Keramika

Visiems gerai žinoma AB „Dvarčionių keramika“. Ji yra didžiausia keraminių plytelių gamintoja Baltijos šalyse, siekianti toliau augti ir plėsti savo rinkos dalį, siūlo vartotojui aukščiausios kokybės produkciją ir paslaugas.
AB “Dvarčionių keramika” kokybės politikos rezultatai:
AB “Dvarčionių keramika” gaminama produkcija atitinka aukščiausius kokybės reikalavimus, nustatytus Lietuvos valstybinių institucijų, o pagal daugumą techninių parametrų žymiai viršija Europos standartų keliamus reikalavimus.
· AB ,,Dvarčionių keramika” gaminamos keraminės glazūruotos grindų ir sienų plytelės yra ne kartą nugalėjusios Lietuvos pramonininkų konfederacijos organizuojamame, “Lietuvos metų gaminio” konkurse, kuriame ABB ,,Dvarčionių keramika” dalyvauja nuo 1998 m.
· Produkcija puikiai vertinama Lietuvos bei tarptautinėse parodose.
· Aukščiausią gaminių kokybę užtikrinti ir nuolat palaikyti padeda moderni ir šiuolaikiška keraminių plytelių bandymų laboratorija, kurioje kruopščiai tikrinami produktų techniniai parametrai.
LST EN ISO 14001 sertifikatas
2002 metų lapkričio mėnesį AB “Dvarčionių keramika” buvo įteiktas sertifikatas, patvirtinantis, kad įmonėje yra įdiegta aplinkos apsaugos vadybos sistema, atitinkanti standarto ISO 14001 reikalavimus. Aplinkos apsaugos sistema yra viena iš įmonės valdymo priemonių, padedančių nustatyti dėl įmonės veiklos atsirandančius aplinkos pokyčius, jų reikšmingumą ir būūdus, negatyviam poveikiui aplinkai sumažinti. Šis aplinkos apsaugos vadybos sistemos sertifikatas užtikrina, kad AB „Dvarčionių keramika” aplinkos apsaugos vadybos sistema yra veiksminga.
Pagrindinės aplinkos apsaugos veiklos kryptys AB “Dvarčionių keramika”:
– sukurti efektyvią aplinkos vadybos sistemą, atitinkančią ISO 14001 reikalavimus;
– vykdyti ir planuoti ve

eiklą, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus aplinkos apsaugai;
– mažinti susidarančių atliekų kiekį, užtikrinti racionalų jų tvarkymą;
– mažinti energetinių resursų sąnaudas produkcijos vienetui;
– ugdyti tinkamą darbuotojų ir bendrovės partnerių požiūrį į aplinkos apsaugą, siekiant jų supratimo ir bendradarbiavimo aplinkos apsaugos gerinimo tikslams pasiekti.
2003 m. sausio 2 d. Lietuvos nacionalinis akreditacijos biuras išdavė akreditavimo pažymėjimą, kuris liudija, kad AB ,,Dvarčionių keramika” bandymų laboratorija atitinka standarto LST EN ISO/IEC 17025:2000 ,,Bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencija. Bendrieji reikalavimai (ISO/IEC 17025:1999)” reikalavimus ir yra akredituota atlikti keraminių plytelių bandymus ir atranką.
Šioje plytelių bandymų laboratorijoje gali būti bandomos:
1) keraminės sienų plytelės;
2) keraminės grindų plytelės;
3) keraminės fasado plytelės;
4) akmens masės plytelės.
Produkcijos kokybė ir techninės charakteristikos yra tikrinamos pagal šiuos parametrus:
1) matmenys, forma ir paviršiaus kokybė;
2) įmirkis;
3) stipris lenkiant;
4) gilusis dilumas;
5) glazūruotų pllytelių dilumas;
6) dilumo laipsnis;
7) tiesinis šiluminis plėtimasis;
8) terminis atsparumas;
9) glazūruotų plytelių atsparumas trūkinėjimui;
10) cheminis atsparumas;
11) atsparumas dėmių susidarymui;
12) paviršiaus kietumas pagal Moso skalę

Svarbiausi keramikos centrai Žemaitijoje
Liudas Strolis, studijavęs keramikos meną Paryžiuje, 1937 metais rašė, kad esą žemaičiai turį moliui jautrų meno pajautimą. Jis pripažino, kad techniškuoju išpildymu, meniniu formos ir dekoravimo pajautimu, žemaičių keramika anuomet buvusi priešaky. Kai kurios Žemaitijos vietovės užėmė vadovaujančias pozicijas net Lietuvoje. L. Strolis išskyrė svarbiausius keramikos centrus Žemaitijoje, kurių tarpe – Viekšniai, Kuršėnai ir jų apylinkės, Tauragės ap

pylinkės, Bazilijonai.
VIEKŠNIAI
Nedidukas miestelis ant Ventos upės kranto, Žemaitijos šiaurės vakaruose, ilgą laiką vadintas žemaičių keramikos lopšiu. Čia buvo geriausias molis, čia ir geriausi puodai gimdavo. Molį kasdavo Čakų kaime. Iškasę duobes, molį išimdavo gabalais. Viekšnių „gancarnėse” (taip buvo vadinamos puodžių dirbtuvės) nuolat virė darbas. Jomarkuose puikuodavosi puodai su viekšniškiams būdinga formos ir sodrių žemės spalvų įvairove. Glazūruotuosius viekšniškiai buvo praminę „paliavonais”.
Pasakojama, kad pirmieji puodžiai čia buvę atvykėliai. Tai iš Rusijos atsikraustę žmonių vadinami „vokietukai” ir iš Rygos atsikėlę latviai. Juos čia esą traukęs geras molis ir tai, kad šiose apylinkėse nebuvo kitų šios srities amatininkų, bei viliojantis uždarbis.
Pirmieji atvykėliai nebuvę geri puodžiai. Tai tik Rusijos meisterių gizeliai. Savo krašte negaudami darbo, jie ieškojo savarankiško užsiėmimo, geresnių salygų dirbti, o tai radę jau derlingo lauko nebeapleido. Viekšniškiai, kiek padirbėję pas atvykėlius, pasimokę pas juos, pradėjo patys savarankiškai darbuotis. Jie steigė savas gancarnes. Buvo laikotarpis, kai puodų dirbtuvės čia atsidarydavo viena po kitos. Šio amžiaus pradžioje Viekšniuose gyveno visas būrys vietinių puodžių.
Labiausiai gerbiamam šio seno amato meistrų būriui priklausė Gerika, broliai Urvikiai, Voveriai. Tarp senųjų puodžių garsėjo ir du žydai: Iršas ir Šikis. Vėliau – vyras ir žmona Pakalniškiai, Šliauderis, Lengvenis, Mockus, Tarauskas, Kenstavičius. Šiuo metu iš garsiųjų Viekšnių pu
uodžių gyvas yra likęs tik Leonas Voveris ir Valerija Pakalniškienė.
Puodų kelionės
Dardėjo viekšniškiai prisikrovę į savo vežimus molio dirbinių. Pasklido Viekšnių puodai po tolimus kraštus. Net į Moldaviją, Benderus surado jie kelią. Į tas vietas jau daug vėliau užklydęs tūlas viekšniškis vienuose namuose buvo pavaišintas puodeliu arbatos. Atpažinęs savitą puodelio spalvą ir formą, apvertė jį dugnu, o ant jo rado įspaustas raides “GERIKA VĖIKŠNE”.
Daug viekšniškių puodų pasiekė Latviją. Iš Rygos gausūs svečiai atvažiuodavo į Viekšnių jomarkus, o ir patys viekšniškiai, dar neišvažinėję visos Lietuvos, dažnai pasukdavo pas artimiausius kaimynus. Būdavo ir taip, kad į Latviją gyventi išvažiuodavo patys Viešnių meistrai. Leonas Voveris pasakojo gyvenęs kurį laiką Skrundoje, vėliau Jelgavoje ir ten žiedęs puodus. Esą, tada latviai nelabai šiuo amatu užsiėmė. Jie ne žiesdavo, o į gipsines formas liedavo. Į Latviją išvažiuodavo čionykščiai ir tuomet kai Viekšniuose jiems per ankšta pasidarydavo.
Keliavo Viekšnių puodai ir į Baltarusiją, ir į Ukrainą.
Puodininkystės tradicijos Viekšniuose šiandien
Viekšniai – buvęs puodžių miestelis. Tai primena ir kukli gatvė senojoje miestelio dalyje. Ji Poudininkų vardu ir tebevadinama. Čia vienas greta kito šio amžiaus pradžioje rikiavosi puodžių šeimų kiemai: Antano Urvikio, Teodoro Urvikio, Mockevičiaus. . .
Senoje Viekšnių vaistinėje tebėra dar prieš I-ąjį pasaulinį karą daryti puodžiaus Mockevičiaus indeliai.
Miestelio bažnyčioje puikuojasi keramikiniai „bukietnikai”, tokie, kokius tik viekšniškiai meistrai mo
okėjo padaryti.
Pasakoja, kad Milių kaime, pas Strigūną, 1968 metais dar tebebuvusi krosnis su 1779 metų datuotais kokliais.
