Lipidų apykaita organizme

Lipidai (graik. lipos – riebalai) – tai iš gyvulinių, augalinių ir mikrobiologinių objektų išskirtas įvairių organinių medžiagų, vienijančių bendra savybe – netirpumu vandenyje ir geru tirpumu nepoliniuose tirpikliuose: chloroforme, eteryje ar benzole. Paprastos molekulės yra lipidiniai monomerai. Ląstelėje yra nedideli laisvų monomerų kiekiai. Pagrindinės ypatybės junginių, priklausančių lipidų grupei:
1) biologinė jų kilmė;
2) hidrofobiškumas ir jų tirpumas nepoliniuose tirpikliuose;
3) alkiliniai radikalai ar karboksilai jų struktūroje.
Lipidai įeina į visų žmogaus organizmo ląstelių ir jų dalių sudėtį. Jų būtinai reikia gauti su maistu.
Žmogui riebalų reikia ne tik dėl to, kaad jie geras energijos šaltinis. Su riebaliniais komponentais žmogus gauna esminių riebiųjų rūgščių, kurių organizmas negali pasigaminti. Taip pat su riebalais gauname riebaluose tirpstančių vitaminų, fosfolipidų, sterinų. Riebalai – būtinas kai kurių biologiškai veiklių medžiagų organizme šaltinis. Taipogi būtini centrinės nervų sistemos veiklai. Tačiau per didelis riebalų kiekis maiste skatina aterosklerozę, onkologines ligas.
Visi lipidai yra klasifikuojami pagal struktūrines, fizikines ar chemines savybes. Čia yra pateikiama jų klasifikacijos schema:
Lipidų nomenklatūra ir klasifikacija iki šiol tebėra įvairi ir paini. Atsižvelgiant į fiziologines funkcijas, liipidai taip skirstomi: a) stuktūriniai, kurie dalyvauja sudarant ląstelės struktūrinius darinius, membranas, b) rezerviniai, kurių dideli kiekiai kaupiasi riebalų sankaupose ir naudojami organizmo energetiniams tikslams. Jiems priklauso gliceroliai (acilgliceroliai).
Paprastai lipidai organizme sudaro 10 – 20% kūno masės. Suaugusio žmogaus kūne yra 10 – 12kg lipidų, iš

š kurių 2 – 3kg (25%) yra struktūriniai (dažniausiai ląstelių membranų) lipidai. Visi kiti yra rezerviniai (apie 98% jų susitelkę riebaliniame audinyje). Daug struktūrinių lipidų yra nerviniame audinyje (iki 20-25%), biologinėse membranose.
Paprasti, neutralūs lipidai (trigliceroliai, triacilgliceroliai) yra trichidroksilio alkoholio glicerolio ir riebalų rūgščių esterių mišiniai. Yra žinoma apie 1300 įvairių triacilglicerolių.
Triacilgliceroliuose yra įvairių riebalų rūgščių (daugiau kaip 200). Gyvulinės kilmės riebaluose dažniausiai yra palmitino, stearino ir oleino rūgščių, turinčių 16 – 18 anglies atomų, kiek rečiau nervono, arachidono, cerebrono rūgščių su 20 – 24 atomais. Riebalų rūgščių santykis kiekvieno organizmo riebalų molekulėse yra individualus, nors iš dalies priklauso ir nuo maisto sudėties.
Žmogaus lipiduose vyrauja nesočiosios riebalų rūgštys, jų santykis su sočiosiomis yra 3:2. Organų lipidai nesočiųjų riebalų rūgščių turi daugiau negu sankaupų lipidai. Žmogaus organizmo lipiduose yra apie 40 riebalų rūgščių, iš kurių pagrindinės yra paalmitino, miristino, stearino, o iš nesočiųjų – oleino, linolo ir linoleno.
Dauguma jų lengvai virsta vienos kitomis, dehidrinantis ar hidrinantis. Nesočiosios rūgštys gali susidaryti ir lipidų sintezės metu. Tačiau žmonių organizme sintetinamos ne visos nesočiosios riebalų rūgštys. Pavyzdžiui, tokios kaip linolo, linoleno, arachidono, žmogaus organizme yra nesintetinamos, bet yra būtinos. Jas žmonės turi gauti su maistu (pvz., su augaliniais aliejais).
Lipidai vandenyje netirpsta, bet ilgesnį laiką plakami su vandeniu sudaro nepatvarią emulsiją. Patvariai emulsijai sudaryti reikia emulgatoriaus. Juo būna baltymai, tulžies rūgščių druskos, ka
alio ir natrio muilai, fosfatidai ir kitos medžiagos, nuo kurių mažėja riebalų lašelio paviršiaus įtempimas ir didėja jų dispersiškumas.
Vaškai – tai dielė junginių grupė, jungianti riebalų rūgščių ir didelės molekulinės masės monohidroksilių alkoholių esterius, plačiai paplitusius augalų ir gyvūnų pasaulyje. Bendra jų formulė:

