Kryžmažiedžių (Cruciferae) šeima

Kryžmažiedžių (Cruciferae) šeima

Ši šeima dar yra vadinama bastutinių (Brassicaceae), augalai yra
žoliniai vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai. Šaknys dažniausiai
sustorėjusios (šakniavaisiai). Pirmaisiais metais išauga lapų skrotelė.
Lapai pražangūs, be prielapių. Šaknis pagrindinė, išsišakojanti. Kai kurių
kultūrinių augalų – kopūstinių, kaip grižčio (sėtinio) – ji pakitusi į
šakniavaisį. Žiedynas – daugumos augalų yra kekė. Žiedai keturnariai,
taisyklingi, bet diferencijuoti., t.y. dviejų ratų kuokeliai kaitaliojasi
su 4 kryžmai išsidėsčiusiais vainiklapiais. Išoriniai 2 kuokeliai
trumpesni, o vidurinio rato 4 ilgesni. Mezginė dėl netikros pertvaros yra
dvilizdė, parakarpinė. Vaisius – ankštara arba ankštarėlė, rečiau skersai
sutrupanti nariuota ankštara. Atsidarius vaisiui, išlieka sėklasotis ssu
pertvara. Sėklos vystosi iš lenktinių sėklapradžių. Jos beveik be
endospermo. Tačiau sėklaskiltėse yra aliejaus.

Kai kurių kryžmažiedžių augalų sėklose ir lapuose, šaknyse esti
glikozidų (sinirgino, sinapino), o sekrecinėse ląstelėse – fermento
mirosinazės, kuris, kramtant kopūstą, glikozidus skaido į garstyčių aliejų
ir cukrų. Aitrus aliejaus kvapas jaučiamas piene, kai galvijai gausiai
šeriami šių augalų lapais arba šakniavaisiais. Gyvuliai, ypač arkliai, gali
apsinuodyti garstuko, pokliaus, pikulės, tvertiko žole.

Daugumas šios šeimos genčių augalų vystėsi Šiaurės pusrutulio
vidutinio klimato, daugiausia Viduržemio jūros kraštuose.

Plačiai vartojamos daržovės daugiausia yra bastučio (Brassicia)
genties. Tai įvairūs kopūstai (B. oleracea )), valgomasis griežtis (B.
napus), ropė (B. rapa), taip pat ridikai, ridikėliai (Raphanus satinus).
Pašariniai augalai yra lapinis kopūstas (B. oleracea), pašarinis griežtis
(B. napus), turnepsas (B. rapa) ir atmainos: kūzikas, ropinis kopūstas.
Baltoji garstyčia (Sinapis alba) gali būti žalioji trąša.

Svarbiausi aliejiniai augalai yra sareptinis b

bastutis (B. juncea),
baltoji garstyčia, žiemkentys rapsas (B. napus). Prieskoninis augalas,
turintis nemažai C vitamino, yra krienas. Valgomos garstyčios gaminamos ir
iš juodo bastučio sėklų. Vaistiniai augalai yra baltoji garstyčia, juodasis
bastutis (B. nigra), rapsas, žvaginė (Capsella), rėžiukaitis – Šiaurėje
priešskorbutinis. Antiseptinis garstyčių aliejaus glikozidas apsaugo
raugintas daržoves nuo pelėsių.

Yra daug ir sėklinių piktžolių: garstukas (Sinapis arvensis),
(Barbarea), tvertikas, poklius, pikulės, kurios nuo seniai auga įvairiose
kultūrose. Čiužutės, pipirinės (Lepidium) vaisiai yra sparnuoti. Seniau
aliejui augintą judrą (Camelina) tapo linų piktžole, nes į sėmenis panašias
jos sėklas sunku išvalyti.

Aguoninių ir kryžmažiedžių šeimos drauge su žvirbliarūtinių
(Fumariaceae) ir kaparinių (Capparidaceae) šeimomis jungiamos į
aguonžiedžių (Rhieadales) būrį.

Šeimoje yra apie 350 genčių ir apie 3000 rūšių. Paplitę visame
pasaulyje, didžiausia įvairovė Šiaurės pusrutulio vidutinėse platumose,
Viduržemio jūros regione, pietvakarių ir vidurinėje Azijoje. Lietuvoje
užregistruota 40 genčių ir 90 rūšių.

