Akis

AKIS

Akis yra svarbiausias porinis jutimo organas, regos analizatoriaus
dalis. Akis priima iš aplinkos daugiausia informacijos. Jos pagalba žmogus
orientuojasi aplinkoje, pažįsta pasaulį, mokosi. Regos organo veikla
paremta šviesos, spalvos, formos, dydžio ir kitų požymių analize. Regos
organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais (akies obuolyje
priimami tam tikro ilgio šviesos bangų dirgikliai), taip pat regimasis
nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda į nervinius regos centrus galvos
smegenyse. Regos analizavimo centrai yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse
bei galvos smegenų žievės pakaušinėje skiltyje.

Akies sandara

[pic]

Akies obuolys yra netaisyklingo rutulio formos, jo skersmuo yrra apie 24 cm.
Jis saugiai guli kaukolės akiduobėje. Akies sandara ir veikimas panašus į
fotoaparato, akis automatiškai reaguoja į stebimo objekto apšvietimą ir
nuotolį iki jo taip, kad objektas būtų ryškiai matomas.
Akies obuolys sudarytas iš kapsulės ir branduolio. Kapsulę sudaro 3
sluoksniai: išorinis – skaidulinis dangalas, vidurinis – kraujagyslinis
dangalas, o vidinis – tinklainė. Akies branduolį sudaro skaidrios, šviesos
spindulius laužiančios terpės (stiklakūnis, lęšis ir priekinė bei
užpakalinė akies kameros).
Skaidulinis akies dangalas sudarytas iš jungiamojo audinio skaidulų. Jis
padeda išlaikyti akies formą. Skiriamos dvi skaidulinio dangalo dalys,
kurios pereina viena į kitą: priekyje yra sskaidri permatoma ragena, o
likusioji dalis – nepermatoma odena.
Ragena – tai labiausiai išgaubta į priekį skaidri skaidulinio dangalo
dalis. Į ją pirmiausia patenka šviesos spindulys. Ragena panaši į apvalų
išgaubtą laikrodžio stiklelį. Jos skersmuo – apie 10-12 mm, centre jos
storis yra apie 0,5-0,8 mm, o kraštuose – 1-1,2 mm. Ragena yra stipriausiai
šviesą laužianti ak

kies struktūra, jos optinė galia sudaro du trečdalius
visos akies optinės galios. Ragena sudaryta iš 5 sluoksnių: išorinis
sluoksnis – tai daugiasluoksnis neragėjantis epitelis, gilesni sluoksniai
sudaryti iš jungiamojo audinio skaidulų, o vidinis sluoksnis – tai
vienasluoksnis epitelis, pro kurį į rageną patenka vanduo iš akies kamerų
skysčio. Iš išorės rageną nuolat vilgo plonytis ašarų sluoksnis, saugantis
nuo išdžiūvimo, užkrato ir dulkių. Sveika ragena esti skaidri ir blizganti.
Nedidelių traumų metu (pvz., brūkštelėjus per rageną lapu, spygliu, nagu,
įstrigus svetimkūniams) nubraukiamas išorinis ragenos epitelis. Kadangi
ragenoje gausu nervinių galūnėlių, akį labai skauda, ji ašaroja, bijo
šviesos. Jei pažeistas tik epitelis, jis greitai užgyja ir nelieka jokių
pasekmių. Smarkiau pažeidus rageną (po nudegimų, gilių žaizdų, patekus
infekcijai), susiformuoja ragenos drumstis, žmogus gali visai nematyti.
Tuomet gelbsti tik ragenos transplantacija.
Odena (sklera) sudaro pagrindinę skaidulinio dangalo dalį. Ji primena virto
kiaušinio baaltymą, todėl dar vadinama akių baltymu. Odena nepermatoma.
Priekyje matomą odenos dalį iškloja junginė. Užpakalinė odenos dalis yra
plona ir puri, pro angutes į akies obuolį įeina kraujagyslės ir nervai.
Kraujagyslinis dangalas yra tarp skaidulinio dangalo ir tinklainės. Tai
minkštos konsistencijos, tamsus akies sienos sluoksnis, sudarytas iš akies
obuolio kraujagyslių. Jį sudaro trys struktūriškai ir funkciškai skirtingos
dalys: rainelė, krumplynas ir didžiausia užpakalinė dalis – gyslainė.
Rainelė yra priekinė kraujagyslinio dangalo dalis. Tai disko formos
statmena plokštelė. Ji persišviečia pro rageną ir sudaro priekinės akies
kameros užpakalinę sienelę. Išorinis rainelės kraštas ti
iesiogiai pereina į
krumplyną. Užpakalinis rainelės paviršius priglunda prie lęšio. Šis
paviršius yra išklotas pigmentinėmis ląstelėmis, kurios suteikia akims
spalvą. Dažniausiai abiejų akių rainelės spalva vienoda, tačiau kartais
būna ir skirtingų spalvų. Albinosų rainelėse pigmento nėra, todėl jų
rainelė yra rausva nuo persišviečiančių kraujagyslių. Rainelės centre yra
apvali anga – vyzdys. Vyzdžio skersmuo keičiasi priklausomai nuo
patenkančios šviesos intensyvumo. Prietemoje vyzdys išsiplečia, o ryškiai
apšviestas susitraukia. Tai atlieka vyzdį sutraukiantis ir plečiantis
raumenys, tai nevalingas procesas. Be to, vyzdžio skersmuo kinta
susijaudinus, vartojant tam tikrus vaistus ar narkotines medžiagas.
Krumplynas sudarytas iš jungiamojo audinio, lygiųjų raumenų, kraujagyslių,
nervų ir pigmentinių ląstelių tinklo. Svarbi jo dalis yra krumplyninis
raumuo, šį raumenį sudaro trimis kryptimis išsidėsčiusios raumeninės
skaidulos. Prie krumplyno tvirtinasi lęšio pakabinamasis raištis. Krumplyno
raumenims susitraukiant įtempiamas arba atpalaiduojamas lęšio raištis,
todėl kinta lęšio išgaubtumas ir kartu jo laužiamoji geba. Taip
prisitaikoma ryškiai matyti įvairiu atstumu esančius daiktus (šis procesas
vadinamas akies akomodacija). Pvz., žiūrint iš arti, krumplyno raumuo
susitraukia, lęšis stipriau išsigaubia ir stipriau laužia šviesą. Krumplyno
kapiliarų kamuolėliai gamina specifinį skystį, kuris užpildo akies obuolio
kameras.

