KRYŽMAŽIEDŽIŲ NAUDINGIEJI AUGALAI

Augalų aprašymo planas:

1. Augalo kilmė ir paplitimas;

2. Augalo morfologija;

3. Augalo fiziologija;

4. Praktinė reikšmė.

Aprašomi augalai suskirstyti pagal vaisiaus sandarą:

1. Ankštara (ilgis viršija plotį daugiau kaip 3 kartus, atsidaro išilgai dviem sąvaromis);

2. Ankštarėlė (ilgis viršija plotį ne daugiau kaip 3 kartus);

3. Trūkvaisis (ankštara sutrūkinėjanti skersai į vienasėklius riešutėlius).

Įvadas

Kryžmažiedžių, arba bastutinių (Brassicaceae, Cruciferae) šeima yra didelė, apie 3000 rūšių (350 genčių). Paplitę visame pasaulyje, ypač šiaurės pusrutulyje. Daugiausia jų Viduržemio pajūrio kraštuose, Pietų Europoje ir Mažojoje Azijoje. Lietuvoje (kartu su kultūriniais) – 90 rūšių (40 genčių).

Bastutinių šeimos augalai yra vienmetės, dvimetėss ir daugiametės žolės, plikos arba apaugusios pllikais ar šakotais plaukeliais. Šaknys dažniausiai sustorėjusios (šakniavaisiai). Lapai pražanginiai, paprasti, ištisiniai, lyriškai skiautėti arba plunksniškai suskaldyti, be prielapių. Vegetatyviniuose organuose yra specialių ląstelių – idioblastų, kuriuose randama mirozino. Žiedai aktinomorfiniai, kartais neryškiai zigomorfiniai, dvilyčiai, entomofiliniai, dažnai su nektarinėmis, kekėse, kurių pirmiausia pražysta žemutiniai žiedai. Apyžiedis sudėtinis. Taurelė iš 2 dvinarių ratų. Vainiklapiai 4, balti, geltoni arba violetiniai, kartais raudoni, palaidi, išsidėstę tarp taurėlapių viename rate ir sudaro tarsi kryžių. Kuokeliai dažniausiai 6, ir sudaro 2 ratus. Vaislapynas parakarpinis, iš dviejų kraštais suaugusių vaislapėlių. Mezginė viiršutinė. Iš vaislapėlių kraštų išauga pertvara, dalijanti mezginę į 2 lizdus, kiekviename jų po kelis sėklapradžius. Vaisius – ankštara, ankštarėlė arba trūkvaisis, retai riešutėlis. Sėklos be endospermo. Gemalas sulinkęs.

Vaisius – ankštara

Rapsai

Brassica oleifera

Rapsai žinomi ir auginami jau nuo 4000 m.pr.m.e. Jų tėvynė-Olandija ir Anglija.

Rapsų lapai stiebo ap

pačioje yra su koreliais, o viršuje – apglėbiantys stiebą – melsvo atspalvio. Žiedynas – kekė. Žiedai nedideli, gelsvi, turi nektaro. Vaisius – ankštara, joje – 40-50 sėklų. Sėklos apskritos, tamsiai rudos, labai smulkios. 1000 sėklų sveria apie 3-7 g.

Rapsai – vienmečiai augalai. Jų šaknys – liemeninės, ilgos, smarkiai išsišakojusios plonomis šaknelėmis. Tačiau paima tik lengvai vandenyje tirpstančias medžiagas. Stiebas stačias, gerai išsivystęs, iki 1 m. aukščio ir daugiau, šakotas, su melsvu ar violetiniu atspalviu, padengtas vaško sluoksniu. Žieminiai rapsai rudenį išaugina 5-9 lapų skrotelę, o stiebas pradeda vystytis kitų metų pradžioje.