Via tai būta. Senosios gansarnės jau nebeveikia. Jose tarsi ir laikas sustojo.
Sustojusių žiedimo ratų tyloje kalba praeitis.
KURŠĖNAI IR JŲ APYLINKĖS
Žemaitijos puodžių sostinė
Iš vienos pusės pro Kuršėnus prateka Venta, iš kitos miestelį supa ištisas ežerynas. Tai – nedidelių vandens telkinių, apaugusių nendrėmis, grandinė. Esą jų vietoje buvę molio karjerai. Ilgainiui požeminiai vandenys pastaruosius apsėmė, sukurdami šiose apylinkėse ežeringą peizažą.
Dėl gausių raudonojo molio telkinių Kuršėnuose jau senovėje suklestėjo puodininkystė, o pats miestelis ilgainiui buvo pramintas „puodžių sostine”.
Puodžiai nuomavo žemės sklypus pačių grafų Pliaterių žemėse.
Po pirmojo pasaulinio karo Kuršėnuose būta apie dvidešimt puodžių šeimų. Nepamirštos puodžių O. Ničikauskienės, tėvo ir sūnaus Jonų Vertelių, Vlado Domkaus, J. J. Paulauskų pavardės. Iš jų patarimų ir pamokymų yra gavę šiandien dar gyvi puodžiai broliai Stupurai, Jadvyga Vertelienė, Antanas ir Elena Sutkauskai, daugelis kitų meistrų.
Praeities reliktai
Kaip apie egzotiškus dalykus iš senųjų meistrų lūpų šiandien klausomės pasakojimų apie anuomet savaime suprantamą, o mums šiandien netikėtą jų darbų būdą, naudotus įrankius, medžiagas.
Jų darbas itin išsiskiria natūralumu ir paprastumu.
Molį minkydavo kojomis. Vasarą – basi, žiemą – su kojinėmis, kad ne taip kojos šaltų. Apie tai iš savo jaunystės dar prisimena aštuoniasdešimtmetė Jadvyga Vertelienė. Tai teko jai pačiai patirti savo uošvio dirbtuvėje. Atsinešę molio gabalus dėdavo juos ant grindinio ir mindavo po vieną. Mindavo tol, kol šis pasidarydavo minkštas ir putlus. Po to ant jo dėdavo kitą gabalą ir vėl mindavo. Taip per tris kartus.
Iki tol, kol nebuvo glazūros, čionykščių „paliava” vadinamos, dirbinių paviršius būdavo padengiamas kitoniškai: natūraliomis medžiagomis. Dar senasis Jonas Vertelis pasidarydavo iš ruginių miltų vadinamą „būzę” ir į ją merkdavo ką tik iš krosnies ištrauktus puodus. Kitose Lietuvos vietose, kur keramika taip pat turi senas tradicijas, yra žinomi panašūs būdai: merkimas į rūgštį, padarytą iš ruginių, avižinių ar grikių miltų, kartais paruoštą ir iš burokų arba kopūstų.
Molinių indų paviršiaus sakavimas ir vaškavimas – taip pat senos gudrybės, atėjusios iki mūsų dienų. Vaškuojamas molinis indas įgauna intensyvesnę spalvą: raudonas molis tampa sodriai rudas. Tarp A. E. Sutkauskų darbų taip pat yra vaškuotų dirbinių.
Puodams marginti naudodavę „makmaditelį”. Taip įmantriai vadino molinį indelį su snapeliu. Snapelyje įtaisydavo žąsies plunksną storuoju galu. Į šį indelį būdavo pilami dažai. Kai piešdavo raštus, jį laikydavo pasvirą.
Dekoravimas
Paklausus viekšniškio puodžiaus apie kuršėniškių keramiką, anas pastebi, kad Kuršėnuose daugiau visokiausius raštus išpaišo.
Iš tiesų, raštų gausumo ir įvairumo Kuršėnų dirbiniai nestokojo, nors žemaičių taikomajam menui gausus dekoras nėra būdingas. Bet čia kušėniškiai šypteli:
– O mes jau ant rubežiaus.
Per savo gyvavimo laiką pati Kuršėnų keramika, jos dekoravimas buvo įgavęs savitų bruožų, išskiriančių ją iš kitų Lietuvos vietų keramikos. Šios taikomosios liaudies meno šakos žinovai, surinkę dekoravimo pavyzdžius, pastebi, kad „vyrauja augalinis ornamentas, kiek sugeometrintas, bet ryškus nors augalas ir stilizuotas” (V. Kudirka. „ Lietuvos puodžiai ir puodai”).
Įdomi detalė: 1922 m. lenkų dailininkas J. Perkovskis, aprašydamas vieną iš taikomojo liaudies meno šakų – skrynių tapybą, pastebėjo, kad vakarų žemaičiuose skrynių dekoravime taip pat vyraująs augalinis (gėlių) ir pagalbinis (geometrinis) ornamentai (E. Usačiovaitė. „Lietuvių liaudies ornamentai”).
Dekoruoti savo dirbinius Kuršėnų puodžiai pradėjo dar amžiaus pradžioje. Esą Jono Vertelio dirbtuvė buvusi viena iš pirmųjų Lietuvoje, kur dirbiniai pradėti dekoruoti baltuoju moliu (angobu).
Dekoruodavo moterys.
Kokia raštų prigimtis? Kokia jų kalba?
Jadvyga Vertelienė pasakoja, kad paišydavo tai, ką širdis liepdavo. Jokių mokslų nebuvo išėję. Viskas iš savęs. Šviesios atminties puodžiaus J. Paulausko žmona sakydavusi, kad dekoravimas jai būdavęs pats dūšios atsigavimas. Raštus ji kurdavusi spontaniškai, improvizuodama. Elena Sutkauskienė prisipažįsta, kad jai geriausia viską daryti rytais: per naktį visokių raštų prisigalvoji, o ryte – į dirbtuvę.
Tradicija ir improvizacija
Iš A. Sutkausko prisiminimų: „Atėjo kartą pas mane senas ir patyręs meistras, paliko man savo darbo įrankius, sakydamas, kad jam jau viskas esą baigta. Daugiau nedirbsiąs – viską, ką turėjęs padaryti, jau padaręs, o dabar jau esąs per senas”
Tai būta šviesios atminties Vlado Domkaus, seno Kuršėnų puodininkystės tradicijų puoselėtojo. A. Sutkauską jis aplankė prieš gerą dešimtį metų.
Vlado Domkaus darbai plačiai garsėja kaip išlaikę geriausias liaudiškas Kuršėnų podininkystės tradicijas. Iki šiol jo namuose yra išlikę jo žiestų ąsočių, dubenų. Subtilias, bet neprašmatnias formas sušildo šioms vietovėms būdingo ornamento ritmai. Daug V. Domkaus darbų yra ornamentavusi J. Vertelienė.
Jeigu Domkaus dirbiniai vertingi savo tradicionalumu, tai A. E. Sutkauskų darbai – savo formos, dekoro, paskirties įvairove. Čia puikiai sugyvena tradicija ir kūryba.
A. Sutkauskas dar neseniai žiedė tradicines aguonmales, vad. „čerpėmis”. Tai dubuo, aukštomis, viduje grublėto paviršiaus sienelėmis. Jame kūčioms, ratu sukant kirvakotį, būdavo trinamos aguonos. Sako, ir dabar Sutkauskai per kūčias pasinaudoja „čerpe” aguonpienį darydami.
Seniau naudoti lauknešėliai išlaikę tradicinę žiedimo formą įgauna įdomių spalvų naudojant raudono ir balto molio masę, dekoruojant reljefiniu ornamentu ar padengiant dirbinio paviršių vašku.
Įspūdingai atrodo tradiciniai „lekai” (didelės talpos indai vynui, aliejui) ir jų kontrastinga puošyba: ypač stambiais ornamentais arba visiškai smulkiu geometriniu ritmu.
Kai kurių Sutkauskų dirbinių formas padiktuoja pati jų paskirtis: jei indas skirtas medui, tai jo ąselė tampa bitės gylio prototipu, jei beržo sulai – tai paties beržo žievės fragmetu ir kt.. Įvairios ir savitos yra A. Sutkausko dirbinių ąselės. Jos meistriškai paverčiamos dekoratyviomis indo detalėmis. Sutkauskai mielai ekserimentuoja, perimdami senojo lietuvių liaudies meno tradicijas. Pripažįstama, kad jų dirbiniuose yra išlaikytas sveikas formos saikas.
Apie pradžią, patirtį ir džiaugsmo akimirkas
Karčiausią darbo dalį puodžiaus dirbtuvėje būtų teisinga sieti su pirmaisiais bandymais ir pirmomis nesekmėmis. Apie jas, panašiai kaip J. Paulauskas, galėtų papasakoti dažnas puodžius. Štai ką yra porinęs J. Paulauskas: „Iš pradžių darbas nesisekė, patirties nebuvo. Įmesdavau į puodo vidų lenciūgo galą ir siekdavau, kad bent šiek tiek gumbus ir pūsles aplygintų (.). Tačiau darbas patiko ir į jį gilinausi. Taip pamažu perpratau amato paslaptis.”
