Kauno „Santaros“ gimnazija
Referatas
[pic]
Autorius: Ignas Marganavičius
Mokytoja: A. Žemulaitienė 2f
Judėjimas sausumoje
Beveik visi gyvi padarai gali judinti kurią nors savo dalį.
Augalai pasuka lapus ir žiedus taip, kad šie būtų atgręžti į saulę, o dauguma gyvūnų gali judinti visą kūną ir tai leidžia jiems keliauti iš vienos vietos į kitą. Gyvūno judėjimo būdas priklauso nuo jo formos, aplinkos ir dydžio. Lėčiausiai sausumos gyvūnai juda šliauždami arba ropodami ir didžiąja kūno dalimi liečiasi prie žemės. Greočiausiai gyvūnai juda ilgomis kojomis kurios su kiekvienu šuoliu varo juos vis toliau į priekį.
Raumenys
Raumenys teikia jėgų gyvūnams judėti. Kiekvienas raumuo susideda iš pluošto ląstelių, kuriose yra mikroskopinių cheminių skaidulų (siūlelių). Kai nervas paskatina raumenis dirbti, skaidulos pasislenka viena palei kitą, priversdamos raumenį susitraukti. Kad galėtų dirbti, raumenys turėtų būti prie konors prisitvirtinę. Stuburinių, pvz arklio, raumenys prisitvirtinę prie kaulų. Vieta, kur sueina skirtingi kaulai vadinama sąnariu. Sąnarinių kaulų galus dengia glotni kremzlė, kad kaulai galėtų lengvai slysti vienas virš kito. Raumenys prisitvirtinę prie kaulų kietomis stygomis, vadinamomis kremzlėmis
Egzoskeletai
Skirtinai nuo stuburinių, vorai ir kiti nariuotakojai savo kūno išorėje turi kietus griaučius. Jų kojos – tarsi vamzdelių eilėssu viduje paslėptais raumenimis. Pagal savo dydį nariuotakojai labai greit bėgioja.
Nors jų kūną gaubia kietas egzoskeletas, lankstųs kojų sąnariai leidžia jiems lengvai judėti.
Šlaiužimas ir ropojimas
Šliužai ir sraigės šliaužioja paviršiumi vienintele plokščia koja, kuri veikia tarsi siurbtukas. Koja sudaryta iš raumens, kuris susitraukia bangomis, einančiomis iš užpakalinės dalies į priekį. Koja visą laiką liečiasi su žeme – tai išlaiko gyvūną tvirtoje padėtyje, tačiau riboja jo greitį. Šliužai ir sraigės išskiria slidžias gleives, kurios padeda jiems slysti šiurkščiu paviršium.
Varomas maisto
Arkliai juda naudodami keturis pagrindinius judesius – ėjimą, bėgimą risčia, lengvą ir greitą šuoliavimą. Apie 60% arklio masės sudaro raumenys. Kad raumenys galėtų dirbti, arkliui kaip ir visiems gyvūnams reikalinga gliukozė, gaunama iš maisto, o kita medžiaga yra deguonis, kuri gaunama iš oro. Arklio raumeninės ląstelės naudoja deguonį gliukozei skaidyti. Tai atpalaiduoja energiją kuri priverčia raumenines ląsteles susitraukinėti.
Gyvūnų svertai
Kojos veikia tarsi svertai – kai kojos pasistumia atgal, gyvūnas pasistumia atgal, gyvūnas pajuda pirmyn. Greitai judančių gyvūnų, tokių kaip gepardas, ilgos kojos sukuria labai didelę kėlimo jėgą, kuri stumia gyvūną žeme į priekį.
Kilpojant pirmyn
Kilpojimas – tai toks judėjimo būdas, kurį naudoja kai kurie vikšrai ir dėlės. Sprindžių šeimos vikšrai neretai vadinami kilpojančiais vikšrais arba lėtai judančiomis kirmėlėmis., nes judėdami į priekį išriečia savo kūną kilpa. Kilpojantis vikšras kibia kojele tvirtai įsikimba užpakaline kūno dalimi, poto kiek tik gali išsitiesia į priekį. Tada įsikimba priekine kūno dalmi ir, išsilenkdamas kilpa, pritraukia užpakalinę dalį.
