Įvadas
Naminiai šunys kilę iš vilko, šakalo ir kitų plėšrūnų rūšių. Prijaukinti akmens amžiuje, XII-VII tūkstantmetyje prieš mūsų erą. ~400 veislių; juos skiriasi dydžiu, kūno sudėjimu, spalva, plaukų danga, elgesiu. Turi labai gerą uoslę, išsivysčiusias smegenis, gerai mato ir girdi, todėl lengvai dresuojami, tinka įv. reikalams.Ptelės lytiškai subręsta 7-8 mėn. amžiaus, patinai 10-12 mėn. Rujoja 2 kartus per metus po 20 d. Nėštumas 58-65 d. Vieną vadą sudaro 1-8 akli, kurti, bedančiai šuniukai. Jie pradeda girdėti 12-14, praregi 8-9, pieniniai dantys jiems prasikala 20-30 parą. Žindymo laikotarpis ~1,5 mėn. Gyvena 10-12 (kartais iki 17) metų.Šunys mėsėdžiai, bet ėda ir augalinį maistą. Laikomi voljeruose, palapinėse, namuose. Naminiai šunys skirstomi į 3 grupes: Medžiokliniai, tarnybiniai (kartais dar išskiriami kaip atskira grupė sportiniai tarnybiniai), dekoratyviniai. Šunys serga pasiutlige, niežais, kerpančiąja dedervine, kirmėlinėmis ligomis (visomis tomis ligomis gali užsikrėsti ir žmogus).
Šuo – seniausias naminis gyvulys. Tai rodo akmens amžiaus archeologiniai radiniai. Manoma, kad dabartinio šuns protėviai leidosi prijaukinami žmogaus todėl, kad galėtų lengviau pramisti, ėsdami atliekas nuo pirmykščio žmogaus “stalo”. Šuo pamažu prisirišo prie žmogaus, tapo jo draugu ir pagalbininku medžioklėje,būsto ir daiktų sargu. Kokiame žemyne ir jo dalyje buvo prijaukintas pirmasis šuo,nežinia.Aišku viena,kad šuo buvo prijaukintas įvairiose vietose,nes pirmieji šunys labai skyrėsi vieni nuo kitų.Tai leido žmogui vėliau išvesti įvairias,besiskiriančias viena nuo kitos ūgiu ,kūno sudėjimu,spalva ir elgesio savybėmis ,veisles. Jų įvairovė rodo,kad šunys atsirado kryžminantis skirtingomis senovėje gyvenusioms vilkų ir šakalų rūšims ir kad šis kryžminimasis vyko pagal žmogaus norą,jam vadovaujant.
Kasinėjant daugelį senovinių gyvenviečių, buvo atrasta įvairių rūšių pirmykščių šunų skeletų, labai panašių į šiuolaikinių šunų skeletus. Kasinėjant stovyklą ant polių, pastatytą 10 000 metų prieš mūsų erą, rastos šuns skeleto liekanos, kurių kilmė mums nežinoma. Minėtas šuo pavadintas pelkiniu arba durpiniu šunimi (Canis familiaris palustris Rutimayer). Tai buvo nedidukai, temperamentingi, jautrūs ir pikti šunys, gyvenę šalia mūsų protėvių stovyklų. Jie pirmieji pajusdavo pavojų ir įspėdavo žmones. Iš pelkinių šunų kildinami dabartiniai špicai, pinčeriai ir įvairūs terjerai. Jie tokie nepanašūs vieni į kitus, kad iš pirmo žvilgsnio nepastebėsime nieko bendra. Tačiau ilgiau stebėdami įsitikiname, kad dobermanui, erdelterjerui ar ryzenšnauceriui (atstovaujantiems evoliuciniu požiūriu palyginti jaunas veisles) būdinga ir savarankiškumas (kartais net neisiskaitymas su šeimininku), ir puikios tarnybinės savybės-gera uoslė ir nuovoka, atkaklumas, piktumas. Kitai grupei priklauso Šiaurės vilkiniai ir piemenų šunys. Jie kildinami iš šunų, kurių liekanas, kasinėdamas prie Ladogos ežero, rado ir aprašė prof. D. Anučinas. Minėti šunys, pavadinti