Kasdieninė laimė

Laimė –sąvoka, nusakanti žmogaus ne tik dvasinę, bet ir materialinę būklę. Tai kas gi ta laimė? Į šį paprastą, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, klausimą dauguma žmonių atsakymo ieško visą gyvenimą. Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą iki šiol taip ir nerasta. Laimę kiekvienas žmogus interpretuoja savaip: pagal savo išsilavinimą, asmenines savybes, auklėjimą. Kiekvienam žmogui jo laimė bus išskirtinė, išsvajota. Tai sudėtingas jausmas, gal ir ne jausmas, o būklė, kurios siekia kiekvienas žmogus. Ji susideda iš daugybės dalių, ir vienos iš jų trūkumas gali ją paaversti niekais. Kiekvienam žmogui sava laimė. Vienam tai materialinės vertybės, o kitam – kas kita. Dažnai žmonės, turėdami viską, ko tik širdis geidžia, taip ir nesuranda laimės.
Kadangi žmonės skirtingai supranta laimę, tai rašinėlyje aš išreikšiu savo nuomonę. Gal kažkas su manimi nesutiks, kažkam nepatiks mano supratimas, bet tai yra mano nuomonė, aš jos niekam neprimetu, tai tik mano požiūris į gyvenimą, į pasaulį. Galiu drąsiai teigti, kad metams bėgant mano nuomonė taip pat gali šiek tiek pasikeisti.
Kaip jau minėjau, kai kuriems žmmonėms laimė siejasi su materialiniu gerbūviu, bet ar tai visada atneša laimę? Manau, kad ne. Laimės realiame pasaulyje, kasdieniniame gyvenime negali būti. Remiantis laimės sąvoka, laimingas žmogus neturėtų turėti jokių rūpesčių. Pamąstykime: koks žmogus, asmenybė neturi problemų? Mes dažnai girdime žo

odžius: “Aš laimingas!” arba “Tai pati laimingiausia diena mano gyvenime!”. Taip, bet tai tik tos akimirkos laimė. Kas išgyvena giliu jausmu, tas ir iškenčia taip pat giliai. Tokio žmogaus likimas svyruoja tarp laimės ir nelaimės. Daugelis žmonių mano, kad jų gyvenimas malonus arba ne, bet nesako, kad laimingas arba nelaimingas. Nuolat gyventi giliais jausmais žmogus negali. Man atrodo, kad žmogus – savo laimės kalvis: jis kuria savo aplinką, jis dailininkas, kuris tapo pasaulį savo spalvomis, jis renkasi draugus, todėl, jeigu gyvenime kažkas ne taip, nereikia nuleisti rankų, reikia kovoti už savo laimę, rasti jėgų kažką gyvenime pakeisti. Laimę surasti ir išsaugoti gana sunku. Ji reikalauja žmogaus tyrumo, nes jis nepakeičiamas. Žmonės klysta manydami, kad gali būti laimingi, kai jaučia neapykantą, godumą, paavydą. Žinoma, galima džiaugtis, nuskriaudus savo artimą, bet po to prasideda nerimas, bemiegės naktys, o laimė dingsta. Tai nebuvo tikra laimė. Tikra laimė turbūt labai aukštai – ten, kur viešpatauja harmonija, tyrumas ir meilė. Tokią laimę žmogus nešioja savyje.
Žmogaus gyvenimas trapus. Kiekvieno žmogaus gyvenime daug įvairiausių išbandymų. Manau, didžiausia kasdieninė laimė – gyventi. Gali būti labai laimingas, bet per akimirksnį viskas sudūžta, kai nutrūksta gyvenimas, kaip tai atsitiko
B. Vilimaitės miniatiūroje. Štai tada žmogus ir pradeda skaičiuoti savo laimingas dienas, o jųų pasirodo ne tiek jau ir mažai. Tokiais atvejais žmogus džiaugiasi ta kasdienine laime: šiandien jis ir jo artimieji gyvi ir tikrai laimingi.