VAISTINIO SMIDRO (Asparagus officinalis L.) INTRODUKUOTŲ VEISLIŲ ĮVERTINIMAS

Įvadas

Įvadas

Daržininkystė – augalininkystės šaka ir mokslo disciplina. Daržovėmis vadinamos maistui vartojamų žolinių augalų sultingosios dalys: šaknys, šakniastiebiai, šakniavaisiai, ūgliai, lapkočiai, lapai, pumpurai, žiedynai, žiedai bei vaisiai. Daržininkystės tikslas – plėtoti daržovių auginimą ir mokslą apie daržovinius augalus (Svetika ir kt., 1995).

Daržovės – lengvai virškinamų angliavandenių šaltinis. Tiesa, jose gausu ir mažai ar visai organizmo nevirškinamų angliavandenių (celiuliozės, pektinų), vadinamų balastinėmis medžiagomis, tačiau jie būtini, nes surenka iš organizmo nuodingus junginius, cholesteriną, gerina žarnyno motoriką, išvalo jį mechaniškai (Ruzgienė, Mackevičius, 1993).

Smidras (Asparagus), dažnai dar vadinamas šparagu, yra dekoratyvinis maistinis ir vaistinis augalas. Šio augalo gentis apima apie 100 rūšių, iš kurių tik viena rūšis – vaistinis smidras (Asparagus officinalis L.) – turi ūkinę reikšmę. Ši rūšis sutinkama darželiuose kaip dekoratyvinis augalas. Tuo tarpu kai kuriose Vakarų Europos šalyse vaistinis smidras jau kelis šimtmečius kultivuojamas kaip vertinga delikatesinė daržovė (Kmitienė, Kmitas, 2000).

Smidrai priklauso delikatesinių daržovių grupei. Maistui vartojami žali arba išbalinti, neturintys chlorofilo ūgliai, kurie valgomi švieži, virti, kepti arba konservuoti, tinka šaldyti. Žalieji smidrai turi didesnę vertę negu baltieji, nes juose daugiau baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų. Mūsų klimato sąlygomis ūglių derlius renkamas gegužės pradžioje.

Smidrų ūgliuose gausu baltymų,angliavandenių, vitaminų, karotino, mineralinių medžiagų, ypač daug kalcio, kalio ir magnio. Jų vertę didina alkaloidas asparaginas, kapsantinas, saponinai (Kmitienė, Kmitas, 1992; Mikšionis, Dagytė, 1972).

Smidrai turi gydomųjų savybių. Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis, ūgliai ir jauni stiebai. Šakniastiebiai kasami anksti pavasarį, tik pradėjus kerams želti, rečiau – vėlai rudenį, vegetacijai pasibaigus. Anksti pavasarį renkami tik požeminiai sultingi, šviesiai violetinės arba baltos spalvos ūgliai.

Smidrų šakniastiebiuose randama asparagino, saponinų, glikozido koniferino, vanilino, rauginių medžiagų. Smidruose esančios biologiškai aktyvios medžiagos gerina baltymų ir angliavandenių apykaitą, skatina kraujotaką, plečia kraujagysles ir mažina kraujospūdį, stiprina bei retina širdies susitraukimus, skatina šlapimo išsiskyrimą, slopina kosulį. Smidrus tinka vartoti sergant diabetu, inkstų ir kepenų ligoms, tuberkulioze, bronchitu, kokliušu (Štuopytė, 1998; Svetika, Kmitienė 1989; Svetika ir kt, 1995).

Temos aktualumas. Norint išauginti kokybišką vaistinių smidrų ūglių derlių, labai svarbu pasirinkti tinkamą sodinimo medžiagą, parinkti derlingas veisles, užtikrinti derliaus kokybę, naikinti ligų sukėlėjus ir kenkėjus, o tam reikalingos moksliškai pagrįstos auginimo rekomendacijos, tačiau literatūros šaltiniuose pateikiama mažai praktinių žinių apie smidrų veislių biologinius ypatumus, maistinę vertę, agrotechniką. Vaistinių smidrų introdukuotų veislių biologinės savybės Lietuvoje mažai tyrinėtos.

Bakalauro baigiamojo darbo tikslas – ištirti vaistinio smidro (Asparagus officinalis L.) vyriškų augalų veisles: įvertinti jų produktyvumą bei derliaus kokybę, nustatyti ūglių cheminę sudėtį.

Darbo uždaviniai:

Nustatyti vaistinio smidro vyriškų augalų veislių derėjimo ankstyvumą.

Ištirti vaistinio smidro vyriškų augalų veislių derlingumą.

Įvertinti vaistinio smidro ūglių standartinius kokybės rodiklius (ūglių ilgį, skersmenį).

Nustatyti vaistinio smidro ūglių cheminę sudėtį.

LITERATŪROS APŽVALGA

Smidro kilmė ir paplitimas

Vaistinis smidras (Asparagus officinalis L.) (valstybinė lietuvių kalbos komisija, žiūrėta 2010 m. balandžio 12 d.). Tai Smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametis, 50 – 150 cm aukščio žolinis augalas Paplitęs Vakarų ir Vidurio Europoje, Kaukaze, Vakarų Sibire. Lietuvoje natūraliai auga Nevėžio žemupio ir Nemuno užliejamose pievose (Štuopytė, Gliožeris, 1998). Nuo seno auginamas kaip kultūrinis. Pasiturintys romėnai labai mėgo šią daržovę ir plačiai augino. Lietuvoje smidras auginamas darželiuose, daržuose, tačiau kartais pasitaiko ir laukinių (upių pakrantėse, pievose). Kaip daržovė retai teauginama, lietuviams jis daugiau pažįstamas kaip dekoratyvinisaugalas (Mikšionis, Dagytė, 1972).

Smidras (šparagas) nuo seno žinomas kaip vaistinis ir dekoratyvinis augalas. Kaip daržovė smidrai buvo auginami senovės egiptiečių, graikų, romėnų.

Vakarų Europoje smidrai išplito XV – XVI a. Iš to meto likusių rankraščių aišku, kad juos augino Anglijoje, ir Prancūzijoje. Pirmoji smidrų plantacija įveista 1567 m. Štutgarte.

Pastaruoju metu Vakarų Europoje vis daugiau auginama žaliųjų smidrų. Jų nereikia kaupt, daug lengviau nuimti derlių. Žaliųjų smidrų ūgliuose vitamino C yra daugiau negu baltųjų. Ir vieni, ir kiti auginami panašiai.

Pasauliniu mastu smidrų auginama 120 tūkst. ha, iš jų didesnė dalis tenka JAV. Didelį kiekį smidrų eksportuoja į kitas šalis Graikija, Marokas, Tunisas, Šveicarija, Naujoji Zelandija (Kmitienė, Kmitas, 2000).

Vaistinių smidrų biologinės ir morfologinės savybės

Vaistinis smidras yra daugiametis šakniastiebinis augalas, turintis storą šakotą šakniastiebį su storomis virviškomis šaknimis. Šakniastiebio viršutinėje dalyje yra pumpurai, iš kurių išsivysto vienamečiai stori, sultingi valgomi ūgliai. Suaugusiame vaistinio smidro krūme gali būti iki 50 ūglių. Žemėje ūgliai būna balti, o pasirodžius dirvos paviršiuje viršūnėlės įgauna rausvai violetinę, tamsia violetinę ar žalią spalvą. Nenupjauti ūgliai išsivysto į šakotus stiebus.