[pic]

Gyslainė sudaro šoninę ir užpakalinę kraujagyslinio akies obuolio dalį.
Odeną sudaro kraujagyslių ir nervų tinklas, kurio tarpus užpildo
jungiamasis audinys ir pigmentinės ląstelės. Pastarosios suteikia odenai
tamsiai rudą spalvą.
Tinklainė – tai vidinis akies obuolio dangalas, išklojantis akį nuo vyzdžio
krašto iki regos nervo išėjimo vietos. Tai plona plėvelė, apšviesta atrodo
rausva. Tinklainę sudaro du

u skirtingi sluoksniai: išorinis pigmentinis ir
vidinis smegeninis. Pastarajame išsidėsto šviesai jautrios ląstelės –
lazdelės ir kolbelės. Jose šviesos bangų dirgikliai virsta nerviniais
impulsais. Lazdelių yra daugiau, jos išsisklaidę po visą tinklainę.
Kolbelių yra mažiau, jos susitelkę centrinėje tinklainės dalyje. Kolbelės
suvokia tik ryškią šviesą, padeda skirti smukias detales ir spalvas.
Kolbelėse yra specifinio fotoreagento – jodopsino. Lazdelės pritaikytos
matyti tamsoje, jomis spalvų neskiriame, bet įžiūrime objekto formą.
Tamsoje spalvų nematome. Dėl kolbelių veiklos sutrikimo žmogus gali
neskirti vienos ar kelių spalvų (dažniausiai raudonos arba žalios). Tai
paveldima liga – daltonizmas. Ji diagnozuojama specialiu spalvų testu.
Arti tinklainės geometrinio centro yra iškilimas – regos nervo diskas. Pro
jį į tinklainę įeina ir išeina kraujagyslės bei nervai. Šioje vietoje nėra
šviesai jautrių receptorių, todėl ši sritis vadinama akląja dėme. Netoli
jos yra jautriausia tinklainės vieta – geltonoji dėmė. Ji sudaryta tik iš
kolbelių, čia didžiausia tinklainės skiriamoji geba, daiktai matomi
ryškiausiai. Akies žvilgsnis nukreipiamas taip, kad stebimo objekto
atvaizdas atsidurtų geltonojoje dėmėje. Nuo objekto einantys spinduliai
lūžta akies audiniuose ir geltonojoje dėmėje susidaro apverstas objekto
atvaizdas. Abiejų akių tinklainėje susidarę atvaizdai šiek tiek skiriasi,
kadangi kiekviena akimi objektą matome šiek tiek kitu kampu. Todėl galime
geriau pajusti daiktų išsidėstymą erdvėje ir atstumą iki jų. Viena akimi
tai žymiai sunkiau. Erdvės ir atstumo pojūtis priklauso ir nuo patirties.
Akies obuolio branduolį sudaro skaidrios, šviesą laužiančios terpės:
stiklakūnis, lęšis, priekinė ir užpakalinė
akies kameros bei jas
užpildantis skystis.
Stiklakūnis yra drebučių konsistencijos masė, užpildanti akies ertmę tarp
tinklainės ir lęšio užpakalinio paviršiaus. Pagrindinė stiklakūnio funkcija
– atraminė, jis palaiko akies formą. Be to, praleidžia ir nedaug laužia
šviesos spindulius.
Lęšis yra abipus išgaubtas, skaidrus organas. Priekinis jo paviršius
atsisukęs į rainelę, o užpakalinis – į stiklakūnį. Lęšį dengia homogeninė
kapsulė. Lęšis gali keisti išgaubtumą priklausomai nuo krumplyno raumenų
įsitempimo. Taip reguliuojamas spindulių laužimas ir prisitaikoma ryškiai
matyti daiktus. Senstant lęšis netenka elastingumo, todėl darosi sunkiau
matyti artimus daiktus. Apie 40-45 metus iki tol gerai matęs žmogus negali
skaityti ar dirbti smulkių darbų iš įprasto atstumo. Tai vadinama senatvine
toliaregyste (presbiopija). Šis sutrikimas ištaisomas parinkus tinkamus
akinius. Senatvėje lęšis dažnai padrumstėja, regėjimas laipsniškai blogėja
(tai vadinama katarakta). Katarakta gydoma implantuojant dirbtinį
lęšiuką.Dėl lęšio išgaubtumo arba akies obuolio ilgio pakitimų, stebimo
objekto atvaizdas gali susidaryti ne tinklainėje, tuomet jis būna neryškus.
Taip būna trumparegystės ir toliaregystės atvejais. Šiuos regos sutrikimus
galima ištaisyti parinkus tinkamus akinius.
[pic]
