Geležis

Geležis

GELEŽIES AMŽIUS, žmonijos istorijos laikotarpis, prasidėjęs II t-mečio pr. m. e. pabaigoje, atradus geležį ir ėmus iš jos gaminti darbo įrankius ir ginklus. Įvairiose šalyse truko nevienodą laiką; apėmė daugiausia pirmykštės bendruomenės santvarkos irimo, klasinės visuomenės ir valstybės susidarymo periodą. Pavadintas XIX a. vid. danų archeologo K. Tomseno.

Anksčiausiai žmonės pradėjo vartoti meteorinę geležį. Iš jos gamintų papuošalų aptikta IV t-mečio pr. m. e. pradžios egiptiečių kapuose. Manoma, kad II t-metyje pr. m. e. geležį iš rūdų mokėjo gaminti hetitai ir suudaniečiai. XVIII-XVII a. geležinių daiktų turėjo babiloniečiai. Ilgą laiką geležis buvo retas ir brangus metalas; iš jos buvo gaminami tik prabangos daiktai. XII-IX a. Mažojoje Azijoje, Egipte, Palestinoje, Sirijoje, Irake, Mesopotamijoje, Užkaukazėje, Indijoje pradėta gaminti geležinius darbo įrankius ir ginklus. Šis laikotarpis ir laikomas pradžia. Į Europą geležies dirbiniai pateko iš Mažosios Azijos ir Egipto. Pirmieji europiečiai, išmokę iš rūdos pasigaminti geležį buvo graikai ir kiti Egėjo pakrančių ir salų gyventojai (XII-XI a.). XI-X a. geležies dirbinius vartota Makedonijoje ir Rytų Ittalijoje, vėliau Pietų Italijoje, Etrūroje, Vilanovos kultūros srityse. VIII-VII a. prasidėjo daugelyje kitų Europos kraštų, tačiau tuo metu geležies rūda ir geležiniai daiktai (papuošalai, darbo įrankiai, ginklai) daugiausia buvo importuojami. Gekežies gamyba buvo karo paslaptis; metalurgai dažniausiai buvo kviečiami iš sv

vetur (daugiausia iš Graikijos). Sunkus (akšta lydymosi t-ra) ir paslaptingas geležies gamybos būdas atsispindi daugelio tautų mituose. Visose Europos tautose atsirado dievai kalviai (slavų-Svarogas, suomių-Ilmarnenas, germanų-Vilandas, keltų-Sucelis, etruskų-Sefalajus). IV-II a. geležies dirbinius pradėta gaminti visoje Europoje.

Europoje skiriama 5 laikotarpiai: ankstyvasis (VII-V a. pr. m. e.; Halštato kutūra), vėlyvasis (apie 500 m. pr. m . e.- mūsų eros pradžia; La Teno kultūra), romėniškasis (I-IV a.), tautų kraustymosi laikotarpis (V-VII a.), ankstyvųjų viduramžių laikotarpis (VIII-XIII a.). Kai kuriuse kraštuose egzistavo vietinės vieno ar kito laikotarpio kultūros.

Anksčiausia juodoji metalurgija paplito Halšato kultūros kraštuose (Europos viduryje, vakaruose ir pietvakarių dalyse). Ankstyvajam būdinga tiek geležies, tiek žalvario dirbinių gamyba ir vartojimas. Halštato kultūra apėmėdabartinės Austrijos, Albanijos, Jugoslavijos, Šiaurės Italijos, iš dalies Čekoslavakijos teritorijas; jos kūrėjai buvo senovės ilyrų. Daarbartinės Vokietijos ir Šiaurės Prancūzijos teritorijose gyvenusios keltų gentys taip pat šiai kultūrai būdingus įrankius ir ginklus. Halštato yra artimos pradžios Apeninų, Balkanų ir Pirėnų pusiasaliuose gyvenusių genčių (etruskų, italikų, iberų, ligurų) sukurtos vietinės kultūros ir kiek vėliau Oderio ir Vyslos baseinuose egzistavusi lužitėnų kutūra. Ankstyvojo laikotarpio gyventojų svarbiausi verslaibuvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Pradėjus vis plačiau vartoti geležį, ėmė sparčiai tobulėti žemdirbystės įrankiai, o tai spartino pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimą. Europoje atsirado ir paplito raštas, buvo sukurtas graikų epas. Išliko ši
io laikotarpio degintinių ir griautinių kapų (Italija), kapų su geležiniais kalavijais (Graikija). Daugumos kapų įkapės negausios, tačiau labai įvairios: keramikos dirbiniai, žirgų aprangos reikmenys, vežimų su apkaustais liekanos, geležiniai ir žalvariniai įrankiai, auksiniai ir sidabriniai papuošalai. Pilkapių, kuriuose, manoma,buvo laidojami genčių vadai ir kunigaikščiai, aptikta Čekoslavakijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Daugelyje Europos kraštų jau buvo statomos tvirtovės, o prie jų miesto tipo gyvenvietės. Šių tvirtovių griuvėsių yra išlikę Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.

