Lietuvos poviršinių ir požeminių vandenų būklė, jų kokybė ir stebėjimas

Turinys :

1. Paviršinis vanduo..............................3
1.1 Paviršinio vandens monitoringas.........................5
2. Požeminis vanduo..............................8
2.1 Požeminio vandens eksploatacija.......................11
2.2 Gruntinio vandens kokybė............................12
2.3 Geležies ir mangano pašalinimas iš požeminio vandens............12
2.4 Floras ir vandens dezinfekcija..........................13
2.5 Požeminio vandens monitoringas.......................13
3. Kompleksinio monitoringo sistema........................14
4. Institucinė struktūra..............................15
5. Tarptautinis bendradarbiavimas...........................15
6. Vandens išteklų vizija – 2025............................17
7. Vizijos įgyvendinimo veiksmų strategija......................191. Paviršinis vanduo
Lietuvoje yra apie 29900 upių ir upelių, kurių kiekvienas yra ilgesnis kaip 0,25 km, o jų bendras ilgis siekia 64 tūkst. km. 758 upių ilgis viršija 10 km, 18 upių ilgesnės negu 100 km ir 9 upės yra ilgesnės negu 200 km. Vidutinis upių tinklo tankis yra 0.99 km/km². Didžiausių Lietuvos upių pagrindiniai parametrai pateikiami 1 lentelėje.

1 lentelė. Didžiausios Lietuvos uppės

Pavadinimas Debitasm3/s Ilgis, km Baseino plotas, km2

Bendras Lietuvoje Bendras Lietuvoje
NemunasNerisŠventojiNevėžisMūša (Lielupė)DubysaJūraVentaBartuvaMinijaŠešuvisŠešupėMerkysŽeimena 6651785136125144195224016333422 93751024620928413917234610120211529820380 4752342462091461391721615520211520919080 97 92824 9426 8896 14017 6002 0333 99411 8002 0202 94219186 1054 4162 793 46 69213 8506 8016 1408 7162 0333 9945 1407482 94219184 8994 3332 793

Didžiausia upė – Nemunas (ilgis apie 1000 km) prasideda Baltarusijoje, o vakaruose įteka į Baltijos jūrą. Nemuno upės baseinas aprėpia beveik 74% visos Lietuvos teritorijos. Paviršinio nuotėkio srautas Lietuvoje yra padalintas į dvi dalis. Šiaurinės dalies upės neša savo vandenis link Latvijos (Lielupės, Ventos, Bartuvos upių baseinai), o pietinės upės teka į Nemuną.

Pagrindiniai Nemuno intakai yra Nėris (teka iš Baltarusijos pro Vilnių), Nevėžis (teka pro Panevėžį ir Kėdainius), Jūra, Dubysa, Minija, Merkys ir Šešupė (prasideda Lietuvoje ir įteka į Nemuną Kaliningrado srityje). Šiiaurinę Lietuvos dalį užima trijų upių – Lielupės, Ventos ir Bartuvos baseinai. Upių tinklas šioje respublikos dalyje yra labai tankus.
Be upių Lietuvoje yra apie 2850 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha. Jų bendras plotas siekia 908 km². Iš viso ežerų priskaičiuojama iki 6 tūkst, jie užima ap

