Augalų vaisių ir sėklų prisitaikymas prie anemochorijos

Įvadas

Kad augalai galėtų plisti, jų sėkloms reikia paplisti kuo didesniu atstumu nuo tos vietos, kur auga motininis augalas. Augalai turi įvairių darinių, padedančių sėkloms išplisti. Dobilo, dagišiaus, varnalėšos kabliukai ir dygliukai prikimba prie žinduolių kailio arba žmonių drabužių. Paukščiai ir žinduoliai maitinasi vaisiais, kuriuos praryja su sėklomis, šios praeina virškinamuoju traktu ir pasalinamos su išmatomis toli nuo motininio augalo. Voverės ir kiti gyvūnai renka sėklas ir vaisius, juos užkasa atsargoms toli nuo tos vietos , kur juos surinko. Taigi aptarsime vieną išš būdų kaip sėklos ir vaisiai prisitaikę daugintis vėjo pagalba.

Terminai ir jų apibrėžtys

Sėkla – nuo aplinkos poveikio apsaugotas ir maisto medžiagų turintis darinys, kuriame yra gemalas (jaunas sporofitas). Maisto medžiagos yra jauno sporofito mitybos šaltinis pirmaisiais jo gyvenimo metais.

Vaisius – iš gaubtasėklių žiedo išaugęs sėklas gaubiantis audinys.

Vėjo išnešiojami vaisiai ir turi įvairius plaukelių kuokštus, vadinamus skristukais.Kitų augalų vaisiai su sparneliais. Toks sėklų ir vaisių prisitaikymas vadinamas anemochorija.

Reljefas – tai žemės paviršiaus formų visuma: kalnai, žemumos, aukštumos, plokščiakalniai, kalvos, slėniai, daubos, griovos ir t.t.

Klimatas &##8211; būdingų ir kasmet pasikartojančių toje pat vietoje tam tikrų orų visuma. Nuo jo priklauso beveik visi gamtos komponentai: požeminių ir paviršinių vandenų režimas, augalų ir gyvūnų pasiskirstymas ir kt. Klimatą formuoja trys pagrindiniai procesai: šilumos apykaita, drėgmės apykaita ir bendroji at

tmosferos cirkuliacija.

Vėjas – tai gulsčia oro srovė.

Daugelį sėklų išplatina vėjas. Plaukeliai, skristukai ir sparneliai yra pritaikyti tokiam sėklų platinimo būdui. Gegužraibių sėklos yra tokios mažos ir lengvos, kad vėjas jas išnešioja ir be specialiu priedėlių. Kiek sunkesnius kiaulpienės vaisius išplatina skristukai – mažučiai „parašiutai“. Sparnuotas dvisėklis klevo vaisius gali būti nunešamas net už 10 km nuo motininio augalo. Paprastosios sprigės vaisiai nokdami pučiasi. Kai jie galiausiai sprogsta, sėklos tiesiog išsviedžiamos į išorę. Klevų sėklos turi sparnelius. Kai vaisius jau prinoksta ir atsiskiria nuo motininio augalo, tada krisdamas vaisius pagauna oro gūsį ir savo sparnelių pagalba nuskrenda tolyn. Taip pat ir pienių „parašiutai“ labai lengvai skrieja. Jos vaisiai prinoksta gegužės-birželio mėn. ir kiekvieną vasarą esame tai matę ir net skynę pienes ir iš jų darėme vaainikus.

Paprastoji kiaulpienė priklauso graižažiedžių Composite Giseke arba kitaip astrinių Asteraceae Dum. šeimai. Šios šeimos augalų atstovai kurių sėklas ir vaisius išnešioja vėjas:

Karčioji šiušelė – Erigoner acer L.:

Lukštavaisiai cilindriški ar kiek placentiški, iš šonų truputį suploti, viršūnėje su skristuku, sudaryti iš 2 eilių baltų plaukelių. Išorinės eilės plaukeliai labai trumpi, vidinės – ilgi, 3,5–7,0 mm storio. 1000 vaisių sveria 0,03 gramo.

