Dinozaurai

DINOZAURAI

Dinozaurai (lot. Dinosauria, “baisus roplys”) – senovinių roplių grupė, atsiradusi prieš 200 mln. metų ir vyravusi sausumoje daugiau kaip 100 mln. metų. Išsivystė iš archozaurų (Archosauria). Prieš 65 mln. metų didžioji dauguma dinozaurų rūšių išnyko.

Dinozaurai buvo tiek augalėdžiai, tiek plėšrūs. Turėjo labai mažas galvos smegenis. Kai kurie augalėdžiai buvo specialiai prisitaikę gintis nuo plėšrūnų: triceratopsai turėjo ragus, ankilozaurai buvo padengti kaulinėmis plokštėmis, stegozaurai turėjo spyglius ant uodegos.

Visi plėšrieji dinozaurai vaikščiojo ir bėgiojo ant dviejų užpakalinių kojų. Tarp jų buvo ir labai stambios rūšys (pvz., tiiranozaurai) ir maži plėšrūs dinozaurai (pvz., composognahus). Iš nedidelių plėšriųjų dinozaurų išsivystė paukščiai. Pirmaisiais paukščiais laikomi archeopteriksai, nors jie dar atrodė labai panašiai kaip ir dinozaurai. Tuo pačiu metu buvo ir kitų skraidančių roplių – pterozaurų. Dalis dinozaurų galėjo plaukioti, pvz., ichtiozaurai ir pleziozaurai.

Sistematika

Tiranozauras (Tyrannosaurus rex)
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Dinozaurų sistematika.

Dinozaurai skirstomi į du būrius:
Driežadubeniai dinozaurai (Saurischia). Jų dubuo uždaras. Jie skirstomi į du pobūrius:
Plėšrieji dinozaurai (Theropoda). Jie judėjo tik užpakalinėmis kojomis.
Zauropodai (Sauropodomorpha). Gyveno juros ir kreidos perioduose, turėjo ilgą kaklą, raaumeningą bei ilgą uodegą, mažą galvą ir buvo augalėdžiai. Šiam pobūriui priklauso didžiausi dinozaurai: apatozauras, brachiozauras ir t. t. Jie buvo didžiausi visų laikų gyvūnai, vaikščioję žeme.
Paukščiadubeniai dinozaurai (Ornithischia). Jie mažesni už driežadubenius ir visi augalėdžiai. Priekinė žandų dalis be da

antų, apragėjusi.

Dinozaurų tyrimų pradžia

1800 m. JAV Konektikuto upės slėnyje aptikti pirmieji suakmenėję dinozaurų pėdsakai. Iš pradžių, remiantis Biblija, jie palaikyti kranklio, visuotino tvano metu Nojaus nurodymu ieškojusio sausumos, pėdsakais. 1806 m. V. Klarkas rado dinozaurų kaulų, bet palaikė juos žuvų fosilijų likučiais. Tik 1822 m. jie priskirti ropliams, aptikus dantį panašų į iguanos, tik daug didesnį. Tuo pat metu Anglijoje radus plėšriojo dinozauro liekanas, prasidėjo intensyvios dinozaurų liekanų paieškos.

Mityba

Didžioji dalis dinozaurų buvo augalėdžiai. Mažiau buvo plėšriųjų dinozaurų, kurie medžiojo pavieniui arba gaujomis, kai grobis būdavo stambesnis. Gaujos pranašumas yra tas, kad tai leidžia pulti gerokai už save didesnį gyvūną. Tarp augalėdžių turbūt nebuvo konkurencijos, mažiausieji ėsdavo žolę, didesni krūmus, o zauropodai galėdavo ėsti lapus ten, kur jų nepasiekdavo niekas kitas. Kartais likdavo nusiaubti ištisi auugalų plotai, nes milžiniškiems dinozaurams reikėjo milžiniško kiekio maisto. Zauropodai tikriausiai sudorodavo iki 1 tonos lapų per dieną.

