Homeopatijos istorija: žymių žmonių likimai
Viena iš ryškiausių ir įspūdingiausių homeopatijos ir medicinos asmenybių – tai homeopatijos pradininkas Samuelis Hanemanas. Jis nugyveno ilgą ir įdomų gyvenimą. Mes norėtume jus supažindinti su keletu jo gyvenimo faktų. Kristianas Fridrichas Samuelis Hanemanas gimė 1755 m. balandžio 10 d. Meisene (Saksonijoje). Tėvas, dirbęs vietos porceliano fabrike, išmokė jį tapybos pradmenų, motina – vokiečių kalbos, istorijos, matematikos. Dvylikos metų S. Hanemanas pradėjo lankyti mokyklą. Šeima buvo neturtinga, todėl tėvas jau buvo beišsiunčiąs sūnų į Leipcigą padėti šaknų prekeiviui, bet pasidavė mokyklos direktoriaus įkalbinėjimams ir atsisakė savo planų. O mokyklos direktorius, įvertinęs retus jaunėlio Hanemano gabumus, įkurdino jį savo namuose ir suteikė galimybę mokytis nemokamai. Laimingai susiklosčius aplinkybėms S. Hanemanas įgijo klasikinį išsilavinimą ir išmoko prancūzų bei anglų kalbų. Dvidešimtmetis S. Hanemanas su 20 talerių kišenėje išvyko į Leipcigo universitetą mokytis medicinos. Pragyvenimui jis buvo priverstas pelnytis pamokomis ir vertinimais. 1777 m. būsimasis gydytojas iš Leipcigo persikėlė į Vieną. Ir vėl pinigų stygius privertė jį apsiimti barono fon Brukentalio namų gydytojo ir bibliotekininko pareigas Hermanštate. 1779 m. rugpjūčio 10 d. jis apgynė disertaciją ,,Apie traukulinių ligų priežastis ir gydymą” ir gavo medicinos daktaro diplomą, leidusį verstis gydytojo praktika. 1781 m., eidamas apskrities gydytojo pareigas Hamerne, netoli Magdeburgo, jis vedė vaistininko dukterį Johaną Kiuchler. Sutuoktiniams gimė keturios dukterys ir sūnus. Nepasitenkinimas tų laikų praktine medicina ir mokslininko sąžiningumas paakino jį persikelti į Leipcigą.Čia 33 metų medicinos daktaras S. Hanemanas nusprendė atsisakyti praktikos ir išlaikyti šeimą iš chemijos, farmacijos darbų bei anglų, prancūzų ir italų kalbomis parašytų medicinos veikalų vertimų. Verčiant straipsnį apie chininmedžio šaknis, S. Hanemanui kilo abejonių dėl autoriaus išvadų apie šio preparato veikimo mechanizmą, ir jis nutarė išmėginti vaistą pats. Būtent tas bandymas ir pakuždėjo S. Hanemanui mintį, kad ,,vaistai gali išgydyti ligas tik dėl savo gebėjimo sukelti tas pačias ligas sveikame organizme ir kad ir vienų, ir kitų reiškinių simptomai turi būti panašūs”.
