Terminas ŠUO vartojamas norint apibūdinti vieną iš daugelio namų augintinių veislių. Tačiau yra dar 34 giminingos rūšys į šunį panašių plėšrūnų, kuriems priskiriami lapės, vilkai, kojotai ir šakalai. Šie šunų šeimai priklausantys gyvūnai paplitę visame pasaulyje. Vieni iš jų, pavyzdžiui, vilkai, yra mėsėdžiai, tuo tarpu didžiaausės lapės minta daugiausiai vabzdžiais. Daugelis šios šeimos atstovų geba prisitaikyti ir minta bet kokiu prieinamu maistu – driežais, paukščiais, smulkiais žinduoliais, dvėsena, vaisiais. Dėka puikios klausos ir išlavėjusios uoslės visi jie yra patyrę medžiotojai.
Šuns kūno sandara atspindi jo gebėjimą greitai bėgant persekioti grobį didelį atstumą. Dauguma šunų šeimos atstovų, tarp jų raudonasis vilkas (Azijos laukinis šuo), turi lankstų kūną supūkuota uodega. Jie turi ilgas kojas ir vaikšto remdamiesi pirštais, o tai padidina jų šuolio greitį ir ilgį. Ilgas snukis turi labai jautrią nosį, o žandikauliuose išsidėstę 42 dantys (raudonasis vilkas jų turi 40), tarp jų 4 duriančios iltys, kurios įsminga į kūną. Šuo turi dideles, į priekį žvelgiančias akis ir smailias ausis, kurios gali būti judinamos, kad sugautų garsus. Vieni šunų šeimos atstovai gyvena pavieniui, kiti, pavyzdžiui, rudosios lapės, mėgsta bendriją, tačiau maisto ieškosi atskirai. Pilkieji vilkai gyvena ir medžioja bendruomeninėmis grupėmis – gaujomis kuriose būna 20 ir daugiau narių. Gyvendami grupėje vilkai gali bendrai sumedžioti stambesnį grobį, kartu rūpintis jaunikliais ir apginti vienas kitą nuo kitų vilkų užpuolimo. Kiekviena gauja gina didoką teritoriją, kurioje būna užtektinai maisto, ir jos ribas žymi šlapimu, kad nugintų šalin varžovų gaujas. Vilkų gaujoms būdinga aiški bendruomeninė hierarchija. Visai gaujai vadovauja viena patino ir patelės pora, ir jie vieninteliai gali poruotis. Žemiau jų yra aiški dominuojančių ir pavaldžių gyvūnų organizacija. Ši hierarchija palaikoma pripažintomis pozomis ir elgsena, pavyzdžiui, dantų šiepimu ar ausų nuleidimu. Šios dvi pozos išreiškia grasinimą arba paklusnumą ir rodo, kad kiekvienas gaujos narys žino savo vietą. Medžiodami drauge gaujomis, pilkieji vilkai, Afrikos hieniniai šunys ir raudonieji vilkai geba nudobti už save didesnį grobį. Hieniniai šunys medžioja mažiausiai vieną kartą per dieną ir nepavargdami persekioja auką didelį atstumą, kol išsenka. Bendrai parbloškusi medžiojamą gyvūną, gauja pasidalija laimikiu ir leidžia pasimaitinti jaunikliams. Maitinantis visa gauja, nuo grobio sulaikomi dauguma kitų plėšrūnų, tačiau liūtai ir hienos paprastai sugeba nuginti šunis šalin. Dvylika lapių rūšių, kurioms priklauso rudoji lapė, vikrioji lapė ir fenekas, graužikus ir kitokį smulkų grobį gaudo ypatingu būdu. Pastebėjusi grobį, lapė pašoka aukštyn, nusileidžia ant jo viršaus ir priekinėmis letenomis prispaudžia neapdairų graužiką – netikėtai užkluptas, šis nespėja pasprukti. Visi šunų šeimos atstovai turi jautrią uoslę, puikią regą ir klausą, kuri padeda jiems susekti grobį. Vidutinio šuns nosies kriauklėse yra 200 milijonų uodžiamųjų receptorių, tuo tarpu žmogaus – tik 5 milijonai. Rudosios lapės graužikus ir triušius medžioja įsiklausydamos ir stebėdamos aplinką. Naktį lapės aptinka klausydamosi gergždžiančio garso kurį jie sukelia slinkdami dirvožemio paviršiumi. Rudosios lapės kartais apsigyvena miestuose ir naktį ieško gatvėse maisto likučių. Dauguma šunų šeimos atstovų dauginasi vieną kartą per metus. Jų jaunikliai gimsta akli ir bejėgiai, dažniausiai paslėptame guolyje. Po nujunkymo vilkai, laukiniai šunys ir raudonieji vilkai savo jauniklius maitina atrytu maistu, o lapės atneša maisto į guolį. Mažyliais paprastai rūpinasi abu tėvai. Afrikiniai juodnugariai šakalai gyvena šeimyninėmis grupėmis, bet jiems padeda ir jauni šakalai, kurie atstoja “aukles”.