Mėsėdžiai turėjo stiprius žandikaulius ir aštrius dantis, skirtus plėšyti laimikiui.

Išnykimas

Egzistuoja keletas teorijų, kodėl išnyko dinozaurai. Pirmoji, į žemę trenkėsi asteroidas (arba kometa) bei išnaikino nemažą dalį dinozaurų ir pakilus dulkėms, kurios užklojo žemę, atvėsus aplinkai dinozaurai po mažu išmirė. Antra teorija, kad tai įvyko dėl žemynų dreifo. Pamažu vėstant išmirė ir dinozaurai, nes jie yra ropliai, o ropliai yra šaltakraujai gyvūnai ir priklauso nuo aplinkos te

emperatūros

Dinozaurai plaukdavo link savo pietų
21-10-2005

Neseniai rasti dvikojai dinozaurai – tai pirmas įrodymas, kad dinozaurai gyveno Vajomingo regione viduriniajame jūros periode, be to, tai pirmi rasti dinozaurai, kurie gyveno pusiau vandenyje. Plaukiojančio dinozauro (naujos rūšies, kuri kol kas neturi pavadinimo) įrodymu laikomi jo pėdsakai, kurie buvo išsaugoti Vajomingo kalniniuose dariniuose maždaug 165 milijonus metų. Tuo metu didžiąją dalį vakarinės JAV dalies dengė šilta ir sąlyginai sekli jūra. Nors mokslininkai jau seniau buvo radę plaukiojančių dinozaurų egzistavimo įrodymų kitose pasaulio dalyse ir iš kitų laikotarpių, jie niekada nebuvo radę dinozaurų egzistavimo įrodymų Vajominge būtent tuo laikotarpiu, o dar mažiau buvo tikėtasi rasti tokių, kurie mokėjo plaukti. Fosilijose išlikę pėdsakai, priklausantys dvikojams dinozaurams, liudija, kad jie braidžiodavo po negilų vandenį. Pėdsakų pradžioje pėdos antspaudai yra pilni, bet palaipsniui toliau jie pereina į pusės pėdos atspaudus, o galiausiai lieka tik nagų žymės, tai leidžia manyti, kad eidamas į gilesnius vandenis gyvūnas darėsi vis lengvesnis. Pėdsakai leidžia manyti, kad gyvūnas braidžiojo palei krantą ir plaukiojo toli nuo jo greičiausiai maitindamasis žuvimis ir dvėseliena, teigia paleontologė Debra Mickelson iš Kolorado universiteto. Jos tyrėjų komanda ir aptiko šiuos pėdsakus. Sprendžiant pagal pėdsakų dydį ir jų kelią į vandenį, Debra Mickelson ir jos komanda mano, kad dinozauras buvo stručio dydžio mėsėdis. Šie pė

ėdsakai nėra vieninteliai, kuriuos Debra Mickelson komanda rado uolėtose atodangose Vajomingo šiaurinėje dalyje. Šiame regione yra milijonai dinozaurų pėdsakų, kurie priklausė įvairaus dydžio gyvūnams ir buvo palikti maždaug tokiu pat metu, tai leidžia manyti, kad gyvūnai keliaudavo grupėmis ir sąmoningai plaukdavo į jūrą, kurioje greičiausiai maitindavosi. Šiuo metu Debra Mickelson pati tiria pėdsakus ieškodama išlikusių dinozaurų kaulų, o ateityje taip pat galvos pavadinimą šiam dinozaurui.

Australus nuo pingvinų atskyrė asteroidas?

AFP, BNS ir lrytas.lt inf.
2006-06-04 15:37

Į Antarktį įsirėžęs asteroidas, buvęs kur kas didesnis ir pasiekęs mūsų planetą anksčiau už savo pirmtaką, po kurio riaumojančio smūgio išmirė dinozaurai, sukėlė didžiausią masinį rūšių išnykimą ir veikiausiai davė pradžią Australijos žemynui, teigia mokslininkai.