pie 1,5% bendro Lietuvos teritorijos ploto. Didesnių už 1000 ha yra 13 ežerų , virš 100 ha – 156 ežerai, virš 20 ha – 616 ežerų. Didžiausi ežerai: Drūkšių – 43,5 km2, Dysnų – 24,0 km2, Dusios –23,4 km2. Giliausias yra Tauragno ežeras, kurio gylis 60,5 m. Ežeringiausias yra Žeimenos baseinas, kuriame priskaičiuojama apie 530 ežerų. Prie didžiausio Drūkšių ežero pastatyta Ignalinos atominė elektrinė. Statinės (neatsinaujinančios) vandens atsargos Lietuvos ežeruose vertinamos 5,2 km³.
Lietuvos teritorijoje vidutiniškai per metus iškrinta apie 750 mm kritulių. Iš jų 514 mm išgaruoja ir 236 mm nuteka paviršinio ir požeminio nuotėkio pavidalais. Bendras Lietuvos upių nuotėkis (įskaitant ir tranzitinį srautą) sudaro 26.2 km3. Vietoje susidarantys ir kasmet atsinaujinantys vandens ištekliai sudaro 15,4 km³, be to, dar 10,8 km³ vandens atplaukia tranzitu iš Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos. Savo ruožtu, dalis Lietuvoje susidarančio nuotėkio patenka į Rusiją, Latviją ir Baltarusiją, todėl valdant vaandens išteklius, yra nuolatinis dvišalių ir daugiašalių tarptautinių sutarčių poreikis. Į tarptautinio reguliavimo sferą patenka ir kai kurie didieji Lietuvos ežerai, telkšantys pasienio ruožuose (Drūkšių ir Vištyčio ežerai) bei Kuršių Marių ir Baltijos jūros teritoriniai vandenys. Valstybine siena teka 29 upės, kurių bendras ilgis 677 km, o iš viso yra 60 tarpvalstybinių upių.
Lietuvoje apie 78 % visų šlapių žemių nusausinta drenažu. Sausinant žemes tik apie 30% upių ir upelių (17 000 km) liko natūralios. Į šį skaičių patenka ir 9 didžiausios šalies upės. Lietuvoje sureguliuotų upių ilgis siekia 50 tūkst. km.
1998 m. iš vi
isų Lietuvos Respublikos vandens telkinių paimta 5125 mln. m³ vandens. Iš paviršinio vandens telkinių paimta 4923 mln. m3, o iš požeminių – 202 mln.m3 vandens. Įvairiems poreikiams 1998 m. suvartota 5066 mln. m3 vandens. Daugiausia vandens (4785 mln. m³ arba 94%) panaudota energetikos tikslams. Apie 99,7% energetikos reikmėms suvartoto vandens kiekio sunaudota Ignalinos AE (aušinimui) ir Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje. Iš bendro sunaudoto vandens kiekio pramonės tikslams teko 1,2%, buities reikmėms 3%, žemės ūkio reikmėms 0.04% žuvininkystės tvenkiniams 2% ir kitoms reikmėms 0,03%. Atmetus energetikos reikmes, likusioms sritims sun.audota 281 mln.m3: daugiausia vandens suvartojama buityje (45%), žuvininkystėje (33%) ir pramonėje (20,7%). Žemės ūkyje sunaudojama tik 0,8% bendro vandens kiekio.

1.1 Paviršinio vandens monitoringo sistema
Lietuvos paviršinių vandens telkinių ekologinė būklė nėra bloga, ypač ją lyginant su kaimynine Rusija ir Baltarusija. Pgrindinės problemos – užterštumas organinėmis ir biogeninėmis medžiagomis, sukeliančiomis eutrofikaciją, o deguonies trūkumas vasaros sezono metu, užterštumas sunkiaisiais metalais pramoninių rajonų vietose. Lietuvos upėse esama ir vadinamųjų „karštųjų taškų“ – vandens kokybės požiūriu probleminių vietų [Kulpėje (Mūšos intakas) ties Šiauliais, Obelėje ties Radviliškiu, Sidabroje ties Joniškiu, Laukupėje ties Rokiškiu (Lietuvos šiaurine dalis, Mūšos – Nemunėlio baseinas)]. „Karštų taškų“ turi ir Nemuno baseinas – Nemunas iki Kauno marių kenčia dėl eutrofikaciją sukeliančių organikos koncentracijų kiekio, o žemiau Kauno – dėl stipriai padidėjusių biogeninių medžiagų kiekio. Nevėžyje didelis biogeninių medžiagų kiekis – ypač didelės fosforo junginių koncentracijos išleidžiamos į upę iš Panevėžio va

