RUDERALINIAI, SEGETALINIAI IR SINANTROPINIAI DVIMEČIAI IR DAUGIAMEČIAI AUGALAI

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. RUDERALINĖS PIKTŽOLĖS..............................4
1.1. Juodoji drignė (Hyoscyamus niger L.)..........................4
1.2. Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.)............................4
2. SEGETALINĖS PIKTŽOLĖS..............................5
2.1. Dirvinis vijoklis (Convulvus arvensis L.)........................5
2.2. Dirvinė usnis (Cirsium arvense (L.) Scop.).......................6
2.3. Dirvinė raugė (Agrostemma githagoL.)..........................7
3. SINANTROPINĖS PIKTŽOLĖS..............................7
3.1. Kartusis kietis arba pelynas (Artemisia absinthium L.)................8
LITERATŪRA..............................9ĮVADAS
Nerasime lauko, daržo, sodo, pievos, ganyklos ar kitos antropogeniškai sukurtos aplinkos, kur šalia kultūrinio augalo savo galvų nekeltų ir kiti augalai – piktžolės. Piktžolės pagal augimo biotopą yra suskirstytos į ruderalines, segetalines ir sinantropines pikžoles. Ruderalinės piktžolės [lot. rudus (ruderis) „akmenų skalda, šiukšlės“] – piktžolės, augančios ne sėjimuose, bet arti gyvenamųjų namų, pekelėse, prišiukšlintose viietose ir pan. Lietuvoje dažniausiai sutinkamos dvimetės ir daugiametės ruderalinės piktžolės yra juodoji drignė (Hyoscyamus niger L.) ir didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.). Segetalinės piktžolės [lot. segetalis „sėjos, pasėlių“] – pikžolės, prisitaikę augti kartu su kultūriniais augalais. Lietuvoje dažniausios dvimetės ir daugiametės segetalinės piktžolės yra dirvinis vijoklis (Convulvus arvensis L.), dirvinė usnis (Cirsium arvense (L.) Scop.) ir dirvinė raugė (Agrostemma githago L.). Sinantropinės piktžolės yra prisitaikę tarpti žmogaus gyvenamojoje aplinkoje, t.y. panamėse, patvoriuose, ant takų ir kitur. Dažniausios Lietuvoje daugiametės sinantropinės piiktžolės yra kartusis kietis arba pelynas (Artemisia absinthium L.), juodoji drignė (Hyoscyamus niger L.) ir didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.).
Piktžolės, kaip ir visi stuomeniniai augalai, skirstomos į vienametes, dvimetes ir daugiametes. Šiame darbe plačiau yra aptariamos dvimetės ir daugiametės piktžolės.
Nuo dv

vimečių piktžolių sudygimo iki žydėjimo ir vaisių subrandinimo turi praeiti du pilni vegetacijos periodai. Dvimetės piktžolės žydi ir vaisius subrandina tik vieną kartą per savo gyvenimą. Skiriamos tikrosios ir fakultatyvinės dvimetės piktžolės. Fakultatyvinės dvimetės vadinamos tokios, kurioms nebūtini du vegetacijos periodai sėkloms subrandinti, pavyzdžiui, juodoji drignė.
Daugiametės piktžolės peržydėjusios galutinai nenudžiūsta, pavasarį vėl atauga iš požeminių organų ir kelerius metus duoda vaisius. Šių piktžolių yra daug, jos įvairiai vystosi, dauginasi ir nevienodai paplitusios mūsų respublikos laukuose.1. RUDERALINĖS PIKTŽOLĖS
1.1. Juodoji drignė (Hyoscyamus niger L.)
Juodoji drignė priskiriama fakultatyvinėms dvimetėms piktžolėms.

