Ąžuolas

ĄŽUOLAS

Ąžuolas yra lapuotis medis. Ąžuolo žiedai maži, blankių spalvų. Jų žiedadulkes išnešioja vėjas. Rudenį ąžuolas užaugina giles. Iš gilių darom įvairius darbelius. Jas labai mėgsta šernai. Anksčiau dar virdavo gilių kavą. Ąžuolas – ilgiausiai gyvenantis mūsų krašto medis.Ąžuolas geriau auga derlinguose ir pakankamai drėgnuose dirvožemiuose. Užauga iki 30-35 m. aukščio. Šaknys gilios. Laja plati. Šakos stambios. Pradeda derėti 15-60 m. amžiaus. Žydi, skleidžiantis lapus. Gyvena 400-1000 m., kai kurie 1500 m. ir daugiau. Paprastasis auga visoje Lietuvoje. Šios rūšies yra 2 ekologinės formos: ankstyvoji ir vėlyvoji skleidžia lapus 2-3 savaitėmis vėliau. Dar auginama šios rūšies – 10 dekoratyvinių formų; dažnesniosios: glaustašakės, svyruoklinė, įvairialapė, raudonlapė. Seni paprastieji saugomi kaip gamtos paminklai; žymiausi: Stelmužės, Šaravų, Zyplių. Bekotis auga Trako miške Ąžuolijos ir Begėdžių miškuose.

Vasarą žaliuojantieji arba visada žaliuojantieji medžiai. Lapai skiautėti arba ištisiniai, dantytais arba lygiais kraštais, tankiau prisagstyti ūglių galuose. Kuokeliniai žiedai nusvirusiuose žirginiuose, apyžiedis smulkus, žalias, 4 – 7 skiltis; kuokelių 4 – 12. Piesteliniai žiedai nežymūs, po vieną arba po keletą ant žiedkočio; apyžiedis 4-7-skiautės; mezginė su 3, rečiau 4 lizdais, apgaubta žvynuoto gvildo; kiekviename lizde 2 sėklapradžiai; liemenėliai 3; purka stambi. Vaisius — vienasėklė gilė su neišsivysčiusiu sėklapradžių likučiais. Yra apie 600 rūšių, paplitusiu Šiaurės pusrutulio vidutinėje ir tropikų zonoje. Kai kurios rūšys labai svarbios mišku ūkyje. Lietuvoje — 2 savaiminės ir 2 introdukuotos.

1. Lapkotis iki 1 cm ilgio; lapo pamatas su auselėmis; 3 – 7 poros netaisyklingu skiaučių; žemutinėje lapo dalyje šoninės gyslos beveik siekia išliežius

Paprastasis ąžuolas — Q. robur

Lapkotis 1—2,5 cm ilgio; lapo pamatas pleištiškas arba beveik apvalus; 5—7 poros taisyklingai, negiliai iškarpytų skiaučių; šoninės gyslos neina į išliežius

Bekotis ąžuolas—Q. petraea

2. Lapai 10-25 cm ilgio, įstrižai nukreiptomis, už išliežius didesnėmis skiautėmis

Šiaurinis ąžuolas — Q. borealis

ĄŽUOLAS HOROSKOPUOSE

Ąžuolas (06.02), Ąžuolė, Ąžuolis – lietuvių: ąžuolas „stiprus, stipri kaip ąžuolas“