andenvalos įrenginių. Dėl hidrologinių savybių – nedidelio 2-3 metrų gylio, silpnos vandens apytakos su Baltijos jūra bei didelės priklausomybės nuo Nemuno maitinimo – labai opi Kuršių marių problema. Tokios yra dabartinės, jau nustatytos problemos. Jos nėra katastrofiškai didelės, be to, problemos nustatymas – tai jau dalis sėkmės.
1998 m. į paviršinius vandens telkinius išleista 5047 mln. m³ buities ir gamybinių nuotėkų (didžiausia jų dalį – 4770 mln. m3 sudaro neužterštas aušinimui naudojamas Ignalinos AE vanduo bei vanduo, naudojamas Kruonio HAE). Iš 217 mln. m3 per 1998 metus susidariusių užterštų nuotėkų 54% arba 117 mln.m3 išvalyta iki Lietuvoje šiuo metu galiojančių didžiausios leidžiamos taršos normų pagal organinius teršalus, 30% arba 66 mln. m3 nepakankamai išvalyta, o 16% (34 mln. m3) išleista į vandens telkinius visai nevalytų. Per 1998 metus su nuotėkomis į vandens telkinius pateko: organinių teršalų (BDS7) – 13000 tonų, skendinčių medžiagų – 14000 tonų, bendrojo azoto – 4545 tonos, bendrojo fosforo – 792 tonos, naftos produktų – 130 tonų.
Lietuvos upės daugiausiai yra mažai bei vidutiniškai užterštos pagal pagrindinius vandens kokybę apibūdinančius rodiklius: organines ir biogenines medžiagas bei bakteriologinius parametrus. Švariausios upės yra Žeimena, Strėva, Šelmenta ir Minčia.
Pagal pagrindinius rodiklius 9 procentai tirtų upių vietų vanduo buvo švarus (I-II kokybės klasės), 81 procentas – mažai bei vidutiniškai užterštas (III-IV klasės) ir 10 procentų – smarkiai užterštas (V-VI klasės).
Paviršinio vandens monitoringo sistemą sudaro (1) upių, (2) ežerų ir tvenkinių, (3) Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringas. Monitoringo sistemoje išskiriamos dv
vi posistemės: vandens kokybės ir kiekio monitoringo tinklas. Upių vandens kokybė pastoviai stebima 99-iose monitoringo stotyse 47-iose Lietuvos upėse. Trijuose upeliuose vykdomi gamtinių foninių parametrų stebėjimai. Dauguma (43) monitoringo stočių yra išdėstytos žemiau miestų. Aukščiau miestų vandens mėginiai imami 32-ose vietose, o 31-a monitoringo stotis įrengta žemės ūkio laukuose. 17-oje upių mėginiai imami žiotyse, o 11 monitoringo stočių įrengtos pasienio ruožuose. Upių vandens kokybės monitoringą atlieka Jungtinis Tyrimų Centras ir 8 regioniniai Aplinkos ministerijos departamentai. Šiuo metu yra vertinama apie 70 vandens kokybės rodiklių.
Hidrometrinius matavimus Lietuvos upėse atlieka Hidrometeorologijos tarnyba, kurioje įsteigti 3 skyriai 1999 metų pabaigoje aptarnavo 75 hidrometrinių matavimų stotis. Upėse stebimi 5 pagrindiniai parametrai: debitas, vandens lygis, temperatūra, nuosėdų kiekis, sniego ir ledo storis.
Ežerų monitoringo sistema yra ne tokia plati, nes jie yra mažiau užteršti nei upės. Vandens užterštumo monitoringas buvo vykdomas Kauno mariose, kuriose stebimas techninės kilmės užterštumas, ir 7-iuose natūral.iuose ežeruose. Visi ežerai yra unikalūs, besiskiriantys hidrologiniais ir trofiniais parametrais. Pagrindiniai stebimi ežerų parametrai yra: deguonies prisotinimas, pH, elektros laidumas, temperatūra ir pagrindiniai hidrocheminiai, hidrobiologiniai ir bakterologiniai parametrai.
Nuo 1992 metų Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringą atlieka Aplinkos apsaugos ministerijos Jūrinių tyrimų centras. 1993 metais tiek Baltijos jūros, tiek Kuršių marių monitoringo programos buvo peržiūrėtos ir stebėjimai vykdomi tik Lietuvos ekonominėje zonoje. Monitoringo programos yra glaustai susijusios su Helsinkio Komisijos (HELCOM) programa, kurią vykdo Baltijos regiono šalys. Ši programa maksimaliai atitinka nacionalinius ir tarptautinius reikalavimus.
