10 kambarinių augalų

Begonija

Begonijos ( Begonia ) priklauso begoninių šeimos žolių, puskrūmių ir krūmų genčiai, kurioje yra apie 800 rūšių. Jos pavadintos garsaus botaniko, Prancūzijos mokslų patrono ir administratoriaus Michel Begonos vardu. Apie 1681 m. iš Antilų jis parvežė į Prancūziją begonijų ir išdalino Europos botanikams.

Begonijos paplitusios drėgnuose tropiniuose miškuose Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje. Kai kurios auga net 4 km aukštyje Himalajų ir Andų kalnuose, kitos – tipiški drėgnųjų atogražų miškų gyventojai su besidriekiančiomis šaknimis ar šakniastiebiais. Yra sukulentinių begonijų, kurios kaupia vandenį gumbuose ir mėsinguose lapuose, beet yra ir tokių kurios per sausrą numeta lapus.

Vienos begonijos 5-10 cm, kitos užauga iki 1,5-2 m. Stiebai labai įvairūs – pusiau sumedėję, žoliniai, tvirti, statūs, svyrantys. Šaknys gumbinės, plonos ir smulkios. Lapai asimetriski, įvairių formų, spalvų ir dydžių. Žiedai daugiausia ryškių spalvų. Vaisius – sparnuota dėžutė. Sėklos labai smulkios.

Begonijos dauginamos sėklomis ir vegetatyviai iš stiebo ir lapo.

Ritlenai

Ritleniai ( Episcia L.) priklauso gesnerijinių ( Gesneriaceae ) šeimai ir yra kilę iš tamsių ir drėgnų tropinių Amerikos, daugiausiai Meksikos miškų. Gentyje daugiau kaip 40 rūšių žolinių auugalų su storais šliaužančiais požeminiais ūgliais.

Kambariuose dažniausiai auginami iš Kolumbijos kilę įvairiaspalviai ritleniai ( Episcia cupreata Hanst.) ir gvazdikažiedžiai ritleniai ( Episcia dianthiflora L). Įvairiaspalviai ritleniai žydi vamzdiškais, iki 2 cm skersmens raudonai oranžiniais žiedais.

Gvazdikažiedžiai ritleniai žydi stambiais, baltais, 4 cm skersmens ži

iedais. Jų vainiklapiai plunksniški, karpytais kraštais, labai panašūs į gvazdikus, o lapukai nedideli, vos 3 cm ilgio, švelnūs ir aksominiai. Tai svyrantis augalas, jį tinka pakabinti, auginti kaip foną aukštesnėms gėlėms.

Vieni šių ritlenių ūgliai trumpi, tankiai apaugę lapais, o kiti ilgi ir panašūs į ūsus, ant kurių užauga dukterinės skrotelės.

Ritleniai reiklūs oro drėgmei ir nepakenčia temperatūros svyravimų, todėl juos sunkoka auginti. Žiemą kambaryje turi būti šilta (ne mažiau 18°C), jiems kenkia ir šalta žemė vazonėlyje. Optimali temperatūra visus metus – 20-25°C, žiemą gali būti truputį vėsiau.

Cikinas

Cikinių ( Cycadaceae ) šeimos augalai panašūs į palmes. Nuo Teofrato laikų iki XIX a. cikiniai augalai buvo priskiriami palmėms. Tai patys seniausi augalai Žemėje, buvo plačiai paplitę prieš 200 milijonų metų. Nors gamtoje auga iki šių dienų, cikinių šeima poo truputį nyksta. Liko tik 10 genčių, kurios paplitusios visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą ir Europą. Skirtingų rūšių augalai auga tik tam tikroje teritorijoje.

Namuose dažniausiai auginami cikų, dijonų ir zamijų genčių augalai. Ciko gentyje yra 16 rūšių augalų, kurie auga Rytų Azijoje, Šiaurės Australijoje ir Madagaskare. 3 rūšių dijonai auga Meksikoje. Daugiau kaip 35 rūšių zamijos auga Amerikos tropikuose ir subtropikuose (Meksikoje ir Floridoje, Brazilijoje ir Kuboje).

Kambariuose dažniausiai auginamas paprastasis cikas ( Cycas revoluta Thunb.), kilęs iš Rytų Azijos (Kinijos, Japonijos). Tai dvinamis, savo gi

imtinėje labai saugomas augalas. Auga lėtai ir daugelį metų tenkinasi tuo pačiu dirvožemiu. Dėl ilgaamžiškumo cikas gali tapti iš kartos į kartą paveldima šeimos relikvija. Stiebas cilindriškas, nešakotas, iki 3 m aukščio, ir storas (30-50 cm, rečiau iki 1 m skersmens). Lapai dideli, iki 1-2 m ilgio, plunksniški, visžaliai, kieti, auga skrotelės stiebo viršūnėje, jauni susisukę, kaip sraigės kriauklė. Kai lapai nukrinta, ant stiebo lieka lapkočių pamatai. Žiedai sutelkti į konkorėžį, kuris išauga stiebo viršūnėje. Šerdies ląstelės pilnos krakmolo, iš jų gaminamos sago kruopos.

