Biologijos mokslo raida

Nuo tada, kai žmonės įprato perteikti raštu savo stebėjimus ir mintis, pradėjo daugėti žinių. Tokiu būdu susikaupė gausių ir vertingų stebėjimų, bei atradimų. Dar prieš mūsų erą buvo stebimi reiškiniai, bandyta viską susisteminti.

Gamtoje nuolatos viskas kinta, sunykus vienam išsivysto kitas, vieni išlieka, tik dėl to, kad susijungia su kitais, o kiti, buvę artimi tiesiog nutola, netenka tarpusavio ryšio. Bet kuris daikto pažinimas bus nepakankamas, jei nuolatiniai stebėjimai neatskleis proceso. Vadinasi, kiekvieno daikto pažinimas gamtoje yra dvejopas: pirmuoju pateikiamas kūno aprašymas, anntruoju – nustatomi santykiai tarp jo ir jį supančios aplinkos.Taip pat svarbu daiktui duoti vardą, juk, pasak Linėjaus, jeigu išnyks vardai, išnyks ir daiktų pažinimas, nes žmogaus atmintis nesugebės šios visumos apimti.
Gamtos istorija – išvardijimas ir aprašymas visų daiktų, egzistuojančių savarankiškai, kuriuos suvokiame savo pojūčiais arba padedami įrankių, ir jeigu žmogaus protas bei intelektas prasideda nuo idėjų, sąvokų, gautų pojūčių organais, tai labai svarbu yra perkelti atminčiai teisingus daiktų vaizdus, kuriuos suteikia gamtos stebėjimas.
Gamtininkai, mokslininkai siekdami parodyti kitiems steigė muziejus, eksponuodami augalus, gyyvūnus, fosilijas. Galiausiai apie daiktus, kurių negalime pamatyti, apie naujus atradimus rašė ir teberašo ataskaitas ir darbus.
Jei paklaustumėt kur prasideda biologijos mokslas, drąsiai galima atsakyti – mokslo ir filosofijos pradžia prasideda Graikijoje. Senovės Egiptas buvo įtikėję dievus, šumerai tikėjo, kad sėja ir

r galvijai sutverti dievų naudai. Viskas buvo dievų nuosavybė. Tik graikai tvarkėsi kitaip. Po Trojos karo (apie 1200 m. pr. m. e.) subyrėjo Mikėnų kultūra, išnyko raštingumas, po 400 m. žmonės, kultūra ir gyvenimas pradėjo atsigauti.
Pradedant kalbėti apie biologijos mokslo raida, pirmiausia reikia paminėti Aristotelį mokslų tėvą, žmogų besidominantį visapusiškai. Aristotelis (384m. pr. m. e.) – filosofas mokslininkas, Platono mokinys. Jis teigė jog gamta yra objektyvi, realiai egzistuojanti. Gyvoji gamta kaip ir negyvoji, remiasi tų pačių pradų priešingumu ir ryšiais, bet skiriasi tuo, kad forma ir materija, tikrovė ir galimybė esančios aukštesnės ir sudėtingesnės struktūros. Parašė knygą, kad bendroji gyvybės forma esanti siela („Apie sielą“ liet. 1959m.). Į gamtą žiūrėjo kaip į harmoningai susijusią gradacijų formą. Jis gyvosios gamtos raidą grindė bendra aukštesniųjų gyvūnų saandara, organų homologija, vienas pirmųjų iškėlė prielaidą dėl tarpinių formų egzistavimo tarp gyvūnų ir augalų.. Organinės gamtos tyrimais plėtojo antikinę biologiją knygoje „Gyvūnų istorija“. Manė, kad gamtoje galiojęs tikslingumo principas: kiekvienas daiktas ar reiškinys turįs tikslą. Nagrinėdamas organizmų struktūrą, organų funkcijas, naudojo lyginimo metodą, suklasifikavo gyvūnus, pateikė aprašomosios ir lyginamosios anatomijos pradmenis, tobulino epigenezės teoriją, moksliškai pagrindė embriologiją.
Pirmuoju mokslininku ir filosofu laikomas Talis, (apie 630 m. pr. m. e.) gyvenęs jonėnų mieste – Milete. Jo pagrindinė mintis, anot Aristotelio, buvo tokia: gamtą re
eikia suprasti ne mitais, bet ir ne asmeninių savybių dėsniais.

Hipokratas ( Hippokrates ~ 460m. pr. m. e.) graikų gydytojas, žymiausias antikos medikas, mokėsi Koso medikų mokykloje Azijos, Egipto, Tibijos medicinos. Jis sukūrė antikinės medicinos teorijos pagrindą: neigė antgamtines ligos priežastis, o ligos diagnostiką grindė fiziniais tyrimo būdais, ligonio stebėjimu. Sukūrė materialistinę patalogijos ir gydymo teoriją. Aprašinėjo ligas, darė operacijas, sukūrė lūžių ir žaizdų gydymo būdų. Sukūrė ligų nomenklatūros pagrindą, jis sudaro ir šiuolaikinės ligų nomenklatūros pagrindą. Jam priskiriamas gydytojos priesaikos tekstas.

Kitas žinomas medikas po Hipokrato – K. Galenas (130 – 200m.), pirmasis pradėjęs eksperimentus su gyvuliais, aprašęs daugelį raumenų, nervų, kraujagyslių, kraujotaką, įrodęs nervų judamąją ir juntamąją funkcijas, smegenų esmę, skelbęs, kad smegenys yra žmogaus dvasinis veiklos šaltinis.
Gyvosios gamtos raidos klausimai ankstyvaisiais viduriniais amžiais buvo sprendžiami ir Bizantijoje, arabų šalyse, Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje. XIII a. – tai epocha kai vyko kryžiaus karai, rytinės šalys susipažino su Vakarų Europos, Rytų tautų kultūromis, su išlikusiais antikiniais kultūros šaltiniais.

Prasidėjus Renesanso epochai, išpopuliarėjo antikos gamtininkų (Aristotelio, Plinijaus Vyresniojo, Platono ir kitų) kūriniai. Kapitalistinės pramonės tikslais pradėta tyrinėti gamtos turtus. XV – XVIII a. dar vyravo metafizinė pažiūra. Ypatingą reikšmę tuo metu turėjo eksperimentinio gamtos mokslo atsiradimas, ypač lenkų mokslininko M. Koperniko (1473 – 1543 m.) paskelbtoji heliocentrinė sistema. Tos epochos minties galiūnas Dž. Br
runas (1548 – 1600 m.), inkvizicijos nuteistas sudeginti, įrodinėjo visų pasaulių fizinį vienarūšiškumą, o žymiausias estetinės minties žinovas Leonardas da Vinčis (1452 – 1519 m.) buvo giliai įsitikinęs, kad menas, kaip ir mokslas, padeda pažinti realųjį pasaulį ir pateikė eksperimentinio gamtos tyrinėjimo metodo matmenis. Svarbiausius pasaulio mechanistinio supratimo bruožus išdėstė italų mokslininkas G. Galilėjus (1564 – 1642 m.); jis nusakė ir mokslinio gamtos tyrimo principus.
Konradas Gesneris (Gesner) (1516 III. 26 – 1565 XII. 13) Šveicarijos gamtininkas ir bibliografas. Parašė pirmąją zoologijos enciklopediją „Gyvūnų istorija“ (5 t., 1551-87). Remdamasis daugiausia Aristotelio klasifikacija, joje susistemino ir aprašė gyvūnus tokia tvarka: gyvavedžiai ir kiaušinius dedantys keturkojai, paukščiai, žuvys ir vandens gyvūnai, gyvatės ir vabzdžiai. Rinko ir tyrė augalus.

