Kretingos rajono Salantų gimnazija
Biologija
Referatas Ropliai
Darba atliko:Gintarė Puidokaitė 8a kl. Salantai.2008m.
Turinys:1.Tikslai2.Ropliu kūno danga3.Virškinimo organai4.Ropliu sistematika5.Lietuvos ropliai7.Sausumos vežiai8.Išvados9.Literatūros šaltiniai
Tikslai• Sužinoti daugiau apie roplius• Sužinoti kokie ropliai gyvena Lietuvoje• Ugdyti asmens bruožus
Ropliu kuno danga
Roplių oda sausa, beveik be liaukų. Epidermio viršutinį sluoksnį sudaro negyvos suragėjusios ląstelės. Raginis sluoksnis netolygus, storiausios vietos virtusios raginiais žvynais, gumburėliais, skydeliais. Tokia oda apsaugo nuo mechaninio žalojimo ir kartu lieka elastinga. Šis šarvas dar sustiprėja, kai po raginiais dariniais susiformuoja kaulinės plokštelės (turi krokodilai, vėžliai, kai kurie driežai). Raginis sluoksnis beveik nepraleidžia vandens – gerai apsaugo kūną tiek nuo įmirkimo, tiek nuo džiūvimo. Todėl ropliai gali gyventi sausose vietose, tenkindamiesi tik tuo vandeniu, kurį gauna su maistu. Raginis epidermio sluoksnis yra negyvas darinys – jis susidėvi ir gabalėliais nuplyšta arba periodiškai numetamas visas ištisai (kaip gyvačių išnaros). Po senuoju raginiu sluoksniu jau būna susiformavęs naujas. Roplių odoje negausios liaukos susijusios su veisimusi. Paminėtinos krokodilų galvos apačioje prie apatinių žandų muskuso liaukos bei porinės analinės liaukos. Driežai turi kelias šlauninių liaukų eiles.
Virškinimo organai
Burnos ertmėje yra daug liaukų (tarp jų ir nuodų), jos stambesnės už varliagyvių. Liežuvis išsivystęs gerai. Gyvatės ir daugelis driežų liežuvį gali išmesti toli. Chameleonų liežuvis lipnus ir žaibiškai jį išsviedžia gaudydami vabzdžius. Be to, gyvačių žandų aparato kaulai sujungti taip, kad jos gali labai plačiai išsižioti ir praryti didelį grobį. Krokodilai ir vėžliai turi gomurikaulį, kuriame yra atskiri kvėpavimo takai ir stemplė. Todėl vėžliai be jokių sunkumų gali kvėpuoti ėsdami, o vandenyje iki akių ir šnervių panirę krokodilai – kvėpuoti. Dantys dažniausiai vienodos formos – kūgiški. Daugumos roplių dantys priaugę prie kaulų, keičiami daug kartų. Skrandis raumeningas, gerai išsivystęs. Gyvačių skrandis ištįsęs, į jį ties žarnos pradžia atsiveria kepenų ir kasos ištekamieji latakai. Žarnynas panašus į varliagyvių, bet jau yra aklosios žarnos užmuomazgos. Žarnynas baigiasi kloaka.