Cycas circinalis L. auga upių pakrantėse Pietų Indijoje, Taivanio, Šri Lankos, Malaizijos, Filipinų salose ir Vakarų Australijoje. Šie cikai didesni ir gražesni, bet namie retai auginami. Stiebo aukštis – 7-8 m. Lapai iki 2 m ilgio, iš pradžių kyla į viršų, vėliau nusvyra 45° kampu. Žiedai sutelkti į kankorėžį.
Valgomasis dijonas ( Dioon edule Lindl.) auga visus metus. Jaunų lapų skrotelė pasirodo įvairių metų laiku – liepos, spalio, sausio ir kitais mėnesiais. Nelygu augalo amžius ir metų laikas, užauga nuo 15 iki 26 jaunų lapų.

Šeferos

Šefleros priklauso aralijinių ( Araliaceae ) šeimai. Jų tėvynė – Šiaurės Rytų Australija, Taivanis, Naujoji Gvinėja. Genčiai priklauso 250 rūšių visžalių krūmai, nedideli medeliai ir vijokliai. Šefleros pavadintos K. Linėjaus draugo, vokiečių botaniko J.Ch. Šeflero vardu. Dažniau auginamos aštuonlapės ir medėjančios šefleros.

Aštuonlapės šefleros ( Schefflera actinophylla Harms. sin. Brassaia actinophylla ) kilusios iš

š Rytų Azijos. Vienas stiebas apaugęs ilgakočiais (iki 30 cm), pirštiškais lapais. Lapus sudaro 6-8, kartais 12 blizgančių, elipsiškų ir žalsvų segmentų – pirštų. Žiedai tamsiai raudoni ant ilgo žiedynkočio, vėliau subręsta rausvi vaisiai. Kambariuose žydi retai. Auga lėtai, namuose užauga iki 2 m.

Medėjančios šefleros ( Schefflera arboricola (Hayata) Hayata ) auga miškinguose kalnuose, kur vėsus oras. Sukurta daugybė įvairių veislių margais lapais. Štai `Compacta` šeflerų lapai žali, o `Gold Capella`, `Trinette`, `Variegat’ – žaliai geltoni. Augalas pradeda šakotis tik viršūnėje. Pirštiškus lapus sudaro 3-5 lapeliai, o kartais 7 ir daugiau. Lapai odiški, blizgantys.

Retai auginamos, bet labai įspūdingos pirštuotosios šefleros ( Schefflera digitata Forst.) kilusios iš Australijos ir Naujosios Zelandijos. Pirštiškus lapus sudaro 7-10 lapelių. Lapai odiški, blizgantys, dideli (iki 15-20 cm ilgio).

Gražiausiai atrodo didelės šefleros. Atogrąžų kraštuose jos užauga iki 30-40 metrų aukščio ir dažnai dar vadinamos medžiais – skėčiais, nes lapai išsidėstę kaip skėčio stipinai. Tai nereiklūs augalai, jiems užtenka 14°C šilumos.

Geriausiai auga šviesiuose, pusiau pavėsinguose, gerai vėdinamuose kambariuose. Jos lengvai prisitaiko prie aplinkos, mažai jautriis sausam kambario orui ir skersvėjams. Vasarą jas galima išnešti į lauką, tik parinkite vietą, kur nespigintų tiesioginė saulė ir neužpūstų vėjas.
Šefleros mėgsta drėgmę. Jeigu kambaryje labai sausa, jas dažniau purkškite drungnu vandeniu ir laikykite padėkle su akmenukais su trupučiu vandens. Vanduo turi nesiekti va
azono, kad šaknys nemirktų vandenyje. Šefleros nepakenčia stovinčio vandens, todėl jas verčiau laistyti rečiau negu per dažnai. Jeigu vasarą labai karšta, laistoma 2-3 kartus per savaitę ir kasdien purškiama. Prieš laistydami pagaliuku supurenkite žemės paviršių, kad geriau susigertų vanduo. Perlaistytos šefleros meta lapus. Tręšiama nuo pavasario iki rudens kas 3 savaitės bet kokiomis organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Margalapėms šefleroms kalio ir fosforo reikia daugiau. Žiemą netręšiama.
Žalialapės šefleros žiemą laikomos vėsiai (10-15°C), o margalapės – šiltai (16-18°C) ir šviesiai. Jeigu kambaryje per šalta, jos meta lapus. Žiemą laistoma labai mažai, tik tiek, kad žemė neperdžiūtų. Žiemojančios šilčiau negu 20°C šefleros taip pat ima mesti lapus.

Jaunos šefleros persodinamos kasmet, senesni augalai – kas 4-5 metai, bet pavasarį pakeičiamas viršutinis žemės sluoksnis. Persodinama į purų, vandeniui pralaidų kompostinės, durpinės (lapinės) žemės ir smėlio (3:1,5:1) mišinį. Dugne reikia gero, iki 5 cm storio drenažo. Jauni augalai paremiami, nes jų stiebai iš pradžių silpni, o bręsdami sutvirtėja. Šefleras galima genėti, tuomet jos neauga didelės, bet išsišakoja ir sutankėja.

