CHEMINĖS MEDŽIAGŲ SAVYBĖS

ĮVADAS

Medžiagos cheminėmis savybėmis apibūdinama, kaip ji reaguoja į poveikį kitų medžiagų, galinčių pakeisti jos cheminę sudėtį. Prie pagrindinių cheminių savybių priklauso tirpumas, atsparumas korozijai, atsparumas rūgštims, šarmams ir dujoms.
Tirpumas yra medžiagos savybė ištirpti vandenyje, alyvoje, benzine, terpentine ar kituose skystuose tirpikliuose. Tirpumas gali būti teigiama ir neigiama savybė.
Atsparumas korozijai – medžiagos savybė išlaikyti pirmykštę kokybę ir patvarumą agresyvioje (ardančioje) aplinkoje: vandenyje, dujose, druskų, šarmų ir rūgščių tirpaluose, organiniuose tirpikliuose ir kt. koroziją sukelia fiziniai, cheminiai arba biologiniai veiksniai. Antikorozinės yra šios medžiagos: piigmentai, dervos, cemento skiediniai. Jomis apsaugomos metalinės detalės nuo korozijos.
Atsparumas rūgštims – tai medžiagos gebėjimas nekeisti savybių, veikiant rūgštims. Atsparios rūgštims stipriųjų rūgščių (azoto, silicio – fluoro) druskos, kai kurios sintetinės medžiagos. Atsparios rūgštims yra šios medžiagos: stiklas (išskyrus fluoro rūgštį), polivinilchloridinės ir specialiosios keraminės plytelės, polietileninės plėvelės.
Atsparumas šarmams – medžiagų gebėjimas nekeisti savybių, veikiant šarmams. Tokios turi būti medžiagos, kuriomis aptaisomi pramonės statiniai, veikiami šarmų. Atsparūs šarmams turi būti pigmentai , naudojami spalvotam tinkui, nes į tinko skiedinių sudėtį įeina kalkės (kalcio hidroksidas), t..y. stiprus šarmas. iš tokių pigmentų paminėtini ochra, umbra, ir kt. Dekoratyvinis tinkas su neatspariais šarmams pigmentais greitai išblunka.
Atsparumas dujoms – medžiagos savybė nereaguoti su aplinkoje esančiomis dujomis. Pramonės pastatams ir statiniams, kuriuose gali susidaryti įvairių dujų, naudojamos specialios medžiagos, pavyzdžiui, gy

yvenamoje statyboje naudojamos medžiagos turi būti atsparios anglies dvideginio dujoms ir sieros vandeniliui, nes šių dujų gali susidaryti ore dideli kiekiai, ypač kai netoliese yra pramonės įmonių. Dėl šios priežasties pastatų fasadų apdailai negalima imti pigmentų, į kurių sudėtį įeina švinas arba varis: jie reaguoja su sieros vandeniliu ir pajuosta.

1. MOLIS
Moliu vadinamos nuosėdinės uolienos, sudarytos iš 0,15-5mm dydžio smėlio dalelių, 0,005 -0,15mm dulkių ir mažesnių kaip 0,005 mm pačių molingųjų dalelių.
Sudrėkęs molis virsta plastiška tešla, iš kurios nesunku formuoti įvairius dirbinius. Jų forma nepakinta, molui išdžūvus. Degamas molis virsta kietu kūnu. Kaimo statyboje molis vartojamas kaip orinė rišančioji medžiaga tinko skiediniams , plaušamoliui, nedegtoms plytoms gaminti. Molis dažnai maišomas kaip plastifikuojantis priedas į tinko ir mūrinio skiedinius.
Molingosios dalelės – tai kaolinito mineralas ( Al2 O3 • 2SiO2 •2H2 O). Moolis, kuriuo sudėtyje yra daug kaolinito, vadinamas kaolinu. Kaolinas labai vertinga žaliava, iš jo gaminami porceliano ir fajanso dirbiniai.

Molis, atsižvelgiant į jo lydimosi temperatūrą, skirstomas į atsparų ugniai, sunkiai ir lengvai besilydantį.

Ugniai atspariu laikomas grynas, be mechaninių priemaišų molis, atlaikantis aukštesnę kaip 1580° C temperatūrą. Iš jo gaminamos specialiosios plytos pramonės krosnių vidaus apdarui, porceliano ir fajanso dirbiniai, sieno apdaro plytelės.

Sunkiai besilydančio molio sudėtyje yra priemaišų (geležies oksidų, kvarcinio smėlio ir kt.). Šis molis turi atlaikyti nuo 1350 iki 1580° C temperatūrą. Iš jo gaminamos ka

arščiui atsparios plytos gyvenamųjų pastatų krosnims, sienų apdaro plytos, grindų plytelės, keraminiai vamzdžiai.

Daugiausia priemaišų yra lengvai besilydančiame molyje. Iš šio molio, besilydančio žemesnėje kaip 1350° C temperatūroje, gaminamos paprastos plytos, keraminės čerpės, tuščiaviduriai keraminiai blokai ir kitos statybinės medžiagos.