Įkvėptas netikėtų savo atradimų, S. Hanemanas vėl ėmė gydyti žmones. 1805 m. dienos šviesą išvydo pirmasis jo straipsnis lotynų kalba apie vaistų poveikį, o netrukus pasirodė publikacija vokiečių kalba, kurioje pirmąkart buvo pavartotas žodis ,,Homeopatija”.Drąsųjį reformuotoją tuoj pat smarkiai užsipulta ir imta įžeidinėti, gydytojai ir vaistininkai paskelbė jam karą. S. Hanemanui teko kraustytis iš vienos vietos į kitą. 1810 m. pasaulį išvydo pirmasis ,,Gydymo meno organono” – sisteminio naujojo mokymo dėstymo leidimas. Kitąmet S. Hanemanas antrą kartą išvyko į Leipcigą, vildamasis gauti ten katedrą ir kliniką savo teorijoms išbandyti praktiškai. Bet sumanymas buvo bergždžias. Fakelteto dekanas uždraudė jam praktikuoti ir pareikalavo per nauja išlaikyti egzaminą, kadangi diplomas buvo įgytas kitame universitete. Remiamas savo teorijas šalininkų, S. Hanemanas 1811-1819 m. išleido šešių tomų fundamentinį homeopatijos veikalą ,,Grynasis mokslas apie vaistus”. Jame buvo 62 vaistų tyrimų duomenys. 1820 m. S. Hanemanas buvo pakviestas pas infarkto ištiktą feldmaršalą kunigaikštį Švarcenbergą. Nors homeopatijos pradininkas nutarė, kad feldmaršalo būklė beviltiška, ligoniui buvo nuleistas kraujas ir jis mirė. Vyriausybės nurodymu S. Hanemanui buvo uždrausta gaminti vaistus. S. Hanemaną išgelbėjo hercogas Ferdinandas. 1821 m. jis pakvietė garsųjį gydytoją eiti savo rūmų gydytojo pareigas ir suteikė jam visišką gydytojo veiklos laisvę. Ketene S. Hanemanas turėjo didelę praktiką, čia radosi jo mokinių – tokių, kurių pavardės šiandien puošia visus homeopatijos vadovėlius. Čia jis neteko žmonos, su kuria buvo nugyvenęs santarvėje 43 metus, ir vedė antrą kartą – jauną prancūzaitę Melani d’Ervili Gojė. Jai primygtinai reikalaujant jie išvyko į Paryžių. Paryžius ir Prancūzija įvertino homeopatijos pradininko nuopelnus. Atvykęs į Paryžių S. Hanemanas gavo Jo dydenybės leidimą ,,laisvai skleisti ir taikyti” savo gydymo metodus. Aštuonetą metų jis aktyviai darbavosi, pas jį lankydavosi daug gydytojų ir ligonių, iš čia homeopatija pasklido po visą pasaulį. Jis myrė 1843 m. liepos 2 d., eidamas 89-uosius gyvenimo metus, apsuptas meilės ir pagarbos.
Gydančios piktžolių savybės
Pipirnės
Visame pasaulyje auga apie 150 pipirnių rūšių. Iš 6 Lietuvoje rastų (savaime augančių ir auginamų) maistui vartojamos tik 2 rūšys. Kitos retos arba nevalgomos. Štai paprastosios pipirnės, augančios šiukšlynuose, patvoriuose, griuvėsiuose, skleidžia gana nemalonų kvapą ir anksčiau buvo neblogas ginklas nuo blusų, blakių ir javų kandžių.
Sėjamos pipirnės
Tai vienmetis, neaukštas augalėlis, turintis plunksniškai karpytus arba skiautėtus pamatinius ir ištisinius, linijiškus viršutinius lapus. Žiedelia, kaip ir daugumos bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos augalų, nedidukai, balti arba rožiniai, susitelkę į kekes. Sėklos mažos, truputį suplotos, gelsvai rudos, beveik lygiu paviršiumi. Šie augalai kilę iš Irano, o kaip prieskoniniai plačiai auginami Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose, kur taikliai rusiškai vadinami ,,kress – salat”. Pipirnės populiarios ir dėl to, kad yra labai nereiklios dirvai. Sėti galima labai anksti pavasarį, o norint nuolat turėti šviežių, jaunų augalėlių – sėjami kas 2 – 3 savaitės. Maždaug per savaitę pipirnės sudygsta, o dar po savaitės jau galima vartoti maistui visą antžeminę augalų dalį.
Maistingosios pipirnių savybės
Antžeminėje pipirnių dalyje yra daug kalcio, fosforo, jodo, geležies, B grupės ir C vitaminų, karotino. Lapuose yra ir eterinio garstyčių aliejaus. Todėl sėjaaamosios pipirnės turi aštroką skonį ir gana stiprų kvapą, tad patartina vartoti maistui kaip prieskonį su kitais salotiniais augalais, dėti į daržovių mišraines. Susmulkinta pipirnė beriama ant įvairių valgių, ypač mišrainių, sumuštinių. Kaukaziečiai neretai vatoja vien tik pipirnių salotas, tačiau jos būna labai aštraus skonio.
Pipirnės vartojamos ir medicinoje
Liaudies medicinoje sėjamosios pipirnės vertinamos kaip priemonė nuo skorbuto, karštinės, vartojamos ,,kraujui valyti”. Salotos su pipirnėmis pravartu valgyti sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, jos tinka apetitui ir virškinimui gerinti, arteriniam spaudimui mažinti, kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė. Grūstų sausų sėklų ir žolės tepalas su sviestu vartojamas sergant niežais, pūliuojančioms žaizdoms gydyti, o sėklos – vietoje gysločių.