Paprasčiausia šefleras padauginti viršūniniais auginiais ir stiebo dalimis. Pavasarį ir vasarą galima dauginti pusiau sumedėjusiais auginiais su 2-3 lapais. Apatinis pjūvis – įstrižas prie pat lapo, viršutinis – per 1 cm virš lapo (pumpuro). Apatinis lapas nupjaunamas, o kiti paliekami. Galima naudoti šaknijimosi hormonus. Paruošti auginiai sodinami į durpių ir smėlio mišinį, pridengiami polietileno plėvele ir laikomi šiltai (20-25°C). Šefleros gerai įsišaknija ir šiltame vandenyje. Po 3-4 savaičių jauni augalai persodinami į 9-11 cm skersmens vazonus. Kad iš karto atrodytų puošniai, į vieną vazoną galima pasodinti po keletą augalų.
Jeigu per šalta, per dažnai arba retai laistoma ir tręšiama, šefleros nuvysta, jų lapai gelsta ir krinta. Kartais jaunus ūglius užpuola amarai. Per šiltai žiemą laikomus augalus apninka miltuotieji ir paprastieji skydamariai, kurie veisiasi lapų apačioje. Jeigu šių kenkėjų nedaug, juos nuvalykite denatūruotame spirite pamirkytu skudurėliu, o paskui nuplaukite švariu vandeniu. Jeigu kenkėjų daug, verčiau nusipirkti specialių insekticidų.

Šefleros nesirgs, jeigu jas dažnai purkšite ir valysite lapus. Genėdami ir daugindami šefleras mūvėkite pirštines, nes augalas turi odą ir gleivinę dirginančių medžiagų.

Gebenė

Gebenės ( Hedera ) priklauso aralinių šeimos augalams. Jos plačiai paplitusios sausuose ir drėgnuose Europos, Azijos ir Afrikos subtropikuose. Namuose dažniausiai auginamos įvairių veislių ir formų gebenės lipikės ( Hedera helix ). Ypač populiarūs augalai margais lapais.

Gebenes auginti nesunku, bet žiemą, kai kambariuose sausas oras, jos jaučiasi prastai – lapų galiukai paruduoja, o stiebai nuplinka. Žiemą gebenes perneškite į vėsesnę patalpą arba nuolat purkškite.

Šios gėlės visžalės ir gražios visus metus. Užauga iki 1-3 m. Kambaryje nežydi, o lauke žydi tik seni augalai. Kauno zoologijos sode auganti gebenė žydi kasmet spalio mėn.

Geriausiai gebenės auga 7-18oC šilumoje. Jos mėgsta šviesą, bet nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Laistoma nuolat, vasarą gausiai, o žiemą tik tiek, kad žemė sudrėktų, bet nestovėtų vanduo. Purškiama visus metus, o tręšiama nuo pavasario iki rudens kas 2-3 savaitės.

Gebenės dauginamos pavasarį arba vasarą žaliaisiais auginiais (viršūnėlėmis). Jie prismeigiami prie žemės vazonėlyje vielute arba plaukų smeigtukais. Ant vazonų užmaunami polietileno maišeliai, kad lėčiau garuotų drėgmė. Greičiausiai gebenės įsišaknija 18-19oC temperatūroje. Jauni augaliukai persodinami į lapinės, velėninės žemės, komposto, durpių ir smėlio (1:1:1:1:1) mišinį. Tinka universalūs žemių substratai (ne durpiniai). Jaunos gebenės persodinamos kas 1-2 metai, senos rečiau. Kad šakotųsi ir būtų tankesnės, nuolat nugnybiamos per daug ištįsusios viršūnėlės.

Gebenės gali augti kaip kiliminiai augalai, jas tinka sodinti po monsteromis ir kitomis didžiulėmis, drėgmę mėgstančiomis gėlėmis. Vėsiose ir šviesiose patalpose gebenės greitai ir vešliai auga. Pakabintos svyra žemyn, pastatytos ant palangės – auga į viršų. Gerai jaučiasi šviesioje virtuvėje arba vonioje, oranžerijoje, kur drėgniau negu kambaryje.

Kiparisas

Kiparisai ( Cupressus ) — kiparisinių ( Cupressaceae ) šeimos visžaliai spygliuočiai medžiai, rečiau krūmai, gyvenantys net iki 2000 metų. Žinoma 20 rūšių, natūraliai augančių Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje auginami introdukuoti kiparisai. Lapai (spygliai) žvyniški, auga kryžmai, prigludę prie ūglių. Žvynelių liaukos dažnai išskiria baltus kietus sakų lašelius. Kankorėžiai vienalyčiai, vyriški smulkūs, pavieniai, auga ūglių viršūnėse. Moteriški – lapų pažastyse. Kankorėžiai rutulio formos, sumedėję. Subrendę sėklažvyniai išsiskleidžia ir nutolsta vienas nuo kito. Mediena raudonai ruda, lengva, tvirta, kvapni, iš jos gaminami įvairūs dirbiniai, baldai.
Kiparisai neatsparūs šalčiams, todėl Lietuvoje lauke nežiemoja ir auginami kaip kambariniai augalai. Skirtingai negu dauguma spygliuočių, gerai jaučiasi namuose ir auga be ypatingų pastangų. Auga labai greitai ir greitai netelpa ne tik vazone, bet ir kambaryje.