Šiandien garsiajam puodžiui jau būtų 100 metų. Vyresnieji Kuršėnų meistrai gerai prisimena puodžių Paulauskų šeimyną. Sako, pas juos „universitetus” yra išėję daug šiandien dirbančių keramikų. Paulauskų sodyboje vykdavę susitikimai, atvažiuodavę ir Latvijos keramikai, čia būdavo mokomi jaunieji, čia rengdavo „puodų daužynes”. Jų metu šeimininkas, pagautas įkvėpimo, ne tik brokuotus, bet ir sveikus puodus daužynėms nešdavęs. Būdavo, užmauna puodą ant ilgos karties/baslio ir vienas kuris užrištomis akimis turi jį nudaužti su pagaliu.
Kai sodyba ištuštėdavo, Paulauskas regzdavo naujas mintis: ”Vaikščioju galvodamas, net valgyti nebesinori. Ir nakčia sapnuoju vis ką naujo”.
Jadvygos Vertelienės jaunystėje naktys kartais tapdavusios kūrybiškiausiu ir darbingiausiu paros metu. Ji pasakoja: „Kartą paišau raštus, džiaugiuosi darbu, visai laiką užmiršau. Ir sutemo, ir naktis atėjo, o auštant tarpdury staiga išdygsta uošvis, senasis Jonas Vertelis ir primena man, kad jau rytas.”

Keramikos raida nuo seniausių laikų iki XXI a.
Ankstyvojo laikotarpio keramika (nuo seniausių laikų iki XIV a.)
Moliniai buitiniai dirbiniai – patys ankstyviausi gentinės bendruomenės buityje. Ankstyvojo ir vidurinio neolito laikotarpiu (IV-III tūkst. pr. Kr.) susiklostė skirtinga Šiaurės Lietuvos (Narvos kultūros) ir Pietų Lietuvos (Nemuno kultūros) keramika. Vyravo dviejų rūšių indai: plačiaangiai, smailiadugniai verdamieji puodai ir pailgi arba apskriti dubenėliai, dažniausiai naudoti kaip šviestuvai. Vėlyvajame neolite (III-II tūkst. pr. Kr.) iš pietvakarių išplito virvelinė keramika, kuriai būdingi puodai, primenantys amforas su mažomis ąselėmis, puošti įspaustos virvės dekorą primenančiu ornamentu. Maždaug XVI a. pr. Kr. virvelinė keramika suskilo į keletą atmainų, kol išsirutuliojo vientisa brūkšniuotoji keramika, vyravusi visuose Rytų Lietuvos piliakalniuose, – įvairaus dydžio kibiro pavidalo mažai profiliuoti indai be ąsų, puošti brūkšneliais, pirštų įspaudais, gnaibymu. Kiek vėliau iš Vakarų atėjo grublėtosios keramikos banga. Jai būdingi dideli, aukšti, kibiro pavidalo puodai, kurių paviršius tarsi apdrėbtas skystu moliu. Vėlesnio periodo keramika (iki XIV a.), gausiai aptinkama piliakalniuose ir pilkapiuose, – buitinė, labai paprastų formų, mažai ornamentuota. Greta didelių puodų lipdyti maži puodeliai, kurie su maistu buvo dedami ir į kapus. Apie X a. pradėtas naudoti rankinis žiedžiamasis ratas, o XIII-XIV a. – kojinis žiedžiamasis ratas, maždaug tuo pat metu – ir specialios krosnys moliniams indams degti.
Gotikos laikotarpio keramika (XIV a. pabaiga-XVI a.)
Gotikos laikotarpio Europos šalių keramika nepasižymėjo puošnumu ir meniškumu. Išskyrus islamo kraštus ir tuo metu jiems priklausiusią maurų valdomą Ispaniją, kur gaminti prabangūs keraminiai indai, kitur keramika buvo dailiųjų liaudies amatų lygio ir gotikos stiliaus bruožais neišsiskyrė. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvą, kuri tik gotikos laikotarpiu įsiliejo į Europos šalių šeimą. Trakų pilies, Vilniaus Žemutinės pilies ir Vyskupų rūmų bei Gardino pilies kultūriniuose sluoksniuose aptikta buitinių indų: nedidelių ąsotėlių su viena ar keliomis ąselėmis, kartais piltuvėliais, įvairių puodynių, puoštų negiliai įrėžtu tiesių, laužytų linijų arba banguotu ornamentu, didesnių ir mažesnių dubenų, glazūruotu vidumi, karių gertuvių su plonais kakleliais ir vienu plokščiu, o kitu apvaliu šonu. Kartais indai glazūruoti vienos ar net kelių spalvų glazūromis. XIII a. Gardino Aukštutinės pilies dekorui panaudotos glazūruotos plytelės. Kai kada XI-XIV a. žiestų indų dugne buvo įspaudžiamas ženklas.
XIV a. pradėti gaminti kokliai (vad. puodyniniai), kurie pradžioje buvo formuojami ant žiedžiamojo rato ir mažai skyrėsi nuo tuometinių buitinių indų. XV a. iš puodyninių koklių susiformavo dubeniniai, ant kurių buvo daugiau vietos dekorui ir žaliai bei tamsiai rudai glazūrai.
Renesanso laikotarpio keramika
Renesanso laikotarpiu keramika atliko ne tik buitinę, bet ir dekoratyvinę funkciją. Keraminėmis detalėmis buvo puošiami pastatų išorės portalai, langų ir durų apvadai. Puodžių dirbtuvės telkėsi vietovėse, kur buvo tinkamo molio. Svarbi dekoratyvinės keramikos sritis buvo krosnių kokliai, kurie nuo XVI a. skirstomi į grotelinius (artimus puodyniniams, tik su kiaurymę uždengiančiomis grotelėmis), nišinius (cilindrinė forma perpjauta pusiau ir aprėminta architektūrinėmis detalėmis) ir plokštinius (stačiakampės formos paviršiumi su įspaustu ornamentu ir nužiestu kakleliu). Pakitusi koklių forma keitė pačios krosnies pavidalą (susiformavo vadinamoji renesansinė krosnis), kuri buvo patalpos puošmena ir suteikė daugiau vietos dekorui. Krosnys buvo mūrijamos iš kampinių, karnizinių ir karūninių koklių. Lietuviški renesansiniai kokliai buvo mažesni už europietiškus (nuo 15,7 x 15,7 cm iki 18,07 x 17,66 cm dydžio), dekoruoti geometriniu (treliažas, žuvies žvynai, kvedratas), augaliniu (rožė, tulpė, ąžuolo lapai, rugiagėlė, augalo stiebelis su lapais) ir figūriniu (portretai, giminių herbai, heraldiniai motyvai, figūrinės kompozicijos, alegorinės, mitologinės, medžioklės ir buitinės scenos) ornamentu, kuris dažniausiai buvo įspaudžiamas specialia forma (matrica). Renesansinių krosnių Lietuvoje neišliko, tačiau koklių aptikta buvusių rezidencijų archeologiniuose sluoksniuose (Vilniaus Žemutinės pilies, Kauno, Trakų, Panemunės pilių, kunigaikščių rezidencijos Viršupyje, kt.). Molinių indų formos, lyginant su gotika, mažai pakito. Lietuvos dailės muziejuje saugoma Vilniaus ir Panemunės pilių kasinėjimų archeologinė medžiaga – daugiausia architektūrinės detalės. Yra ir būdingų renesansinių koklių.
Baroko laikotarpio keramika
Neprarado populiarumo ir baroko laikotarpyje. Buitiniai indai mažai pakito, lyginant su ankstesniu laikotarpiu. Vilniuje ir Kaune dirbo puodžiai Mikalojus Trapevičius, Petras Šumanauskas, Laurynas Jurevičius, Petras Zobarskas, nuo 1658 m dirbęs Rusijos patriarchui Nikonui. Paįvairėjo jų glazūros. XVII-XVIII a. vis dar svarbus interjero akcentas buvo krosnys. Toliau buvo gaminamos jau renesanso metu susiformavę koklių rūšys. Padidėjo koklių formatas. Išliko tie patys puošybiniai motyvai (geometrinis, augalinis, figūrinis, heraldinis ornamentai), tik pakito kai kurių stilizacija, dinamiškesnė, laisvesnė ornamento traktuotė, įvairesnės glazūros. 18 a. puošnias krosnis statė meistrai Jokūbas Ruofas (Kražių kolegijoje, Vilniaus jėzuitų vienuolynuose prie Šv. Rapolo ir Šv. Kazimiero bažnyčių), Pantucijus Petrauskas (Vilniaus bernardinų vienuolyne, 1763). Lietuvos dailės muziejaus lietuviškų koklių rinkinyje didžiausią dalį sudaro 17-18 a. kokliai, puošti augaliniais motyvais, herbais, portretais, siužetinėmis kompozicijomis.