Dirvinė pūkūnė – Filago arvensis L.:

Lukštavaisiai cilindriški arba kiaušiniški, iš šonų truputį suploti, viršūnėje siaurėja, su lengvai nukrintančiu, baltu skristuku, sudarytu iš 12-14, vienoje eilėje išdėstytų, ilgų, dantytų pl

laukelių. Plaukeliai 4-5 kartus ilgesni už pačius lukštavaisius. Dirvinės pūkūnės lukštavaisiai paprastai lygūs, matiniai, nuberti blizgančiais riebaliniais taškeliais, žaliai pilki. Skristukas baltos spalvos. Lukštavaisiai 0,5-1,0 mm ilgio, 0,2-,03 mm pločio ir storio. 1000 vaisių paprastai sveria 0,02 gramo.

Pelkinis pūkelis – Gnaphalium uliginosum L.:

Lukštavaisiai ovališki ar cilindriški, iš galų siauresni, iš šonų truputį suploti, briaunoti, viršūnėje su žiediniu apvadėliu ir greitai nukrintančiu 1,5-1,8 mm ilgio skristuku, sudarytu iš 10 atskirų, viena eile išdėstytų, plonų, kartais dantytų, sidabriškai blizgančių, greitai nulūžtančių plaukelių. Skristuko viduryje yra trumpas spenelis. Lukštavaisiai išilgai raukšlėti, apaugę trumpais, retais plaukeliais, neblizga, žalsvai pilki, geltoni ar šviesiai rudi, 0,5-0,8 mm ilgio, 0,1-0,2 mm pločio ir storio. 1000 vaisių sveria 0,007-0,02 gramo. Vienas augalas išaugina 100-7000 sėklų.

Kanadinė koniza – Conyza canadensis (L.) Cronquist :

Lukštvaisiai atvirkščiai kiaušiniški, truputį suploti, prie pagrindo siaurėjantys. Viršūnėje jie su nenukrintančiu, beveik tokio pat ilgio kaip ir patys lukštavaisiai skristuku, sudarytu iš 20–22 vienodo ilgio, pjūkliškų, baltų, vienoje eilėje išsidėsčiusių plaukelių. Lukštavaisiai apaugę trumpais, retais, į viršų nukreiptais, šviesiais geltonais plaukeliais, tamsiai rudu gemalu, persišviečiančiu per ploną apyvaiį, 0,9–1,5 mm ilgio, 0,2-0,5 mm pločio, 0,2 mm storio. 1000 vaisių sveria 0,02 gramo. Vienas augalas užaugina 1000 000-2000 000 sėklų.

Paprastasis debesynas – Inula britannica L.:

Lukštavaisiai cilindriški, prie pagrindo siaurėjantys, iš šonų suploti, viršūnėje su nenukrintančiu skristuku, sudaryti iš 15-16 viena eile išdėstytų, apie 5 mm ilgio, dantytų plaukelių. Lukštavaisiai išilgai briaunoti(briaunelių būna iki 10

0), apaugę trumpais, retais, prigludusiais plaukeliais, neblizga, viršūnėje kartais su mažomis liaukelėmis, šviesiai rudi, 1,2-2,0 mm ilgio, 0,2-0,8 mm pločio ir storio. Plaukeliai ir skristukas balti, gelsvi.

Paprastoji muskrėslė – Pulicaria vulgaris Gaertn.:

Lukštavaisiai cilindriški, išilgai briaunoti, viršūnėje su lengvai nukrintančiu dvieiliu skristuku. Išorinę skristuko eilę sudaro apie 0,3 mm ilgio, šeriški, prie pagrindo suaugę žvyneliai, vidinę eilę -6-12 iki 5 mm ilgio, dantytų plaukelių. Lukštavaisiai briaunoti, apaugę retokais, balsvais į viršų nukreiptais, sidabriškai baltais plaukeliais, pilki ar rudi, 1,2-2,2 mm ilgio, 0,3-0,8 mm pločio ir storio. 1000 lukštavaisių sveria 1 gramą.