2. GIPSINĖS RIŠANČIOS MEDŽIAGOS

Apdailai kartu su kalkėmis vartojamos gipsinės anhidritinės rišančios medžiagos. Gaminamos jos iš gamtinio gipso akmens. Gipso akmenį sudaro kalcio sulfato dvivandenės druskos kristalai CaSO4*2H2O ir įvairios mechaninės priemaišos(molis, smėlis). Atsižvelgiant į žaliavą ir jos perdirbimo technologiją, gaunamos šios rišančios medžiagos:
• statybinis gipsas,
• formuojamasis gipsas,
• labai stiprus gipsas,
• anhidritinė rišančioji medžiaga
• labai aukštoje temperatūroje degtas gipsas,
• gipsinės rišančios medžiagos iš uolienų, kuriose yra gipso.
Pastaruoju metu pastatų apdailai plačiai vartojama hidraulinė gipso-cemento pucolaninė rišančioji medžiaga, kurios pagrindą sudaro gipsas.
2.1 Statybinis gipsas
Gipso gavyba. Statybinis gipsas gaunamas, gamtinį gipso akmenį termiškai apdirbant karšto oro srove gipso virimo katiluose, šachtinėse krosnyse, džiovinimo būgnuose ir specialiuose aparatuose.Kaitinamas suspensijos būvio gipso akmuo skyla: 130-170 0C temperatūroje dvivandenis gipsas netenka dalies chemiškai prijungto vandens ir virsta pusvandeniu gipsu:
CaSO4*2H2O=CaSO4*0,5H2O+1,5H2O
Dvivandenis gipsas, įkaitintas iki 170 0C, virsta tirpiuoju anhidritu, kurio savybės panašios į kalkių, tik jis kur kas greičiau rišasi. Dažniausiai aukštos kokybės statybinis gipsas gaunamas,apdirbant gipso akmenį virimo katiluose.

Gipso kietėjimas. Sumaišyti su vandeniu gipso milteliai virsta plastine tešla, kuri greitai kietėja. Kietėjant vyksta hidratacijos procesas: pusvandenis gipsas prisijungia vandenį ir virsta dvivandeniu gi

ipsu:
CaSO4*0,5H2O+1,5H2O=CaSO4*2H2O.
Yra trys pusvandenio gipso kietėjimo stadijos: tirpimas, koloidavimasis ir kristalizavimasis.

Gipso savybės. Gipsas įgeria daug vandens, jo suminkštėjimo koeficientas mažas– tai neigiamos savybės. Išdžiovintas gipsas vėl esti stipresnis, nors ne tiek, kaip kad prieš sugeriant vandenį. Todėl gipsas vartojamas vien sausų patalpų apdailai.

3. CEMENTAI

Cementais vadinama didelė grupė hidraulinių rišančiųjų medžiagų, besiskiriančių viena nuo kitos techninėmis savybėmis, paskirtimi ir pritaikymo sritimi.
Labiausiai vartojamas portlandcementas, šlakinis portlandcementas, aliuminatinis cementas ir kt.
3.1 Portlandcementas
Portlandcementu vadinama hidraulinė rišančioji medžiaga, gaunama smulkiai sumalus portlandcemento klinkerį kartu su gipsu ir įvairiais priedais. Portlandcemento klinkeris tai išdegtas žaliavos mišinys, kuriame daugiausia yra kalcio silikatų (70 80%). Žaliavos mišinys gaunamas, sumaišius atitinkama proporcija keletą uolienų (švarias ir mergelingas klintis, kreidą), pridėjus molio, molingo mergelio, kalkinio molio.
Portlandcemento tankis, atsižvelgiant į priemaišų rūšį ir kiekį, yra nuo 3,0 iki 3,2 g/cm3; supiltinio tūrio masė: sutankinto nuo 1500 iki 1800 kg/m3; puraus nuo 1000 iki 1200 kg/m3. Užmaišytas vandeniu portlandcementas suakmenėja. Cementinė tešla kietėja, vykstant sudėtingiems cheminiams-fiziniams procesams.
Portlandcemento rišimosi greitis priklauso nuo daugelio priežasčių. Pirmiausia, nuo aplinkos temperatūros: pažemėjus temperatūrai, rišimosi trukmė ilgėja, temperatūrai kylant, – trumpėja. Techninėse sąlygose reglamentuojama rišimosi pradžia ir pabaiga 200C temperatūroje. Tokioje temperatūroje daugelis užmaišytų cementų, iš jų ir portlandcementas, turi pradėti rištis ne anksčiau kaip po 45 min., o baigti ne vėliau kaip po 12 h.
Sukietėjusios tešlos stiprumas, laikui bėgant, didėja. Pi