Daugybė kojų
Didžiausi sausumos gyvūnai turi keturias kojas, tuo tarpu patys mažiausi gali turėti šešias, aštuonias, arba šimtakojo atveju, daugiau negu šimtą. Einant arba bėganti visų gyvūnų veiksmai turi būti gerai koordinuoti. Šimtakojis savo kojas judina bangomis – tai neleidžia atskirai kojai susidurti su einančia priekyje arba užpakalyje. Daugybė trumpū kojų padeda šimtakojui skintis kelią dirvožemiu. Įdomu: Didžiausias sugautas šimtakojis buvo didesnis nei 18 cm.
Stovint staciai
Išskyrus žmogų ir neskaidančius paukščius, tik nedaugelis gyvūnų vaikšto dviem kojom. Kai kurie gyvūnai, kaip antai driežas bazilikas greitai sprunka šalin, bėga vien užpakalinėmis kojomis. Kuoduotoji sifaka (lemūrų rūšis) didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžiuose, bet maitintis nusileidžia ant žemės ir juda šokuodama dviem kojom.
Varliagyviai
Varliagyviai prisitaikę judėti ir sausuma ir vandeniu, Stiprios varlių ir rupūžių užpakalinės kojos padeda šokinėti arba ropoti sausuma ir varo į priekį plaukiant. Salamandros eina judindamos tuo pačiu metu įstrižai priešingose pusėse esančias kojas. Kitos dvi kojos lieka toje pačioje padėtyje ant žemės, stumdamos kūną pirmyn ir pasirengusios žengti kitą žingsnį.
Šokavimas
Šokinėjantys gyvūnai į orą pašoka padedami kojų. Patyrę šokinėtojai, tokie kaip kengūros, kiekvieną kartą prisilietę prie žemės, savo tampriose sausgyslėse kaupia energiją. Ši energija padeda gyvūnui radyti kitą šuolį. Blusos energiją kaupia tam tikroje tamprioje medžiagoje, esančioje kojų pagalvėlėse. kai tamprioms medžiagoms leidžiama plėstis, jos staiga spusteli blusos užpakalines kojas. Rezultatas – milžiniškas šuolis.
Didžiausias greitis
Didžiausias gyvūno greitis priklauso nuo jo kūno dydžio, kūno formos ir nuo to, kaip dirba raumebys. Smulkūs gyvūnai, tokie kaip tarakonai ir krabai gali greitai įsibėgėti iš vietos. Stambesniems gyvūnams reikia daugiau laikogreičiau įsibėgėti, bet jie gali judėti kur kas greičiau. Gepardas yra greičiausias trumpų nuotolių sausumos gyvūnas.
Šakiaragis gali išlaikyti didelį greitį ilgesniais nuotoliais.
Judėjimas ore
Nors oras tūkstantį kartų lengvesnis už vandenį, jis gali padėti gyvūnams judėti. Mažiausi gyvi padarai, kaip antai bakterijos ir augalų sporos, tokie lengvi, kad vėjas gali nunešti juos gana toli, kol Žemės trauka galų gale pritraukia juos atgal. didesni organizmai krenta greičiau ir kad galėtų išsilaikyti aujštai ore, turi būti prisitaikę tam tikromis priemonėmis. Kai kurie gyvūnai gali sklęsti oru nedidelį atstumą, naudodamiesi pelekais arba odeos plėve, tačiau sparnus turintieji gali išsilaikyti ore labai ilgai. Skrisdami šie gyvūnai dažniausiai ore medžioja, sprunka nuo plėšrūnų arba migruoja į kitas gyvenamąsias vietas.
Jėgos varomas skrydis
Iš visų gyvūnų, kurie gali skraidyti patys, greičiausiai ir toliausiai skrenda paukščiai. Jėgą jų sparnams suteikia dideli krūtinės raumenys, prisitvirtinę prie krūtinkauliokyšulio, vadinamo ketera. Smulkūs paukščiai tokie kaip kikiliaiskrenda beveik visą laiką mosuodami sparnais.