Sėjamų pipirnių dauginimas žiemą
Sėjamosios pipirnės turi dtik vieną minusą – jų neįmanoma paruošti žiemai, nes džiovinta ar apvirta žolė netenka visų savo naudingųjų savybių. Todėl reikia nuolat turėti jų sėklų, tuomet žalių pipirnių daigelių galėsite turėti kada tik užsigeisite – net ir viduržiemį. Tam nereikia jokių vazonų ar dėžučių su žemėmis. Į paprastą lėkštutę tereikia įkloti kelis kartus perlenktą flanelės ar kitos gerai drėgmę sugeriančios medžiagos, filtrinio popieriaus, vatos. Šį substratą reikia gerai sudrėkinti ir ant jo paberti sėklų. Po to tik reikia stebėti, kad substratas neišdžiūtų. Maždaug po savaitės pasirodys daigeliai, kurie turėdami vos keletą lapelių, jau tiks ir įvairiems vlgiams papuošti, ir paskaninti.
Vasara – vaistažolių rinkimo metas
Ankstyvųjų viduramžių tadžikų mokslininkas, mąstytojas ir gydytojas Avicena yra pasakęs, kad gydyti galima trimis priemonėmis: žodžiu, peiliu ir žole. Ilgametė liaudies patirtis ir stebėjimai bei daugelį amžių vykdyti tyrimai įvairių pasaulio šalių laboratorijose padėjo atskleisti gydomąsias augalų savybes. Pastaraisiais metais susidomėjimas vaistiniais augalais taip pat nemažėja. Dabar ne vienas atėjus vasarai – atostogų metui – su šeima patrauks į miškus ir laukus, margaspalves pievas. Rinks rugiagėles, ramunes, liepų žiedus ir kitas labai reikalingas vaistažoles. Būkite atidūs: vaistinės augalinės žaliavos kokybė priklauso nuo tinkamo jos surinkimo, priemaišų pašalinimo, džiovinimo ir laikymo. Be to, gamtoje vaistinių augalų atsargos nėra neišsemiamos, todėl rinkti augalus reikia atsakingai, sumaniai ir taupiai, paliekant šių išteklių ateities kortomis. Taigi pirmyn į vasaros nušviestus laukus ir pievas…
Kaip surinksite, taip ir sveiksite
Vaistažolės renkamos tik ekologiškai švariose vietose. Vaistinė medžiaga renkama tuo metu, kai joje susikaupia daugiausia biologiškai veiklių medžiagų (eterinių aliejų, vitaminų, alkaloidų, rauginių medžiagų ir kt.)
Vaistinė žaliava renkama giedrą dieną. Augalų antžeminė dalis – žiedynai, lapai, žolė ir sultingi vaisiai – ruošiama giedrą dieną, po pietų. Išimtis: augalai byrančiais vaisiais (paprastieji kmynai, blakinės kalendros, paprastieji krapai, vaistiniai valerijonai) pjaunami arba raunami dar nesubrendus vaisiams, anksti rytą su rasa, rišami į pundelius, džiovinami, paskui kuliami ir valomi. Vaistinė žaliava patartina rinkti į pintines, dėžes, viengubus medžiaginius maišelius. Surinktos žaliavos nagalima suspausti. Dėl to ji kaista, suyra veikliosios medžiagos. Vaistažolių patartina rinkti tiek, kiek jų iš karto galima sudžiovinti. Vaistažolės rinkti kartu su vaikais – tepažįsta vaistinius augalus ir tepratęsia jūsų šeimos tradicijas.Džiovinimas: geriausi pagalbininkai
Eterinius aliejus kaupiantys augalai (paprastieji čiobreliai, pipirmetės, vaistiniai šalavijai ir kt.) džiovinami 25 – 30 C (iki 40 C) temperatūroje. Sultingi, vitaminų turintys vaisiai (paprastosios avietės, erškėčiai, šermukšniai ir kt.) džiovinami 70- 90 C temperatūroje. Glikozidų turinti žaliava (pavasariniai adoniai, paprastosios pakalnutės) – 50- 60 C temperatūroje, atskiroje patalpoje nuo kitų vaistažolių. Esant giedram orui vaistinę žaliavą (lapus, žiedus, žolę) galima džiovinti lauke (pavėsyje) ir gerai vėdinamose patalpose. Savo reikmėms nedidelius vaistažolių kiekius galite laikyti specialiuose medžiaginiuose maišeliuose ar uždaruose stikliniuose induose. Tinkamai paruošta ir vartojama vaistinė žaliava gydo, teikia vitaminų ir maisto, aprūpina žmogaus organizmą reikalingomis natūraliomis medžiagomis ir saugo nuo daugelio ligų.Negalima: Vaistažolių rinkti cheminėmis medžiagomis purkštuose plotuose, prie gyvulinkystės kompleksų, šalia elektrinių, geležinkelių, automagistralių, sąvartynų.Nepatariama: Vaistažolių antžeminės dalies rinkti po lietaus ar anksti rytą, kol augalai rasoti.Dėmesio: Vaistiniai augalai , kaupiantys alkaloidus (ugniažolės, juodosios drignės, paprastosios durnaropės ir kt.) ir glikozidus (paprastosios pakalnutės, įvairios rusmenės rūšys ir kt.), yra nuodingi. Juos gali rinkti tik suaugę žmonės ir labai atsargiai – su pirštinėmis, saugantis, kad augalo sulčių nepatektų į akis ar burną: baigus darbą būtina kruopščiai nusiplauti rankas. Nuodingieji augalai vartojami paskyrus gydytojui.