irmąsias 3 7 dienas tai vyksta labai sparčiai; po to, skiediniui arba betonui džiūstant, stiprumas didėja lėčiau, o po 3 mėnesių – visiškai pamažu. Drėgnoje aplinkoje ir teigiamoje oro temperatūroje stiprumas didėja net 30 ir daugiau metų.
Gaminami šių rūšių portlandcementai: plastifikuotas, hidrofobinis, atsparus sulfatams, greitai kietėjantis, baltasis ir spalvotieji portlandcementai.
Plastifikuotasis portlandcementas gaunamas sumalus portlandcemento klinkerį kartu su plastifikuojančiais priedais, dažniausiai su sulfitinio spirito žlaugtų koncentratais.Vartojant plastifikuotą portlandcementą, galima gauti slankesnius ir patogesnius dirbti skiedinius. Be to, skiediniai iš šio cemento atsparesni šalčiui. Apdailininkai gamina iš plastifikuoto portlandcemento liesus skiedinius apdaro plytelėms klijuoti.
Hidrofobinis portlandcementas gaunamas, pridėjus į paprastą portlandcementą hidrofobinių-plastifikuojančių priedų. Įmaišius priedų, sumažėja cemento higroskopiškumas, pailgėja laikymo trukmė, nesumažėjant jo stiprumui, be to, padidėja skiedinio mišinių atsparumas šalčiui, slankumas, juos patogiau krėsti. Pagal technines sąlygas hidrofobinis cementas per 5 minutes turi neįgerti vandens.
4. MAGNEZINĖS RIŠANČIOSIOS MEDŽIAGOS
Prie magnezinių rišančiųjų medžiagų priskiriami smulkiai malti milteliai, kuriuose yra magnio oksido MgO. Jos kietėja užmaišytos kai kurių druskų,dažniausiai sieros rūšties magnio chlorido, vandeniniais tirpalais. Vartojamos, gaminant fibrolitą ir ksilolitą.
Labiausiai paplitęs magnezitas ir dolomitas.
4.1 Kaustinis magnezitas
Kaustinis magnezitas, arba kaustinio magnezito milteliai, gaunami išdegant ir po to susmulkinant gamtinį magnezitą-uolieną, kurią daugiausia sudaro magnio karbonatas MgCO3. Gerai išdegtas magnezitas yra baltos spalvos arba gelsvos spalvos, jo tankis –3100—3400 kg/m3.Jei tankis mažesnis ,tai rodo, kad nepakankamai išdegta, o jei tankis didesnis-perdegta. Išdegtas kaustinis magnezitas smulkinamas sukamuose malūnuose. Kaustinio magnezito milteliai, atsižvelgiant į jų cheminę sudėtį, skirstomi į tris klases. 1 klasės milteliai skiriami chemijos pramonei. Statyboje vartojami 2ir 3 klasės milteliai.
Gniuždant standžiai suplūkto skiedinio, sumaišyto iš rišančiosios medžiagos vienos dalies ir trijų smėlio dalių, bandinius, išlaikytus ore 28 paras, nustatytos trys magnezito stiprumo markės:400,500 ir 600.
Magnezinės rišančiosios medžiagos stiprumo riba tempiant, praėjus parai po užmaišymo, turi būti ne mažesnė kaip 1,5 MPa. Kaustinio magnezito tūris turi keistis tolygiai 20˚C temperatūroje.
4.2 Kaustinis dolomitas
Kaustinis dolomitas gaunamas, išdegus ir susmulkinus uolieną – dolonmitą, labiau paplitusį negu magnezitas, bet turintį mažiau magnio karbonato ir daugiau kalcio karbonato. Kaustinio dolomito tankis yra nuo 2800 iki 2850 kg/m³.
Kaustinio dolomito kokybė žemesnė, negu kaustinio magnezito, nes yra mažiau magnio oksido. Kaustinis dolomitas yra gaunamas tik 100, 150, 200, ir 300 markių, t.y. jo stiprumas gniuždymui yra 10, 15, 20 ir 30 MPa.
5. STATYBINIAI SKIEDINIAI
Statybiniu skiediniu yra vadinama medžiaga, gaunama, sukietėjus neorganinių rišančiųjų medžiagų, smulkaus užpildo (smėlio), vandens ir specialių priedų tam tikros sudėties mišiniui.