Stambūs paukščiai, pavyzdžiui ereliai arba suopiai, neretai tausoja energiją sklęsdami. Kai kurie paukščiai yra tokie puikūs skrajūnai, kad gali išbūti netūpę net kelias savaites arba net ištisą mėnesį.
Sparnai
Priešistoriniais laikais padangėse viešpatavo milžiniški skraidantieji ropliai, tačiau šiandien vieninteliai skraidyti galintys gyvūnai yra vabzdžiai, paukščiai ir šikšnosparniai. Skraidančių gyvūnų sparnai yra labai įvairūs. Paukščio sparnus sudaro priekinės galūnės, kurios slypi po plunksnomis, tuo tarpu šikšnosparniai turi pakitusias pailgejusias rankas, kurias dengia tampri odos plėvelė. Vabzdžiai turi vieną arba dvi sparnų poras, susiformavusias iš kietos kūno dangos. Jų sparnų raumenys yra vidurinės kūno dalies (krūtinės) viduje.
Manevravimas
Maži skraidantys gyvūnai paptrastai yra judresni už didesnius, nes palyginti su kūno maseturi daugiau raumenų jėgos. Pavyzdžiui, kambarinės musės geba nutūpti aukštyn kojomis, tuo tarpu gulbės į orą pakyla tik ilgai įsibėgėjusios, o nusileidžia pūkštedamos į vandenį.
Vabzdžiai auksaakės geba pakilti vertikaliai ir nutūpri ant augalo stiebo smaigalio.
Judėjimas vandenyje
Pirmą kartą gyvybė atsirado vandenyje prieš milijonus metų.
Šiandien vanduo yra begalo įvairių gyvūnų natūrali gyvenamoji aplinka – nuo mažyčių vienaląsčių amebų iki milžiniškų banginių. Gyvi padarai vandeniu juda dviem pagrindiniais būdais. Žuvys ir kiti dideli gyvūnai stumiasi pirmyn naudodami raumenis, o mažesni organizamai dažniausiai dreifuoja, nešiojami vandens arba vėjo. Vanduo daug sunkesnis už orą ir padeda kelti gyvūno kūną aukštyn, tačiau jis mažina judėjimo greitį. Kad būtų lengviau plaukti, daugelis vandens gyvūnų turi slidų kūno paviršių ir aptakią formą.
Jūrų žinduoliai
Žinduoliai išsirutuliojo sausumoje, tačiau kai kurie iš jų – tarp jų banginiai, delfinai ir ruoniai – perėjo gyventi į vandenį. Jiems išsivystė specializuotos galūnės – plaukmenys, pritaikyti plaukioti.
Tikrieji ruoniai plaukia suglausdami užpakalinius plaukmenis, panašiai kaip plojant rankomis. Atvirame vandenyje priekinius plaukmenis jie laiko priglaudę prie šonų, tačiau persekiodami žuvis, juos ištiesia ir mojuodami jais vejasi grobį.
Kaip plaukia žuvys?
Visos žuvys plaukia stumdamosi vandeniu ir daro tai skirtingai.
Plaukiant rykliui, jo stuburas išsilenkia į šonus ir jis visu kūnu iriasi vandeniu. Šitaip plaukia ir unguriai, tačiau dauguma kaulinių žuvų plaukia judindamos į šalis uodegos sritį. Savo padėtį vandenyje jos reguliuoja naudodamos kitus pelekus. Kai kurioms žuvims būdingas savitas judėjimo būdas: jūrų arkliukai uodegos peliakų neturi ir plaukia vinguodami nugaros peleką. Daugelis vandens gyvūnų turi išlaikyti neutralų plūdrumą, t.y.
nekilti į paviršių ir negrimz į dugną. Daugumai žuvų plūdrumą reguliuoti padeda dujų pilnas maišelis, vadinamas plaukiojamąja pūsle. Ji paprastai būna žuvies kūno viduryje, iš kart po stuburu.
Darbą atliko: Ignas Marganavičius 2f klasė
Naudota medžiaga: Gamtos enciklopedija. Kaip veikia gyvi organizmai
Iliustracijos: internetas