Rapsai yra žieminiai ir vasariniai. Tai ilgadieniai augalai. Klimatui ir dirvožemiui gana reiklūs. Gerai auga esant drėgnam ir švelniam klimatui. Žieminiai – jautrūs žiemojimo sąlygoms. Rapsai labai anksti sužaliuoja, nupjauti gerai atželia. Žieminių rapsų sėklose – 45-50 % aliejaus, vasariniuose – 32-35 %. Rapsų aliejus tinka maistui tik pašalinus meedžiagas, sutiekiančias nemalonų kvapą ir skonį. Nevalytas rapsų aliejus gali būti naudojamas kaip techninis.

Rapsų išspaudos – puikus koncentruotas pašaras gyvuliams ir paukščiams. 1 kg rapsų išspaudų prilyginamas 1 pašariniui vienetui. Išspaudos turi iki 37 % baltymų ir 10 % riebalų. Jis išbalansuotas pagal nepakeičiamas amino rūgštis.

Nukulti rapsų stiebai ir ankštarėlės gali būti naudojamos furfurolui ir celiuliozei gaminti. Rapsai taip pat tinka žaliam pašarui ir silosui. Jei medingi – iš 1 ha pasėlio bitės surenka apie 100 kg medaus.

Kopūstai

Brassica oleracea

Tai vienos seniausių Europietiškos kilmės daržovių. Jie kilę iš krūminių ko

opūstų

(Brassica silvestris), kurie ir dabar auga Viduržemio jūros ir Vakarų Atlanto vandenyno pakrantėse. Ši laukinių kopūstų rūšis, susikryžminusi su kitomis laukinėmis rūšimis, davė pradžią žmogaus veiklai – dabartinėms kopūstų rūšims, porūšiams, formoms bei veislėms sukurti.

Kopūstinės daržovės labai plačiai paplitusios tiek pietiniuose, tiek šiauriniuose kraštuose. Jos ilgainiui prisitaikė prie vietos sąlygų ir gerai auga bei dera įvairiomis klimatinėmis sąlygomis.

Mūsų daržuose auginamos šios Europietiškos kilmės kopūstų rūšys ir porūšiai: gūžiniai baltieji kopūstai, gūžiniai raudonieji, gūžiniai garbanotieji, briuseliniai, žiediniai, ropiniai, lapiniai kopūstai, brokoliai. Pekino ir Kinų kopūstai kilę iš Rytų Azijos.

Kopūstai yra vienmečiai ir dvimečiai. Turi tvirtą šaknų sistemą, ypač gūžiniai, lapiniai ir briuseliniai. Kopūstai darže (išskyrus brokolius, žiedinius ir Pekino) pirmaisiais metais išaugina sutrumpėjusį stiebą su daug lapų, standžiai susiglaudusių į apvalią, ovalią ar plokščią gūžę. Lapai žali, kartais su violetiniu atspalviu ar padengti vaško sluoksniu, mėsisngi, trumpakočiai, išgaubti. Antraisiais augimo metais išaugina 60-200 cm stiebą, vėlyvosios veislės šakojasi daugiau. Ant stiebo išauga 3000-4000 ir daugiau žiedų. Jie geltoni arba šviesiai geltoni. Žydi 20-50 dienų. Apsivaisinimas kryžmiškas. Vaisius – ankštara, sėklos rutuliškos, smulkios, išlieka daigios 4-6 metus. Kopūstai yra ilgadieniai augalai, pakelia žemą temperatūrą, prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų.

Lyginant su kitomis daržovėmis, jų auginama daugiausiai ir nuimami didžiausi derliai. Maistui įvairiai paruošti tinka beveik ištisus metus, jų atliekos la

abai tinka pašarui.

Sėjamoji pipirnė

Lepidium sativum

Pipirnės tėvynė – Egiptas. Šiuo metu ji auginama visame pasaulyje. Tai augalas kurį galima užsiauginti ištisus metus. Žiemą pipirnės galima užsiauginti indelyje ant sudrėkinto filtrinio popieriaus. Sėklos sudygsta jau 2-3 dieną, o prasiskleidus skilčialapiams, jasgalima nukirpti ir vartoti maistui.