Skiedinių stiprumas priklauso nuo rišančios medžiagos aktyvumo, užpildo kokybės, vandens kiekio, gamybos ir laikymo sąlygų bei trukmės. Svarbiausią reikšmę turi skiedinio stiprumas gniuždant. Jis nustatomas darant bandymus su standartiniais 70,7×70,7×70,7 mm³ dydžio kubeliais. Reikiamas skiedinio stiprumas projekte dažnai nurodomas marke, pvz.25. Tai reiškia, kad skiedinio stiprumas gniuždant turi būti ne mažesnis kaip 2,5 MPa .
Kad skiedinys būtų stiprus, visi jo komponentai turi būti gerai sumaišyti, o tešla vienalytė. Skiedinio stiprumas taip pat priklauso nuo kietėjimo sąlygų. Skiedinio stiprumas mažėja, jei jis kietėja aukštoje arba žemoje (artimoje 0°C) temperatūroje. Laikui bėgant skiedinio stiprumas didėja, dėl to, galutinai nustatyti jį galima tik po 28 parų (4 savaičių). Skiedinių stiprumas tempiant yra 5.10 kartų mažesnis, negu gniuždant.
Skiedinio slankumas
Slankumas yra dydis apibūdinantis skiedinio plastiškumą. Su slankiu skiediniu patogu ir lengva dirbti. Skiedinių slankumas nustatomas standartiniu kūgiu. jo aukštis 15 cm, o viršūnės kampas 30 0 . Kūgio viduje įdėtas krūvis (švinas) dėl to bendra jo masė 300 gramų. Kūgio paviršiuje kas 1 cm sužymėtos padalos. Į kokį gylį kūgis įsminga paleistas iš “nulinio” aukščio toks skiedinio slankumas. Mozaikos skiedinių slankumui nustatyti naudojamas kitoks kūgis.
Slankumas priklauso nuo rišančiųjų medžiagų rūšies ir kiekio, nuo jų santykio su užpildu ir vandeniu. Prisiminkite, kad riebūs skiediniai slankesni, negu liesi, kalkių ir molio skiediniai slankesni negu cemento.
Norint gauti plastiškus mišinius su nedideliu vandens ir rišančiųjų medžiagų santykiu į juos dedama paviršių aktyvinančių medžiagų.
Vandens užlaikymas
Tai skiedinio savybė neprarasti vandenį kai jis transportuojamas arba kai krečiamas ant poringo pagrindo. Jei skiedinys blogai užlaiko vandenį tai jis užkrėstas ant poringo paviršiaus tuoj pat išdžiūsta ir sukietėjęs būna nepakankamai stiprus ir tankus. Vandens užlaikymui pagerinti galima įmaišyti plastifikuojančių priedų (molio, kalkių).
Nelaidumas vandeniui
Jis labai svarbus skiediniams, kurie naudojami pastatų išorės tinkui, vonių tinkui arba keraminių plytelių apdaro paruošiamajam sluoksniui ir kt. Tačiau praktiškai vandeniui nelaidžių skiedinių nėra. Nelaidžiu laikomas skiedinys, praleidžiantis tik tiek vandens, kuris visiškai išgaruoja iš paviršiaus, nepalikdamas šlapių dėmių. Mažiausiai vandens praleidžia tankūs skiediniai, kurių yra didesnė tūrio masė. Skiedinio nelaidumą vandeniui galima padidinti, pridėjus į jį gamybos metu skysto stiklo arba polimerinių dervų.
Atsparumas šalčiui
Tai vandens prisotinto skiedinio savybė nesuirti nuo daugkartinio užšaldymo ir atšildymo.
Atsparumas šalčiui nustatomas, sulyginus standartinių kubų, kurių dalis buvo užšaldoma ir atšildoma, o kita (kontrolinė) dalis buvo laikoma normaliomis sąlygomis, stiprumo bandymų rezultatus. Bandomų kubų stiprumas turi būti sumažėjas ne daugiau kaip 25% , o masės nuostoliai ne didesni kaip 5%, lyginant su kontroliniais kubais. Atsižvelgiant į ciklų skaičių, kurį atlaiko kubai, skiedinys pagal atsparumą šalčiui skiriamas vienai ar kitai markei: 10, 15, 25, 35, 50, 100 ir t.t. Atsparumas šalčiui priklauso nuo skiedinio tankio ir nelaidumo vandeniui. Atsparūs šalčiui turi būti išorės tinko ir išorinio apdaro paruošiamojo sluoksnio skiediniai.