Vaškai – amorfinės, plastinės medžiagos, kurios lengvai minkštėja ir lydosi, esant 40-900C temperatūrai, nepraleidžia vandens, nelaidžios elektrai, netirpsta vandenyje ir spirite, bet gerai tirpsta benzine, chloroforme ir eteryje.
Vaškai, priešingai negu neutralūs riebalai, hidrolizuojami tik šarminėje terpėje.
Sudėtiniai lipidai dažnai dar vadinami lipoidais. Jiems priklauso įvairios į riebalus panašios medžiagos, esančios kiekvienoje organizmo ląstelėje. Jų struktūra daug sudėtingesnė negu neutralių riebalų.
Sudėtiniai lipidai hidrolizės metu sudaro dar ir kitų komponentų. Dažniausiai fosforo rūgštį, aminoalkoholius ar angliavandenius.
Fosfolipidai (fisfatidai) yra glicerolio ir fosforo bei riebalų rūgščių esteriai. Jų molekulėse yra alkoholių: etanolamino, cholino, sfingozino, serino, treonino ar inozitolio.
Fosfolipido molekulę sudaro hidrofilinė dalis – „galvutė“, į kurios sudėtį įeina fosforo rūgšties ir azotinės bazės bei alkoholio likučiai. Hidrofobinė dalis yra sudaryta iš riebalų rūgščių likučių. Fosfatidų labai daug nerviniame audinyje (~30% sausos medžiagos).
Glikolipidai – tai mišrūs lipidai, sudaryti iš lipidinės ir angliavandeninės dalies. Daug jų nervinėse ląstelėse, nes jų reikia normaliam ląstelių elektriniam aktyvumui ir nerviniams impulsams perduoti. Svarbiausi glikolipidai: 1) cerebrozidai, pirmiausia aptikti galvos smegenyse; į jų molekulės sudėtį įe