Williams Harvey (1578 – 1657) – fiziologas ir kraujo apytakos atradėjas. Jis pastebėjo, jog vožtuvai išsidėstę venose taip, jog leidžia kraujui laisvai tekėti širdies link, bet priešinasi tekėjimui priešinga kryptim, ir dar, kraujas siunčiamas arterijomis, o grįžta venomis.
XVI a. vėl leidus skrosti lavonus, pasirodė pirmieji išsamesni, vėliau ir pirmieji daugiatomiai gyvūnų ir augalų aprašymai. 1543 m. Andrius Vezalijus (1514 – 1564 m.) išleido klasikinį anatomijos vadovą „Apie žmogaus kūno sandarą“, pagrįstą žmogaus ir gyvulių lavonų skrodimų duomenimis. Italas G. Falopijus (1521 – 1574 m.) aprašė svarbias žmogaus organizmo detales, V. Harvėjus (1578 – 1657 m.) 1628 m. atrado didįjį kraujo apytakos ratą, M. Malpigis (1628 – 1694 m.) 1661 m. atskleidė kapiliarinę kraujotaką, o T. Vartonas (1614 – 1672 m.) – daugelį žmogaus kūno li
iaukų. Mikroskopinės anatomijos pradininkas Antonis van Levenhukas 1675 m. vandens laše rado infuzorijų, kraujyje aptiko eritrocitų ir kt.

Išradus mikroskopą, pradėtos tyrinėti įvairiausių medžiagų struktūros. 1665 m. anglų mokslininkas Robertas Hooke pažvelgė į kamštį. Kamštis – botaniškai negyvas, tam tikros žievės sluoksnis, pro mikroskopą kamštyje matėsi daugybė tuštumėlių, dėl kurių kamštis yra lankstus. Hooke‘as tuštumėles pavadino cells (lot. Cella – kambarėlis). Gyvuose augaluose jie pilni skysčio, gleivių – šią masę, esančia kambariuke vadiname ląstele.
Tik po poros šimtų metų, 1838 m. M. J. Schleidenas (1804 – 1881) ir zoologas 1839 m. T. Schwanas (1810 – 1882) paskelbia ląstelės teoriją, jie teigė, jog visi augalų ir gyvūnų audiniai sudaryti iš ląstelių. Rudolfas Virhofas (1821 – 1902) teigė, kad visos ląstelės atsiranda iš kitų ląstelių tik dalijimosi būdu.
Antonijus van Levenhukas (van Leeuwenhoek) (1632.X.24 – 1723.VIII.26) gamtininkas,mokslo mikroskopijos pradininkas. Nuo 1680 Londono Karališkosios dinastijos narys. Gamino 150-300 kartų didinančius mikroskopus. Pro juos pirmasis stebėjo ir nupiešė eritrocitus (1673m.), spermatozoidus (1677m.), bakterijas (1683m.), pirmuonis,augalų ir gyvūnų ląsteles, kiaušinius, gemalus, raumeninį audinį ir kitas daugiau kaip 200 augalų ir gyvūnų rūšių dalis ir jų organus. Pirmasis aprašė amarų partenogenezę (1695m.-1700m.). Stebėjimus aprašė daugiau nei 300 laiškų, kuriuos daugiausia siuntė Londono Karališkajai dinastijai. Laikėsi preformistinių pažiūrų (teigė, kad spermatozoide yra jau susiformavęs gemalas).
Ryškų pėdsaką mokslo istorijoje paliko XVI –XVII a. mokslininkai F. Bekonas (1561 – 1626 m.), R. Dekartas (1596 1650), T. Hobsas (1588 – 1679 m.), B. Spinoza (1632 – 1677 m.), Dž. Lokas (1632 – 1704 m.) ir daugelis kitų. 1583 m. italų gamtininkas A. Čezalpinas (1519 – 1603 m.) sudarė dirbtinę augalų sistemą. Jis teigė, kad gamtoje nėra pastovumo, kad joje vyksta evoliucija , bandė klasifikuoti augalus pagal žiedų, vaisių ir sėklų sandarą. Dar toliau pažengė gamtininkas Džonas Rėjus (1627 – 1705 m.), savo veikale „ Augalų istorija“ aprašęs apie 18 tūkstančių augalų rūšių, kuriame tvirtino, jog porūšiai gali susidaryti veikiami išorinių aplinkos sąlygų.
XVII – XVIII a. gerų rezultatų pasiekė sistematika, lyginamoji anatomija, biogeografija Karolio Linėjaus veikale „Gamtos sistema“. Tačiau ir jo pateiktas organizmų klasifikavimas pagal kokį nors vieną ar kelis laisvai pasirinktus požymius turėjo labai dirbtinį pobūdį.
Karlis Linėjus (Linnė) (1707.V.23-1723.VII.26) švedų gamtininkas. Nuo 1738m. gydytojas Stokholme, turėjo teisę skrosti lavonus. Dėstė Upsalos universitete. Sukūrė pasaulio augalų ir gyvūnų sistemą („Gamtos sistema“, 1735m.), kurioje apibendrino XVIII a. I pusės botanikų ir zoologų darbus. Pirmasis pavartojo binarinę nomenklatūrą. Naudodamasis morfologijos ir fiziologijos kriterijais, apibrėžė rūšies sąvoką, nustatė aiškią organizmų sistematinių kategorijų subordinaciją. Suskirstė visus augalus į 24, o gyvūnus į 6 klases. Žmogų priskyrė žinduolių klasei. Svarbiausiu augalų klasifikacijos požymiu laikė žiedą. Sistema buvo dirbtinė, bet paprasta ir patogi: joje lengvai randama kiekvieno naujai aprašyto augalo ar gyvūno vieta. Binarinė nomenklatūra, augalų ir gyvūnų aprašymo forma ir dabar naudojasi botanikai ir zoologai. Be to, suklasifikavo mineralus, dirvožemius, žmonių rases, ligas. Iš pradžių buvo kreacionistas (teigė, kad organizmų pasaulis nesivysto, kad rūšys ir jų skaičius nekinta). Vėliau darė prielaidą, kad iš pirminių rūšių dėl jų kryžminimosi gali susidaryti ir naujos rūšys.

Matijas Jokūbas Šleidenas (1804.IV.5-1881.VI.23) vokiečių botanikas. Veikale „Mokslinės botanikos pagrindas“ (2t., 1842-1843m.) kritikavo naturfilosofinės ir siauras sistematines kryptis, kurios tais laikais vyravo botanikos moksle. Darbai iš augalų anatomijos ir embriologijos padėjo sukurti organizmų ląstelinę teoriją. Propagavo Č.Darvino evoliucijos teoriją.