Pievinė žilė – Senecio jacobaea L.:

Lukštavaisiai cilindriški, kiek išlenkti, išilgai briaunoti, viršūnės link platėjantys, o pačioje viršūnėje centre su liemenėlio liekana. Saitavietė apsupta apskritu apvadėliu. Kraštiniai lukštavaisiai pilki, su lengvai nukrintančiu baltu skristuku, viduriniai – apaugę retais, geltonais plaukeliais. Lukštavaisiai rudai pilki, su rudomis juostelėmis tarp skiauterėlių, 1,5-3,0 mm ilgio, 0,3-0,6 mm pločio ir storio. 1000 lukštavaisių sveria 0,2-0,3 gramo. Vienas augalas užaugina apie 2100 greitai dygstančių sėklų.

Paprastoji kiaulpienė – Taraxacum officinale L.:

Lukštavaisiai pailgi, pleištiški ar kiek suploti, keturkampiški, prie saitavietės siauresni, su 12-15 suapvalėjusių skiauterėlių išilgai. Apatinėje dalyje skiauterėlės su nedideliais iškilimais, besibaigiančiais į viršų nukreiptais danteliais, viršutinėje dalyje skiauterėlės su žvaigždiškomis išaugomis. Pati lukštavaisio viršūnė baigiasi 2-3 ar net ir daugiau kartų ilgesniu už patį lukštavaisį, kiek praplatėjusia viršūne liemenėliu. Skristukas baltas, susideda iš į įvairias puses išsiskaidžiusių plaukelių, lengvai nu

ulūžtantis, todėl prie lukštavaisių jo dažniausiai nėra. Saitavietė beveik nepastebima. Lukštavaisiai nelygūs, raukšlėti, matiniai, geltoni ar pilkai žali, 3,0-4,0 mm ilgio, 0,9-1,5 mm pločio, 0,4-1,0 mm storio. 1000 lukštavaisių sveria 0,5-0,8 gramo. Žydi balandžio – gegužės mėn., vaisiai paprastai subręsta gegužės – birželio mėn. Kartais paprastoji kiaulpienė pakartotinai žydi rugsėjo – spalio ar net ir lapkričio mėn.

Šeima. Vėdryniniai – Ranunculaceae Juss.

Mažoji strugena – Myosurus minimus L.:

Riešutėliai triskiaučiai, keturkampiai, išsidėstę ant ištįsusio, 20-25 mm ilgio žiedsosčio, iš šonų suploti, nelygiu paviršiumi, truputį blizgantys. Dvi šoninės jų briaunelės banguotos, platesnės ir prie saitavietės sueina į smailų kampą, trečioji briaunelė siaura. Vaisių viršūnėje yra mažas, tiesus, tamsiai rudas snapelis – liemenėlio liekana. Vaisiai skerspjūvyje trikampiški, pailga, siauroka saitavietė, šviesiai ar tamsiai rudos spalvos šonais, galuose kiek šviesesni, balsvi. Riešutėliai 1,0-1,8 mm ilgio, 0,8-1,0 mm pločio, 0,2-0,5 mm storio.1000 riešutėlių sveria iki 0,1 gramo. Sėklos ovališkos, iš šonų suplotos, kraštuose su nedideliu apvadėliu , nelygiu paviršiumi, išilgai vagotos, blizgančios, nuo šviesiai geltonos iki rudos spalvos, 0,7-0,8 mm ilgio, 0,3-0,4 mm pločio, 0,2 mm storio. Žydi balandžio – gegužės mėn., vaisiai subręsta birželio – rugpjūčio mėn.