Vėlyvojo laikotarpiu geležinių dirbinių gamyba suklestėjo. Be archeologinių paminklų, apie šį laikotarpį žinių pateikia ir rašytiniai šaltiniai (Herodotas,Cezaris). La Teno kultūra plito į vakarus nuo Reino iki Atlanto; apėmė Didžiosios Britanijos salas, dalį Ispanijos, Prancūziją, Šiaurės Italiją, plito Vidurio Europoje. Kai kada ji dar vadinama keltų kultūra, nes nes svarbiausi kūrėjai buvo senovės keltų gentys. Šiai kultūrai yra artimos tuo pačius laikotarpiu egzistavusios Prėnuose iberų, Balkanuose trakų ir dakų genčių vietinės kutūros. La Teno kultūros būdingiausias bruožas- tolesnis pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimas, klasinės visuomenės susidarymas. Buvo statomi įtvirtinti miestai, pilys. Išlikusios tvirtovės: Bibraktas, Alezija (Prancūzija), Altenburgas (Vokietija). Gyventojai vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, miestuose klestėjo amatai, prekyba. Būdingiausi archeologiniai paminklai- laidojimo laukai, pilkapiai, aptinkama iš akmenų statytų kapų, kupolinių kapų. Mirusieji laidoti deginti ir nedeginti.Kapuose daug geležinių ginklų, paplitęs paprotys dėti į
kapą kalaviją. Turtingųjų kapuose randama aukso, sidabro dirbinių, meniškų skulptūrėlių, keramikos. Vėlesniaisiais laikotarpiais Europoje kūrėsi vengrų ir feodalų valstybės. Geležies dirbinių gamyba dar labiau paplito; imta vartotitobulesnius ginklus, žemdirbystės įrankius.

VII a. pr. m. e. geležies dirbinius pradėta gaminti Kinijoje, mūsų eros pradžioje Indokinijoje Indonezijoje. VI a. pr. m. e. geležies dirbinių būta Nubijoje, Libane. Kai kurios afrikos gentys. Į Ameriką, Australiją, Ramiojo vandenyno salas geležies dirbinius XVI-XVII a. atgabeno europiečiai.

BUVUSIOS TSRS TERITORIJOJE geležį anksčiausiai pradėjo vartoti Kaukazo,Užkaukazės ir Vidurio Azijos tautos. Aptinkama II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigos geležies dirbinių Samtauro kapinyne (Rytų Gruzija, netoli Macchetos), Račėje (Vakarų Gruzija). NuoVII a. pr. m. e. iki pirmųjų eros amžių Juodosios jūros šiaurinių pakrančių stepėse gyvenusios skitų gentys jau vartojo geležį. Skitų miestų vietose rasta geležies metalurgijos ir kalvystės įrenginių fragmentų (Kamenkos piliakalnis, V a. pr. e.- II m. e. a.). Tuo pačiu laikotarpiu tarp Dono ir Uralo gyvenę sarmatai, vėliau alanai, valdę dideles Juodosios jūros šiaurinių pakrančių teritorijas, taip pat Dnepro aukštupio ir žemupio gentys gaminosi daug geležies dirbinių. VII-II a. pr. m. e. Kamos baseine ir prie Uralo plito Ananjino kultūra. Šią kutūrą Kamos baseine pakeitė Pjanyj Boro kultūra. Volgos – Okos aukštupyje ir iš dalies Padneprėje VII a. pr. m. e.- V
m. e. a. susidarė Djakovo kultūra. Jos vakriniai kaimynai buvo baltai. II a. pr. m. e.- III m. a. e. Pietų Baltarusijoje ir Šiaurės Ukrainoje egzistavo Zarubinsų kultūra.