XVIII a. LDK didikų įsteigtose manufaktūrose pradėti kurti fajanso dirbiniai: Bialoje (Lenkija, 1738 įsteigė Ona Sanguškaitė-Radvilienė), Sveržnėje (Minsko sritis, 1742 įsteigė Mykolas Kazimieras Radvila), Telechanuose (Bresto sritis, XVIII a. II pusėje įsteigė Mykolas Oginskis), Glinske (Lvovo sritis, veikė XVIII a., įsteigė Radvilos), Kožece (Rovno sritis, 1784 įsteigė Juozapas Klemensas Čartoryskis). Pradžioje buitiniuose ir dekoratyviniuose induose sekta italų majolikos dirbiniais, Delfto fajansu, kinų ir Meiseno (kurio vertingi 18 a. pradžios pavyzdžiai saugomi LDM) porcelianu, vėliau suformuota savito stiliaus puošyba, kuri sietina su žaismingu rokokiniu porceliano dekoru Vakarų Europoje. Indus pradėta dengti grakščiu augaliniu ornamentu, gyvūniniais motyvais (paukščiais, drugiais), peizažais, gėlių girliandomis, portretais.
Klasicizmo laikotarpio keramika
Klasicizmo laikotarpiu Lietuvoje buvo išplitęs fajansas. Gamintas jau anksčiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų įkurtose šios rūšies dirbinių manufaktūrose Bialoje, Sveržnėje, Kožece, Neborove, Telechanuose (dab. Lenkija, Ukraina, Baltarusija). Vilniuje garsėjo Mato Navicko ir Jurgio Simanausko fajanso dirbtuvės, gaminusios buitinę ir dekoratyvinę keramiką, puošnius koklius. Taisyklinga klasicistinė forma, antikinių architektūrinių detalių (kolonų, puskolonių, antablementų) puošyba būdinga XVIII a. pab.-XIX a. I pusės krosnims.
18 a. pab. fajansiniuose induose vis dar buvo populiarūs rokokiniai pavidalai ir dekoras, primenantis Tolimųjų Rytų porcelianą. Padėtis pasikeitė XIX a. pradžioje, kuomet tapo madingi amforas ir kitus antikinius indus imituojantys dirbiniai, puošti girliandomis, medalionais, antikinių herojų figūromis. Plito klasicizmui būdingi neglazūruoti fajansiniai biustai, skulptūrėlės. 1790 m. Kožeco (dab. Ukraina) manufaktūroje pradėtas gaminti pirmasis Lenkijos-Lietuvos respublikoje kietasis porcelianas. Jį klasicistiniu dekoru šioje dirbtuvėje puošė J. Sobieskis, P. Smuglevičius.
Klasicistiniais buitiniais ir dekoratyviniais dirbiniais garsėjo keramikas Ignotas Ceizikas (1779-1860), kūręs vazas, vazeles, taures, pypkes, plaketes. Iš Lietuvoje priskaičiuojamų 8 keramiko darbų net 5 saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Puošniausi jo darbai – taisyklingos formos dekoratyvinės vazos (dvi jų yra LDM rinkinyje), primenančios graikiškas, dekoruotos reljefinėmis rožių girliandomis, emblemomis, antikiniais motyvais.
XIX a. lietuvių keramika
Buvo kuriama jau anksčiau veikusiose arba naujai steigiamose dirbtuvėse: Mato Navicko ir Jurgio Simanausko fajanso fabrikuose (abu įsteigti 1832 m.), N. Zubovo koklių fabrike Aleksandrijoje (Šiaulių apskr., įsteigtas 1886), Z. Lipšico keraminių indų fabrike Kuršėnuose (Šiaulių apskr.), P. Puzino keramikos fabrike Grūžiuose (Pasvalio rj.), M. Radvilos fajanso manufaktūroje Nieborove (Lenkija, Skernevicų vaivadija; įsteigta 1881), taip pat Varėnos, Vievio ir kt. keramikos įmonėse. Šiose dirbtuvėse gaminti dekoratyviniai ir buitiniai indai, kai kuriose – dar ir meniški kokliai (dažnai pagal dailininkų ir architektų, projektavusių pastatus, piešinius). Baranausko, Kareivos ir Römerių dirbtuvėse kurtas porcelianas.
Dalis indų sekė lietuvių liaudies keramikos formomis, kiti, ypač dekoratyviniai, buvo neobarokinių ir neorokokinių formų, puošti lipdytu arba spaustu reljefiniu dekoru. Vis dar populiarios buvo Meniškų koklinių krosnių (daugiausia neorenesansinio ir neobarokinio stiliaus) išliko Vilniuje: gyvenamasis namas Pamėnkalnio g. 1; Vilniaus g. 1; dab. Rašytojų sąjungos rūmuose; Pasvalio rajono Kalneliškių pradinėje mokykloje, kituose Lietuvos istorizmo pastatuose.
Keramika 1900-1918
XX a. pradžioje Lietuvoje profesionalų keramikų beveik nebuvo. Keraminių dirbinių poreikį tenkino kaimo puodžių ir miesto amatininkų dirbtuvių produkcija. Dirbiniuose vyravo liaudies keramikos, moderno ir istorizmo formos. Kaimo puodžiai daugiausia kopijavo lietuvių liaudies keramikos formas. Miestų amatininkų dirbtuvėse dažniausiai gaminta pagal iš užsienio atsisiųsdintų dirbinių katalogus. Savo kūrinius amatininkai puodžiai eksponuodavo žemės ūkio ir smulkiųjų verslų parodose.
Išliko tik pabiri faktai apie Pirmojo pasaulinio karo meto dailiųjų amatų raidą. Karo metu daugelis dailininkų pasitraukė į Vakarų Europą arba Rusiją. Okupuotoje Lietuvoje liko tik keletas. 1916 m. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, kolaborantų valdžia atidarė Vilniaus darbo namus (Wilnaer Arbeits Stuben) su lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų dirbtuvėmis. Jose vilniečiai amatininkai kūrė dailiuosius dirbinius ir eksponavo juos nuolatinėse Darbo namų parodose. Lietuvių dirbtuvėms vadovavo Antanas Žmuidzinavičius.
Keramika 1932-1939
Po Pirmojo pasaulinio buvo jaučiamas profesionalių keramikų stygius. Lietuvoje 3-ajame dešimtmetyje juos rengė tik amatų mokyklos ir amatininkų dirbtuvės. Tarp Švietimo ministerijos stipendininkų, siunčiamų į užsienį, daugiausia keramikų studijavo Bechino (Čekoslovakija) keramikos mokykloje. Kauno meno mokykloje Keramikos studija buvo atidaryta tik 1931 m. Pirmuoju studijos vedėju pakviestas Mažeikių gimnazijos dailės mokytojas Pranas Brazdžius, 1912-1917 m. studijavęs keramiką N. Gogolio taikomosios dailės mokykloje Mirgorode (Ukraina) ir Švietimo ministerijos siuntimu 1927 m. tobulinęsis Bechino keramikos mokykloje. Nuo 1934 m. studijai vadovavo iš mokslų Paryžiuje sugrįžęs Liudvikas Strolis. Kitas keramikų rengimo centras buvo 1935 m. įsteigta Kauno valstybinė keramikos mokykla, kuri 1936 m. pertvarkyta į Kauno I valstybinę amatų mokyklą.
3-4 dešimtmečių lietuvių keramikų kūryba buvo susijusi su bendromis dailės tendencijomis. Keramikoje išgarsėjo broliai Pranas ir Vytautas Brazdžiai. Pranas Brazdžius (1895-1982), kūrė buitinius ir dekoratyvinius indus, skulptūrinę keramiką. Įdiegė redukcinę glazūrą XX a. Lietuvoje. Jo keraminiai indai (servizai, dekoratyvinės vazos, lėkštės) klasikinių formų, dažnai puošti neaukštu lipdytu, raižytu augaliniu ir gyvūniniu dekoru, dengti įvairiaspalvėmis glazūromis. Dailininkas žiedė dekoratyvinius indus, lipdė ir spaudimo būdu gamino keramines skulptūrėles, daugiausia animalistine tema. Vytautas Brazdžius (1897-1969) pradėjo kūrybinį kelią beveik tuo pačiu metu. 1923-1926 m. studijavo Kauno meno mokyklos bendrame skyriuje. Vėliau, 1927-1929 m. mokėsi Bechino keramikos mokykloje. V. Brazdžius kūrė dekoratyvinius ir buitinius indus, smulkiąją keraminę skulptūrą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą užbaigė formą, pagal kurią turėjo būti išlieti Vyčiai visoms Lietuvos mokykloms. Po karo sovietų buvo represuotas, ištremtas į Sibirą. Iš tremties grįžo dvasiškai palaužtas. Abiejų brolių kūryba pasižymėjo realistine traktuote, saikinga stilizacija. Deja, abiejų keramikų kūrybinis palikimas išsklaidytas arba sunaikintas.
Žymiausio tarpukario laikotarpio keramiko Liudviko Strolio (1905-1996) kūryba formavosi Kauno ir Paryžiaus aplinkoje. 1926-1929 m. dailininkas mokėsi Kauno meno mokyklos bendrame skyriuje. Jį baigęs 1929 pradėjo studijuoti aukštesniajame tapybą (J. Vienožinskio studijoje). Mokslus tęsė Paryžiuje, Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje (pranc. Conservatoire National des Arts et Métiers), kur studijavo keramiką. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1934 m. dėstė Žemės ūkio rūmų organizuotuose keramikos kursuose ir Kauno meno mokyklos Keramikos studijoje. Nuo 1935 m. dar dirbo Kauno valstybinėje keramikos mokykloje.