Bendros žinios
Betonas – dirbtinis akmuo, gaunamas sukietėjus rišamosios medžiagos, vandens, smulkaus bei stambaus užpildo ir specialiųjų priedų mišiniui. Nesukietėjęs šių medžiagų mišinys vadinamas betono mišiniu.
Kaip rišamoji medžiaga, gaminant betoną, paprastai naudojamas cementas, kaip smulkus užpildas – natūralus arba dirbtinis smėlis, kaip stambus – skalda arba žvyras. Užpildas parenkamas priklausomai nuo betono rūšies ir paskirties. Betono mišiniui užmaišyti naudojamas geriamasis vandentiekio vanduo. Negalima naudoti vandens su kenksmingomis priemaišomis, kurios trukdo cementui kietėti ir rištis. Negalima naudoti balų ir nutekamojo vandens.
Betonas – viena svarbiausių šiuolaikinės statybos medžiagų. Jis naudojamas gaminant įvairias statybines detales ir konstrukcijas. Statybose naudojami betonai klasifikuojami, atsižvelgiant į keletą požymių: rišamosios medžiagos rūšį, tūrio masę ir paskirtį.
Atsižvelgiant į rišamąją medžiagą betonai skirstomi į cemento (su hidraulinėmis rišamosiomis medžiagomis), silikatinius (su hidraulinėmis ir orinėmis kalkėmis), asfaltbetoninius (su bituminėmis ir dervinėmis rišamosiomis medžiagomis), polimerbetonius (su polimerinėmis dervomis).
Atsižvelgiant į tūrio masę jie skirstomi į labai sunkius, sunkiuosius, lengvuosius, labai lengvus.
Labai sunkus betonas, kurio tūrio masė 2500 kg/m³, yra tankios struktūros. Jis gaminamas su labai sunkiais užpildais: plienu, ketumi, geležies rūda ir kt. Jis naudojamas atominiuose įrenginiuose apsaugai nuo gamma spindulių ir neutronų.
Sunkusis arba paprastasis betonas, kurio tūrio masė 1800.2500 kg/m³, gaminamas su tankiais natūraliais užpildais (smėliu, skalda arba žvyru). Tai konstrukcinis betonas iš kurio gaminamos laikančios statybinės konstrukcijos. Šis betonas yra sunkus ir labai laidus šilumai, jį naudoti nelabai apsimoka.
Lengvasis betonas, kurio tūrio masė 500.1800 kg/m³, gaminamas naudojant poringus, natūralius ir dirbtinius užpildus. Tai konstrukcinė ir šilumą izoliuojanti medžiaga.
Labai lengvas betonas, kurio tūrio masė mažesnė kaip 500 kg/m³, yra šilumą izoliuojanti medžiaga. Ja apšiltinami pastatų denginiai ir sienos.
Atsižvelgiant į paskirtį , betonai skirstomi į paprastuosius, hidrotechninius, kelių, atsparius karščiui, chemiškai atsparius.
Paprastieji naudojami betoninėms ir gelžbetoninėms pastatų ir statinių laikančiosioms konstrukcijoms (kolonoms, sijoms, plokštėms).
Hidrotechniniai – užtvankoms, šliuzams, prieplaukoms. Jie turi būti labai tankūs, nelaidūs vandeniui, atsparūs korozijai.
Kelių betonai naudojami statant betoninius automobilių kelius (pavyzdys kelias Vilnius – Utena), aerouostuose. Šie betonai turi būti labai stiprūs lenkiant ir atsparūs šalčiui.
Atsparūs karščiui betonai naudojami pramonės krosnių pamušalams, statybinių medžiagų išdegimo krosnims. Jie turi būti atsparūs iki 1000 °C temperatūrai.
Chemiškai atsparūs naudojami chemijos pramonės įmonių konstrukcijų ir aparatūros apsaugai nuo rūgščių ir šarmų poveikio.
Betono mišinio savybės.
Svarbiausios jo savybės yra rišlumas ir patogumas kloti.
Rišlumas yra betono savybė išlikti vienalyčiu, t.y. nesusisluoksniuoti pervežant ir klojant. Rišlumas priklauso nuo mišinio klampumo. Rišlumas apibūdinamas santykiniu drėgmės pertekliumi, kurį išskiria betono mišinys, nusistodamas matavimo cilindruose.
Patogumas kloti yra betono mišinio savybė lengvai pripildyti formas ir gerai sutankėti. Ši savybė apibūdinama mišinio slankumu ir standumu.
Slankumas tai savybė pasiskleisti dėl slėgio jėgos veikimo (skystuose kūnuose slėgis visomis kryptimis yra vienodas!). Slankumui matuoti naudojamas specialus metalinis kūgis. Betono mišinio slankumas priklauso nuo jame esančio vandens kiekio, nuo užpildo rūšies ( kuo šiurkštesnis užpildo paviršius ir kuo mažesni jo grūdeliai tuo slankumas mažėja).
Standumas yra dydis apibūdinantis kiek mišinys gali suslūgti vibruojamas.
Betono savybės.
Svarbiausios betono savybės yra tankis, stiprumas, nelaidumas vandeniui, atsparumas šalčiui.
Nuo betono tankio priklauso jo stiprumas, atsparumas šalčiui ir patvarumas. Reikiamas tankis gaunamas parenkant betono mišinio sudėtį ( cemento, vandens, smulkaus, stambaus užpildo santykį).
Stiprumas yra betono savybė priešintis gniuždymo ir tempimo jėgoms. Stiprumas yra apibūdinamas betono marke. Betono stiprumo markė yra 200x200x200 mm matmenų betoninių kubų , išbandytų po 28 parų, stiprumo riba gniuždant. Betono stiprumas gniuždant priklauso nuo panaudoto cemento rūšies ir aktyvumo, užpildo rūšies ir kokybės, vandens ir cemento santykio, betono mišinio sutankinimo.
Kad cementas pradėtų reaguoti su vandeniu, vandens reikia primaišyti 10.20% cemento masės, o kad mišinys būtų slankus, patogus kloti 30.65 % cemento masės. Tačiau perteklinis vanduo su cementu nesusijungia, jis išgaruoja ir betone lieka poros. Tokio betono tankis ir stiprumas mažesnis. Betono stiprumas labai priklauso nuo užpildo dalelių formos ir paviršiaus pobūdžio. Aštriabriauniai, šiurkštaus paviršiaus skaldos grūdeliai geriau sukimba su cementu, palyginus su žvyro grūdeliais. Todėl betonas su skaldos užpildu būna 10.15 % stipresnis negu su žvyro užpildu. Betono stiprumas priklauso nuo smėlio kiekio. Jei smėlio per daug jis sugeria daug vandens, jei per mažai – betone susidaro tuštumos. Abiem atvejais betono stiprumas sumažėja.
Atsparumas šalčiui. Ši betono savybė yra labai svarbi konstrukcijoms, kurios periodiškai sudrėksta ir užšąla. Betono atsparumas šalčiui apibūdinamas užšaldymo ir atšildymo ciklų, kuriuos bandiniai atlaiko, skaičiumi. Dėl šių poveikių betono stiprumas gniuždant turi mažėti ne daugiau kaip 25 %, o masė ne daugiau kaip 5 %. Atsparumas nurodomas ciklų skaičiumi. Jis būna nuo 10 iki 300.