Tai vienmetis augalas. Iš pradžių išauga vešli lapų rozetė, kiek vėliau – 50-90 cm aukščio žiedynstiebis. Žiedai balti, šviesiai violetiniai ar rožiniai. Vaisius – kiaušiniška ankštara. Sėklos rudos arba rusvos.

Pipirnės labai nereiklios dirvožemiui, šviesai, netgi temperatūrai. Lauke geriau auga trąšioje, drėgnoje žemėje.

Maistui vartojami jauni lapai ir sultingi ūgliai. Pradėjusi žydėti pipirnė maistui netinka. Lapuose ir liaunuose stiebeliuose susikaupia nemažai askorbino rūgšties, karotino, rutino, vitaminų,įvairių mineralinių medžiagų, sieros junginių, nuo kurių priklauso specifinis aštrokas kartus prieskonis, primenantis ridikėlius. Tinka salotoms, sriuboms, padažams pagardinti.

Baltoji garstyčia

Sinapis alba

Baltoji garstyčia – vienmetis augalas. Kaip prieskoniniai ir vaistiniai augalai, jau buvo žinomos senovės Graikijoje ir Romoje. Vėliau, išmokus išgauti aliejų, pradėtos auginti ir kaip aliejiniai augalai.

Baltoji garstyčia – žolinis augalas. Stiebas status, 20-50 cm aukščio, šakotas, su briaunotomis vagelėmis, plikas arba apaugęs šiurkščiais plaukeliais. Lapai kotuoti, dažniausiai pailgai kiaušiniški, suskaldyti, stambiais dantytais kraštais. Žiedynas – skėtiška žydėjimo metu pailgėjanti kekė. Žiedai šviesiai geltoni. Vaisius – plona, plaukuota, su aukštyn užlinkusiu koteliu ankštara, kurioje būna 2-3 apvalios, rusvos arba balsvos su smulkiais taškeliais, aš

štraus skonio aliejingos sėklos.

Augalas nelepus, gerai auga puriose, trąšiose dirvose, nepakenčia rūgščių dirvų bei ilgalaikių sausrų. Derlius nuimamas kai augalai pradeda gelsti ir nukrinta lapai, o apatinės ir vidurinės ankštaros subręsta.

Kaip prieskonis vartojamos baltųjų garstyčių sėklos. Sėklose yra 1.5 % glikozido sinigrino. Iš fermentuotų sėklų gaminamas eterinis garstyčių aliejus, kurio sudėtyje yra apie 40 % alilo, 50 % krotonilo, cinalilo ir kitų veikliųjų medžiagų. Maltos arba sveikos baltosios garstyčios sėklos tinka marinatams paskaninti, konservuojant agurkus, pomidorus, jų dedama ruošiant grybus, žuvį, į sriubas, faršą. Kartaus skonio garstyčių aliejus naudojamas muilo gamybai. Anksti pavasarį jauni garstyčių lapai vartojami salotoms. Garstyčių lapai žadina apetitą, gerina virškinimą. Medicinoje garstyčių trauklapiai naudojami reumatinio pobūdžio skausmams malšinti, jais gydomi gerklės ir kvėpavimo takų uždegimai.

Garstyčios – medingas augalas, kartais sėjamos kaip žalioji trąša, nes gerai dezinfekuoja užkrėstą dirvą.

Lapinė garstyčia

Brassica juncea

Tai vienmetis augalas per vegetaciją užauginantis šakotą, statų, 50-150 cm aukščio stiebą. Vegetacijos pradžioje augalai užaugina kotuotų, lyriškų, negiliai iškarpytų lapų rozetę. Viršutiniai lapai paprastai bekočiai, smailiaviršūniai, dažniausiai visi plaukuoti. Žiedai smulkūs, šviesiai geltoni, sutelkti į varpiškus žiedynus. Vaisius – siaura 2-4 cm ilgio ankštara su pailgu snapeliu. Lizde būna 6-12 apvalių, tamsiai rudų arba geltonų sėklų vos pastebimai raukšlėtu paviršiumi. Žydi nuo birželio pradžios iki rudens. Sėklas subrandina ne vienu metu. Augalas nereiklus dirvožemiui, šilumai ir drėgmei. Sėjama anksti, tiesiai į dirvą, nes suvėlinus sėją, augalai greitai užaugina žiedynstiebius, lapai sukietėja ir pasidaro nebeskanūs. Salotoms garstyčių lapai renkami kol dar nesusiformavo stiebai.