Šeima. Kryžmažiedžiai – Cruciferae Juss. (Brassicaceae Burnett)

Pavasarinė ankstyvė – Erophila Veraa (L.) Bess.:

Ankštarėlės elipsiškos ar ovališkos, 5-10 mm ilgio, 1,7-3,3 mm pločio, iš šonų suplotos, pilkos, labai trumpu liemenėliu, su Daugėlių dviem eilėmis išdėstytų sėklų. Sėklos ovališkos, truputį suplotos, nelygiu, kauburiuotu, matiniu paviršiumi. Gemalinė šaknelė beveik okio pat ilgio kaip ir sėklaskiltės, truputį lenkta. Ją iš abiejų sėklos pusių nuo sėklaskilčių skiria nedidelė vagelė. Sėklos gelsvai rudos, tik prie saitavietės tamsesnės, 0,2-0,5 mm ilgio, 0,2-0,3 mm pločio, 0,1-0,3 mm storio. 1000 sėklų sveria 0,02 gramo.

Šeima. Erškėtiniai – Rosaceae Juss.

Paprastasis arunkas – Aruncus vulgaris Raf.:

Lapavaisiai pilki, atsidarantys per pilvelio siūlę, 2,5-2,9 mm ilgio, 0,8-1,1 mm pločio. Sėklos linijiškos, placentiškos, kartais truputį išlenktos, su siauru apvadėliu, nelygiu, raukšlėtu, truputį blizgančiu paviršiumi, raudonai rudos, 2,0-2,6 mm ilgio, 0,5-0,7 mm pločio, 0,3-0,5 mm storio. Žydi liepos – rugpjūčio mėn., vaisiai subręsta rugsėjo mėn.

Šeima. Vienaskilčiai – Liliopsida (Monocotyledoneae)

Plačialapis vėdrynas – Typha latifolia L.:

Šeima. Varpiniai (Migliniai) – Gramineae Juss. (Poaceae Barnhart)
Smiltyninis lendrūnas – Calamagrostis epigeios (L.) Roth:

Varputės vienažiedės. Vaisius – žvynagrūdis su liekančiais žiedažvyniais. Varputės ašis prie apatinio žiedažvynio pagrindo apaugusi ilgais, du ar net daugiau kartų ilgesniais už žiedažvynius plaukeliais. Žiedažvyniai minkšti, plėviniai, persišviečiantys. Apatinis žiedažvynis trigyslis, plėvinis, su tiesiu, ilgu, truputį ilgesniu už patį žiedažvynį akuotu, išaugusiu iš nugarėlės ties pat žiedažvynio viduriu. Apatinė žiedažvynio viršutinė dalis apaugusi trumpais spygliukais. Tokiais pat spygliukais taip pat ir apaugęs ir akuotas. Žvynagrūdis be stagarėlio. Žiedažvyniai ploni, persišviečiantys, blizgantys, pilki, gelsvai pilki; palukėliai kiek šviesesni. Žvynagrūdžiai 1,2-2,4 mm ilgio, 0,3-0,5 mm pločio, 0,3-0,4 mm storio. Grūdas beveik ovalus, gelsvai rusvas arba gelsvai žalsvas, nelygiu paviršiumi, 1,5 mm ilgio, 0,4 mm pločio ir storio. Žydi birželio mėn., vaisiai subręsta rugpjūčio mėn.

Kamaninis lendrūnas – Calamagrostis neglecta (Ehrh.) Gaertn., Mey et scherb.:

Varputės vienažiedės. Vaisius – žvynagrūdis su liekančiais žiedažvyniais. Apatinis žiedažvynis su tiesiu akuotu, išaugusiu iš jo nugarėlės vidurio. Varputės ašies plaukeliai trumpesni už žvynagrūdį ir kartais tesiekia pusę jo ilgio. Prie žvynagrūdžio pagrindo yra trumpas (1 mm ilgio) plaukeliais apaugęs stagarėlis – tai neišsivysčiusio antrojo varputės žiedo rudimentas. Žvynagrūdžiai pilkai rusvi, 2,0-3,0 mm ilgio, 0,5-0,8 mm pločio ir storio. Žydi birželio mėn., vaisiai subręsta rugpjūčio mėn.