Dažniausiai auginami šių rūšių kiparisai.
Visžalis kiparisas ( Cupresus sempervirens L.) auga Šiaurės Irane, Mažojoje Azijoje. Gamtoje pasiekia 25-30 m aukštį, lajos skersmuo 2-3 m. Žievė pilkai ruda, negiliai vagota. Pirmos eilės šakos auga smailiu kampu ir beveik prisigludusios prie stiebo. Smulkios šakelės išsidėsčiusios vienoje plokštumoje. Žvyniški spygliai prigludę prie ūglių. Jie tamsiai arba šviesiai žali, kartais su melsvu atspalviu. Kankorėžiai apskriti, stambūs, iki 3 cm skersmens, pilki ar pilkšvai rudi, blizgantys. Plačiausiai auginamas piramidinis kiparisas ( C. sempervirens var. pyramidalis ), kurio laja piramidės formos, šakos prigludusios prie stiebo. Įvairių veislių augalai skiriasi vainiko forma ir spyglių spalva.
Kaliforninis kiparisas ( Cupressus macrocarpa Hartw. ex Gordon) kilęs iš Kalifornijos. Užauga iki 20-25 metrų aukščio. Laja kolonos formos, plokščia viršūne. Žievė rausvai rusva ar pilka, stora, vagota. Spygliai ryškiai žali, mėsingi, aštrūs, maloniai kvepia citrina.
Arizoninis kiparisas ( Cupressus arizonica Greene) paplitęs pietiniuose JAV rajonuose, Meksikoje. Sėkmingai auginamas Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje. Užauga iki 25 m aukščio, laja plačiai kiaušiniška, tanki.
Meksikinis kiparisas ( Cupressus lusitanica Mill.) panašus į arizoninį. Tėvynė – kalnuoti Meksikos ir Gvatemalos miškai. Stambūs medžiai iki 30 m, tankia, plačiai kūgiška laja, rausvai ruda, suskeldėjusia, juostelėmis besilupančia žieve. Jau jaunas medelis suformuoja plačią lają. Spygliai tamsiai melsvai žali, dygūs. Prieš 300 metų introdukuotas į Portugaliją ir dėl savo grožio paplito Europoje ir beveik visuose žemynuose. Tai dažniausiai auginami kiparisai Kaukaze. Jiems reikia daugiau drėgmės negu visžaliems kiparisams.

Cupressus corneyana Carr ypatingai grakštus vidutinio dydžio medis su siaurai piramidine laja. Pagrindinės šakos kylančios, o jauni ūgliai ilgi, ploni ir nusvirę. Kaitrioje saulėje šakelės įgauna melsvą atspalvį – tai suteikia medžiui ypatingo žavesio.

Kiparisai yra šviesamėgiai. Vasarą juos geriausiai laikyti ne kambaryje, bet lauke (balkone, terasoje, sode), saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo. Pakenčia nedideles šalnas. Rudenį ir žiemą laikoma šviesiai ir šaltai ( 5-15o C), oro drėgmė turėtų būti ne mažesnė kaip 50 proc. Augalai ištveria ir aukštesnę temperatūrą, bet tuomet būtina gerai apšviesti ir laistyti. Dirva visada turi būti drėgna. Žiemą laistoma saikingai, retkarčiais nupurškiama vandeniu (nelygu kambario temperatūra). Pavasarį ir vasarą svarbu gausiai laistyti. Kiparisai nebijo nei trumpų sausrų, nei perliejimo. Laistyti galima vandentiekio vandeniu.

Nuo kovo iki rugsėjo kas 2 savaitės tręšiama mineralinėmis arba organinėmis trąšomis. Žiemą, jei laikote šiltai, tręšiama kartą per mėnesį. Persodinama kas 2-3 metai, kovo mėn., į velėninės, lapinės ir durpinės (1:1:1) žemės mišinį. Svarbu nepasodinti per giliai, nes užpylus šaknies kaklelį augalas gali žūti. Jeigu augalas labai didelis, ir jį sunku persodinti, galima pakeisti tik viršutinį žemių sluoksnį.

Kiparisai dauginami viršūniniais auginiais ir sėklomis. Auginiai įsišaknija sunkiai, todėl geriausiai sėti. Sėjinukai geriau prisitaiko prie aplinkos sąlygų ir žiemą neblogai auga net šiltuose kambariuose.

Jeigu kiparisui žiemą per šilta, pradeda kristi spygliai, gali atsirasti voratinklinių erkučių, skydamarių. Šį augalą galima karpyti, suformuoti medelį aukštu kamienu, bonsą ar išradingai iškarpyti vainiką. Vasarą ypač tinka balkonams, terasoms, lauko kavinėms apželdinti. Galima puošti kaip kalėdinę eglutę.

Juka

Jukos ( Yucca L.) – agavinių ( Agavaceae ) šeimos augalai, savaime auga Meksikoje, Vidurio ir Šiaurės Amerikoje. Gentyje yra apie 40 rūšių jukų. Tai iki 4-6 m aukščio augalai su stiebu arba be jo. Lapai statūs, kalavijo formos, linijiški ar lancetiški, kieti, 25-100 cm ilgio ir 1-8 cm pločio, su aštriu dygliuku; pakraščiai smulkiai dantyti, tamsiai žali. Lapų skrotelės auga kuokštais. Žiedynas sudėtinis, stačios šluotelės formos, 1-2,5 m ilgio. Žiedeliai varpelio formos, balti arba gelsvai balti, iki 8 cm ilgio.