Vienatvę mėgstantis ir retai matomas karčiuotasis vilkas gyvena atvirose Pietų Amerikos stepėse. Jo ilgos kojos – tai ne prisitaikymas greitai judėti, o padeda jam matyti virš aukštos žolės, apeinant savo teritoriją. Karčiuotasis vilkas veiklus daugiausia naktį, kai išeina ieškoti smulkaus grobio – smulkių žinduolių, paukščių, roplių, vabzdžių, kiaušinių ir vaisių. Jis prisėlina prie grobio ir staiga puola jį, visai kaip lapė. Miškinis šuo gyvenantis Centrinės ir Pietų Amerikos miškuose, panašesnis į barsuką negu į šunį. Mažos ausys trumpos kojos, mažos ausys ir striuka uodega padeda jam lengvai judėti pomiškyje, tarp tankių augalų. Miškiniai šunys gyvena ir medžioja gaujomis maždaug po 10 individų. Jų grobis – stambūs graužikai, tokie kaip agučiai, ar pakos. Be to jie persekioja vandenyje kapibaras (stambius pusiau vandeninius gyvūnus), nes moka gerai plaukti. Vilkai pirmą kartą buvo prijaukinti maždaug prieš 12000 metų kaip žmogaus kompanionai. Vėliau prijaukintus vilkus imta veisti, norint išvesti jauniklius su ypatingais požymiais medžioklei, sargybai, o pastaruoju metu – parodoms. Greihaundas buvo išvestas medžioklei ir lenktynėms. Yra apie 400 naminių šunų veislių. Jų dydis labai įvairus – nuo 1 m. iki vos 20 cm. Visų naminių šunų veislių protėvis yra pilkasis vilkas. Dingas, dar vadinamas laukiniu Australijos šunimi, yra sulaukėjusi naminė šunų rūšis, kuri vėl tapo laukine. Dingas kilęs iš pačių pirmųjų prijaukintų šunų ir į Australiją buvo įvežtas maždaug prieš 4000 metų. Dingai paprastai medžioja pavieniui, tačiau, norėdami sumedžioti už save didesnį grobį, pavyzdžiui, kengūrą, susiburia į gaują. Dingų kūno dydis – 1,2 m., uodegos dydis – 25-30 cm. Jie gyvena nuo atogrąžų miškų iki pusiau sausringų rajonų tik Australijoje. Dingų patelė vadoje atsiveda 4-5 jauniklius; nėštumas trunka 9 savaites. Dingai ėda smulkius žinduolius, driežus, bestuburius ir kengūras.Ar šunys masto žmoniškai…?Pastaraisiais metais tapo akivaizdu, kad šuo gyvena kartu su žmogumi daug ilgiau, nei kas nors tikėjosi. Genetika įrodė, kad šunis žmonės laikė jau tais laikais, kai gyveno urvuose, medžiojo mamutus ir mokėsi tarti pirmuosius žodžius. Mokslininkai labai susidomėjo, ar tokia ilga partnerystė neišmokė šuns ne tik elgtis, bet ir mąstyti žmogiškai. „Natūrali šuns aplinka – žmogaus namai, žmonių socialinė terpė“, – sako Vilmos Csćnyi iš Eötvös Lorćnd universiteto Budapešte. Šio mokslininko nuomone, kad galėtume gyventi kartu su šunimis, privalome turėti ir panašius mąstymo pagrindus. „Šuniui įdomus emocinis ir prasminis žmogaus minčių turinys, – teigia V. Csćnyi, – ir jis išmoksta laikytis žmonių visuomenės taisyklių“. Taigi, kol kiti zoologai tyrinėja beždžionių socialinį pažinimą, jo vadovaujama specialistų komanda atlieka unikalų tyrimą su šunimis. Pirmasis darbas, kurio ši komanda ėmėsi, buvo mėginimas ištirti žmogaus ir jo numylėtinio ryšius: ar šuo iš tiesų yra žmogaus šeimos narys? Šuns ir jo šeimininko emociniai saitai neabejotini, o šunų veislininkystė suteikė šiuolaikiniams šunims žmogaus kūdikio bruožų. Bet, atmetus visus prietarus, ar tikrai santykis tarp šių zoologinių rūšių sumodeliuotas pagal žmogaus tėvo ir vaiko santykius? Norėdami tai ištirti, V. Csćnyi laboratorijos darbuotojai Józsefas Topćlas ir Ćdamas Miklósis pritaikė šunims „neįprastos situacijos“ testą, paprastai naudojamą tiriant motinos ir kūdikio ryšius. Prie motinos prisirišę kūdikiai neįprastose situacijose elgiasi vienodai: kai mama šalia, kūdikis parodo šiek tiek baimės, tačiau džiaugiasi galėdamas ištirti nepažįstamą aplinką. Motinai išėjus kūdikis pasijunta nelaimingas, tačiau paprastai greitai pripranta prie kito globotojo. Prisirišimas prie motinos išaiškėja, kai, jai sugrįžus, kūdikis siekia su ja pasisveikinti.J. Topćlas ir Ć. Miklósis stebėjo 51 šuns elgesį šioje testinėje situacijoje. Šunys entuziastingai tyrinėjo nepažįstamą patalpą, bet tik tol, kol šeimininkai buvo šalia. Šeimininkams išėjus, šunys nerimavo: inkštė, staugė, tupėjo prie durų. Net kai pagaliau susitaikė su nauja situacija, grįžus šeimininkams prisirišę šunys su didžiausiu džiaugsmu juos sveikino. „Atrodo, kad šuo ir žmogaus kūdikis elgiasi labai panašiai, – daro išvadą Ć. Miklósis. – Mes manome, kad tai – evoliucionavusio prijaukinimo padarinys“.V. Csćnyi nuomone, yra du šuns santykių su šeimininku formavimosi etapai. Pirmajame 6-12 savaičių amžiaus šunyčiai pirmą kartą susipažįsta su žmogumi ir iš prigimties pripažįsta žmogų savo rūšies atstovu. Kitame etape išsivysto šuns prisirišimas prie to asmens, kuris parodo jam daugiausia meilės.