eina galaktozė (arba gliukozė), riebalų rūgštys ir sfingozinas; 2) gangliozidai, turintys dar ir sialo rūgšties. Jų yra smegenų žievėje, blužnyje, eritrocituose, labai daug jų yra nervų sistemos ganglijuose.
Steroliai, steridai (gr. stereos – kietas). Tai gausi ir svarbi lipidų grupė. Savo chemine sandara jie yra didelio molekulinio svorio ciklinių alkoholių – sterolių ir riebalų rūgščių esteriai. Paprastai steroliai sudaro hidrolizuojamą lipidų frakciją. Gamtoje labiau paplitę laisvi steroliai ir jiems giminiški steroidai. Žmogaus organizme steroliai yra laisvi (90%) arba sudaro su riebalų rūgštimis esterius – steridus (10%).
Gyvūnų organizme steroliai oksiduojami ir virsta steroidais. Biologiškai svarbus steroidinių sterolių darinys – cholesterolis, kuris gali būti laisvas arba esteris. Labai daug jo nerviniame, antinksčių, kepenų audiniuose. Jis įeina ir į ląstelių biomembranų sudėtį. Organizme cholesterolis atlieka daug svarbių funkcijų: jis yra kai kurių biologiškai aktyvių medžiagų (tulžies rūgščių, steroidinių hormonų, vitamino D ir kt.) pirmtakas, didina eritrocitų atsparumą hemolizei, nes stiprina ląstelių membranas.
Gyvūnų organizme, oksiduojantis cholesterolio molekulei, susidaro biologiškai aktyvūs cholesterolio junginiai: tulžies rūgštys, hormonai, vitaminai, steroidiniai gliukozidai bei alkaloidai.
Kadangi lipidai yra labai svarbus organizmo ląstelių membranų komponentas, apie maisto riebalų vertę gali būti sprendžiama iš jų riebiųjų rūgščių metabolizavimo efektyvumo koeficentu. Tiriant riebiųjų rūgščių metabolizavimo efektyvumo koeficientą, galima subalansuoti riebalinių produktų normas, nors ji priklauso ir nuo veikiančių aplinkos sąlygų bei or
rganizmo būklės.
Riebalinių produktų vartojimo normoms nustatyti taikomas polinesočiųjų ir sočiųjų riebiųjų rūgščių koeficientas. Pagal subalansuotos mitybos formulę šis koeficientas, t. y.
polinesočiųjų ir sočiųjų riebiųjų rūgščių santykis, turėtų būti apie 0,3 – 0,4 – 0,7. Sveiko suaugusio žmogaus toks koeficientas yra, kai trečdalis riebalinių produktų normos vartojama augalinių riebalų pavidalu. Žmogui senstant, ypač sergant sergant ateroskleroze, šis koeficientas didėja: tada augalinių ir gyvulinių riebalų santykis artėja prie 1. Aišku ne visi augaliniai riebalai vienodai vertingi. Daugiausia linolo rūgšties yra saulėgrąžų, sojos, kukurūzų aliejuose. Linų ir kanapių aliejai turi daugiau linoleno rūgšties. Ypač pastaruoju metu aiškėja fiziologinė linoleno rūgšties reikšmė. Jisai daro įtaką kraujo krešėjimui, kraujospūdžiui, trūkstant jo, greičiau vystosi širdies infarktas, katarakata ir kt.
Kadangi riebaliniai produktai esti labai įvairūs ir jų fiziologinė vertė nevienoda, tai buvo pradėti gaminti specialūs riebalai, kurių sudėtis labiausiai patenkintų žmogaus organizmo poreikius. Taigi gaminamas įvairus sviestas, dietinis vitaminizuotas margarinas ir kt.
Su riebaliniais produktais, tiek gyvuliniais, tiek augaliniais, gauname fosfolipidų. Tai sudėtiniai riebalai, būtini įvairioms organizmo struktūroms. Fosfolipidų daugiau nerviniame audinyje, plaučiuose, pieno liaukose ir kitur, mažiau – kepenyse, inkstuose ir raumenyse. Fosfolipidai pasižymi ir lipotropiniu veikimu, skatina riebalų šalinimą iš kepenų. Maisto produktuose fosfolipidai nepatvarūs, greitai oksiduojasi. Dėl to rafinuotus aliejus be fosfolipidų galima vartoti ilgiau negu nerafinuotus, nors fiziologiškai rafinuoti mažiau vertingi.
Su gyvuliniais riebalais žmogus gauna cholesterolio. Ypač nemažai jo kiaušinio trynyje, fermentiniuose sūriuose, kepenėlėse, svieste ir kt. Todėl senstant šių produktų reikėtų vartoti mažiau. Nes kai kraujo plazmoje padidėjusi cholesterolio koncentracija, jo, taip pat ir sočiųjų riebiųjų rūgščių kiekis turi būti griežtai ribojamas. Būtent tam tikslui yra sukurti ir kuriami dietiniai riebalai be cholesterolio.
Sveiko žmogaus kraujo plazmoje vidutiniškai yra apie 6g/l lipidų. Riebiai pavalgius kraujo plazmoje jų padaugėja. Daugiausia lipidų į kraują patenka su limfa. Į ją jie rezorbuojami iš virškinamojo trakto. Todėl pirmasis organas, pro kurį turi pereiti patekę į kraują lipidai, yra plaučiai. Šie pasižymi lipopeksine funkcija, t.y. sugeba sulaikyti dalį riebalų lašelių tada, kai jų kraujyje yra per daug. Taigi plaučiai iš dalies reguliuoja į arterinį kraują patenkančius lipidus.
Lipidų koncentracija kraujo plazmoje priklauso nuo žmogaus mitybos, amžiaus, gyvenimo sąlygų, nervinės įtampos, vartojamų produktų kiekio ir kokybės ir kt. Esant stresinėms situacijoms, kraujo plazmoje padidėja ne tik bendra, bet ir kai kurių frakcijų lipidų koncentracija. Sveiko žmogaus kraujo plazmoje yra apie 0,55-1,65 mmol/l, arba 30-110 mg%, neutralių lipidų, arba triacilglicerolių. Ši norma mūsų populiacijos gyventojams kol kas nepakankamai ištirta. Moterų kraujo plazmoje triacilglicerolių koncentracija mažesnė už vyrų. Triacilglicerolių perteklius didina kraujo krešėjimą. Jie žmogaus organizme lengvai gaminami iš angliavandenių, ypač tada, kai angliavandenių per daug gaunama su cukrumi.
Nors su maistu žmogus gauna ne tiek daug cholesterolio, bet vis dėlto egzogeninio cholesterolio perteklius veikia lipidų apykaitą. Cholesterolio sintezę organizme labai skatina gausiai vartojami gyvuliniai riebalai, turintys daug sočiųjų riebiųjų rūgščių. Sočiosios riebiosios rūgštys didina cholesterolio koncentraciją kraujo plazmoje du kartus daugiau, negu polinesočiosios riebiosios rūgštys mažina.

