Gyvunu Judejimas

Kauno „Santaros“ gimnazija

Referatas

[pic]

Autorius: Ignas Marganavičius

Mokytoja: A. Žemulaitienė 2f

Judėjimas sausumoje

Beveik visi gyvi padarai gali judinti kurią nors savo dalį.
Augalai pasuka lapus ir žiedus taip, kad šie būtų atgręžti į saulę, o
dauguma gyvūnų gali judinti visą kūną ir tai leidžia jiems keliauti iš
vienos vietos į kitą. Gyvūno judėjimo būdas priklauso nuo jo formos,
aplinkos ir dydžio. Lėčiausiai sausumos gyvūnai juda šliauždami arba
ropodami ir didžiąja kūno dalimi liečiasi prie žemės. Greočiausiai gyvūnai
juda ilgomis kojomis kurios su kiekvienu šuoliu varo juos vis toliau į
priekį.

Raumenys

Raumenys teikia jėgų gyvūnams juudėti. Kiekvienas raumuo susideda
iš pluošto ląstelių, kuriose yra mikroskopinių cheminių skaidulų
(siūlelių). Kai nervas paskatina raumenis dirbti, skaidulos pasislenka
viena palei kitą, priversdamos raumenį susitraukti. Kad galėtų dirbti,
raumenys turėtų būti prie konors prisitvirtinę. Stuburinių, pvz arklio,
raumenys prisitvirtinę prie kaulų. Vieta, kur sueina skirtingi kaulai
vadinama sąnariu. Sąnarinių kaulų galus dengia glotni kremzlė, kad kaulai
galėtų lengvai slysti vienas virš kito. Raumenys prisitvirtinę prie kaulų
kietomis stygomis, vadinamomis kremzlėmis

Egzoskeletai

Skirtinai nuo stuburinių, vorai ir kiti nariuotakojai savo kūno
išorėje turi kietus griaučius. Jų kojos – tarsi vamzdelių eilėssu viduje
paslėptais raaumenimis. Pagal savo dydį nariuotakojai labai greit bėgioja.
Nors jų kūną gaubia kietas egzoskeletas, lankstųs kojų sąnariai leidžia
jiems lengvai judėti.

Šlaiužimas ir ropojimas

Šliužai ir sraigės šliaužioja paviršiumi vienintele plokščia
koja, kuri veikia tarsi siurbtukas. Koja sudaryta iš raumens, kuris
susitraukia bangomis, einančiomis iš užpakalinės da

alies į priekį. Koja visą
laiką liečiasi su žeme – tai išlaiko gyvūną tvirtoje padėtyje, tačiau
riboja jo greitį. Šliužai ir sraigės išskiria slidžias gleives, kurios
padeda jiems slysti šiurkščiu paviršium.

Varomas maisto

Arkliai juda naudodami keturis pagrindinius judesius – ėjimą,
bėgimą risčia, lengvą ir greitą šuoliavimą. Apie 60% arklio masės sudaro
raumenys. Kad raumenys galėtų dirbti, arkliui kaip ir visiems gyvūnams
reikalinga gliukozė, gaunama iš maisto, o kita medžiaga yra deguonis, kuri
gaunama iš oro. Arklio raumeninės ląstelės naudoja deguonį gliukozei
skaidyti. Tai atpalaiduoja energiją kuri priverčia raumenines ląsteles
susitraukinėti.

Gyvūnų svertai

Kojos veikia tarsi svertai – kai kojos pasistumia atgal, gyvūnas
pasistumia atgal, gyvūnas pajuda pirmyn. Greitai judančių gyvūnų, tokių
kaip gepardas, ilgos kojos sukuria labai didelę kėlimo jėgą, kuri stumia
gyvūną žeme į priekį.

Kilpojant pirmyn

Kilpojimas – tai toks judėjimo būdas, kurį naudoja kai kurie
vikšrai ir dėlės. Sprindžių šeimos vikšrai neretai vaadinami kilpojančiais
vikšrais arba lėtai judančiomis kirmėlėmis., nes judėdami į priekį išriečia
savo kūną kilpa. Kilpojantis vikšras kibia kojele tvirtai įsikimba
užpakaline kūno dalimi, poto kiek tik gali išsitiesia į priekį. Tada
įsikimba priekine kūno dalmi ir, išsilenkdamas kilpa, pritraukia užpakalinę
dalį.