LIETUVOJE geležies amžius skirstomas į 4 laikotarpius: ankstyvąjį (V a. pr. m. e.-I m. e. a. ), senąjį (I-IV a.), vidurinyjį (V-VIII), ir vėlyvąjį (IX-XII a.). Manoma, kad geležies dirbiniai Lietuvoje buvo vartojami nuo VI-V a. pr. m. e., tačiau iki mūsų eros pradžios jų turėta nedaug. Geležinai buvo peiliai, pjautuvėliai, kaikurie ginklai. Ankstyvajame geležies amžiuje atsirado įtvirtintų gyvenviečių (Aukštadvario, Dūkšto, Moškėnų, Velikuškių piliakalniai), būdinga brūkšniuotoji keramika, kaulo dirbiniai. Vyravo žalvario amžiaus laidojimo papročiai: mirusieji buvo deginami ir laidojami pilkapiuose iš žemės ir akmenų. Palaikai buvo pilami į molines urnas arba užkasami duobutėse. Laikotarpio pabaigoje įsigalėjo plokštiniai kapinynai.

I-IV a. paplitus geležies dirbiniams, pakilo materialinė ir dvasiė gyventojų kultūra. Buvo kultivuojama ariamoji žemdirbystė, gyvulininkystė, naudojami arklai su geležiniais noragais; medžioklė ir žvejyba tapo pagalbiniais verslais. Gyvrnviečių būta atvirų ir prie piliakalnių. Jos bubo kuriamos žemdirbystei tinkamuose plotuose. Piliakalniai tvirtinami žemių pylimais medinėmis užtvaromis. Gyvenami pastatai mediniai, anžeminiai. Papuošalai buvo gaminami iš žalvario, gintaro, stiklo, ginklai ir darbo įrankiai daugiause iš gelžies. Vietinę geležies gavybą rodo sodybvietėse ir piliakalniuose (Velikuškėse, Moškėnuose, Paplienijoje, Aukštadvaryje) randamas šlakas, lydymo krosnelės.

V-VIII a. nyko pirmykštė bendruomenė santvarka, formavosi klasinė visuomenė. Padaugėjo gyventojų. Tobulėjo žemdirbių įrankiai. Buvo naudojami geležiniai siauraašmeniai pentinai, kirviai, kapliai, dalgiai, pjautuvai. Pradėta naudoti ietigaliai su profiliuotomis viršūnėmis, trumpi, platūs kalavijai, lenktaviršūniai peiliai, žalvariniai papuošalai, sidabru kaustyti geremieji ragai. Vyravo grublėta ir lygaus paviršiaus keramika. Gyventojai vertėsi ariamčąja žemdirbyste, gyvulininkyste, amatais. Kai kurie anksčiau naudoti piliakalniai buvo apleisti, kiti sutvarkyti; atsirado naujų geriau įtvirtintų piliakalnių (Apuolė, Impiltis, Juodonys), prie jų būta didelių gyvenvenviečių. Mirusieji laidoti nedeginti ir deginti su gausiomis įkapėmis.

IX-XII a. įvyko antrasis darbo pasidalijimas- nuo žemės ūkio atsiskyrė amatai. Žemdirbystėje jau buvo praktikuojamas trilaukis. Plito amatai: juodųjų ir spalvotųjų metalų apdorojimas, puodininkystė. Kurti masyvūs žalvariniai ir sidabriniai papuošalai. Pilikalniai buvo sutvirtinti sudėtingos konstrukcijos pylimais, grioveis, turėjo dideles aikšteles. Pilaitės buvo ir feodalų buveinės, ir bendruomenės gynybos punktai. Apie pilį dažniausiai telkėsi gyvenvietės, kurios vėliau tapo miestais (Vilnius, Trakai, Ulmergė). Vėl įsigalėjo mirusiųjų deginimo paprotys, randama ir griautinių kapų. Patobulėjo dabo įrankiai. Buvo naudojami geležiniai plačiaašmeniai kirviai, piautuvai su dantytais ašmenimis, dalgiai, peiliai. Karių kapuose randama daug ginklų: kalavijų, iečių, kovos kirvių, kovos peilių. Su kariais buvo laidojami ir žirgai pilna apranga. Atsirado savų pinigų- sidabrinių lydinių kurie buvo vartojami nuo X a. iki XV a. vidurio. Diduomenės santykiai su bendruomene įgijo išnaudojimo pobūdį. Atsirado stmbieji žemvaldžiai. Susidarė lietuvių tautybė, pradėjo kurtis centralizuota Lietuvos feodalinė valstybė.