Aleksandras Braunas (Braun) (1805 V. 10 – 1877 III. 29) vokiečių botanikas, natūrfilosofas idealistas. Pagal jį, visų organizmų kitimo pirminė priežastis yra dvasia, sąlygojanti jų sandaros vientisą planą ir vidinį siekimą tobulėti. Tyrė gėlųjų vandenų žaliadumblių, sandarą, vystymąsį ir sistematiką, augalų partenogenezę, poliembrioniją ir simetriją, sukūrė natūraliąją augalų sistemą.
Evoliucinių pažiūrų į įvairių gyvybės formų raidą atsirado prieš tūkstančius metų Senovės Indijoje, Kinijoje, Babilonijoje, Egipte, Graikijoje ir kitur. VII a. pabaigoje – VI a. pradžioje pr. m. e. Kartu atsirado ir dviejų pagrindinių mąstymo metodų – dialektikos ir metafizikos – priešingumas. Heraklitas Efezietis (530 – 470 m. pr.m. e.), teigė, kad visa esamybė amžinai kinta, o to priežastis – priešybių kova. Jo aiškinimu, visos gyvos būtybės, taigi ir žmogus, atsiradęs natūraliu būdu iš pirminės materijos. Empedoklis (483 – 423 m. pr. m. e.) Sicilijoje paskelbė idėją, kad augalai atsirado savaime, prieš atsirandant gyvūnams. Demokritas (370 m. pr. m. e.) mąstė, jog egzistuoja atomai, kurie tarpusavyje įvairiausiai jungdamiesi, sudaro visus sudėtingus kūnus.
XVII a. evoliucijos idėjos vis labiau pradėjo ryškėti gamtininkų ir filosofų darbuose. G. Leibnicas pradėjo metafizinės ir idealistines sampratos pagrindus. Pagal jo teoriją, biologinis individualumas ne gimsta, o išsivysto iš gemalo, jau buvusio ankščiau (preformizmo idėja). Šį teiginį Leibnicas papildė vadinamąja transformacijos teorija: visur gamtoje vyksta nenutrūkstamas daiktų kitimo procesas. Jis tvirtino, jog tarp gyvūnų ir augalų egzistuoja tarpinės formos, tai gradavimo principas. Iš šio principo išsirutulioja „būtybių laiptų“ – gamtos kūnų „pakopų“ teorija.
Wiliiams Paley (1743 – 1805) natūrteologas, per gamtą mėgino įrodyti Dievo buvimą. Jis gamtos analogija palygino su laikrodžiu. Ištrauka iš jo knygos „Natural Theology“ – „tarkim vaikščiodamas užmyniau ant akmens. niekas nedraustų pamanyti, jog jis čia visad gulėjo. Bet tarkim aš radau laikrodį. jo dalys įrėmintos, sujungtos kažkokiam tikslui. laikrodis čia buvo ne visados, jį sukūrė meistras“. Pavyzdžiu vietoj laikrodžio jis paėmė geldutę, juk ji turėjo atsirasti iš kitos geldutės ir t.t. Ir tai buvo pirmosios mintys evoliucijos teorijos link.
XIX a. Evoliucijos idėja buvo ginčytina dėl religinių priežasčių,o jos siejamos su pažanga, darė ją dar labiau nepriimtiną.Ernestas Heckelis (Heackel 1834 – 1919) plačiai plėtojo evoliucijos teoriją, jis teigė, kad gamta sąmoningai eina galutinio tikslo – žmogaus atsiradimo link. Jis sukūrė geneologinį medį, kurio viršuje – žmogus. Hekelis teigė, kad gemalas vystosi savo evoliucija atkartojančiu keliu, tačiau jis iš naujo nepraeina kiekvieno savo evoliucijos žingsnio. Pradžioje gemalas iš tiesų yra panašus į giminingų gyvūnų gemalą. Pavyzdžiui maždaug 4 savaičių žmogaus gemalas turi lygiagrečius griovelius, panašius į griovelius, iš kurių išsivysto žuvų žiauniniai plyšiai, šioje stadijoje jis taip pat turi uodegą, kuri vėliau išnyksta. Tačiau ši Heckelio idėja nepasitvirtino.
Sokrato mintis, kad Žemė – planeta, kurioj gali egzistuoti gyvybė, buvo priskirta Platonui („Phaedo“ Faetonas). Seniai gyvenusio Sokrato pažiūros dar tebegyvuoja L. J. Hendersono (1878 – 1942 ) knygose „Aplinkos tinkamumas“ ir „ Gamtos tvarka“. Jis pabrėžė, kad ne tik gyvieji organizmai yra prisitaikę prie aplinkos, bet ir aplinka yra prisitaikius gyvybei.
Gregoras Mendelis ( Mendel; 1822-1884) buvo vienuolis ir fizikas. Kai kurie iš jo bendramokslių vienuolių buvo javų selekcininkai. Norėdamas padėti jiems pagerinti auginamus javus Mendelis pradėjo tirti paveldimumą. Būdamas fizikas jis ieškojo paprastų dėsnių, kurios būtų galima išreikšti matematiškai ir tai parodė besąs puikus būdas paveldimumui nagrinėti. Mendelis tyrė alternatyvius požymius, tokius kaip žirnių sėklų spalva. Kiti mokslininkai skyrė dėmesį požymiams, kurie palikuonyse, rodės, susilieja, pavyzdžiui, dydžiu. Nors šie požymiai yra dažnesni, juos kur kas sunkiau tirti. Mendelio rezultatai, paskelbti 1865m., liko nesuprasti iki pat 1900m., kai mokslininkai vėl pakartojo tuos pačius atradimus. Gimė mendelizmas, o 1909m. Mendelio atrastos „paveldėjimo dalelės“ buvo pavadintos genais. Iš pradžių atrodė, kad mendelizmas