Priekinė akies kamera yra tarp rainelės ir ragenos, o užpakalinė akies
kamera – tarp rainelės ir lęšio. Abi kameros susisiekia per vyzdį. Kameras
užpildo specifinis skystis, kurį gamina krumplyno kapiliarų kamuolėliai.
Skysčio perteklius nuteka į rainelės ir ragenos kampe esantį veninį kanalą.
Sutrikus skysčio nutekėjimui, didėja akispūdis ir susergama glaukoma. Tai
pavojinga liga, kurią būtina gydyti, kitaip žmogus gali apakti.
Regos nervas – Tinklainės lazdelės ir kolbelės jungiasi su kitomis
tinklainės nervinėmis ląstelėmis, kurių aksonai susijungia ir sudaro regos
nervą. Šis nervas prasideda regos nervo disku. Toliau jis eina akiduobe,
patenka į kaukolės ertmę. Čia dalis abiejų regos nervų skaidulų
susikryžiuoja ir patenka į požievinius regos analizavimo centrus, kurie yra
vidurinėse ir tarpinėse smegenyse. Šie centrai dalyvauja refleksinėse
reakcijose, susijusiose su šviesos dirgikliais, užtikrina darnią abiejų
akių veiklą, abiakį regėjimą. Čia yra vyzdžio reflekso ir krumplyno raumens
reguliavimo centrai. Šių centrų neuronų aksonai eina į žievinį regos
centrą, kuris yra smegenų pakaušinėje skiltyje. Čia iš tinklainės gauti
impulsai virsta jutimu, sujungiami abiejų tinklainių vaizdai į vieną,
atpažįstamas objektas, suvokiama jo forma, spalva.
Akies priediniai organai – tai akį saugantys ir judinantys organai: vokai,
ašarų aparatas, antakiai, junginė, akies obuolio raumenys.
Vokai yra pusmėnulio formos odos raukšlės, esančios prieš akies obuolį. Be
odos, vokus sudaro raumenys ir kremzlė. Raumenys judina vokus: juos pakelia
arba nuleidžia. Ant vokų krašto auga trumpos, šiurkštokos blakstienos.
Viršutinį voką iš viršaus riboja antakis. Vokai ir blakstienos saugo akies
obuolį, taip pat mirksint nuolat vilgoma ragena ir junginė.
Junginė – plona skaidri jungiamojo audinio plėvelė, dengianti akies obuolį
ir išklojanti vokų vidinius paviršius. Ji pereina į ragenos išorinį
epitelį.
Ašarų aparatą sudaro ašarų liauka ir ašarų ištekamieji latakai. Ašarų
liauka gamina skaidrų, bespalvį, sūraus skonio skystį – ašaras. Ši liauka
yra pupos formos, jos plotis – apie 2-2,5 cm, ji yra virš akies obuolio, o
jos latakas atsiveria po viršutiniu voku. Be pagrindinės ašarų liaukos
visoje junginėje yra daug smulkių ašarų liaukučių, kurios nuolat gamina
ašaras ir vilgo akies obuolį. Ašaros išplauna smulkius svetimkūnius,
neleidžia išdžiūti ragenai ir junginei. Normaliai per parą išsiskiria apie
1 ml ašarų. Susijaudinus (verkiant) ašarų pasigamina žymiai daugiau.
Praplovusios junginę ašaros susirenka į ašarų maišelį ir nutekamaisiais
latakėliais nuteka į nosies ertmę. Sutrikus nutekėjimui, ašaros rieda
skruostais (pvz., taip būna sloguojant, kai išburksta nosies gleivinė ir
ašaros negali nutekėti į nosies ertmę). Tam tikrų ligų metu gali sutrikti
ašarų gamyba, akis pradeda džiūti, perštėti. Tuomet naudojamos dirbtinės
ašaros.
Akies obuolio raumenys. Kiekvieną akį judina 6 raumenys: 4 tiesieji ir 2
įstrižiniai, todėl akies obuolys gali judėti įvairiomis kryptimis ir
nukreipti žvilgsnį taip, kad geriausiai matytume stebimą daiktą. Abiejų
akių judesiai yra tiksliai suderinti. Sutrikus akį judinančiam aparatui,
atsiranda žvairumas. Dažnai žvairuojanti akis silpniau mato. Žvairumą
būtina pradėti kuo anksčiau gydyti, tam naudojami specialūs akiniai,
prireikus operuojama.
Vienos akies ar abiejų akių nukrypimas nuo normalios padėties arba
nevalingi akių judesiai (nistagmas) gali būti neurologinių ligų (galvos
smegenų insulto ar navikų) požymis.