Vaisius – ankštara
Rapsai (Brassica oleifera). Rapsai žinomi iir auginami jau nuo 4000
m.pr.m.e. Jų tėvynė-Olandija ir Anglija. Rapsų lapai stiebo apačioje yra su
koreliais, o viršuje – apglėbiantys stiebą – melsvo atspalvio. Žiedynas –
kekė. Žiedai nedideli, gelsvi, turi nektaro. Vaisius – ankštara, joje – 40-
50 sėklų. Sėklos apskritos, tamsiai rudos, labai smulkios. 1000 sėklų
sveria apie 3-7 g.

Rapsai – vienmečiai augalai. Jų šaknys – liemeninės, ilgos, smarkiai
išsišakojusios plonomis šaknelėmis. Tačiau paima tik lengvai vandenyje
tirpstančias medžiagas. Stiebas stačias, gerai išsivystęs, iki 1 m. aukščio
ir daugiau, šakotas, su melsvu ar violetiniu atspalviu, padengtas vaško
sluoksniu. Žieminiai rapsai rudenį išaugina 5-9 lapų skrotelę, o stiebas
pradeda vy

ystytis kitų metų pradžioje.

Rapsai yra žieminiai ir vasariniai. Tai ilgadieniai augalai. Klimatui
ir dirvožemiui gana reiklūs. Gerai auga esant drėgnam ir švelniam klimatui.
Žieminiai – jautrūs žiemojimo sąlygoms. Rapsai labai anksti sužaliuoja,
nupjauti gerai atželia. Žieminių rapsų sėklose – 45-50 ( aliejaus,
vasariniuose – 32-35 (. Rapsų aliejus tinka maistui tik pašalinus
medžiagas, sutiekiančias nemalonų kvapą ir skonį. Nevalytas rapsų aliejus
gali būti naudojamas kaip techninis.

Rapsų išspaudos – puikus koncentruotas pašaras gyvuliams ir paukščiams.
1 kg rapsų išspaudų prilyginamas 1 pašariniui vienetui. Išspaudos turi iki
37 ( baltymų ir 10 ( riebalų. Jis išbalansuotas pagal nepakeičiamas amino
rūgštis.

Nukulti rapsų stiebai ir ankštarėlės gali būti naudojamos furfurolui ir
celiuliozei gaminti. Rapsai taip pat tinka žaliam pašarui ir silosui. Jei
medingi – iš 1 ha pasėlio bitės surenka apie 100 kg medaus.

Kopūstai (Brassica oleracea). Tai vienos seniausių Europietiškos kilmės
daržovių. Jie kilę iš krūminių kopūstų (Brassica silvestris), kurie ir
dabar auga Viduržemio jūros ir Vakarų Atlanto vandenyno pakrantėse. Ši
laukinių kopūstų rūšis, susikryžminusi su kitomis laukinėmis rūšimis, davė
pradžią žmogaus veiklai – dabartinėms kopūstų rūšims, porūšiams, formoms
bei veislėms sukurti.

Kopūstinės daržovės labai plačiai paplitusios tiek pietiniuose, tiek
šiauriniuose kraštuose. Jos ilgainiui prisitaikė prie vietos sąlygų ir
gerai auga bei dera įvairiomis klimatinėmis sąlygomis.

Mūsų daržuose auginamos šios Europietiškos kilmės kopūstų rūšys ir
porūšiai: gūžiniai baltieji kopūstai, gūžiniai raudonieji, gūžiniai
garbanotieji, briuseliniai, žiediniai, ropiniai, lapiniai kopūstai,
brokoliai. Pekino ir Kinų kopūstai kilę iš Rytų Azijos.

Kopūstai yra vienmečiai ir dvimečiai. Turi tvirtą šaknų sistemą, y

ypač
gūžiniai, lapiniai ir briuseliniai. Kopūstai darže (išskyrus brokolius,
žiedinius ir Pekino) pirmaisiais metais išaugina sutrumpėjusį stiebą su
daug lapų, standžiai susiglaudusių į apvalią, ovalią ar plokščią gūžę.
Lapai žali, kartais su violetiniu atspalviu ar padengti vaško sluoksniu,
mėsisngi, trumpakočiai, išgaubti. Antraisiais augimo metais išaugina 60-200
cm stiebą, vėlyvosios veislės šakojasi daugiau. Ant stiebo išauga 3000-4000
ir daugiau žiedų. Jie geltoni arba šviesiai geltoni. Žydi 20-50 dienų.
Apsivaisinimas kryžmiškas. Vaisius – ankštara, sėklos rutuliškos, smulkios,
išlieka daigios 4-6 metus. Kopūstai yra ilgadieniai augalai, pakelia žemą
temperatūrą, prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų.