Paprastoji nendrė – Phragmites australis (Cav.) Trin.:

Varputės su 3-7 žiedais. Dažniausiai normaliai išaugę tik apatinis varputės žiedas. Vaisius – žvynagrūdis su likusiais žiedažvyniais. Apatinis žiedažvynis viršūnės link laipsniškai nusmailėjęs ir baigiasi akuotu, trigyslis. Apatinio žiedažvynio žiedai apaugę trumpais, į viršų nukreiptais dangteliais; pagrindas irgi apaugęs labai ilgais, kartais ilgesniais už patį žvynagrūdį plonais plaukeliais. Viršutinis žiedažvynis daug trumpesnis ir plonesnis už apatinį. Žiedažvyniai (be akuoto) 6,1-8,9 mm ilgio, 0,5-0,7 mm pločio, 0,4-0,5 mm storio. Grūdas gelsvai rudas, dideliu gemalu, gerai matomas. Žydi liepos mėn., vaisiai subręsta rugsėjo mėn. Kiekvienas žiedynas užaugina 1000-2000 ir daugiau sėklų. Jos dygsta tik šviesoje ir esant drėgmės pertekliui.

Kiškio ašarėlės – Briza media L.:

Varputės daugiažiedės, su 3-9 žiedais. Vaisius kriauklės formos žvynagrūdis su likusiais žiedažvyniais. Apatinis žiedažvynis labai išgaubtas ir gaubia viršutinį žiedažvynį, plėviniais kraštais, išilgai gyslotas (gyslų daug). Viršutinis žiedažvynis paprastai suaugęs su grūdu, mažesnis už apatinį, tik tokios pat formos, tačiau daug plonesnis ir visas pusiau persišviečiantis, panašus į kriauklę. Pro jį matyti tamsesnis, beveik 2 kartus trumpesnis už žiedažvynius grūdas. Viršutinis žiedažvynis baltas, apatinis – šviesiai gelsvas, kartais žalsvo atspalvio. Stagarėlis labai trumpas (0,1-0,2 mm ilgio), tiesus. Žvynagrūdžiai nelygiu paviršiumi, tuputį raukšlėti, kiek blizga, 2,5-4,4 (vidutiniškai 3,8) mm ilgio, 1,6-2,3
(vidutiniškai 2,0) mm pločio , 1,6-2,1 (vidutiniškai 1,8) mm storio. 1000 žvynagrūdžių sveria apie 0,5-0,7 gramo. Grūdas ovališkas, plokščias, nelygiu paviršiumi, blizgantis, pilkas arba gelsvai rudas, su negiliomis ir nelygiomis vagelėmis išilgai, 1,3-1,5 mm ilgio, 1,0 mm pločio, 0,2-0,3 mm storio, su stambiu, gerai matomu gemalu. Vienas augalas užaugina 200-300 sėklų.

Šiurkščioji dirsė – Bromus squarosus L.:

Varputėse yra po 8-20 žiedų. Vaisius – ovališkas žvynagrūdis. Apatinis žiedažvynis platus, rombiškas, viršūnėje suskilęs į 2 dantelius, su 6-7 ilgio, truputį atsilenkusiu į išorę pusę, kiek susisukusiu akuotu, išaugusiu iš žiedažvynio nugarėlės, kiek žemiau jo viršūnės. Šis žiedažvynis plėviniais, persišviečiančiais, blakstienotais kraštais, ryškia, ypač viršutinėje dalyje vidurinė gysla. Iš abiejų jos pusių eina po 4 ne tokias ryškias gyslas. Viršutinis žiedažvynis siaurokas, plonas, plėvinis, blakstienėlėmis apaugusiais kraštais. Žiedažvyniai pliki, kartais apaugę smulkiais, retais palukėliais, gelsvi. Stagarėlis apie 1 mm ilgio, truputį lenktas, viršutinėje dalyje praplatėjęs, apaugęs trumpais palukėliais. Žvynagrūdžiai 5,0-6,0, kartais net iki 10,0 mm ilgio, 2,5-2,8 mm pločio, 0,8-1,0 mm storio. 1000 žvynagrūdžių sveria 1,8-2,5 gramo. Grūdas ovališkas, suplotas, tamsiai rudas, 4-7 mm ilgio, 1,8-2,0 mm pločio ir 0,2-0,3 mm storio.