Prieš džiovinimą iš surinktos žaliavos išrenkami žemės grumsteliai ir įvairios kitos priemaišos.Rudeninių gėlių gydomosios savybės
Dekoratyvieji augalai yra ne tik mūsų grožio , džiaugsmo pasitenkinimo šaltinis, neretai jie būna mūsų vaistas. Kaip nurodo T.A.Gončiarova, gydyti naudojama visa antžeminė kanadinių rykštenių dalis, šakniastiebiai. Visose augalo dalyse yra daug flavonoidų, alkaloidų, saponinų, makroelementų (K,Ca,Mg,Fe), nemažai mikroelementų. Pasižymi diureziniu, spazmoliziniu, skausmą mažinančiu, žaisdas gydančiu poveikiu. Naudojama inkstų, tulžies pūslės akmenligei, įvairioms žaizdoms, Cholecistitui, tuberkuliozei ir kitoms ligoms gydyti. Didžiųjų šilokų vartojama antžeminė dalis, kaupianti organines rūgštis (citrinos, obuolių), polifenolius, makro ir mikroelementus, šiek tiek alkaloidų. Pasižymi stimuliuojančių medžiagų apykaitą,kaulų suaugimą pagreitinančiu poveikiu. Tinka nuo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, varikozinių opų, stomatologijoje – nuo parodontozės.
Žalioji arbata – dangaus palaima žemėje
Troškulys, kaip ir alkis, yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikiu. Numalšinti troškulį galime tiesiog vandeniu, tačiau daug skaniau yra vanduo su tam tikrais priedais. Taip žmogus sukūrė daug pačių įvairiausių gėrimų rūšių – pradedant sultimis ir baigiant limodanais ar alumi. Tačiau nei viena iš naujų gėrimų negali prilygti jau ilgiau kaip tris tūkstančius metų vartojamai arbatai. Subtilus skonis, jaudinantis aromatas, teigiamas poveikis sveikatai, jauki ir draugiška aplinka – tai tos arbatos ypatybės, kurios išskiria šį gėrimą iš likusiųjų tarpo. Žalioji arbata – dangaus palaima žemėje,- taip apie arbatą sako japonai, kurie bene labiausiai iš visų pasaulio tautų garbina ir žavisi žaliosios arbatos teikiamais malonumais. Taip meiliai ir kartu pakiliai apie arbatą gali kalbėti tik tie, kurie tikrai žino jos vertę. Statistika rodo, kad Japonijoje žaliosios arbatos išgeriama daugiau negu bet kokio kito skysčio, įskaitant alų, vyną, gaivinamuosius gėrimus ir net pasaulį užkariavusią koka kolą. Vien tokia japonų ištikimybė žaliajai arbatai neišvengiamai verčia užduoti klausimą: kuo ši arbata ypatinga? Pabandykime išsiaiškinti.