Vaistinis smidras – dvinamis, kryžmiškai apsidulkinantis augalas. Stiebas – stačias, tvirtas, 120 – 150 cm aukščio, labai šakotas. Iš žvyniškų lapelių išaugusios šakelės šėriškos,gležnos, žiedai 5 – 6 mm ilgio, sukrauti retose šluotelėse. Apvaisinti moteriški žiedai sudaro uogas, kurios nunokusios būna raudonos ir turi 1 – 6 sėklas.

Sudygus vaistinio smidro pirminė šakelė tuojau apmiršta. Ją pakeičia daugelis storų (iki 5 mm) 50 – 60 cm ilgio pridėtinių šaknų, kuriose susikaupia maisto medžiagos. Nuo jų atsišakoja siūlinės šaknys. Kasmet dalis šaknų apmiršta, jų vietoje iš šaknies kaklelio formuojasi naujos (Svetika, Kmitienė, 1989).

Vaistinių smidrų maistinė vertė

Maistui vartojami jauni mėsingi, maždaug 20 cm ilgio stiebai. Iš jų verdamos sriubos, tyrės, ruošiamos salotos, garnyrai arba atskiri patiekalai. Vaistiniai smidrai tinka ir konservavimui žiemai.

Vaistinis smidras – vertingas dietinis maistas, turintis lengvai pasisavinamų baltymų, angliavandenių, askorbino rūgšties, B grupės vitaminų, karotino, įvairių mineralinių medžiagų (natrio, kalio, fosforo). Specifinį skonį vaistiniams smidrams suteikia amino rūgštis asparaginas ir sieros turintys eteriniai aliejai.

Vaistinis smidras žinomas kaip ir vaistinis augalas. Asparaginas mažina arterinį kraujo spaudimą, raminančiai veikia širdį, tačiau alergiškiems žmonėms gali sukelti nepageidaujamas reakcijas (Ruzgienė, Mackevičius, 1993).

Palyginus su kitomis daržovėmis, vaistiniai smidrai savo sudėtyje turi nemažą kiekį naudingų vitaminų žmogaus organizmui, kas matyti 1.3.1 lentelėje.

1.3.1 lentelė. Vitaminų kiekis šparagų ūgliuose mg %, lyginant su kitomis daržovėmis (Svetika, Kmitienė, 1989).

Vitaminai

Vaistiniai smidrai

Pomidorai

Baltagūžiai kopūstai

Karotinas

0,25

0,20

0,02

C

34,00

25,00

70,00

B1

0,19

0,06

0,07

B2

0,14

0,05

0,05

PP

0,50

0,60

0,29

Šparagų ūgliuose vitamino C koncentracija nevienoda. Daugiausia jo yra ūglių galvutėse, einant įūglio pagrindą vitamino C kiekis sumažėja.

Ši daržovė labai vertinama ir dėl ūglių sudėtyje esančio azoto bei sieros, dėl citrinos ir obuolių rūgšties, kuri turi stiprių šlapimą varantį poveikį (Svetika, Kmitienė, 1989).

Vaistinių smidrų cheminę sudėti galima pamatyti 1.3.2 lenelėje.

1.3.2 lentelė. Vaistinių smidrų cheminė sudėtis (Svetika, Kmitienė, 1989).

Medžiaga

%

Vanduo

93,72

Azotinės medžiagos

1,95

Riebalai

0,14

Cukrus

0,47

Beazotinės ekstraktinės medžiagos

2,40

Ląsteliena

1,15

Pelenai

0,64

Siera, sujungta su organinėmis medžiagomis

0,04

Sudeginus 100 g vaistinių smidrų ūglių, pelenuose buvo rasta 164 mg kalio, 14 mg kalcio, 11 mg magnio, 1 mg geležies,14 mg fosforo. Kai kurios mineralinės medžiagos, esančios ūgliuose, skatina hemoglobino gamybą kraujyje. Todėl ūgliai rekomenduojami mažakraujyste sergantiems žmonėms.

Vaistinių smidrų vertę didina juose esantis eterinis aliejus, kurio sudėtyje yra asparagino. Ši medžiaga skatina inkstų veiklą. Todėl šparagai yra geras vaistas gydant inkstų ligas. Kadangi jie turi mažai baltymų, riebalų ir angliavandenių, yra mažai kaloringi. Vartojant vaistinius smidrus be priedų, galima sulieknėti. Dėl plaušėtumo ši daržovė turtinga balastinių medžiagų, kurios neapkrauna organizmo (Svetika, Kmitienė, 1989).

Liaudies medicinoje jaunų ūglių antpilai ir šaknų nuovirai (1:10) geriami kaip šlapimą varantys vaistai, sergant šlapimo pūslės uždegimu, inkstų ir širdies ligomis, reumatu (Kmitienė, Kmitas, 2000).

Eksperimentais įrodyta, kad vaistinio smidro ekstraktas ir grynas asparaginas veikia beveik vienodai: mažina kraujospūdį, stiprina širdies darbą, išplečia periferines kraujagysles.

Ruošiant vaistinių smidrų ūglius valgiui, pirmiausia juos reikia gerai nuplauti, nuvalyti plėvelę (skutant nuo viršaus į apačią). Troškinti užpylus karštu vandeniu, atsargiai, kad nenubyrėtų galveles (Kmitienė, Kmitas, 1992).

Auginimo sąlygos

Dirva. Šiai daržovei tinka lengvos mechaninės sudėties dirvos, pvz., priesmėlis su molio podirviu. Jie neblogai auga priemolio dirvose, laidžiose vandeniui. Tinkamos net durpinės dirvos, jei gruntinis vanduo yra ne aukštesnis kaip 150 cm gylyje.

Norint gauti išbalintus ūglius, vaistinius smidrus geriau auginti priesmėlio dirvose. Vaistiniai smidrai su valgomaisiais žaliais ūgliais mažiau reiklūs dirvožemio mechaninei sudėčiai, todėl auginami ir priemolio dirvose.

Ši daržovė nemėgsta rūgščių dirvų. Tinkamiausias rūgštingumas pH – 7. Nujaurėjusias dirvas reikia pakalkinti (Svetika, Kmitienė, 1989; Helmutas, 1998).

Smidrams auginti skirtos lygios, nuo vėjų apsaugotos, giliai įdirbtos, humusingos dirvos. Kadangi smidrai vienoje vietoje auga 10 – 15 metų, todėl šiame lauke sėjomaina netaikoma (Kmitienė, Kmitas, 2000).

Dirvos paruošimas.Kadangi vaistiniai smidrai vienoje vietoje auga iki 15 – 20 metų, būtina gerai paruošti dirvą. Nesukultūrinta dirva jų sodinimui netinkama. Reikia sunaikinti daugiametes piktžoles, ariamąjį sluoksnį pagilinti plūgu iki 40 – 50 cm ir gausiai patręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Nuėmus priešsėlio derlių, dirva 2 kartus skutama, prieš rudeninį arimą iškratoma 80 – 100 t ha-1 mėšlo, išberiamos mineralinės trąšos: 80 kg ha-1 P2O5 ir 200 kg ha-1 K2O.

Dirva ariama plūgu su armens gilintuvu. Jei dirvoje yra varpučių ir kitų varpinių piktžolių, purškiama herbicidais. Pavasarį, ruošiant dirvą, įterpiamos azoto trąšos – 90 kg ha-1 (Svetika, Kmitienė, 1989).