Studijiniuose L. Strolio piešiniuose aiškiai juntama 3-4 dešimtmečių modernizmo – art deco įtaka. Dailininkui imponavo neoklasicizmas ir tarpukario Prancūzijos keramikų A. Dalpayrat’o, É. Decoeur’o, É. Lenoble’io kūriniai, kuriuose derinta art deco stilistika, Tolimųjų Rytų dvasia ir funkcionalizmo reikalavimai. Dailininko darbai išlaikę nacionalinį koloritą, jiems būdinga saikinga išraiška, išvengta art deco būdingos eklektikos ir margumo. L. Strolio alaus servizuose (1935, 1936) kūrybiškai plėtota liaudiška tradicija. Šiuos darbus galima priskirti nacionaliniam romantizmui – tarpukaryje plačiai propaguotam tautinio stiliaus tendencijai. Kituose dailininko darbuose ryšys su tautine tradicija nėra tiesiogiai išreikštas. Dekoratyvinėse vazose (vaza su dangčiu, 1935; vaza Valstybės banko interjerui, 1936; “Žuvų karalystė”, 1937) taupiai vartotos išraiškos priemonės. Klasikinės formos vazas supa negausūs dekoratyviniai motyvai: lipdytas dekoras ar poglazūrinė tapyba. Vieną gražiausių kūrinių – storasienę, monumentalių formų vazą “Flora” (1938) juosia ritmiškai šokančių ryškiaspalvių merginų reljefinis frizas. Neįmantri indo forma ir puošyba, rupaus paviršiaus paryškinimas liudija stiprią liaudiškos tradicijos įtaką.
L. Strolio kūryba ir pedagoginė veikla turėjo didelės reikšmės profesionaliosios keramikos raidai ir jos statuso išaugimui. Iki tol Kauno meno mokykloje keramiką daugiausia rinkdavosi tie, kurie nepatekdavo į kitas specialybes. Buvo manoma, kad keramika – ne menas, o amatas, nevertas talentingo žmogaus triūso. 4-ojo dešimtmečio II pusėje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo Kauno meno mokyklos keramikos absolventai: Vaclovas Miknevičius (1910-1989), Voldemaras Manomaitis (1912-2000), Bronė Bakutytė-Vosylienė (1904-1960), Emilija Vaškevičiūtė (1915-?), Pranas Steponavičius (1904-1966) ir kt. Jaunieji keramikai kūrė stilistiškai įvairius buitinius ir dekoratyvinius indus, tuo metu ypač populiarią skulptūrinę keramiką – žaidžiančius vaikus, lietuvaičių tautiniais drabužiais figūrėles, naminių gyvūnėlių ir miško žvėrelių kompozicijas. Darbuose derintos neoklasicistinės formos su tautiniais bei art deco stiliaus elementais. Lietuvos dailės muziejuje saugomi tarpukario laikotarpyje sukurti L. Strolio, V. Miknevičiaus ir V. Manomaičio darbai.
XX a. I pusės keramika išgyveno organizacinį periodą. Buvo akivaizdus atotrūkis tarp dinamiškos Vakarų Europos keramikos raidos ir dar nedrąsių, kartais net amatininkiškų lietuvių keramikų bandymų. Tačiau pirmieji žingsniai buvo svarbūs tolesnei lietuvių keramikos plėtotei.
Keramika 1945-1961
Karo metais ir pirmąjį pokario dešimtmetį stipriausios keramikos pajėgos buvo sutelktos Kaune, iš Kauno meno mokyklos išaugusioje Taikomosios dailės mokykloje (nuo 1941 institute), Keramikos studijoje. Jai vadovavo Liudvikas Strolis, technologiją dėstė Jonas Mikėnas, instruktoriumi dirbo Povilas Krivaitis. Keramikai dalyvavo “Dailės” kooperatyvo veikloje. Karo metu kūrė L. Strolis, V. Miknevičius, V. Manomaitis, P. Lapė, M. Bartusevičiūtė, I. Davidovaitė, E. Lukštaitė-Marčiulionienė, T. Slyvauskaitė-Miknevičienė ir kt. 1944 m. kovo-balandžio mėn. Kaune veikusioje Lietuvių dailės parodoje penki keramikai eksponavo 32 darbus.
Pasibaigus karui 1945 m. pradėjo veikti “Dailės” kombinatas Kaune, kuris buvo svarbiausia Lietuvos keramikų techninė bazė. Kombinate bendradarbiavo žymiausi respublikos keramikai. Jų darbų stilistiką ir techninę pusę apsprendė ne itin didelis glazūrų pasirinkimas ir tuo metu įsivyravęs liaudiškas stilius su paviršutiniškai stilizuotais lietuvių liaudies meno (margučių, skrynių tapybos, medžio drožybos) ornamentais. Šalia šių, ne itin išradingų kūrinių pradėjo plisti ir oficiozinio charakterio, didelio formato dekoratyviniai indai (dažniausia vazos), skirti ypatingų valstybės švenčių, jubiliejų progoms. Tokios vazos buvo masyvios, didelės, jų formos priminė klasikinius indus – amforas, kraterius, hidrijas ir kt. Jas dekoruodavo figūrinėmis kompozicijomis arba kitokiu ideologizuotą temą atitinkančiu dekoru. Figūrinėms kompozicijoms būdingas siužetiškumas, detalizavimas, linijinės perspektyvos principų plėtojimas. Reikšmingiausias tokio pobūdžio vazas sukūrė B. Zygmantaitė (“Šešiolika respublikų”, 1949), J. Kačinskaitė-Vyšniauskienė (“Pionieriai”, 1950), A. Pivoriūnas (“Derliaus atidavimas valstybei”, 1950) ir kt. Daug reprezentacinių vazų, dekoruotų politizuotais, aktualiais sovietinio gyvenimo siužetais sukūrė V. Miknevičius. Laikotarpio estetinius kriterijus atspindi vazos “Derliaus nuėmimas”, “Dirbam linksmai”, “Pionieriai Palangoje” (1950). Tačiau mechaniškas vaizduojamosios dailės principų perkėlimas į keramikos dekorą lietuvių keramikoje buvo trumpalaikis. Atidavę duoklę laikotarpio ideologijai, tie patys jauni dailininkai sukūrė visai kitokių darbų – skoningų, santūrių, dvelkiančių jau kito dailės etapo ieškojimų dvasia.
Pradėjo plisti naujas žanras – keraminiai pano, skirti svarbių visuomeninių pastatų interjero dekorui. Žanro išsiplėtojimui buvo reikšmingas Maskvoje, Sąjunginėje liaudies ūkio parodoje statomo LTSR paviljono apipavidalinimas. Grupė įvairių sričių dailininkų – keramikai J. Mikėnas, M. Vrubliauskas, skulptoriai J. Mozūraitė-Klemkienė ir J. Kėdainis paviljono pagrindiniam fasadui sukūrė horeljefinius pano “Gyvulininkystė” ir “Sodininkystė” (abu 1952-1953), taip pat bareljefus “Žemdirbystė” ir “Gyvulininkystė”. Paviljono apipavidalinime dalyvavo T. Slyvauskaitė-Miknevičienė (pano “Avininkystė”, 1952), L. Strolis, B. Vyšniauskas ir N. Petrulis (pano “Derliaus šventė”, “Stambūs raguočiai”, “Arklininkystė”, visi 1952-1953), M. Vrubliauskas (“Pašarų bazė”, 1952). Šiam ir kitiems stalininės architektūros pastatams kurti reljefiniai pano, ornamentuoti frizai, rozetės, karnizai ir kitos puošybinės detalės, kurių stilistika priminė klasikinę dailę ir nebuvo derinama su architektūra.
1945-1960 m.lietuvių keramikos raidai buvo svarbi susiformavusių keramikų L. Strolio ir J. Mikėno kūryba. Liudvikas Strolis (1905-1996) pokario laikotarpiu kūrė dekoratyvines lėkštes (lėkščių ciklas “Žuvys”, 1947), vazas (dekoratyvinė vaza, 1960), indų servizus (vyno servizas, 1959). Nepaisant periodo estetinių kriterijų, dailininkas vadovavosi asmenine patirtimi, grįsta Tolimųjų Rytų ir tarptautinės keramikos pasiekimais ir giliomis lietuviškos keramikos studijomis. L. Strolio 5-6-ojo dešimtmečių kūriniuose beveik neaptiksime pokario dailei būdingo detalizavimo ir dekoravimo dirbtinai stilizuotais etnografiniais motyvais. Dailininko kūriniai stilingi, apibendrintų formų, minimaliai dekoruoti reljefiniu lipdytu, matinėmis ar kitokiomis glazūromis dengtu paviršiumi. Jonas Mikėnas (1899-1988), dar tarpukariu mokęsis Kauno meno mokykloje (1924-1929), aktyviau pradėjo kurti tik pokario laikotarpyje (1946 m. eksternu baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą). J. Mikėno 5-6-ojo dešimtmečių dekoratyvinė ir buitinė keramika (lėkštės, dubenėliai, vazos, žvakidės, vazelės ir pan.) techniškai gerai nužiesti, plastiškų formų, puošti tapybiškomis redukcinėmis glazūromis, saikingu, prie dirbinio formos priderintu augaliniu ornamentu.