Skaniausia ir maloniausio aromato iš biriųjų žaliųjų arbatų pripažinta ,,Lipton” žalioji arbata su jazmino žiedais, iš sufasuotų į maišelius – žalioji Ceilono arbata ,,Presto”. Blogiausią įvertinimo sulaukė žalioji arbata ,,Sencha”.Kilmė
Istoriniai šaltiniai mini, kad maždaug devintajame amžiuje žaliosios arbatos į japoniją iš Kinijos parsivežė japonų budistų vienuoliai. Manoma, kad Indijoje ir pietryčių Azijoje natūraliai augę arbatkrūmiai puikiai prigijo Japonijos salose ir nuo to laiko šios arbatos gėrimas tapo neatsiejama japonų kultūros dalimi.
Gamybos technologija
Nuskinti žali arbatmedžio lapai plačiai išdėliojami, kad greičiau išdžiūtų šiltame ore. Kai pagaliau suminkštėja ir pasidaro pakankamai lankstūs, jie sudedami į specialius indus, panašius į keptuves, ir ten džiovinami. Taip lapai apsaugomi nuo oksidacijos. Šis daug dėmesio ir kruopštumo reikalaujantis procesas padeda išsaugoti žaliuose lapuose esančius natūralius ir veiklius komponentus, kurie ir turi gydomųjų savybių. Toliau lapai sukami į tūbeles. Taip lapai suvyniojami siekiant išsaugoti aromato natūralumą ir skonį. Dabar lapus galima džovinti ant mažos ugnies, kol stabilizuojasi natūralus džiovintų lapų trapumas, be to, lapai turi išlikti natūralios žalios spalvos.
Sudėtis
Pagrindinės žaliosios arbatos sudedamosios dalys yra lengvai vandenyje tirpstančios medžiagos: katechinai, alkaloidai, kofeinas ir rauginė medžiaga taninas. Šių medžiagų žaliojoje arbatoje yra daugiausia – iki 50 proc. Tanino, arba teotanino, kiekis žalioje arbatoje taip pat yra didžiausias (iki 3 proc.), todėl ši arbata yra šiek tiek aitresnė negu kitų rūšių arbatos. Iš arbatos spalvą lemiančių pigmentų žaliojoje yra daug chlorofilo pigmentų. Žaliojoje arbatoje yra ir tokių organizmui naudingų komponentų kaip flavonoidai, amino rūgštys, kofeinas, visas vitaminų B kompleksas, vitaminas C ir E, šiek tiek eterinių aliejų, polisacharidų ir fluorido. Labai kokybiškoje žaliojoje arbatoje vitamino C yra 3 – 5 kartus daugiau negu citrusinių vaisių sultyse, o retų vitaminų P ir K rasime tik šviežioje ir neišsikvėpusioje arbatoje.
Atlikus šiuolaikinius biochemijos tyrimus pasirodė, kad žaliojoje arbatoje yra ir mineralinių medžiagų – kiek daugiau kalio ir fosforo, taip pat magnio, kalcio, kai kuriose arbatose randama net geležies, jodo, fluoro, vario ir aukso.Gydomasis poveikis
Žaliojoje arbatoje esantys katechinai skaido per daug susikaupusio cholesterino medžiagas į kitas ant kraujagyslių sienelių nesikaupiančias rūgštis. Manoma, kad aktyvūs katechinai ir polisacharidai taip pat mažina cukraus kiekį kraujyje, o taninai mažina veikliųjų oksigenų poveikį, t.y. neleidžia vykti oksidacijos procesui, kuris yra viena iš piktybinių navikų susidarymo priežasčių. Žaliojoje arbatoje esantys katechinai ir flavonoidai stabdo tam tikrų enzimų, nuo kurių gali būti padidėjęs kraujo spaudimas, poveikį. Jau nuo seno žinoma, kad stiprios žaliosios arbatos puodelis gali padėti išvalyti organizmą po apsinuodijimo maistu arba stipriai viduriuojant.