„Kvailas“ šuns elgesysMokslininkai mano, kad šuns prisirišimas prie žmogaus gali paaiškinti, kodėl šunys kai kuriais atvejais elgiasi kvailai. 1980 metais zoologas Harry Frankas paskelbė, kad vilkas, kurio neįmanoma priversti klausyti komandos „sėdėt“, lengvai išmoko nuspausti durų rankeną ir atsidaryti duris vien tik pamatęs, kaip tai daro kitas vilkas. Taip elgtis ne visada sugeba net gerai išdresiruoti šunys, metų metus stebintys varstomas duris. H. Franko išvada buvo tokia, kad dėl paklusnumo šunys prarado tam tikrus gebėjimus, kurie padėdavo savarankiškai spręsti iškilusias problemas. Šunys prarado įžvalgą, nes žmogaus intervencija į šuns evoliuciją atskyrė juos nuo galimybės patiems spręsti. Ką gi, daugelis žmonių mano, kad naminiai gyvūnai nėra tokie protingi, kaip laukiniai. Daugumos šunų smegenys mažesnės už to paties dydžio vilkų, ypač sumažėjusios tos dalys, kurios susijusios su regėjimu ir uosle. Tačiau Ć. Miklósis įrodė, kad tai – nebūtinai prijaukinimo padarinys. Mažųjų Azijos vilkų smegenys, pavyzdžiui, irgi mažesnės už kitų to paties dydžio vilkų. Dar daugiau, šunys neatrodo praradę tų protinių gebėjimų, kuriais naudodamiesi jų protėviai medžiodavo gaujomis. Šunys gerai suvokia objektų nekintamumą – kad daiktai niekur neišnyksta, net kai jų nebematai. „Šio šunų suvokimo lygis ne ką ne menkesnis už beždžionių“, – teigia Ć. Miklósis. Šuo netgi gali mintyse susidaryti žemėlapį, kad atrastų naujus kelius per pažįstamą teritoriją.J. Topćlas su Ć. Miklósiu įtaria, kad šunų nesugebėjimas savarankiškai spręsti problemos nereiškia kokių nors protinių galimybių praradimo. Tai tiesiog dresiravimo ir prisirišimo prie šeimininko išugdyta elgesio norma. Kuo labiau šuo prisirišęs prie šeimininko, tuo dažniau jis išsižada galimybės pats spręsti problemą.Įrodymai? J. Topćlas ir Ć. Miklósis paprašė 28 šeimininkų užpildyti anketą, iš kurios aiškėja antropomorfinio požiūrio į šunį laipsnis. Anketoje buvo klausiama: „kaip dažnai priimate šunį į lovą“, „ar švenčiate šuns gimtadienį“, „ar stipriai šuo reaguoja į jūsų emocijas“ ir pan. Paskui šunims buvo duota užduotis savarankiškam sprendimui. Norėdami ėsti, jie turėjo išsitraukti dubenėlį su maistu iš po vielinio tinklelio.Išvada tokia, kad, kuo „intymesni“ šuns ir šeimininko ryšiai, tuo blogiau šuo vykdo užduotį. Tačiau visi skirtumai dingdavo šeimininkui paraginus šunį išsitraukti dubenėlį su maistu. „Labiau prisirišę šunys protavo nė kiek ne blogiau. Jie tiesiog pasirodė esą labiau priklausomi, – teigia Ć. Miklósis. – Tai nereiškia, kad jie nesugebėjo patys spręsti problemos“. H. Franko išvadą apie šunų nesugebėjimą savarankiškai spręsti paneigia ir tyrimai su šunimis, kurie išmokyti būti aklųjų vedliais. „Šiuo atveju problemą geriausiai sprendžia tie šunys vedliai, kurie labiausiai prisirišę prie savo aklo šeimininko“, – komentuoja V. Csćnyi. Čia santykiai tokie, kad šuo ir šeimininkas „bendradarbiaujaTačiau mokslininkai išsiaiškino, kad ir šunys vedliai savarankiškų sprendimų imasi tik tada, kai tai būtina.Beje, iki šiol buvo manoma, kad tik žmonės sugeba „bendradarbiauti“. Kiti gyvūnai vienijasi bendram reikalui tik tada, kai sutampa jų interesai ir tikslai, pavyzdžiui, medžioklei arba jauniklių gynimui. Dar viena sritis, kurioje bendravimas su žmogumi tik praplėtė šuns protinius sugebėjimus, yra komunikacija. Ć. Miklósis su kolegomis įrodė, kad šunys gali išmokti reaguoti į subtiliausius žmogaus gestus. Gauruotieji keturkojai gali atrasti paslėptą maistą šeimininkui tik mostelėjus, linktelėjus, pasukus galvą ar net vien tik žvilgtelėjus reikiama kryptimi. Gal tai ir atrodo paprasta, bet joks kitas gyvūnas, net beždžionė, taip gerai gestų nesupranta.Simboliai ir signalaiŠiuo metu V. Csćnyi mokslininkų grupė analizuoja šuns sugebėjimus suprasti kalbą. Atrasta, kad suaugęs šuo supranta vidutiniškai 40 frazių, o suvokimo ribos – nuo 7 iki 80. „Tačiau jų suvokimas kitoks, nei žmonių, – sako V. Csćnyi. – Mes naudojame žodžius kaip simbolius, o šunys juos suvokia daugiau kaip signalus“. Pavyzdžiui, šuo atpažįsta paprastą informaciją, kad eis laukan, ir kas jį išves. Nelabai aišku, kaip jam tai pavyksta, paprastu išsiugdytu refleksu to nepaaiškinsi, nes signaliniai žodžiai pasakomi ilgų sakinių kontekste, o juos išgirdus nebūtinai einama į lauką.Socialiniai šunų įgūdžiai – prisitaikymo gyventi toje pačioje aplinkoje, kaip ir žmogus rezultatas. „Žmogus per visą evoliuciją niekada nebuvo vienas, – sako V. Csćnyi. – Mes nežinome kodėl, bet jau pirmieji žmonės ėmė burtis į bendruomenes, o tai