prieštarauja darvinizmui, nes alternatyvūs požymiai nesukurtų nežymių pakitimų, kurious galėtų veikti gamtinė atranka. XX a. 3 dešimtmetyje buvo suvokta, kad dauguma požymių valdo dešimtys genų, kurių kiekvienas atskirai pasireiškia menkai, bet visi drauge jie daro didelį poveikį. Dauguma tų genų, kurie kontroliuoja kokį nors požymį, pavyzdžiui, dydį, gali lemti nežymius skirtumus, bet kiekvienas atskiras genas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir genas, lemiantis alternatyvų požymį. Mendelizmo idėjos neabejotinai rėmė Darvino mintis ir jos buvo išplėstos naujoje teorijoje – neodarvinizme. Mendelis dirbo su augalų varietetais. Jis kryžmino tuos varietetus, kurie turėjo aiškiu, kontrastingus požymius, tokiu kaip sėklų spalva. Rezultatai parodė, kad paveldimumas nėra požymių susiliejimas, bet yra susijęs su atskirais vienetais, kurie vadinami genais. Mendelis kryžmino žaliasėklių žirniu ir geltonsėkliu žirnių varietetus. (Žirnių žiedai paprastai apsidulkina patys, bet juos galima apdulkinti ranka žiedadulkėmis nuo kito augalo.) Visos po kryžminimo gautos sėklos buvo geltonos. Tos sėklos buvo pasodintos ir augalams buvo leista apsidulkinti patiems. Jie užaugino geltonus ir žaliu žirnius, kurių spalva pasiskirstė santykiu 3:1. Šis santykis atskleidžia, kas vyksta augalų viduje. Kaip suprato Mendelis, turi būti paveldimumo dalelės, kurios nesidalija ir nesusilieja. Šiuo atveju yra vienas genas, lemiantis sėklų spalvą, bet du skirtingo geno variantai (aleliai). Vienas alelis koduoja geltoną spalva, kitas – žalią. Kiekvienoje sėkloje yra 2 aleliai, ir jeigu jie yra skirtingi, tai sėkla būna geltona: geltonos spalvos alelis yra dominantinis, o žalios – recesyvinis. Kiekviena sėkla vieną alelį gauna iš žiedadulkių, kitą – iš kiaušialąstės.
XIX a. Pabaigoje genetika jau tvyrojo ore, o nuo XIX a. Pradžios ji nesustodama žengia į priekį.
1902 m. austrų zoologas P. Kammeris pademonstravo įgytą bruožą paveldėjimui. Jis tyrinėjo rupūžes, laikydavo jas vandenyje, nuo to joms atsirado juodų raupų, auginti šių rupūžių palikuonys normaliomis sąlygomis taip pat turėjo raupų, bet G. K. Nobelis, anglų mokslininkas, patyrinėjęs varles paaiškino, kad raupai – tai po oda suleistas tušas. Ir jis tai pareiškė 1925 m. žurnale „Nature“. Neilgai trūkus Kommeris nusižudė.
Tomas H. Morganas (Morgan 1866 – 1945m.) vaisinės muselės (Drosophila) tyrė1907 – 1911 m., jis įrodė, kad genai išsidėstę chromosomose.
1910 m. rusų biologas K. Merežkovskis pasiūlė hipotezę, pagal kurią ląstelės organoidai yra laisvai gyvenančių bakterijų palikuonys, tos bakterijos įsiskverbė į kitą prokariotinę ląstelę, iš pradžių, tai buvo parazitai, vėliau virto simbiontais, o vėliau tai ką vadiname mitochondrijomis ir chloroplastais. Šią teoriją neseniai atgaivino amerikiečių biologas L. Margulis.
Galtonas mirė 1911 m. dirbo genetikos srityje, suformavo „protėvių bruožo paveldimumo dėsnį“. Šis dėsnis teigia, kad vidutiniškai 1/4 savo bruožų palikuonis paveldi iš tėvo, 1/4 – iš motinos, 1/16 iš kiekvieno senelio.
Antrojo pasaulinio karo metais fiziologas „iššifravo“ bičių „kalbą“ – Karlas Frischas. 1973 m. už šį darbą jis apdovanotas Nobelio premija.
XX a. 3 deš. Daugumą požymių valdo dešimtys genų, kurių kiekvienas pasireiškia menkai, bet visi drauge daro didelį poveikį. Mendelizmo įdėjos neabejotinai rėmė Darvino mintis, ir jos buvo išplėstos naujoje teorijoje neodarvinizme. Buvo atrasta, kad chromosomose yra DNR ir baltymas. Džeimsas Vatsonas(Watson 1928 m.) ir Fransis Krikas (Crick 1916) spėjo, kad tai buvo DNR, jie tikėjosi, kad išaiškinę jo struktūrą galės suprasti paveldimumą. 1953 m. Jie išaiškino, kaip atsiranda paveldimumas. Jų laimėjimas buvo tas, kad jie išaiškino, jog adeninas gali sudaryti porą tik su tininu, o guaninas – su citozinu. Jie suvokė, kad DNR gali dalytis ir tuo pačiu tobulai save nukopijuoti, kad bazių seka išilgai molekulės galėtų savyje turėti genetinę informaciją.
Renė Dekartas – filosofas, fizikos, matematikas. Gyvąją gamtą suprato mechanistiškai. Gyvūlys – mąstančios sielos, sąmonės neturintis mechanizmas, kuria dėl aplinkos poveikio gali atlikti įvairius judesius. Žmogus nuo jo skiriasi Dievo duota siela, kuri su kūnu sąveikauja per ypatingą organą – konkorėžinę liauką. Aprašė fiziologinį reflekso lanką.