Gryna geležis yra pilkas blizgantis minkštas metalas, labai neatsparus aplinkos poveikiui. Ji greitai rūdija ir virsta įvairios sudėtis rūdimis- Fe2O3 , Fe2O3  nH2O.

Didžiausias įtakos tokiems kitimams turi deguonis ir kito agresyvios medžiagos, esančios ore- vandens garai, anglie (IV) oksidas sieros (IV) oksidas, H2S dujos ir kita.

Geležis rūdije drėgname ore reguoja su deguonimi: geležis + deguonis + vanduo  rūdys.

Paprastai nei deguonis, nei vanduo geležies neveikia, tačiau esant anksčiau aprašytoms sąlygoms geležis chemiškai yra- rūdija. Rūdijimą spartina vandenyje ištirpęs deguonis, druska, o ypač rūgštys.

Dėl korozijos kasmet prarandama apie 10- 20 pagamintos geležies. Gryni metalai, tarp jų ir geležis, beveik nerūdija. Įvairios priemaišos, esančios metaluose, paviršiaus įbrėžimai, įtrūkimai skatina korozojos židinių atsiradimą.

Apsaugoti nuo korozijos geležinius (ir kitų metalų) dirbinius galima jus dažant, lakuojant, dengiant jų paviršių aktyvesnio metalo sluoksniu (dažniausiai cinko).

Geležis turi ypatingą savybę įsimagnetinti, todėl geležinius daiktus nesunku magnetu atskirti nuo įvairių kitų metalinių daiktų.

Geležis yra ketvirtasis pagal paplitimą gamtoje elementas (po deguonies, silicio ir aliuminio). Mokslininkai mano, kad daugiausia geležies (kartu su nikeliu) yra Žemės branduolyje.

Pagal vieną hipotezę skystame Žemės branduolyje galbūt teka elektros srovės, kurios yra Žemės magnetinio lauko šaltinis.

Žemės arba žaibo sukurtame magnetiniame lauke savime įsimagnetinusios medžiagos yra gamtiniai magnetai. Toks gamtinis magnetas yra geležies rūda- magnetitas Fe3O4 . Iš jo jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų buvo daromos magnetinių kompasų rodyklės.

Lietuvoje didžiausia vietinė magnetinė anomalija yra prie Tumasonių (Rokiškio rajonas) ir prie Varėnos. Iš magnetinių anomalijų tyrimų sprendžiama apie Žemės plutos viršutinių sluksnių geologinę sandarą, feromagnetinių naudingųjų iškasenų išsidėstymą.

Be minėto magnetito, Žemės plutoje labiausiai paplitusios šios geležies rūdos: hematitas, sideritas limonitas.

Geležis naudojama kaip lydiniai su kitais metalais. Iš ketaus gaminamas plienas ir liejamos mašinų detalės. Pusfabrikačiai gaminami karštu valcavimu, kalami arba štampuojami.

Grynos geležies gamtoje pasitaiko labai retai. Iš jos sudaryti kai kurie meteoritai. Tai tikriausiai pirmoji geležis kuri galėjo pakliūti žmogui į rankas. „Dangaus“ geležis ypatinga tuo, kad ją galima kalti tik šaltą, o karštos – beveik neįmanoma. Grynos geležies rasta Mėnulio grunte.

Pramoninė plieno gamyba pradėta tik XIX a. pabaigoje. Pirmiausiai iš rūdos aukštakrosnėse gaunamas ketus, o paskui didelė jo dalis perdirbama į plieną: sumažinama priemaišų- anglies, silicio, sieros, fosforo, mangano. Dėl to plieno savybės skiriasi nuo plieno savybių.

Plienas lydomas su chromu, nikeliu, volframu, vanadžiu ir gaunamos įvairios legiruotos plieno rūšys, tarp jų ir nerūdijantins plienas. Toks plienas laibai stiprus, kietas, patvarus, atsparus rūgštims, karščiui. Iš jo gaminamos elektromagnetų šerdys, statinių konstrukcijos, guoliai, štampavimo, pjovimo, matavimo įrankiai, virtuvės reikmenys- šaukštai, peiliai, šakutės ir kita.

