tremtis

Tremtis – žmonių priverstinis išgabenimas ir apgyvendinimas tolimose, atšiauraus klimato, sunkiai pasiekiamose vietose. Sovietų valdžia iki Stalino mirties žmones tremdavo be teismo. Iš Lietuvos daugiausia žmonių buvo ištremta 1941 m. ir 1946-1951 m.

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta, O mes ar sugrįšim kada? Tremtinių daina

Naujoji valdžia netrukus pajuto, kad ataiptol ne visi Lietuvos žmones ploja jai katučių, kad daugelis jei ne viešai, tai patylomis, bet atkakliai prišinasi. Norėdama palaužti priešiškai nusiteikusius ir įbaigintus kitus gyventojus, valdžia nutarė veikliausius, Lietuvai ištikimiausius, o jai nepritariančius žmones atplėšti nuo gimtojo krašto, nuo įprastinės aplinkos, atskirti nuo draugų bei kitų artimųjų ir išblaškyti tolimojo Sibiro platybėse. Į išvežimų iš Lietuvos žmonių sąrašus pateko daugelis mokytojų, aukštųjų mokyklų profesorių, gydytojų, karininkų, verslininkų ir ūkininkų, studentų ir įstaigų tarnautojų. Dalis jų tarpukario Lietuvoje priklausė politinėmis partijoms, organizacijoms (tokioms kaip tautininkai, krikščionys demokratai, jaunalietuviai, šauliai), kurias uždraudė atėję bolševikai. Bet nemažai buvo ir tokių, kurie niekur nepriklausė, į jokią politiką nesikišo, dirbo savo ūkyje ar kokioje įstaigoje. Pirmasis trėmimas, sukrėtęs visą Lietuvą, prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir truko 18 dienų. Pagal bendrą valdžios komandą po kaimus ir miestų gatves pasipylė sunkvežimiai su gimkluotais enkavėdistais ir vietiniais aktyvistais. Jie tempė iš namų ir sodino į tuos sunkvežimius netikėtai už-kluptus, žinios apie išvežimą priblokštus žmones, nežinančius, nei už ką, nei kur juos veža, nei kaip tai kelionei pasiruošti, ką pasiimti. Sunkvežimiai žmones gabeno į artimiausią geležinkelio stotį, kur jų jau laukė ilgi ešelonai, sudaryti iš gyvuliams vežioti naudojamų vagonų. Juose nebuvo ne tik jokių gultų ar suolų, bet ir būtiniausių sanitarinių sąlygų. Tokiose vagonuose tūkstančiai Lietuvos žmonių, ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų, kamuojami troškulio, tvankumos, dažnai ir kelyje užklupusių ligų, turėjo pervažiuoti kone visą Rusiją ir pasiekti tolimojo Altajaus priekalnes ar Krasnojarsko kraštą. Neilgai pabuvę, vos speję kiek įsikurti Altajuje, daugelis jų buvo vėl išvaryti į varginančią, daugelį savaičių trukusią kelionę traukiniais, upių krovininiais laivais į tolimiausią šiaurę, amžinojo įšalo kraštus. Ten, kur šalčiai būna iki -50 °C, kur pusę metų trunka naktis, o kitą pusę – diena. Daugelis tremtinių buvo iškeldinti ant įšalusios žemės Laptevų jūros pakrantėje ar salose, kur nebuvo jokio pastato. Jiems patiems teko statytis kokias nors pašiūres ar žemines. Labai trūko drabužių, maisto. Daugelis neištvėrė – šalčio, bado, ligų pakirsti, liko gulėti amžinojo ledo kapuose. Pirmiausia – seneliai ir vaikai.

Tai buvo sunkus sovietinės valdžios įvykdytas nusikaltimas, susidorojimas su niekuo nenusikaltusiais taikiais gyventojais, tiek lietuviais, tiek kitų tautų žmonėmis. Užtat dabar birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena.