Temperatūra. Jie priklauso šalčiui atsparių daržovių grupei. Suaugę neiššąla esant minusinei 20 – 30 °C temperatūrai ir plonai sniego dangai. Dygstančios sėklos reiklios šilumai (minimali temperatūra,kurioje jos dygsta – 10 °C šilumos). Esant 10 °C temperatūrai sėklos sudygsta per 21 dieną, 14 °C – per 11 dienų, 24 °C – per 5 dienas. Jauni vaistinio smidro daigai jautrūs šalčiams. Kai nėra sniego dangos, nuo -5 iki -7 °C pavasarį ir rudenį jie iššąla, todėl būtina apdengti mėšlu ar kompostu. Antraisiais metais jauni daigai pradeda augti, kai dirva įšyla iki 10 – 15 °C (Svetika, Kmitienė, 1989).

Šviesa. Vaistiniai smidrai priklauso prie ūksmingų augalų. Tik pirmaisiais augimo metais, trūkstant šviesos, augimas ir vystymasis sulėtėja. Vyresni augalai gerai auga ir vystosi pavėsyje. Tačiau reikia prisiminti, kad apšviestame plote dirva įšyla greičiau ir gaunamas ankstesni ūglių derlius (Svetika, Kmitienė, 1989).

Drėgmė. Drėgmei ūgliai reiklūs per visą vegetacijos periodą. Sausoje dirvoje išaugę ūgliai būna kietoki, neskanūs (Visockienė, 1989).

Vieta sėjomainoje. Vaistiniai smidrai lauko sėjomainoje neauginami. Priešsėliai yra ankstyvos daržovės ir bulvės, kurių derli nuėmus dar lieka laiko dirvą gerai paruošti smidrų sodinimui. Juos galima auginti po ankštinių, kurios praturtina Ditvą azotu.

Daigų auginimas.Daigai auginami gerai įtręštame daigyne. Hektarui apsodinti reikia 25000 daigų, o daigams išauginti – 1000 m2 daigynoir 2 – 3 kg sėklų. Vaistiniai smidrai sėjami, kai dirva įšyla iki 12 – 15 °C (Svetika. Kmitienė, 1989; Kmitienė, Kmitas 1992; Kmitienė, Kmitas, 2000).

Kai kurie daržininkai smidrų sėklas sėja ir vėlai rudenį, tada smidrai gali kitais metais pražysti ir kitą pavasarį juos galima sodinti į nuolatinę vietą. Į nuolatinę vietą daigus geriausia sodinti pavasarį. Norint laikytis šiostaisyklės ir parinkti reikiamą moteriškų augalų skaičių, daigai auginami dvejus metus (Deviatovas, Makarevičius, 1995).

Dvi paras mirkyta sėkla sėjama penkių eilučių juosta pagal schemą 22×4±52 cm. Sėklos įterpiamos 3 – 4 cm gyliu ir mulčiuojamos kompostu arba durpėmis (Svetika. Kmitienė, 1989). Sudygė augalai retinami, nes per tankiai augantys daigai būna silpni (Kmitienė, Kmitas, 1992; Mikšionis, Dagytė, 1972). Per vasarą 3 – 4 kratus purenami tarpueiliai, naikinamos piktžolės, papildomai tręšiama: pirmą kartą – 60 kg ha-1 N, antrą kartą – 60 kg ha-1 P2O5 ir 50 kg ha-1 K2O. Kad daigai neiššaltų, mulčiuojami (pradėjus šalti) 3 – 4 cm komposto arba durpių sluoksniu. Kitų metų pavasarį daigai iškasami ir sodinti atrenkami tik stiprūs (Svetika. Kmitienė, 1989). Gerai prižiūrimi daigai iki rudens užauga 50 cm aukščio, turi kelis stiebus ir stiprius šakniastiebius (Kmitienė, Kmitas, 2000).

Daigų sodinimas. Į nuolatinę vietą sodinami vienamečiai arba dvimečiai vaistinių smidrų daigai. Geriau prigyja vienamečiai. Dvimečiai yra stambesni, labiau sumedėję, todėl sunkiau prigyja. Augalai kuokeliniais žiedais anksčiau pradeda derėti, išaugina didesnį derlių, negu piesteliniai. Todėl užsienio šalyse vaistinių smidrų plantacijas siūloma sudaryti vien tik iš vyriškos lyties augalų. Lytis nustatoma tik antraisiais daigų gyvenimo metais, kai jie pradeda žydėti.

Vaistiniai smidrai sodinami ankstyvajam šalpusniui pradėjus žydėti 125×27 cm atstumais. Pasėlių tankumas turi didelės įtakos derliaus dydžiui. Sodinama į 20 – 30 cm pločio ir tokio pat gylio padarytus griovelius (Svetika, Kmitienė, 1989). Helmutas J. (1997) pataria daigus sodinti lysvėje kas 150 cm iškastose duobėse, kurių gylis 40 cm, ir 50 cm plotis. Į griovelio dugną įkratoma komposto. Ant komposto kaupelio daigų šaknys vienodai paskleidžiamos į visas puses ir užpilamos 6 – 8 cm žemių sluoksniu (Svetika, Kmitienė, 1989; Visockienė, 1989). Sodinant reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vaistiniai smidrai auga tik viena kryptimi, taigi, metų bėgyje atitolsta nuo sodinimo vietos. Ant daigo viršūnėlės vienoje pusėje yra apmirę pirmųjų metų ūgliai, o priešingoje – antrųjų metų pumpurai. Augalai toliau auga ta kryptimi. Todėl reikia sodinti taip, kad visų augalų ūgiai augtų ta pačia kryptimi, o ne priešpriešiais arba skersai eilės, nes tada visas želdinys pasidarys netvarkingas ir bus sunkiau jį prižiūrėti. Pasodintų daigų pumpurai turi būti 10 – 15 cm žemiau dirvos paviršiaus (Svetika, Kmitienė, 1989; Kmitienė, Kmitas, 1992, Kmitienė, Kmitas, 2000).

Priežiūros darbai. Vaistinių smidrų priežiūros darbus sudaro daigų laistymas sausringu metu, tarpueilių purenimas, ravėjimas, papildomas tręšimas, ligų ir kenkėjų kontrolė.

Pradėję augti daigai kaupiami. Tai daroma, kol griovelis užlyginamas. Jeigu dalis daigų neprigijo, atsodinama naujais.

Pirmaisiais po daigų pasodinimo metais tarp vaistinių smidrų eilučių auginamos tarpueilinės kultūros: pupelės, salotos, ridikėliai, neauginami kopūstai bei agurkai, reikalaujantys daug priežiūros, kurios metu galima pažeisti vaistinių smidrų daigus. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje pirmaisiais metais tarpueiliai užsėjami seradėlear lubinai, kurie rudenį apariami žaliajai trąšai. Kasmet, pradėjus šalti, vaistinių smidrų eilės mulčiuojamos 3 – 4 cm komposto arba durpių, o tarpueiliai – mėšlo sluoksniu. Kasmet gausiai tręšiama mineralinėmis trąšomis: 150 – 200 kg ha-1 N, 120 – 140 kg ha-1 P2O5 ir 140 – 200 kg ha-1 K2O. Mulčiui naudotos organinės trąšos pavasarį įterpiamos 12 – 15 cm gyliu. Kol užauga stiebai, purenami tarpueiliai ir naikinamos piktžolės. Rudenį nudžiuvę stiebai nupjaunami ir sudeginami. Reikia pažymėti, kuriose vietose išnyko daigai, o pavasarį atsodinti naujais (Svetika, Kmitienė, 1989).

Pirmaisiais metais vaistinių smidrų stiebai pririšami prie kuoliukų, kad jų neišvartytų vėjas (Kmitienė, Kmitas, 1992, Mikšionis, Dagytė, 1972).

Antraisiais metais pavasarį pažymėtose vietose atsodinami daigai. Tarpueilių dirbimas toks pat, kaip ir pirmaisiais metais.

