evoliucija

Evoliucija – [lot. Evolutio – išvyniojimas; išsirutuliojimas]: 1. Pasaulio visuomenės kitimo procesas, raida; 2. Nedideli lėti kokybiniai kitimai.Evoliucijos teorija – pažiūrų ir mokslinių žinių apie organinio pasaulio istorinius vystymosi veiksnius ir dėsnius sistema. Šiolaikinio mokslo, visų pirma biologijos, duomenys rodo viso organinio pasaulio vientisumą ir tai, kad visos šiuolaikinės gyvybės formos yra išsivysčiusios iš nedaugelio protėvių. Pirmą vientisą, bet neparemtą faktais sukūrė Ž. B. Lamarkas (1809 m., Prancūzija). XIX a. viduryje Čarlzas Darvinas (1859 m., Anglija) sukūrė pirmąją mokslinę materialistinę organizmų, rūšių atsiradimo gamtinės atrankos būdu teoriją, vadinamą darvinizmu. Darvino geologiniai tyrinėjimai patvirtino Hiutono ir Lajelio darbus. Jis ėmė galvoti, jog Žemė labai sena ir kad laiko vykti paveldėjimui su pokyčiais buvo pakankamai. Biogeografija (gyvybės formų geografinio pasiskirstymo Žemėje tyrimai) turėjo Darvinui didelę įtaką ir privertė jį galvoti, kad įvairovę sukelia prisitaikymas prie aplinkos: iš vienos rūšies gali atsirasti daug skirtingai prisitaikiusių rūšių.

Gamtinė atranka Evoliucija patvirtina tai, kad nėra visiškai vienodų dviejų gyvų organizmų. Taigi kai kurie augalai arba gyvūnai gali egzistuoti tik turėdami tokius požymius, kurie padeda jiems lengviau išlikti. Antai gyvūnas gali turėti ilgas kojas, kurios padėtų jam sprukti nuo plėšrūnų. Augalas gali turėti didesnius lapus kurie padėtų jam geriau augti pavėsyje. Turėdami tokių vertingų požymių, gyvūnai ir augalai turi daugiau galimybių išlikti gyvi ir susilaukti palikuonių, kurie paveldėtų šiuos požymius. Neturintys naudingų požymių tokių galimybių turi mažiau. Tai vadinama gamtine atranka. Pamažu, iš kartos į kartą, geriau prisitaikę gyvūnai ir augalai išgyvena ir suklesti, o kiti išmiršta arba susiranda naują buveinę. Taip, Darvino įsitikinimu, pamažu išsirutuliojo milijonai įvairių augalų ir gyvūnų rušių.

Gamtinė atranka – tai procesas, kurio prielaidos (1–3) gali sukelti tam tikras pasekmes (4-5):1. Populiacijų nariai turi paveldimų skirtumų.2. Kiekvienoje kartoje atsiranda daug daugiau individų, nei gali išgyventi ir daugintis.3. Kai kurių individų turimi adaptyvūs bruožai leidžia jiems išgyventi ir daugintis geriau už kitus individus.4. Vėlesnėse kartose adaptyvius bruožus turi vis didesnė individų dalis.5. Gamtinės atrankos rezultatas yra prie vietinės aplinkos prisitaikiusi populiacija.Darvinas įsitikino, kad paveldėjimas su pakitimais paaiškina gyvybės istoriją. Jo gamtinės atrankos teorija nurodo mechanizmą, padedantį prisitaikyti prie aplinkos.Tačiau fosilijos rodo, kad evoliucija nėra toks lėtas ir tolydinis procesas, kaip manė Darvinas. Dabar kai kurie mokslininkai mano, kad pokyčiai vyksta staigiais šuoliais, tarp jų būna ilgi laikotarpiai, kai pokyčiai vos pastebimi. Tai vadinama pertraukta pusiausvyra. Anot kitų, staigių pokyčių šuoliai įsiterpia tarp ilgų tolydinių pokyčių laikotarpių. Tai vadinama pertraukta laipsniškumu.Kintantis žemėlapis Per milijonus metų pasaulio žemėlapis nuolat keitėsi. Kadaise visi žemynai sudarė vieną didžiulį sausumos masyvą, kurį mokslininkai vadina Pangėja. Jį supo vienas bekraštis vandenynas – Pantalasas. Maždaug prieš 200 milijonų metų Pangėja pradėjo skilti į dvi dalis – Lauraziją šiaurėje ir Gondavą pietuose. Ilgainiui šie milžiniški žemynai irgi pradėjo skilti, palikdami atskiras dalis dreifuoti ten kur jos yra dabar.

Fosilijos

Iš kur mokslininkai žino, kad po Žemę kadaise klajojo dinozaurai? Arba kad prieš 12000 metų Eropoje gyvenogauruoti drambliai, vadinami mamutais? Atsakymas – iš fosilijų. Fosilijos – tai gyvūnų ir augalų liekanos išsilaikusios tūkstančius arba milijonus metų, paprastai akmenyje. Tai gali būti gyvų padarų liekanos – kaulai, kriauklės, kiaušiniai, sėklos ir panašiai arba tik žymė, pavyzdžiui, palikti pėdsakai.

Kas yra fosilija?