Daugybė kojų

Didžiausi sausumos gyvūnai turi keturias kojas, tuo tarpu patys
mažiausi gali turėti šešias, aštuonias, arba šimtakojo atveju, daugiau negu
šimtą. Einant arba bėganti visų gyvūnų veiksmai turi būti gerai
koordinuoti. Šimtakojis savo kojas judina bangomis – tai neleidžia atskirai
kojai susidurti su einančia priekyje arba užpakalyje. Daugybė trumpū kojų
padeda šimtakojui sk

kintis kelią dirvožemiu. Įdomu: Didžiausias sugautas
šimtakojis buvo didesnis nei 18 cm.

Stovint staciai

Išskyrus žmogų ir neskaidančius paukščius, tik nedaugelis gyvūnų
vaikšto dviem kojom. Kai kurie gyvūnai, kaip antai driežas bazilikas
greitai sprunka šalin, bėga vien užpakalinėmis kojomis. Kuoduotoji sifaka
(lemūrų rūšis) didžiąją gyvenimo dalį praleidžia medžiuose, bet maitintis
nusileidžia ant žemės ir juda šokuodama dviem kojom.

Varliagyviai

Varliagyviai prisitaikę judėti ir sausuma ir vandeniu, Stiprios
varlių ir rupūžių užpakalinės kojos padeda šokinėti arba ropoti sausuma ir
varo į priekį plaukiant. Salamandros eina judindamos tuo pačiu metu
įstrižai priešingose pusėse esančias kojas. Kitos dvi kojos lieka toje
pačioje padėtyje ant žemės, stumdamos kūną pirmyn ir pasirengusios žengti
kitą žingsnį.

Šokavimas

Šokinėjantys gyvūnai į orą pašoka padedami kojų. Patyrę
šokinėtojai, tokie kaip kengūros, kiekvieną kartą prisilietę prie žemės,
savo tampriose sausgyslėse kaupia energiją. Ši energija padeda gyvūnui
radyti kitą šuolį. Blusos energiją kaupia tam tikroje tamprioje medžiagoje,
esančioje kojų pagalvėlėse. kai tamprioms medžiagoms leidžiama plėstis, jos
staiga spusteli blusos užpakalines kojas. Rezultatas – milžiniškas šuolis.

Didžiausias greitis

Didžiausias gyvūno greitis priklauso nuo jo kūno dydžio, kūno
formos ir nuo to, kaip dirba raumebys. Smulkūs gyvūnai, tokie kaip
tarakonai ir krabai gali greitai įsibėgėti iš vietos. Stambesniems gyvūnams
reikia daugiau laikogreičiau įsibėgėti, bet jie gali judėti kur kas
greičiau. Gepardas yra greičiausias trumpų nuotolių sausumos gyvūnas.
Šakiaragis gali išlaikyti didelį greitį ilgesniais nuotoliais.

Judėjimas ore

Nors oras tūkstantį kartų lengvesnis už vandenį, jis gali padėti
gyvūnams ju

udėti. Mažiausi gyvi padarai, kaip antai bakterijos ir augalų
sporos, tokie lengvi, kad vėjas gali nunešti juos gana toli, kol Žemės
trauka galų gale pritraukia juos atgal. didesni organizmai krenta greičiau
ir kad galėtų išsilaikyti aujštai ore, turi būti prisitaikę tam tikromis
priemonėmis. Kai kurie gyvūnai gali sklęsti oru nedidelį atstumą,
naudodamiesi pelekais arba odeos plėve, tačiau sparnus turintieji gali
išsilaikyti ore labai ilgai. Skrisdami šie gyvūnai dažniausiai ore
medžioja, sprunka nuo plėšrūnų arba migruoja į kitas gyvenamąsias vietas.

Jėgos varomas skrydis

Iš visų gyvūnų, kurie gali skraidyti patys, greičiausiai ir
toliausiai skrenda paukščiai. Jėgą jų sparnams suteikia dideli krūtinės
raumenys, prisitvirtinę prie krūtinkauliokyšulio, vadinamo ketera. Smulkūs
paukščiai tokie kaip kikiliaiskrenda beveik visą laiką mosuodami sparnais.
Stambūs paukščiai, pavyzdžiui ereliai arba suopiai, neretai tausoja
energiją sklęsdami. Kai kurie paukščiai yra tokie puikūs skrajūnai, kad
gali išbūti netūpę net kelias savaites arba net ištisą mėnesį.