Trečiaisiais metais po pasodinimo pradedamas imti ūglių derlius. Derliaus nuėmimo metais vaistiniai smidrai gausiau tręšiami.

Vaistiniai smidrai daugiausia reikalauja azoto ir kalio, fosforo jiem reikia nedaug. Senesni sunaudoja daugiau maisto medžiagų, negu jaunesni (Svetika, Kmitienė, 1989).

Trečiaisiais metai baltųjų smidrų duobes reikia pripildyti žemėmis ir supilti 40 cm aukščio kalvą, kurios pagrindas yra 80 cm, o viršus 40 cm pločio. Balandžio mėnesį išravėti piktžoles ir sulyginti kalvos viršų kastuvu. Žaliųjų smidrų auginimas yra paprastesnis, kadangi nereikia daryti žemės kauburio (Helmutas, 1997; Helmutas, 1998).

Derliau nuėmimas. Paprastai derliaus nuėmimas pradedamas gegužės mėnesį. Tačiau skirtingų augalų ūgliai pradeda augti ne vienu laiku, tas labai prailgina nuėmimo periodą.

Žaliejiūgliai pjaunami prie pat žemės paviršiaus, arba 2 cm žemiau. Jų derlius gaunamas mažesnis negu nubalintų ūglių, bet standartinės produkcijos išeiga sudaro 90 % bendro surinkto derliaus, tuo tarpu baltų ūglių išeiga – 50 – 60 % (Svetika, Kmitienė, 1989).

Pirmaisiais metai ūglių negalima pjauti vėliau nei iki birželio pradžios. Jauni ūgliai turi išauginti lapus ir pakankamai sustiprėti.

Vėlesnius dešimt – dvylika metų ūglius galima pjauti iki birželio pabaigos. Pagal tradiciją paskutinį kartą jie pjaunami birželio 24 d., per Jonines (Helmutas, 1998).

Pirmaisiais 1 – 2 metais derliaus nuėmimas tęsiasi 20 – 25, tolesniais – 35 – 40 dienų. Negalima išpjauti visų ūglių iš krūmo. Dalį reikia palikti antžeminei daliai suformuoti ir maisto medžiagoms sukaupti ateinančių metų derliui. Paprastai pirmaisiais derliaus nuėmimo metais iš vieno krūmo išpjaunami 2 – 3 ūgliai kas 2 – 3 dienas. Jei nuėmimo periodas labai užtęsiamas, sumažėja derlius sekančiais metais.

Geriausia ūglius pjauti anksti rytą arba vėlai vakare, kai sulės spinduliai nėra kaitrūs. Surinkus ūglius nedelsiant reikia dėti į dėžes, krepšius ir uždengti drėgnu audiniu, galima dėti į polietileninius maišelius. Sausu oru ūgliai apdžiūsta, pasidaro šiurkštūs. Ūgliai rūšiuojami tamsioje drėgnoje patalpoje (Svetika, Kmitienė, 1989).

Baigus rinkti derlių, nuo smidrų auginimo ploto nuravimo piktžolės, papurenama žemė (Mikšionis, Dagytė, 1972).

Primos rūšies žali ūgliai turi būti 10 – 18 cm ilgio, 0,8 – 2,0 cm storio, prie pagrindo šviesūs, tiesūs, galvučių žvyneliai prigludę. Antros rūšies vaistiniai smidrai gali būti truputį sulenkti, galvučių žvyneliai atšokę, ūglių storis – 1,4 – 2,0 cm. Nestandartiniams priklauso suvytę, purvini, šiurkštūs, plaušingu audiniu, atšokusiais žvyneliais, pažeisti ligų ir kenkėjų.

Ūgliai pervežami medinėse dėžutėse. Į jas dedami eilėmis, galvutėmis į vidų. Pardavimui rūšiuojami pagal storį ir ilgį ir, sulyginus galvutes, rišami į puokšteles po 20 – 25.

Juos reikia greitai realizuoti. Žaliųjų ūglių skonio bei prekinės savybės nepablogėja per 8 val., kai tuo tarpu baltieji turi būti realizuoti per 4 valandas. Išlaikymą galima prailginti 5 – 6 savaitėms, dedant juos į šaldytuvą (palaikoma 0 °C temperatūra ir 90 % santykinė oro drėgmė). Ilgiau išlaikomi užkonservuoti arba sušaldyti šparagai (Svetika, Kmitienė, 1989).

Sėklų auginimas. Sėkloms išauginti parenkami ankstyvesni, davę geros kokybės ūglius augalai. Rudenį nupjaunami stiebai su nokstančiomis, raudonomis uogomis ir kurį laiką dar palaikomi šiltoje patalpoje, kad visiškai subręstų sėklos. Uogos sutrinamos, palaikomos keletą dienų ir sėklos išvalomos, perplaunant vandeniu. Po to gerai išdžiovinamos. Būna daigios 4 – 5 metus (Mikšionis, Dagytė, 1972).

Ligos ir kenkėjai

Vaistinių smidrų rūdys (Puccinia asparagi DC). Rūdys – pavojingiausia vaistinių smidrų liga, nes stipriai pažeisti augalai kitais metais duodalabai mažą derlių. Jei rūdys augalus pažeidžia kelerius metus iš eilės, pasėliai tiek susilpnėja, kad tolesnis jų eksploatavimas būna neekonomiškas. Liga paplitusi Šiaurės Amerikoje ir visoje Europoje.

Vaistinių smidrų visas raidos ciklas vyksta ant to paties augalo maitintojo. Pavasarį ant jaunų stiebų ir šakučių pasidaro gelsvi kelių mm dydžio spermogonai, o po dviejų savaičių šviesiai oranžinės, išsidėsčiusios eilėmis išilgai stiebo ecidės. Tačiau šios stadijos gamtoje retai pasitaiko. Vėliau ant tų pačių augalo dalių atsiranda rudų smulkių spuogelių – uredosporų, kurių vis gausėja. Pagaliau jos susilieja į išilginius dryželius. Uredosporos – 21-30×18-24 mikronų dydžio apskritos arba truputį pailgos, su smulkiai ir gana tankiai dygliuotu apvalkalu ir 3 – 4 dygimo poromis. Vasarą susidaro kelios uredosporų kartos, todėl vaistinių smidrų rūdys gali labai išplisti. Nuo apsikrėtimo iki pirmų ligos požymių praeina 12 dienų.

Vidurvasarį baigiasi uredosporų gamyba ir vietoj jų formuojasi juosvai rudos apskritos arba pailgos teleutosporos. Iš pradžių teleutoporos būna pridengtos epidermiu, o jam trūkus pradeda dulkėti. Teleutoporos – 30-60×21-28 mikronų dydžio rudos, elipsiškos arba buožiškos, dviląstės, viršūnėje sustorėjusiu apvalkalėliu su tiesiu bespalviu koteliu. Tose vietose, kur susidaro uredosporos ir teleutosporos, smidro stiebų ir šakučių dengiamasis audinys plyšta, suintensyvėja kvėpavimas ir transpiracija, sutrinka fotosintezė, todėl sergantys pirma laiko nugelsta ir kitą pavasarį išauga silpni, dažnai neįstengiantys išlįsti iš dirvos ūgliai. Teleutosporos žiemoja susirgusių augalų liekanose.