Klijai.
Klijai – tai dažniausiai organinių stambiamolekulinių medžiagų tirpalas, rečiau lydinys, pasižymintis didele adhezija. Adhezija- tai sąveika tarp klijų ir klijuojamo paviršiaus medžiagos. Statyboje klijuojamos įvairios medžiagos: stiklas, keramika, polimerinės plytelės, medis. Klijuoti tenka ant betoninio, tinkuoto, medinio ir kitokio paviršiaus.
Klijuojamieji paviršiai patepami plonu skystų klijų sluoksniu ir prispaudžiami vienas prie kito. Sukietėdami klijai stipriai sujungia paviršius. Kietėja klijai atvėsdami, garuojant skiedikliui, chemiškai reaguojant komponentams ir dėl polikondensacijos ir polimerizacijos reakcijos stambėjant molekulėms.
Pagrindinės klijų savybės yra klampumas, patvarumas, toksiškumas (nuodingumas), degumas.
Nuo klijų klampumo priklauso ne tik patogumas jais dirbti, bet ir sujungimo stiprumas. Klijai turi būti tokio tirštumo, kad užpildytų klijuojamos medžiagos nelygumus ir poras, nes tuomet padidėja susilietimo paviršius ir gaunamas stipresnis sujungimas. Tačiau jie turi būti ne per skysti, nes tuomet daug jų subėgs į poras, susidarys per plonas sluoksnis tarp klijuojamų paviršių ir sukibimas bus silpnas. Klampumas nustatomas specialiu prietaisu viskozimetru, o jei jo nėra tuomet praktiniu būdu. Į klijus panardiname ir ištraukiame ploną pagaliuką. Normalaus tirštumo klijai nuteka nuo pagaliuko ištisa plona srovele. Skysti klijai nulaša lašais, o tiršti drimba krešuliais.
Klijų patvarumas apibūdinamas laiku, per kurį jie nepraranda klijingumo.
Daugelis klijų yra toksiški, degūs, kartais gali net sprogti. Todėl klijuojant reikia laikytis saugumo technikos taisyklių.
Klijų sudėtyje be pagrindinės rišančiosios medžiagos gali būti skiediklio, kuriuo jie atskiedžiami iki reikiamo klampumo, kietiklio, kuris, reaguodamas su rišančiąja medžiaga, pagerina klijų kietėjimą. Kartais į klijus dedama stabilizuojančių priedų, kurie padidina klijų patvarumą arba neleidžia suirti sukietėjusiems klijams.
Klijų eksploatacinės savybės apibūdinamos mechaniniu sujungimo stiprumu, atsparumu vandeniui ir cheminiams poveikiams, aukštoms ir žemoms temperatūroms.
Dauguma klijų kietėdami susitraukia – suslūgsta. Tuomet juose atsiranda slūgimo įtempimai, kai kur nutrūksta ryšys tarp klijuojamo paviršiaus ir klijų plėvelės. Slūgimas ir slūgimo įtempimai didėja, didėjant plėvelės storiui. Norint sumažinti slūgimo įtempimus ir padidinti sujungimo stiprumą, reikia kiek galima ploniau tepti klijus. Jei medžiagos yra mažai akytos, jų paviršių prieš klijuojant reikia pašiurkštinti.
Klijai, į kuriuos yra įmaišyta užpildo, yra vadinami mastikomis. Mastikos dažniausiai yra tirštos pastos pavidalo. Jų klampumas yra didesnis, su jomis yra sunkiau dirbti, dėl to, papildomai į mastikas yra dedama plastifikuojančių priedų.
Medienai, metalams, silikatiniam stiklui, odai, keramikai klijuoti yra naudojami sintetiniai ir gamtiniai klijai. Sintetiniai klijai būna dviejų rūšių. Tai termoreaktingieji ir termoplastiniai. Jiems priklauso fenolio formaldehidiniai, fenolio kaučiukiniai, fenolio polivinilo acetatiniai, poliesteriniai, epoksidiniai, poliuretaniniai, karbamidiniai, silicio organiniai, karbinoliniai, poliakriliniai, poliamidiniai, polivinilo acetatiniai, perchlorviniliniai ir kt. Smulkiau apie visų jų savybes galite sužinoti Lietuvos tarybinėje enciklopedijoje 5t. 568 psl. Gamtiniai klijai yra kazeininiai ir gliutininiai.
Apdailos medžiagoms klijuoti yra naudojamos gipsinės mastikos, koloidiniai cemento klijai, skysto stiklo ir natrio silicio fluorido mastikos, sieros mastikos. Iš organinių klijų grupės paminėtinos yra bituminės mastikos, degutinės mastikos, kazeino klijai ir mastikos, gliutino klijai, kanifolinė mastika, alyvinė mastika, celiuliozės mastikos. Pastaruoju metu prekyboje atsirado daugybė įvairių klijuojančių mišinių. Jų savybes ir pritaikymo galimybes dažniausiai galima sužinoti prekybos vietose.