Lyginant su kitomis daržovėmis, jų auginama daugiausiai ir nuimami
didžiausi derliai. Maistui įvairiai paruošti tinka beveik ištisus metus, jų
atliekos labai tinka pašarui.

Sėjamoji pipirinė (Lepidium sativum). Pipirnės tėvynė – Egiptas. Šiuo metu
ji auginama visame pasaulyje. Tai augalas kurį galima užsiauginti ištisus
metus. Žiemą pipirnės galima užsiauginti indelyje ant sudrėkinto filtrinio
popieriaus. Sėklos sudygsta jau 2-3 dieną, o prasiskleidus skilčialapiams,
jasgalima nukirpti ir vartoti maistui.

Tai vienmetis augalas. Iš pradžių išauga vešli lapų rozetė, kiek vėliau
– 50-90 cm aukščio žiedynstiebis. Žiedai balti, šviesiai violetiniai ar
rožiniai. Vaisius – kiaušiniška ankštara. Sėklos rudos arba rusvos.

Pipirnės labai nereiklios dirvožemiui, šviesai, netgi temperatūrai.
Lauke geriau auga trąšioje, drėgnoje žemėje.

Maistui vartojami jauni lapai ir sultingi ūgliai. Pradėjusi žydėti
pipirnė maistui netinka. Lapuose ir liaunuose stiebeliuose susikaupia
nemažai askorbino rūgšties, karotino, rutino, vitaminų,įvairių mineralinių
medžiagų, sieros junginių, nuo kurių priklauso specifinis aštrokas kartus
prieskonis, primenantis ridikėlius. Tinka s

salotoms, sriuboms, padažams
pagardinti.

Baltoji garstyčia (Sinapis alba). Baltoji garstyčia – vienmetis augalas.
Kaip prieskoniniai ir vaistiniai augalai, jau buvo žinomos senovės
Graikijoje ir Romoje. Vėliau, išmokus išgauti aliejų, pradėtos auginti ir
kaip aliejiniai augalai.

Baltoji garstyčia – žolinis augalas. Stiebas status, 20-50 cm aukščio,
šakotas, su briaunotomis vagelėmis, plikas arba apaugęs šiurkščiais
plaukeliais. Lapai kotuoti, dažniausiai pailgai kiaušiniški, suskaldyti,
stambiais dantytais kraštais. Žiedynas – skėtiška žydėjimo metu pailgėjanti
kekė. Žiedai šviesiai geltoni. Vaisius – plona, plaukuota, su aukštyn
užlinkusiu koteliu ankštara, kurioje būna 2-3 apvalios, rusvos arba balsvos
su smulkiais taškeliais, aštraus skonio aliejingos sėklos.

Augalas nelepus, gerai auga puriose, trąšiose dirvose, nepakenčia
rūgščių dirvų bei ilgalaikių sausrų. Derlius nuimamas kai augalai pradeda
gelsti ir nukrinta lapai, o apatinės ir vidurinės ankštaros subręsta.

Kaip prieskonis vartojamos baltųjų garstyčių sėklos. Sėklose yra 1.5 (
glikozido sinigrino. Iš fermentuotų sėklų gaminamas eterinis garstyčių
aliejus, kurio sudėtyje yra apie 40 ( alilo, 50 ( krotonilo, cinalilo ir
kitų veikliųjų medžiagų. Maltos arba sveikos baltosios garstyčios sėklos
tinka marinatams paskaninti, konservuojant agurkus, pomidorus, jų dedama
ruošiant grybus, žuvį, į sriubas, faršą. Kartaus skonio garstyčių aliejus
naudojamas muilo gamybai. Anksti pavasarį jauni garstyčių lapai vartojami
salotoms. Garstyčių lapai žadina apetitą, gerina virškinimą. Medicinoje
garstyčių trauklapiai naudojami reumatinio pobūdžio skausmams malšinti,
jais gydomi gerklės ir kvėpavimo takų uždegimai.

Garstyčios – medingas augalas, kartais sėjamos kaip žalioji trąša, nes
gerai dezinfekuoja užkrėstą dirvą.

