Sėklos reikšmė derliui

SĖKLOS REIKŠMĖ DERLIUI.
SĖKLŲ SAVYBĖS

Gera sėkla yra viena iš svarbiausių priemonių gausiam ir pastoviam derliui išauginti. Respublikos žemdirbiai yra sukaupę didelį patyrimą geros kokybės sėklai gauti, pradedant jos auginimu ir baigiant ruošimu.

Dažniausiai sėkla atitinka I klasės reikalavimus, tačiau dar pasitaiko atvejų, kai paruošiama II ir III klasės, o kartais ir nekondicinė sėkla. Pasėjus blogos kokybės sėklą, mažėja kitų agrotechnikos priemonių (trąšų, sėjomainų, pasėlių priežiūros ir kt.) reikšmė, be to, veltui išberiami dideli jos kiekiai. Mūsų respublikoje ir kitose šalyse ieškoma būūdų sėklos kokybei pagerinti, kad kiekvienas į dirvą išbertas grūdas būtų produktyvus.

Tobulinant sėklininkystę svarbiausias tikslas lieka tas pats: didinti grūdų gavybą ir gerinti jų kokybę su mažiausiomis sąnaudomis. Tiktai pramoninės sėklininkystės ūkiuose sėkla yra svarbiausia ūkio prekinė produkcija ir nuo jos priklauso ir kiti ūkio rodikliai.

Sėkla ir sėklininkystė respublikoje rūpinamasi nuo seno. Dar 1972 m. galima sakyti, mokslinės žemdirbystės ištakose, prof. J.Tonkūnas, nagrinėdamas derliaus didinimo priemones, nurodė, kad sėklos paruošimas sėjai yra svarbiausias dalykas. Pasak jo, tik iš švarios, gerai dygstančios sėklos gaali išaugti stiprūs daigai, vėliau stiprūs augalai, o iš šių – geras derlius. Jau tada J.Tonkūnas iškėlė mintį steigti bendrai naudojamas sėklų valymo įmones, kuriose sėkla būtų valoma, džiovinama ir beicuojama.

Taip pat daug pasidarbavo, nagrinėdamas įvairius sėklininkystės klausimus ir kurdamas naujas ja

avų veisles, ruošdamas mokslinius kadrus, prof. J.Bulavas.

G.Liutkevičius tyrė auginimo sąlygų, sėklos reprodukcijos ir stambumo įtaką miežių ir žieminių kviečių derliui ir jo kokybei. Be to, jis darė bandymus su rugiais ir kviečiais, siekdamas nustatyti augalų derlingumo priklausomybę nuo sėklos amžiaus.

Bene daugiausiai respublikoje yra pasidarbavusi Z.Ribokaitė, nagrinėdama javų sėklos ir jos ruošimo klausimus. Z.Ribokaitė 1969 – 1973 m. tyrė sėklų stambumo įtaką jų produktyvumui, bandymus darydama su miežiais “Auksiniai II”. Ji siekė nustatyti ir įvairaus stambumo sėklų išaugusių augalų skirtumus, taip pat augalų produktyvumo atskirose fazėse ryšį su derliumi. Ypač brandūs teoriniu ir praktiniu požiūriu paskutinieji Z.Ribokaitės darbai. Originalus darbas (1977-1979 m.) – miežių sėklų baltymingumo įtaka jų produktyvumui. Autorė nustatė, kad gausiai prieš sėją azoto trąšomis patręštoje dirvoje miežių sėklos išauga baltymingesnės, bet menkesnės dygimo ennergijos. Papildomai tręšiamų miežių sėklos daigumas mažėja.

Z.Ribokaitė kartu su aspirante J.Šeinauskiene nustatė svarbiausius sėklos kokybę lemenčius veiksnius, jų reikšmę sėklai. Dotnuvos ekspermentinio ūkio sąlygomis mokslininkai nustatė pirminio sėklų valymo, džiovinimo aktyviąją ventiliaciją ir šiluminėje džiovykloje parametrus, kad sėkla išliktų gero daigumo, ištyrė sėklos ruošimo būdų ekonominį efektyvumą.