Jukos – lapiniai augalai, žydi retai, dažniausiai tik oranžerijose arba žiemos soduose, bet žiedai labai įspūdingi. Geriausiai auga šviesiame ir saulėtame kambaryje, vasarą galima išnešti į terasą. Žiemoja vėsiai (5-10°C), bet neblogai jaučiasi ir šiltame sausame kambaryje. Vasarą lauke reikia laistyti gausiai, kambaryje – saikingai, o žiemą, nelygu šiluma – visai nedaug. Kovo – rugpjūčio mėn. tręšiama kas 3 savaitės lapinėms gėlėms skirtomis trąšomis. Didelių augalų viršūnes galima nupjauti ir padauginti, o stiebus palikti vazone. Nuolat laistomi stiebai šiltame kambaryje greitai atželia, o viršūnės nesunkiai įsišaknija.
Jukos dauginamos auginiais, šaknų ataugomis, kero dalimis ir sėklomis. Auginiai pjaunami nuo viršūninių ūglių, paskui keletą dienų apvytinami (apdžiovinami) ir sodinami į indą su smėliu. Greičiausiai įsišaknija 20°C temperatūroje, kasdien reikia purkšti ir retkarčiais palaistyti. Panašiai dauginamos ir šoninės atžalos.
Senos jukos dauginamos stiebo dalimis. Stiebas nupjaunamas virš šaknies kaklelio ir paguldomas į drėgną smėlį. 20°C šilumoje pumpurai ir šaknys užauga per 1-2 mėnesius. Paskui stiebas supjaustomas į dalis, o įsišakniję gabalėliai persodinami į vazonus. Tinka durpių, priemolio ir smėlio (1:1:2) mišinys arba pirktinis kompostas.

Jeigu žiemą jukoms per šilta arba trūksta šviesos, ima džiūti ir sparčiai kristi apatiniai lapai. Beje, apatiniai jukų lapai po truputį krenta nuolat, tai natūralus procesas.

Namuose dažniausiai auginamos įvairių formų dramblinės, alavijinės, pluoštinės, trumpalapės ir melsvosios jukos.

Dramblinės jukos ( Yucca elephatipes Regel.) – 4-8 m aukščio medeliai storu stiebu. Lapai ilgi, žali, pjūkliškais pakraščiais, 60-100 cm ir 5-8 cm pločio. Viršutiniai lapai krypsta į viršų, apatiniai – žemyn. Žiedynas šluotelės formos, iki 90 cm ilgio, žiedeliai – 6-8 cm ilgio, balti, varpelio formos. Dramblinės jukos natūraliai auga aukštai kalnuose.

Alavijinės jukos ( Yucca aloifolia L.) užauga iki 4-6 m. Lapai ilgi (30-45 cm ir 2,5-3 cm pločio), tamsiai žali, baltu pakraščiu ir rudai raudonu dygliuku. Žiedynas trumpas (30-60 cm ilgio), rombiškos šluotelės formos, žiedeliai balti, varpelio formos. Natūraliai auga ant sausų kalvų, smėlingose dirvose, tarp krūmų. Labai gražios ‘Variegata’ formos jukos. Jos panašios į dramblines jukas, bet lapai pilkai dryžuoti.

Pluoštinės jukos ( Yucca filamentosa L.) be stiebo. Lapai siauri, 30-50 cm ilgio ir 2-2,5 cm pločio, melsvai pilki arba tamsiai žali. Lapų pakraščiai apaugę plaušėtais siūlais. Žiedynas – šluotelė, žiedeliai varpelio formos, balti. Iš lapų plaušo vejamos virvės. Auga pakrančių lygumose nuo Floridos iki Misisipės.

Trumpalapės jukos ( Yucca brevifolia Engelm.) – 4-9 m aukščio medžiai viršūnėje tankiai suaugusiomis lapų skrotelėmis. Lapai tvirti, kieti, trumpi, 15-30 cm ilgio ir 0,6-1,5 cm pločio, platesni ties pagrindu, viršūnėje – rudas dygliukas. Lapai šviesiai žaliu pakraščiu, aštriai dantyti. Žiedynas trumpas, tankus, baltas, žiedeliai varpelio formos. Auga sausose, atvirose vietose.

Melsvosios jukos ( Yucca glauca Nutt.) – trumpu stiebu. Lapai tankiose skrotelėse, tiesūs arba nulinkę žemyn, 60-90 cm ilgio ir 0,6-1,2 cm pločio, pilkai žali arba melsvi. Lapų pakraščiai apaugę baltais plaušėtais siūlais. Žiedynas 1-2 m aukščio, žydi gausiai. Žiedeliai varpelio formos, baltai žali.

Jukas retai puola kenkėjai ir ligos. Labiausiai nukenčia nuo perlaistymo ir stovinčio vandens – tuomet ima vysti ir gelsti daug lapų, nes pūva šaknys.
Kartais jukas užpuola miltuotieji skydamariai arba skydamariai. Jie nuvalomi denatūrate ar degtinėje suvilgytu minkštu skudurėliu, paskui juka nuplaunama švariu vandeniu ir, jeigu reikia, nupurškiama insekticidais.

Agava

Agavos (Agave L.) – agavinių šeimos augalai, sukulentai. Gentyje yra per 300 rūšių. Savaime auga drėgnuose subtropikuose Rytinėje Meksikoje, JAV, Centrinėje Amerikoje, Pietų Amerikos šiaurėje, Karibų jūros salose. Net pavadinimą Meksika gavo dėl agavų, nes senąja actekų kalba reiškia “agavos vietą”. Iš čia jos paplito visame pasaulyje – Afrikoje, Indijoje, Australijoje. Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze auginamos soduose, o Lietuvoje – kambariuose, oranžerijose, žiemos soduose.