AKIŲ LIGOS

GLAUKOMA – Ši liga išsivysto, pradėjus gamintis daugiau akies skysčių arba
sutrikus jų nutekėjimui iš akies. Dėl padidėjusio spaudimo naikinamos akies
nervo skaidulos. Liga būdinga vyresnio amžiaus žmonėms. Bėgant metams,
tikimybė susirgti glaukoma didėja.
 Reguliarus pasitikrinimas
Tik laiku pradėjus gydyti, galima išvengti visiško apakimo, todėl reikia
reguliariai tikrintis akių spaudimą. Akispūdžio tikrinimo procedūra trunka
kelias minutes. Yra įvairių akių spaudimo pamatavimo būdų. Nors kartais
procedūra atrodo šiek tiek nemaloni, kai ant akies, prieš tai ją
nujautrinus, uždedamas specialus svarelis ar prietaisas, tačiau po šios
procedūros žmogus visiškai nepraranda darbingumo, jis iš karto gali sėsti
už vairo ir panašiai. Šiuo metu net optikose yra bekontaktiniai tonometrai,
spaudimas su jais matuojamas oro banga.
 Formos
Pirminė atviro kampo glaukoma – akies skysčių ima gamintis daugiau, pakyla
akispūdis. Pradeda siaurėti regėjimo laukas, atrodo, lyg žiūrėtum pro
žiūronus. Negydant apankama. Glaukomos priepuolis – atsiranda stiprus akies
ir galvos skausmas, pykina, sutrinka regėjimas. Ūmaus glaukomos priepuolio
metu akispūdis staiga pakyla iki 50-70mmHg, kai sveiko žmogaus akispūdis
būna apie 10-21mmHg. Per kelias valandas regėjimas gali nepataisomai
pablogėti, reikia kuo skubiai kreiptis į gydytoją poliklinikoje ar
ligoninėje, (jei nėra galimybės – išsikviesti greitąją medicininę pagalbą).
Gydymą reikia pradėti nedelsiant.
Radus padidėjusį akispūdį vieną kartą
Vieną kartą radus padidėjusį akispūdį, dar nesakoma, kad žmogus serga
glaukoma. Reiktų po kelių savaičių ateiti pasimatuoti dar kartą. Gal žmogus
tiesiog susijaudino, labiau užspaudė vokus, įsitempė iš baimės, nuo to gali
pakilti akių spaudimasGali būti tiesiog akies hipertenzija, kai spaudimas
padidėjęs, bet nėra glaukomos.
 Kaip diagnozuojama
Akių gydytojas ištiria regėjimo aštrumą, pamatuoja akispūdį, plyšine lempa
apžiūri akis, ištiria jų dugną ir akiplotį. Sergant šia liga atsiranda
specifinių regos nervo pažeidimų, pakitimų akiplotyje.
Gydymas
Ištikus ūmiam glaukomos priepuoliui, gydymas turi būti pradėtas kuo
anksčiau. Būtina hospitalizacija. Taip pat yra gydymas lašiukais –
konservatyvus būdas. Vieni lašai mažina akių skysčių gamybą, kiti gerina
nutekėjimą iš akies. Juos reikia lašinti kelis kartus per dieną ir tol, kol
jie bus veiksmingi, kartais net visą gyvenimą.  Jei negelbsti lašiukai,
vaistai, tuomet skiriamas gydymas lazeriu. Nepadėjus, daroma operacija.
Operacija sustabdo procesą, kad nebeblogėtų. Pirmą kartą nustačius glaukomą
nė vienas ligonis nėra operuojamas. Apakus nuo glaukomos, išgydyti
nebeįmanoma, todėl labai svarbus reguliarus tikrinimasis ir ankstyva
diagnozė.