Dar nuo tarpukario laikotarpio keramikų tarpe buvo populiari skulptūrinė keramika. 6-ajame dešimtmetyje buvo sukurta daug keraminių skulptūrėlių. Šioje srityje specializavosi B. Vosylienė, V. Manomaitis, O. Šuminaitė, animalistinių keraminių skulptūrėlių sukūrė ir kiti autoriai (E. Tulevičiūtė-Venskevičienė, J. Mikėnas, J. Kačinskaitė-Vyšniauskienė, V. Miknevičius). V. Manomaičio skulptūrėlėms “Briedžių kova” (1946), “Briedė geria” (1946), “Žaidžiantys kumeliukai” (1948), “Karvutė kasosi” (1950) ir kitoms būdingas žaismingumas, gyva charakteristika, išraiškingi judesiai.
Keramikos atsinaujinimui buvo svarbus jaunosios kartos įsiliejimas į lietuvių keramiką. Jauni keramikai pradėjo dalyvauti tarptautinėse parodose: 1958 m. Šveicarijoje ir 1959 m. Belgijoje bei Lenkijoje. 1960 m. respublikinėje parodoje, skirtoje Lietuvos TSR 20-mečiui, sėkmingai pasirodė gabūs jauni keramikai: J. Adomonis, G. Jacėnaitė, E. Talmantas, A. Ličkutė, J. Kačinskaitė-Vyšniauskienė, E. Tulevičiūtė-Venckevičienė, D. Eidukaitė ir kt.
Keramika 1962-1975
Šis laikotarpis ypač svarbus šiuolaikinės lietuvių keramikos modernėjimo procesui. Po nepalankaus dailei 6-ojo dešimtmečio keramikai turėjo iš naujo įsisavinti keramikos specifiką, prisiminti molio ar kitos keraminės medžiagos gamtines savybes ir stengtis jas išryškinti. Iškilo formos tikslingumo ir jos santykio su dekoru vientisumo problema. Lietuvių keramikai brendo studijuodami lietuvių archeologinę keramiką ir žvalgydamiesi į Vakarų Europos šios dailės šakos ieškojimus. Didelį vaidmenį lietuviams suvaidino to meto čekų ir vengrų keramika, jų propaguotos lakoniškos formos ir nenugludinti paviršiai. Po 1962 m. Prahoje surengtos tarptautinės keramikos parodos pradėjo plisti naujos tendencijos šioje taikomosios dailės srityje. 7-ojo dešimtmečio dizaine ir unikaliojoje keramikoje vyravo lakoniškos, aptakios, patogios ir nesunkiai pagaminamos formos. Skirtingai nuo 3-4-ojo dešimtmečių internacionalinio stiliaus architektūroje ir taikomojoje dailėje, 7-ojo dešimtmečio dirbiniuose stengtasi pabrėžti medžiagines daikto savybes. Monumentalūs indai storomis sienelėmis, rupi, nenugludinta paviršiaus faktūra, minimalus dekoras buvo ypač populiarūs.
Daugiausia lietuvių keramikai gamino buitinius ir dekoratyvinius indus. Siekta konstrukcinio aiškumo ir tektoniškumo. Indų formos grįstos paprasčiausiomis geometrinėmis figūromis – rutuliu, pusrutuliu, konusu, stačiakampiu ir pan., kurių pavidalai ir įvairiopi tarpusavio deriniai įkvėpdavo dailininkus originaliems sumanymams. Buvo suvokta, kad svarbu paprasčiausiomis priemonėmis pasiekti maksimalaus išraiškingumo. Didelę įtaką skleidžiant minimalistines idėjas, suvaidino Liudviko Strolio (1905-1996) pedagoginė ir kūrybinė veikla. Dailininkas visą gyvenimą liko ištikimas taupiai, keramikos specifiką propaguojančiai kūrybos krypčiai. Šiuo laikotarpiu sukurti L. Strolio kūriniai (dekoratyvinė lėkštė, 1965 ir kt.) dvelkė menine kultūra ir organišku tradicijų bei novatoriškumo deriniu. Panašią kryptį tuo metu mokiniams skiepijo ir kiti pedagogai: Jonas Mikėnas (1899-1988), Mykolas Vrubliauskas (1919-1993), Teodora Miknevičienė (1909-1982). Jų pavyzdžio paskatinti ir įkvėpti, taupia išraiška savo kūrybą grindė vyresnieji Vaclovas Miknevičius, Voldemaras Manomaitis ir būrys jaunesnių kolegų, kurių kūryba atsiskleidė tuo laikotarpiu: Danutė Eidukaitė, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Genovaitė Jacėnaitė, Juozas Adomonis, Algirdas Laucius, Birutė Zygmantaitė, Marija Bankauskaitė, Liucija Šulgaitė, Julija Kačinskaitė-Vyšniauskienė, Elena Tulevičiūtė-Venckevičienė, Egidijus Talmantas. Būtent šių keramikų kūriniai atspindi 1961-1975 m. lietuvių keramikos ieškojimus ir būdingiausias tendencijas.
Rupaus paviršiaus išryškinimas buvo vienas iš to laikotarpio estetikos normų (E. Tulevičiūtės-Venskevičienės vaza ir dubuo, 1963; M. Vrubliausko vaza, 1963). Retai indai buvo dengiami žvilgančiomis ir kitomis, natūralų paviršių slepiančiomis glazūromis. Vis dažniau lietuviai pirmenybę atiduodavo druskoms ar matinėms glazūroms (D. Eidukaitės vaza, dengta matine vario glazūra, 1971). Jei dirbinys buvo puošiamas reljefiniu, raižytu ar tapytu figūriniu dekoru, jis buvo plokštuminis, dekoratyvus, dvimatis (J. Kačinskaitės-Vyšniauskienės dekoratyvinė vaza, 1968). Šiuo laikotarpiu visų sričių dailininkai pradėjo įsisąmoninti, kad tik dekoratyvi piešinio traktuotė neardo taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinio specifikos.
7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje vis labiau paplito dekoratyvinė keramika interjerui ir eksterjerui. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje paskelbtas šūkis “dailę – į buitį” tolydžio prarado prasmę, nes utilitariais dirbiniai užsiėmė auganti pramonė ir “Dailės” kombinatų cechai (1966 m. Vilniaus “Dailės” kombinate atidarytas keramikos cechas). 1969 m. išleisto albumo “Taikomoji dekoratyvinė dailė” įvade pastebėta: “Prieš kelerius metus gimusi tendencija kurti dekoratyvinės paskirties darbus dabar visuotinai įsivyravo”. Ją skatino vis dažniau kylančios diskusijos apie taikomosios dailės ir architektūros sąveiką. Tuo metu vis daugiau vitražų, sienų tapybos ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių rasdavo vietą architektūroje. Lietuvių keramikai ir tekstilininkai, moderniais kūriniais užbaigdami funkcionalistinės architektūros ansamblio formavimą, įteisino dar XX a. I pusėje nubrėžtą sampratą, kad architektūra ir meno kūriniai sudaro vientisą, išbaigtą ansamblį. Šiuo laikotarpiu bendradarbiaujant su architektais buvo sukurti pano, plokščių, vazų, lauko keramikos ciklai. 1967 m. duris atvėrę Vilniaus dailės parodų rūmai suteikė geras sąlygas vidiniame kiemelyje demonstruoti lauko keramikos dirbinius. Dekoratyvinėmis kompozicijomis formavosi A. Ličkutės-Jusionienės, G. Jacėnaitės, D. Gobytės-Daunorienės ir kitų braižas.
Aldona Ličkutė-Jusionienė (g. 1928) – viena iš aktyviausių dekoratyvinės keramikos kūrėjų tuo laikotarpiu. Polinkį į siužetiškumą dailininkė realizavo kurdama sodriai dekoruotas dekoratyvines lėkštes (lėkščių ciklas “Pilių motyvai”, 1965), reljefines plokštes (bareljefas su figūromis, 1967) ir lauko skulptūras bei interjero kompozicijas (dekoratyvinė kompozicija, 1968; kompozicija “Sparnai”, 1970). Dailininkės keramikai būdinga sodri, ekspresyvi plastika, rupus paviršius, kūrinių panašumas į dekoratyvinę skulptūrą. Vėlesnėje kūryboje siužetiškumas ir skulptūriškumas dar labiau išplėtotas.
