Akis akies sandara

AKIS

Akis yra svarbiausias porinis jutimo organas, regos analizatoriaus dalis. Akis priima iš aplinkos daugiausia informacijos. Jos pagalba žmogus orientuojasi aplinkoje, pažįsta pasaulį, mokosi. Regos organo veikla paremta šviesos, spalvos, formos, dydžio ir kitų požymių analize. Regos organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais (akies obuolyje priimami tam tikro ilgio šviesos bangų dirgikliai), taip pat regimasis nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos smegenyse. Regos analizavimo centrai yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse bei galvos smegenų žievės pakaušinėje skiltyje.

Akies saandara

Akies obuolys yra netaisyklingo rutulio formos, jo skersmuo yra apie 24 cm. Jis saugiai guli kaukolės akiduobėje. Akies sandara ir veikimas panašus į fotoaparato, akis automatiškai reaguoja į stebimo objekto apšvietimą ir nuotolį iki jo taip, kad objektas būtų ryškiai matomas.
Akies obuolys sudarytas iš kapsulės ir branduolio. Kapsulę sudaro 3 sluoksniai: išorinis – skaidulinis dangalas, vidurinis – kraujagyslinis dangalas, o vidinis – tinklainė. Akies branduolį sudaro skaidrios, šviesos spindulius laužiančios terpės (stiklakūnis, lęšis ir priekinė bei užpakalinė akies kameros).
Skaidulinis akies dangalas sudarytas iš jungiamojo audinio skaidulų. Jis paadeda išlaikyti akies formą. Skiriamos dvi skaidulinio dangalo dalys, kurios pereina viena į kitą: priekyje yra skaidri permatoma ragena, o likusioji dalis – nepermatoma odena.
Ragena – tai labiausiai išgaubta į priekį skaidri skaidulinio dangalo dalis. Į ją pirmiausia patenka šviesos spindulys. Ragena panaši į apvalų išgaubtą la

aikrodžio stiklelį. Jos skersmuo – apie 10-12 mm, centre jos storis yra apie 0,5-0,8 mm, o kraštuose – 1-1,2 mm. Ragena yra stipriausiai šviesą laužianti akies struktūra, jos optinė galia sudaro du trečdalius visos akies optinės galios. Ragena sudaryta iš 5 sluoksnių: išorinis sluoksnis – tai daugiasluoksnis neragėjantis epitelis, gilesni sluoksniai sudaryti iš jungiamojo audinio skaidulų, o vidinis sluoksnis – tai vienasluoksnis epitelis, pro kurį į rageną patenka vanduo iš akies kamerų skysčio. Iš išorės rageną nuolat vilgo plonytis ašarų sluoksnis, saugantis nuo išdžiūvimo, užkrato ir dulkių. Sveika ragena esti skaidri ir blizganti. Nedidelių traumų metu (pvz., brūkštelėjus per rageną lapu, spygliu, nagu, įstrigus svetimkūniams) nubraukiamas išorinis ragenos epitelis. Kadangi ragenoje gausu nervinių galūnėlių, akį labai skauda, ji ašaroja, bijo šviesos. Jei pažeistas tik epitelis, jis greitai užgyja ir neelieka jokių pasekmių. Smarkiau pažeidus rageną (po nudegimų, gilių žaizdų, patekus infekcijai), susiformuoja ragenos drumstis, žmogus gali visai nematyti. Tuomet gelbsti tik ragenos transplantacija.
Odena (sklera) sudaro pagrindinę skaidulinio dangalo dalį. Ji primena virto kiaušinio baltymą, todėl dar vadinama akių baltymu. Odena nepermatoma. Priekyje matomą odenos dalį iškloja junginė. Užpakalinė odenos dalis yra plona ir puri, pro angutes į akies obuolį įeina kraujagyslės ir nervai.
Kraujagyslinis dangalas yra tarp skaidulinio dangalo ir tinklainės. Tai minkštos konsistencijos, tamsus akies sienos sluoksnis, sudarytas iš akies ob
buolio kraujagyslių. Jį sudaro trys struktūriškai ir funkciškai skirtingos dalys: rainelė, krumplynas ir didžiausia užpakalinė dalis – gyslainė.
Rainelė yra priekinė kraujagyslinio dangalo dalis. Tai disko formos statmena plokštelė. Ji persišviečia pro rageną ir sudaro priekinės akies kameros užpakalinę sienelę. Išorinis rainelės kraštas tiesiogiai pereina į krumplyną. Užpakalinis rainelės paviršius priglunda prie lęšio. Šis paviršius yra išklotas pigmentinėmis ląstelėmis, kurios suteikia akims spalvą. Dažniausiai abiejų akių rainelės spalva vienoda, tačiau kartais būna ir skirtingų spalvų. Albinosų rainelėse pigmento nėra, todėl jų rainelė yra rausva nuo persišviečiančių kraujagyslių. Rainelės centre yra apvali anga – vyzdys. Vyzdžio skersmuo keičiasi priklausomai nuo patenkančios šviesos intensyvumo. Prietemoje vyzdys išsiplečia, o ryškiai apšviestas susitraukia. Tai atlieka vyzdį sutraukiantis ir plečiantis raumenys, tai nevalingas procesas. Be to, vyzdžio skersmuo kinta susijaudinus, vartojant tam tikrus vaistus ar narkotines medžiagas.
Krumplynas sudarytas iš jungiamojo audinio, lygiųjų raumenų, kraujagyslių, nervų ir pigmentinių ląstelių tinklo. Svarbi jo dalis yra krumplyninis raumuo, šį raumenį sudaro trimis kryptimis išsidėsčiusios raumeninės skaidulos. Prie krumplyno tvirtinasi lęšio pakabinamasis raištis. Krumplyno raumenims susitraukiant įtempiamas arba atpalaiduojamas lęšio raištis, todėl kinta lęšio išgaubtumas ir kartu jo laužiamoji geba. Taip prisitaikoma ryškiai matyti įvairiu atstumu esančius daiktus (šis procesas vadinamas akies akomodacija). Pvz., žiūrint iš arti, krumplyno raumuo susitraukia, lęšis stipriau išsigaubia ir st
tipriau laužia šviesą. Krumplyno kapiliarų kamuolėliai gamina specifinį skystį, kuris užpildo akies obuolio kameras.