BIRŽELIO 14-ąją GELEŽINKELIO STOTYJE

Algiukas su tėveliu šiandien buvo mieste. Šiaip tėvelis jo neimdavo, bet šį kartą turėjo traukiniu parvažiuoti iš Kauno jų studentas – brolis Stepas, tai važiuodamas į geležinkelio stotį jo parsivežti, ir Algiuka pasiėmė. Bet brolis neparvažiavo. Ir iš viso mieste dėjosi kažkokie nesuprantami ir baisūs dalykai. Geležinkelio stotis buvo apsupta ginkluotų kareivių, kurie nieko net artyn neprileido. Stoties budėtojas, geras tėvelio pažįstamas, jiems pakuždom papasakojo, kad stotyje stovi ilgiausias traukinys iš gyvuliams vežioti vagonų. O prie tų vagonų nuo ankstaus ryto važiuoja žmonių prikimšti sunkvežimiai, vežimai, lydimi rusų kareivių ir dar kažkokių žmonių, kuriuos budėtojas vadino „aktyvistais“. Veža ištisas šeimas, su seneliais ir mažais vaikais, ir visus grūda į tuos gyvulinius vagonus. Kai prigrūda, duris lentomis užkala. Nieko nelaukęs, tėvelis apgręžė vežimą ir pasuko namų pusėn. Pro juos į stotį nuburzgė du pilni žmonių sunkvežimiai. Kiekvieno jų gale sėdėjo keli kareiviai, suspaudę tarp kelių šautuvus su ilgais smailiais durtuvais. Iš vieno sunkvežimio girdėjosi vaikų, moterų verksmad. Algiukui pasidarė baisu, jis norėjo kuo greičiau išvažiuoti iš to miesto.– Tėveli, kas čia darosi?– Žmones veža, nelabieji. Daugiau ir aš nežinau – nei kur, nei už ką. Tai tokią jie čiamums laisvę atnešė, išvadavo. Neduok, Dieve, tokių „išvaduotojų“… Tremtinio berniuko laiškas į Lietuvą

AMŽINOJO ĮŠALO ŽEMĖJE

<…> Kitą rytą visus ėmė užrašinėti į darbus. <…> Mudvi su mamute užsirašėm iš to vandens rąstus traukti, brolis – žvejybon. Mamyte verkė, prašė atsisakyti žvejojimo. Bet žvejams pažadėjo mokėti produktais, ir brolis tvirtai laikėsi savo pasirinkimo. <…> Kol galutinai užšalo, spėjo pažvejoti 20d dienų ir uždirbo 50 kilogramų baltų miltų. <…> Ir tie miltai, uždirbti sustirusio paauglio, naktimis miegančio apšalusioj palapinėj su tais pačiais šlapiais rūbais, išgelbėjo mudviem gyvybes. Mamytei tik atitolino mirtį. Ji tuos miltus paskaičiavo visiems metams. Dienai išėjo mažulytė skardinėlė <…>

Mes, vaikai, irgi turėjom savo brigadą. Tempėm į kalną iš pakrantės lentas, duris, molį. Šlaitas status, kojelės linko nuo bado ir per didelio nešulio storio. Duonos gaudavom, rodos, 250gramų per dieną. Žiemą dirbdavom po 12 valandų, vasarą – po 14. Ir buvo mėnesių, kai už visą darbą gaudavom 3 rublius. Nė duonelės nenusipirksi. <…> Dirbdavom poromis – visi nešuliai su dviem galais. Dirbdavau su Staseliu Raškausku. <…> Imdavo jis visada sunkesnį nešulio gabalą. <…> Jis ir žuvo dėl širdies gerumo. Buvo pūga, jis išėjo į eketę vandens. Ne sau. Nebepaeinančiai moteriškei. Taip ir radom su abiem kibirais ir naščiais už kelių kilometrų prigulusį. Po metų ar dviejų. <…> Ėmėm nušalti veidus, rankas, kojas. Brolis nušalo rankas ir jam nuo delno iškrito mėsa. O kaip užrišti tuos delnus – nei paklodės, kad atplėštum gabalėlį, nei marškinių. Tremtinė Irena Špakauskienė