Macernio eilerascio analize ir interpretacija

***

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:Ragaudamas gyvenimą kaip vaisiųIr vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.

Aš klausiau kunigų ir filosofų –Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:Kodėl pasaulis, ir žmogus, ir visa tai?

Ir taip einu tolyn šio klausimo keliuPo nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.Bet jei randu užsimiršimo smuklę pakely, –

Tai linksmas per dienas naktis puotauju,Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo. [Šarnelė, 1943,10,27]

V.Mačernis – poetas filosofas, mąstantis apie žmogaus būties prasmę. Jo gyvenimas labai trumpas, tačiau jis paliko įvairių žanrų kūrinių. Ypatingai vertingi meniški sonetai, kuriuose yra daug klausimų apie gyvenimą, jo prasmę. Jaučiama nerimo, nežinios būsena. „Metų sonetus“ jungia kelionės, ieškojimo, pažinimo motyvas. Ne išimtis ir mano analizuojamas sonetas „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu“. Pirmosios strofos pirmos dvi eilutės teikia informacija apie eilėraščio „aš“ būtį. Jis klajoklis, vedamas nežinios, nerimo. Tai vienišas keleivis, nežinantis kelionės tikslo, suvokiantis savo gyvenimo beprasmybę:

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės

Lyrinio „aš“ gyvenimo kelias yra „palaidas“. Žodis „vaisius“ gali būti suprantamas kaip teikiami malonumai, galimybės: maistas, menas, mokslas… Tačiau kartu gyvenimas ir varginantis, kankinantis, pilnas sunkumų. Vaisiaus skonis apgaulingas. Lyrinis subjektas supranta, kad jam, kaip ir kiekvienam žmogui, duotas sunkus gyvenimo kryžius, kurį privalo kartais nešti „kaip naštą ant peties“. Šia opozicija („vaisius“ – „našta“) atskleidžiamas gyvenimo sudėtingumas, jo teikiamos malonės ir skausmai. Iš antrosios strofos suprantame, kad lyrinis subjektas apie gyvenimo prasmę aiškinosi ir su kunigais, ir su filosofais. Nežinome, ką atsakė vieni ir kiti, tačiau gyvenimo prasmė nepaaiškėjo, todėl antrosios strofos paskutinėje eilutėje vėl akcentuojami sudėtingiausi klausimai: „Kodėl pasaulis, ir žmogus, ir visa tai?“. Į juos atsakyti niekas neįstengia, todėl lyrinis subjektas ir toliau eina „šio klausimo keliu“.

Man atrodo, kad eilėraščio žmogaus vidinę būseną labai gražiai apibūdina metafora: „Po nežinios dangum“. Ji gali reikšti labai plačią, neturinčią ribų erdvę, kaip ir tas klausimas, į kurį ieško, bet neranda atsakymo nei pats poetas, nei lyrinis subjektas. Jo žingsnis pavargęs, nes kelionė, matyt, buvo ilga, varginanti, todėl, kaip ir kiekvienam mirtingajam, reikia pailsėti, atsipalaiduoti – užsukti į „užsimiršimo smuklę pakely“. Paskutinė šio soneto strofa nėra lengvai suvokiama, nes „puotavimo“ prasmė gali būti įvairi (panašiai kaip ir žodžio „vaisius“ reikšmė). Aš manau, kad tie „rimtuoliai rūškani“ – tai klausimai, kurie niekados neleidžia lyriniam subjektui baigti savo kelionės („Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo“). Sonete keliami klausimai yra įdomūs kiekvienam mąstančiam, ieškančiam gyvenimo tikslo žmogui, ypač jaunam, nes ir jo ateityje laukia daugybė kelių, išbandymų. „Po nežinios dangum“ tenka atsidurti labai dažnai, kai susiduriame su nežinomais klausimais, į kuriuos atsakymų ieškome ir knygose, ir mene, ir suaugusių patirtyje.