Gyslainė sudaro šoninę ir užpakalinę kraujagyslinio akies obuolio dalį. Odeną sudaro kraujagyslių ir nervų tinklas, kurio tarpus užpildo jungiamasis audinys ir pigmentinės ląstelės. Pastarosios suteikia odenai tamsiai rudą spalvą.
Tinklainė – tai vidinis akies obuolio dangalas, išklojantis akį nuo vyzdžio krašto iki regos nervo išėjimo vietos. Tai plona plėvelė, apšviesta atrodo rausva. Tinklainę sudaro du skirtingi sluoksniai: išorinis pigmentinis ir vidinis smegeninis. Pastarajame išsidėsto šviesai jautrios ląstelės – lazdelės ir kolbelės. Jose šviesos bangų dirgikliai virsta nerviniais impulsais. Lazdelių yra daugiau, jos išsisklaidę po visą tinklainę. Kolbelių yra mažiau, jos susitelkę centrinėje tinklainės dalyje. Kolbelės suvokia tik ryškią šviesą, padeda skirti smukias detales ir spalvas. Kolbelėse yra specifinio fotoreagento – jodopsino. Lazdelės pritaikytos matyti tamsoje, jomis spalvų neskiriame, bet įžiūrime objekto formą. Tamsoje spalvų nematome. Dėl kolbelių veiklos sutrikimo žmogus gali neskirti vienos ar kelių spalvų (dažniausiai raudonos arba žalios). Tai paveldima liga – daltonizmas. Ji diagnozuojama specialiu spalvų testu.
Arti tinklainės geometrinio centro yra iškilimas – regos nervo diskas. Pro jį į tinklainę įeina ir išeina kraujagyslės bei nervai. Šioje vietoje nėra šviesai jautrių receptorių, todėl ši sritis vadinama akląja dėme. Netoli jos yra jautriausia tinklainės vieta – geltonoji dėmė. Ji sudaryta tik iš kolbelių, či

