evoliucija

Evoliucija

Žemėje gyvena milijonai įvairiausių augalų ir gyvūnų. Iš kur jie visi atirado? Žmogus bandė atsakyti į šį klausimą ne vieną šimtmetį.

Daugelis mokslininkų mano, kad patys pirmieji gyvi organizmai atsirado iš negyvų cheminių medziagų. Prieš daugiau kaip milijoną metų susidarė junginiai, kurie gebėjo save kopijuoti. Tai davė pradžia tam tikrai evoliucijai, kuri galiausiai atvedė prie pirmykštės tikrosios gyvybės.

Šiandien gyvybė Žemėje pasižymi stulbinančia įvairove.Kiekvienas augalas ir gyvūnas turi savo natūralią buveinę ir guvensenos būda. Pavyzdžiui, vieni augalai tarpsta dykumose, kitiems labiau patinka šaltos irr drėgnos vietos. Kiekvienas gyvas organizmas puikiai derinasi prie savo aplinkos.

1859m. anglų gamtininkas Čarlzas Darvingas sukūrė evoliucijos teoriją. Jis iškėlė mintį, kad per milijonus metų augalų ir gyvūnų rūšys laipsniškai kito (evoliucionavo), prisitaikydamos prie aplinkos.

Evoliucija patvirtina tai, kad nėra visiškai vienodų dviejų gyvų organizmų. Taigi kai kurie augalai arba gyvūnai gali egzistuoti tik turėdami tokius požymius, kurie padeda jiems lengviau išlikti. Antai gyvūnas gali turėti ilgas kojas, kurios padėtu jam sprukti nuo plėšrūnų. Augalas gali tuėti didelius lapus, kurie paadėtų jam geriau augti pavėsyje. Turėdami tokių vertingų požymių, gyvūnai ir augalai turi daugiau galymybių išlikti gyvi ir susilaukti palikuonių, kurie paveldėtų šiuos požymius. Neturintys naudingų požymių tokių galimybių turi mažiau. Tai vadinama gamtine atranka.

Pamažu, iš kartos į kartą, geriau prisitaikę gy

yvūnai ir augalai išgyvena ir suklesti, o kiti išmiršta arba suranda naują buveinę. Taip Darvino įsitikinimu, pamažu išsirutuliojo milijonai įvairiausiu augalų ir gyvūnų rūšių.

Tačiau fosilijos rodo, kad evoliucija nėra toks lėtas ir tolydinis procesas, kaip manė Darvingas. Dabar kai kurie mokslininkai mano, kad pokyčiai vyksta staigiais šuoliais, o tarp jų būna ilgi laikotarpiai , kai pokyčiai vos pastebimi. Tai vadinama pertraukta pusiausvyra. Anot kitų, staigių pokyčių šuoliai įsiterpia tarp ilgų tolydinių pokyčių laikotarpių. Tai vadinama pertraukų laipsniškumu.

Visoje Žemės istorijoje per palyginti trumpą laikotarpį išnyko daugybė rūšių. Didžiausias masinis išnykimas buvo permo ir triaso periodo krizė, įvykusi maždaug prieš 245 milijonus metų. Maždaug prieš 65 milijonus metų per kreidos periodo išnykimą išmirė dinozaurai. Niekas nežino, kas sukėlė šiuos įvykius. Kai kurių mokslininkų nuomone, kreidos peeriodo išnykimas įvyko po klimato pokyčio, kurį sukėlė nukritęs meteoritas.

Fosilija

Fosilijos yra gyvų organizmų liekanos, kurios virto uoliena, arba mineralizavosi. Jos paprastai susideda iš kietų organizmo dalių, pavyzdžiui, kriauklių, kaulų, dantų, medienos. Fosilijos teikia fosilinių duomenų, kurie duoda evoliucinių įrodymų.Visi kartu šie sluoksniai atskleidžia gyvybės istoriją.

Fosilijos yra nelyginant evoliucijos istorijos knyga. Kartais pagal iškastą svarbią fosiliją nustatoma, kaip nauja gyvų organizmų grupė išsivystė iš jau egzistavusios rūšies. Tokia fosilija suteikia evoliucijos proceso tyrimui “trūkstamą grandį”. Puikus pavyzdys yra archeopteriksas. Tai iškastinis di

inozauras, siejantis roplius su paukščiais.