KREACIONIZMAS IR EVOLIUCIONIZMAS
Žemėje gyvena daugybė augalų bei gyvūnų rūšių. Iš kur, kaip ir kada tos rūšys atsirado — klausimas, kurį žmogus sprendžia nuo senų laikų.
Šiuo klausimu yra dvi pažiūros. Metafiziniu požiūriu, kiekviena rūšis yra visai užbaigtas, nesikeičiantis vienetas, kurį žmogus vadina populiariu ar mokslišku vardu. Kitu požiūriu,— rūšis yra nepastovi, besikeičianti laiko būvyje, plintanti erdvėje, pereinanti iš vienos formos į kitą ir duodanti pradžią kitoms rūšims.
Rūšių įvairumą žydų teologai aiškino dievo kūryba. Biblijos pirmajame skyriuje (Genesis) rašoma, kad visagalis dievas, visatos kūrėjas, per šešias dienas sutvėręs visus gyvūnus, tiek nūdien gyvenančius, tiek išmirusius, (kiekvieną atitinkamai jo rūšiai). Šią mintį pasisavino ir garsusis botanikas bei zoologas Linėjus (1736 m.), išreiškęs ją posakiu: „Tiek yra įvairių rūšių, kiek skirtingų formų iš pradžių sukūrė begalinė būtybė“. Taip galvojant išeina, kad dievas, sukurdamas gyvūnus, neva apdovanojo kiekvieną gyvybei palaikyti reikalingais organais, pavyzdžiui: paukščiams davė sparnus, plunksnas, tuščiavidurius kaulus, žuvims — plaukiamąją pūslę, gyvatėms — nuodinguosius dantis ir t. t. Tokiu būdu lengvai išsprendžiamas sunkus ir painus organų tikslingumo ir organizmų prisitaikymo klausimas. Bet kartu susidarė keblumų, nes jei dievas davęs paskirtį kiekvienam organui net mažiausiose jo smulkmenose, tai iš kur atsirado vadinamieji rudimentiniai organai, t. y. sunykusios ir visai nenaudojamos kūno dalys, kaip antai, žmogaus akloji žarna ar trečiojo voko likutis, kai kurių gyvačių kojų liekanos ir t. t.
Geologijos moksle kaupėsi vis daugiau ir daugiau medžiagos, įrodančios, kad seniau gyveną gyvūnai ir augę augalai labai skiriaisi nuo tų, kurie dabar gyvena žemėje. Pasirodo, kad juo senesnis žemės sluoksnis, juo labiau skiriasi to laikotarpio gyvieji padarai nuo nūdien gyvenančių (recentinių). Kaipgi suderinti šiuos faktus su šventojo rašto tekstu? Dėl to garsusis prancūzų zoologas Kiuvjė (Cuvier) sukūrė kataklizmų teoriją, pagal kurią pasaulyje tam tikrais laiko tarpais vykdavo katastrofos, naikindavusios visą gyvybę, o paskui prasidėdavo naujų, bet jau kitokių būtybių kūryba. Tuo esą galima aiškinti didelius skirtumus tarp mūsų dienų organizmų ir tų, kurie gyveno labai sename geologiniame laikotarpyje. Šią teoriją toliau plėtojo Kiuvjė (Cuvier) mokinys Dorbinji (D’Orbigny, 1849 m.). Jis stengėsi įrodyti, kad buvo net 27 katastrofos, kurių paskutinė — biblijoje aprašomasis tvanas, ir 27 kartus kurtos naujos būtybės. Tokios buvo devynioliktojo amžiaus viduryje kreacionistinės idėjos.
Senovės Graikijos išminčiai ne sykį kėlė mintį apie gyvųjų būtybių evoliuciją, bet, neturėdami faktinės medžiagos, rėmėsi vien samprotavimais, todėl jų išvados buvo netikros. Žymus evoliucinės minties reiškėjas buvo Heraklitas (540—480 m. prieš m. e.). Jis teigė, kad daiktai visą laiką keičiasi. Pasak jo, negalima įbristi du kartus į tą pačią upę, nes pro mus nuolat teka kitas vanduo. Savo sąvokas jis suformulavo posakiu: Pantą rei (viskas teka). Be to, jis teigė, kad kiekvienas kitimas yra priešingybių kovos pasekmė; jaunatvė-senatvė, miegas-budėjimas, gyvenimas-mirtis ir t. t.
Renesanso laikais Graikijos filosofų idėjos buvo iš naujo nagrinėjamos, pavyzdžiui, Lucilio Vanini savo veikale, išleistame 1616 metais Paryžiuje, atkreipia dėmesį į augalų kitimus kultūros įtakoje. Be to, jis nurodo gyvulių gemalo raidos stadijas, jose įžiūri tuos kitimus, kuriuos praėjo rūšis savo raidoje. Pagaliau, kaip Demokritas su Epikru, Vanini manė, kad visata nėra „išminties kūryba“, bet tam tikra atomų kombinacija. Už šias mintis jis buvo inkvizicijos agentų Tulūzoje sulaikytas, apkaltintas bedievybe ir teisiamas. Buvo nuspręsta nupjauti jam liežuvį ir sudeginti mažoje ugnyje.
Nors kreacionistai, kuriems priklausė Linėjus ir Kiuvjė (Cuvier), skelbė rūšių pastovumą, bet jie negalėjo paneigti fakto, kad dėl skirtingo maisto, temperatūros, klimato gyvūnų, ypač augalų, rūšyse atsiranda tam tikrų pakitimų, dėl kurių susidaro skirtingos veislės, rasės, variantai ir t. t. Pripažindamas šį faktą, Kiuvjė (Cuvier) vis dėlto pabrėždavo, kad šie nukrypimai nuo tipo yra nežymūs ir niekada neperžengia tam tikrų ribų. Sulaukęs senatvės, Kiuvjė (Cuvier) dar griežčiau tai tvirtino ir teigė, kad kinta tiktai naminių gyvulių rūšys.
Tačiau kiti zoologai pastebėjo, kad kinta ne tik naminių, bet ir laukinių gyvulių rūšys. Pavyzdžiui, prancūzų zoologui Biufonui (Buffon, 1766 m.) kilo klausimas, ar tik Amerikos gyvūnai iš esmės nėra tie patys, kaip ir Senojo pasaulio, ar nebus jie atsiradę tuomet, kai, patekę į Ameriką, atsidūrė skirtingose sąlygose ir labai pakito. Jis mano, kad jo aprašytos 200 žinduolių rūšys priklauso nedaugeliui šeimų ir kad kiekviena šeima yra kilusi iš vienos rūšies, nelyginant šakos, išaugusios iš vieno kamieno.
Jau XVIII a. mokslininkai pastebėjo bendrą skirtingų gyvūnų sandaros planą, ir Biufonas (Buffon) 1753—1756 metais pasakė, esą, atrodo, „kad aukščiausioji būtybė, kurdama gyvūnus, norėjo įkūnyti tik vieną idėją, įvairindama ją visokiais būdais, kad žmogus galėtų tuo pačiu laiku gėrėtis ir puikiai atliktų darbų, ir plano paprastumu“. Besivadovaudami miglotu intuicijos jausmu, Ilerderis, Gėtė (Goethe), broliai Zofiua Sent Ilerai (GeoffroySaint-Hilaire) konstatavo, kad visoje gyvūnų grupėje tam tikras organas kinta tiek savo išvaizda, tiek atliekamu darbu, bet, nepaisant to, jo santykiai su kitais organais lieka tie patys. Organai gali sutrumpėti, sunykti, virsti nežymiais likučiais, gali įgyti visai kitokią funkciją, bet negali pakeisti savo santykių su kitais. Tokie atitinkami, nors ir skirtingi, organai vadinami homo1oginiais organais, ir tik jie, anot minėtųjų mokslininkų, gali būti palyginamųjų tyrimų objektu. Taip atsirado mokslo, vadinamo lyginamąja anatomija, užuomazga, kurios dėka buvo padaryti nepaprastai svarbūs atradimai. Vik d‘Azyr (Vicq d’Azyr, 1786 m.) ir tuo pačiu metu Gėtė (Goethe) atrado žmogaus gemalo viršutiniame žande tarpžandinį kaulą (os intermaxillarc), iki jo nežinomą žmogaus skelete, bet randamą kituose žinduoliuose; vėliau Gėtė (Goethe) nustatė, kad jaunose žmogaus raidos stadijose tarp viršugalvio kaulų aptinkamas kaulas, atitinka graužikų kaukolėje esantį kaulą (os intci-parietale). Zofrua Sent Heras (Geoffroy Saint-llilairc) padarė išvadą, kad įvairios organų formos pereina viena j kitą, ir pasikeitęs organas įgyja kitą funkciją. Pvz., dramblio straublys kilęs iš pailgėjusių šnervių, raganosio ragas yra ne kas kita, kaip suaugusių plaukų ryšulys ir t.t.
Maža to, Zofrua Sent Heras (Geoffroy Saint-Hilaire) nurodo, kad tarp kai kurių gyvūnų raidos stadijoje su kitais gyvūnais suaugusioje stadijoje yra tam tikras paralelizmas, pasireiškiąs laikinu panašumu. Vadovaudamasis šiuo reiškiniu, jis užtiko dantis jaunuose banginiuose ir, palyginęs žinduolio kaukolės sudėtį su žuvies kaukole, nustatė jose atitinkamus kaulus.
Deja, pirmieji lyginamieji anatomai padarė per plačius apibendrinimus, ieškodami homologinių organų tokiuose gyvūnuose, kurie nėra giminingi ir atitinkamų organų negali turėti. Taip 1830 metais Zofrua Sent Ileras (Geoffroy Saint-Hilaire) palankiai priėmė vieno savo mokinio daktaro disertaciją, kurioje šis stengėsi įrodyti homologiją tarp sepijos ir stuburinio gyvūno. Diskusijų metu po Zofrua (Geoffroy) kalbėjo Kiuvjė (Cuvier). Jis sutriuškino doktoranto išvadas, pavojingas rūšių pastovumo dėsniams, ir kartu griežtai sukritikavo rūšių kintamumo idėjas. Reikia pripažinti, kad Kiuvjė (Cuvier) ir Zofrua (Geoffroy) tuo pačiu metu buvo teisūs ir neteisūs. Pirma, nūdien kiekvienam zoologui žinoma, kad tarp tokio minkštakūnio, kaip sepija, ir stuburinio negali būti homologijos. Šiuo atveju Kiuvjė (Cuvier) buvo teisus. Antra, jis klydo, atmesdamas organų kintamumo dėsnius. Vienas argumentų, pateiktų prieš šiuos dėsnius, buvo tas, kad, priėmus jo priešininko mintis, atmetama laisvoji ir visagalė dievo kūryba. Dėl to teologai triumfavo, pasiskubino išvystyti Kiuvjė (Cuvier) mintis ir pasmerkti bedieviškas Zofrua (Geoffroy) idėjas. Kadangi Kiuvjė (Cuvier) buvo autoritetingas, tai jo kritika ilgam laikui užkirto kelią evoliucinėms idėjoms Prancūzijoje plisti, ir evoliucijos mokslas čia viešai pripažintas daug vėliau, negu Anglijoje ir Vokietijoje.