Apsaugos priemonės. Augalų atsparumą vaistiniosmidro rūdims sąlygoja subalansuotas tręšimas mineralinėmis trąšomis (negalima pertręšti azotu). Nepiktžolėti pasėliai greičiau apdžiūsta, dėl to sumažėja pavojus užsikrėsti. Kadangi infekciją sukelia žieminės sporos, apmirusius ūglius vėlų rudenį būtina nupjauti ir sudeginti. Daugelyje vaistinius smidrus auginančių šalių (Vengrijoje, VFR, VDR, Olandijoje), ši priemonė yra privaloma plantacijoje. Iš cheminių priemonių galima naudoti 0,3 – 0,6 % cinebą, vario preparatai nepakankamai efektyvūs. Derančioje plantacijoje galima purkšti po derliaus nuėmimo praėjus 2 – 3 savaitėms, purškimą kartojant kas 12 – 14 dienų. Jaunoje plantacijoje smidrus galima purkšti gegužės viduryje kas 12 – 14 dienų (Svetika, Kmitienė, 1989).

Smidrinė musė (Platyparea poeclioptera). Smidrinė musė – vienas pavojingiausių šių daržovių kenkėjas. Pažeisti jaunesni stiebai ar ūgliai išsikraipo ir nudžiūsta, senesnių augalų stiebai nustoja augti, pagelsta. Pažeistų augalų stiebuose randamas išgraužtas išilginis takas. Kenkia be galvos ir be kojų balsvai gelsvos iki 10 mm ilgio smidrinės musės lervos. Jų galima rasti ką tik iš žemės išlindusių ūglių galvutėse. Iš pradžių tokių ūglių viršūnės, o vėliau ir visas ūglis susiriečia, paruduoja, kartais nuvysta. Baigusios vystytis lervos dirvoje virsta bosinėmis lėliukėmis – puparijais.

Pavasarį iš pražiemojusių puparijų išskrenda suaugusios musės. Tai 5,5 – 7,0 mm ilgio rusvi dvisparniai vabzdžiai. Jų priekinė galvos dalis ir antenos geltonos. Sparnai ne ilgesni už pilvelį, juosvai rudi, su dviem siaurai trikampiškomis permatomomis dėmėmis išilgai priekinių sparnų krašto. Išilgai jų eina tamsi vingiuota juostelė. Galva ir krūtinė apaugusi šėreliais. Trečio antenų narelio viršūnė baigiasi smailiu kampu. Sparnų gyslotumas netinkliškas.

Smidrinės musės patelės kiaušinius deda į jaunus smidrų ūglius. Išsiritusios lervos graužia takus stiebuose. Viename stiebe randamos kelios ar net keliolika lervų. Smidrinė musė labiau paplitusi ir žalingesnė pietiniuose TSRS rajonuose.

Apsaugos priemonės. Pažeistus stiebus reikia išpjaustyti ir sunaikinti, kol kenkėjų lervos yra vietoje. Daugelyje užsienio šalių naudojami popieriniai gaubtai, kurie uždedami ant dygstančių ūglių, todėl musės negali padėti kiaušinių. Labai svarbu smidrines muses pradėti naikinti jau antraisiais plantacijos įveisimo metais (Svetika, Kmitienė, 1989).

Smidrinis lapgraužis (Crioceris diudecimpuncatata L.). Smidrinis lapgraužis – kenkia smidrams. Vabalai graužia ar visai suėda augalų lapus bei stiebus. Lervos graužia iš paviršiaus uogas ir lapus.

Suaugę vabalai – 5,0 – 6,5 mm ilgio. Jų priešnugarėlė siauresnė už antsparnius. Priešnugarėlė ir antsparniai rausvai geltoni arba oranžiniai. Kiekviename antsparnyje yra šešios juodos dėmės. Antenos, letenos ir pilvelis juodi. Galva už akių stipriai persmaugta. Pirmas antenų narelis nepailgėjęs (ilgis toks, kaip ir plotis). Akių išpjova gili. Kojų nageliai laisvi, prie pagrindo nesuaugę. Šio kenkėjo 6 – 7 mm ilgio lervos tamsiai geltonos, jų galva šviesi, kojos tamsiairudos. Žiemoja suaugę vabalai po nukritusiais lapais ir kitomis augalų liekanomis, taip pat viršutiniame dirvos sluoksnyje. Ant smidrų jie pasidaro birželio mėnesį ir čia jų galima rasti iki rugpjūčio pabaigos.

Rusvai žalius ovalo formos kiaušinius smidrinio lapgraužio patelės deda ūglių viršūnėse, pavienius prilipdo gulsčiai prie ūglių. Pirmos aeracijos lervos minta augalų lapais. Per vasara išsivysto dvi lapgraužio generacijos. Antros generacijos lervos minta smidrų uogomis ir sėklomis. Lietuvoje smidrinis lapgraužis sutinkamas dažnai.

Apsaugos priemonės. Rudenį reikia šalinti iš lauko augalų liekanas, nukritusius lapus. Masiškai išplitus kenkėjui, būtina įveisti naują vaistinių smidrų plantaciją (Svetika, Kmitienė, 1989).

BANDYMO VYKDYMO SĄLYGOS IR METODAI

Bandymo vykdymo vietos ir dirvožemio charakteristika

Vaistinių smidrų introdukuotų veislių tyrimai buvo atlikti 2009 metais. LŽŪU Sodininkystės ir daržininkystės katedros vaistinio smidro kolekciniame augyne, kuris įrengtas pomologinio sodo teritorijoje.

Reljefas – silpnai banguota lyguma. Dirvožemis bandymų plote limnoglacialinis priemolis ant moreninio priemolio, karbonatingas giliai glėjiškas išplautžemis, IgbL-4 Calc (ar) i – Endohypogleyc Luvisols (LCg-nw-cc). Armens agrotechniniai rodikliai buvo tokie: pHKCL – 6,7 – 6,9 (0 – 25 cm), humusingumas armens sluoksnyje – 2,55 – 2,90 %, fosforingumas (P2O5) – 125 – 150 mg kg-1, kalingumas (K2O) – 108 – 117 mg kg-1, suminis azotingumas (N) – 0,150 – 0,160 %.

Tyrimo metodika

Tyrimų metodika

Tyrimo metu buvo tiriamos introdukuotų vyriškų augalų veislių derlingumas, ūglių kokybės rodikliai (ūglių ilgis, storis), derėjimo ankstyvumasir cheminė sudėtis.

Buvo tiriamos šios vaistinių smidrų vyriškos veislės:

ʻRavelʼ – labai ankstyvas, derlingas hibridas. Ūgliai gražūs, tiesūs, galvutė kieta, kompaktiška. Tinka auginti profesionalams.

ʻRamosʼ – vėlyvesnis už ʻRavelʼ, vidutinio derlingumo hibridas. Ūgliai tiesūs, vidutinio stambumo. Galvutė kieta, kompaktiška.

ʻRamadaʼ – vidutinio ankstyvumo, labai derlingas hibridas. Ūgliai labai gražūs, galvutė kompaktiška.

ʻRallyʼ – vidutinio ankstyvumo hibridas. Ūgliai geros kokybės, tiesūs, galvutė kompaktiška. Galutinai neištirtas.

ʻRangerʼ – vėlyvas, derlingas hibridas, atsparus ligoms. Ūgliai vidutinio stambumo, puikios kokybės, gražūs. Tiriamas Vokietijoje.

ʻD`Argenteuil hativeʼ – veislės smidrų vartojami balti ūgliai, todėl anksti pavasarį kaupiami.

Smidrų priešsėlis – trumpos vegetacijos žalumyninės daržovės. Nuėmus priešsėlio derlių, dirva buvo skutama, prieš rudeninį arimą įterpta 80 t ha-1 organinių trąšų, 80 kg ha-1 P2O5 ir 200 kg ha-1 K2O. Dirva suarta plūgu su armens gilintuvu. Pavasarį išbertos azoto trąšos (90 kg ha-1). Kadangi smidrai vienoje vietoje auga 10 – 15 metu, sėjomaina šiame lauke netaikoma.