Lapinė garstyčia (Brassica juncea). Tai vienmetis augalas per vegetaciją
užauginantis šakotą, statų, 50-150 cm aukščio stiebą. Vegetacijos pradžioje
augalai užaugina kotuotų, lyriškų, negiliai iškarpytų lapų rozetę.
Viršutiniai lapai paprastai bekočiai, smailiaviršūniai, dažniausiai visi
plaukuoti. Žiedai smulkūs, šviesiai geltoni, sutelkti į varpiškus žiedynus.
Vaisius – siaura 2-4 cm ilgio ankštara su pailgu snapeliu. Lizde būna 6-12
apvalių, tamsiai rudų arba geltonų sėklų vos pastebimai raukšlėtu
paviršiumi. Žydi nuo birželio pradžios iki rudens. Sėklas subrandina ne
vienu metu. Augalas nereiklus dirvožemiui, šilumai ir drėgmei. Sėjama
anksti, tiesiai į dirvą, nes suvėlinus sėją, augalai greitai užaugina
žiedynstiebius, lapai sukietėja ir pasidaro nebeskanūs. Salotoms garstyčių
lapai renkami kol dar nesusiformavo stiebai.

Lapuose yra 80-100 mg( vitamino C, karotino, garstyčių eterinio
aliejaus, teikiančio aštroką prieskonį ir kvapą, kalcio ir geležies druskų.
Iš garstyčių ruošiamos šviežios salotos, verdamos sriubos, žiemaigalima
pasiruošti sūdytų konservuotų garstyčių lapų sriuboms.

Griežčiai (Brassica napus). Griežčiai kilę iš Viduržemio jūros pakrantės.
Tai dvimetė daržovė. Maistui
vartojami šakniavaisiai. Jie valgomi žali ir virti. Juose nemaža
mineralinių medžiagų, vitamino C, 4-5 ( cukraus, 45 ( baltymų. Valgiui
vartojami geltonšakniai, pašarui – baltašakniai griežčiai. Baltašakniuose
daugiau sausos medžiagos, jie geriau laikosi žiemą, bet neskanūs.

Griežčiai gerai dera pakankamai drėgnose priemolio ir priesmėlio
dirvose. Griežčiai gerai auga po visų daržovių, išskyrus kopūstines, nes
juos puola tie patys kenkėjai ir ligos. Griežčiai sodinami daigais ir
sėjami sėklomis. Sodinant daigais, gaunamas didesnis derlius, šakniavaisiai
esti geresnės kokybės.

Ropės (Brassica rapa). Ropės kilusios iš Vidurinės Azijos. Tai dvimetė,
greit auganti daržovė. Lapai
žali, žiedynas stiebo viršūnėje plačiai išsiskleidęs.

Ropės gerai auga lengvo priemolio ir priesmėlio puveningoje dirvoje.
Ropės auginamos iš sėklų. Sėklos palyginti smulkios – 600 sėklų sveria 1 g.
Šakniavaisiai vartojami virti ir žali. Juose nemaža vitamino C.

Vaisiai – trūkvaisis
Valgomasis ridikas (Raphanus satinus). Ridikai – viena seniausiai žinomų
daržovių. Manoma, kad jie kilę iš Mažosios Azijos ir į kitas šalis pateko
iš Egipto. Juos valgė, iš jų sėklų buvo spaudžiamas aliejus.

Ridikus kartu su kitomis daržovėmis aukodavo šviesos ir saulės dievui
Apolonui.

Ridikai būna vienmečiai ir dvimečiai. Dvimečiai ridikai pirmaisiais
metais išaugina stambų apvalų baltos, rožinės, raudonos, violetinės,
geltonos, pilkos ar net juodos spalvos šakniavaisį ir tvirtą lapų rozetę.
Šakniavaisio vidus baltas ar neryškiai rausvas. Lapai tvirtu kotu,
plaukuoti. Antraisiais metais išauga šakotas stiebas, kurio viršūnėse
susiformuoja žiedynai su stambiais baltais ar rožiniais žiedais. Augalas
kryžmadulkis, vaisius – ankštara.

Ridikai nereiklūs šilumai. Geriausiai auga vidutinio sunkumo silpnai
rūgščioje puveningoje dirvoje. Nemėgsta gryno smėlio ar molio dirvų,
nepakenčia šviežio mėšlo. Sausose dirvose augę ridikai esti kietesni ir
aštresnio skonio.