Plantacijose joms žydėti neleidžiama, o lapų skrotelėje užaugęs jaunas pumpuras išpjaunamas. Į susidariusią duobutę sunkiasi saldžios sultys, kurios ispaniškai vadinamos akvamiel – “medaus vanduo”. Sultys sunkiasi 8-10 mėn., kol lapai nudžiūva. Taip iš vieno augalo gaunama iki 1000 l sulčių, jos rauginamos ir gaminamas svaigusis gėrimas “pulkė”. Iš lapų, šaknų ir stiebų varomas spiritas. Meksikiečiai valgo apkeptus agavų stiebus, taip pat žalią arba virtą rūgštoką lapų minkštimą. Agavų dyglius jie naudoja kaip ylas, vinis ir segtukus. Iš pluošto gaminamas tvirtas špagatas, virvės, lynai, tinklai, krepšiai. Jis labai tinka lasams, lapų minkštimas – muilui gaminti. Išdžiovintais lapais dengiami stogai, tveriamos tvoros.

Agavos – stambūs žoliniai augalai, kurių stiebai trumpi arba visai neišsivystę. Lapai pilkai žali, 1-2,5 m ilgio, sultingi, standūs, dygliuoti, skrotelėje. Agavos neteisingai vadinamos šimtamečiais augalais, nes iš tikrųjų tėvynėje žydi sulaukusios 8-12, o namuose (oranžerijose, žiemos soduose) – 20-30 metų (kitais duomenimis – 10-20 m.). Po žydėjimo antžeminė dalis per metus sunyksta, o paskui vėl atauga iš šakniastiebių.

Žydi tik kartą gyvenime (tai monokarpiniai augalai). Iš didelių mėsingų pamatinių lapų skrotelės užauga 8-12 m aukščio žiedynkotis. Žiedai stambūs, 7-9 cm, balti arba gelsvi, sutelkti į žiedyną (būna 3-5 tūkstančiai žiedų). Paskui subręsta juodos plokščios sėklos, o žiedynkočio pažastyse susiformuoja maži augalėliai, kurie nukritę į žemę įsišaknija.

Kuo indas didesnis, tuo augalai greičiau auga ir būna gražesni. Agavos mėgsta saulėtą vietą, joms tinka pietinės palangės. Vasarą po šalnų geriausia išnešti į lauką, o rudenį prieš šalnas vėl įnešti į vidų. Agavos laistomos saikingai, tręšiama nedaug. Žiemą agavoms ramybės periodas, laikoma šviesiai ir vėsiai, ir beveik nelaistoma. Tinkamiausia temperatūra žiemą – 6-8°C (mažiausiai 5 °C). Jeigu agavos auginamos namuose su centriniu šildymu, žiemą laistoma tiek, kad žemė neperdžiūtų ir nepradėtų raukšlėtis lapai. Dauginama sėklomis ir atžalomis, kurios atskiriamos nuo senojo augalo. Tinka velėninės, lapinės žemės ir smėlio (1:1:0,5) mišinys.

Labiausiai paplitusios amerikinės agavos ( Agave americana L.) ir jų veislės baltai ir geltonai dryžuotais lapais. `Marginata` – mažesnė, su grakščiai išlinkusiais lapais, geltona ir baltai juosta pakraščiuose, `Mediopicta` agavų lapai su geltona juosta viduryje, `Striata` – lapai pilkai žali su geltonai ir balta juosta viduryje.

Amerikinės agavos kilusios iš Meksikos drėgnųjų subtropikų. Tai labai stambūs ir ištvermingi augalai, užaugina 30 apie 1-2 m ilgio ir 10-25 cm pločio lapų. Jie tamsiai žali, su pilku vaškiniu apnašu ir aštriais tamsiai rudais dygliais kraštuose. Žiedynkotis 5-12 m aukščio, viršūnėje išsišakoja. Žiedynas — šluotelė, kurioje būna iki 3-5 tūkst. žiedų. Žiedai 7-9 cm ilgio, žalsvai geltoni. Rudenį ir žiemą amerikinės agavos laikomos vėsiai, 6-8°C šilumoje.
Kambariuose geriau auginti mažesnių rūšių,agavas, kurios neužima daug vietos, bet mėgsta šilumą.

Plaušuotosios agavos ( Agave filifera ) auga Centrinėje Meksikoje. Išaugina 30-50 cm aukščio ir 70 cm pločio rutulišką lapų skrotelę. Lapai siauri, 30 cm ilgio ir 2-3 cm pločio, kieti, su dygliu viršūnėje. Jie blyškiai žali, su 2-3 baltomis siūliškomis linijomis. Žydi gelsvai žaliais žiedais.

Glaustosios agavos ( A. stricta ) auga pietrytinėje Meksikoje. Sudaro beveik rutulio formos skrotelę iš daug glaustų tiesių lapų. Lapai linijiški, ploni, siauri, 25-30 cm ilgio, kieti ir žali. Žiedynkotis 1-2 m ilgio, žydi vasarą 2 cm dydžio rožiniais žiedais.

Karalienės Viktorijos agavos ( A. victoria – reginae ) auga Šiaurės ir Vakarų Meksikos akmenuotuose šlaituose, 700-800 m aukštyje. Sudaro iki 50 cm aukščio skroteles. Lapai tamsiai žali, su baltomis juostomis. Jie 10-25 cm ilgio ir 3-5 cm pločio, kieti, su dantytu kraštu ir tamsiai rudu dygliu viršūnėje. Žydi vasarą kremiškai baltais žiedais.