Geležis yra labai svarbus gyvybę palaikantis elementas. Žmoguas organizme įvairių junginių pavidalubūna 3-5 g geležies. Jos yra visuose audiniuose, tačiau daugiausia kraujyje, hemoglobino molekulėse. Nuo junginio (hemo), kuriame yra geležies priklauso raudona hemoglobino spalva. Hemoglobinas į audinius ir organus atneša deguonį. Dėl geležies trūkumo organizme susergama mažakraujyste. Daug geležies yra kepenyse, kiaušinio trynyje, pupose, pupelėse,avižų grūduose, riešutuose, žemuogėse.

GELEŽIES- ANGLIES LYDINIAI, Fe- C lydiniai, geležies lydiniai, turintys iki 6,67  anglies ir šiek tiek priemaišų. Būna grynieji (turintys labai mažai priemaišų ir naudojami moksliniams tyrimams) ir techniniai. Pastarieji skirstomi į- plieną (iki 2,14  anglies) ir ketų (> 2,14  anglies). Be anglies, juose gali būti primaišų: fosforo, sieros, mangano, silcio, vandenilio, azoto, deguonies,; legiruojančių elementų: chromo, nikelio, molibdeno, volframo, titano, kobalto; modifikatorių: magnio, cezio, kalcio. Nelegiruotų metastabiliųjų elementų sandara ir savybėsnustatomos iš cementinės būsenos, o legiruotų iš daugiakomponenčių būsenos.

GELEŽIES OKSIDAI, FeO, Fe3O4, Fe2O3, dvivalentės ir trivalentės geležies junginiai su su deguonimi. FeO ir Fe3O4- juodi kristalai. Fe3O4- feromagnetikas. Gerai tirpsta rūgštyse, lengvai oksiduojasi. Fe3O4 randamas gamtoje mineralo magnetito pavidalu, gaunamas, leidžiant vandens garus pro įkaitintą geležį, FeO- vandeniliu reguojant Fe2O3. Fe2O3 yra trijų modifikacijų: paramagnetinė ir feromagnetinės. Stabiliausias Fe2O3- kristalai, kurių spalva nuo tamsiai raudonos iki juodai violetinės, Fe2O3 – rudi kristalai. Fe2O3 randamas gamtoje mineralo hematito pavidalu. Fe2O3 gaunmas iš kitų geležies junginių. Jie vartojami kaip pigmentai, Fe3O4 ir Fe2O3 – magnetinių medžiagų gamyboje.

GELEŽIES CHLORIDAI, FeCl2, FeCl3, geležies ir chlorido junginiai. Geležies dichloridas, FeCl2, bespalviai higroskopiniai kristalai. Su vandeniu sudaro hidratus. Gaunamas, geležį ar jos oksidus tirpinant druskos rūgštyje. Geležies trichloridas, FeCl3, labai mikroskopiški violetiniai kristalai. Lydymosi temperatūra 309C. Gaunamas, šildant geležį su chromu arba leidžiant chlorą per FeCl2 tirpalą. Hidratas FeCl3  6H2O, geltoni mikroskopiški kristalai. Gerai tirpsta vandenyje. Vartojamas kaip kandikas dažant audinius, kaip koaguliantas vandeniui valyti, kaip katalizatorius organizmų sintezėje.

GELEŽIES SULFATAI, druskos. Dvivalentės geležies sulžatas, FeSO4, bespalviai milteliai. Tirpsta vandenyje. Iš vandeninių tirpalų išsikristalizuoja žalios spalvos geležies hidrato (kuporoso) FeSO4  7H2O pavidalu; pastarają dar galima gauti, geležies laužą veikiant praskiesta sieros rūgštimi. Kaip šalutinis produktas FeSO4 susidaro, ėsdinant plieną sieros rūgštimi. Vartojamas rašalo gamyboje, dažymui, medienos impregnavimui. Trivalentis geležies sulfatas, Fe2(SO4)3 , balti milteliai. Tyžta ore. Su vandeniu sudaro hidratus, su ampnio ir šarminių metalųsulfatais- geležies alūnas. Gaunamas iš oksido ir sieros rūgšties. Vartojamas kaip koaguliantas vandeniui valyti, alūnams ir kitoms geležies druskoms gauti.

GELEŽIES SULFIDAI, FeS, FeS2, geležies junginiai su siera. Geležies monosulfidas FeS – juodi, metalinio blizgesio kristalai. Netirpsta vandenyje. Reaguojant su rūgštimis, išsiskiria vandenilio sulfidas. Gaunamas, geležį jungiant su siera. Vartojamas juodiems emaliams gauti. Geležies disulfidas FeS2 – geltoni, metalinio blizgesio kristalai. Gamtoje randami mineralų markazito ir pirito pavidalu. Sieros rūgšties ir sieros gavybos žaliava.