archeologo A. Inostrancevo vardu (Canis familiaris Inostrancewii), buvo šiaurinėje Europos dalyje gyvenusių vilkų ir durpinių šunų palikuonys. Doginių šunų grupė kildinama iš kito protėvio – Canis familiaris decumarus, apie kurį žinių beveik nėra. Įspūdingu dydžiu tas šuo turėjęs būti panašus į mūsų dogus ir senovės karinius šunis, apie kuriuos galima spręsti iš antikinių skulptūrų. Kryžminant šiaurinių veislių šunis su stambiais Canis familiaris decumarus, buvo išveisti senbernarai ir niūfaundlendai. Evoliusiniu požiūriu bene jauniausias mūsų šunų protėvis – Canis Jeitteles matris optimae – bronzinis šuo, kurio liekanų randama bronzos amžiaus žmonių gyvenvietėse. Iš šio protėvio kildinami aviganiai. Dar yra grupė šunų, kilusių iš Canis familiaris intormedius Woldrich – “tarpinis šuo”, kurie turi modžioklės instinktą. Kita atskira grupė, gyvenanti Afrikoje – Canis leinesi – juos augino senovės egiptiečiai. Kinologija, kaip ir gyvenimas, nestovi vietoje – vienos veislės praranda populiarumą, kitos įgyja. Visų veislių neįmanoma nei suminėti, nei aprašyti. Šiu metu pasaulyje jų yra apie 400.Vokiečių aviganis (vilkinis šuo)/German sheepdog
Ši veislė išvesta Vokietijoje, jų protėviai ganė avis ir gynė bandas nuo plėšrūnų. XIX a. pab. ši tada dar mažai žinoma veislė imta naudoti paieškos ir karinėse tarnybose ir tai iškart išpopuliarino ją visame pasaulyje.Šios veislės šunys drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas. Tai populiariausia tarnybinių šunų veiswlė.Vokiečių aviganis aukštesnis negu vidutinio ūgio, tvirto ir ir tvirto sauso konstitucijos tipo. Patinų aukštis ties ketera – 60-65 cm, patelių 55-60 cm. Formato indeksas: 110-112. Patinų kaulėtumo indeksas 18-20, patelių 17-19.Lytinis diformizmas ryškus. Gerai išvystyta kaulų sistema bei muskulatūra. Oda elastinga, be raukšlių ir nenukarusi. Kailis tankus , šiurkštokas, vešlus poplaukis. Plaukai tiesūs, ant galvos, ausų, galūnių-trumpi, kitose kūno vietose ilgesni.Spalva: vietomis išsimėtę pliki ar rudi įvairių atspalvių ploteliai; juodi; juodi, o kojos šviesios, šviesūs ploteliai ant pilvo ir kai kuriose galvos vietose.Galva pleišto formos, masyvi, kaukolės dalyje normalaus pločio. Perėjimas iš kaktos į snukį palaipsnis. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys vidutinio dydžio, aukščiau akių linijos, stačios, smailais galiukais, lygiašonio trikampio formos. Akys ovalo formos, įstrižos, tamsios, prigludę sausi vokai.Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Kaklas tvirtas, muskulingas, sausas, lygus galvos ilgiui, pasviręs 40-45o kampu nugaros linijos atžvilgiu. Ketera gerai išvystyta, pastebima. Krūtinė ilga, gili, plati, ovalo formos. Nugara tvirta, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, pakilęs, palaipsniui pereinantis į strėnas. Strėnos pusapvalės, ilgos, plačios, muskulingos, pereinančios į uodegos pagrindą. Uodega kardo formos, paskutiniu slanksteliu siekia kulno sąnarius ar žemiau jų. Pilvas vidutiniškai įtrauktas.