LIPIDŲ APYKAITA

Lipidai – svarbus organizmo energijos bei endogeninio vandens šaltinis. Lipidai į žmogaus organizmą patenka su maisto produktais. Daugiausia jų yra kiaušinio trynyje, žuvų ikruose, kepenyse, smegenyse ir kituose gyvulinės kilmės maisto produktuose, daug mažiau yra augalinės kilmės maisto produktuose.

Dirbant sunkesnį fizinį darbą, reikia daugiau energijos ir daugiau lipidų. Su maistu suvartojama nuo 1 iki 2,5 g lipidų 1 kg kūno svorio. Mūsų respublikoje daugiausia vartojami gyvulinės kilmės lipidai. Beje, vienarūšiai lipidai nėra biologiškai vertingi. Racionaliausias maisto mišinys, kurį sudarytų 60-70% gyvulinės ir 30-40% augalinės kilmės lipidų.augalinės kilmės lipiduose yra būtinų organizmui nesočiųjų riebalų rūgščių (linolo, linoleno, arachidono), kurios veikia kaip vitaminai.
Į organizmą lipidai patenka ne tik su maisto produktais. Gana dideli jų kiekiai gali susidaryti organizme iš kitų junginių (angliavandenių, baltymų), kai per gausiai maitinamasi ir mažai judama arba sutrinka medžiagų apykaitos reguliacija.

LIPIDŲ VIRŠKINIMAS

Lipidai – daug energijos turintys junginiai. Žmogaus organizme per jų kitimo procesus tenkinama maždaug 25 – 30% energijos poreikių. Atsižvelgiant į darbo pobūdį, klimato sąlygas, lytį ir kitus veiksnius, suaugusiam žmogui per parą reikia 70 – 120 g augalinių ir gyvulinių lipidų. Didžiausią lipidų dalį mūsų maisto racione sudaro riebalai. Su gyvuliniais lipidais gaunami riebaluose tirpstantys vitaminai (A, D, K, E). Augaliniuose riebaluose yra nemažai polinesočiųjų riebiųjų rūgščių. Iš jų susidaro labai svarbios ir organizmui būtinos medžiagos – prostaglandinai (hormonai).
Tarpiniai riebalų apykaitos produktai vartojami fosfolipidų bei kitų organizmo junginių sintezei.
Riebalų (aciglicerolių, gliceridų) hidrolizę virškinimo trakte katalizuoja esterazių poklasio fermentas lipazė. Gliceridų virškinimas prasideda skrandyje, kurio sultyse yra lipazės. Tačiau lipazė katalizuoja tik emulsuotų riebalų, pavyzdžiui, pieno riebalų, hidrolizę. Pagrindinė riebalų virškinimo vieta yra žarnynas, pirmiausia – dvylikapirštė žarna. Į ją patenka kasos liaukos išskiriamos virškinimo sultys, kuriose yra lipazės. Taip pat į tą pačią virškinimo trakto dalį iš tulžies pūslės patenka tulžis, kurioje yra riebalams virškinti būtinų tulžies rūgščių. Tulžies rūgščių poriniai junginiai, ypač druskos, yra aktyviosios paviršiaus medžiagos, gerai emulsuojančios riebalus. Emulsuotus riebalus gerai atakuoja lipazė, todėl jie jau gali būti hidrolizuojami iki glicerolio ir riebiųjų rūgščių.
Tulžies rūgštys sintetinasi kepenyse, iš kurių patenka į tulžies pūslę.
Natūraliuose riebaluose visada esti šiek tiek laisvųjų riebiųjų rūgščių (LRR). Be to, jų gali susidaryti skrandyje hidrolizuojantis emulsuotiems riebalams. Žarnyne LRR reaguoja su žarnų sultyse esančiais karbonatais ir susidaro jų druskos, kurios taip pat emulsuoja riebalus. Šiek tiek reikšmės riebalų emulsavimui gali turėti ir CO2, kuris išsiskiria reaguojant žarnų sulčių hidrokarbonatams su maisto masėje esančia druskos rūgštimi (HCl yra skrandžio sultyse, kur ji ir susimaišo su maisto mase). Svarbiausi riebalų emulsikliai yra tulžies rūgštys ir jų druskos. Tai emulsuojamoji tulžies rūgščių funkcija. Emulsikliai išsidėsto ant riebalų dalelių taip, kad jų hidrofilinės grupės atkreiptos į vandens, o hidrofibinės – į riebalų fazes; riebalai negali sulipti į vientisą masę, padidėja bendras jų paviršiaus plotas, kartu ir fermento bei riebalų sąlyčio paviršius.