Pasak Ohajo valstijos universiteto mokslininkų, šiuo metu Antarkties rytuose ledynai 1,6 kilometro gylyje slepia 483 kilometrų pločio kraterį.

„Gravitacijos matavimai, atskleidę (tokio kraterio) egzistavimą, leidžia manyti, jog jis gali būti maždaug 250 milijonų metų senumo, kai permo ir triaso laikais buvo didysys išnykimas ,- Žemėje išmirė beveik visa gyvūnija“, – teigiama ketvirtadienį išplatintame universiteto pranešime.

„Jo dydis ir vieta – Rytų Antarkties Vilkso Žemės rajone, piečiau Australijos – taip pat leidžia manyti, kad jis galėjo duoti pradžią Gondvanos superkontinento skilimui, dėl ko susidarė tektoninis lūžis, pastūmėjęs į šiaurę Australiją“, – priduria mokslininkai.

Pasak mokslininkų, didysis permo ir triaso laikų išmirimas sudarė prielaidas suklestėti di

inozaurams.

Vilkso Žemėje esantis krateris – kone dvigubai didesnis už Jukatano pusiasalyje, Meksikoje žiojintį Čiksulubo kraterį, veikiausiai paliktą asteroido, kuriam prieš 65 mln. metų nukritus į Žemę, visiškai išnyko dinozaurai.

Manoma, kad Čiksulubo asteroidas buvo 9,6 kilometrų pločio, o Vilkso Žemės asteroidas – keturis ar penkis sykius didesnis: jo plotis siekė apie 48,3 kilometro.

„Vilkso Žemės asteroido smūgis buvo gerokai stipresnis nei tas, po kurio išmirė dinozaurai, ir tuo metu jo padariniai veikiausiai buvo katastrofiški“, – teigia Ohajo valstijos universiteto geologijos profesorius Ralphas von Frese’as.

Kraterį atrado mokslininkų grupė, vadovaujama R.Frese’o ir geologijos daktaro Laramie Pottso. Jie bendradarbiavo kartu su Ohajo valstijos ir Jungtinių Valstijų nacionalinės aeronautikos ir kosmoso erdvės tyrimo valdybos (NASA) pareigūnais bei kolegomis iš Rusijos ir Pietų Korėjos. Su pirminiais paieškų rezultatais mokslininkai supažindino neseniai Merilando valstijos Baltimorės mieste vykusiame Amerikos geofizikų sąjungos narių suvažiavime.

Apytikriai prieš 100 mln. metų Australija atskilo nuo priešistorinio Gondvanos žemyno ir pradėjo dreifuoti į šiaurę, o besiplečiantis lūžio slėnis stūmė ją į rytinę Indijos vandenyno dalį. Tiesiai per kraterį einantis lūžis galėjo susidaryti nuo asteroido smūgio, sakė R.Frese’as.

Tuo tarpu ankstyvieji smūgio padariniai veikiausiai lėmė, kad gyvybė Žemėje smarkiai nukentėjo.