Ridikuose yra vitaminų C, B, šiek tiek karotino, cukrų (gliukozės,
fruktozės, sacharozės ir maltozės), mineralinių medžiagų (kalio, geležies,
silicio). Specifinis ridikų kvapas ir skonis priklauso nuo sieros junginių
turinčio garstyčių aliejaus. Ridikuose yra lizocino turinčio antibiotinį
poveikį, todėl jau nuo seno liaudies medicinoje naudojami bronchitams ir
kvėpavimo takų ligoms gydyti.

Kosmetikoje ridikų sultys naudojamos plaukų šaknims stiprinti. Maistui
daugiausiai vartojami žali ridikai.

Ridikėlis (Raphanus satinus). Ridikėlis – artimas ridikų giminaitis. Netgi
manoma, kad viduramžiais jie selek- cijos būdu buvo išvesti iš ankstyvųjų
ridikų rūšių. Nuo pirmųjų ridikėlių atmainų iki dabartinių veislių sukūrimo
praėjo šimtmečiai. Šiandien žinomi apvalūs, pailgi, cilindriški, balti,
raudoni ar dvispalviai ridikėliai.

Ridikėlis – vienametis ilgadienis augalas. Apatiniai tikrieji jo lapai
lyriški, viršutiniai – pertraukti su stambesne viršutine ir keletu
smulkesnių apatinių dalių. Lapų ridikėliai išaugina nedaug. Išsivysčius
šakniavaisiui, išauga šakoti stiebai, kurių viršūnėse susiformuoja
žiedynai. Žiedai balti arba rožiniai, stambūs. Vaisius – ankštara, kurioje
subręsta šviesiai rusvos, pilkos sėklos.

Ridikėliai – pati ankstyviausia pavasarinė daržovė. Jie gerai dera
įvairios sudėties dirvožemiuose. Ridikėliai nereiklūs šilumai. Augalas
mėgsta saulėtas vietas, tačiau šiltu oru, jei trūksta drėgmės, užauga
kieti, sumedėję ir kartūs, beveik netinkantys maistui ridikėliai. Peraugę
ridikėliai sukietėja ir jų skonis suprastėja.

Ridikėliuose yra C, B grupės vitaminų, karotino. Anksti pavasarį kai
šviežių daržovių ne taip daug, jie labai vertinami. Ridikėlių spalva ir
skonis žadina apetitą, palankiai veikia virškinimą. Liaudies medicinoje
ridikėlių sultys su medumi vartojamos kosuliui sušvelninti, iš jų daromi
kompresai nušalusioms vietoms gydyti.

Vaisiai – ankštarėlė
Valgomasis krienas (Armoracia rusticana). Krienas – daugiametis augalas,
kilęs iš Pietų Europos. Lietuvoje krienas auginamas daržuose, tačiau
pasitaiko ir sulaukėjusių.

Krienų stiebas aukštas (60-100 cm), šakotas, plikas. Pamatiniai lapai
sveiki, kotuoti, dideli, širdiškais ar apvaliais pamatais, viduriniai –
plunksniškai suskaldyti, viršutiniai beveik bekočiai, lancetiški, dantyti,
viršūniniai – lygiakraščiai, linijiški. Žiedai balti, labai kvapūs,
sukrauti kekėse. Vaisius – pailga ankštara.

Krienams augti labiausiai tinka giliai įdirbtos puveningos priemolio
dirvos, – šaknys išauga mėsingos, storos. Krienai dauginami šaknų
auginiais. Juos nukasus žemėje lieka daug smulkių šaknelių, kurios greit
atželia, juos sunku išnaikinti, todėl netikslinga krienus auginti vidurį
daržo.

Krieno šaknyse susikaupia nemažai fitoncidinių medžiagų, iki 160 mg(
vitamino C, natrio, kalio, magnio, kalcio, fosforo, geležies, druskų,
angliavandenių. Krienus vertina viso pasaulio kulinarai. Tarkuoti krienai
tinka prie šaltų mėsos užkandžių. Krienų šaknų skiltelių dedama
koncervuojant (raugiant, marinuojant) agurkus ir kitas daržoves.

Liaudies medicinoje krienų sultys, ištraukos ar košelės naudojamos kai
kurioms virškinamojo trakto ligoms gydyti. Praskiestomis krienų sultimis
rekomenduojama skalauti burną, esantgleivinės uždegimui, sergant angina,
tonzilitu. Krieno lapai malšina skausmą.

Kaip kosmetinė priemonė krienai naudojami įvairioms kaukėms, balina
pigmentines dėmes.