Jos stiebas stačias, 30 – 60 cm aukščio, lipniai plaukuotas, lapai pailgai kiaušiniški, dantyti arba plunksniškai skiautėti, apaugę liaukingais plaukeliais, žiedai stambūs, vainikėlis netaisyklingas, murzinai gelsvas, violetinėmis gyslomis, vaisius – dvilizdė dėžutė, sėklos raukšlėtu paviršiumi, rudai pilkos, inkstiškos formos, savo diidumu ir mase panašios į aguonos sėklas. Ši piktžolė nepaprastai visli – vienas augalas gali subrandinti iki 450 000 sėklų, kurios būna daigios iki 5 metų. Visas augalas turi nemalonų kvapą.
Juodoji drignė auga patvoriuose, panamėse, dykvietėse, sąšlavynuose. Nuo seno ji žinoma kaip stipriai nuodingas augalas. Visose augalo dalyse randama alkaloidų – hiosciamino, atropino, skolopamino. Naudojama medicinoje. Kaip vaistinė medžiaga renkami jos lapai.
Realiausia priemonė juodosioms drignėms naikinti – palaikyti tvarką ir švarą ten kur jos auga.1.2. Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.)
Didžioji dilgėlė priskiriama daugiametėms šakniastiebinėms piktžolėms, kaip ir
r dirvinis asiūklis (Equisetum arvense L.), paprastasis varputis (Agropyron repens (L.)P.B.), paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium L.), ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara L.) ir kt.
Didžiosios dilgėlės stiebas stačias, 75 – 150 cm aukščio, vagotas, dažniausiai nešakotas. Lapai kiaušiniškai lancetiški, pamažu į viršų siaurėjantys, dantytais pakraščiais, žiedai dvinamiai, žali. Žydi nuo birželio mėn. iki rudens. Vienas augalas subrandina 22 000 – 100 000 sėklų, kurios geriausiai dygsta būdamos dirvos paviršiuje arba ne giliau kaip 0,5 cm. Sėklos, perėjusios per paukščių virškinamąjį traktą, dygsta dar energingiau. Visas augalas apaugęs dilginamaisiais plaukeliais, kuriuose yra skruzdžių rūgšties. Palietus dilgėlę ir trūkus plaukelio galvutei, pakliuvusios ant odos nuodingosios medžiagos ją suerzina – niežti, degina, ji parausta.
Didžioji dilgėlė jau pirmą vasarą išaugina stambią šaknį ir šakniastiebius, kurie antrąją vasarą šakojasi. Taip išauga visa dilgėlynas. Vegetatyvinis dauginimasis daug intensyvesnis negu sėklomis.
Didžioji dilgėlė paplitusi visoje respublikoje, daugiausia randama šiukšlynuose, derlingose dirvose, kuriose gausu maisto medžiagų, ypač arčiau fermų, sodybų, patvoriuose. Pradėjus geriau tręšti pievas ir ganyklas, dilgėlės ir ten pradeda įsivyrauti.

Lapai turi daug chlorofilo ir vitaminų C, A, K, B. Tradicinėje medicinoje vartojami kaip kraujavimą, šlapimo takų uždegimą mažinanti, vaikų egzemos eigą lengvinanti priemonė. Didžiosios dilgėlės diurezę skatinantis veikimas įrodytas klinikinių tyrimų metu. 32 pacientams, sergantiems lėtiniu venų ar širdies nepakankamumu, atviro tyrimo metu dvi savaites 3 kartus per parą buvo sk
kirta 15 ml dilgėlių sulčių. Šlapimo kiekis jau antrą tyrimo dieną sergantiesiems širdies nepakankamumu padidėjo vidutiniškai 9,2 proc., o sergantiesiems lėtiniu venų nepakankamumu – 23,9 proc. Buvo iškelta hipotezė, kad diurezinį didžiosios dilgėlės veikimą lemia didelis kalio kiekis.

Tyrimų metu nustatytos ir uždegimą slopinančios didžiosios dilgėlės savybės. Taigi jos preparatai gali sustiprinti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo poveikį gydant uždegimines, pvz., reumatines ligas.