ia didžiausia tinklainės skiriamoji geba, daiktai matomi ryškiausiai. Akies žvilgsnis nukreipiamas taip, kad stebimo objekto atvaizdas atsidurtų geltonojoje dėmėje. Nuo objekto einantys spinduliai lūžta akies audiniuose ir geltonojoje dėmėje susidaro apverstas objekto atvaizdas. Abiejų akių tinklainėje susidarę atvaizdai šiek tiek skiriasi, kadangi kiekviena akimi objektą matome šiek tiek kitu kampu. Todėl galime geriau pajusti daiktų išsidėstymą erdvėje ir atstumą iki jų. Viena akimi tai žymiai sunkiau. Erdvės ir atstumo pojūtis priklauso ir nuo patirties.
Akies obuolio branduolį sudaro skaidrios, šviesą laužiančios terpės: stiklakūnis, lęšis, priekinė ir užpakalinė akies kameros bei jas užpildantis skystis.
Stiklakūnis yra drebučių konsistencijos masė, užpildanti akies ertmę tarp tinklainės ir lęšio užpakalinio paviršiaus. Pagrindinė stiklakūnio funkcija – atraminė, jis palaiko akies formą. Be to, praleidžia ir nedaug laužia šviesos spindulius.
Lęšis yra abipus išgaubtas, skaidrus organas. Priekinis jo paviršius atsisukęs į rainelę, o užpakalinis – į stiklakūnį. Lęšį dengia homogeninė kapsulė. Lęšis gali keisti išgaubtumą priklausomai nuo krumplyno raumenų įsitempimo. Taip reguliuojamas spindulių laužimas ir prisitaikoma ryškiai matyti daiktus. Senstant lęšis netenka elastingumo, todėl darosi sunkiau matyti artimus daiktus. Apie 40-45 metus iki tol gerai matęs žmogus negali skaityti ar dirbti smulkių darbų iš įprasto atstumo. Tai vadinama senatvine toliaregyste (presbiopija). Šis sutrikimas ištaisomas parinkus tinkamus akinius. Senatvėje lęšis dažnai padrumstėja, regėjimas laipsniškai blogėja (tai vadinama katarakta). Katarakta gydoma implantuojant dirbtinį lęšiuką.Dėl lęšio išgaubtumo arba akies obuolio ilgio pakitimų, stebimo objekto atvaizdas gali susidaryti ne tinklainėje, tuomet jis būna neryškus. Taip būna trumparegystės ir toliaregystės atvejais. Šiuos regos sutrikimus galima ištaisyti parinkus tinkamus akinius.

Priekinė akies kamera yra tarp rainelės ir ragenos, o užpakalinė akies kamera – tarp rainelės ir lęšio. Abi kameros susisiekia per vyzdį. Kameras užpildo specifinis skystis, kurį gamina krumplyno kapiliarų kamuolėliai. Skysčio perteklius nuteka į rainelės ir ragenos kampe esantį veninį kanalą. Sutrikus skysčio nutekėjimui, didėja akispūdis ir susergama glaukoma. Tai pavojinga liga, kurią būtina gydyti, kitaip žmogus gali apakti.
Regos nervas – Tinklainės lazdelės ir kolbelės jungiasi su kitomis tinklainės nervinėmis ląstelėmis, kurių aksonai susijungia ir sudaro regos nervą. Šis nervas prasideda regos nervo disku. Toliau jis eina akiduobe, patenka į kaukolės ertmę. Čia dalis abiejų regos nervų skaidulų susikryžiuoja ir patenka į požievinius regos analizavimo centrus, kurie yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse. Šie centrai dalyvauja refleksinėse reakcijose, susijusiose su šviesos dirgikliais, užtikrina darnią abiejų akių veiklą, abiakį regėjimą. Čia yra vyzdžio reflekso ir krumplyno raumens reguliavimo centrai. Šių centrų neuronų aksonai eina į žievinį regos centrą, kuris yra smegenų pakaušinėje skiltyje. Čia iš tinklainės gauti impulsai virsta jutimu, sujungiami abiejų tinklainių vaizdai į vieną, atpažįstamas objektas, suvokiama jo forma, spalva.
Akies priediniai organai – tai akį saugantys ir judinantys organai: vokai, ašarų aparatas, antakiai, junginė, akies obuolio raumenys.
Vokai yra pusmėnulio formos odos raukšlės, esančios prieš akies obuolį. Be odos, vokus sudaro raumenys ir kremzlė. Raumenys judina vokus: juos pakelia arba nuleidžia. Ant vokų krašto auga trumpos, šiurkštokos blakstienos. Viršutinį voką iš viršaus riboja antakis. Vokai ir blakstienos saugo akies obuolį, taip pat mirksint nuolat vilgoma ragena ir junginė.
Junginė – plona skaidri jungiamojo audinio plėvelė, dengianti akies obuolį ir išklojanti vokų vidinius paviršius. Ji pereina į ragenos išorinį epitelį.
Ašarų aparatą sudaro ašarų liauka ir ašarų ištekamieji latakai. Ašarų liauka gamina skaidrų, bespalvį, sūraus skonio skystį – ašaras. Ši liauka yra pupos formos, jos plotis – apie 2-2,5 cm, ji yra virš akies obuolio, o jos latakas atsiveria po viršutiniu voku. Be pagrindinės ašarų liaukos visoje junginėje yra daug smulkių ašarų liaukučių, kurios nuolat gamina ašaras ir vilgo akies obuolį. Ašaros išplauna smulkius svetimkūnius, neleidžia išdžiūti ragenai ir junginei. Normaliai per parą išsiskiria apie 1 ml ašarų. Susijaudinus (verkiant) ašarų pasigamina žymiai daugiau. Praplovusios junginę ašaros susirenka į ašarų maišelį ir nutekamaisiais latakėliais nuteka į nosies ertmę. Sutrikus nutekėjimui, ašaros rieda skruostais (pvz., taip būna sloguojant, kai išburksta nosies gleivinė ir ašaros negali nutekėti į nosies ertmę). Tam tikrų ligų metu gali sutrikti ašarų gamyba, akis pradeda džiūti, perštėti. Tuomet naudojamos dirbtinės ašaros.
Akies obuolio raumenys. Kiekvieną akį judina 6 raumenys: 4 tiesieji ir 2 įstrižiniai, todėl akies obuolys gali judėti įvairiomis kryptimis ir nukreipti žvilgsnį taip, kad geriausiai matytume stebimą daiktą. Abiejų akių judesiai yra tiksliai suderinti. Sutrikus akį judinančiam aparatui, atsiranda žvairumas. Dažnai žvairuojanti akis silpniau mato. Žvairumą būtina pradėti kuo anksčiau gydyti, tam naudojami specialūs akiniai, prireikus operuojama.
Vienos akies ar abiejų akių nukrypimas nuo normalios padėties arba nevalingi akių judesiai (nistagmas) gali būti neurologinių ligų (galvos smegenų insulto ar navikų) požymis.