Prevancinė (profilaktinė) priemonė
Tai, kas buvo pasakyta apie gydomąsias žaliosios arbatos ypatybes, dar labaiu tinka prevencinei medicinai. Puikiai pasisavinamos mineralinės medžiagos ne tik neleis daugintis vėžio ląstelėms ir išvalys jūsų kraują nuo nepageidaujamų toksinių medžiagų, bet ir suteiks daugiau energijos, žvalumo, stimuliuos vidinių organų veiklą, pagerins jų funkcijas. Manoma, kad stimuliuojamasis žaliosios arbatos poveikis dėl joje esančio kofeino nenusileidžia kavos tonizuojamajam poveikiui, tačiau dėl nedidelio kofeino kiekio stimuliuojant švelniau ir gaiviau negu kava. Maža to, žalioji arbata gali tarnauti kaip prevencinė priemonė nuo infekcinių ligų, akmenų susidarymo ant dantų, lėtinti organizmo senėjimo procesus, neleisti atsirasti odos ligoms, gali atlikti mitybos reguliavimo vaidmenį. Manoma, kad žaliosios arbatos puodelis padės atsikratyti blogų minčių, atsigauti po stresų, normalizuos apetito sutrikimus, švelniai stimuliuos nervų sistemą. Tropiniuose kraštuose be perstojo karštį kenčiantys gyventojai geria karštą žalią arbatą, nes tai nepakeičiama troškulio nimalšinimo priemonė.
Arbatos kokybė
Arbatos kokybė priklauso nuo:Nuo regiono. Rūšinės viename regione išaugintos arbatos visada brangesnės už mišinius. Be to, aukštikalnėse išauginta arbata vertinama labiau negu auginama lygumuose.Nuo mišinio grynumo. Kuo daugiau jaunų lapelių bai pumpurėlių ir kuo mažiau kotelių priemaišų, tuo arbata geresnė ir brangesnė. Tai reiškia, jog kuo labiau rinktinė, tuo grynesnis ir sodresnis aromatas.Nuo žaliavos susmulkinimo. Kuo labiau susmulkinama jau apdorota žaliava, tuo greičiau iš susmulkinimo lapo ekstrahuojasi naudingos arbatžolėse esančios medžiagos, ypač taninai. Kad ir skani, tokia arbata netenka geriausių savo gydomųjų savybių.
Homeopatija – ateities medicina
Pastaruoju metu iškilo natūralios aplinkos išnykimo grėsmė ir mes su nerimu stebime šio proceso įtaką žmogaus organizmui. Alergiškų žmonių skaičiaus gausėjimas, naujos ligos, atsirandančios dėl vaistų povaikio, mikroorganizmų štamai, atsparūs šiuolaikinių antibiotikų poveikiui, večia gydytojus pervertinti vaistų skyrimo ribas.
Dėl mokslinių žinių evoliucijos bendras ir platesnis požiūris į mediciną leidžia atskleisti vientiso žmogaus organizmo sąvoką, sureguliuoti jame vykstančius fiziologinius procesus. Nūdien gydytojai stengiasi atsižvelgti į gyvos biologinės sistemos (gamta – žmogus) ryšį ir telktis į pagalbą natūralius gydymo būdus. Šiandien medikams iškilo būtinybė padidinti terapinės medicinos galimybes. Gydytojai, nepajėgūs susivokti tarp daugybės naujų vaistinių preparatų, ėmė ieškoti tokios terapijos sistemos, kuri nekenktų ligotam žmogui. Būtent tokia gydymo sistema ir yra homeopatija, kurią, kaip gydymo metodą, pasiūlė Leipcigo universiteto privatdocentas Samuelis Hanemanas dar prieš 200 metų. Homeopatinio gydymo metodas greitai užkariavo pasaulį ir tapo populiarus ne tik Europos šalyse, bet ir Amerikoje, Australijoje bei Azijoje. 19-o amžiaus viduryje Samuelio Hanemano idėjos pasiekė ir Lietuvą. Mūsų laikais gydymo praktikoje homeopatiją taiko 40 proc. Didžiosios Britanijos, 32 proc. Prancūzijos ir 25 proc. Vokietijos gydytojų.