Lapuose yra 80-100 mg% vitamino C, karotino, garstyčių eterinio aliejaus, teikiančio aštroką prieskonį ir kvapą, kalcio ir geležies druskų. Iš garstyčių ruošiamos šviežios salotos, verdamos sriubos, žiemaigalima pasiruošti sūdytų konservuotų garstyčių lapų sriuboms.

Griežčiai

Brassica napus

Griežčiai kilę iš Viduržemio jūros pakrantės. Tai dvimetė daržovė. Maistui

vartojami šakniavaisiai. Jie valgomi žali ir virti. Juose nemaža mineralinių medžiagų, vitamino C, 4-5 % cukraus, 45 % baltymų. Valgiui vartojami geltonšakniai, pašarui – baltašakniai griežčiai. Baltašakniuose daugiau sausos medžiagos, jie geriau laikosi žiemą, bet neskanūs.

Griežčiai gerai dera pakankamai drėgnose priemolio ir priesmėlio dirvose. Griežčiai gerai auga po visų daržovių, išskyrus kopūstines, nes juos puola tie patys kenkėjai ir ligos. Griežčiai sodinami daigais ir sėjami sėklomis. Sodinant daigais, gaunamas didesnis derlius, šakniavaisiai esti geresnės kokybės.

Ropės

Brassica rapa

Ropės kilusios iš Vidurinės Azijos. Tai dvimetė, greit auganti daržovė. Lapai

žali, žiedynas stiebo viršūnėje plačiai išsiskleidęs.

Ropės gerai auga lengvo priemolio ir priesmėlio puveningoje dirvoje. Ropės auginamos iš sėklų. Sėklos palyginti smulkios – 600 sėklų sveria 1 g. Šakniavaisiai vartojami virti ir žali. Juose nemaža vitamino C.

Vaisiai – trūkvaisis

Valgomasis ridikas

Raphanus sativus

Ridikai – viena seniausiai žinomų daržovių. Manoma, kad jie kilę iš Mažosios

Azijos ir į kitas šalis pateko iš Egipto. Juos valgė, iš jų sėklų buvo spaudžiamas aliejus.

Ridikus kartu su kitomis daržovėmis aukodavo šviesos ir saulės dievui Apolonui.

Ridikai būna vienmečiai ir dvimečiai. Dvimečiai ridikai pirmaisiais metais išaugina stambų apvalų baltos, rožinės, raudonos, violetinės, geltonos, pilkos ar net juodos spalvos šakniavaisį ir tvirtą lapų rozetę. Šakniavaisio vidus baltas ar neryškiai rausvas. Lapai tvirtu kotu, plaukuoti. Antraisiais metais išauga šakotas stiebas, kurio viršūnėse susiformuoja žiedynai su stambiais baltais ar rožiniais žiedais. Augalas kryžmadulkis, vaisius – ankštara.

Ridikai nereiklūs šilumai. Geriausiai auga vidutinio sunkumo silpnai rūgščioje puveningoje dirvoje. Nemėgsta gryno smėlio ar molio dirvų, nepakenčia šviežio mėšlo. Sausose dirvose augę ridikai esti kietesni ir aštresnio skonio.

Ridikuose yra vitaminų C, B, šiek tiek karotino, cukrų (gliukozės, fruktozės, sacharozės ir maltozės), mineralinių medžiagų (kalio, geležies, silicio). Specifinis ridikų kvapas ir skonis priklauso nuo sieros junginių turinčio garstyčių aliejaus. Ridikuose yra lizocino turinčio antibiotinį poveikį, todėl jau nuo seno liaudies medicinoje naudojami bronchitams ir kvėpavimo takų ligoms gydyti.