Ąžuolas (horoskopas)Geros savybėsenergingumas, drąsa, stipri valiaNeigiamos savybėsnoras vadovauti, diplomatijos ir takto stoka, nepastovumasTinkamas partnerisSkirpstas, Kiparisas, Kedras, Topolis, Bukas, Figmedis, Uosis, Skroblas.Sėkmę nešantis akmuo: safyras, deimantas.Laimingas skaičius: 1.Jie kupini energijos, galingi, stiprūs, geros sveikatos. Jų judesiai didingi, kelia pagarbą. Tvirtai įaugę į savo aplinką, tačiau į viską žiūri per savo prizmę. Pirmiausia rūpinasi savo reikalais. Kiti juos mažai domina. Turi stiprią valią. Jei ką nors užsibrėžė pasiekti, neatsisakys. Kad pasiektų savo tikslą gali nediplomatiškai, neetiškai pasielgti su kitais. Labai drąsūs ir nori tai demonstruoti aplinkiniams.Dalykiško mąstymo, tačiau neretai turi ir gerą intuiciją. Mandagūs ir svetingi tiems, su kuriais neturi dėl ko varžytis. Geri draugai tiems, kurie pripažįsta jų viršenybę.Nemėgsta staigių permainų.Mėgsta vadovauti ir meilės partneriui. Nepastovūs, dažnai įsimylintys.

Jie nuo seno gerbiami dėl skleidžiamos didžiulės energetinės galios (daugiausiai energetinių galių skleidžia nuo 21 valandos iki 3 valandos nakties). Kiekvienas, prigludęs prie ąžuolo kamieno pajunta, kad pagerėjo nuotaika, atsirado daugiau jėgų. Ąžuolai padeda numalšinti neigiamas streso pasekmes. Šie medžiai pagerina kraujotaką. Teigiamą energiją kambariuose skleidžia ir iš ąžuolo medienos pagaminti baldai.

ĄŽUOLAS IR MEDICINA

Botaninis augalo pavadinimas: Paprastasis ąžuolas – Quercus robur L. Sinonimai: Quercus pedunculata Ehrh.Šeima: Ąžuoliniai (Bukiniai) – FagaceaeLiaudiški pavadinimai: anluolas, anžuolas, aržalas, aržuolas, ožuols, ūžuolas

Aprašymas. Paprastasis (vasarinis) ąžuolas – vienanamis medis, 20-40 m aukščio, su tvirtu stiebu, padengtu giliai sutrūkinėjusia žieve (jaunų medžių žievė lygi, blizganti). Lapai trumpakočiai, pailgi, atvirkščiai kiaušiniški, nukirstais ar širdiškais pamatais, su 5-7 poromis skiaučių, nesimetriški, buki, tamsiai žali. Žydi gegužės mėn. Piesteliniai žiedai paskiri, ant žiedkočių, panašūs į pumpurus, kuokeliniai – žirginiuose. Vaisius – visų gerai pažįstama, pailgai kiaušiniška gilė, kurios pamatą gaubia goželė.

Gimininga rūšis – bekotis (žieminis) ažuolas (Quercus petraea Liebl., Quercus sessilis Ehrh.), įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jo lapai turi ilgesnį lapkotį, atvirkščiai kiaušiniški.

Paplitimas. Mėgsta velėninius karbonatonius priemolio dirvožemius. Lietuvoje labiausiai paplitęs Vidurio žemumoje. Ažuolai – ilgaamžiai medžiai. Balkanų pusiasalyje galima aptikti net 2000 metų egzempliorių. Seniausias Lietuvoje kaip gamtos paminklas saugomas yra Stelmužės ąžuolas (Zarasų raj.), kuriam apie 1000 metų.

Vaistinė žaliava. Vaistinei žaliavai tinka tik jauna, blizganti ąžuolo žievė (Cortex Quercus), kuri lupama anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, kirtavietėse. Lupama nuo jaunų medžių plonų kamienų (ne vyresnių nei 20 metų) arba senesnių medžių šakų. Kas 25-30 cm daromos žiedinės, tada dvi išilginės įpjovos ir nulupami žievės vamzdeliai. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje ne aukštesnėje 50 ºC temperatūroje. Išdžiūvusi žievė – vamzdelių ar juostelių pavidalo žievės gabaliukai, lygiu, blizgančiu ar šiek tiek raukšlėtu paviršiumi, bekvapiai, sutraukiančio skonio.