sukėlė sudėtingų elgesio galvosūkių, kuriuos teko spręsti“. Komunikacija, socialiniai ryšiai, taisyklių laikymasis ir kooperacija išvystė unikalius sugebėjimus spręsti šiuos galvosūkius tiek žmonėms, tiek ir šunims. Žmonės įgijo dar vieną savybę, tobuliausią visuomenės rišamąją medžiagą – empatiją (gebėjimą įsivaizduoti save kito vietoje ir suprasti kito jausmus, aistras, idėjas ir veiksmus). Teigti, kad šunims irgi nesvetima empatija, būtų labai neatsargu, bet V. Csćnyi komanda šios galimybės toli gražu neatmeta. Įprasta manyti, kad savo asmenį suvokia tik tie gyvi padarai, kurie atpažįsta save veidrodyje. Tik save suvokiantis gyvūnas gali jausti empatiją, simpatiją, priskirti savo ketinimus ir jausmus ir kitiems. Deja, šunys veidrodžio testo neišlaiko. Įsivaizduokite, jūsų augintinis per arti prikišo snukutį prie ežio. Baisu, koks skausmas. Tačiau kitas šuo, stebėdamas jūsiškio kančias, liks joms abejingas. Bent jau taip teigia Gordonas Gallupas iš Niujorko universiteto, pirmasis pritaikęs veidrodžio testą. Jo teigimu, šuo nesuvokia savęs kaip asmens, dėl to negali įsivaizduoti, kad jo patirtą skausmo pojūtį jaučia ir kitas.Tačiau V. Csćnyi prieštarauja: šunys suvokia, kai šeimininkui ar kitam šuniui kyla pavojus, taip pat susitapatindami suvokia liūdno ar sergančio žmogaus emocinę būseną. Taip pat mano ir Marcas Bekoffas. Greitai pasirodysiančioje jo knygoje apie gyvūnų emocijas bus istorija šuns, kuris perspėjo apie kito šuns ligą jo šeimininką. Būsimoje knygoje M. Bekoffas taip pat pasakoja ir savo šuns Jethro nuotykius, kaip šis „įsūnijo“ našlaičiu likusį triušiuką, o po metų išgelbėjo ir sužeistą paukštį. „Manau, kad Jethro – tai tikrai gailestinga siela – rašo M. Bekoffas. – Juk be jokių pastangų galėjo abudu praryti. Tačiau su draugais taip nesielgiama, tiesa?“VOKIEČIŲ AVIGANIS (VILKINIS ŠUO) / GERMAN SHEEPDOG
Ši veislė išvesta Vokietijoje, jų protėviai ganė avis ir gynė bandas nuo plėšrūnų. XIX a. pab. ši tada dar mažai žinoma veilė imta naudoti paieškos ir karinėse tarnybose ir tai iškart išpopuliarino ją visame pasaulyje. Šios veislės šunys drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas. Tai populiariausia tarnybinių šunų veislė. Vokiečių aviganis aukštesnis negu vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo. Patinų aukštis ties ketera – 60-65 cm, patelių 55-60 cm. Formato indeksas: 110-112. Patinų kaulėtumo indeksas 18-20, patelių 17-19. Lytinis diformizmas ryškus. Gerai išvystyta kaulų sistema bei muskulatūra. Oda elastinga, be raukšlių ir nenukarusi. Kailis tankus, šiurkštokas, vešlus poplaukis. Plaukai tiesūs, ant galvos, ausų, galūnių – trumpi, kitose kūno vietose ilgesni.
Spalva: vietomis išsimėtę pilki ar rudi įvairių atspalvių ploteliai; juodi; juodi, o kojos šviesios, šviesūs lopeliai ant pilvo ir kai kuriose galvos vietose. Galva pleišto formos, masyvi, kakolės dalyje normalaus pločio. Perėjimas iš kaktos į snukį palaipsnis. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys vidutinio dydžio, aukščiau akių linijos, stačios, smailais galiukais, lygiašonio trikampio formos. Akys ovalo formos, įstrižos, tamsios, prigludę sausi vokai. Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Kaklas tvirtas, muskulingas, sausas, lygus galvos ilgiui, pasviręs 40-45′ kampu nugaros linijos atžvilgiu. Ketera gerai išvystyta, pastebima. Krūtinė ilga, gili, plati, ovalo formos. Nugara tvirta, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, pakilęs, palaipsniui pereinantis į strėnas. Strėnos pusapvalės, ilgos, plačios, muskulingos, pereinančios į uodegos pagrindą. Uodega kardo formos, paskutiniu slanksteliu siekia kulno sąnarius ar žemiau jų. Pilvas vidutiniškai įtrauktas. Pečiai raumeningi su taisyklingais kampais, priešpečiai tiesūs, vertikalūs ir lygiagretūs, plaštakos ilgos, spyruokliuojančios, pasvirusios. Priekinės kojos iki alkūnės truputį ilgesnės nei pusė ūgio ties ketera. Užpakalinių kojų šlaunys stiprios, raumeningos (žiūrint iš užpakalio, lygiagrečios ir tiesios). Kulnų sąnariai sausi, plokšti, taisyklingi. Užpakalinės kojos kiek atitrauktos. Stiprios slėsnos beveik vertikalios. Letenos ovalo formos, sugniaužtos. Būdingas aliūras – risčia. Judesiai laisvi, galingi.PEKINAS / PEKINGESE