 
KATARAKTA – tai bet kokia lęšiuko drumstis. Lęšiukas – viena iš optinių
akies struktūrų. Būdamas skaidrus, jis praleidžia šviesos spindulius, dėl
savo gaubtumo juos laužia ir nukreipia į tinklainęPirmieji kataraktos
požymiai yra prastėjantis regėjimas, priklausantis nuo to, kurioje vietoje
vystosi drumstis. Beje, laikui bėgant, mažėja lęšiuko elastingumas, jo
gebėjimas “sufokusuoti” spindulius į tinklainę, todėl daugumai žmonių po 40
metų pradeda vystytis vadinamoji senažiūrystė – jie pradeda blogai matyti
iš arti. Tokiems žmonėms reikia akinių tik skaitymui, o kataraktos jiems
dažniausiai dar nėra. Žmogus, susirgęs katarakta, viską mato lyg per matinį
ar sueižėjusį stiklą.
Formos
Katarakta yra klasifikuojama įvairiausiais aspektais: pagal atsiradimo
laiką, drumsčių vietą, priežastį, subrendimo laipsnį ir kt. Ji gali būti
įgimta arba įgyta. Įgimta katarakta gali būti paveldima, atsiradusi dėl
sisteminių ligų ar nežinomų priežasčių. Paprastai ji būna abiejose akyse.
Dažniausia įgyta katarakta – senatvinė (90 proc. visų kataraktų). Ji
atsiranda vyresniems nei 50 metų žmonėms, dažniausiai būna abipusė, tik
skirtingo intensyvumo. Dar skiriamos priešsenatvinės, trauminės, toksinės
ir kitos įgytos kataraktos. Sumušus akį ar ją pažeidus aštriu daiktu gali
atsirasti trauminė katarakta. Lęšiukas tada labai greitai drumstėja, todėl
būtina skubi operacija. Katarakta gali vystytis dėl sisteminių ligų, kaip
antai: cukrinis diabetas, atopinis dermatitas, miotoninė distrofija.
Kartais lęšiukas drumstėja ir sergant akių ligomis, pavyzdžiui:
kraujagyslinio dangalo uždegimu, didelio laipsnio trumparegyste, atšokus
tinklainei, akių dugno paveldima distrofija ir kt.
Kataraktos atsiradimui turi įtakos:
Nuo amžiaus priklausantys pakitimai – metams bėgant, kinta lęšio struktūra,
formuojasi drumstys.
Gydymas
Vėlesnėse stadijose efektyviausias gydymas – operacija. Ji atliekama, kai
susilpnėjęs regėjimas trukdo paciento įprastiniam gyvenimui. Mikrochirurgai
implantuoja dirbtinį lęšiuką į buvusio natūralaus lęšiuko vietą visam
laikui. Apie 60 proc. pacientų regėjimas pagerėja jau kitą dieną. Kiti 2-3
dienas mato lyg pro rūką, kol išnyksta ragenos ir kitų audinių paburkimas,
rezorbuojasi viskoelastinė medžiaga. Nuosavas lęšiukas prisitaiko žiūrėti
tolyn ir artyn, dirbtinis lęšiukas to negali. Nuo lęšiuko priklauso, kur
pacientas matys geriau. Pavyzdžiui, vairuotojas pageidaus matyti geriau į
tolį, kad galėtų dirbti, o skaityti jis galės su akiniais. 95proc. operuotų
ligonių grąžinamas regėjimas. Dėl gerų pooperacinų rezultatų pastaraisiais
metais ir ne visai sudrumstėjęs lęšis keičiamas dirbtiniu intraokuliniu
lęšiu.