AKIŲ LIGOS

GLAUKOMA – Ši liga išsivysto, pradėjus gamintis daugiau akies skysčių arba sutrikus jų nutekėjimui iš akies. Dėl padidėjusio spaudimo naikinamos akies nervo skaidulos. Liga būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Bėgant metams, tikimybė susirgti glaukoma didėja.

Reguliarus pasitikrinimas
Tik laiku pradėjus gydyti, galima išvengti visiško apakimo, todėl reikia reguliariai tikrintis akių spaudimą. Akispūdžio tikrinimo procedūra trunka kelias minutes. Yra įvairių akių spaudimo pamatavimo būdų. Nors kartais procedūra atrodo šiek tiek nemaloni, kai ant akies, prieš tai ją nujautrinus, uždedamas specialus svarelis ar prietaisas, tačiau po šios procedūros žmogus visiškai nepraranda darbingumo, jis iš karto gali sėsti už vairo ir panašiai. Šiuo metu net optikose yra bekontaktiniai tonometrai, spaudimas su jais matuojamas oro banga.

Formos
Pirminė atviro kampo glaukoma – akies skysčių ima gamintis daugiau, pakyla akispūdis. Pradeda siaurėti regėjimo laukas, atrodo, lyg žiūrėtum pro žiūronus. Negydant apankama. Glaukomos priepuolis – atsiranda stiprus akies ir galvos skausmas, pykina, sutrinka regėjimas. Ūmaus glaukomos priepuolio metu akispūdis staiga pakyla iki 50-70mmHg, kai sveiko žmogaus akispūdis būna apie 10-21mmHg. Per kelias valandas regėjimas gali nepataisomai pablogėti, reikia kuo skubiai kreiptis į gydytoją poliklinikoje ar ligoninėje, (jei nėra galimybės – išsikviesti greitąją medicininę pagalbą). Gydymą reikia pradėti nedelsiant.
Radus padidėjusį akispūdį vieną kartą
Vieną kartą radus padidėjusį akispūdį, dar nesakoma, kad žmogus serga glaukoma. Reiktų po kelių savaičių ateiti pasimatuoti dar kartą. Gal žmogus tiesiog susijaudino, labiau užspaudė vokus, įsitempė iš baimės, nuo to gali pakilti akių spaudimasGali būti tiesiog akies hipertenzija, kai spaudimas padidėjęs, bet nėra glaukomos.