Nuo 1975 m. respublikoje pradėti detaliau tyrinėti javų sėklos užsikrėtimo ligų pradais klausimai. Jau pirmieji tyrimai parodė, kad javų sėkla gerokai užsikrėtusi pašaknio ligomis ir pelėsiniais grybais. Tyrinėjant javų ligas, buvo atsižvelgta ir į veiksnius, sąlygojančius li
igų gausumą, taip pat ieškoma priemonių, kaip išauginti sveiką sėklą.

Sėkla laikoma tinkama tada, kai ji turi būtinas veislines ir sėklines savybes, nurodytas valstybiniame standarte. Sėklos pagal privalomus rodiklius skirstomos į I, II ir III klasės ir nekondicines. Sėti leidžiama tik I ir II klasės sėklas, o III klasės ir nekondicines tik išimtiniais atvejais (nepalankūs metai, stichinės nelaimės ir kt.). Svarbiausi rodikliai, pagal kuriuos nustatoma klasė, yra sėklos daigumas ir švarumas. I klasės sėklų (kviečių, rugių, miežių ir avižų) daigumas turi būti 95-100%, II klasės – 92-94% ir III klasės – 90-91%. Javų sėkloms nustatytos trys grynumo kategorijos: I – ne mažiau kaip 99,5%,
II – ne mažiau kaip 98 % ir III – ne mažiau kaip 95%.

Be minėtų sėklos kokybės rodiklių, svarbūs ir šie rodikliai: dygimo energija, gyvybingumas, dygimo jėga, drėgmė, 1000 grūdų masė, sėklos ūkinė vertė ir ligotumas, bei užsikrėtimas kenkėjais.

Svarbiausias sėklų kokybės rodiklis, rodantis jos tinkamumą sėjai – laboratorinis daigumas. Valstybinio standarto reikalavimai šiam rodikliui gana griežti. Nors laikomasi anksčiau nurodytų normų, tačiau dalis pasėtų sėklų dirvoje vis dėlto žūva.

Būdinga tai, kad tose zonose, kur didesnis bendras javų derlingumas, didesnis ir lauko daigumas. Lauko daigumui didelę įtaką turi dirvos mechaninė sudėtis. Pastebėta, kad kondicinių sėklų lauko daigumas, kai kuriais metais labai svyruoja. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad negalima nustatyti ryšio tarp la
auko ir laboratorinio daigumo. Tačiau duomenys rodo, kad vienodomis sėklai dygti sąlygomis mažėjant laboratoriniam daigumui, mažėja ir lauko daigumas. Sėklos kokybės reikšmė, be kitų sąlygų, lauko daigumui yra neabejotina. Sėklos lauko daigumą reikėtų gerinti dviem kryptimis: 1) Gerinant sėklos kokybę ir
2) Sudarant optimalias sąlygas jai sudygti.

Sėklos kokybę lemiantys veiksniai skirstomi į dvi grupes:
1.Veiksniai, trukdantys pasiekti maksimalų daigumą.
2. Veiksniai, dėl kurių sėklos visam laikui praranda daigumą.
Pirmai grupei priklauso klimatiniai-meteorologiniai, agrotechniniai veiksniai, antrai – sėklos sužalojimas, blogos laikymo sąlygos, sudygimas varpoje, ligos, kenkėjai ir t.t.

Labai didelę reikšmę sėklai turi meteorologinės sąlygos vegetacijos, ypač javapjūtės metu. Mažesnio laboratorinio daigumo sėkla respublikos sąlygomis dažniausiai būna po nepalankių derliaus nuėmimo ir sėklos ruošimo metų, o kartais netgi po nepalankių meteorologinių sąlygų sėklos brendimo metu. Po šaltos, lietingos vasaros grūdai išauga smulkūs, derlius menkas, ypač miežių. Dėl nepalankių meterologinių sąlygų grūdai javapjūtės pradžioje esantys drėgnoki, todėl nukenčia sėklų kokybė.

Priklausomai nuo meteorologinių sąlygų metus sėklininkystės požiūriu užsienyje priimta skirstyti į “sėklinius” ir “nesėklinius”. Daugiau grūdų sėklai stengiamasi palikti iš “sėklinių” metų derliaus.

Sėklos daigumas priklauso nuo klasės ir sėklos, įterpimo gylio.

Visos agrotechninės priemonės turi įtakos ir sėklai. Atkreipsime dėmesį į svarbesnes, kadangi jų nesilaikant, blogėja sėklos kokybė.