GELEŽIES RŪDA, gamtinė mineralų sankaupa , kurioje yra 16-70  geležies. Svarbiausieji rūdiniai mineralai – hematitas, magnetitas, titomagnetitas, getitas, sideritas. Priemaišos įvairios. Iš geležies rūdos lydomas ketus, plienas, ferolydiniai; gaminami dažai, jos dedama į geležinių tirpalus. Dedamoje į aukštakrosnęrūdoje būna ne daugiau kaip 0,3  siros, fosforo, kobalto ir ne daugiau kaip 0,09  arseno, cinko, alavo, švino. Mangano, chromo ir nikelio priemaišos gerina plieno kokybę. Geležies rūda, turinti >50  geležies, vadinama sodre, 50-25  – vidutine, <25  – skurdžia geležies rūda. Abi pastarosios sodrinamos (iki 60  geležies) magnetinės separacijos arba gravitacijos metodai.

Geležies rūda būna magminės, hidroterminės, kontaktinės-metosomatinės, metamorfinės, egzogeninės, nuosėdinės kilmės. Magminė geležies rūda susidaro, vėstant magmai, kristalizuojantis titanomagnetui, magnetitui, ilmenitui bazinėse ir ultrabazinėse uolienose; didžiausi telkiniai: Rusijoje- Urale, Švedijoje- Kirunavaros, Pietų Afrikos Respublikoje- Tabazimbio, Tanzanijoje- Ligangos. Hidroterminė geležies rūda susidaro karbonatinėse uolienose; telkiniai: Rytų Sibire (koršunovo, Rudnogrosko), Urale, Vidurio Azijoje, Ispanijoje-Bilbao, Vokietijoje- Zygo. Kontaktinė-metasomatinė geležies rūda susidaro skarnų zonose, dominuoja magnetitas, hematitas, titanomagnetitas; telkiniai: Kazachijoje, Urale, Azerbaidžanijoje. Metamorfinė geležies rūda susidaro aukštoje temperatūroje ir dideliame slėgyje (limonitas ir getitas virsta magnetitu ir hematitu); didžiausi telkiniai: Rusijoje – Krivoi Rogo, Kursko magnetinė atomalija, Kolos, Centrinės Kazachijos, Australijoje- Hamerslio, Kanadoje- Labradoro, Brazilijoje- Minas Žerajo valstijoje, Indijoje- Karnatakos valstijoje. Egzogeninė geležies rūda susidaro, dūlant uolienoms, turinčioms geležies mineralų; Rusijoje, JAV- Meisobio telkinys. Nuosėdinė geležies rūda susidaro lagūnose, jūrų įlankose, ežeruose, balose; svarbiausi mineralai- sideritas, limonitas, getitas; didžiausi telkiniai: Rusijoje- Kryme, Kazachjoje, Vokietijoje- Lano, Dilio, Didžiojoje Britanijoje- Škotijoje, Velse. Pagal dominuojantį mineralą geležies rūda skirstomaį rusvąją geležies rūdą, arba į limonitą, raudonąją geležies rūdą, arba hematitą magnetinę geležies rūdą, arba hematitą, sideritinę geležies rūdą (30-35  geležies), silikatinę geležies rūdą (25-40  geležies) ir geležinguosius kvarcitus (12-36  geležies).

LIETUVOJE rasta limonito (balų rūdos), siderito, hematito, magnetito. Limonito yra pelkėse ir upių, tekančių pelkėtomi vietomis, šlaituose, siderito aptikta jūros sistemos sluoksniuose, hematito- kambro ir prekambro sluoksniuose, magnetito intarpų (turinčių iki 90  geležies oksidų) rasta netoli Marcinkonių. Iš limonito senovėje buvo lydoma geležis. Iš jos buvo kalama žemės ūkio padargai, ginklai. Baltų rūdos kasyklų ir liejyklų daugiausia buvo Rūdininkų girioje, patrankų liejyklos- Vilniuje, Kaune, Valkininkuose.

Literatūra:
Tarybų Lietuvos enciklopedija
9 klasė chemijos vadovėlis
Chemijos žinynas

Leave a Comment