„Visi aplinkos pokyčiai, kurių radosi po smūgio, lėmė, kad aplinka smarkiai įkaito ir tokį karštį buvo išties sunku išverti. Taigi peršasi prielaida, jog tuo metu didelė dalis gyvybės išnyko“, – teigė mokslininkas.
Tuščias Australijos kraštovaizdis susijęs su ankstyvųjų žmonių žemės deginimais. Ankstyvųjų medžiotojų ir rinkėjų žemės deginimai galėjo paskatinti nesėkmingą lietaus sezoną Australijoje prieš maždaug 12 000 metų, dėl kurio šalies žemės pavirto dykuma. Kolorado universiteto profesorius Gifford Miller teigia, kad naujasis tyrimas patvirtina jo tyrėjų grupės anksčiau pateiktus duomenis, kad daug didelių gyvūnų rūšių išnyko Australijoje prieš maždaug 50 000 metų dėl pokyčių ekosistemose, kuriuos sukėlė žmogaus sukelti gaisrai. Naujoje tyrimo rezultatuose teigiama, kad šie deginimai galėjo taip pakeisti florą, jog sumažėjo garinamo vandens pasikeitimas tarp biosferos ir atmosferos, sukeldamas nesėkmingus lietaus sezonus Australijoje. Miller teigimu, buvo mėginama atsakyti į klausimą, ar deginimai prieš 50 000 metų galėjo turėti įtakos visam žemynui. Buvo numanoma, kad deginimai galėjo pakeisti Australijos žemyno klimatą, nes sumažėjo lietaus sezonų vandens patekimas į žemyną. Geologiniai įrodymai rodo, kad Australijos kraštovaizdis prieš maždaug 125 000 metų, per paskutinį tarpledyninį laikotarpį buvo gerokai drėgnesnis. Nors planetų padėtis ir meteorologinė situacija per paskutinį ledynmetį privertė lietaus sezonus žemėje susvyruoti, visi procesai, išskyrus Australijos lietaus sezonus buvo visiškai atgaivinti iki Holoceno periodo, prasidėjusio prieš maždaug 12 000 metų. Nors lietaus sezono metu Australijoje kasmet iškrenta apie 39 colius kritulių šiaurinėje pakrantėje, kai lietūs atslenka iš Azijos pietų, tik apie 13 colių kritulių dabar iškrenta virš žemyno. Eirio ežeras, gilus ežeras žemyno viduryje, kuris prieš maždaug 60 000 metų reguliariai prisipildydavo per lietaus sezoną, dabar yra didelė sūri lyguma, kurią retkarčiais padengia plonas sūraus vandens sluoksnis. Manoma, kad širmieji kolonizatoriai į Australiją atkeliavo jūra iš Indonezijos prieš maždaug 50 000 metų. Jie naudojo ugnį kaip medžioklės įrankį, ja valydavo kelius, vienas kitam siųsdavo signalus ir skatindavo tam tikrų augalų augimą. Ūgliais mintančių paukščių ir sterblinių gyvūnų fosilijų liekanos rodo, kad kraštovaizdį sudarė medžiai, krūmai ir žolės, o ne dykumų krūmynai augantys šiandien. Daugiau nei 85 procentai stambiosios Australijos faunos, kuri sveria daugiau nei 100 svarų, išnyko prieš apytiksliai 50 000 metų. Tarp išnykusių gyvūnų buvo stručio dydžio paukštis, 19 sterblinių gyvūnų rūšių, 25 pėdų ilgio driežas ir Volkswagen automobilio dydžio sausumos vėžlys. Apie deginimą liudija didelės medžio anglių atsargos išsaugotos ežerų, buvusių tarp drėgnų atogrąžų miškų ir dykumų atsiradimo, nuosėdose. Be to, beveik tuo pačiu metu išnyko nemažai augalų, kurie sėklas brandina mezginėse. Mokslininko teigimu, natūralūs gaisrai buvo svarbūs formuojant šalies kraštovaizdį ir daugelis augalų rūšių yra prisitaikę prie dažnų gaisrų. Tačiau pirmųjų kolonizatorių sukelti gaisrai smarkiai skyrėsi nuo natūralaus gaisrų ciklo ir nebeleido ekosistemoms atsigauti.

