Lietuvių kalba
Alfonsas Čipkus lyg tikrąjį savo paties ženklą pasirinko Alfonso Nykos – Niliūno pavardę. Šis žmogus į lietuvių literatūrą įėjo kaip poetas, kritikas ir vertėjas. Tiksli jo gimimo data nežinoma, bet manoma, kad A.Nyka-Niliūnas gimė 1919 metais (kai kurioje literatūroje galima rasti 1920 m.) Neme
Tremtis – žmonių priverstinis išgabenimas ir apgyvendinimas tolimose, atšiauraus klimato, sunkiai pasiekiamose vietose. Sovietų valdžia iki Stalino mirties žmones tremdavo be teismo. Iš Lietuvos daugiausia žmonių buvo ištremta 1941 m. ir 1946-1951 m.
Autorių špera A.Vaiciulaitis-didysis lietuviu literaturos estetas,poetinio realizmo atstovas,neoromantikas.vertybe-gamtos grozis.jam nerupi kasd. buitis,demesys sutelktas i didziuosius buties klausimus.gilinasi i veikeju jausmus,ju santyki su gamta.Romanas valentina-kurinys apie tragiska,neissipi
*** Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės: Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties. Aš klausiau kunigų ir filosofų – Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai. Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa: Kodėl pasaulis, ir žmogus, i
Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas, pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu – matyt, pagal rusų kalbos terminą „культура речи”. Kalbos kultūrą galima suprasti siaurąja ir plačiąja prasme. Sakant apskritai, kalbos kultūra yra pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas, kaip kad,
Salomėja Nėris – ryškiausia nepriklausmybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. S.Nėries eilėraščių būdingiausios savybės yra lyrizma
Žodžiai, pavartoti ne ta, t.y. netinkama reikšme – dažnos ir sunkiai atpažįstamos leksikos klaidos. Tokius žodžius kai kas trumpai vadina semantizmais (semantika – kalbos mokslo šaka, tirianti žodžių reikšmes, o jų daugelis žodžių turi ne vieną). Dažniausiai geras lietuviškas žodis netinkama r
Studijavęs lituanistiką Kauno universitete 1941-1943 m., anglistiką ir romanistiką Mainco universitete, lyginamąjį literatūros mokslą Kolumbijos universitete, buvo aktyvus pokarinio modernistinio žurnalo „Žvilgsniai” dalyvis, Pavergtųjų Europos tautų seimo redaktorius, „Amerikos balso” ir „Laisvos
Ieva Simonaitytė (1897-1978) – lietuvių literatūros klasikė, kilusi iš Mažosios Lietuvos krašto. Jos gyvenimas buvo susijęs su šio krašto dramatiška istorija, žmonių gyvenimo būdu, jų kalba ir papročiais. I. Simonaitytės romane “Aukštųjų Šimonių likimas” svarbiausia ne įvykiai, o likimai. Pasak
Laimė –sąvoka, nusakanti žmogaus ne tik dvasinę, bet ir materialinę būklę. Tai kas gi ta laimė? Į šį paprastą, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, klausimą dauguma žmonių atsakymo ieško visą gyvenimą. Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą iki šiol taip ir nerasta. Laimę kiekvienas žmogus interpretuoja sa