Neorganinių rišančiųjų medžiagų mastikos ir klijai.
Gipsinės mastikos tinka sausam tinkui, kurio rišamoji medžiaga yra gipsas, klijuoti. Šiomis mastikomis gipsiniai lakštai gali būti klijuojami prie visų paviršių, išskyrus betoninius. Betoniniams paviršiams aptaisyti naudojamos kitokios mastikos, dažniausiai su juoda rišančiąja medžiaga (bituminė-silikatinė) arba cemento smėlio skiedinys.
Koloidiniai cemento klijai yra smulkiai sumalto portlandcemento ir smėlio mišinys su paviršių aktyvinančiais plastifikatoriais. Šie klijai tinka keraminėms plytelėms klijuoti ant fasadų ir cokolių, o taip pat ir patalpose. Klijai ruošiami prieš pat vartojimą. Į sausą mišinį yra įpilama vandens ir gerai išmaišoma elektrine maišykle. Pagamintą mišinį reikia dar aktyvinti apie 5 minutes giluminio vibratoriaus pagalba. Klijų patvarumas yra 3.4 valandos. Jei mišinys dirbant pradeda tirštėti jis gali būti pakartotinai aktyvinamas vibratoriumi 2.3 minutes. Sauso mišinio laikymo laikas yra neilgas, dėl to atidarius įpakavimą mišinį pageidautina sunaudoti visą.
Skysto stiklo ir natrio silicio fluorido mastikos naudojamos rūgštims atsparių plytelių klijavimui. Šiose mastikose dažnai naudojamas užpildas smulkiai trupintos ir lydytos atsparios rūgštims uolienos. Tokios mastikos pradeda rištis po 25.30 minučių. Jų trūkumas yra tai kad per ilgą laiką vanduo ir šarmai išplauna skystą stiklą.
Sieros mastikos yra naudojamos kai reikia gauti maksimaliai atsparią rūgštims medžiagą. Šioms mastikoms naudojama siera kaitinama iki 130.135°C skystėja, o šaldoma kietėja ir labai sutankėja. Sieros mastikų užpildas turi būti labai atsparus rūgštims, dėl to, joms tiks tik kvarco smėlis, diabazo arba bazalto miltai. Kaip plastifikuojantis priedas yra vartojamas tiakolas arba termoprenas. Mastika naudojama tik tuomet jei nėra kuo ją pakeisti pagal atsparumą rūgštims. Dirbti su šia mastika labai nepatogu, nes ją reikia įkaitinti iki 130.150 °C temperatūros. Siera išskiria daug nuodingų garų, be to, gali bet kuriuo momentu užsiliepsnoti. Ji kaitinama specialiuose katiluose su hermetiškais dangčiais, kuriuos uždarius liepsna užgęsta.
Organinių rišančiųjų medžiagų mastikos ir klijai.
Bituminės mastikos turi labai gerą savybę – jos labai atsparios vandeniui. Bituminės mastikos būna trejopos: karštos, pusiau karštos ir šaltos. Karštosios mastikos naudojamos įkaitintos iki 140.160 °C. Vėstant bitumui jos kietėja labai greitai. Dažniausiai jos naudojamos hidroizoliacijai ir parketui kloti. Dėl aukštos temperatūros, dirbant su karštomis mastikomis, reikia griežtai laikytis saugumo technikos taisyklių. Trūkumas yra tai, kad paklojus klijuojamą detalę, jos jau negalima pataisyti. Pusiau karštosios ir šaltosios mastikos naudojamos apdarui klijuoti (sauso gipso tinkui, apdaro plokštėms). Šios mastikos kietėja garuojant lakiam bitumo skiedikliui arba vandeniui ir rišantis rišančiai medžiagai. Šaltos mastikos pradeda kietėti po 40.60 minučių ir kietėja keletą dienų.
Degutinės mastikos tepamos įkaitintos ne mažiau kaip iki 140 °C. Jos kaip ir bituminės mastikos verdamos katiluose. Jos labai atsparios vandeniui, šarmams ir rūgštims, tačiau turi aštrų erzinantį kvapą ir retai naudojamos apdailos darbuose.
Kazeino klijai ir mastikos skirstomi į skystus ir miltelių pavidalo. Skysti klijai paruošiami ir iš karto naudojami. Klijai atsparūs vandeniui, labai klijingi (stiprumo riba skeliant per klijų plėvelę apie 130 kG/cm² ≈ 13 MPa), labai patvarūs (5.6 valandas). Kazeino kalkiniais silikatiniais klijais galima klijuoti prie medinių paviršių, klijai tinka naudoti 4 valandas. Tačiau jie nelabai atsparūs vandeniui, greitai pelyja. Klijų miltelius reikia saugoti nuo šilumos ir drėgmės.