Ankstyvieji žinduoliai mito dinozaurais. Nauji fosilijų radiniai Kinijoje padeda sukurti kitokį žinduolių, kurie gyveno kartu su dinozaurais Mezozojaus eroje, paveikslą. Daugelis žinomų šio laikotarpio žinduolių buvo laikomi sąlyginai mažais, naktiniais gyvūnais – dažniau medžiojamais, nei medžiotojais. Žurnale Nature publikuoti atradimai pateikia pirmuosius tiesioginius įrodymus, kai kurie iš šių žinduolių mito kartu su jais gyvenusiais dinozaurais. Niujorke esančio Amerikos gamtos istorijos muziejaus (AMNH) tyrinėtojai ir Kinijos mokslų akademijos mokslininkai atkūrė 130 milijonų metų senumo oposumo dydžio žinduolio palaikus, kurie buvo rasti fosilijomis turtingoje Kinijos Liaoning provincijoje. Valydami Repenomamus robustus fosiliją mokslininkai tarp šonkaulių aptiko nedidelį kaulų fragmentą, kuris buvo nustatytas toje vietoje, kur panašaus dydžio žinduoliai turi skrandį. Ištyrus skrandžio turinį jame aptikta jauno žolėdžio dinozauro, kuris žinomas psitakozauro vardu, galūnių, pirštų ir dantų. Nors suaugusio psitakozauro aukštis siekdavo šešias pėdas, mažylis, tapęs grobiu, buvo vos penkių colių ilgio, t.y. siekė tik trečdalį Repenomamus robustus dydžio. Pagal nusidėvėjimo žymes ant dinozauro dantų mokslininkai nustatė, kad tai nebuvo embrionas. (Tai paremia nuomonę, kad žinduolis medžiojo dinozaurą, o ne pačiupo neišsiperėjusį kiaušinį iš lizdo). Be to, buvo įtariama, kad dinozauras buvo pačiuptas ir prarytas gabalais, nes kai kurie jo kaulai vis dar buvo susijungę. Mokslininkai taip pat rado didesnio žinduolio, kuris buvo maždaug nedidelio šuns dydžio, artimas dinozaurų valgytojo giminaitis, palaikus. Šis gana pilnas skeletas, priklausęs Repenomamus giganticus, priklausė pačiam didžiausiam žinomam Mezozojaus eros, kuri buvo maždaug prieš 250 milijonų – 65 milijonus metų, žinduoliui. Abu žinduoliai priklauso rūšiai, kuri neturi iki šių dienų išlikusių palikuonių. Tyrimo bendraautorė, Jin Meng iš Amerikos gamtos istorijos muziejaus, teigia, kad šis naujas įrodymas apie didelius mėsėdžius plėšrūnus ankstyvuosius žinduolius padeda sukurti visiškai kitokį gyvūnų, kurie gyveno dinozaurų epochoje, paveikslą. 2005/01/18

Tyrinėtojai pavadino dinozaurus gerais tėvais. 2003 m. šiaurės Kinijos Lajoningo provincijoje surastas ir nufotografuotas psitakozauras su 34 jaunikliais. Šie gyvūnai buvo žolėdžiai, mažesni už labradoro veislės šunį. “Puikiai užsikonservavęs suaugęs dinozauras su šalia gulinčiais 34 jaunikliais – geras papildomas teorijos, kad dinozaurai rūpindavosi savo atžalomis, įrodymas”, – dabar, ištyręs fosilijų suteiktus duomenis, teigia Montanos valstybinio universiteto paleontologas profesorius Davidas Varricchio su bendradarbiais straipsnyje naujausiame prestižinio “Nature” leidinio numeryje. Pasak D. Varricchio, griaučiai sveiki ir nepažeisti. Psitakozauras ir jaunikliai gulėjo tiesiai, po savimi parietę kojas. “Paprastai pajutę artėjant mirtį jie vartosi nuo vieno šono ant kito”, – pastebi profesorius. Mokslininkai nežino, kodėl šiuo atvejo dinozaurų poza kitokia. Apie tai, kad šie gyvūnai rūpindavosi savo jaunikliais, būdavo kalbama ir anksčiau, o tai – naujas patvirtinimas. Beje, artimiausi mūsų laikų dinozaurų giminaičiai – paukščiai ir krokodilai – irgi prižiūri savo palikuonis. Mokslininkai taip pat rado prie dinozaurų griaučių savotišką įdubimą, tik jie negali teigti, ar ten būta lizdo, ar daubos, kurioje gyvūnai apsistojo trumpam. Prie tolesnio vietovės tyrimo D.Varricchio įkalbėjo prisidėti kolegas iš Taivano, o psitakozauro su 34 jaunikliais griaučiai saugomi Kinijoje, Dalio Gamtos istorijos muziejuje

Leave a Comment