Veikliosios medžiagos. Ažuolo žievėje yra 7-12 % rauginių medžiagų, galo ir elago rūgščių, flavanoidų.

Panaudojimas. Ąžuolo žievė pasižymi sutraukiančiu, kraujavimą stabdančiu, antiseptiniu ir priešuždegiminiu poveikiu.Nuoviru skalaujama burna ar gerlė esant gingivitui, stomatitui, gerklės uždegimui, šalinamas nemalonus burnos kvapas; daromi pavilgai nudegimams, paviršinėms žaizdoms gydyti; vartojama plinkant plaukų šaknims stiprinti, nuo pleiskanų, kojų prakaitavimo.

Kontraindikacijos.Ąžuolo preparatai nevartojami į vidų, nes gali sukelti vėmimą.

Preparatai. Nuovirai.

Ąžuolo žievės nuoviras vartojamas kaip sutraukiantis ir priešuždegiminis vaistas burnos ertmei, gerklei skalauti sergant stomatitu, gingivitu, faringitu. Tinka nemaloniam burnos kvapui šalinti. Kaip išoriniu vaistu juo gydomi nudegimai, pragulos, pūliniai. Jis stabdo skrandžio, žarnyno kraujavimus, tačiau, geriant preparatą, gali pykinti, didelės jo dozės gali sukelti vėmimą. Todėl dažniausiai nuoviras yra vartojamas kaip išorinis vaistas (kompresams, plovimams, vonioms). Nuovirui pagaminti susmulkintos ąžuolo žievės ir vandens imama santykiu 1:10,30min. leidžiama nusistoti, perkošiama, įpilamas išgaravęs vandens kiekis. Burnos ertmė skalaujama iki 8 kartų per dieną.

PATARLĖS, EILĖRAŠČIAI, MĮSLĖS

Iš mažos gilės didelis ąžuolas užauga.Alksniu gimęs, ąžuolu neaugsi.Vasarą bagotas, o žiemą plikas. [medis]Dvi geldaitės, dvi paltaitės, ant viršaus kepurė uždėta. [Ąžuolo gilė]Girioj gimęs, girioj augęs, saulės nematęs. [Medžio šerdis]Dvi lentutės, dvi geldutės, ylos kotas, katile dugnas. [Ąžuolo gilė]

Pučia vėjas iš rytų, Pučia vėjas iš pietųPučia ,staugia šiaurės vėjas,O aš stoviu, kaip stovėjęs Pūskit, vejai -nebaisu,Aš gi –ąžuolas esu Ąžuolas Išaugės girios pakrašty kadaise,Aš atlaikiau ne vieną audrą baisiąPer šimtmečius žilus, kurie many

Kardų žymes ir švino tiek paliko…Užtat ir lapai mano kruvini,Lyg būtų jie iš ašarų vainiko

Senolių perduoti… Many – tėvyėSu negandom, su sauja pelenų…Galingos šaknys žemėj susipynę, Ir vėtroms pasiduot neketinu!

Nukris į žemę gilė paskutinė, –Tikiu sulauksiąs ažuolų sūnų,Kurie gins mažesnius, kaip aš juos gyniau, Ir nepabūgs rūščių rudens šalnų… Tėve, Tu – lyg ąžuolas, po kurio vešliu vainiku slėpėmės nuo atšiaurių gyvenimo audrų. Tu visada mokėjai paguosti mus ir nuraminti, o tavo nuo darbų sudiržusios rankos švelniai šluostė vaikiškas ašaras. Mes seniai suaugome, bet ir dabar skubame pas Tave pasidžiaugti laimėjimais, pasiguosti nelaimėje. Nes Tu buvai ir visuomet būsi gyvenimiškos išminties, kilnumo ir taurumo pavyzdys. Pamirškime šiandien kasdienius rūpesčius, atėjo Tavo šventė – Tėvo diena. Būk sveikas ir tvirtas, mūsų ąžuole, gyvenk ilgai ir laimingai

Šiam ąžuolui, augančiam prie Štainorto, virš 400 metų.Jis galbūt yra Martyno Mažvydo amžininkas.