Smidrų bandymas įrengtas 3 pakartojimais. Apskaitomojo laukelio plotas – 12,6 m2. Visomis vaistinių smidrų veislėms buvo taikoma vienoda lauko bandymų metodika.

Vienmečiai smidrų daigai pasodinti 2003 m. gegužės mėn. pradžioje, pražydus ankstyvajam šalpusniui, 70 cm atstumu tarp eilių ir 50 cm tarp augalų. Kasmet augalai apkaupiami po ūglių derliaus nuėmimo, kad neišvartytų vėjas, pririšti prie kuoliukų. Prieš pirmuosius šalčius, smidrų stiebai nupjaunami, kerai mulčiuojami durpėmis, o tarpueiliai – mėšlu.

Visoms vaistinių smidrų veislėms buvo taikoma vienoda lauko bandymų metodika. 2009 m. smidrų ūglių derlius pradėtas imti balandžio 28 d., paskutiniai ūgliai surinkti gegužės 25 d. Standartiniai ūgliai (15 – 20 cm ilgio) pjauti kas 2 – 3 dienas anksti ryte. Agrotechninės priemonės ir jų atlikimo laikas pateikti 2.2.1 lentelėje.

2.2.1 lentelė. Agrotechninės priemonės ir jų atlikimo laikas. LŽŪU, 2009 m.

Eil. Nr.

Agrotechninės priemonės

Atlikimo laikas

1.

Ūglių derliaus nuėmimas

2009 04 08 – 2009 05 25

2.

Augalų kaupimas, ravėjimas

2009 04 29, 06 10, 07 23, 09 17

3.

Augalų paruošimas žiemai (stiebų nupjovimas)

2009 10 10

4.

Mulčiavimas

2009 10 10-12

Tyrimų metodai

Dirvožemio agrocheminė analizė buvo taikoma šiais metodais:

Humuso kiekis buvo nustatytas Tiurino metodu.

Judriojo fosforo – Egnerio – Rimo – Domingo metodu.

Judriojo kalio – Egnerio – Rimo – Domingo metodu.

Azoto kiekis – Kjeldalio metodu.

Dirvožemio reakcija (pH) tirta potenciometriniu metodu.

Nuėmus vaistinių smidrų derlių, buvo nustatyta jų biocheminė sudėtis.

Askorbo rūgšties (vitamino C) kieki (mg kg-1) buvo nustatomas Murri metodu (LST ISO 6557-2:2000).

Sausųjų medžiagų kiekis (%) buvo nustatomas džiovinant mėginius termostate +105°C temperatūroje iki pastovios masės (LST ISO 751:2000)

Nitratų kiekis (mg kg-1) nustatytas jonometriniu metodu (LST EN 12014-1+A1:2001).

Nuėmus derlių, ūgliai buvo surūšiuoti ir pasverti, nustatytas bendras ir standartinis derlius. Atlikti morfometriniai matavimai, nustatyti ūglių standartiniai kokybės rodikliai: vidutinio ūglio ilgis, plotis, masė, skaičiuotas vidutinis ūglių skaičius kere.

Derliaus duomenys buvo apdoroti dispersinės analizės metodu. Buvo apskaičiuotas mažiausias esminis skirtumas (R05) panaudojant kompiuterinę programą ANOVA Tarakanovas, Raudonius, 2003).

Meteorologinės sąlygos

Augalams augti reikalinga šiluma, be kurios neįmanomi jokie foziologiniai procesai: maisto medžiagų įsisavinimas, vandens garinimas, kvėpavimas. Skirtingoms daržovėms reikia nevienodos temperatūros. Pagal šilumos poreikį daržovės yra skirstomos į šilumamėges ir atsparias šalnoms (Jurkšaitis, 1999). Vaistiniai smidrai priskiriami prie atsparių šalnoms augalų.

Daržovėms būtinas irvanduo, nes jos iš dirvos paima tik ištirpusias vandenyje maisto medžiagas, o kaitros metu garindamos vandenį apsisaugo nuo aukštos temperatūros. Įvairios daržovės nevienodai reiklios drėgmei (Jurkšaitis, 1999). Vaistiniai smidrai drėgmei reiklūs per visą vegetaciją.

Šviesa sėkloms sudygti nereikalinga, tačiau sudygus ji būtina. Trūkstant šviesos, augalai ištįsta, skursta. Mūsų klimato sąlygomis per daug šviesos augalams beveik niekada nebūna (Jurkšaitis, 1999).

Literatūroje nurodoma, kad vaistiniai smidrai priskiriami prie ūksmingų augalų, todėl Lietuvos klimato sąlygos šviesos atžvilgiu yra tinkamos, nors trūkstant šviesos pirmaisiais augimo metais trūkstant šviesos, augimas ir vystymasis sulėtėja (Svetika, Kmitienė, 1989).

2009 m. pavasaris buvo gana palankus vaistinių smidrų ūglių formavimuisi, atsižvelgiant į oro temperatūrą ir saulės spindėjimą, tačiau pirmaisiais mėnesiais kritulių kiekis buvo mažas. Meteorologinės sąlygos smidrų vegetacijos metu pateiktos 2.3.1; 2.3.2; 2.3.3 pav.

Balandžio mėnesį vidutinė oro temperatūra buvo 8,9 °C, 2,2 laipsniais aukštesnė už daugiametį vidurkį. Kritulių per mėnesį iškrito 8,6 mm. Lyginant su daugiamečiu vidurkiu – 29,5 mm mažiau. Saulės spindėjimas buvo 210 val. Balandžio antra ir trečia dekados buvo vidutiniškai palankios meteorologinės sąlygos smidrų ūglių dygimui ir augimui, tačiau gausiam jų derliui trūko drėgmės.



2.3.1 pav. Oro temperatūra vaistinių smidrų vegetacijos metu (°C)

Kauno meteorologijos stoties duomenys, 2009 m.

2.3.2 pav. Kritulių kiekis (mm) vaistinių smidrų vegetacijos metu.

Kauno meteorologijos stoties duomenys, 2008 m.


2.3.3 pav. Saulės spindėjimas (val.) vaistinių smidrų vegetacijos metu.

Kauno meteorologijos stoties duomenys, 2009 m.

Gegužės mėnesį vyravo šilti orai. Vidutinė mėnesio temperatūra buvo 12,7 °C. Saulėtų valandų per mėnesį buvo 296. Kritulių iškrito 42 mm, o tai yra 5,2 mm mažiau lyginant su daugiamečiu vidurkiu. Gegužės mėnesį vyravo gana šilti ir saulėti orai, tačiau kritulių kiekis buvo nepakankamas, o tai nebuvo palanku smidrų augimui ir vystymuisi.

Birželio mėnesį orai buvo vėsesni lyginant su daugiamečiu vidurkiu. Vidutinė mėnesio temperatūra buvo 14,8 °C. Saulėtų valandų per mėnesį buvo 191. Daugiausia kritulių iškrito per pirmą ir antrą dekadą. Iš viso birželio mėn. kritulių iškrito net 107,4 mm, o tai yra 40,7 mm daugiau, lyginant su daugiamečiu vidurkiu. Birželio mėnuo buvo palankus smidrų ūglių augimui ir vystymuisi.

Liepos mėnesį vyravo šilti orai, vidutinė mėnesio temperatūra buvo 18,4 °C, kiek aukštesnė už daugiametį vidurkį. Kritulių per mėnesį iškrito 83,8 mm (0,8 mm daugiau negu metinis vidurkis). Saulės spindėjimas siekė 294 val. per mėnesį.