8-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje keramika darėsi stilistiškai įvairesnė ir įmantresnės formos. Vis daugiau keramikų žavėjosi gamtinėmis formomis ir ieškojo jose įkvėpimo. Plito taip vadinamoji organinė kryptis architektūroje, keramikoje, tekstilėje. Jos išplitimui buvo svarbios teminės parodos “Mūsų jūra” (1971), “Mūsų kaimas”(1973). Augo susidomėjimas ne tik žiestais, bet ir laisvai formuotais, lipdytais dirbiniais, jų plastine išraiška. Įspūdingų organinės krypties darbų sukūrė Marija Bankauskaitė (1933-1992). Dailininkės tuo metu padarytų konuso, apskritimo, lašo ir kitų gamtinių pavidalų vazos daugiausia žiestos, pagyvintos lipdytomis detalėmis – lapeliais, čiulptuvėliais, užbaigiančiai dirbinio viršų (dekoratyvinės vazos, 1973). Įvairūs tų pačių pavidalų variantai buvo grupuojami į diptikus, triptikus, ciklus. Darnių proporcijų ir formų asociatyvumo dėka didelio formato vazos priminė dekoratyvines skulptūras. Įkvėpimo gamtos formose sėmėsi ir Liucija Šulgaitė (g. 1933). Jos darbai “Lašai” (1971), “Kriauklės” (1971), “Suskaldyti augalai” (1975) – tai gamtinių formų (akmenų, kriauklių, gėlių žiedų) transformavimas į originalias menines struktūras.
1971 ir 1975 m. Vilniuje buvo organizuoti sąjunginiai keramikos seminarai.Vis daugiau buvo kuriama dekoratyvinių kompozicijų interjerams. Paminėtinas G. Degutytės-Švažienės kompozicija (1965) “Vilniaus” restorane Vilniuje, S. Petraičio-Petrausko ir E. Petraitienės dekoratyvinė sienelė (1969) Vilniaus kuro aparatūros gamykloje, A. Ličkutės-Jusionienės pano Valkininkų vaikų sanatorijai “Pušelė” (1970), D. Kondrotaitės pano “Širdies diagnostika” (1970) Kauno medicinos institute, B. Baliulevičiaus dekoratyvinė pertvara (1970) Vilniaus restorane “Šaltinėlis”, A. Jonuškaitės-Šaltenienės pano “Flora” (1973) Lietuvos melioracijos ir vandens ūkio ministerijoje. Vis plačiau taikant keramiką interjeruose, plečiant jos išraiškos skalę, buvo rengta dirva jau kitam keramikos etapui.
Keramika 1976-1990 metais
Tai labai svarbus lietuvių keramikos raidos etapas, nubrėžęs pagrindines šiuolaikinės lietuvių keramikos raidos gaires. Susiformavo daugelio keramikų kūrybinis braižas. Stabilias pozicijas užėmė Liucija Šulgaitė, Marija Bankauskaitė, Ona Kreivytė-Naruševičienė, Danutė Gobytė-Daunorienė, Aldona Degutytė-Švažienė, Aldona Ličkutė-Jusionienė, Danutė Eidukaitė, Juozas Adomonis. Šios dailės šakos atsinaujinimui ir taip vadinamosios konceptualiosios (dar vadintos parodine, kamerine) keramikos susiformavimui aptariamu laikotarpiu pagrindus padėjo Kristinos Karkaitės-Mazūrienės, Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Noros Blaževičiūtės ir grupės jaunesniųjų (Ryto Jakimavičiaus, Viktorijos Karatajūtės, Gintės Pinkutės, Marijos Kiauleikytės, Džiuljetos ir Gvido Raudonių, Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės, Valerijos Juršienės, Laimos Matijošaitytės, Jovitos Laurušaitės, Jono Arčikausko, Romo Sakalausko ir kitų), aktyviai besireiškusių 9-ajame dešimtmetyje kūryba.
Šio laikotarpio keramika žymiai įvairesnė nei ankstesniųjų etapų. Greta jau anksčiau vyravusios buitinės, interjero ir eksterjero keramikos vis labiau įsigalėjo specialiai parodoms kuriamos dekoratyvinės kompozicijos, nieko bendra neturinčios su tradicine keramikos paskirtimi. Kelią joms grindė išplėtoto siužeto A. Ličkutės-Jusionienės reljefinės plokštės (ciklai “Laimė”, I, II, 1977; “Agresija”, 1978), siurrealistinei estetikai artimos L. Šulgaitės kompozicijos su autorės veido ir rankų išliejomis (“Pantomima” III, 1977), A. Degutytės-Švažienės skuptūriškos dekoratyvinės lėkštės (“Sūkurys”, 1977), J. Adomonio dekoratyvinės kompozicijos (pano “Mėtos” kavinėje, 1976), G. Jacėnaitės (“Jaunas klounas”, 1978) ir Nijolės Liatukaitės (”Skulptūrėlė”, 1976) valiūkiškos žmogučių figūrėlės.
Nors visą laikotarpį liko aktualus gerai įvaldyto amato demonstravimas (meniški ir techniškai atlikti Algirdo Lauciaus, M. Bankauskaitės, V. Miknevičiaus, Giedrės Jasudytės, Julijos Kačinskaitės-Vyšniauskienės, Lidijos Kuzmienės, Elenos Tulevičiūtės-Venckevičienės indai bei jiems naują prasmę suteikiantys konceptualesni Gedimino Šibonio ir Egidijaus Šimatonio darbai), tačiau vis dažniau molis ar kita keraminė medžiaga pradedama netradiciškai apdoroti. Ji voluojama į ploną lakštą, po to pjaustoma, iš stačiakampių atraižų formuojamas “nekeramiškos”, kvadratinės struktūros (Evos Tomaš “Dekoratyvinių kubų kompozicija”, 1975) ar kitokie daiktai (V. Karatajūtės kompozicija “Plunksnos”, 1980). Paklūstant vėlyvojo modernizmo stilistikai, keraminis dirbinys gniuždomas, spaudžiamas, skeliamas, plėšiamas (Audronės Skarbaliūtė “Vaza”, 1976; Pranės Janulevičienės “Dekoratyvinė keramika”, 1977 L. Šulgaitės “Kriauklytės”, 1978). Galų gale atsigręžiama į senųjų civilizacijų arba istorinių dailės etapų keramikos technologijas: Egipto pastą, Wedgwoodo akmens masę, japonų raku keramiką, juodąją keramiką, inkrustavimą spalvoto molio mase, dekoravimą romėniškuoju laku. Šiuos ir kitus būdus išbandė L. Šulgaitė, E. Talmantas, K. Karkaitė-Mazūrienė, G. Jacėnaitė, O. Kreivytė-Naruševičienė, Teresė Jankauskaitė, Rimantas Sakalauskas ir kt.
Konceptualios keramikos susiformavimą menotyrininkai sieja su vaizduojamosios dailės integracija į taikomąją dekoratyvinę, autoriaus siekiu užimti vaizduojamosios dailės kūrėjo poziciją ir kūrinyje išreikšti tokias idėjas ir siekius, kurios iki tol laikytos nebūdingomis taikomajai dailei. Tokios kompozicijos nepasiduoda skirstymui pagal tam tikrą, anksčiau priimtą stiliaus klasifikaciją (geometrinės ar organinės, erdvinės arba plokštuminės struktūros požymius). Stiliaus požiūriu konceptuali keramika tokia pat individuali, kaip skulptūros ar tapybos darbai. Galima įžvelgti tam tikras idėjas ir temas, būdingas 8-9-ojo dešimtmečių keramikai. Tai būtų kultūros ir civilizacijos tema pačia plačiausia prasme – žmogaus likimas jį supančiame pasaulyje, istorinės atminties (istorinės dailės stilių įvaizdžių ir formų, egzotiškų kultūrų pavidalų) interpretavimas. Nors tuo metu apie postmodernizmą beveik nekalbama, tačiau idėjų ir temų atrankoje akivaizdus retrospektyvizmas ir stilistinis margumas, kurie laikomi būdingiausiais postmodernizmo bruožais.
Egzotiškų kraštų ir tam tikrų dailės epochų stilistika (motyvai, ornamentai, labiausiai išplitę įvaizdžiai) plėtoti J. Laurušaitės, R. Sakalausko, J. Arčikausko, R. Jakimavičiaus darbuose. Ryškėjantys lietuviškos konceptualiosios keramikos bruožai labiausiai 9-ajame dešimtmetyje atsiskleidė Noros Blaževičiūtės, Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės, Kristinos Karkaitės-Mazūrienės kūriniuose. N. Blaževičiūtė (g. 1947) nuosekliai eksploatavo ironiškąjį, žaismingą pradą, kurdama ištisus gyvūnų – karvių, triušių, paukščių kompozicijų ciklus (“Saulėta diena”, 1983). Sakralusis momentas (molio kaip stabilios, “amžinos” medžiagos, žemiško meno) čia buvo supriešinamas su valiūkavimu, vaikystės prisiminimais, žaidybiniu momentu. Ši tendencija vėliau lietuvių keramikoje ras plačią dirvą. A. Jonuškaitės-Šaltenienės (g. 1943) pozicija visai priešinga nei N. Blaževičiūtės. Dailininkės žvėrelių ir kitokių skulptūrinių padarų kompozicijos (“Miško ilgesys”, 1983; “Šuolis”, 1986) – tai mąslus žvilgsnis į pasaulį, keliantis daugiaprasmes asociacijas. Metaforų gausa išskirtina ir K. Karkaitės-Mazūrienės (g. 1948) kūryba, grįsta įvairiai sukonstruotais, išklypusiais, nestabiliais daiktais ir keistais raštais išmargintais gamtos dariniais (“Objektas”, 1979; “Lašai”, “Vaza su kopėčiomis”, 1986), kurių forma, dekoras, pakrypimas, tarpusavio deriniai daug pasako apie pastovumo, tvirto pagrindo po kojomis ilgesį.