L A M A R K A S
Lamarkas (Jean Baptiste de Monet de Lamarck) gimė 1744 m. Prancūzijoje, Bazentine. 17 metų jis tapo karininku, paskui studijavo mediciną, botaniką, parašė veikalą “Prancūzijos flora” (Flore francaise). Nuo 1779 m. mokslų akademijos adjunktas ir pagaliau 1793 m., jau sulaukęs 50 metų amžiaus, paskirtas Paryžiaus zoologijos muziejaus bestuburių gyvūnų skyriaus vedėju ir profesoriumi. 1809 m. parašė veikale} “Zoologijos filosofija» (Philosophie zoologique), o 1815—1822 m. — “Bestuburių gyvūnų istorija“ (Histoiro dos animaux saus vertebres). Mirė 1829 m. Paryžiuje, sulaukęs 85 metų amžiaus, prieš 10 metų apakęs, nesuprastas ir visų apleistas.

Turėdamas savo žinioje didžiausius bestuburių gyvūnų, ypač minkštakūnių, rinkinius, Lamarkas, buvęs rūšių pastovumo šalininkas, prieina išvadą, kad tarp rūšių nėra aiškios ribos, o atskiros rūšys palaipsniui pereina viena į kitą,— štai mintys, kurias pirmą sykį Lamarkas paskelbė 1800 metais.
Lamarkas aiškino, kad žemesnieji organizmai atsirado iš negyvosios gamtos, o aukštesnieji, pradedant paprasčiausiomis formomis ir baigiant žinduoliais, darėsi vis sudėtingesni. Tačiau jis taria, kad ta augalų ir gyvūnų didėjančio sudėtingumo tvarka yra „nustatyta aukščiausiojo visų būtybių kūrėjo“. Organizmų kintamumo veiksniu Lamarkas laiko ir aplinką, kuri betarpiškai veikia augalus ir žemesniuosius gyvūnus, o per medžiagų apykaitą — aukštesniuosius. Kintant aplinkai, kinta ir organizmai. Pavyzdys gali būti naminiai gyvuliai ir kultūriniai augalai. Tam tikra aplinkoje esanti priežastis sukelia naujus organizmo poreikius, dėl to atsiranda nauji organizmo veiksniai ir papročiai, dėl kurių ir pakinta jų organai. Tuo būdu rūšis pastovi tik laikinai ir sąlygiškai, nes ji priklauso nuo aplinkos.
Lamarko idėjos, kuriomis jis aiškina organizmų tobulėjimą, ne visai suprantamos ir kai kada idealistinės.
Vienu pagrindinių organizmo tobulėjimo veiksnių Lamarkas laiko nematerialų pradmenį — organizmų įgimtą palinkimą tobulėti. Esą, organizme yra kažkokių vidinių jėgų ar medžiagų, jo vadinamų fluidais, kurie skatina naujų požymių atsiradimą.
Įtikinantis organizmų kitimo veiksnys yra organų lavinimas arba nelavinimas. Šį veiksnį Lamarkas laikė labai svarbiu; tai matyti iš jo žodžių: “Aš daugiau didžiuojuosi radęs ir nustatęs jį pirmas, negu tuo, kad sudariau klases, būrius, daug genčių ir daugybę rūšių“ (čia jis turėjo galvoje paties tvarkomą bestuburių gyvūnų rinkinį muziejuje). Remdamasis šiais dviem veiksniais, Lamarkas gyvūnų evoliuciją įsivaizdavo maždaug taip: galvakojis moliuskas, norėdamas paliesti kokį nors ties juo esantį organizmą, savo priekine kūno dalimi daro atitinkamas pastangas, siųsdamas į ją nervinius ir maitinamus „fluidus“, todėl šios kūno dalies nervai plinta ir atsiranda čiuptuvai. Paukštis, ieškodamas maisto, priverstas nutūpti ant vandens. Kad galėtų plaukti, jis išplečia pirštus, oda, esanti tarp pirštų, pripranta išsiplėsti, ir taip ilgainiui susidaro plaukiamoji plėvelė. Žirafoms, kurios stengiasi pasiekti aukštų medžių šakas, išsivysto nepaprastai ilgas kaklas ir t. t.
Atvirkščiai, nelavinami organai mažėja ir pagaliau visiškai sunyksta. Pavyzdžiui, žalčio kūnas dėl šliaužiojimo žeme ir slapstymosi žolėse išsivystė ilgas ir laibas, o kojos, neturėdamos pritaikymo ir nelavinamos, ilgainiui visai išnyko. Taip pat sunyko kai kurių žinduolių, gyvenančių po žeme, akys, nes tamsoje nebuvo lavinamos.
Trumpai formuluojamos Lamarko mintys skamba maždaug taip: „Reikalas sukuria atitinkamą organą, o lavinamas jis stiprėja, žymiai padidėja ir, atvirkščiai, nelavinamas atrofuojasi ir nyksta“.
Šioje teorijoje apie gyvūnų prisitaikymą išreiškiami vadinamieji Lamarko principai.
Labai svarbus Lamarko teiginys yra tas, kad įgyti pakitimai, atsiradę dėl aplinkos sąlygų veikimo ir organų lavinimo bei nelavinimo, yra paveldimi.
Reikia pasakyti, kad Lamarkas suprato evoliucijos mintį. Jis įrodinėjo, esą, žmogus galėjo kilti iš kitų žinduolių, nustojusių gyventi medžiuose ir įgijusių naujų, susijusių su bendruomenišku gyvenimu, papročių. Bet čia pat jis, lyg susigriebęs, priduria: „Tokiu būtų samprotavimai apie žmogų, jeigu pastarasis skirtųsi nuo gyvulių vien savo kūno požymiais ir jeigu nebūtų žinoma, kad jis yra kitokios kilmės. Aišku, kad ši naivi pastaba buvo priemonė apsisaugoti nuo bažnyčios teismo.
Nors Lamarkas ir teisingai nušvietė evoliucijos principą, vis dėlto jis neturėjo įtakos savo skaitytojams, net ir tiems, kurie buvo linkę pripažinti evoliucijos idėjas. Svarbiausiu rūšių kintamumo įrodymu jis laikė tai, kad dažnai tarp rūšių nėra aiškių ribų, arba tai, kad naminiai gyvuliai linkę kisti, sudarydami naujas veisles. Tačiau pavyzdžiai, kuriais Lamarkas stengėsi įrodyti naujų požymių atsiradimą, buvo neįtikinantys, o kai kurie jų virto net pajuokos objektu. Dėl to toks jo priešas, kaip Kiuvjė (Cuvier), nesiteikė net rimtai kritikuoti jo knygų. Napoleonas, gavęs Lamarko veikalus, užuot pagarbos žodžių, papeikė autorių už mintis, priešingas šventąjam raštui. Apskritai Lamarko mintys dažnai miglotos, pavyzdžiai gana naivūs, o sąvoka apie įgimtą organizmų siekimą tobulėti, „fluidus“ ir neva „aukščiausiojo visų būtybių kūrėjo“ nustatytą organizmų sudėtingumo tvarką yra idealistinio pobūdžio, ir tai pakenkė jo teisingai suprastai evoliucijos idėjai.