Nuo sėjos laiko labai priklauso augalų pasėlių fitosanitarinė būklė. Nelaiku pasėjus, užpuola ligos ir kenkėjai, ku

urie ne tik mažina derlių, bet pablogina ir grūdų sėklines savybes.
Vieni rekomenduoja sėjai atrinkti tik stambias sėklas, kiti nurodo, kad sėklų stambumas yra nepakankamas rodiklis sėklos pilnavertiškumui nustatyti. Laikoma, kad sėjai netinka tik pati smulkiausia sėkla. Nors sėklų stambumo reikšmė derlingumo didėjimui buvo paneigta, mokslininkų dėmesys šiam klausimui nesumažėjo.

Sėklos stambumo reikšmė derlingumui buvo tyrinėta ir mūsų respublikoje. Bandymų duomenys parodė, kad sėklų stambumas miežių ir žieminių kviečių daigumui neturėjo. Vėliau stambesnių sėklų miežiai ir kviečiai labiau krūmijosi ir davė gausesnį derlių už smulkios frakcijos sėklą.

Sėklos stambumas turi didelės reikšmės saugant kultūras nuo su sėkla plintančių ligų. Miežiai išaugę iš stambių sėklų, keturis kartus mažiau serga dulkančiosiomis kūlėmis negu iš smulkių. Tą patį patvirtino Kanadoje atlikti tyrimai. Kanados mokslininkai dulkančiųjų kūlių epifitotijos metais, kai pažeistų miežių buvo daugiau kaip 30%, patarė žemdirbiams sėti stambią sėklą. Nuostoliai dėl dulkiančiųjų kūlių gerokai sumažėjo. Ūkiuose, kurie gerai išrūšiavo ir sėjo stambią miežių sėklą, dulkančiosiomis kūlėmis sergančių miežių buvo mažiau. Iš nesubrendusios smulkios sėklos išaugę augalai jautriai reguoja į aplinkos veiksnius ir gerai išnaudoja palankias aplinkybes.

Augalų sveikumas ir sėklos kokybė daug priklauso ir nuo trąšų. Mūsų respublikoje ir kitur darytų bandymų duomenys rodo, kad fosforo ir kalio trąšos didina augalų atsparumą ligoms, gerina sėklines savybes, o azoto – mažina. Pavyzdžiui, avižas gausiau patręšus fosforu ir kaliu, vainikuotųjų rūdžių sumažėjo 11-16%, o kelerius metus iš eilės tręšiamų avižų atsparumas rūdims padidėjo ir jų derlius pakilo nuo 3 iki 10%.
B.Švitra, tyręs mineralinių trąšų įtaką miežių sėklinėms savybėms, nustatė, kad teigiama trąšų įtaka sėklos daigumui pastebėta tik lengvose dirvose, o sunkiose – neigiama.
Vienpusiškas tręšimas azotu nors ir didina derlių, bet skatina patogenų pasireiškimą, didina pasėlio išgulimą ir menkina sėklos kokybę. Sugulusių pasėlių sėkla blogesnė, iš jos gaunamas mažesnis derlius.
Optimalus javų nuėmimo laikas, kai gaunamas didžiausias derlius, yra tuo pačiu optimalus geros kokybės sėklai gauti. Nuimant javų sėklinių pasėlių derlių, mūsų krašte dažnai lyja. Kai pjaunami drėgni javai, šie darbai kartais užtrunka iki 20 dienų ir ilgiau. Yra daug duomenų, kad vėlinant derliaus nuėmimą, mažėja grūdų masė, keičiasi jų cheminė sudėtis.
Žemdirbystės institute darytų tyrimų duomenys parodė, kad vėlinant pjūtį, sėklos smulkėja ir mažiau jų gaunama.

Sėklų blogėjimo priežastis labai priklauso nuo grūdų drėgmės pjūties metu. Darant bandymus su miežiais paaiškėjo, kad nuimant 15-20% drėgnumo miežių grūdus, nuėmimo laikas neturėjo įtakos sėklos kokybei, o kai nuimamų grūdų drėgnumas buvo 25-30%, ir javai pjaunami pavėluotai, sėklos daigumas mažėjo.