Smulkiažiedės agavos ( A. parviflora ) auga Pietų Arizonoje (JAV), Šiaurės Meksikoje. Jos 15 cm aukščio, 50 cm skersmens. Lapai tamsiai žali, su baltomis juostomis ir baltais plonais siūlais pakraštyje, o lapo viršūnėje yra rudas kietas dyglys. Žydi vasarą geltonais 1,5 cm dydžio žiedais.

Siauralapės agavos ( A. attenuata ) auga Meksikos kalnų šlaituose. Jų stiebas 2 m aukščio ir 10 cm pločio, su orinėmis šaknimis apačioje. Lapai pailgai elipsiški, lygiakraščiai, 70-90 cm ilgio, 25 cm pločio, ploni, minkšti, ryškiai žali, su pilku atspalviu, sutelkti į didelę skrotelę stiebo viršūnėje. Žydi žalsvai baltais žiedais.

Kinrožė

Namuose auginamos kinrožės ( Hibiscus rosa-sinensis L.) ilgaamžės. Tai gausiai šakoti krūmai tamsiai žaliais blizgančiais lapais. Žydi nuo balandžio iki spalio didžiuliais raudonais piltuvėlio formos žiedais. Išvesta daug veislių kinrožių baltais, rausvais, geltonais, kreminiais ar net dvispalviais žiedais. Nors vienas žiedas žydi tik dieną, juos greitai pakeičia nauji. Kinrožė labai jautri aplinkos pokyčiams – perstatyta į kitą vietą, pasikeitus šviesos krypčiai arba intensyvumui, taip pat oro drėgmei, protestuoja numesdama lapus ir žiedpumpurius.

`Mist` veislės kinrožės žydi geltonai oranžiniais žiedais. `Alba` žiedai balti, `Royal Yellow` – didžiuliai geltoni, `Scarlet Giant` – ryškiai raudoni, `Lateritia` – geltoni su raudonu vidurėliu. ‘Cooperi‘ kinrožė žydi nedideliais purpuriniais žiedais. Jos labai gražūs baltai ir margai dėmėti lapai dantytu pakraščiu.

Kinrožėms nereikia ypatingos priežiūros. Žemė vazone turi būti nuolat drėgna, bet neužmirkusi. Perdžiūvęs augalas numeta lapus ir pumpurus. Vasarąkeletą kartų per savaitę nupurškiama vandeniu. Tinkamiausia temperatūra vasarą – iki 25oC, rudenį ir žiemą – apie 16oC (trumpai ištveria ir 10oC). Nepakenčia temperatūros svyravimų, geriausia, kai namuose visus metus 20oC šilumos.

Augalas labai mėgsta saulę, todėl laikomas šviesiai. Tamsiose patalpose auga neblogai, bet nežydi. Vasarą galima išnešti į lauką, bet reikia saugoti nuo vėjo ir lietaus. Nuo lietaus paruduoja žiedai ir nubyra pumpurai, todėl lietingą vasarą geriau laikyti kambaryje. Į namus kinrožė pernešama, kai lauke naktys atvėsta iki 10oC, nes nuo šalto oro nukrinta žiedpumpuriai. Ramybės laikotarpis – nuo lapkričio iki sausio, tuomet svarbu saikingai laistyti ir netręšti. Vasarį kinrožę rekomenduojama išgenėti, kad formuotųsi gražus vainikas.
Jauni augalai persodinami kasmet kovo-balandžio mėn., senesni – kas 2-3 metai. Persodinama į lengvą žemę. Tinka lapinė arba durpinė – kompostinė žemė, būtinai su storu drenažo sluoksniu. Vasarą kinrožės tręšiamos kas savaitę, o žiemą (išskyrus ramybės periodą) – kartą per mėnesį.

Labai ištįsusias šakas galima pakirpti ir vasarą. Pagrindiniai ūgliai patrumpinami per pusę arba trečdaliu. Kai sprogsta pumpurai, ant šakelių formuojasi daug jaunų ūglių. Palikite po 2-3, o kitus nuskabykite.

Dauginama nuo balandžio iki rugpjūčio sumedėjusiais viršūnių auginiais. Jie sodinami į žemės ir stambaus smėlio mišinį, uždengiami polietileno plėvele ir laikomi ne mačiau kaip 21oC šilumoje (geriausiai 25-28oC). Reikia dažnai vėdinti, kad auginiai nesupūtų nuo drėgmės. Įsišaknijusios šakelės sodinamos į 10 cm skersmens vazonėlius.

Kinrožes dažnai puola amarai ir skydamariai, kurie naikinami insekticidais – deciu, fastaku, aktara, fitovermu. Sausame kambaryje kinrožę puola ir voratinklinės erkutės, kurios naikinamos akaricidais. Žiedpumpuriai krinta dėl šalčio, skersvėjo, vandens ir maisto medžiagų pertekliaus arba stygiaus, sauso oro, kai svyruoja kambario temperatūra, trūksta šviesos arba perstačius augalą į kitą vietą. Jeigu kambaryje labai sausa, per mažas vazonas ir trūksta maisto medžiagų, gelsta lapai, o gyslos būna žalios. Lapai gelsta, krinta ir dėl nereguliaraus laistymo. Neperdžiovinkite šaknų! Lapų galai džiūsta, gelsta ir susisuka, kai gauna per daug saulės, ypač vidurdienį.