Augalai kurių sėklos ir vaisiai platina vėjo pagalba priklauso 6 šeimos, o iš vis Lietuvoje yra 112 šeimų. Galime daryti išvada, kad vėju plintančių vaisių ir sėklų yra labai mažai. Tačiau tai gana geras būdas, nes augalų sėklas nuneša labai toli nuo motininio augalo. Tokiu būdu šie augalai gali paplisti ir ten kur seniau net jie neaugo. Ir taip didinti savo paplitimo įvairovę. Jei sėklą vejas nuneša labai toli, kur jau skiriasi klimatas nuo prieš tai kur augo motininis augalas, tai sėkla dygdama gali įgauti naujų savybių ir net pakeisti savo išvaizdą. Nes kiekvienas augalas yra pritaikęs gyventi prie klimato, reljefo ir kitų veiksnių.

Lietuvos klimatas ir vėjai:
mes žinome, kokie permainingi orai mūsų vidutinių platumų zonoje. Net dvi labai panašios dienos skiriasi viena nuo kitos skirtinga temperatūra, vėjo kryptimi, debesų kiekiu arba kitais meteorologiniais dydžiais bei reiškiniais. Lietuva palyginti silpnų vėjų šalis. Vidutinis metinis vėjo greitis kinta nuo 5,2 – 5,7 m/s pajūryje iki 2,7 – 3,1 m/s pietrytiniuose rajonuose. Vėjo greičiui didžiausią įtaką turi atmosferos cirkuliacija ir fizinės geografinės vietovės sąlygos, ypač jos atvirumas vyraujantiems vėjams. Lietuvoje visais metų laikais stipriausi vėjau pučia pajūryje ir Kuršių nerijoje, o silpniausias pietrytinėje respublikos dalyje. Vėjuočiausias laikotarpis – ruduo ir žiema, tykiausias – pavasario pabaiga – vasaros pradžia.
Matome kad vėjai gan palankūs sėkloms išnešioti. Sėklos gali būt nunešamos tiek į vakarus, tiek į rytus, tiek į šiaurę ir tiek į pietus. Sėkloms didelė galimybė paplisti po visą Lietuvą ar net dar toliau. Jei vejas sėklą nuneša kokį 10 km į pietus ir ta sėkla sėkmingai sudygsta. Tada kitais metais jau suaugęs augalas vėl platina. Ir vėl vėjas sėklą nuneša į pietus. Ir taip po kelių dešimtmečių augalas gali nukeliauti taip toli, kad net nežinosime kur jo gimtinė.

Išvados:
∙ Sėklos kurios prisitaikiusios plisti oru yra didesnė galimybė paplisti toliau nuo motininio augalo.
∙ Kiekviena rūšis augalu turi tam tikru sėklai plisti oru prisitaikiusiu sparnelių ir „parašiutų“.
∙ Dauguma sėklų turi pūkiukus kuriais skrieja oru.
∙ Lietuvoje gan palankūs vėjai sėkloms plisti į bet kurią pasaulio kryptį.

Literatūra:

Augalų anatomija ir morfologija – J. Dagys, Vilnius „Mokslas“ 1985
Biologija – Sylvia S. Mader II knyga
Lietuvos vaisia ir sėklos – A. Grigas, Vilnius „Mokslas“ 1986

Interneto svetainės:

http://www.orai.lt/lt/idomybes
http://www.meteo.lt/klimatas.php
http://www.autoinfa.lt/webdic/

Leave a Comment