Rugpjūčio mėnesio vidutinė oro temperatūra buvo 16,9 °C. Lyginant su daugiamečiu vidurkiu, kritulių permėnesį iškrito 14,3 mm daugiau – 87,5 mm. Sulės spindėjimas buvo net 320 val.

Rugsėjo mėnesį palyginti dar laikėsi gana šilti orai, lyginant su daugiamečiu vidurkiu. Vidutinė mėnesio temperatūra buvo 13,8 °C. Kritulių kiekis per mėnesį buvo tik 28,3 mm, o tai yra 25,5 mm mažiau lyginant su daugiamečiu vidurkiu. Saulėtų valandų per mėnesį buvo 229 val.

Spalio mėnesį orai atšalo. Vidutinė mėnesio temperatūra tesiekė tik 5,4 °C. Iškrito nemažas kritulių kiekis – 101,2 mm (46,4 mm daugiau lyginant su daugiamečiu vidurkiu). Spalio 10 dieną smidrų augalai buvo nupjauti ir užmulčiuoti kompostinėmis durpėmis.

DARBO REZULTATŲ APTARIMAS

Vaistinio smidro vyriškų augalų veislių ūglių derliau duomenų analizė

2009 m. vaistinio smidro augalų vegetacija prasidėjo anksti (balandžio 09-21 dienomis). Šylantys orai pagreitino ūglių formavimąsi ir augimą. Pirmasis smidrų derlius buvo nuimtas kontrolinės veislės balandžio 21d., kitų veislių pirmasis derlius imtas balandžio 28 d. Visų veislių derlius baigtas imti gegužės 25 d. Derėjimo trukmė 28 – 35 dienos (3.1.1 lentelė).

3.1.1 lentelė. Vaistinio smidro introdukuotų veislių vegetacijos pradžia ir derėjimo trukmė

LŽŪU, 2009 m.

Veislės

Vegetacijos pradžia

Derliaus nuėmimas

Derėjimo trukmė dienomis

Pradžia

Pabaiga

ʼD`Argenteuil hativeʻ

04.09

04.21

05.25

35

ʼRavelʻ

04.16

04.28

05.25

28

ʼRamosʻ

04.21

04.28

05.25

28

ʼRamadaʻ

04.21

04.28

05.25

28

ʼRallyʻ

04.21

04.28

05.25

28

ʼRangerʻ

04.21

04.28

05.25

28

Nuėmus derlių tą dieną buvo suskaičiuotas vidutinis ūglių skaičius. Pirmasis tirtų veislių derlius buvo skirtingas, balandžio 28 dieną iš nuimtų ūglių daugiausia buvo ʼRavelʻ veislės – 0,8 vnt., mažiausiai buvo ʻRamadaʼ veislės ūglių – 0,2 vnt. Balandžio 30 dieną visų veislių ūglių skaičius didėjo, išskyrus ʼRamosʻ veislės ūglių skaičius nepakito. Didžiausias derlius visų veislių buvo gegužės 3 dieną. Šiuo metu buvo palankiausios meteorologinės sąlygos smidrų ūglių augimui ir vystymuisi. Kitas dienas derlius mėžėjo, tik gegužės 13 dieną buvo kelių veislių derliau padidėjimas. Tam turėjo įtakos klimato sąlygos ir veislės savybės (3.1.1 pav.).


3.1.1 pav. Vaistinio smidro nuimtų iš kero ūglių skaičiaus (vnt.) kitimo dinamika

LŽŪU, 2009 m.

Tiriamų vyriškų smidrų veislių augalai išaugino skirtingą ūglių derlių (3.1.1 lentelė ir 3.1.2 pav.).

2009 metais patikimai didžiausias ūglių derlius buvo iš ʼRavelʻ ir ʼRallyʻ veislių kerų, atitinkamai bendras – 4314,1 ir 3801,4 kg ha-1 (3.1.1 lentelė), standartinis – 3534,2 ir 3258,7 kg ha-1. Esminiai derliaus tiriamų veislių standartinių ūglių derlius sudarė 81,9-93,3% nuo bendrojo derliaus. Mažiausias derlius gautas veislės ʼRamadaʻ (bedras – 1195,5; standartinių ūglių – 951,5 ha-1).

Didžiausias standartinių ūglių kieki (93,3 % bendro derliaus) gautas veislės ʼD`Argenteuil hativeʻ. Nors ʼRamadaʻ veislės augalai išaugino mažiausią derlių, tačiau nestandartinių ūglių buvo daugiausia – 20,4 %.

Apibendrinus 2009 m. vaistinio smidro tiriamų veislių ūglius, galima daryti išvadą, kad derlingiausios buvo ʼRavelʻ ir ʼRallyʻ veislės.

3.1.1 lentelė. Vaistinio smidro vyriškų augalų veislių ūglių derliaus struktūra

LŽŪU, 2009 m.

Veislė

Bendras derlius

kg ha-1

Standartinis ūglių derlius

Nestandartinis ūglių derlius

kg ha-1

% nuo

bendro derliaus

kg ha-1

% nuo

bendro derliaus

ʼD`Argenteuil hativeʻ

2986,3

2786,4

93,3

199,9

6,7

ʼRavelʻ

4314,1

3534,2

81,9

779,9

18,1

ʼRamosʻ

3057,8

2519,0

82,4

538,8

17,6

ʼRamadaʻ

1195,5

951,5

79,6

244,0

20,4

ʼRallyʻ

3801,4

3258,7

85,7

542,7

14,3

ʼRangerʻ

3427,7

2838,7

82,8

589,0

17,2

R05

134,417

106,259

3.1.2 pav. Vaistinio smidro vyriškų augalų veislių bendrasis ir standartinis ūglių derlius kg ha-1

LŽŪU, 2009 m.

Vaistinio smidro vyriškų augalų veislių ūglių kokybės standartiniai rodikliai


Lyginant smidrų skirtingų vyriškų augalų veislių ūglių kokybės parametrus (ūglių vid. Ilgį, ūglių skersmenį ir masę), matome, kad ilgiausius ūglius suformavo ʼRallyʻ vėslė – vid. 20,5 cm (3.2.1 pav.). ʼRamadaʻ veislės augalai išaugino trumpiausius ūglius – vid. 17,7 cm. Skirtumai tarp veislių neesminiai.

3.2.1 pav. Vaistinio smidro ūglių vidutinis ilgis (cm)

LŽŪU, 2009 m.

2009 metais didesnius smidrų ūglių skersmenį formavo ʼD`Argenteuil hativeʻ ir ʼRallyʻ veislės augalai, atitinkamai – 1,72 ir 1,67 cm (3.2.2 pav.). Mažiausias skersmuo buvo ʼRamadaʻ veislės augalų, vidutiniškai 1,14 cm. Skirtumaitarp veislių neesminiai.

Didžiausia vidutinė ūglio masė 2009 metais nustatyta smidrų veislės ʼRallyʻ – 22,9 g (3.2.3 pav). Mažiausia vidutinė ūglių masė buvo ʼRangerʻ veislės augalų – 19,4 g. Skirtumai tarp veislių neesminiai.

Tiriamų smidrų veislių kokybės rodikliai (ūglių ilgis, ūglių skersmuo) 2009 metais atitiko kokybės standartų reikalavimus.


3.2.2 pav. Vaistinio smidro ūglių vidutinis skersmuo (cm)


LŽŪU, 2009 m.

3.2.3 pav. Vaistinio smidro ūglių vidutinė masė (g)

LŽŪU, 2009 m.