Vaistinis rėžiukas (Cochlearia officinalis). Tai daugiametis arba dvimetis
augalas, paplitęs visoje Vidurio Europoje. Lietuvoje savaime neauga.

Stiebas stačias arba kylantis, plikas, 15-40 cm aukščio. Skroteliniai
lapai ilgakočiai, platūs, kiaušiniški, lygiakraščiai arba nelygiais,
išsilenkusiais kraštais. Stiebiniai lapai kiaušiniški arba apskriti,
dantyti, bekočiai, širdiškais pamatais apkabinę stiebą. Žiedelis baltas.
Sėklos labai smulkios. 1000 sėklų sveria 0.7 g.

Vaistinis rėžiukas gerai auga kiekvienoje vidutinio drėgnumo dirvoje.
Dauginamas sėklomis, sėjant jas vasaros pabaigoje tiesiog į nuolatinę
augimo vietą. Tą patį rudenį susiformuoja lapų skrotelė, kuri išsilaiko per
žiemą, todėl, atkasus sniegą, galima pasiskinti lapų salotoms. Anksti
pavasarį ima stipriau augti ir žydėti.

Vaistinio rėžiuko lapuose yra daug vitamino C, o nuo juose esančio
eterinio aliejaus (0.03-0.04 () augalas yra aštraus, garstyčias primenančio
skonio.

Švieži lapai, nuskinti žiemą ar anksti pavasarį, tinka vartoti atskirai
ar kaip priedas prie salotų ir berti ant sumuštinių.

Dirvinė čiužutė (Thlaspi arvense). Vienmetis augalas. Lietuvoje savaime
auga laukuose, daržuose, dykvietėse ir kitur kaip piktžolė.

Stiebas stačias, briaunotas, 10-40 cm aukščio. Lapai bekočiai, pailgi,
strėliškais pamatais, dantyti. Vainikėlis baltas. Vainiklapiai 3-3.5 mm
ilgio. Vaisius – beveik skrituliška ankštarėlė 12-18 mm ilgio, su
daugiasėkliu lizdu. 1000 sėklų sveria 1.49 g.

Dirvinė čiužutė laukuose auga kaip piktžolė ir jos sėklų galima
pasirinkti. Dirvai ji nereikli. Sėjama rudenį arba anksti pavasarį.
Auginant kasmet toje pačioje vietoje, kasmet sėti nereikia, nes sėklos
pasisėja pačios. Sėklos renkamos kai pagelsta ankštarėlės. Sėklų užauga
daug, jos turi česnako prieskonį.

Dirvinės čiužutės sėklos gana plačiai vartojamos kaip prieskonis
rūkytai mėsai, ypač tinka dėti į lietuvišką skilandį

Vaisiai – riešutėlis
Rytinė engra (Bunias orientalis) pasitaiko visur šiukšlinose vietose,
pakelėse, pūdymuose. Ji gali būti naudojama silosui. Didelis dvimetis
kryžmažiedis augalas su šakotu stiebu, stambiai pjūkliškai karpytais
lapais, trikampe viršutine skiltimi ir ietišku pagrindu. Viršutiniai lapai
susiaurėję, lacentiški. Augalas grubus, nelygus, su geltonais medingais
žiedais ir rutuliškais nelygiašoniais dvilizdžiais bei dvisėliais vaisiais.
Daržinė mėlžolė (Esatis tinctoria) pasitaiko kaip laukinis augalas Rusijos
pietinėje dalyje, taip pat auginama mėlynų dažų gamybai.

Išvados. Bastutinių šeima gana svarbi ūkiniu požiūriu. Joje daug kultūrinių
augalų. Šiai šeimai priklauso daug daržovių, kurios yra būtina mūsų
kasdieninės mitybos dalis. Tai daug šakniavaisinių, lapinių ir prieskoninių
daržovių. Daug kryžmažiedžių yra pašariniai augalai, tinkantys žaliam
pašarui bei silosui. Išspaudos yra puikus koncentruotas pašaras gyvuliams
ir paukščiams, turintis baltymų, riebalų, išbalansuotas pagal amino
rūgštis. Iš daugelio bastutinių augalų sėklų spaudžiamas techninis ir
maistinis aliejus. Kryžmažiedžių šeimos augalai – geri medingieji augalai.
Tarp jų yra dekoratyvinių augalų bei piktžolių.

[pic]

[pic]

[pic]
[pic]
[pic]

Lapų formos.
[pic]
Ankštarų tipai.

Leave a Comment