Kosmetikoje ridikų sultys naudojamos plaukų šaknims stiprinti. Maistui daugiausiai vartojami žali ridikai.

Ridikėlis

Raphanus sativus

Ridikėlis – artimas ridikų giminaitis. Netgi manoma, kad viduramžiais jie selek-

cijos būdu buvo išvesti iš ankstyvųjų ridikų rūšių. Nuo pirmųjų ridikėlių atmainų iki dabartinių veislių sukūrimo praėjo šimtmečiai. Šiandien žinomi apvalūs, pailgi, cilindriški, balti, raudoni ar dvispalviai ridikėliai.

Ridikėlis – vienametis ilgadienis augalas. Apatiniai tikrieji jo lapai lyriški, viršutiniai – pertraukti su stambesne viršutine ir keletu smulkesnių apatinių dalių. Lapų ridikėliai išaugina nedaug. Išsivysčius šakniavaisiui, išauga šakoti stiebai, kurių viršūnėse susiformuoja žiedynai. Žiedai balti arba rožiniai, stambūs. Vaisius – ankštara, kurioje subręsta šviesiai rusvos, pilkos sėklos.

Ridikėliai – pati ankstyviausia pavasarinė daržovė. Jie gerai dera įvairios sudėties dirvožemiuose. Ridikėliai nereiklūs šilumai. Augalas mėgsta saulėtas vietas, tačiau šiltu oru, jei trūksta drėgmės, užauga kieti, sumedėję ir kartūs, beveik netinkantys maistui ridikėliai. Peraugę ridikėliai sukietėja ir jų skonis suprastėja.

Ridikėliuose yra C, B grupės vitaminų, karotino. Anksti pavasarį kai šviežių daržovių ne taip daug, jie labai vertinami. Ridikėlių spalva ir skonis žadina apetitą, palankiai veikia virškinimą. Liaudies medicinoje ridikėlių sultys su medumi vartojamos kosuliui sušvelninti, iš jų daromi kompresai nušalusioms vietoms gydyti.

Vaisiai – ankštarėlė

Valgomasis krienas

Armoracia rusticana

Krienas – daugiametis augalas, kilęs iš Pietų Europos. Lietuvoje krienas auginamas daržuose, tačiau pasitaiko ir sulaukėjusių.

Krienų stiebas aukštas (60-100 cm), šakotas, plikas. Pamatiniai lapai sveiki, kotuoti, dideli, širdiškais ar apvaliais pamatais, viduriniai – plunksniškai suskaldyti, viršutiniai beveik bekočiai, lancetiški, dantyti, viršūniniai – lygiakraščiai, linijiški. Žiedai balti, labai kvapūs, sukrauti kekėse. Vaisius – pailga ankštara.

Krienams augti labiausiai tinka giliai įdirbtos puveningos priemolio dirvos, – šaknys išauga mėsingos, storos. Krienai dauginami šaknų auginiais. Juos nukasus žemėje lieka daug smulkių šaknelių, kurios greit atželia, juos sunku išnaikinti, todėl netikslinga krienus auginti vidurį daržo.

Krieno šaknyse susikaupia nemažai fitoncidinių medžiagų, iki 160 mg% vitamino C, natrio, kalio, magnio, kalcio, fosforo, geležies, druskų, angliavandenių. Krienus vertina viso pasaulio kulinarai. Tarkuoti krienai tinka prie šaltų mėsos užkandžių. Krienų šaknų skiltelių dedama koncervuojant (raugiant, marinuojant) agurkus ir kitas daržoves.

Liaudies medicinoje krienų sultys, ištraukos ar košelės naudojamos kai kurioms virškinamojo trakto ligoms gydyti. Praskiestomis krienų sultymis rekomenduojama skalauti burną, esantgleivinės uždegimui, sergant angina, tonzilitu. Krieno lapai malšina skausmą.

Kaip kosmetinė priemonė krienai naudojami įvairioms kaukėms, balina pigmentines dėmes.

