų tyrimų laboratoriją, kurios vadovu pakvietė jauną, vos 34 metų, bet jau spėjusį pagarsėti savo darbais Harvardo universiteto chemijos daktarą Wallace Carothersą.

Tuo metu jau buvo žinoma, kad kai kurios gamtoje sutinkamos medžiagos: medis, vilna, medvilnė yra polimerai. Carothers nutarė pabandyti sukurti didelį molekulinį svorį turinčias medžiagas polimerizuodamas įvairius cheminius junginius. Pradžioje jo grupė dirbo su acetilenu ir giminingomis jam cheminėmis medžiagomis. Apie 1931 m. “Du Pont” jau galėjo gaminti pirmąją savo mokslininkų sukurtą naują medžiagą – dirbtinę gumą neopreną. Tuo metu JAV politiniai ir prekybiniai ryšiai su Japonija, svarbiausiaja šilko tiekėja nuolat blogėjo, todėl pramonei šios žaliavos ėmė nuolat trūkti ir ji darėsi vis brangesnė. “Du Pont” sumanė sukurti galintį šilką pakeisti sintetinį pluoštą. Carothers ir jo komanda sugebėjo susidoroti ir su šia užduotimi. 1934 m. jie laboratorijoje ištempė pilmasias sintetines polimero gijas. Dar po metų kompanija jas užpatentavo kaip “nailoną”. Nailonas buvo pirmąkart pristatytas visuomenei 1939 m. Niujorke vykusioje pasaulinėje parodoje. Jo reklamoje buvo tvirtinama, kad naujoji medžiaga yra gaminama iš anglies, oro ir vandens (plačiaja prasme, čia nebuvo sumeluota, nes ją sudaro anglies, azoto, deguonies ir vandenilio atomai) ir ji yra stipresnė už šilką. Iš tikrųjų, žaliava nailono gamybai buvo gaunama iš naftos. Nailoninėmis pėdkelnėmis pradėda prekiauti 1940 m. Per pirmuosius metus “Du Pont” pardavė 64 mln. pėdkelnių. Neilgai trukus naujasis sintetinis pluoštas imtas naudoti gaminant įpakavimo maišus, gitarų stygas, kilimus, dantų šepetėlius bei dirbtinius kailius. Iki 1945 m. diduma pagaminto nailono tekdavo įvairiems kariniams taikymams, todėl moterims tekdavo tausoti savo paskutines nailonines kojines ypatingoms progoms ir valandų valandomis stovėti eilėse prie parduotuvių, kuriose jos pasirodydavo maždaug taip pat dažnai, kaip sovietų laikais bananai Centriniame gastronome. Pačiam Carothers milžiniško nailono pasisekimo jau neteko pamatyti. 1937 m., praėjus vos trims savaitėms po to, kai buvo gautas JAV patentas, jis nusinuodijo cianidu. Mokslininko savižudybės priežastys iki šiol lieka neaiškios. Jis jau kuris laikas buvo labai nepatenkintas savo padėtimi “Du Pont” laboratorijoje, kankinosi nuo depresijos ir ėmė daug gerti. Jis manė, kad čia “tikri mokslo pasiekimai vertinami žymiai mažiau už netyčia gautą šalutinį produktą”, kokiuo Carothers laikė nailoną. Kita gi versija teigia, kad iš tikrųjų nailoną išrado ne Carothers, o vienas jo pavaldinių – Julian Hills. Anot šios versijos Carothers netikėjo, kad nailoną būtų galima kur nors pritaikyti ir buvo beveik sustabdęs visus šio polimero tyrimo darbus.
Kaip chemikas Hills pragyveno neįtikėtinai ilgai – 96 metus. Jis mirė 1996 metais, todėl galėjo pats puikiausiai stebėti, kaip naujosios medžiagos apraizgo ilgomis savo polimerų grandinėmis visą pasaulį. Hills tuo ypatingai nesižavėjo ir sakydavo, kad plastikas praris žmoniją. “Stiprus kaip plienas, plonas kaip voratinklio gija” – šitaip skambėjo “Du Pont” nailono reklaminės kompanijos šūkis. Nailonas iš tiesų tapo idealia medžiaga ne tik kojinėms. Jis puikiai tinka palapinėms, parašiutams, oro balionams, švarkams, sijonams, darbo ir sporto drabužiams, filtrams, lynams, neperšaunamoms liemenėms. Niekas nepasiilgsta tik nailoninių marškinių. Kieti, greit pagelstantys ir lengvai priverčiantys prakaituoti jie dingo visiems laikams išstumti iš rinkos žymiai patogesnių marškinių iš poliesterio ar medvilnės. Sintetiniai audiniai. Be sintetinių medžiagų šiandien apsieiti sunku. Sintetinius rūbus lengva skalbti, jie retai kada glamžosi, dažnai pakeičia natūralias medžiagas. Sintetinių audinių yra daug rūšių. Vieni naudojami apatiniams drabužiams, kiti viršutiniams, treti – avalynei. Jų kokybė nuolatos tobulinama, bandoma padaryti kuo panašesnius į natūralias medžiagas – vilną, liną, medvilnę, šilką, odą.Mažiausiai panašias į natūralius audinius sintetines medžiagas mūsų oda blogiau toleruoja. Toleravimas labai priklauso nuo mūsų odos savybių. Nuo prigimties sausa ir jautri bei ūminių ar lėtinių uždegiminių procesų pažeista oda visiškai netoleruoja ne tik sintetinių medžiagų, bet ir vilnos. Netoleruojantys privalo tokių audinių vengti, nes tankus sintetinis audinys neleidžia natūraliai garuoti prakaitui, dėl to odos raginis sluoksnis būna drėgnas ir dėl to nebeatpalaiduoja turinčias natūraliai pasišalinti ląsteles. Kūno šiluma ir drėgmė tampa gera terpe mikroorganizmams veistis. Iki tol buvę nekenksmingi pastoviai odos paviršiuje gyvenantys mikroorganizmai ima daugintis galinčiais sukelti odos uždegimą, ir virsta pavojingais, susidaro nemalonus kvapas.
Sintetinis audinys – geras šilumos laidininkas. Kai oras karštas, dėvint sintetinius, ypač kaproninius, nailoninius ir į juos panašius rūbus labai prakaituojama, lengva perkaisti, ar staiga atšalti ir susirgti peršalimo ligomis: bronchitu, radikulitu, juosiančiąja ir paprastąja pūsleline ir kitomis ligomis. Šaltu metų laiku apsirengęs sintetiniais rūbais ir nejudantis žmogus gali peršalti.Kokios dažniausios bėdos persekioja dėvinčius sintetinius rūbus?Dėvint aptemptas kelnaites ar glaudes, ypač kasdien, oda didžiąją paros dalį negali kvėpuoti, prakaituoja, kai kam iššunta odos raukšlės, sklinda nemalonus kvapas, kartais atsiranda bėrimai, niežėjimas, nukasymo žymės.Dėvint sintetinius marškinius, ar panašius rūbus nukenčia nugaros, pečių, krūtinės oda.Dėvint sintetines kojines, sintetiniu pamušalu išklotus, batus taip pat susidaro hermetiška terpė, kurioje veisiasi įvairūs mikrobai.Tie, kurie turi polinkį prakaituoti, turėtų vengti sintetinių rūbų, nes tik taip išvengs kai kurių pasekmių.