Seni padavimai pasakoja, kad kažkada liūtas įsimylėjo beždžionę. Jų meilės vaisius – mažas pekinas. Iš beždžionės jis paveldėjo nedidelį ūgį ir tamsias, dideles, išraiškingas akis, o iš liūto – ramumą, savarankiškumą, drąsą, savigarbą ir puošnius karčius. Šis mažas šunelis ilgus šimtmečius gyveno tik Kinijoje, imperatoriaus rūmuose ir jų soduose. Niekas neturėjo teisės jo išsivesti už šių ribų, nes grėsė mirties bausmė. Į Angliją pirmieji šuneliai atvežti XIX amžiaus pabaigoje. Kai europiečiai užėmė Pekiną, imperatorius, bėgdamas iš rūmų, įsakė visus šunelius nužudyti, kad jie nepatektų į anglų rankas. Išgelbėti penki šuneliai ir jų palikuonys išplatino šią šunų veislę Europoje, o po Pirmojo pasaulinio karo pekinų vėl atsirado Kinijoje. Pekinas – mažas, judrus, žemakojis, keistokos išvaizdos, tvirto kūno sudėjimo, turi tankią plaukų dangą. Jo groteskiška išvaizda ir manieros, protas, drąsa ir ištikimybė pelno vis naujų šunų mylėtojų simpatijas. Šuneliai sveria nuo 3,5 iki 6 kg. Kuo mažesni, tuo labiau vertinami. Galva stambi, kakta plati ir plokščia, neturi būti apvali. Snukis visiškai plokščias. Akys didelės, iškilios, apvalios, tamsios spalvos, toli viena nuo kitos, viename lygyje su nosies veidrodėliu, kuris visada juodas, o šnervės plačiai atvertos. Snukis labai platus, stambus, užriestas, kvadratinės formos. Viršutinis ir apatinis žandikauliai platūs, stambūs. Lūpos prigludusios viena prie kitos. Ausys nukarusios, vidutinio dydžio, truputį pasvirusios į priekį, prigludusios prie galvos. Kaklas tvirtas, sausas, trumpas. Liemens kaulų sistema tvirta, ypač priekinėje dalyje. Krūtinė stipri, plati, su iškilusiais šonkauliais. Tvirta nugara neturi būti per ilga. Priekinės kojos trumpos, masyvios, ryškūs alkūnių kampai. Priešpečiai truputį išlenkti, priartėjusiais riešais. Užpakalinės kojos silpnesnės, bet irgi stiprios. Letenos plokščios, ovalios. Plaukai ilgi, tiesūs, vešlūs. Ant kaklo susidaro karčiai, arba apykaklė, ant ausų, uodegos, užpakalinių kojų – ilgi puošnūs plaukai. Kojos ir pirštai taip pat apaugę ilgais plaukais. Tankus poplaukis.
Eina energingai ir sudaro savimi pasitikinčio šunelio įspūdį. Gali būti įvairių spalvų: raudoni, juodi, balti, auksiniai, smėliniai, pilki. Vienspalviai gali turėti įvairių dėmių, net baltų. Pasitaiko dėmėtų su vyraujančia balta spalva. Vienspalvių pekinų snukio “kaukė” turėtų būti juoda.KOLIS (ŠKOTIŠKAS AVIGANIS) / COLLIE
Labai sena škotiškos kilmės aviganio veislė. Šios veislės šunys jau buvo žinomi XIII amžiuje, bet per tą laiką ši veislė labai pakito. Dabartinės kolio veislės šuns išvaizda susiformavo XVIII a. gale Škotijoje. Šiuo metu šios veislės šunis mėgėjai veisia ir naudoja butų apsaugai bei sportui. Tinkamai dresiruojant jie būna geri sargybiniai ir šeimininkų gynėjai, paieškų ir gelbėjimo tarnybų darbuotojų, geologų pagalbininkai, aklųjų vedliai. Kolis – sauso tvirto konstitucijos tipo. Patinų aukštis ties ketera 55-60 cm, patelių 50-55 cm. Formato indeksas 108-110. Patinų kaulėtumo indeksas 16-17, patelių 15,5-16. Tai stipraus, pusiausviro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos šunys. Lytinis dimorfizmas tyškus. Kaulai tvirti, tačiau nestambūs, raumenys sausi, stiprūs. Oda elastinga, be raukšlių ir nenukarusi. Plaukas ilgas, tiesus, vietomis banguotas. Skruostai, kakta, snukis, priekinės kojos ir slėsnos apaugusios trumpais plaukais. Koliai būna trispalviai: juoda spalva su balta, ruda su balta, ir marmurinio atspalvio (juoda, balta ir ruda). Galva pleišto formos, ilga, siaura, sausa. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ilgis beveik lygus pusei galvos ilgio. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai arba truputį nuleista žemyn. Pasitaiko ir kumpanosių šunų. Lūpos sausos, prigludusios. Nosies veidrodėlis juodas. Ausys trikampio formos, nedidelės, stačios, į priekį nuleistais galais. Akys nedidelės, migdolų formos, įstrižos, tamsios, vokai sausi, prigludę. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, aukštai pakeltas, trumpesnis už galvą. Ketera stipri, aukšta. Nugara tvirta, tiesi, normalaus pločio. Juosmuo trumpas, normalaus pločio, truputį palinkęs. Strėnos taip pat normalaus pločio, ilgos. Uodega kardo formos, ilga, siekia kulnų sąnarius ar dar ilgesnė. Krūtinė normalaus pločio, gili, ilga, ovali, aptine dalimi siekia alkūnės sąnarius. Pilvas normaliai įtrauktas. Priekinės kojos iki alkūnės truputį ilgesnės nei pusė ūgio ties ketera. Pečiai raumeningi. Priešpečiai tiesūs, lygiagretūs. Plaštakos neilgos, šiek tiek pasvirusios. Užpakalinės kojos, žiūrint iš užpakalio pusės, tiesios ir lygiagrečios. Kulnų sąnariai sausi, plokšti, ryškiais kampais. Slėsnos vertikalios. Letenos ovalo formos, suspaustais pirštais. Užpakalinės letenos mažesnės, apvalesnės ir mažiau suspaustos. Judesiai lengvi, laisvi. Būdingas aliūras – risčia.