Pagal tradiciją grafai Lėndorfai, šeimoje gimus vaikui, visada pasodindavo savo valdose po ąžuoliuką. Taip Štainorte atsirado garsioji ąžuolų alėja.

Stelmužės galiūno paunksmėje

Kas nežino Stelmužės ąžuolo – seniausio Lietuvos ąžuolo? Prie jo plūsta ir plūsta ekskursijos, nes visiems be galo įdomu pasižiūrėti į medį, kuriam jau apie porą tūkstančių metų! Ąžuolo aukštis – 23 metrai, storis – 3,5 metro, o gumbuoto, išsirangiusio kamieno apimtis ties žeme – 13 metrų! Ąžuolas daug kur paramstytas ąžuoliniais spyriais, kurie laiko šakas, saugo nuo skilimo. Medis galiūnas ne kartą buvo restauruojamas, tvarkomas. Prieš keletą metų išskobtas ir antiseptikais išteptas jo vidus, o angos, kiaurymės, nulūžusių šakų vietos padengtos skarda, ąžuolas sukaustytas metalinėmis sąvaržomis, kad nesuskiltų. Specialistų teigimu, taip sutvarkytas, restauruotas, nuo puvimo apsaugotas ąžuolas dar žaliuos daug dešimtmečių…Legendos, padavimai byloja, kad po Stelmužės ąžuolo šakomis kadaise degusi šventoji ugnis, rudeniop ant aukuro dievaičiui Perkūnui žyniai aukodavę barzdotus ožius, rugių pėdus, midaus ąsočius, melsdami laukams derliaus ir sėkmės medžioklėse… Stelmužė garsi ne tiktai ąžuolu galiūnu. Čia viskas alsuoja praeitimi, istorija. Manoma, kad kadaise prie Stelmužės ežero būta pilies. Vėliau čia iškilo dvaras, valdytas Livonijos baronų bei caro statytinių. Stelmužė žinoma jau nuo XVI a. antros pusės. Vietovė įsikūrusi šiaurrytiniame Lietuvos pakraštyje, vos už 13 kilometrų nuo Zarasų ir visai netoli Latvijos sienos. Todėl nė kiek nenuostabu, kad į sudurtinį vietovardžio žodį įeina latviškoji “muiža…”, kas lietuviškai reiškia dvarą. Stelmužės dvaro herbe buvo vaizduojama pusė ratlankio. Pasak padavimo, kažkoks milžinas nutarė ant pravažiuojančio caro karietos nuversti ąžuolą, tačiau vienas stelmužiškis stipruolis atrėmė tą ąžuolą ir išgelbėjo carą. Imperatorius tam žmogui už išgelbėjimą ne tik pinigų nepasiūlė, bet netgi ir nepadėkojęs su šešetu žirgų kinkyta karieta nurūko toliau. Stipruolis iš to apmaudo karietą pasivijo, griebė už rato, tad pusė ratlankio liko jo saujoje.