Pečiai raumeningi su taisyklingais kampais, priešpečiai tiesūs, vertikalūs ir lygiagretūs, plaštakos ilgos, spyruokliuojančios, pasvirusios. Priekinės kojos iki alkūnės truputį ilgesnės nei pusė ūgio ties ketera.Užpakalinių kojų šlaunys stiprios, raumeningos (žiūrint iš užpakalio, lygiegrečios ir tiesios). Kulnų sąnariai sausi, plokšti, taisyklingi. Užpakalinės kojos kiek atitrauktos. Stiprios slėsnios beveik vertikalios. Letenos ovalo formos, sugniaužtos. Būdungas aliūras – risčia. Judesiai laisvi, galingi.Protingi, ištikimi, patikimi, jautrūs, greitai mokosi . . .Tai keletas vokiečių aviganių apibūdinimų, dėl kurių šie šunys tapo vieni populiariausių visame pasaulyje
Pranašumai
Temperamentas
Dėl vokiečių aviganių ištikimybės ir budrumo, šie šunys visame pasaulyje plačiai naudojami policijos darbe ir puikiai tinka apsaugai. Dėl šių savybių vokiečių aviganis yra geras draugas, saugantis namus, ir namiškius. Dauguma šių šunų gerai sutaria su vaikais, ypač jei kartu augo. Vokiečių aviganiai dar plačiai naudojami kaip aklųjų vedliai. Šiai šunų veislei būdingas guvus protas iniciatyvumas, todėl darbe su aklaisiais pasiekta labai gerų rezultatų.Taip pat šios veislės šunys yra drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas.
Dresavimas
Šie šunys labai protingi ir mėgsta įtikti, todėl juos dresuojant, galima išmokyti daugelio kitų veislių šunims neįkandamų dalykų. Tačiau nevalia pamiršti, kad vokiečių aviganiai labai jautrūs ir, norint pasiekti geriausių rezultatų, elgtis su jais reikia švelniai ir taktiškai.
Trūkumai
Nuolatinė priežiūra
Vokiečių aviganiai – dideli, stiprūs šunys, todėl jiems reikia daug irnuolatinių treniruočių. Jei nemėgsti daug vaikščioti, turėtum rinktis kitos veislės šunį. Protinis ugdymas ne mažiau svarbus už psichikos treniravimą.
Guvų vokiečių aviganio protą reikia išnaudoti, kitaip turėsi nuobodžiaujantį ir nuobodų šunį.Šuo turi dvigubą, nuo prasto oro saugantį kailį… o kilimas ir baldai taip pat greitai gali juo pasipuoišti. Daugelis vokiečių aviganių šeriasi dukart per metus, o tai reiškia, kad šuns plaukų bus tikrai labai daug. Žinoma, padeda kasdieninis šukavimas.Temperamentas
Aviganis linkęs stipriai prisirišti prie vieno šeimos nario, dažniausiai prie to, kuris šunį šeria ir dresuoja. Tačiau daugelis šios veislės šunų susidraugauja su visais namiškiais. Dėl stipraus saugojimo instinkto, šuo ima skalyti bevaik visada, kai į namus įeina svetimas žmogus.
Suaugęs šuo
Vidutinis subrendęs patinas būna aukštesnis nei vidutinio ūgio, tvirto ir sauso konstitucijos tipo. Užauga iki 60 – 65 centimetrų, matuojant nuo keteros (pečių viršaus), ir sveria apie 36 kilogramus. Patelė užauga iki 55 – 60 centimetrų ūgio. Formato indeksas 110 – 112. Patinų kaulėtumo indeksas 18 – 20, patelių 17 – 19.
Kailis ir spalvos
Vokiečių aviganių būna įvairių gražių spalvų. Labiausiai paplitusi kilio spalva – juoda nugara su gelsvai rudomis ar aukso spalvos dėmėmis. Visai juodų, pilkų ar pilkų su šviesiomis arba rudomis dėmėmis šunų pasitaiko taip pat dažnai ir jie gali dalyvauti šunų parodose. Baltiems vokiečių aviganiams pagal dabartines taisykles parodose dalyvauti neleidžiama, tačiau ši nuostata gali pasikeisti, jeigu šios rūšies vokiečių šalininkams pavyks apginti savo įsitikinimus.Veislės standartus atitinkantis šuo turi trumpą, glotnų kailį su tankia papilve, gerai saugantį nuo prasto oro ir šalčio. Šunų augintojai pamėgo ilgakailius vokiečių aviganius, tačiau jiems nelabai sekasi parodose. Šunyčio kailio spalva išryškėja apie šeštą gyvenimo savaitę, tad būsimas šeimininkas gali pasirinkti pagal savo skonį.