Sparnai

Priešistoriniais laikais padangėse viešpatavo milžiniški
skraidantieji ropliai, tačiau šiandien vieninteliai skraidyti galintys
gyvūnai yra vabzdžiai, paukščiai ir šikšnosparniai. Skraidančių gyvūnų
sparnai yra labai įvairūs. Paukščio sparnus sudaro priekinės galūnės,
kurios slypi po plunksnomis, tuo tarpu šikšnosparniai turi pakitusias
pailgejusias rankas, kurias dengia tampri odos plėvelė. Vabzdžiai turi
vieną arba dvi sparnų poras, susiformavusias iš kietos kūno dangos. Jų
sparnų raumenys yra vidurinės kūno dalies (krūtinės) viduje.

Manevravimas

Maži skraidantys gyvūnai paptrastai yra judresni už didesnius,
nes palyginti su kūno maseturi daugiau raumenų jėgos. Pa

avyzdžiui,
kambarinės musės geba nutūpti aukštyn kojomis, tuo tarpu gulbės į orą
pakyla tik ilgai įsibėgėjusios, o nusileidžia pūkštedamos į vandenį.
Vabzdžiai auksaakės geba pakilti vertikaliai ir nutūpri ant augalo stiebo
smaigalio.

Judėjimas vandenyje

Pirmą kartą gyvybė atsirado vandenyje prieš milijonus metų.
Šiandien vanduo yra begalo įvairių gyvūnų natūrali gyvenamoji aplinka – nuo
mažyčių vienaląsčių amebų iki milžiniškų banginių. Gyvi padarai vandeniu
juda dviem pagrindiniais būdais. Žuvys ir kiti dideli gyvūnai stumiasi
pirmyn naudodami raumenis, o mažesni organizamai dažniausiai dreifuoja,
nešiojami vandens arba vėjo. Vanduo daug sunkesnis už orą ir padeda kelti
gyvūno kūną aukštyn, tačiau jis mažina judėjimo greitį. Kad būtų lengviau
plaukti, daugelis vandens gyvūnų turi slidų kūno paviršių ir aptakią formą.

Jūrų žinduoliai

Žinduoliai išsirutuliojo sausumoje, tačiau kai kurie iš jų – tarp
jų banginiai, delfinai ir ruoniai – perėjo gyventi į vandenį. Jiems
išsivystė specializuotos galūnės – plaukmenys, pritaikyti plaukioti.
Tikrieji ruoniai plaukia suglausdami užpakalinius plaukmenis, panašiai kaip
plojant rankomis. Atvirame vandenyje priekinius plaukmenis jie laiko
priglaudę prie šonų, tačiau persekiodami žuvis, juos ištiesia ir mojuodami
jais vejasi grobį.

Kaip plaukia žuvys?

Visos žuvys plaukia stumdamosi vandeniu ir daro tai skirtingai.
Plaukiant rykliui, jo stuburas išsilenkia į šonus ir jis visu kūnu iriasi
vandeniu. Šitaip plaukia ir unguriai, tačiau dauguma kaulinių žuvų plaukia
judindamos į šalis uodegos sritį. Savo padėtį vandenyje jos reguliuoja
naudodamos kitus pelekus. Kai kurioms žuvims būdingas savitas judėjimo
būdas: jūrų arkliukai uodegos peliakų neturi ir plaukia vinguodami nugaros
peleką. Daugelis vandens gyvūnų turi išlaikyti neutralų plūdrumą, t.y.
nekilti į paviršių ir negrimz į dugną. Daugumai žuvų plūdrumą reguliuoti
padeda dujų pilnas maišelis, vadinamas plaukiojamąja pūsle. Ji paprastai
būna žuvies kūno viduryje, iš kart po stuburu.

Darbą atliko: Ignas Marganavičius 2f klasė
Naudota medžiaga: Gamtos enciklopedija. Kaip veikia gyvi organizmai
Iliustracijos: internetas

Leave a Comment