Gliutino klijai būna žuvų, mėzdrų ir kaulų. Dažniausiai naudojami kaulų klijai. Klijai tirpsta vandenyje, kai jo temperatūra 20.40 °C. Kadangi gliutino klijai neatsparūs vandeniui tai jie tinka tik tokioms konstrukcijoms, kurios bus eksploatuojamos tik sausoje patalpoje klijuoti. Mėzdrų klijų stiprumo riba didesnė negu kaulų klijų, tačiau kitos jų savybės niekuo nesiskiria. Prieš vartojimą išmirkytus klijus reikia dar apie 2 valandas virti ne aukštesnėje kaip 100 °C temperatūroje. Jie nėra patogūs naudoti, tačiau statybose naudojami apdaro medžiagoms klijuoti, be to, kartais jų įmaišoma į dažus, taip pat į gipso skiedinius rišimuisi lėtinti.
Kanifolinė mastika naudojama polistirolinėms plytelėms klijuoti. Ji gali būti panaudojama linoleumui su audekliniu pamušalu klijuoti prie medinių paviršių. Paruošta mastika gali būti laikoma iki dviejų mėnesių, po to, jos klijingumas pradeda mažėti.
Alyvinė mastika naudojama linoleumui su audeklo pamušalu ant cemento- smėlio, betoninio ir medinio paviršiaus. Ši mastika kietėja polimerizuojantis alyvos molekulėms, kai oksiduojama oro deguonimi.
Polimerinių rišančių medžiagų klijai ir mastikos.
Polimerinių medžiagų klijai ir mastikos naudojamos apdaro medžiagoms klijuoti. Polimerinės medžiagos turi daug gerų savybių, todėl tinkamai parinkus rišančiąsias medžiagas gaunami labai stiprūs, atsparūs vandeniui ir daugeliui cheminių reagentų sujungimai. Šių klijų ir mastikų pagrindinis trūkumas yra kai kurių jų komponentų toksiškumas. Šiam klijų tipui priskiriami perchlorviniliniai klijai, perchlorvinilinė mastika, stiroliniai klijai, polistirolinė mastika, karbamidinės- formaldehidinės dervos klijai, fenolinės- formaldehidinės dervos klijai, epoksidinių dervų klijai, polivinilacetatinės mastikos ir klijai.
Mediena yra vienintelė natūrali statybinė medžiaga, kuri “kvėpuoja”. Medienos sudėtis – unikali: jos viduje nuolat vyksta oro kaita. Daugelis statybinių medžiagų pralaidžios orui, bet tik mediena visiškai kitaip reaguoja su išorine aplinka. Ji filtruoja orą ir nepraleidžia kenksmingų medžiagų. Sunku būtų įsivaizduoti kažką estetiškai tobulesnį už natūralios medienos paviršių su nepakartojamu ornamentu. Tokio pastato patalpos – pilnos aromato, o šilta gyvenamųjų patalpų “saulės” spalva sukuria nepakartojamą psichologinį klimatą, kuris teigiamai veikia mūsų nuotaiką ir savijautą, ramina nervų sistemą. Visavertis poilsis įsivaizduojamas tik tokiame name. Mediena nekenkia sveikatai, nes yra ekologiškai švari gamtinė medžiaga. Kitos statybinės medžiagos gali sukelti alerginę reakciją, ypač vaikams, o mediena – visiškai nekenkia organizmui, gerai nuteikia, be to pasižymi raminančiomis ir gydomosiomis savybėmis.
Mediena sulaiko šilumą. Sienos iš rąstų šilumos laidumas 3-5 kartus mažesnis už betoninės ar plytinės tokio pat storio sienos ( 24-26 cm storio medinės sienos šilumos laidumas lygus 1,2 m storio plytinės sienos šilumos laidumui). Medinės sienos šilumą “kaupia” ir vienodai paskirsto po visą namą, todėl rąstiniame name šilta net esant stipriausiems šalčiams. Klijuotų tašų sienos ir rąstai nereikalauja papildomos izoliacijos net arkties sąlygomis. Šilumos izoliacijos savybių dėka, mediniame name ne tik šilta žiemą, bet ir vėsu vasarą; todėl tokius namus galima statyti ir arkties pakrantėje, ir subtropikuose.
Medžio pavadinimas Tankis kgm3 , kai drėgmė
Skroblas 800
Obelis 750
Šermukšnis 750
Kriaušė 730
Ieva 720
Ąžuolas 690
Klevas 690
Uosis 680
Guoba 650
Kadagys 630
Beržas 630
Slyva 630
Vyšnia 610
Kaštonas 590
Juodasis alksnis 550
Baltasis alksnis 520
Pušis 500
Drebulė 490
Eglė 450
Topolis 450
Balteglė 375

Medienos rūšis Kietumas Mpa

Iš galo Iš šono
Skroblas 90,5 77,0
Ąžuolas 67,5 56,0
Buksmedis 61,0 43,5
Beržas 46,5 37,0
Pušis 28,5 24,0
Drebulė 26,5 19,0
Eglė 26,0 18,0
Liepa 26,0 17,0
http://www.tvk.lt/kartusis/msavybes.htm
http://antanas.puchovicius.com/ht/chem_medz_sav.html

:www.elektromega.lt/new/apie.htm+mediena+statyboje&hl=lt

http://www.tvk.lt/kartusis/msavybes.htm

Leave a Comment