DOGAS
Dabartinių dogų protėviai – skitų genties šunys. Viduramžiais žmonės vesdavosi dogus į stambių ir plėščių žvėrių, dažniausiai meškų ir šernų, medžioklę. Dogai tyliai ir žaibiškai atakuoja priešą. Jie sunkiai dresiruojami, reikalauja švelnumo ir griežtumo. Tinka butų apsaugai. Vienur jie vadinami Danijos, kitur Anglijos dogais. Vokietijoje dogų veisimo centras buvo Ulmo miestas, todėl Vokietijoje juos dažniausiai vadina Ulmo dogais. 1979 metais pirmą kartą buvo nustatytos veislės žymės ir ji pavadinta vokiečių dogu. Tai elegantiškas šuo, galingos išvaizdos ir gracingas, ramaus, pusiausviro charakterio, dėmesingas, jautrus, nepasitikintis svetimaisiais, piktas. Dogas – patikimas ir ištikimas draugas, ypač prisirišęs prie vaikų ir silpnesniųjų. Netiesa, kad senatvėje dogai tampa agresyvūs, puola net savus. Jei šuo agresyvus – tai tik netinkamo auklėjimo ir priežiūros rezultatas. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 72 cm. Proporcingai išvystyto kūno aukštis turėtų būti kuo didesnis.
Dogai gali būti tigriniai, rausvi, melsvi, juodi, marmuriniai.DALMATINAS / DALMATIAN
Kur pasirodė pirmieji šios veislės šunys, tiksliai nežinoma. Manoma, kad jų tėvynė Indija, iš kur jie pateko į Graikiją, Jugoslaviją ir Dalmatijos pakrantę Venecijos įlankoje. Čia jiems ir prigijo dalmatino vardas. Vėliau jie paplito po kitas šalis. Tai labai sena veislė, kuri nekito jau daugelį šimtmečių. Tai patvirtina gausios graviūros, paveikslai, skulptūros. Dalmatinai greiti, ištvermingi, tvirto sudėjimo, tad galėjo lydėti šeimininką ilgose kelionėse. Įdomu tai, kad miško keliais šie šunys visada bėgdavo ekipažo priekyje, rodydami kelią arkliams. Šios veislės šunys nepanašūs į jokius kitus, išsiskiria įdomiu charakteriu. Jie aristokratiški, ramūs, niekada neloja be reikalo. Draugiški su šeimininko draugais, bet turi ir stiprų gynybinį instinktą. Labai mėgsta būti tarp žmonių. Paliktas namuose vienas, tampa melancholiku. Labai noriai ir linksmai žaidžia su vaikais. Ilgai prisimena, jei buvo su juo blogai pasielgta. Patinų aukštis ties ketera 55-60 cm, patelių 50-55 cm. Patinai sveria 25 kg, patelės – 23 kg.
NIŪFAUNDLENDAS / NEWFOUNDLAND
Iki šiol neaišku, kur atsirado pirmieji niūfaundlendų veislės šunys. Vieni teigia, kad šios veislės šunys buvo įvežti į Niūfaundlendo salą iš Europos, po to vėl atgal. Kiti įrodinėja, kad niūfaundlendas – amerikietiškos veislės šuo. Neginčytina tik tai, kad į šią veislę dėmesį atkreipė anglai Niūfaundlendo saloje. Iš to ir kilo pavadinimas. Vėliau jie buvo atgabenti į Europą. Čia veislė ilgą laiką buvo gerinama ir labai išpopuliarėjo XIX a. II pusėje. Dėl ištikimybės šeimininkui, drąsos ir kitų puikių savybių jie tapo dailininkų, poetų susižavėjimo objektu. Įžymus anglų dailininkas Landsyras yra nutapęs baltą su juodomis dėmėmis niūfaundlendą, gelbstintį iš vandens mergaitę. Ilgaplaukis, tankus niūfaundlendo kailis saugo jį nuo darganų, todėl šis šuo nebijo šalto vandens ir ilgus metus padėdavo žvejams traukti į krantą sunkius tinklus. Dviejų pasaulinių karų padariniai turėjo įtaką šios veislės raidai. Kažkada labai paplitę, jie tapo retu eksponatu daugelyje šalių. Šios veilės šunys naudojami skęstančiųjų gelbėjimo tarnyboje. Jie ramūs, švelnūs ir pasitikintys žmonėmis. Niūfaundlendams būdingas masyvumas. Tačiau jie neturi būti gremėzdiški ir aptingę, o priešingai – stiprūs, judrūs ir aktyvūs. Patinų aukštis ties ketera pagal tarptautinį standartą 72 cm, patelių 65 cm. Patinų vidutinis svoris 62-68 kg, patelių 50-55 kg. Niūfaundlendai būna anglies juodumo, tačiau gali turėti bronzinį atspalvį arba baltą dėmę ant krūtinės ir pirštų. PAsitaiko ir bronzinės bei juodos spalvos niūfaundlendų su juodomis arba bronzinėmis dėmėmis. Vertinant šunį labai svarbu spalva. Juodi, turintys tik baltą dėmę ant krūtinės bei baltą uodegos galą, ir dėmėti šunys vertinami atskirai.
DOBERMANAS / DOBERMAN
Ši veislė vadinama mokesčių inspektoriaus iš Tiūringijos L.Dobermano vardu. Jis išvedinėjo piktų šunų veisles savo namų apsaugai – poravo pinčerius, dogus, rotveilerius, anglų kurtus bei kitų veislių šunis. Pirmieji dobermanai buvo stambūs, turėjo masyvią galvą. Vėliau šią veislę grynino Otas Geleris. Jis įmaišė greitgaudo ir Mančesterio terjero genų. Netrukus šiais šunimis susidomėjo policija, kuri kaip tik svajojo apie tokią šunų veislę. Tai pikti, bebaimiai, nuotaikingi, geros nuojautos šunys, nepasitikintys svetimaisiais, visada ginantys savo šeimininką. Tiesa, kai kurie sunkiai dresiruojami, reikalauja tvirtos rankos. Šiuo metu dobermanai populiarūs visame pasaulyje.