Fosilijos rodo, kad maždaug prieš 500 milijonų metų įvyko gyvybės įvairovės sprogimas. Nors patys pirmieji gyvi organizmai pasirodė daug anksčiau, bet jie buvo minkštakūniai ir paliko mažai savo gyvavimo įrodymų.

Pirmosios gyvybės formos buvo mažytėa prokariotinės ląstelės. Nors jos visai neturėjo kietų dalių, uolienose išliko jų pėdsakų. Uolienose rasta mikroskopinių fosilijų, kurių amžius daugiau kaip 3 milijardai metų.

.

Moneta yra 2cm skersmens, ji padeta tam, kad lengviau įsivaizduotum kokio dydžio yra fosilija.

Augalai

Tolydžio, per milijonus metų, augalai ėmė skverbtis į sausumą. Pradėjo augti augti augalai, panašūs i medžius. Prieš 300 milijonų metų didžiuliai plotai buvo apaugę didžiuliais miškais. Tie miškai buvo nepanašus į dabartinius. Jie dažniausiai buvo pelkėti, ir nors “medžiai” užaugdavo iki 30m aukščio, iš tikrųjų tai buvo milžiniškos atmainos augalų, kurie šiandien yra visai maži: pataisų, asiūklių ir paparčių. Tikrieji medžiai, tokie kaip magnolijos, atsirado tik maždaug prieš 100 milijonų metų.

Gyvūnai

Įkandin pirmųjų sausumos augalų netrukus atsirado pirmieji sausumos gyvūnai, tokie kaip šimtakojai ir vabzdžiai, kurie pasinaudojo augalų teikiamu maistu ir prieglobsčiu. Vėliau, maždaug prieš 350 milijonų metų, karšti orai išgarino upes ir ežerus. Daugelis žuvų žuvo, bet kai kurios sugebėjo prisitaikyti gyventi sausoje žemėje. Kad galėtų gyventi sausumoje, jos užsiaugino plaučius, kojas, storą odą ir tvirtus griaučius, bet vis dar grįždavo i vandenį dėti ki

iaušinių. Tai buvo pirmieji varliagyviai, iš kurių galiausiai išsivystė visi sausumos gyvūnai.
Žmogus

Žmogus egzistuoja jau daugiau kaip milijoną metų, tačiau gyvų organizmų istorijoje žmogaus
Rūšis yra palyginti nauja. Iki mūsų atsiradimo egzistavo kelios į žmogų panašios rušys. Mokslininkai vis dar bando išsiaiškinti, kur ir kaip jos gyveno ir kurios iš jų buvo mūsų protėviai.

Žmogus priklauso primatų šeimai, vadinamai hominidais. Skirtingai nuo kitų primatų, pavyzdžiui, žmoginių beždžionių, hominidai turi dideles galvos smegenis ir vaikšto dviem kojom. Hominidų šeimoje žmogus priklauso mažesnei grupei, arba genčiai, vadinamai homo. Šiai genčiai priskiriamas žmogus ir mūsų išnykę protėviai. Pirmieji hominidai atsirado Žemėje maždaug prieš 3-4 milijonus metų.

Svarbus žingsnis himinidų istorijoje įvyko tada, kai jie pradėjo laikytis stačiai ir vaikščioti dviem kojomis. Tai atlaisvino jų rankas ir jos tapo specialiai pritaikytos daiktams laikyti, o tai galiausiai leido jiems pasigaminti paprastus įrankius.

1 2 3

4 5

Žinduolių kilmė

Žinduoliai yra aukščiausios organizacijos stuburiniai gyvūnai, turintys dideles galvos smegenis. Visi žinduoliai (išskyrus kloakinius) yra gyvavedžiai. Kvėpuoja plaučiais, turi plaukus, yra šiltakraujai ir jauniklius maitina pienu.

Žinduoliai ir ropliai yra labai panašūs. Šių klasių griaučių, raumenų, virškinimo, kvėpqvimo, kraujotakos, šalinimo organų sandara yra panaši. Kai kurios roplių ir žinduolių gemalų vystymosi stadijos yra panašios. Tai rodo roplių ir žinduolių giminystę.