Vėlinant nuimti derlių, daugiau sėklų užsikrečia Fusarium genties grybais, o kai kuriais metais ir pašaknio ligomis bei pelėsiniais grybais. Būdinga, kad daigus išaugusius iš pavėluotos pjūties grūdų, pašaknio ligos pažeidžia daug smarkiau.

Sėklos išeiga ir kokybė labai priklauso nuo grūdų drėgnumo nuimant derlių. Kuliant drėgnesnius javus, kombaino spragilai sužaloja daug grūdų – suardoma gemalo mikrostruktūra. Todėl svarbu žinoti kokio drėgnumo grūdai dar tinkami ruošti sėklai ir kokio jau ne.

Grūdų drėgnumo dinamikos stebėjimai su kviečiais ir miežiais parodė, kad jų drėgnumas per darbo dieną gana nevienodas. Drėgniausi grūdai yra iš ryto – nuo 11 iki 13-14 val., sausiausi – 16-18 val. Iš to sektų, kad sėklinius javus geriausisi būtų pjauti po pietų.

Sėklų daigumas, dygimo energija ir gyvybingumas dorojant drėgnesnius grūdus mažėja. Antai, nupjovus drėgnesnius kaip 25% grūdus, žieminių kviečių daigumas sumažėjo 6-13%, dygimo energija –6-25%, gyvybingumas – 4-8%, o miežių atitinkamai – 2-7, 0-20 ir 1-8 procentinio vieneto.

Literatūroje aptinkama nemažai nurodymų, kad sužalojimas neigiamai veikia sėklos kokybę, blogina dygimo jėgą ir daigumą lauke. Pablogėjus šiems rodikliams nukenčia ir derlius. Skiriami dviejų rūšių sėklos pažeidimai: 1) grūdas perskeltas į dalis ir 2) sužalotas grūdo paviršius paprasta akimi beveik neįžiūrimas. Sėklos sužalojimas priklauso nuo grūdų drėgnumo pjūties metu, kombainų sureguliavimo ir veislės.

Viena iš sužalotų grūdų kokybės blogėjimo priežasčių – didesnis sėklos užsikrėtimas įvairiais mikroorganizmais, iš jų ir patogeniniais grybais. Neigiamą sužalojimo įtaką sėklai iš dalies sumažina beicai. Tačiau, nors beicai ir padidina sėklos daigumą, sumažina silpnų daigų procentą, bet sužalotų sėklų sėklinių sąvybių neatstato.

Nuo seno buvo žinoma, kad kai kurie sėklų mikrofloros atstovai gali sumažinti daigumą arba “susargdinti” augalą. Garsus sėklų specialistas K.Kristensenas juos suskirstė į dvi grupes: 1. lauko grybus, apkrečiančius sėklos augalus augant lauke ir užsilaikančius ant sėklų po pjūties bei plintančius su augalų likučiais per dirvą ir 2. pelėsius sandėliuose.

Sėklų pelėjimą sandėliuose dažniausiai sukelia dvi grybų grupės: Aspergilus ir Pencillium. Pelėsiais užsikrėtusių sėklų taip pat mažėja daigumas, jos pradeda kaisti, susidaro mikotoksinai, keičiasi grūdo spalva, sėklos praranda daigumą. Pelėsių vystymasis priklauso nuo grūdų sužalojimo, jų užsikrėtimo patogenais, piktžolių sėklomis, erkėmis ir kt. kenkėjais.

Didžiausią rūpestį kelia sėklos užsikrėtusios pašaknio ligų pradais. Pašaknio ligų sukėlėjais sėkla užsikrečia formuojantis grūdui. Tačiau šių procesas gali trūkti dar apie 20 dienų po optimalaus derliaus dorojimo laiko.

Sėklos kokybės kontrolė – tai labai svarbi grandis. Ji turi būti atliekama labai kruopščiai ir sąžiningai. Jos tikslas įvertinti pasėlių potencines derlingumo savybes, nustatyti brandą, užsikrėtimą patogenais, tinkamumą sėjai. Ypač operatyvi kontrolė reikalinga derliaus dorojimo ir popjūtinio sėklos ruošimo metu, tikrinant grūdų drėgnumo ir temperatūros rėžimus, džiovinant ir laikant sėklą. Sėklos kontrolė – sėklininkystės šerdis. Nuo šios šerdies priklauso būsimasis derlius.

Leave a Comment