Kaip diagnozuojama
Akių gydytojas ištiria regėjimo aštrumą, pamatuoja akispūdį, plyšine lempa apžiūri akis, ištiria jų dugną ir akiplotį. Sergant šia liga atsiranda specifinių regos nervo pažeidimų, pakitimų akiplotyje.
Gydymas
Ištikus ūmiam glaukomos priepuoliui, gydymas turi būti pradėtas kuo anksčiau. Būtina hospitalizacija. Taip pat yra gydymas lašiukais – konservatyvus būdas. Vieni lašai mažina akių skysčių gamybą, kiti gerina nutekėjimą iš akies. Juos reikia lašinti kelis kartus per dieną ir tol, kol jie bus veiksmingi, kartais net visą gyvenimą. Jei negelbsti lašiukai, vaistai, tuomet skiriamas gydymas lazeriu. Nepadėjus, daroma operacija. Operacija sustabdo procesą, kad nebeblogėtų. Pirmą kartą nustačius glaukomą nė vienas ligonis nėra operuojamas. Apakus nuo glaukomos, išgydyti nebeįmanoma, todėl labai svarbus reguliarus tikrinimasis ir ankstyva diagnozė.

KATARAKTA – tai bet kokia lęšiuko drumstis. Lęšiukas – viena iš optinių akies struktūrų. Būdamas skaidrus, jis praleidžia šviesos spindulius, dėl savo gaubtumo juos laužia ir nukreipia į tinklainęPirmieji kataraktos požymiai yra prastėjantis regėjimas, priklausantis nuo to, kurioje vietoje vystosi drumstis. Beje, laikui bėgant, mažėja lęšiuko elastingumas, jo gebėjimas “sufokusuoti” spindulius į tinklainę, todėl daugumai žmonių po 40 metų pradeda vystytis vadinamoji senažiūrystė – jie pradeda blogai matyti iš arti. Tokiems žmonėms reikia akinių tik skaitymui, o kataraktos jiems dažniausiai dar nėra. Žmogus, susirgęs katarakta, viską mato lyg per matinį ar sueižėjusį stiklą.
Formos
Katarakta yra klasifikuojama įvairiausiais aspektais: pagal atsiradimo laiką, drumsčių vietą, priežastį, subrendimo laipsnį ir kt. Ji gali būti įgimta arba įgyta. Įgimta katarakta gali būti paveldima, atsiradusi dėl sisteminių ligų ar nežinomų priežasčių. Paprastai ji būna abiejose akyse. Dažniausia įgyta katarakta – senatvinė (90 proc. visų kataraktų). Ji atsiranda vyresniems nei 50 metų žmonėms, dažniausiai būna abipusė, tik skirtingo intensyvumo. Dar skiriamos priešsenatvinės, trauminės, toksinės ir kitos įgytos kataraktos. Sumušus akį ar ją pažeidus aštriu daiktu gali atsirasti trauminė katarakta. Lęšiukas tada labai greitai drumstėja, todėl būtina skubi operacija. Katarakta gali vystytis dėl sisteminių ligų, kaip antai: cukrinis diabetas, atopinis dermatitas, miotoninė distrofija. Kartais lęšiukas drumstėja ir sergant akių ligomis, pavyzdžiui: kraujagyslinio dangalo uždegimu, didelio laipsnio trumparegyste, atšokus tinklainei, akių dugno paveldima distrofija ir kt.
Kataraktos atsiradimui turi įtakos:
Nuo amžiaus priklausantys pakitimai – metams bėgant, kinta lęšio struktūra, formuojasi drumstys.
Gydymas
Vėlesnėse stadijose efektyviausias gydymas – operacija. Ji atliekama, kai susilpnėjęs regėjimas trukdo paciento įprastiniam gyvenimui. Mikrochirurgai implantuoja dirbtinį lęšiuką į buvusio natūralaus lęšiuko vietą visam laikui. Apie 60 proc. pacientų regėjimas pagerėja jau kitą dieną. Kiti 2-3 dienas mato lyg pro rūką, kol išnyksta ragenos ir kitų audinių paburkimas, rezorbuojasi viskoelastinė medžiaga. Nuosavas lęšiukas prisitaiko žiūrėti tolyn ir artyn, dirbtinis lęšiukas to negali. Nuo lęšiuko priklauso, kur pacientas matys geriau. Pavyzdžiui, vairuotojas pageidaus matyti geriau į tolį, kad galėtų dirbti, o skaityti jis galės su akiniais. 95proc. operuotų ligonių grąžinamas regėjimas. Dėl gerų pooperacinų rezultatų pastaraisiais metais ir ne visai sudrumstėjęs lęšis keičiamas dirbtiniu intraokuliniu lęšiu.