PIGMENTINIS RETINITAS – (Retinitis pigmentosa) grupė paveldimų akių
susirgimų, pakenkiančių akies tinklainę, tai lėtinė, progresuojanti ir
dešimtmečiais besitęsianti liga. Blogindama regėjimą ji veikia ir
sergančiojo psichiką, taip pat sudaro sunkumų jo asmeniniam gyvenimui.
Pavadinimas retinitis, reiškiąs uždegimą, netikslus, nes žymi ne tinklainės
uždegimą, o jos išvisimą – degeneraciją (nyksta jautriosios nervinės
tinklainės ląstelės). Žodis pigmentosa nusako akies dugno vaizdą, kur
matyti atsidėjęs pigmentas tinklainėje.Pigmentinio retinito priežastys yra
genetiškai pakenktos tinklainės ląstelės. Čia vystosi medžiagų apykaitos
sutrikimai – degeneracija. Dėl jos nukenčia tinklainės funkcijos.
Paskutiniaisiais metais molekulinė genetika pasiekė rezultatų: nustatyti
kai kurie pakitimai įgimtoje genetinėje medžiagoje. Tikimasi, kad šie
tyrimai padės spręsti pigmentinio retinito gydymo problemas.
Simptomai
Sutrinka prieblandinis ir tamsinis matymas. Akiplotis susiaurėja ir būna
akipločio ištrūkiai. Sutrinka spalvų jutimas ir kontrastinis matymas.
Sutrinka jautrumas akinančiai šviesai. Liga dažniausiai prasideda
pablogėjusiu matymu prieblandoje, tamsoje; toks reiškinys vadinamas
vištakumu. Prieblandinis ir tamsinis matymas sutrinka dėl tinklainės
stiebeliuose vykstančių pakitimų. Iš pradžių į tai nekreipiama dėmesio.
Neretai toks asmuo kreipiasi į gydytoją todėl, kad naktį visai
nesiorientuoja aplinkoje. Toks žmogus dieną gali matyti gerai, tačiau ypač
vargsta, kai greit keičiasi apšviestumas, pvz., iš šviesios patalpos įėjus
į tamsią. Ištyrus klinikoje akies prisitaikymą įvairiam apšvietimui
(adaptacija), išaiškėja, kad adaptacinės kreivės skiriasi nuo sveikų, – jos
būna žemesnės. Pamažu pradeda siaurėti akiplotis, kol lieka tik vamzdinis
arba taip vadinamas “tunelinis” matymas. Žmogus tada mato lyg pro rakto
skylutę.
Paveldimumas
Daugeliu atvejų Pigmentinis retinitas paveldimas. Dažniausia pigmentinio
retinito paveldėjimo forma recesyvinė: abu tėvai yra ligos genų nešiotojai.
Jie patys gali nesirgti, tačiau tikimybė, kad jų vaikai sirgs pigmentiniu
retinitu, yra 25 proc.. Kita pigmentinio retinito paveldėjimo forma X yra
susijusi su lytimi. Šiuo atveju pigmentinio retinito geno nešiotoja yra
moteris. Jei tokia moteris ištekės už sveiko vyro, tai tikimybė, kad jos
sūnus sirgs, o dukterys bus ligos nešiotojos, yra 50 proc. Susijusi su
lytimi pigmentinio retinito X forma ypatinga tuo, kad ligos nešiotojai gali
būti išaiškinti. Dar yra dominantinė forma, kai liga perduodama iš vienos
šeimos kartos į kitą. 50 proc. šeimų narių serga. Nesergą nebus ir genų
nešiotojais. Kadangi pigmentinis retinitas pasitaiko šeimose, tai visų
šeimos narių akys turi būti patikrintos, o be to reikėtų genetinės
konsultacijos. Genetinės konsultacijos ypač rekomenduojamos tais atvejais,
kai sergantieji pigmentiniu retinitu planuoja kurti šeimą.
Gydymas
Mokslininkai pigmentinį retinitą tiria įvairiais aspektais ir ieško gydymo
būtų. Tuo tarpu išgydyti ligos negalima. Tačiau kai kuriais atvejais
pasiseka stabilizuoti ligą arba bent sulėtinti jos progresavimą. Gydymas
skiriasi priklausomai nuo to, ar susirgimo priežastys ir grandys visiškai
išaiškintos. 1993 metais amerikiečių ir vokiečių gydytojai paskelbė
duomenis apie teigiamus rezultatus gydant vitaminu A. Kaupiami duomenys
apie genų terapiją: tai įgalins veikti ligos esmę.
Eksperimentuojant su gyvūnais, gauti teigiami rezultatai persodinant
sveikos tinklainės pigmentinio epitelio ląsteles į sergančių pigmentiniu
retinitu tinklainę. Taikant šį gydymo būdą sulėtėja ligos vystymasis.