Iš gautų duomenų galima daryti išvadą, kad tiriamų smidrų veislių ūglių kokybės rodikliams esmingos įtakos turėjo veislės savybės.

Vaistinio smidro vyriškų augalų ūglių cheminės sudėties duomenų analizė

Smidrai turi daug maistingųjų medžiagų. Tai provitaminas A, B grupės vitaminai, vitaminas C. Smidro vertę didina jame esantis eterinis aliejus, kurio sudėtyje yra sieros ir asparagino (Mikšionis, Dagytė, 1972).

Tiriant vaistinių smidrų introdukuotų veislių biocheminę sudėtį, buvo nustatyta: sausųjų medžiagų kiekis (%), askorbo rūgšties (vit. C) kiekis (mg kg-1), kalio kiekis (mg kg-1), nitratų kiekis (mg kg-1).


Ištyrus šešių veislių ūglius, nustatyta daugiausia sausųjų medžiagų turėjo ʻRangerʼ ir ʻRamosʼ veislių augalai, atitinkamai – 8,77 ir 8,56 mg kg-1. Lyginant šias veisles su kitomisyra esminis skirtumas. Mažiausiai sausųjų medžiagų turėjo ʻRallyʼ veislės augalai – 8,13 % (3.3.1 pav.).

3.3.1 pav. Sausųjų medžiagų kiekis (%) vaistinio smidro ūgliuose

LŽŪU, 2009 m.

2009 metai vaistinio smidro introdukuotų vyriškų veislių ūgliuose askorbo rūgšties (vitamino C) kiekis svyravo nuo 64,0 iki 91,1 mg kg-1 (3.3.2 pav.). Daugiausia askorbo rūgšties turėjo ʻRavelʼ veislės augalai – 91,1 mg kg-1, mažiausiai – ʼD`Argenteuil hativeʻ veislės augalai – 65,0 mg kg-1. Visi skirtumai esminiai.


3.3.2 pav. Askorbo rūgšties kiekis (mg kg-1) vaistinio smidro introdukuotų veislių ūgliuose

LŽŪU, 2009 m.

Nustačius kalio kiekį vaistinio smidro veislių ūgliuose, mažiausias kalio kiekis rastas kontrolinėje D`Argenteuil hativeʻ ir ʻRangerʼ veislėse – po 2030 mg kg-1. Kitos veislės esmingai skiriasi pagal kalio kiekį nuo šių veislių. Daugiausia kalio buvo rasta ʻRamosʼ ir ʻRamadaʼ veislėse – po 2270 mg kg-1.

Mažiausias nitratų kiekis 2009 metai nustatytas ʻRallyʼ veislės augaluose – 30,0 mg kg-1. Daugiausia nitratų sukaupė ʻRamadaʼ veislės augalai – 63,6 mg kg-1, tai esminis skirtumas, lyginant su kitomis veislėmis.

Atlikus tyrimus, galima daryti išvadą, kad maisto medžiagų kiekiui smidrų ūgliuose žymesnės įtakos turėjo veislės savybės.


3.3.3 pav. Kalio kiekis (mg kg-1) vaistinio smidro ūgliuose

LŽŪU, 2009 m.

3.3.4 pav. Nitratų kiekis (mg kg-1) vaistinio smidro ūgliuose

LŽŪU, 2009 m.

IŠVADOS

2009 metais atliktus vaistinio smidro (Asparagus afficinalis L.) veislių ʼRavelʻ, ʼRallyʻ, ʼRamadaʻ, ʼD`Argenteuil hativeʻ, ʼRamosʻ, ʼRangerʻ tyrimus galima daryti tokias išvadas:

Vaistinio smidro ūglių daugiausia buvo nuimta gegužės 3 dieną. Nuimtų ūglių skaičius iš kero buvo didžiausias ʼRavelʻ ir ʼRangerʻ veislių.

Lyginant bendrą ir standartinį vyriškų augalų derlius, didžiausias buvo ʼRavelʻ veislės augalų (4314,1 ir 3534,2 mg kg-1), mažiausias derlius buvo ʼRamadaʻ augalų ( 1195,5 ir 951,5 mg kg-1).

Ilgiausius ūglius – 20,5 cm ir didžiausios masės – 22,9 g išaugino ʼRallyʻ veislės augalai.

Didžiausio skersmens ūglius išaugino ʼD`Argenteuil hativeʻ veislės augalai – 1,72 cm.

ʼRangerʻ veislės augalai sukaupė daugiausia sausųjų medžiagų – 8,77 %. Askorbo rūgšties (vitamino C) daugiausia sukaupė ʼRavelʻ veislės augalai – 91,1 mg kg-1. ʼRamosʻ ir ʼRamadaʻ veislės sukaupė daugiausia kalio – po 2270 mg kg-1.

Mažiausia nitratų nustatyta ʼRallyʻ veislės ūgliuose – 30,0 mg kg-1.

Visų veislių ūglių kokybė atitikostandartų reikalavimus

2010 04 20 ……………………………………

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Deviatovas, A.; Makarevičius, A. Sodininko, daržininko ir bitininko žinynas. Vilnius: Avicena, 1995. 335 p.

Galvydis, J. Daržovių sėklos ir veislės. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. 184 p.

Jantra, H. Mano sodo knyga. Kaunas: Tyrai, 1998. 264 p.

Jantra, H. Mažos daržo gudrybės. Vilnius: Gamta, 1997. 111 p.

Jurkšaitis, J. Daržininko patarėjas. Babtai, 1999. 168 p.

Svetika, P.; Kmitienė, L. Šparagai – ankstyva daržovė. Vilnius, 1989. 20 p.

Kmitienė, L; Kmitas, A. Mažai paplitusių daržovių ir grybų auginimas bei jų patiekalai. Kaunas, 1992. 42 p.

Kmitienė, L; Kmitas, A. Mokomės daržininkauti. Vilnius, 1991. 72 p.

Kmitienė, L.; Kmitas, A. Retosios ir netradicinės daržovės. Akademija: Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2000. 67 p.

LST ISO 6557-2:2000. Vaisių ir daržovių gaminiai. Askorbo rūgšties kiekio nustatymas, 2 dalis. Įprastiniai metodai. Vilnius, 2000. 6 p.

LST ISO 751:2000. Vaisių ir daržoviųgaminiai. Vandenyje netirpių sausųjų medžiagų nustatymas. Vilnius, 2000. III. 3 p.

LST EN 12014-1+A1:2001. Maisto produktai.Nitratų ir nitritų kiekio nustatymas. I dalis.Bendrosios nuostatos. Vilnius, 2001. 6 p.

Mikšionis, P.; Dagytė, S. Prieskoniniai augalai ir retosios daržovės. Vilnius: Mintis, 1972. 128 p.

Ruzgienė, R; Mackevičius, A. Daržovės darže ir ant mūsų stalo. Vilnius: Muzika, 1993. 186 p.

Svetika, P. et. al. Daržininkystė. Vilnius: Academia, 1995. 352 p.

Štuopytė, L.; Gliožeris, S. Gėlės – vaistiniai augalai. Kaunas – Akademija: Lietuvos žemės ūkio universitetas, 1998. 31 p.

TARAKANOVAS, P.; RAUDONIUS, S. Agronominių tyrimų duomenų statistinė analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo Selekcija ir Irrstat. Akademija, 2003. 56 p.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija [interaktyvus]. Parengė valstybinė lietuvių kalbos komisija [žiūrėta 2010 m. balandžio 12 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.vlkk.lt/>

Visockienė, G. Jaunajam daržininkui. Kaunas: Šviesa, 1989. 224 p.

21