DARVINAS
Č. Darvinas (Charles Robert Darwin) gimė 1809 m. vasario mėn. 1 d. Anglijoje Šriusbery; išėjęs mokslą Kembridžo universitete, 22 metų amžiaus jis išplaukė Riglio laivu į tolimą, penkis metus trukusią kelionę. Darvinas tyrė Pietų Amerikos pakraščius ir keletą Ramiojo vandenyno salų. Nors prieš išplaukdamas į šią kelionę Darvinas buvo rūšių pastovumo šalininkas, jo galvosenoje įvyko griežtas perversmas; grįžęs jis buvo giliai įsitikinęs, kad rūšys kinta. Šios kelionės metu jis surinko gausius rinkinius, sukūrė teoriją apie koralinių rifų susidarymą, paraše knygą „Gamtininko kelionė aplink pasaulį“ ir surinko gausią medžiagą kitoms savo teorijoms ir veikalams. Grįžęs į Angliją, 1836—1842 m. gyveno Kembridže ir Londone, vedęs savo giminaitę Vedžvud (Wedgwood). Dėl pairusios sveikatos 1842 m.paliko Londoną ir apsigyveno savo ūkyje Daune. Čia, nuolat sirgdamas, gyveno dar 40 metų.
Jo knyga „Rūšių atsiradimas natūralinės atrankos keliu“ («Origin of Species by Means of Natural Selection»), pradėta rašyti 1837 m., pasirodė tik 1859 m. Ji parašyta objektyviai, tiksliai, aiškiai ir turėjo nepaprastą pasisekimą. Knyga neužilgo įtikino gamtininkus rūšių kintamumu, o plačioji visuomenė ėmė daugiau domėtis Darvino mintimis, kurios buvo priešingos šventąjam raštui. Vėliau Darvino parašytos knygos, pavyzdžiui, „Gyvulių ir augalų pasikeitimas naminėje būklėje“, „2mogaus kilmė ir lytinė atranka“, „Žmogaus ir gyvulių jausmų reiškimas“ ir kt„ įrodė nepaprastą autoriaus pastabumą. Darvinas mirė 1882 m. balandžio mėn. 19 d., sulaukęs 74 metų amžiaus. Palaidotas Vestminsteryje.
DARVINO IDĖJŲ KILMĖ:
Lankantis Amerikos pietuose, Darviną ypač paveikė keturi reiškiniai: 1) artimų gyvūnų rūšių laipsniškas kitimas, einant iš šiaurės į pietus; 2) rūšių, gyvenančių salose netoli Pietų Amerikos, giminingumas rūšims, gyvenančioms pačiame žemyne; 3) skirtumas rūšių, gyvenančių Galapagų salose; 4) panašumo laipsnis ir tarp šiandieną gyvenančių nepilnadančių žinduolių ir jų iškasenų.
Tai buvo tik pirmosios Darvino mintys apie rūšių kintamumą. Netrukus jas patvirtino naujų tyrimų duomenys iš lyginamosios anatomijos, embriologijos, gyvūnų sistematikos, gyvūnų geografijos, paleontologijos ir t. t. Priėmus rūšių kintamumo idėją, aiškėja, kodėl įvairių gyvūnų vadinamieji homologiniai organai, nors jie atlieka skirtingą funkciją, yra vienodos sandaros ir taip pat susiję su kitais organais. Paaiškėjo nykstančių (rudimentinių) organų kilmė, skirtingų gyvūnų panašumas gemalinėje stadijoje. Kintamumo idėją patvirtino taip pat gyvūnų išplitimo pasaulyje vaizdas ir jų santykiai su seniai išmirusių gyvūnų iškasenomis.
Įvairių kitimų priežastimi Darvinas laikė pasikeitusių gyvenimo sąlygų poveikį, organų lavinimą ar nelavinimą, individų kryžminimąsi ir vegetatyvinį jų veisimąsi. Be to, Darvinas pastebėjo, kad labai dažnai vienų požymių kitimas sukelia kitų požymių kitimą. Tuos kitimus jis pavadino koreliatyviniais.
Darvinas pabrėžia, kad pakitimai paveldimumo keliu persiduoda sekančioms kartoms, stiprėja iš kartos į kartą ir įsitvirtina.
Tačiau Darvinas nepasitenkino nustatęs, kad gyvūnų ir augalų rūšys kinta: jis išaiškino patį kitimo mechanizmą, sukūręs pagalbinę selekcijos, arba atrankos, teoriją. Studijuodamas kultūrinius augalus ir gyvulius, jis buvo nepaprastai nustebintas didelio jų kintamumo. Žmogus jau nuo seno atrenka tuos augalus ir gyvulius, kurių pakitimai geriausiai atitinka jo poreikius, ir sukuria naujas veisles.
Darvinas pastebėjo, kad augalai ir gyvūnai veisiasi nepaprastai greitai, bet išlieka tik dalis jų, būtent tie, kurie turi kokius nors naudingus požymius, nes kiekvienas organizmas kovoja dėl savo būvio su nepalankiomis aplinkos sąlygomis, su priešais ir konkurentais. Tai ir yra natūralioji atranka arba išlikimas tinkamiausių individų, kurie sudaro naujos rūšies pradžią. Iškeldamas tokią idėją, Darvinas buvo įsitikinęs, kad nauja rūšis gali atsirasti tik per labai ilgą laikotarpį, bet ši aplinkybė nesudarė kliūčių jo teorijai, nes jis iš savo darbų žinojo, kad geologiniai laikotarpiai truko milžiniškai ilgai.
Pagrindiniai organinio pasaulio evoliucijos veiksniai yra kintamumas, paveldimumas ir atranka. Kintamumas toli gražu nevienodu laipsniu pasireiškia visose gyvūnų rūšyse, net ir gentyse ar kituose sistematiniuose vienetuose. Pavyzdžiui, jūrų gyvūnas Lingula, pasirodęs labai senoje geologijos epochoje, per šimtus milijonų metų išliko nepasikeitęs iki mūsų dienų, tuo tarpu kiti gyvūnai yra labai plastiški ir jų evoliucija vyksta greit. Vis dėlto Darvinas nemano, kad kova dėl būvio ir iš to kilusi atranka būtų vienintelis naujų rūšių atsiradimo veiksnys. Kai kada aplinka betarpiškai veikia organizmą, sukeldama jame vienokio ar kitokio požymio pasirodymą. To pavyzdys gali būti šaltuose kraštuose gyveną žvėrys, kuriems dėl šalčio išaugo tankūs plaukai. Tačiau Darvinas kartu ir suabejoja, ar panašiu atveju pasireiškia vien tik betarpiška aplinkos jtaka, ar turi reikšmės ir atranka.
Darvinas įžiūri ir organų lavinimo reikšmę. Pavyzdžiui, stiprios stručio kojos atsirado dėl nuolatinio lavinimo, ir paveldėjimo keliu tai perduodama iš kartos į kartą. Jaunos plekšnės akis būna nukreipta j dugną ir dėl nuolatinio lavinimo (plekšnė stengėsi žiūrėti j viršų) ilgainiui pereina į kitą šoną ir užima vietą greta ten esančios akies Ne mažesnę reikšmę turi organų nelavinimas. Nelavinami organai palaipsniui nyksta, o gretimi, pasinaudodami anų silpimu, sunaudoja jų maistą ir tuo dar labiau pagreitina nykimą. Pavyzdžiui, dėl nenaudojimo yra sunykę naminių paukščių sparnai, nuolatinėje tamsoje gyvenančio kurmio akys. Iš liktųjų čia išdėstytos mintys nėra naujos, nes dar anksčiau jas iškėlė Lamarkas. Tačiau Darvinas neteikia lemiamos reikšmės organų lavinimui arba nelavinimui, kaip ir aplinkos sąlygų veikimui. Jis pastebi dar vieną evoliucijos veiksnį. Pavyzdžiui, kai kurių paukščių patinai pasižymi ypatingais papuošalais: ryškiomis spalvomis, plunksnomis, kuodais, skiauterėmis, savotiškai sudarytomis uodegų plunksnomis, o už vis labiau gražiu balsu. Panašių dalykų randame ir vabzdžiuose, kurių patinai dažnai didesni už pateles, o, be to, yra gražių spalvų ir turi savotišką muzikos aparatą, kaip žiogai, cikados. Veisimosi metu patinai stengiasi žiauriai pašalinti konkurentus ir pavilioti pateles savo ryškiomis spalvomis, giesmėmis ir ypač grakščiais judesiais bei pozomis. Galima manyti, kad pateles gamta apdovanojo tam tikru estetiniu jausmu, ir jos pasirenka tą patiną, kuris yra stipresnis, puošnesnis, turi skardesni, malonesnį balsą ir t. t. Tokie patinai pirmauja ir savo požymius perduoda palikuonims, atvirkščiai, nežymūs, neryškūs patinai neturi pasisekimo ir nepalieka palikuonių. Tai Darvinas pavadino lytine atranka. Tiesą sakant, Darvinas turėjo pirmtakų: dalį idėjų iškėlė Lamarkas, atrankos reikšmę nurodė Uelsas (Wells, 1813 m.), Metju (Matthcvv, 1831 m.). Evoliucinių išvadų priėjo Lajelis (Lyell), paskelbęs veikalą tuo pačiu metu, kaip ir Darvinas, o Uolesas (Wallace) metais anksčiau paskelbė savo veikalą apie natūraląją atranką, bet niekas iki Darvino nesurinko tokios daugybės giliai įtikinančių faktų ir nepadarė tokių neginčijamų išvadų. Tuo galima išaiškinti milžinišką jo veikalų pasisekimą ir evoliucinių idėjų triumfą visame pasaulyje.
Žinomas rusų botanikas ir evoliucionistas K. Timiriazevas viename savo veikale rašo, kad, jei kiekvienos teorijos bandomasis akmuo yra jos gebėjimas aiškinti ir numatyti faktus, jeigu posakis „žinoti — tai numatyti“ yra teisingas, tai ko dar galima reikalauti iš Darvino teorijos, išaiškinusios ir numačiusios tiek dalykų. O šių dalykų pilni visi specialūs jo veikalai. Ko per ilgus šimtmečius neįstengta išaiškinti, būtent — organizmų kilmės — tai buvo jo nušviesta nuostabiai paprastu būdu, aiškinant nežymiais palaipsniais kitimais ir natūraliąja atranka. Pagrindinis Darvino nuopelnas yra tas, kad jis mūsų pažiūrose apie gyvąją gamtą padarė logišką posūkį: harmonija, tobulumas ir visokios naudingos organizmų ypatybės seniau buvo laikoma galutiniu tikslu (teleologinė pažiūra); dėka Darvino darbų tai laikoma įvairiai susipynusių priežasčių išdava. Nuostabos ir netgi nusižeminimo jausmas, kuris kildavo žmonėms, susidūrus su ta harmonija ir tobulumu, užleido vietą tyrimams ir supratimui.