ŽVAIRUMAS – tai tokia būsena, kai akys matomą vaizdą negali sulieti į
vieną, t.y. praranda binokulinį (abiakį) matymą. Tokie žmonės žiūri tik
viena, dešine ar kaire, akimi. Žvairumo gydymo tikslas – abiakis
žiūrėjimas, kad kiekviena akimi matomas vaizdas susilietų, o ne vien
kosmetinio defekto pašalinimas.
Žvairumas būna įvairių tipų. Jis gali būti pastebėtas kūdikystėje iki 6
mėnesių amžiaus ar vėliau bei suaugusiems. Žvairumas turi būti
neatidėliotinai gydomas akių ligų gydytojų – strabologų specialiuose
kabinetuose ar stacionaruose. Strabologas – akių ligų specialistas,
diagnozuojantis žvairumą ir gydantis žvairuojančiuosius.
Gydymas
Žvairuojančių gydymas yra ilgas ir kruopštus darbas. Jis efektyvus vaikų
amžiuje tik tada, kai tėvai rūpestingai vykdo gydytojų nurodymus, stropiai
atlieka paskirtus pratimus, sistemingai lankosi žvairuojančiųjų gydymo
kabinetuose, o namuose rūpinasi, kad vaikas teisingai atliktų jam paskirtas
gydymo užduotis, skiria vaiko gydymui reikalingą dėmesį ir nenuolaidžiauja
užgaidoms. Dažnai žvairumo atveju vienos ar net abiejų akių rega būna
nepakankama, todėl skiriami akiniai. Tačiau vien jie ne visada padeda,
todėl reikia geriau matančią akį dengti, priverčiant vaiką žiūrėti blogiau
matančia akimi. Tokiais atvejais sunkiausias uždavinys – įtikinti vaiką,
jog būtina iškęsti nepatogumus, kad tai yra neišvengiama, laikina ir
ateityje bus naudinga. Tėvai turi būti ypač reiklūs ir žinoti, kad tik
ankstyvame amžiuje galima ištaisyti blogiau matančios akies regą, jei ją
treniruosime, uždengę geriau matančią akį. Žvairumo gydymo kabinetuose
ligoniai atlieka įvairius pratimus, kurie sudaro galimybę abiejų akių
vaizdą sulieti į vieną. Šiems pratimams naudojami įvairūs aparatai. Kai
abiakis vaizdas susilieja, galima tikėtis stereomatymo (giluminio matymo),
t.y. sugebėjimo matyti aplinkinius daiktus trijuose matmenyse. Ši savybė
padeda tiksliau įvertinti objektų atstumą.