PIGMENTINIS RETINITAS – (Retinitis pigmentosa) grupė paveldimų akių susirgimų, pakenkiančių akies tinklainę, tai lėtinė, progresuojanti ir dešimtmečiais besitęsianti liga. Blogindama regėjimą ji veikia ir sergančiojo psichiką, taip pat sudaro sunkumų jo asmeniniam gyvenimui. Pavadinimas retinitis, reiškiąs uždegimą, netikslus, nes žymi ne tinklainės uždegimą, o jos išvisimą – degeneraciją (nyksta jautriosios nervinės tinklainės ląstelės). Žodis pigmentosa nusako akies dugno vaizdą, kur matyti atsidėjęs pigmentas tinklainėje.Pigmentinio retinito priežastys yra genetiškai pakenktos tinklainės ląstelės. Čia vystosi medžiagų apykaitos sutrikimai – degeneracija. Dėl jos nukenčia tinklainės funkcijos. Paskutiniaisiais metais molekulinė genetika pasiekė rezultatų: nustatyti kai kurie pakitimai įgimtoje genetinėje medžiagoje. Tikimasi, kad šie tyrimai padės spręsti pigmentinio retinito gydymo problemas.
Simptomai
Sutrinka prieblandinis ir tamsinis matymas. Akiplotis susiaurėja ir būna akipločio ištrūkiai. Sutrinka spalvų jutimas ir kontrastinis matymas. Sutrinka jautrumas akinančiai šviesai. Liga dažniausiai prasideda pablogėjusiu matymu prieblandoje, tamsoje; toks reiškinys vadinamas vištakumu. Prieblandinis ir tamsinis matymas sutrinka dėl tinklainės stiebeliuose vykstančių pakitimų. Iš pradžių į tai nekreipiama dėmesio. Neretai toks asmuo kreipiasi į gydytoją todėl, kad naktį visai nesiorientuoja aplinkoje. Toks žmogus dieną gali matyti gerai, tačiau ypač vargsta, kai greit keičiasi apšviestumas, pvz., iš šviesios patalpos įėjus į tamsią. Ištyrus klinikoje akies prisitaikymą įvairiam apšvietimui (adaptacija), išaiškėja, kad adaptacinės kreivės skiriasi nuo sveikų, – jos būna žemesnės. Pamažu pradeda siaurėti akiplotis, kol lieka tik vamzdinis arba taip vadinamas “tunelinis” matymas. Žmogus tada mato lyg pro rakto skylutę.
Paveldimumas
Daugeliu atvejų Pigmentinis retinitas paveldimas. Dažniausia pigmentinio retinito paveldėjimo forma recesyvinė: abu tėvai yra ligos genų nešiotojai. Jie patys gali nesirgti, tačiau tikimybė, kad jų vaikai sirgs pigmentiniu retinitu, yra 25 proc.. Kita pigmentinio retinito paveldėjimo forma X yra susijusi su lytimi. Šiuo atveju pigmentinio retinito geno nešiotoja yra moteris. Jei tokia moteris ištekės už sveiko vyro, tai tikimybė, kad jos sūnus sirgs, o dukterys bus ligos nešiotojos, yra 50 proc. Susijusi su lytimi pigmentinio retinito X forma ypatinga tuo, kad ligos nešiotojai gali būti išaiškinti. Dar yra dominantinė forma, kai liga perduodama iš vienos šeimos kartos į kitą. 50 proc. šeimų narių serga. Nesergą nebus ir genų nešiotojais. Kadangi pigmentinis retinitas pasitaiko šeimose, tai visų šeimos narių akys turi būti patikrintos, o be to reikėtų genetinės konsultacijos. Genetinės konsultacijos ypač rekomenduojamos tais atvejais, kai sergantieji pigmentiniu retinitu planuoja kurti šeimą.
Gydymas
Mokslininkai pigmentinį retinitą tiria įvairiais aspektais ir ieško gydymo būtų. Tuo tarpu išgydyti ligos negalima. Tačiau kai kuriais atvejais pasiseka stabilizuoti ligą arba bent sulėtinti jos progresavimą. Gydymas skiriasi priklausomai nuo to, ar susirgimo priežastys ir grandys visiškai išaiškintos. 1993 metais amerikiečių ir vokiečių gydytojai paskelbė duomenis apie teigiamus rezultatus gydant vitaminu A. Kaupiami duomenys apie genų terapiją: tai įgalins veikti ligos esmę.
Eksperimentuojant su gyvūnais, gauti teigiami rezultatai persodinant sveikos tinklainės pigmentinio epitelio ląsteles į sergančių pigmentiniu retinitu tinklainę. Taikant šį gydymo būdą sulėtėja ligos vystymasis.