Biologijos mokslas Lietuvoje
Su gamtos mokslo dėstymo pradžia glaudžiai siejasi gamtininko Žano Emanuelio Žilibero (1741 – 1814m.) vardas. Jis buvo pirmosios LDK teritorijoje medicinos mokyklos Gardine organizatorius, pirmasis gamtos mokslų istorijoje profesorius Lietuvoje, pirmasis metodiškai tyręs vietos augaliją, gyvūniją ir moksliškai ją aprašęs. Ž. E. Žiliberas yra ir pirmojo Lietuvos botanikos sodo steigėjas. Jis įkūrė taip pat ir Vilniau botanikos sodą. Nesuklysime pasakę, kad Ž. E. Žiliberas – tai gamtos mokslų pradininkas Lietuvoje. Vilniuje Žiliberas uoliai ėmėsi darbo. 1781 – 1782 m. nedidelėje aikštelėje priešais universitetą (dabar pilies g. 22 namo kiemas) jis įkūrė botanikos sodą, į kurį perkėlė dalį augalų iš Gardino botanikos sodo, buvo sudaryta apie 2000 augalų kolekcija. Žiliberas įkūrė gamtos istorijos kabinetą, kuriame eksponavo kriauklių rinkinius, Gardino ir kitų apylinkių žvėrių, paukščių, žuvų eksponatus, vabzdžių ir augalų sėklų kolekcijas, herbariumus; čia pat buvo įrengta ir biblioteka – pirmoji gamtos mokslų knygų biblioteka Lietuoje. Gardino apylinkėse Žiliberas pirmasis Lietuvoje surado įdomios paleontologinės medžiagos – suakmenėjusių gyvūnų kreidos sluoksniuose. Veikale „Vietinė Lietuvos gamta“ ir „Lietuvos Flora“ Žiliberas pateikė stumbro, briedžio, bebro, vėžlio, vilko ir kitų gyvūnų tyrimų duomenis. Vadinasi jis buvo ir Lietuvos faunos mokslinių tyrimų pradininkas.
Kitas žymus universiteto dėstytojas – Johanas Georgas Adamas Forsteris gimęs 1754 m. Nasenhubene, netoli Gdansko, pastoriaus Reinoldo Johano Forsterio šeimoje. Į Vilnių Forsteris atvyko 1784 m.. Veikale „Kelionėje aplink pasaulį“ amžininkai rašytojai ir kritikai pastebėjo G. Forstario rašymo būdo naujoviškumą, savitumą. Forsterį reikia laikyti plačios erudicijos gamtininku. Jis manė, kad žmonių atsiradimas galėjo įvykti analogiškai augaliniam pasauliui: visur Žemės paviršiuje yra vienokių ar kitokių išorinių sąlygų (dirvožemis, klimatas ir kt.), lėmusių konkrečios žmogaus formos atsiradimą toje vietoje. Taigi Forsterio teigimu, Afrika sukūrė savo žmones, o Azija – savo. G. Forstaris laikomas ikidarvininiu evoliucionistu. „Kiekviena būtybė, taip pat ir žmogus, nepastovi. Gamta nesuteikia nemirtingumo nė vienam sudėtingam ir irstančiam kūriniui. Materija,iš kurios ji sudaryta, nuolatos juda. Gamta savo kūrinių nekonservuoja, o vietoj jų kuria daugybę naujų formų“. G. Forsteris parašė ir šiuos darbus: „Žvilgsnis į gamtą“, „Šiaurės Amerikos aprašymas“ ir kt.

Vilnius akademijos profesoriai nemaža dėmesio skyrė optikai. Pažymėtinas J. Mlodzianovskio darbas „Apie akį“. Jame gana tiksliai aprašyta akies anatomija, aiškinama, kaip jos tinklainėje susidaro vaizdas, pateikta daug medicinos žinių, netgi apie „akies kaltūną“ (trachomą), tačiau neišvengta ir vidurinių amžių demonologijos bei kitų prietarų.
Naujųjų laikų gamtos mokslo teorijas, aiškintas Vilniaus akademijoje, jos profesorius Antanas Skorulskis (1715 – 1780 m.) apibendrino knygoje „ Filosofijos komentarai“, kurioje yra daug pažangių minčių, mokslinių eksperimentų aprašymų. Autorius čia aprašė žmogaus kūno sandarą, širdies darbą, kvėpavimą, virškinimą, nervų sistemą. Nervinius procesus jis grindė „gyvybinių dvasių“ veikla. Šitos „gyvybinės dvasios“ – tai materialūs, kūniški reiškiniai. Sekant Dekartu, „gyvybinės dvasios – tai judriausios ir lengviausios kraujo dalelės.
Kitas Lietuvai nusipelnęs gamtininkas yra S. B. Jundzilas (1761m.). Jis mokėsi Žilibero įkurtoje gamtos istorijos katedroje. Greta pedagoginio darbo Jundzilas intensyviai dirbo ir floristikos srityje. Vilniuje išleistoje knygoje „Botanikos pradmenys” šiek tiek vėliau S. B. Jundzilas rašė apie „prigimtį”, kuri pasireiškia jau kitaip: ne kurianti gyvybę, o suteikianti pagrindinius jutimo organus organizmams. Bet ir šie organai, kaip tai seka iš S. B. Jundzilo samprotavimų, be išorinės aplinkos poveikio nieko organizmui negali duoti. „Prigimtis davė organizmams (gyvūnams ir augalams) mitybos, augimo ir dauginimosi organus, be judėjimo jie negali būti. Sugebėjimas judėti negalimas be padirginimų iš šalies. Gyvybė ir priklauso nuo šito sugebėjimo”.

Literatūros sąrašas:

1. „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ Leidykla „Mokslas“ Vilnius 1978 m.
2.Stasys Biziulevičius „Evoliucinė mintis senąjame Vilniaus universitete“ Leidykla „Mokslas“ 1991 m. Vilnius
3.Martynas Yčas „Apie biologiją“ Leidykla „Candela“ 1994 m. Kaunas
4. Pažinimo džiaugsmas „Gyvoji gamta“ Leidykla „Lietuvos enciklopedijų redakcija“ 1990 m. Vilnius
5. Linda Gamlin „Evoliucija“ Leidykla „Alma litera“ 2001 m. Vilnius
6. Sylvia S. Mader „Biologija“ I knyga, Leidykla „Alma litera: 1999 m. Vilnius
7. Sylvia S. Mader „Biologija“ II knyga, Leidykla „Alma litera: 1999 m. Vilnius

Leave a Comment