Tai stiprus, raumeningas, gražus šuo. Judsiai lengvi, laisvi, žingsniai platūs. Priekinės kojos metamos toli į priekį. Užpakalinės kojos suteikia judesiams stiprumo.
Patinų aukštis ties ketera 68-70 cm, patelių 63-66 cm. Patelių kūnas gali būti ilgesnis negu patinų. Plaukai trumpi, standūs, tankūs ir blizgantys, prigludę prie kūno. Gali būti juodi, tamsiai rudi, melsvi su šviesiai rudomis kojomis. Ant snukio, lūpų, skruostų, antakių, po gerkle, dviem trikampiais ant krūtinės, ant plaštakų, kulnų, vidinėse šlaunų dalyse, apie analinę angą, ant sėdimojo gumburo yra ryškus šviesios spalvos piešinys.ANGLŲ BULDOGAS
Šios veislė šunys Anglijoje pradėti auginti XVIII a.pr., daug anksčiau, nei atsirado jų pavadinimas. Anglijoje tokie šunys buvo plačiai naudojami medžioklėje ir žaidynėse. Šuo puldavo galingą jautį, dantimis įsikabindavo į snukį ir tampydavo tol, kol jautis netekdavo jėgų. Todėl juos ir pavadino buldogais (angl. bull-dogs – jaučių šunys). 1835 m. Anglijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį tokias kruvinas dvikovas. Priėmus įstatymą, buldogai tapo nemadingi ir net baigė išnykti. Tik XX a. jais vėl susidomėta ir atnaujinta jų selekcija. Atrankos būdu buvo išvestas naujas veislės tipas. Buldogai – šunys, su kuriais gali draugauti tikrai ne visi. Jie reikalauja supratimo ir meilės, už kurią atsako prisirišimu ir draugyste. Tai stiprus, nedidelio ūgio, bet galingas, kresnas šuo. Galva masyvi ir didelė, palyginti su liemeniu. Snukis trumpas, labai platus, kampuotas. Liemuo trumpas, galūnės stiprios ir raumeningos. Strėnos aukštos ir stiprios. Eisena sunki, atitinka kūno konstituciją: šuo eina trumpais ir greitais žingsniais, remiasi pirštų galais, o užpakalines kojas kelia neaukštai, tarsi plaukdamas. Bėga smulkia risčia. Patinai sveria 24,75 kg, patelės 22,5 kg. Patinų aukštis ties ketera 38-40 cm. Buldogų spalva – tigrinė (arba tigrinė, o snukis juodas), gali būti ir vienspalviai, dėmėti, balti, įvairių spalvų, tik ne juodi ar juodi su šviesia spalva.
SENBERNARAS / ST.BERNARD
Senbernarai kilę iš senovinių Azijos doginių šunų, įvežtų į Europą Aleksandro Makedoniečio žygio metu. Vėliau tuos šunis veisė romėnai ir naudojo bandų apsaugai bei kovose su laukiniais žvėrimis cirkuose. XVII a.vid. vienoje perėjoje iš Italijos į Prancūziją vienuolis Bernardas iš Montanos pastatė prieglaudą, kuri po pusės amžiaus išaugo į Sen Bernaro vienuolyną. Vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių keleivių bei teikdavo jiems pagalbą. Archyviniai vienuolyno dokumentai pasakoja, kad kasdien bet kokiu oru specialios vienuolių gelbėtojų grupės su pagaliais, kirviais, kopėčiomis ir kastuvais eidavo ieškoti pasiklydusių keleivių. Juos lydėdavo dideli vietiniai šunys, kurie apuostydavo griūčių vietas ir ieškodavo užpustytų žmonių, atkasdavo juos ir lodami šaukdavo gelbėtojų grupes. Kiekvienam šuniui prie antkaklio būdavo pritvirtinta statinaitė su gėrimu, o ant nugaros – suvyniota antklodė. Apie “šventuosius” šunis sukurta daug padavimų ir legendų. Ypač daug pasakojimų apie įžymujį Barį. Kiekvieną dieną bet kokiu oru dvylika metų (1800-1812) Baris dirbo sunkų ir garbingą darbą. Per savo gyvenimą jis išgelbėjo 40 žmonių. Kai Baris paseno ir nebegalėjo dirbti, jį atidavė į Berno miestą, kur jis buvo puikiai prižiūrimas. Jo iškamša ir šiandien laikoma brangiausia Berno muziejaus relikvija. Paryžiuje Bariui pastatytas paminklas. Kai senbernarus pradėjo auginti mėgėjai, gerokai pagerėjo jų gyvenimo sąlygos. Atrankos ir parinkimo būdu buvo išvesti aukštaūgiai, švelnaus būdo šunys. Tačiau geraširdžiai milžinai, ištikimi ir atsidavę savo šeimininkui ir jo šeimos nariams, kartu yra ir puikūs sargai, nepasitikintys svetimaisiais ir gerai saugantys butą. Senbernarai būna dėmėti ir margi: balti su rausvomis dėmėmis ir rausvi su baltais lopeliais. Rausva spalva ir dėmės gali būti įvairių atspalvių. Leistina juoda kaukė ir juodi plaukai ant ausų. Senbernarai niekada nebūna vienspalviai arba be baltų dėmių. Krūtinė, kojos ir uodegos galas turi būti balti, balta dėmė ant kaktos, baltas kaklas arba balta dėmė ant kaklo.