ŽVAIRUMAS – tai tokia būsena, kai akys matomą vaizdą negali sulieti į vieną, t.y. praranda binokulinį (abiakį) matymą. Tokie žmonės žiūri tik viena, dešine ar kaire, akimi. Žvairumo gydymo tikslas – abiakis žiūrėjimas, kad kiekviena akimi matomas vaizdas susilietų, o ne vien kosmetinio defekto pašalinimas.
Žvairumas būna įvairių tipų. Jis gali būti pastebėtas kūdikystėje iki 6 mėnesių amžiaus ar vėliau bei suaugusiems. Žvairumas turi būti neatidėliotinai gydomas akių ligų gydytojų – strabologų specialiuose kabinetuose ar stacionaruose. Strabologas – akių ligų specialistas, diagnozuojantis žvairumą ir gydantis žvairuojančiuosius.
Gydymas
Žvairuojančių gydymas yra ilgas ir kruopštus darbas. Jis efektyvus vaikų amžiuje tik tada, kai tėvai rūpestingai vykdo gydytojų nurodymus, stropiai atlieka paskirtus pratimus, sistemingai lankosi žvairuojančiųjų gydymo kabinetuose, o namuose rūpinasi, kad vaikas teisingai atliktų jam paskirtas gydymo užduotis, skiria vaiko gydymui reikalingą dėmesį ir nenuolaidžiauja užgaidoms. Dažnai žvairumo atveju vienos ar net abiejų akių rega būna nepakankama, todėl skiriami akiniai. Tačiau vien jie ne visada padeda, todėl reikia geriau matančią akį dengti, priverčiant vaiką žiūrėti blogiau matančia akimi. Tokiais atvejais sunkiausias uždavinys – įtikinti vaiką, jog būtina iškęsti nepatogumus, kad tai yra neišvengiama, laikina ir ateityje bus naudinga. Tėvai turi būti ypač reiklūs ir žinoti, kad tik ankstyvame amžiuje galima ištaisyti blogiau matančios akies regą, jei ją treniruosime, uždengę geriau matančią akį. Žvairumo gydymo kabinetuose ligoniai atlieka įvairius pratimus, kurie sudaro galimybę abiejų akių vaizdą sulieti į vieną. Šiems pratimams naudojami įvairūs aparatai. Kai abiakis vaizdas susilieja, galima tikėtis stereomatymo (giluminio matymo), t.y. sugebėjimo matyti aplinkinius daiktus trijuose matmenyse. Ši savybė padeda tiksliau įvertinti objektų atstumą.