 
VIŠTAKUMAS – tai regėjimo susilpnėjimas prieblandoje. Jei žmogus serga
vištakumu, prieblandoje ar naktį jis nemato, neranda kelio. Tuo tarpu dieną
tas pats žmogus gali matyti puikiai.
Žmonės, norintys gauti vairuotojo pažymėjimą, privalomai tikrinami, ar mato
prietemoje ir tamsoje. Paprastai tokiomis sąlygomis nemato tie, kurie serga
vištakumu. Šia liga sergantys asmenys netinkami ir karinei tarnybai. Medikų
teigimu, vištakumas yra gana reta liga. Jis gali būti įgimtas arba
simptominis, susijęs su kitomis, daug rimtesnėmis akių patologijomis.
Regėjimas – labai sudėtingas fiziologinis procesas. Šviesos spinduliai
praeina pro akies rageną, lęšiuką ir atsispindi tinklainėje, kuri yra pats
sudėtingiausias akies vidaus dangalas, kitaip sakant – akies smegenys.
Tinklainė sudaryta iš daugelio sluoksnių, viename iš kurių yra vadinamieji
fotoreceptoriai – kolbelės ir stiebeliai. Pastarieji turi šviesai jautraus
reagento. Į tas ląsteles patekus šviesos srautui vyksta fotocheminės
reakcijos, reagentai skyla ir susidaro proteinas ir netaminas, iš kurių
susidaro vitaminas A. Bene svarbiausios visame šiame procese – kolbelės ir
stiebeliai. Mokslininkai dar praėjusiame šimtmetyje nustatė, kad dieninių
gyvūnų akies tinklainėje dominuoja kolbelės, o naktinių gyvūnų tinklainėje
– stiebeliai. Tada buvo padaryta išvada, kad kolbelės, išsidėsčiusios
tinklainės centre, “atsakingos” už spalvinį regėjimą ir mažiau jautrios
šviesai, o stiebeliai, kurių yra apie 130 mln., nejautrūs spalvoms, bet
labai jautrūs šviesai. Nuo jų ir priklauso vadinamasis žmogaus naktinis
periferinis regėjimas. Tų ląstelių pakitimai arba įvairios kitos ligos gali
sukelti vištakumą. Vištakumas gali būti įgimtas. Apžiūrinėjant vištakumu
sergančio paciento akį, jokios patologijos neįmanoma pamatyti. Tik
apžiūrint akies receptorius mikroskopu galima pastebėti pakitimus
tinklainėje. Ši vištakumo rūšis nepagydoma.
Rūšys
Vištakumas gali išsivystyti dėl vitamino A stokos. Vitamino A gali trūkti
dėl prasto maisto, kai valgoma nepakankamai šio vitamino turinčių produktų,
ir dėl įvairių kepenų ligų. Pastaruoju atveju būtina gydyti pagrindinę –
kepenų – ligą. Vitamino A trūkumas gali sukelti ne tik vištakumą, bet ir
daug sunkesnę akių patologiją. Tačiau ir tai pasitaiko labai retai.
Kita vištakumo rūšis – simptominis vištakumas — išsivysto dėl rimtų,
gerokai sudėtingesnių akių ligų. Jis stebimas tik pačioje kokios nors
gerokai sunkesnės ligos pradžioje. Esant tokiam vištakumui labai greitai
pakenkiamas ir dieninis regėjimas, nes tai dažniausiai susiję su tinklainės
patologija, įvairiais uždegimais, glaukoma, optinio nervo atrofija ir
kitomis ligomis. Gydant ir išgydžius sunkesnes akių ligas, pagydomas ir
vištakumas.
Egzistuoja dar ir optinis vištakumas, kai ragenos ar lęšiuko periferijoje
atsiranda drumzlių. Dienos metu, kai vyzdys būna sumažėjęs, žmogaus akies
optinis kanalas laisvas, šviesa laisvai praeina. Tuo tarpu tamsoje, kai
vyzdys išsiplečia, ragenos ar lęšiuko periferijoje esančios drumzlės trukdo
regėjimui. Šis vištakumas taip pat susijęs su ragenos arba lęšiuko
patologija.

Jei jūs nenešiojate akinių, bet žiūrėdami į tolį prisimerkiate, jaučiate,
kad jūsų regėjimas pablogėjo:

• Eikite pas akių gydytoją. Stenkitės nevarginti akių nuolat (be

pertraukėlių) skaitydami, žiūrėdami televizorių ar knaisiodamiesi po

internetą.

• Darykite akių gimnastikos pratimus.

• Pažvelkite į viršų, po 1-2 sekundžių nuleiskite žvilgsnį žemyn.

Darykite tai 6 kartus lėtai ir ritmingai. Pratimą pakartokite kasdien

po 2-3 kartus.

• Pažiūrėkite į kairę, po to į dešinę. Darykite tai lengvai, po 6

judesius į kiekvieną pusę 2-3 kartus per dieną.

• Sukite žvilgsnį aplinkui: 4 ratus pagal laikrodžio rodyklę, 4 ratus –

prieš.

• Kartokite 2-3 kartus per dieną Po kiekvieno pratimo uždenkite akis

delnais ir pailsėkite 2-3 sekundes.

Pratimai akims dirbant kompiuteriu:

• Atsisėskite prieš langą, galvą laikykite tiesiai. Kiekvieną pratimą

reikia kartoti 4-5 kartus.

• Plačiai atverkite akis ir nukreipkite žvilgsnį į tolį. Užmerkite akis,

stipriai įtempkite akių raumenis. Po to atsipalaiduokite.

• Nepasukdami galvos nukreipkite žvilgsnį į dešinę. Po to nukreipkite

žvilgsnį į kairę.

• Užmerkite dešinę akį ir plačiai atverkite kairę. Tą patį pakartokite su

kita akimi.

• Iškelkite rodomąjį pirštą tiesiai prieš nosį ir nukreipkite žvilgsnį į

jį, po to nukreipkite žvilgsnį į tolį.

• Suraukite kaktą, žiūrėkite piktai. Po to užmerkite akis ir

atsipalaiduokite.

[pic]

[pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic]

Leave a Comment