Medvilnė

Medinilės – melastominių ( Melastomataceae ) šeimos augalai. Šiai šeimai priklauso apie 200 genčių ir apie 4000 rūšių tropinių augalų, paplitusių abiejų pusrutulių tropikuose. Žinoma apie 300 rūšių medinilių, natūraliai augančių Rytų Azijoje, Ramiojo ir Indijos vandenynų salų drėgnuose tropikų miškuose.

Kaip dekoratyvinis augalas oranžerijose ir šiltuose kambariuose dažniausiai auginamos puikiosios medinilės ( Medinilla magnifica Lindl.) iš Filipinų tropinių miškų. Tai viena iš gražiausių kambarinių gėlių labai puošniais, įspūdingais žiedas. Mediniles sunku padauginti, todėl jos brangios, o kad pražystų kambaryje, reikia įdėti nemažai pastangų ir turėti pakankamai patirties.
Puikiosios medinilės visžalės, tėvynėje užauga iki 2 m aukščio. Tai krūmas storomis, keturbriaunėmis, plikomis šakomis. Lapai tamsiai žali, odiški, ryškiomis gyslomis, pailgai kiaušiniški, maždaug 30 cm ilgio ir 10-15 cm pločio. Rausvai raudonos, grakščiai nusvirusios žiedų kekės sudarytos iš mažų pavienių žiedelių, kuriuos dengia dekoratyvūs šviesiai rausvi pažiedlapiai. Tinkamai prižiūrimos medinilės žydi kasmet balandžio-liepos mėn.
Medinilės geriausiai auga šviesioje, bet ne saulėtoje, labai šiltoje (daugiau kaip 20oC) patalpoje, jos jautrios temperatūros svyravimams. Tinka rytų ir šiaurės-vakarų palangės. Vazono negalima sukinėti, nes pasikeičia šviesos kryptis ir medinilės iš karto sureaguoja. Kambarį reikia vėdinti, bet saugoti gėlę nuo skersvėjų. Vasarą į lauką jos geriau nen

Medinilėms labai svarbus vadinamasis ramybės periodas, kurio metu formuojasi žiediniai pumpurai. Du žiemos mėnesius jas reikia laikyti vėsiau (apie 15-16o C), paskui pernešti į šiltesnę vietą.
Nuo pavasario iki rudens žemė vazonuose turi būti nuolat drėgna, augalus dažnai apipurkškite minkštu kambario temperatūros vandeniu, be to, drėkinkite ir kambario orą. Medinilių negalima laistyti šaltu, kalkingu vandeniu! Per žiemos ramybės periodą laistoma retai, tarp laistymų žemės paviršius turi apdžiūti. Pasirodžius pumpurams pradėkite laistyti gausiai ir perkelkite augalą į šiltesnę vietą. Žydinčią medinilę galima įstatyti į padėklą su vandeniu. Jeigu oras per drėgnas, lapus gali užpulti tripsai, o jeigu per sausas, lapai sukasi.

Tręšiama kas savaitę nuo kovo iki rugsėjo, žiemą tręšti nereikia.
Medinilės gali užaugti aukštos, jos ištįsta, todėl peržydėjusių augalų šakelės trečdaliu patrumpinamos, kad šakotųsi ir nenupliktų. Senus augalus galima genėti stipriau, bet reikia persodinti į mažesnius vazonus.
Netinkamai prižiūrimos medinilės augina sveikus lapus, bet nežydi arba žydi prastai.
Namuose medinilių sunku pasidauginti. Dauginama sausio-gegužės mėn. pusiau sumedėjusiais viršūniniais auginiais su 2-3 tarpubambliais. Juos galima pamirkyti augimą skatinančiuose preparatuose. Auginiai sodinami į dauginimo dėžutes su smėliu ir laikomi 26-30o C temperatūroje. Medinilės labai jautrios temperatūros ir oro drėgmės svyravimams. Tinkamai prižiūrimi auginiai įsišaknija per 30-35 dienas ir persodinami po vieną į 9 cm skersmens vazonėlius. Tinka lapinės, kompostinės, durpinės, lengvos velėninės žemės ir smėlio mišinys (2:1:1:1:1). Paaugę stiebai patrumpinami, kad pradėtų šakotis. Vasarą jaunus augalus gausiai laistykite, saugokite nuo tiesioginės saulės ir kas 2 savaites patręškite. Kitų metų pavasarį medinilės vėl persodinamos, tik šį kartą į žemių mišinį reikia įdėti dvigubai daugiau kompostinės žemės ir įrengti gerą drenažą. Jauni augalai persodinami kasmet, suaugę – kas 2-3 metai. Mediniles galima dauginti ir sėklomis, bet kambariuose jos subręsta retai. Sėjama vasario-kovo mėn. (ką tik prinokusias) į lapinės žemės ir smėlio mišinį.

Oranžerijose ir kambariuose kartais auginamos ir kitų rūšių medinilės – Medinilla teysmannii , Medinilla venosa .

Tėvynėje kai kurios medinilės naudojamos liaudies medicinoje. Pavyzdžiui, Indonezijos pusiasalyje auganti Medinilla macrocarpa vartojama kaip priešnuodis.

Leave a Comment