Patinų aukštis ties ketera ne mažiau kaip 70 cm, patelių – 65 cm. Patelės dažniausiai būna silpnesnės, švelnesnio sudėjimo.ROTVEILERIS / ROTTWEILER
Tai sena veislė buvo išvesta Vokietijos pietuose gyvulių pirklių, todėl šunys ilgą laiką buvo vadinami “mėsininkų šunimis”. Jie padėdavo perginti į muges galvijus, saugodavo ir nešdavo lengvus krovinius. Dabartinį pavadinimą šunys gavo 1907-8 metais organizavus šios veislės šunų draugiją. Rotveileris – didesnis nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo šuo. Pagal aukštį ties ketera skiriamos keturios ūgio grupės: mažieji (patinų ūgis 60-61 cm, patelių 55-57 cm), vidutinieji (62-64 cm, 58-59 cm), didieji (65-66 cm, 60-61 cm), labai dideli (67-68, 62-63 cm). Formato indeksas: 103-108. Stipraus, pusiausviro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo. Vyrauja aktyvi gynybinė reakcija. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs ir stiprūs. Raumenys gerai išvystyti. Oda prigludusi. Trumpaplaukis. Plaukai standūs, tankūs, prigludę. Rotveileriai būna juodi su rausvu rūdžių spalvos piešiniu ant galūnių, krūtinės, kaklo, galvos. Būdingas aliūras – trumpa risčia ir sunkūs šuoliai.
RYZENŠNAUCERIS
Pirmosios žinios apie juos pasirodė viduramžiais Viurtenberge. Jų protėviais laikytini Viurtenbergo ir Tirolio aviganiai, kurie buvo sukryžminti su kitais aviganiais. Vėliau įmaišytas flamandų aviganis, biuve, dogas ir išveista stambesnė veislė. Tai stiprus, drąsus, ištvermingas šuo, lengvai dresiruojamas. Jį galima laikyti ir bute, ir lauke. Ryzenšnauceriai naudojami įvairiose tarnybose bei sportinėje penkiakovėje. Ryzenšnauceris tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo šuo. Patinų aukštis ties ketera 65-70 cm, patelių 60-65 cm. Patinų formato indeksas 100-102, patelių 100-104. Stipraus, pusiausviro, judraus aukštosios nervinės sistemos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Ryzenšnauceriai paprastai būna juodi, be dėmių. Gali būti ir nuo tamsiai plieninės spalvos iki sidabrinės su tamsesne kauke ir pilku poplaukiu (“pipirai ir druska”).
ČIAU-ČIAU
Daugelį šimtmečių čiau-čiau buvo auginami Kinijos imperatoriaus rūmuose ir visoje Kinijoje. Iki šiol neišaiškinta, ar jų tėvynė Kinija, ar jie atvežti iš Tibeto arba Mandžūrijos. Iš Kinijos čiau-čiau pateko į Angliją, kur šunų mylėtojai, naudodami grynaveislį veisimą ir atranką, išvedė veislę, netrukus paplitusią Europoje ir net JAV. Čiau-čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Čiau-čiau savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas. Jis rimtas, nesuprantantis juokų, neturintis jumoro jausmo, nemokantis žaisti šuo. Jis puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau-čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais šunimis ir nori turėti šeimininką, kuris jį suprastų ir neįsakinėtų. Čiau-čiau veislės šuo yra taisyklingų proporcijų ir harmoningo kūno sudėjimo, išdidžios laikysenos ir didingos elgsenos. Uodegą visada laiko užriestą ir prigludusią prie nugaros. Minimalus aukštis ties ketera – 45,5 cm. Kailis tankus, tiesaus plauko. Dengiamasis plaukas šiurkštus, povilnė minkšta, garbanota. Čiau-čiau paprastai būna vienspalviai – juodi, rausvi, melsvi, rudi, kreminiai ir balti. Pasitaiko įvairių šių spalvų atspalvių, tačiau niekada nebūna dėmėtų. Apatinė uodegos dalis ir “kelnės” neretai būna šviesesnio atspalvio.
PRANCŪZŲ BLULDOGAS Ilgą laiką dėl šios veislės kilmės ginčijosi anglai ir prancūzai. Ir vieni, ir kiti šią veislę laikė sava. Ginčą nutraukė Pasaulinė kinologų federacija, pavadinusi šį įdomų šunį prancūzų buldogu. Kol vyko ginčai, XIX a. vid. prancūzų buldogai pelnė paryžiečių simpatijas. Sunku buvo rasti parduotuvę ar pirklio namus, kuriuose nebūtų gyvenęs šis įdomus šuo, prancūzų pasididžiavimas. Pirmą kartą į parodą prancūzų buldogai pateko Paryžiuje 1903 m.
Tai ramus, sumanus, protingas šuo, geras namų sargas ir žmogaus draugas. Jis labai nereiklus gyvenimo sąlygoms, dėl trumpo kailio lengvai prižiūrimas, gali gyventi mažuose butuose. Stiprus, nedidelio ūgio, kresnas, trumpaplaukis, raumeningas, trumpu ir buku snukiu, tiesiomis stačiomis ausimis. Jis turi sverti ne daugiau kaip 14 kg ir ne mažiau kaip 8 kg. Aukštis proporcingas svoriui (30-35 cm). Plaukas gražus, prigludęs, lygus, blizgantis ir plonas. Šunys gali būti tigrinės spalvos ir dėmėti. Tigrinės spalvos šunys ant krūtinės ir galvos gali turėti nedidelių baltų dėmių. Dėmėti šunys – balti su tigrinės spalvos dėmėmis. Visiškai balti irgi skiriami prie dėmėtų, tik jie turi tamsius apvadus apie akis ir juodas blakstienas, juodą nosies veidrodėlį. Judesiai taisyklingi, laisvi.