Stelmužiškis galiūnas ir caras padavime minimi neatsitiktinai. Mat Stelmužės dvaro šeimininkai buvo svetimšaliai – vokiečių baronai Folkerzambai, vėliau rusų caro dvariškiai Valujevai, nuo XX a. pradžios – vokiečių baronai Hanai. Vienas iš Valujevų šeimos, Piotras Valujevas, 1861-1868 metais buvo carinės imperijos vidaus reikalų ministras. Pasakojama, kad Stelmužės dvarininkai Valujevai net kelerius metus slėpė nuo kaimiečių žinią apie baudžiavos panaikinimą. O kai žmonės tai sužinojo, kilo riaušės ir dvarponiams teko kviestis net ulonus. Nuo XVII amžiaus minima buvusi žiauri priespauda, ką liudija iš akmenų sukrautas keturkampis vadinamasis vergų bokštas, kuriame buvo kalinami ir kankinami nepaklusnūs baudžiauninkai. Istorijos šaltiniai byloja, kad, neišlaikę dvaro pareigūnų žiaurumų, baudžiauninkai net bėgdavę iš Stelmužės arba nusižudydavę.Vergų bokštas išlikęs iki šių dienų. Restauruotas pastatas stovi senojo kaimo viduryje, Padvarinio ežero įlankos pietrytiniame krante. Tai akmenų, plytų, kalkių ir molio skiedinio statinys, kurio sienų storis net 0,75 metro. Kaip byloja užrašas ant vergų bokšto sienos, tai XVIII amžiaus architektūros paminklas. Tai ir mūsų senolių kančių paminklas, vergovės, priespaudos simbolis. Stelmužės parke stūkso įspūdinga medinė koplyčia, pastatyta 1650 metais. Tai seniausia išlikusi medinė bažnyčia Lietuvoje. Jai suteiktas Viešpaties Jėzaus kryžiaus vardas.XVII a. pradžioje baronas Folkerzambas Stelmužėje pastatė liuteronišką dvaro koplyčią, o katalikams nebuvo kur melstis. Anot pasakojimų, tuomet Stelmužės dvaro darbininkai daugiausia buvę liuteronai. Mat iš netolimos Latvijos atkeliaudavo latviai. Liuteronai ir melsdavosi savo koplyčioje, o katalikai jokių maldos namų neturėjo. Vieną kartą dvarponiai sulaikė bėgantį baudžiauninką. Jį labai mušė ir kamantinėjo, kodėl tasai bėgo iš Stelmužės. Baudžiauninko būta gudraus, jis nepasakė, kad Stelmužėje labai žiaurūs ponai, tačiau pasiguodė, kad Stelmužėje nėra kur už juos, “geradarius”, katalikams melstis. Ponus, matyt, sugraudino šitoks baudžiauninko nuoširdumas, nes jis liko nenubaustas, o vienas iš dvarponių pažadėjo Stelmužėje pastatyti maldos namus. Gal buvo taip iš tiesų, gal kitaip, bet tikrai medinė bažnytėlė buvo pastatyta. Ji suręsta vien tiktai kirviu aptašant sienojus, nenaudojant pjūklo, metalinių vinių. Medinė Stelmužės koplyčia – respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Jos interjeras įrengtas po 1713 metų Stelmužės dvaro savininko barono Folkerzambo lėšomis. Šiuose maldos namuose daug vertingų baroko stiliaus puošmenų: bareljefų, horeljefų, skulptūrų, suktinių kolonėlių, įvairios ornamentikos. Labai įdomūs altorius, sakykla. Kaip teigia menotyrininkai, medžio drožyba šioje koplyčioje yra profesionalių meistrų darbas, nes panašių kūrinių esama ir kitose bažnyčiose. Stelmužės koplyčios kaimynystėje stovi XVII amžiuje statyta varpinė, kuri buvo rekonstruota 1873 metais. Bažnytėlė ir varpinė buvo remontuojamos 1959, 1975 metais, o kapitalinio remonto sulaukė 1989 metais – tuo pasirūpino tuometinis kultūros fondo pirmininkas, Zarasų rajono “Elektros tinklų” viršininkas, dabar jau šviesios atminties Algimantas Žilėnas. Stelmužės Viešpaties Jėzaus