Kadangi bandymų su gyvūnais metu nustatyta, kad didžiosios dilgėlės preparatai gali didinti gimdos aktyvumą ir skatinti persileidimą, nėštumo metu šio augalo rekomenduojama nevartoti.
Šaknys vartojamos nuo prostatos susirgimų.2. SEGETALINĖS PIKTŽOLĖS
2.1. Dirvinis vijoklis (Convulvus arvensis L.)
Dirvinis vijoklis yra daugiametė šakniaatžalinė piktžolė. Šio tipo piktžolėms taip pat priklauso smulkioji rūgštynė (Rumex acetosella L.), dirvinė usnis (Cirsium arvense (L.) Scop.), karčioji šerpeta (Acroptilon repens (L.) DC) ir dirvinė pienė (Sonchus arvensis L.).
Dirvinio vijoklio stiebas vijoklinis arba gulsčias, 20 – 100 cm ilgio, lapai su kotais, smailiomis viršūnėmis, kiaušiniški arba lancetiški, strėliškais pamatais, žiedai stambūs, vainiklapiai balti arba rožiniai, su 5 raudonais ruoželiais išorinėje pusėje, vaisiai – dvilizdės dėžutės, kurių kiekviename lizde yra po dvi sėklas. Skirtingų autorių duomenimis, vienas augalas išaugina 500 – 600, 5500 ir net 98 000 sėklų. Jos dirvoje išbūna daigios apie 2 metus. Pagrindinė dirvinio vijoklio šaknis nestora, netaisyklingos formos, skverbiasi į žemę apie 2,5 m gylio. Nuo jos atsišakoja šoninės (horizontalinės) šaknys, kurios forma ir stambumu panašios į pagrindinę ša
aknį. Pagrindinė ir šoninės šaknys yra gelsvai pilkos, nelygios, turi daug pumpurų, iš kurių išauga naujos lapuotos atžalos.
Dirvinis vijoklis – įkyri ir žalinga laukų piktžolė. Jo sėklos patenka į grūdus, o vijokliniai stiebai, apsivynioję apie kultūrinių augalų stiebus, susuka, subjauroja pasėlį, trukdo nuimti derlių. Vijoklių prižėlęs pasėlis lengvai išgula ir tokio pasėlio derlius sumažėja 30 – 50%.
Dirvinis vijoklis paplitęs visoje respublikoje, auga žiemkenčiuose, vasarojuje, kaupiamųjų ir kitų kultūrų pasėliuose, pakelėse ir dykvietėse2.2. Dirvinė usnis (Cirsium arvense (L.) Scop.)
Dirvinė usnis, kaip ir dirvinis vijoklis, priklauso daugiametėms šakniaatžalinėms segetalinėms piktžolėms.
Dirvinės usnies stiebas stačias, šakotas, iki 120 cm aukščio, lapai lancetiški, sveiki arba skiautėti, spygliškai dantyti, žiedynas – graižas, jo žiedai violetiškai raudoni. Augalas dvinamis, jo vaisiai (sėklos) – atvirkščiai kiaušiniški. Vienas augalas gali subrandinti vidutiniškai apie 35 000 – 40 000 sėklų, kurios išbūna daigios 5 – 6 metus, geriausiai sudygsta rudenį 1 – 2 cm gylyje, iš gylesnių kaip 5 – 6 cm sluoksnių sėklos neišdygsta.
Dirvinė usnis yra viena iš būdingiausių šakniaatžalinių piktžolių. Suaugusios usnies pagrindinė šaknis yra 4 – 5, o kartais net 6 m ilgio. Pagrindinės šaknies viršutinėje dalyje ir šoninių šaknų sustorėjusiose vietose yra daudybė pumpurų, iš kurių išauga atžalos, o iš jų – nauji augalai. Atėjus žiemai, antžeminė stiebo dalis nudžiūsta, o šaknys, būdamos giliai po žeme, nebijo nei šalčių žiemą, nei sausrų vasarą. Iš nedidelių šaknies atkarpų (3 – 5 cm), kurios turi gyvų pumpurų, irgi gali išaugti nauji augalai.
Dirvinė usnis yra ne tik įkyri, bet ir labai žalinga piktžolė. Usnėtuose laukuose blogesnė žemės ūkio kultūrų derliaus kokybė, nes sumažėja baltymų, riebalų. Ant usnių sau prieglobstį randa įvairių kenkėjų lervos.
Dirvinė usnis – dažna mūsų laukų piktžolė. Ji auga visose žemės ūkio kultūrose, dykvietėse, pakelėse, kirtimuose.
Dėl didelio intensyvumo daugintis vegetatyviškai šią piktžolę naikinti sudėtinga ir gana sunku. Pagrindinė ir svarbiausia priemonė – intensyviai dirbti žemę.
Augalas labai medingas todėl jį labai vertina bitininkai. Kaupia eterinius aliejus, alkaloidus, polisacharidus.