Ką galima pasakyti apie homeopatiją po 200 metų klinikinio jos taikymo? Homeopatija tai – terapinis metodas, pagrįstas klinikiniais stebėjimais ir turintis daugiametę klinikinę patirtį. Homeopatinis metodas – tai individualaus vientiso organizmo, o ne atskirų organų gydymo metodas. Kiekvienas ligonis nuo kitų sergančiųjų ta pačia liga skiriasi subjektyviais pojūčiais. Specialistų rankose homeopatinis metodas daugeliu atvejų gali lemti sėkmę, ypač gydant pačias sudėtingiausias lėtines ligas. Homeopatija, kaip labai mažų dozių terapija, turi daug privalumų: nors jos gydomoji galia labai didelė, dėl to nebūna alerginių ir toksinių reakcijų. Dėl tos priežasties daugumą homeopatinių preparatų galima taikyti ne tik suaugusiems, bet ir vaikams bei nėščiosioms gydyti. Nėra paprasta paaiškinti šios pačios įdomiausios, bet kartais dar nepakankamai vertinamos medicinos srities pagrindinius principus. Homeopatijos pradininkas S. Hanemanas apie naujo gydymo metodo esmę rašė: ,,Tikėtina, kad tam tikri preparataisugeba panaikinti simptomus, analogiškus tiems, kuriuos jie patys sukelia”. Šiam principui iliustruoti galima pateikti pavyzdį: jei vakare duotume sveikam žmogui stiprios kavos, ji išprovokuotų nemigos simptomus, į kuriuos, suprantama, ima reaguoti visas žmogaus organizmas – jis mėgina nuslopinti kavos poveikį. Žmogui, kenčiančiam nuo nemigos, gydytojas homeopatas dažnai skiria homeopatinį kavos preparatą, kuris sukelia tas pačias slopinimo reakcijas ir normalizuoja miegą. Parinkti reikiamą gydomąją medžiagą, atitinkančią panašumo principą, – pagrindinė efektyvaus homeopatinio gydymo sąlygą. Kita homeopatinių vaistų savybė – labai mažos veikliosios medžiagos dozės. Jei paskirtume homeopatines medžiagas įprastomis, nehomeopatinėmis dozėmis, kiltų suminis vienodų simptomų efektas, o dėl to gydymo liga labai paūmėtų. Todėl homeopatinės dozės turi būti bent subminamalios, subfarmakologinės, subfiziologinės ir intaktinės sveikų organų ir audinių atžvilgiu. Homeopatiniai vaistai gaminami pagal tam tikras taisykles. Juose yra labai maži veikliosios medžiagos kiekiai. Gaminant tokį preparatą jie skiedžiami šimtus, tūkstančius ir daugiau kartų, kol pasiekiamas aukščiausias praskiedymo lygis. Po kiekvieno praskiedimo homeopatinis preparatas supurtomas. Toks procesas vadinamas potencijavimu, o vaistas – potencijuotu. Būtent dėl potencijavimo preparatai tampa homeopatiniais ir būtent potencijuotos medžiagos efektyviai veikia ligotus žmones. Šiuolaikinė fizika įrodė, kad potencijavimas turi gilią prasmę. Medžiagos skiedimo ir jos supurtymo metu tirpiklio molekulės išsirikiuoja tirpinamosios medžiagos lauke tam tikra, – ,,klasterine”, – tvarka, jos tartum įsimena individualią šios medžiagos informaciją. Net ir labai praskiedus, t.y. kai pradinės medžiagos molekulių beveik nebelieka, ,,klasteriai” išsaugo savo struktūrą ir informuoja apie tą pradinę medžiagą. Tinkamai taikomų homeopatinių praparatų gydomoji jėga nenusileidžia alopatiniams (visiems kitiems, išskyrus homeopatiniams), o kartais juos net ir pranoksta. Homeopatiją ir alopatiją sieja bendras tikslas – vaistais pagydyti ligonį arba bent pagerinti jo sveikatos būklę. Homeopatinio ir alopatinio gydymo metodų skirtumo esmė – nevienodas požiūris į ligos prigimtį ir gydymo principus. Alopatinio gydymo pagrindas – pašalinti ligos priežastis ir reiškinius (simptomus). Tinkamai parinktas alopatinis gydymas dažniausiai remiasi ligos raidai priešingais faktoriais (pvz, infekcinių ligų gydymas antibakteriniais vaistais). Homeopatija visų pirma įvertina konstitucinį žmogaus tipą ir ligos simptomus. Pagal homeopatijos mokslą ligos simptomai yra ne kas kita kaip bandančio pasveikti organizmo reakcijos. Kitaip sakant, organizmas sveiksta dėl to, kad yra stiprinamas. Homeopatinių vaistų poveikis pagrįstas nuostata, kad žmogaus organizmas-tai save reguliuojanti ir tobulinanti sistema, kurią galima paveikti iš išorės. Homeopatija – tai reguliuojamoji terapija, kai, taikant minėtąjį panašumo dėsnį, švelniai ir patikimai koreguojami gyvų organizmų (ne tik žmonių, bet ir gyvūnų bei augalų) apsauginiai mechanizmai. Koreguojami ten, kur jie yra sutrikę.