Kaip niekad daug keraminių pano, plokščių ir kitų dekoratyvinių akcentų papuošė visuomeninius interjerus. Kai kurie dailininkai visą kūrybinę energiją skyrė interjerinei keramikai (Elvyra Petraitienė ir Skirmantas Petraitis-Petrauskas). Paminėtini J. Adomonio pano ir indai Vilniaus “Mėtos” kavinėje (1976), Sigito Jarmalavičiaus pano “Medžiai” (1977) Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus įmonės valgykloje, Aldonos Visockienės ir Antano Visockio pano Kuršėnų III vidurinėje mokykloje, Vlado Petravičiaus dekoratyvinė pertvara Klaipėdos “Debreceno” restorane (1978), D. Eidukaitės pano “Raigardas” Druskininkų sanatorijoje “Vilnius” (1982), A. Ličkutės-Jusionienės pano Kupiškio kultūros namuose (1984), Konstancijos Dzimidavičienės pano (1984) Palangos poilsio namų “Linas” gydomojo komplekso baseine ir pano “Aukojimas” (1990) Palangos poilsio namuose “Neringa”.
Keramika 1991-2001 metais
Dar iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. keramikoje vyko patys radikaliausi ir Vakarų taikomosios dailės ieškojimus atspindintys pokyčiai. Nauja politinė ir kultūrinė situacija, susiklosčiusi 10-ajame dešimtmetyje, sudarė sąlygas tolesnei anksčiau pradėtų kūrybinių poslinkių plėtotei. Iki šiol savo kūrybinę liniją tęsė jau klasikais tapę lietuviškos keramikos reformatoriai: Aldona Ličkutė-Jusionienė, Liucija Šulgaitė, Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė, Nora Blaževičiūtė, Kristina Karkaitė-Mazūrienė, Juozas Adomonis. Jų kūrybos tema – apmąstymai apie istoriją ir šiandieną, žmogaus egzistenciją prieštaravimų kupiname pasaulyje. Šias problemas šie ir dauguma kitų keramikų perteikė jau prieš dešimtmetį ar dar anksčiau savo kūryboje suformuotomis meninėmis priemonėmis – kurdami metaforą, aliuziją, koncentruodamiesi į meninio įvaizdžio prasmę, kuriai paklūsta kūrinio materija. Medžiagiškumas, molio, šamoto, akmens masės techninis įvaldymas paryškina kūrinio idėją. Toks yra ironiškas N. Blaževičiūtės “Varniukas” (1992), L. Šulgaitės kompozicija su 1VII a. archeologinėmis plytomis “17 ir 20 amžius” (1992), J. Adomonio “Žiesta plastika” (1992), A. Ličkutės-Jusionienės keraminė skulptūra “Meilė” (1994), V. Juršienės kompozicija “Geltonas laikas” (1994), A. Jonuškaitės-Šaltenienės žvėriažmogių pora “Puota” (1996). Šių dailininkų kūryboje, kaip ir visoje lietuvių konceptualiojoje keramikoje, mažiau intelektualinio konstatavimo, vyrauja emocinis klodas, siekis per jausmines metaforas prabilti į žiūrovą.
10-ajame dešimtmetyje nuolat naujų plastinių atradimų pateikdavo Kostas Urbonavičius (“Būsenos, sapnai, šokis”, 1995), Rimantas Skuodis (“Jausmų kaita”, 1997), Virginija Juršienė (“Margi portretai”, 1996), Laima Mitijošaitytė-Martinkienė (“Pokalbis” 1991), Dalia Jazgevičiūtė-Jarmalavičienė (“Miškas”, 1997), Aldona Keturakienė (“Čia gyveno Subačius”, 1997), Ona Petkevičiūtė (“Indas”, 1996). Tai dailininkai, kuriuos galima įvardyti kaip lietuviškos konceptualiosios keramikos kūrėjų branduolį. Subtiliõs, preciziškos ir estetiškai rafinuotos keramikos pakraipai atstovauja Rytas Jakimavičius ir Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė. Jų kūryboje derinami kičo, masinės vartotojiškos ir elitinės kultūros įvaizdžiai. Abiejų kūryba tipiškai postmodernistinė, nors kiekvienas turi savo idėjų ir temų ratą. Ironiškas R. Jakimavičius (“Gyvūnai”, 1994), tuo tarpu D. Laučkaitės-Jakimavičienės lėkštės, dekoruotos dekoliais (“Puolę angelai”, 1997) ir kiti kūriniai ypač subtilūs, rafinuoti, pabrėžtinai elegantiški.
Šalia šių, tradiciją plėtojančių konceptualių darbų, išryškėjo tendencija šmaikštauti, valiūkauti, savo kūryboje akcentuoti fantastinį, žaidybinį pradą. Atviriausiai žaidimo principu savo kūrinius konstravo Nomeda Marčėnaitė ir Jolanta Kvašytė. N. Marčėnaitės natiurmortai, peizažai, bokštai, piramidės ir pan., suformuoti iš ryškiaspalvio molio masės, komponuoti su tokia nemeniška medžiaga, kaip akrilu dažyta fanera, iškelia į pirmą vietą postmodernistiniam menui būdingą desakralizacijos momentą (“Pasaulio sukūrimas”, 1994). J. Kvašytės religinės figūrinės kompozicijos, interpretuojančios sakralias temas (kelias į Golgotą, Nukryžiavimas) pigiomis, netgi suvulgarintomis priemonėmis (ryškiai dažytos šventųjų figūros, žvilgančiomis glazūromis su nuvarvėjimais padengtas kryžius) skatina naujai pažvelgti į per amžius nekvestionuojamas vertybes.
Jaunesnės kartos keramikų Svajonės ir Pauliaus Stanikų bei Onos Grigaitės (1989 m. susibūrusių į grupę “Š.V.”) kūryboje dar labiau išvystytas ironijos, grotesko, amžinų vertybių perkainojimo momentas. Šie dailininkai pasuko radikalesniu keliu, atsisakė dešimtmečiais lietuviams diegto romantizuoto požiūrio į kūrybą, reabilitavo realistines išraiškos priemones. Jų kūryboje apstu klasikinio ir avangardo, rimto ir pramoginio meno apraiškų. O. Grigaitės (g. 1963) natiurmortai, aplieti spalvingomis, žvilgančiomis glazūromis, nė iš tolo neprimena objektyvizuotų popartiškų muliažų, dailininkės darbai žaismingi, emocionalūs, nekeliantys pasidygėjimo natūralizmu (“Natiurmortas su buteliu, 1991). Visai kitokie S. ir P. Stanikų darbai, apeliuojantys į intelektualinį žiūrovo suvokimą, kartais provokuojantys savo natūralistinėmis, net šleikštokomis formomis (nuogų kūnų muliažai).
Kaip ir visoje 10-ojo dešimtmečio dailėje, taip ir keramikoje, aktuali objekto idėja. Objekto vaizdavimas šiuo atveju įvairus – nuo kultinių, sakralių objektų iki masinės kultūros, vartotojiškos visuomenės įvaizdžių ir daiktų. Kurdami objektus, keramikai vengia lietuviams būdingų individualizmo apraiškų, stengiasi suteikti sukurtam kūriniui serijinės gamybos daikto bruožų. Kartais daiktai įauginami į keraminio kūrinio struktūrą (tikra stiklinė R. Jakimavičiaus kompozicijoje “Daiktų gyvenimas”, 1997; vandentiekio čiaupas D. Laučkaitės-Jakimavičienės darbe “Besimaudančios gražuolės”, 1997).
Nuo 9-ojo dešimtmečio Panevėžyje reguliariai pradėti organizuoti simpoziumai įgavo tarptautinio Panevėžio keramikos simpoziumo statusą. Šis renginys turi lietuvių keramikos raidą aktyvizuojančių stimulų. Simpoziumo metu skaitomi teoriniai pranešimai, jam pasibaigus, Panevėžio dailės galerijoje surengiama sukurtų darbų paroda, kuri neretai aplanko ir kitų Lietuvos miestų galerijas. Kadangi Panevėžyje kuriama iš šamoto, simpoziumas paskatino monumentalių, didelio formato darbų atsiradimą. Įsimintinų darbų Panevėžyje sukūrė R. Aleliūnas, E. Čibinskas, A. Keturakienė, R. Skuodis, A. Janušonis, K. Karkaitė-Mazūrienė, R. Jakimavičius. Nuolat vyksta tarptautiniai juodosios keramikos seminarai, rengiami teminiai keramikos simpoziumai įvairiuose Lietuvos miestuose: “Mes” Kaune (1997), “Ornamentas” Vilniuje (1997) ir kt.

Leave a Comment