Išorinė išvaizda
Oda elastinga, be raukšlių, nenukarusi. Galva pleišto formos, masyvi, kaukolės dalyje normalaus pločio. Perėjimas iš kaktos į snukį palaipsnis. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys vidutinio dydžio, aukščiau akių linijos, stačios, smailais galiukais, lygiašonio trikampio formos. Akys ovalo formos, įstrižos, tamsios, prigludę sausi vokai.
Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Kaklas tvirtas, muskulingas, sausas, lygus galvos ilgiui, pasviręs 40 – 45o kampu nugaros linijos atžvilgiu. Ketera gerai išvystyta, pastebima. Krūtinė ilga, gili, plati, ovalo formos. Nugara tvirta, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, pakilęs, palaipsniui pereinantis į strėnas. Strėnos pusapvalės, ilgos, plačios, muskulingos, pereinančios į uodegos pagrindą . Uodega kardo formos, paskutiniu slanksteliu siekia kulno sąnarius ir žemiau jų. Pilvas vidutiniškai įtrauktas.Pečiai raumeningi su taisyklingais kampais, priešpečiai tiesūs, vertikalūs, lygiagretūs, plaštakos ilgos, spyruokliuojančios, pasvirusios. Priekinės kojos iki alkūnės truputį ilgesnės nei pusė ūgio ties ketera.Užpakalinių kojų šlaunys stiprios, raumeningos (žiūrint iš užpakalio, lygiagrečios ir tiesios). Kulnų sąnariai sausi, plokšti taisyklingi. Užpakalinės kojos kiek atitrauktos. Stiprios slėsnos beveik vertikalios. Letenos ovalo formos, sugniaužtos. Būdingas aliūras – risčia. Judesiai laisvi, galingi.Kodėl toks pavadinimas?
Savaime suprantama, jod vokiečių aviganiai buvi išvesti Vokietijoje. Iš pavadinimo galima atspėti ir tai, kad šie šunys buvo naudojami avininkystėje. Prieš du šimtus metų plėšrūnai avių augintojams kėlė daug problemų, todėl prireikė šuns, galinčio ir ganyti, ir saugoti bandą. Vokiečių aviganių veislė buvo išvesta be jokiš sudėtingų mokslinių studijų.Tiesiog geriausia kalė būdavo kergiama su geriausiu iš kaimyninės fermos. Pamažu veislėje atsirado gausybė įvairiausio sudėjimo, dydžio ir įvairių spalvų šunų.
Veislės atsiradimas
Dabartinė vokiečių aviganių veislė atsirado 1899-aisiais metais, kai kavalerijos kapitonas Maksas fon Štefancas įsteigė pirmąjį tarptautinį vokiečių aviganių klubą. Veislės standartas – išvaizdos ir charakterio aprašymas – buvo sudarytas Vokietijoje, ir nuo tada apie 100 metų beveik nepakito.Ši veislė buvo plačiai naudojama Vokietijos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metu (1914 – 1918). Vėliau iš karo namo grįžę britų ir amerikiečių kariai parsivežė ir šiuos šunis. Labai greitai vokiečių aviganiai išpopuliarėjo abiejose šalyse, onetrukus juos pamėgo visame pasaulyje. Įdomu, kad šios veislės šunys Didžiojoje Britanijoje daugelį metų buvo vadinami Elzaso aviganiais, kad pokario metais būtų išvengta nusiteikimo prieš vokiškuosius jų pirmtakus.
Vokiečių aviganio dresavimas
Dresuoti šunį labai smagu, ypač vokiečių aviganį: jis protingas ir greitai mokosi. Dresuojant svarbiausia nepamiršti, kad vokiečių aviganiai labai jautrūs ir jų negalima bausti ir ant jų rėkti. Vokiečių aviganiams įgimtas noras įtikti šeimininkui, o nesuvaldomo temperamento proveržiai tik griaus jūsų draugystę. Geriausias būdas apmokyti šunelį – paversti tai smagiu žaidimu, atlyginti už gerą ir teisingą elgesį (skanėstu ir pagyrimu) ir ignoruojant nepageidautinus poelgius. Nesistenk vienu ypu išmokyti daugelio dalykų, pamoką visada baik tuomet, kai šunelis ja dar mėgaujasi ir nori tęsti toliau. Vokiečių aviganiai linkę prisirišti prie vieno šeimos nario. Dažniausiai tai būna žmogus, kuris daugiau užsiima šuns dresavimu. Bet tavo šuo turi mokėti gerbti ir klaqusyti visų šeimos narių. Todėl pasistenk, kad ir kiti namiškiai turėtų galimybę padirbėti su šunimi. Tegu ir jie atsilygina šuniui skanėstais ir pagyrimais.