Žuvus gyvūnui, jo minkštosios dalys supūva, bet jei jo kaulus arba kriauklę greitai užkloja dumblas, ilgainiui jie gali suakmenėti ir virsti fosilija. Fosilijos padeda atkurti nuostabų gyvybės istorijos vaizdą. Iš fosilijų žinome, kada gyvi padarai ėmė keltis iš jūros į sausumą, kaip atrodė dinozaurai ir dar daugiau kitų dalykų.

Dauguma fosilijų yra arba kriauklės, arba tik keli pavieniai kaulai. Sveiki griaučiai aptinkami retai. Vis dėltopaleontologai (fosilijas tiriantys žmonės), kurie gerai išmano gyvūnų formą, dažnai sugeba iš kelių kaulų atkurti gyvūno išvaizdą, net jei tas gyvūnas priklauso seniai išnykusiai rūšiai. Fosilijos rodo, kad šiandien gyvenančios rūšys tėra tik dalelė anksčiau Žemėje gyvenusių gyvūnų. Laikui bėgant, atsirado ir išmirė milijonai rūšių, palikdami tik suakmenėjusias liekanas, įrodančias apie jų egzistavimą praeityje. Fosilijų amžių galima sužinti iš uolienų, kuriose jos randamos. Mokslininkai moka atskleisti ryšius tarp įvairių uolienų, nes naujai susidarantys uolienų sluoksniai užkloja senesnius, todėl apatiniai sluoksniai yra seniausi. Kad gajėtų nustatyti tikslesnę datą, jie matuoja radioaktyvumą. Kadangi iškastiniai dinozaurai aptinkami tik prieš 65 – 220 milijonų metų susidariusiose uolienuose, žinome, kad jie gyveno būtent tuo metu.Pagal fosilijas spręsti apie gyvūno išvaizdą gana sudėtinga. Vienoje fosilijoje išsilaiko tik dalelė kadaise gyvenusios rūšies. Iš rastų fosilijų dauguma yra sekliose jūrose gyvenę moliuskai. Suakmenėję minkštą kūną turintys gyvūnai ir sausumoje gyvenantys gyvūnai randami labai retai.Kita problema yra ta, kad turime tik kietąsias dalis, iš kurių galime spręsti apie gyvūno išvaizdą. Tad belieka tik spelioti, kokios jis buvo spalvos, turėjo kailį ar ne, kaip atrodė jo ausys.

Kaip susidaro fosilija?

Kai žuvęs moliuskas nugrimsta į jūros dugną, jo minkštosios dalys netrukus supūva, lieka tik kieta kriauklė. Ją užkloja smėlis ir dumblas. Per milijonus metų pro dumblą prasisunkęs vanduo ištirbdo kriauklę ir palieka tuštumą, vadinamą atspaudu. Vandenyje esančios mineralinės medžiagos gali užpildyti buvusios kriauklės vietą ir sukietėti. Taip susidaro kriauklės branduolys. Taigi fosilija būna arba branduolys, arba atspaudas.

Visa tai retai kada vyksta sausumoje, todėl jūros gyvūnų fosilijos daug dažnesnės negu sausumos gyvūnų.

EVOLIUCIJA: 95% visų kada nors Žemėje egzistavusių gyvūnų ir augalų yra jau išnykę. Prieš 35 – 20 milijonų metų po Amerikos žemyną bastėsi milžiniški raganosiai. Pavyzdžiui, paraceantherium buvo iki 8 m ilgio ir panašaus kaip žirafa ūgio.  Pirmasis arklys, hyracotherium buvo maždaug dabartinio foksterjero dydžio.Didžiausias visų laikų Australijos sterblinis buvo diprotodon optatum, kuris buvo raganosio dydžio ir svėrė iki 1500 kg.

Po dinozaurų

Kai maždaug prieš 65 milijonus metų dinozaurai paslaptingai išnyko, atsivėrė kelias įsiviešpatauti žinduoliams ir paukščiams. Išsirutuliojo daug naujų žinduolių rūšių. Kiekviena nauja epocha pateikdavo vis naujų gyvūnų grupių – daugėlis jų buvo dabartinių žinduolių protėviai.

Žinduolių atsiradimas

Dinozaurų eros pabaigoje vienintėliai žinduoliai buvo nedideli sterbliniai. Išnykus dinozaurams, žinduoliai pradėjo užaugti daug didesni už sterblinius žinduolius, kurie gimdė pilnai išsivysčiusius jauniklius.Tuo laiku Pangėjos liekanos jau buvo galutinai suskilusios į dabartinius žemynus. Kiekviename žemyne išsirutuliojo panašios, bet savitos žinduolių rūšys, kurios užpildė tam tikrą nišą. Kiekviename žemyne buvo graužikų, vabzdžiaėdžių, augalėdžių, mėsėdžių it t.t. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoj gyveno: į voverę panašus graužikas sciuravus lapais mintanti riestanosė raumeninga žiurkė stylinodon pirmasis žinomas šikšnosparnis icaronycteris, į avį panašūs kondiliartrai pirmieji kanopiniai žoleėdžiai ir dar daug kitų.

Naudota literatūra:1. Moksleivių enciklopedija2. Gamtos pasaulis3. Faktopedija4. 11 kl. Vadovėlis5. Tarptautinių žodžių žodynas6. Tarybų Lietuvos enciklopedija