2.3. Dirvinė raugė (Agrostemma githago L.)

Dirvinė raugė yra priskiriama žiemojančioms vienmetėms piktžolėms, kaip ir paprastoji barborytė (Barbarea vulgaris R. Br.), trikertė žvaginė (Capsella bursa – pastoris (L.) Med.), dirvinė čiužutė (Thlaspi arvense L.) ir daug kitų, bet jas sąlyginai galima priskirti dvimetėms piktžolėms, nes visos jos sudygsta antroje vasaros pusėje arba ankstyvą rudenį, skrotelės fazėje peržiemoja, o pavasarį toliau vystosi, žydi ir mezga sėklas.
Dirvinės raugės stiebas stačias, 30 – 60 cm aukščio, paprastas arba šakotas, visas apaugęs minkštais plaukeliais, lapai linijiški su smailiomis viršūnėmis, apatiniai lapai su koteliais, viršutiniai – bekočiai, žiedai stambūs, išsidėstę šakučių viršūnėse, vainiklapiai raudoni arba rožiniai, vaisius dėžutė, kurioje yra 30 – 40 apvalių, truputį įgaubtų sėklų. Vienas augalas vidutiniškai gali užauginti 200 – 300 sėklų, tačiau pasitaiko atvejų, kai jų subrandina iki 2600. Sėklos labai daigios. Dirvoje daigios išsilaiko iki 10 metų. Jos gali sudygti ir rudenį, ir pavasarį.
Gali būti randama ištisus metus žemės ūkio kultūrose.
Dirvinė raugė – nuodinga piktžolė. Nuodingos medžiagos randamos visame augale, bet daugiausia sėklose.3. SINANTROPINĖS PIKTŽOLĖS
Sinantropinės piktžolės yra prisitaikę tarpti žmogaus gyvenamojoje aplinkoje, t.y. panamėse, patvoriuose, ant takų, prie fermų ir kitur. Dažniausios Lietuvoje daugiametės sinantropinės piktžolės yra didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.), juodoji drignė (Hyoscyamus niger L.) ir kartusis kietis arba pelynas (Artemisia absinthium L.).
Didžioji dilgėlė ir juodoji drignė plačiau aptartos jau anksčiau.3.1. Kartusis kietis arba pelynas (Artemisia absinthium L.)
Pelynas priklauso daugiametėms liemenšakninėms piktžolėms, kaip ir rauktalapė rūgštynė, arkliarūgštė (Rumex crispus L.), paprastoji juodgalvė (Prunella vulgaris L.), paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale L.) ir daug kitų.
Pelyno stiebas stačias, apatinė dalis vasaros pabaigoje sumedėja, 50 – 100 cm aukščio. Visas augalas pilkos arba sidabrinės baltos spalvos. Visi lapkočiai prie pagrindo be auselių. Graižai 2,5 – 3,5 mm skersmens. Žiedynsostis apaugęs švelniais plaukeliais.
Auga sausuose šlaituose, dykvietėse, pakelėse, panamėse, kai kur auginamas. Žydi liepą – rugsėjį.
Augalas kaupia daug eterinių aliejų, todėl stipriai kvepia. Naudojamas virškinimo sistemos ligoms gydyti. Kaip vaistinė medžiaga naudojama visa žolė.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Vilkonis K.K. Lietuvos žaliasis rūbas. Kaunas, „Lututė“, 2001.
Montvilaitė J. Piktžolės ir herbicidai. Vilnius, „Mokslas“, 1986.
Lekavičius A. Vadovas augalams pažinti. Vilnius, „Mokslas“, 1989.

Internetiniai puslapiai:
www.vaistine.tinklapis.lt/konspektai
www.sesupe.org/taskai-20_botaninis_monitoringas

Leave a Comment