Dresavimas su pavadėliu
Prieš mokant šunį vaikščioti su pavadėliu, šunelis turi priprasti prie “vaikiško” antkaklio. Kitas žingsnis – išvesti jį į sodą ar kiemą, kur yra pakankamai erdvės. Patubdyk šunelį sau iš kairės, prisek pavadėlį ir paragink eiti pirmyn laikydamas prieš nosį skanėstą ar žaislą. Kai šunelis pradės eiti šalia, tark “greta” ir pagirk jį. Jei šunelis pradės eiti toli, sustabdyk jį, gražink į vietą ir pradėk viską iš naujo. Pamažu jis išmoks komandą ‘greta” ir eis šalia be jokių gardėsių ar žaislų. Šį pratimą galima atlikti dar tada, kai šunelis neperėjo viso skiepų kurso. Atėjus laikui, kai šunelį jau bus galima išsivesti iš namų. Jis jau mokės gražiai eiti su pavadėliu.
Komanda “sėdėt”
Paimk į ranką skanėstą, parodyk šuniui. Laikyk skanėstą jam prie nosies taip, kad siektų jį paimti. Pakelk ranką šuneliui virš galvos taip, kad norėdamas pasiekti skanėstą, šuo turėtų kelti galvą, o užpakalį turėtų nuleisti ant žemės. Kai tik taip atsitiks, ištark “sėdėt” ir duok jam skanėstą. Paskui būtinai pagirk šunelį.
Komanda “pas mane”
Kad išmokytum savo vokiečių aviganį ateiti pas tave, paprašyk kitą šeimos narį patupdyti jį keletą metrų nuo tavęs. Paimk vieną jo maisto dubenėlį, su ėdalu, parodyk šuneliui, ištark jo vardą ir duok komandą “pas mane”. Komandą tark džiugiu balsu, kad labiau jį paskatintum. Kai šunelis atbėgs pas tave, duok jam ėdalo ir pagirk. Kai supras, ko iš jo norima, dubenį su ėdalu galima pakeisti žaislu ar nedideliu skanėsto kąsneliu. Kai jau išmoks ateiti pagal komandą, kitą kartą jam atėjus, duok komandą “sėdėt” ir tik tada atsilygink skanėstu ar pagyrimu.
Komanda “gulėt”
Laikyk skanėstą delne taip, kad kyšotų tik jo kraštelis. Ranką padėk ant žemės. Šunelis kaip įmanydamas stengsis pasiekti gardumyną ir greitai supras, kad tam jis turi atsigulti ant žemės. Kai tik šunelis atsiguls, ištark komandą “gulėt” ir duok jam skanėstą. Elkis taip, kad šunelis jaustųsi labaigudrus ir protingas.Komanda “vietoj”
Šunelis jau išmoko pagrindinių komandų. Dabar gali mokyti komandos “vietoj”. Paliepk šuneliui įvykdyti komandą “sėdėt”. Tada po truputį tolk nuo jo. Ranka parodyk, kad šunelis liktų vietoj. Baigiant pratimą nešauk šunelio vardu, bet pats grįšk prie jo ir pagirk. Žiūrėk, kad jis vis dar sėdėtų.
Tolesnis dresavimas
Kai pajusi malonumą, kad šuo išmoksta komandų, galimas daiktas, jog panorėsi išmokyti jį sudėtingesnių dalykų artimiausioje šunų dresavimo mokykloje. Šitaip turėsite pabendrauti ir su kitais šunimis.Vokiečių aviganis toks protingas ir jautrus, kad protinis ugdymas tiesiog būtinas. Labai rekomenduojama dresuoti vokiečių aviganį pagal vieną kurią pasirinktą sistemą. Tai bus naudinga visiems, o tavo šunelis stengsis įveikti visas kliūtis savo kelyje.