Iškasamieji žinduolių protėviai-žvėriaropliai-gyveno prieš 200-300 milijonų metų. Pagal jų griaučių liekanas mo

okslininkai nustatė, kad žvėriaroplių kojos buvo po liemeniu, kaip ir žinduolių, o ne išskėstos į šonus. Jų dantys turėjo šaknis ir buvo trjopi: kandžiai, iltiniai ir krūminiai. Pirmieji senovinių žinduolių atstovai turėjo ir roplių, ir žinduolių požymių. Žinduoliai buvo kai kuo pranašesni, pirmiausia, turėjo gerai išsivysčiusias galvos smegenis, buvo gyvavedžiai ir maitino jauniklius pienu. Dėl to geriau galėjo išlikti jų palikuonys. Turėdami pastovią aukštą kūno temperatūrą, žinduoliai galėjo apsigyventi rajonuose, neprieinamuose ropliams.

Pirmieji žinduoliai buvo smulkūs, nedidesni už žiurkes ir todėl ilgą laiką negalėjo varžytis su stambiais, viešpataujančiais Žemėje senoviniais ropliais (dinozaurais ir kt.). Tačiau kai Žemėje klimatas atvėso, dauguma stambių šaltakraujų senovinių roplių išnyko, o šiltakraujai Žinduoliai paplito visoje Žemėje.

Permo ir triaso perioduose, nuo roplių, kurių evoliucija dar tik buvo prasidėjusi, atsiskyrė linija, iš kurios vėliau išsivystė žinduoliai ir pagaliau pats žmogus. Tą evoliucijos liniją sudarė ropliai, turintys požymių, kurie vėliau tapo būdingi žinduoliams. Nors žinduoliai turi pačia tobuliausią iš visų gyvūnų anatomiją ir fiziologiją, jie įsigalėjo ti maždaug per 160 milijonų metų. Mezozojaus laikotarpiu buvo keli žinduolių buriai, kuriuos sudarė smulkūs gyvūnai, panašūs į kirstukus. Jie vieni nuo kitų skyrėsi Dantų sandara, tačiau apie juos labai mažai žinoma, nes randama tik liekanų fragmentai. Vėliau jie visiškai išnyko, ir tik vienai evoliucinei linijai pasisekė išlikti. Tai buvo Pantotheria, iš kurių kilo sterbliniai ir placentiniai žinduoliai. Viena pirmykščių grupių, išlikusių iki šių dienų, yra kloakiniai-echidos ir ančiasnapiai. Tai tikri žinduoliai, nors ir deda kiaušinius; jei ne jų savitumas, jie teiktų žinių apie žinduolių evoliuciją.

Mezozojaus pabaigoje, išnykus daugumai roplių burių, gamtoje atsirado laisvų plotų, kuruos užpilde įvaitūs smulkūs žinduoliai. Iš jų vėliau išsivystė kanopiniai, kurie skabė medžius miškuose ir ganėsi pievose, žolėdžiais mintantys plėšrieji, po žeme gyvenantis graužikai, laipiojantys po medžius primatai, skraidantys šikšnosparniai ir jūrose plaukiojantys banginiai. Tik vabzdžiaėdžiai išlaikė pirmykščių žinduolių bruožą. Visa ta žinduolių evoliucija tetruko kelis milijonus metų po to, kai išnyko didieji ropliai.

Plėšrieji žinduoliai, kaip žinoma, atsirado gana vėlyvu žinduolių istorijos laikotarpiu. Jų pirmtakai buvo archajiški plėšrieji-kreodontai. Iš jų tikriausiai išsirutuliojo ir banginiai, ir aukštesnio tipo plėšrieji-kvartero periodo didieji vilkai ir urviniai lokiai. Dauguma terciaroir kvartero kačių turėj ilgas, panašias i kardą iltis. Tokios katės galėjo žudyti didelius storaodžius gyvūnus, kurių tuo metu buvo gausu. Dabartinių kačių dantys mažesni, bet jos gali pavyti greitus gyvūnus ir juos nužudyti perlauždamos sprandą.

Kanopinių ir dramblių linijų išnykusios šoninės atšakos davė pradžią į raganosiu panašiems gyvūnams uintaterijams, turėjusiems 6 ragus ir galingas iltis, chalikoterijams, į arklį panašiems gyvūnams, kurie vietoj kanopų turėjo nagus.

Terciaro laikotarpiu sparčiai vystėsi primatai, kilę iš panašių į tupajas ir ilgakulnius žinduolių. Terciaro pabaigoje jų evoliucijos linija ėjo per lemūrus iki beždžionių ir žmogbeždžionių. Iš vienos tų linijų išsivystė žmogus.

Leave a Comment