kryžiaus koplyčia sovietmečiu tapo Zarasų krašto muziejaus filialu, 1963 metais čia buvo įkurtas liaudies skulptūrų muziejus. Melstis, aukoti šv. Mišias buvo uždrausta.Zarasų dekanato dekano kanauninko Vytauto Kapočiaus pastangomis koplyčioje 1996 metais buvo panaikinta muziejinė ekspozicija ir pastatui grąžinta tikroji jo paskirtis. Kartą per mėnesį ir didžiųjų religinių švenčių metu čia aukojamos šv. Mišios, iš Stelmužės ir aplinkinių vietovių suplaukia būriai tikinčiųjų. Šv. Mišias aukoja iš Zarasų atvykstantis dekanas kan. V.Kapočius, pagalbon pasitelkiami kiti dvasininkai.Organizuojami koplyčioje ir kultūriniai renginiai, kamerinės muzikos koncertai. Šio įdomios konstrukcijos pastato durys atvertos ir ekskursijoms. Čia galima įsigyti Zarasų krašto muziejaus darbuotojos Ilonos Vaitkevičienės parengtą lankstinuką “Stelmužė”, kan. V.Kapočiaus prisiminimų knygą “Pašauktas mylėti artimą” bei kitus leidinius apie Zarasų kraštą. Čia ant sienos galima perskaityti ir istorinių fragmentų apie Stelmužę bei jos koplyčią, kuriuos irgi parengė kan. V.Kapočius pagal Prano Gipiškio 1936 metais išleistą knygą “Zarasų kraštas”.Pasirodo, Stelmužėje kunigavo rašytojas Juozapas Silvestras Dovydaitis, studijavęs Varnių dvasinėje seminarijoje, o 1850-1854 metais – Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur įgijo teologijos magistro laipsnį. Kun. J.S.Dovydaitis Stelmužėje įsteigė parapinę mokyklą, kurioje pats lietuviškai mokė vaikus. Stelmužės bažnyčioje, kaip ir kitur, buvo įsigalėjusi lenkų kalba. Tačiau lietuviškus giedojimus, parapijiečiams reikalaujant, čia įvedė kunigas A.Štombergas apie 1904 metus. Iki Pirmojo pasaulinio karo Stelmužės bažnyčia buvo Ilukstės parapijos filija, o vėliau tapo Zarasų parapijos filija. 1926 metų žemės reformos valdyba bažnyčiai paskyrė aštuonių hektarų žemės sklypą, o vienu testamentiniu užrašu bažnyčia gavo 42 ha ūkį su mišku. Tuomet iškilo ir ūkio pastatai. Sovietmečiu viskas buvo nacionalizuota. Stelmužėje kunigavo ir Antanas Bizauskas, Motiejus Šapnagis, Henrikas Prijalgauskas bei kiti dvasininkai. Po Antrojo pasaulinio karo maldos namai nuolatinio kunigo neturėjo, kurį laiką pamaldos buvo laikomos paskutinį mėnesio sekmadienį bei didžiųjų švenčių dienomis, koplyčią aptarnaudavo Imbrado kunigai. Galiausiai maldos namų durys tikintiesiems ilgam buvo užvertos. Tad dabar stelmužiškiai patenkinti, kad nebereikia važinėti kitur, o galima melstis čia pat, vietoje, jaukioje koplyčioje, kurią visi vadina maloniniu žodžiu – bažnytėle…Aikštelėje priešais koplyčią nuo XVIII amžiaus buvo mauzoliejus, kuriame palaidota ne viena bajorų – Stelmužės valdytojų – karta. Per karus mauzoliejus nukentėjo, tad palaikai perkelti į maldos namų rūsį. Buvusio mauzoliejaus vietoje – antkapinis juodo granito paminklas su rusišku užrašu, nurodančiu, kad “čia ilsisi Valujevų šeima”. Parke galima pamatyti keletą betoninių kryželių su vokiškais užrašais. Čia palaidoti Pirmojo pasaulinio karo metais žuvę vokiečių kariai.Ir ąžuolas, ir koplyčia su varpine stovi buvusio dvaro parke, besidriekiančiame iki pat Padvarinio ežero įlankos. Šičia atvažiavus taip ir norisi ilgėliau pavaikštinėti, pailsėti, atsipūsti nuo kasdienybės, prisiminti praėjusius amžius…