Dėl to sustiprėja katalizuojantis lipazės veikimas ir padidėja hidrolizės greitis. Tam tikros kasos liaukos ląstelės sintetina neaktyviąją lipazę (profermento būklė). Veikiama tulžies rūgščių druskų ji virsta aktyviąja. Tai aktyvinamoji tulžies rūgščių funkcija.

Triacilglicerolių hidrolizė vyksta palaipsniui. Lengviausiai ir pirmiausia hidrolizuojasi 1, 3 – esterinės jungtys. Kasos liaukos ląstelių išskiriama lipazė katalizuoja triacilglicerolių hidrolizę ir susidaro mono- bei diacilgliceroliai:

2 padėtyje esančios esterinės jungties hidrolizę katalizuoja kita lipazė:

Nustatyta, kad virškinimo trakte apie 50 proc. maisto riebalų hidrolizuojasi iki galo, t.y, iki glicerolio ir LRR, 3.10 proc. rezorbuojasi triacilglicerolių pavidalu, t.y lieka nehidrolizuoti. Likę riebalai hidrolizuojasi iš dalies ir daugiausia susidaro 2-monoacilglicerolių.
Kasos sultyse yra įvairių esterazių, pavyzdžiui, katalizuojančių tik trumpos grandinės riebiųjų rūgščių esterių, cholesterolio bei kitų sterolių esterių hidrolizę. Šios esterazės aktyviai veikia taip pat tik esant tulžies rūgščių.
Fosfolipidų hidrolizę katalizuoja specifinės esterazės – fosfolipazės A, B, C, D ir lizofosfolipazės. Kiekviena jų katalizuoja skirtingos esterinės jungties hidrolizę.
Taigi virškinant lipidus, virškinimo trakte susidaro glicerolis, cholinas, kolaminas, LRR, steroliai bei kiti laisvi lipidų komponentai, monoacilgliceroliai, diacilgliceroliai, lieka ir chemiškai nepakitusių. Visi šie junginiai rezorbuojasi žarnyno sienelių ląstelėse. Tulžies rūgštys, susijungusios su riebiosiomis rūgštimis, sudaro tirpius kompleksus, kurie lengvai rezorbuojasi į žarnyno ląstelių epitelį. Riebioji rūgštis ištirpsta tulžies rūgščių miceliniame tirpale, kai ją apsupa tulžies rūgščių molekulės. Kuo ilgesnė riebiosios rūgšties grandinė, tuo daugiau tulžies rūgščių molekulių turi ją apsupti. Žarnų epitelyje kompleksai suyra, atskilusios laisvos tulžies rūgštys per vartinę veną patenka į kepenis, o iš jų į tulžies pūslę, iš kur su tulžies sekretu vėl išsilieja į dvylikapirštę žarną.
Vadinasi, žarnų epitelyje susikaupia visi lipidų virškinimo produktai, iš kurių čia pat, t.y epitelyje, vyksta pirminė savitųjų organizmo lipidų sintezė (resintezė). Ląstelėse lipidai vartojami energijai gauti (oksiduojasi), be to, jie reikalingi gaminantis biologiškai svarbiems junginiams – tulžies rūgštims, hormonams, vitaminams. Lipidai gali susikaupti ir tokiu būdu sudaryti riebalinį audinį. Tokiame audinyje 30% vandens. Didžiausią jo sausųjų medžiagų dalį sudaro lipidai, apie 5% – baltymai ir maždaug tiek pat – neorganinės medžiagos. Riebaliniame audinyje lipidai nėra inertiški. Čia jie skyla ir sintetinasi. Šie procesai priklauso nuo organizmo energinių poreikių bei lipidų kiekio maiste.
Per parą žmogaus virškinimo trakte gali absorbuotis iki 100-150g lipidų, kartais net iki 300g. Maisto lipidams būdingas sviesto, žuvies taukų, alyvų, kukurūzų, sėmenų, sojos aliejų ir kitoms riebalų rūgštims.
Organizme hidrolizuojami ir ląstelėse esantys lipidai. Šį procesą taip pat katalizuoja lipazės, kurių yra kiekvienoje ląstelėje. Priešingai nei su maistu patenkančių lipidų, ląstelės lipidų emulguoti nereikia: jie yra labai smulkių dalelyčių pavidalo, todėl lengvai veikiami fermentų.
Nustatyta, kad lipidų apykaitos reguliavimui didelės reikšmės turi hormonai – adrenalinas ir insulinas. Svarbus lipidų apykaitos reguliatorius yra kepenys. Į jas su krauju patekę lipidai atitinkamai paskirstomi po organizmą. Dalis lipidų virškinimo produktų nepatenka į kepenis, o per limfinį lataką tiesiog patenka į kraują ar plaučius.