VIŠTAKUMAS – tai regėjimo susilpnėjimas prieblandoje. Jei žmogus serga vištakumu, prieblandoje ar naktį jis nemato, neranda kelio. Tuo tarpu dieną tas pats žmogus gali matyti puikiai.
Žmonės, norintys gauti vairuotojo pažymėjimą, privalomai tikrinami, ar mato prietemoje ir tamsoje. Paprastai tokiomis sąlygomis nemato tie, kurie serga vištakumu. Šia liga sergantys asmenys netinkami ir karinei tarnybai. Medikų teigimu, vištakumas yra gana reta liga. Jis gali būti įgimtas arba simptominis, susijęs su kitomis, daug rimtesnėmis akių patologijomis. Regėjimas – labai sudėtingas fiziologinis procesas. Šviesos spinduliai praeina pro akies rageną, lęšiuką ir atsispindi tinklainėje, kuri yra pats sudėtingiausias akies vidaus dangalas, kitaip sakant – akies smegenys. Tinklainė sudaryta iš daugelio sluoksnių, viename iš kurių yra vadinamieji fotoreceptoriai – kolbelės ir stiebeliai. Pastarieji turi šviesai jautraus reagento. Į tas ląsteles patekus šviesos srautui vyksta fotocheminės reakcijos, reagentai skyla ir susidaro proteinas ir netaminas, iš kurių susidaro vitaminas A. Bene svarbiausios visame šiame procese – kolbelės ir stiebeliai. Mokslininkai dar praėjusiame šimtmetyje nustatė, kad dieninių gyvūnų akies tinklainėje dominuoja kolbelės, o naktinių gyvūnų tinklainėje – stiebeliai. Tada buvo padaryta išvada, kad kolbelės, išsidėsčiusios tinklainės centre, “atsakingos” už spalvinį regėjimą ir mažiau jautrios šviesai, o stiebeliai, kurių yra apie 130 mln., nejautrūs spalvoms, bet labai jautrūs šviesai. Nuo jų ir priklauso vadinamasis žmogaus naktinis periferinis regėjimas. Tų ląstelių pakitimai arba įvairios kitos ligos gali sukelti vištakumą. Vištakumas gali būti įgimtas. Apžiūrinėjant vištakumu sergančio paciento akį, jokios patologijos neįmanoma pamatyti. Tik apžiūrint akies receptorius mikroskopu galima pastebėti pakitimus tinklainėje. Ši vištakumo rūšis nepagydoma.
Rūšys
Vištakumas gali išsivystyti dėl vitamino A stokos. Vitamino A gali trūkti dėl prasto maisto, kai valgoma nepakankamai šio vitamino turinčių produktų, ir dėl įvairių kepenų ligų. Pastaruoju atveju būtina gydyti pagrindinę – kepenų – ligą. Vitamino A trūkumas gali sukelti ne tik vištakumą, bet ir daug sunkesnę akių patologiją. Tačiau ir tai pasitaiko labai retai.
Kita vištakumo rūšis – simptominis vištakumas — išsivysto dėl rimtų, gerokai sudėtingesnių akių ligų. Jis stebimas tik pačioje kokios nors gerokai sunkesnės ligos pradžioje. Esant tokiam vištakumui labai greitai pakenkiamas ir dieninis regėjimas, nes tai dažniausiai susiję su tinklainės patologija, įvairiais uždegimais, glaukoma, optinio nervo atrofija ir kitomis ligomis. Gydant ir išgydžius sunkesnes akių ligas, pagydomas ir vištakumas.
Egzistuoja dar ir optinis vištakumas, kai ragenos ar lęšiuko periferijoje atsiranda drumzlių. Dienos metu, kai vyzdys būna sumažėjęs, žmogaus akies optinis kanalas laisvas, šviesa laisvai praeina. Tuo tarpu tamsoje, kai vyzdys išsiplečia, ragenos ar lęšiuko periferijoje esančios drumzlės trukdo regėjimui. Šis vištakumas taip pat susijęs su ragenos arba lęšiuko patologija.

Jei jūs nenešiojate akinių, bet žiūrėdami į tolį prisimerkiate, jaučiate, kad jūsų regėjimas pablogėjo:
• Eikite pas akių gydytoją. Stenkitės nevarginti akių nuolat (be pertraukėlių) skaitydami, žiūrėdami televizorių ar knaisiodamiesi po internetą.
• Darykite akių gimnastikos pratimus.
• Pažvelkite į viršų, po 1-2 sekundžių nuleiskite žvilgsnį žemyn. Darykite tai 6 kartus lėtai ir ritmingai. Pratimą pakartokite kasdien po 2-3 kartus.
• Pažiūrėkite į kairę, po to į dešinę. Darykite tai lengvai, po 6 judesius į kiekvieną pusę 2-3 kartus per dieną.
• Sukite žvilgsnį aplinkui: 4 ratus pagal laikrodžio rodyklę, 4 ratus – prieš.
• Kartokite 2-3 kartus per dieną Po kiekvieno pratimo uždenkite akis delnais ir pailsėkite 2-3 sekundes.

Pratimai akims dirbant kompiuteriu:

• Atsisėskite prieš langą, galvą laikykite tiesiai. Kiekvieną pratimą reikia kartoti 4-5 kartus.
• Plačiai atverkite akis ir nukreipkite žvilgsnį į tolį. Užmerkite akis, stipriai įtempkite akių raumenis. Po to atsipalaiduokite.
• Nepasukdami galvos nukreipkite žvilgsnį į dešinę. Po to nukreipkite žvilgsnį į kairę.
• Užmerkite dešinę akį ir plačiai atverkite kairę. Tą patį pakartokite su kita akimi.
• Iškelkite rodomąjį pirštą tiesiai prieš nosį ir nukreipkite žvilgsnį į jį, po to nukreipkite žvilgsnį į tolį.
• Suraukite kaktą, žiūrėkite piktai. Po to užmerkite akis ir atsipalaiduokite.

Leave a Comment