Vaistinis rėžiukas

Cochlearia officinalis

Tai daugiametis arba dvimetis augalas, paplitęs visoje Vidurio Europoje. Lietuvoje savaime neauga.

Stiebas stačias arba kylantis, plikas, 15-40 cm aukščio. Skroteliniai lapai ilgakočiai, platūs, kiaušiniški, lygiakraščiai arba nelygiais, išsilenkusiais kraštais. Stiebiniai lapai kiaušiniški arba apskriti, dantyti, bekočiai, širdiškais pamatais apkabinę stiebą. Žiedelis baltas. Sėklos labai smulkios. 1000 sėklų sveria 0.7 g.

Vaistinis rėžiukas gerai auga kiekvienoje vidutinio drėgnumo dirvoje. Dauginamas sėklomis, sėjant jas vasaros pabaigoje tiesiog į nuolatinę augimo vietą. Tą patį rudenį susiformuoja lapų skrotelė, kuri išsilaiko per žiemą, todėl, atkasus sniegą, galima pasiskinti lapų salotoms. Anksti pavasarį ima stipriau augti ir žydėti.

Vaistinio rėžiuko lapuose yra daug vitamino C, o nuo juose esančio eterinio aliejaus (0.03-0.04 %) augalas yra aštraus, garstyčias primenančio skonio.

Švieži lapai, nuskinti žiemą ar anksti pavasarį, tinka vartoti atskirai ar kaip priedas prie salotų ir berti ant sumuštinių.

Dirvinė čiužutė

Thlaspi arvense

Vienmetis augalas. Lietuvoje savaime auga laukuose, daržuose, dykvietėse ir kitur kaip piktžolė.

Stiebas stačias, briaunotas, 10-40 cm aukščio. Lapai bekočiai, pailgi, strėliškais pamatais, dantyti. Vainikėlis baltas. Vainiklapiai 3-3.5 mm ilgio. Vaisius – beveik skrituliška ankštarėlė 12-18 mm ilgio, su daugiasėkliu lizdu. 1000 sėklų sveria 1.49 g.

Dirvinė čiužutė laukuose auga kaip piktžolė ir jos sėklų galima pasirinkti. Dirvai ji nereikli. Sėjama rudenį arba anksti pavasarį. Auginant kasmet toje pačioje vietoje, kasmet sėti nereikia, nes sėklos pasisėja pačios. Sėklos renkamos kai pagelsta ankštarėlės. Sėklų užauga daug, jos turi česnako prieskonį.

Dirvinės čiužutės sėklos gana plačiai vartojamos kaip prieskonis rūkytai mėsai, ypač tinka dėti į lietuvišką skilandį.

Išvados:

Bastutinių šeima gana svarbi ūkiniu požiūrių. Joje daug kultūrinių augalų. Šiai šeimai priklauso daug daržovių, kurios yra būtina mūsų kasdieninės mitybos dalis. Tai daug šakniavaisinių, lapinių ir prieskoninių daržovių. Daug kryžmažiedžių yra pašariniai augalai, tinkantys žaliam pašarui bei silosui. Išspaudos yra puikus koncentruotas pašaras gyvuliams ir paukščiams, turintis baltymų, riebalų, išbalansuotas pagal amino rūgštis. Iš daugelio bastutinių augalų sėklų spaudžiamas techninis ir maistinis aliejus. Kryžmažiedžių šeimos augalai – geri medingieji augalai. Tarp jų yra dekoratyvinių augalų bei piktžolių.

Naudota literatūra:

1. R.Ruzgienė, A.Mackevičius “Daržovės darže ir ant mūsų stalo”. Vilnius, 1993 m.

2. P.Svetika, M.Baranauskienė “Daržininkystė”. Vilnius, 1995 m.

3. J.Strazdas “Daržovių auginimas”. Vilnius, 1942 m.

4. S.Dagytė, E.Penkauskienė “Prieskoniniai augalai”. Vilnius, 1978 m.

5. V.Galinis “Aukštesniųjų augalų sistematika”. Vilnius, 1984 m.

Leave a Comment