LIPIDŲ KITIMAS ORGANIZMO LĄSTELĖSE

Audiniuose lipidai, katalizuojami lipolitinių fermentų, hidrolizuojasi iki glicerolio, riebiųjų rūgščių ir kitų jų komponentų.
Riebalų hidrolizę (lipolizę) ląstelėse katalizuoja triacil-, diacil- ir monoacilglicerolipazės. Triacilglicerolipazė gali būti aktyvios ir neaktyvios formos. Aktyvioji forma susidaro fermentui prisijungus fosfatinę grupę. Šį procesą katalizuoja proteinkinazė, kurią aktyvina cAMP. Hormonai gliukagonas, adrenalinas, AKTH aktyvina adenilatciklazę, kuri katalizuoja cAMP susidarymo reakciją. Šie hormonai aktyvina visą lipolizės procesą. Insulinas slopina proteinkinazės aktyvumą, kartu ir lipolizės procesą. Neaktyvioji triacilglicerolipazės forma susidaro jai defosforilinantis. Šią reakciją katalizuoja fosfatazė:

Glicerolis, katalizuojamas glicerolkinazės, esant ATP, aktyvinasi ir virsta glicerolio fosfatu. Šis gali oksiduotis iki gliceraldehido fosfato, kurio tolesnė oksidacija sutampa su glikolizės proceso reakcijomis.
Lipidų sudėtyje buvę aukštesnieji alkoholiai oksiduojasi iki rūgščių, kurios kinta kaip ir riebiosios rūgštys.

RIEBIŲJŲ RŪGŠČIŲ OKSIDACIJA

Riebalai hidrolizuojasi ląstelių citoplazmoje, o susidariusios riebiosios rūgštys oksiduojasi mitochondrijose. Vadinasi, riebiosios rūgštys turi pereiti per mitochondrijų membranas. Ląstelės citoplazmoje esančios rūgštys, veikiamos specifinio fermento – riebiųjų rūgščių tiokinazės – aktyvinamos ir po to perduodamos į CoA.

Tiokinazė, kaip ir visos kinazės, aktyviai veikia esant magnio jonų. Šie procesai vyksta išorinėje mitochondrijos membranoje. Riebiųjų rūgščių oksidacija vyksta ant vidinės membranos. Oksiduojantis riebiosioms rūgštims, išssiskiria daug energijos.

Ląstelėse kinta ir kiti lipidai. Fosfolipidų komponentai – glicerolis, riebiosios rūgštys – taip pat oksiduojasi. Fosforo rūgštis vartojama įvairiose fosforilinimo reakcijose. Azotinės bazės gali kisti įvairiai. Pavyzdžiui, serinas, treoninas gali būti vartojami baltymų sintezei, gali oksiduotis iki galutinių apykaitos produktų.

Steridų komponentai steroliai organizmo ląstelėse įvairai vartojami. Žmogaus ir aukštesniųjų gyvūnų organizme svarbiausias jų – cholesterolis – vartojamas tulžies rūgščių, steroidinių hormonų, vitamino D3 sintezei.