Ropliu sistematika
Dabartiniai ropliai skirstomi į 4 būrius:• Būrys. Vėžliai (Testudines) • Būrys. Žvynaropliai (Squamata) • Pobūris. Driežai (Lacertilia): • Infrabūrys. Iguania • Šeima. Agamos (Agamidae) • Šeima. Chameleonai (Chamaeleonidae) • Šeima. Iguanos (Iguanidae) • Infrabūrys. Gekkota • Šeima. Gekonai (Gekkonidae) • Infrabūrys. Scincomorpha • Šeima. Scinkai (Scincidae) • Šeima. Driežiniai (Lacertidae) • Šeima. Tejidai (Teiidae) • Infrabūrys. Diploglossa • Šeima. Gluodenai (Anguidae) • Infrabūrys. Platynota (Varanoidea) • Šeima. Varanai (Varanidae) • šeima. Nuodadančiai (Helodermatidae) • Pobūris. Gyvatės (Serpentes) • Pobūris. Amfisbenos (Amphisbaenia) • Būrys. Snapagalviai (Rhynchocephalia) • Būrys. Krokodilai (Crocodylia)
Lietuvos ropliai
Lietuvos ropliai. Lietuvoje randamos 7 roplių rūšys, kurios priklauso dviem būriams: vėžlių (Testudines) ir žvynaroplių (Squamata):• Balinis vėžlys (Emys orbicularis) – rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą • Gluodenas (Anguis fragilis) • Vikrusis driežas (Lacerta agilis) • Gyvavedis driežas (Lacerta vivipara) • Paprastasis žaltys (Natrix natrix) • Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) – rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą • Paprastoji angis (Vipera berus)
Sausumos vežiai
Sausumos vėžliai, be abejo, yra populiariausi ropliai mūsų terariumuose ir namuose. Dažnai zooprekių parduotuvėse pamatysi sceną: įsikibęs tėvams į skvernus mažylis(-ė) zyzia: “Nupirkit vėžliuką, noriu vėžliuko…” Norėtųsi, kad visi mūsų gyvūnų mėgėjai pradėtų mąstyti šiuolaikiškai. Vėžlys – ne žaisliukas, tai – roplys, mėgstantis pastovumą, ramybę, šilumą, kurios gali gauti tik gyvendamas erdviame terariume, kuriame būtų įtaisyta normali kryptinė šildymo lemputė arba, dar geriau, speciali terariumo lempa, skleidžianti UV spindulių kiekį, tinkamą ropliams. Laikydami vėžlį laisvą kambaryje, rizikuojame jo gyvybe ir sveikata, rizikuojame greit jo netekti.
Daug vėžlių, laikomų atvirose patalpose, nukenčia nuo skersvėjų – peršąla, suserga konjuktyvitu, nuo kurio gali prarasti regėjimą. Daugelis veterinarijos gydytojų yra matę ir šunų sužalotus, apgraužtus vėžlius. Neretas atvejis, kai ant vėžlių (ypač ant jaunų vėžliukų) užlipa ir patys neatsargūs šeimininkai. Tad jei jau imamės laikyti šiuos puikius gyvūnus, laikykime juos civilizuotai.
Svarbūs vėžlių mitybos nelaisvėje klausimai. Žinoma, populiariausi mūsų kraštuose Testudo šeimos vėžliai daugiausiai vartoja augalinį maistą: daržoves, vaisius, kai kurias žolines kultūras, pavyzdžiui, žliūgę, kiaulpienių lapus ir žiedus, dobiliukus. Daržovės turi būti susmulkintos, sutarkuotos. Nors daugelis laikančiųjų vėžlius giriasi, kad vėžliai godžiai ryja varškę, tačiau jos duoti nerekomenduojama, mat vėžliukas gali užspringti. Daugelis vėžlių įpranta prie specialaus granuliuoto maisto: į tokias granules žinomos firmos deda ir vitaminus, mineralus, biologines medžiagas. Nors galima vitaminų ir užberti ar užpilti ant sutarkuotų daržovių.
Reikia skirti daug dėmesio ir vėžliuko šarvo priežiūrai, kad jis nesilupinėtų, visad būtų žvilgantis. Vėžlio šarvas, kaip ir mūsų plaukai ar nagai, turi gauti vitaminų ir mineralų. Pagrindinis yra vitaminas D3. Kartą per mėnesį reikia kruopščiai įtrinti tiek apatinę, tiek viršutinę šarvo dalį su D3 vitamino aliejiniame tirpale pamirkytu skudurėliu. Prieš tai būtina nuplauti dulkes nuo šarvo.
Išvados
• Sužinojau daugiau apie roplius• Galėsiu lengviau juos atpažinti gamtoje• Darbas padėjo ugdyti mano asmens bruožus
Literatūros šaltiniai
• http://lt.wikipedia.org/wiki/Roplys• http://www.gyvunai.lt/straipsniai/ropliai/detail.php?ID=1207