Cholesterolis ir jo esteriai sudaro apie 0,2 proc. žmogaus kūno masės. Normalus jo kiekis kraujyje yra 160 – 220 mg/100g. Dalis su tulžimi į žarnyną patekusio cholesterolio, veikiant mikroflorai, redukuojasi į koprosterolį ir pasišalina su ekskrementais, o likusi dalis vėl rezorbuojasi.

Acetoniniai (ketoniniai) kūnai. Tam tikromis sąlygomis (badaujant, sergant cukriniu diabetu ir t.t) kraujyje atsiranda acetono, acetoacto rūgšties, 3 – hidroksviesto rūgšties. Šie junginiai vadinami acetoniniais, arba ketoniniais, kūnais. Jie susidaro kepenyse. Didesnis acetoninių kūnų kiekis šlapime rodo lipidų bei angliavandenių apykaitos sutrikimus, kai ne visas susidaręs acetil – CoA Krebso cikle oksiduojasi. Acetoniniai kūnai gali susidaryti ir iš riebiųjų rūgščių oksidacijos tarpinio produkto acetoacetil – CoA.

LIPIDŲ SINTEZĖ ORGANIZME

Kartu su lipidų skilimu ir oksidacija ląstelėse vyksta ir jų sintezė. Tam pirmiausia turi sintetintis lipidus sudarantys junginiai – riebiosios rūgštys, glicerolis, steroliai ir kiti komponentai.

KITŲ LIPIDŲ KOMPONENTŲ SINTEZĖ

Glicerolio sintezei ląstelėse gali būti vartojami glikolizės procese iš gliukozės susidarę fosfatai: gliceraldehido fosfatas ir dihidroksiacetono fosfatas. Didžioji cholesterolio dalis į žmogaus organizmą patenka su maistu. Aktyviausiai šis procesas vyksta kepenų ląstelėse.
Cholesterolis organizme gali sintetintis iš angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos metu susidariusio acetil – CoA. Kita vertus, iš cholesterolio susidaro tulžies rūgštys, kai kurie hormonai, vitaminas D ir kiti junginiai.

Fosfolipidų sintezei reikiamos azotinės bazės susidaro iš aminorūgščių. Pavyzdžiui, kolaminas (2-aminoetanolis) susidaro dekarboksilinantis aminorūgščiai serinui:

KITŲ LIPIDŲ SINTEZĖ

Pagrindiniai pradiniai lipidų sintezės junginiai yra piruvo rūgštis ir acetil-CoA, t.y tarpiniai gliukozės metabolizmo produktai. Angliavandeniai ypač intensyviai virsta riebalais bei kitais lipidais kepenyse ir riebaliniuose audiniuose, todėl su maistu patenkantis angliavandenių perteklius kaupiasi organizme riabalų pavidalu.
Labai svarbios riebalų apykaitai kepenyse yra lipotropinės medžiagos, kurios apsaugo kepenis nuo per didelių riebalų sankaupų. Tokios medžiagos yra labilias metilo grupes turintys junginiai – cholinas, metioninas ir kt. Fosfolipidai vaidina svarbų vaidmenį pernešant riebiąsias rūgštis iš kepenų į periferinius audinius ir apsaugant kepenis nuo kepenų riebalinės infiltracijos.
Lipidų apykaitos reguliavimo mechanizme svarbus yra hormonų vaidmuo. Hormonai veikia lipidų apykaitoje dalyvaujančias fermentines sistemas. Hormonų įtaka lipidų apykaitai labai įvairi. Pavyzdžiui, augimo hormonas skatina lipidų sintezę kepenyse, tačiau skatina ir riebiųjų rūgščių oksidaciją, acetoninių kūnų susidarymą. Lipidų apykaitai įtakos turi ir adrenalinas bei lytiniai hormonai. Pagrindinis lipidų apykaitos procesus reguliuojantis hormonas yra insulinas. Jis turi įtakos lipidų rezorbcijai, reguliuoja tarpines jų apykaitos proceso stadijas, skatina lipidų kaupimąsi riebaliniuose audiniuose ir jų sintezę iš angliavandenių. Žarnų sienelių ląstelės gamina sekretą, skatinantį kasos ir kepenų funkciją, cholecistokininą, skatinantį tulžies išsiskyrimą, kas turi didelę reikšmę lipidų virškinimui ir rezorbcijai.

Leave a Comment