Be paminėtų programų, paviršinio vandens ištekliai ir vandens kokybė buvo tiriami vykdant dvi stambias Nacionalines mokslo programas (Branduolinė energija ir aplinka ir ECOSLIT), o taip pat keletą mažesnių projektų, kuriuos vykdė Energetikos institutas, Vilniaus Universitetas, Lietuvos Žemės Ūkio Universitetas, Klaipėdos Universitetas ir Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas. Inžinerinius hidrologinius projektavimo darbus atliko Kauno vandens projektavimo institutas, tuo tarpu ypač aktualias pavasario potvynių hidrologines prognozes, atlieka Hidrometeorologinės tarnybos ekspertai.
Per pastaruosius penkerius metus, intensyviai vykdant vandenvalos įrenginių atnaujinimo programą, Lietuvos upių ir ežerų vandens kokybės būklė gerėja. Situacija neatsiejama ir nuo Lietuvos ekonominės padėties. Dėl ekonominės krizės sumažėjus pramonės aktyvumui, atrodytų, susidaro mažiau teršalų. Be to, išaugus trąšų kainoms, mažiau tręšiami laukai. Tačiau kartais teršalų sumažėjimas gali būti tik laikinas, o kartais, nors ir sumažėjus žemės ūkio aktyvumui bei dirbamos žemės plotams, vandens kokybės tyrimai rodo vandens užterštumą. Esant sunkiai ekonominei padėčiai, pramonės įmonės kreipia didesnį dėmesį į tai, kaip išsilaikyti, pagaminti daugiau produkcijos, ir nedidelis dėmesys kreipiamas į gamybos metu susidarančius teršalų kiekius, į aplinką išleidžiamus teršalus. Kalbant apie žemės ūkį, pastaruoju metu lyg ir galima būtų džiaugtis bent jau laikinu problemos sprendimu, nes pakilus trąšų kainoms mažiau tręšiami arba visai netręšiami laukai, dėl žemės privatizacijos sumažėjo dirbamų laukų plotai. Tačiau vandens kokybės tyrimai rodo, kad liekamoji teršalų koncentracija žemėje išlieka gana ilgą laikotarpį, todėl lietui palijus paviršinių nuotekų ar drenažo kanalais užterštas vanduo patenka į mūsų upes. Tuomet sunku išaiškinti taršos vietą, priežastis ir kilmę. Be to, vyriausybinės institucijos, privalančios kontroliuoti teršalų išskyrimą į aplinką bei sekti vandens kokybės padėtį, dėl biudžetinių lėšų stokos kartais negali tinkamai atlikti savo tiesioginių funkcijų.
Įmonės, norinčios išsilaikyti konkurencinėje kovoje ir patekti į Europos rinką, turi rūpintis ir produkcijos kokybe, ir tenkinti gamybos eigoje bei vadyboje privalomus ekologinius reikalavimus, atitikti tam tikrus aplinkos apsaugos vadybos standartus. Tokiu būdu aplinka rūpinamasi dvejopai ir kompleksiškai: stengiamasi negeneruoti teršalų arba reguliuoti teršalų generavimą, ir tuo pačiu ten, kur tai neišvengiama, naudoti geriausias turimas technologijas teršalų valymui.
Vakarų Europoje ir kitose pasaulio šalyse, pasižyminčiose gera ekonomine būkle, aplinkosaugos problemų sprendimo buvo siekiama paprasčiausiu, bet kartu ir brangiausiu keliu – statant brangiai kainuojančias vandenvalos technologijas, t.y. taikant vadinamąją „vamzdžio galo“ koncepciją. Mūsų šalies atveju tai nėra geriausias sprendimas. Ko gero, būtų daug geriau ne valyti, o neteršti. Aišku, visai išvengti taršos neįmanoma, tačiau sumažinti – ne tik galima, bet ir verta ekonomine prasme. Valymas yra brangus, be to, tai nėra pats geriausias sprendimas – juk iš tiesų tai tėra teršalų perkėlimas iš vienos vietos į kitą. Mūsų šaliai šiuo laikotarpiu tinkamesnė taršos prevencijos arba švares.nės gamybos koncepcija, diegiant ją kartu su aplinkos apsaugos vadybos sistemų taikymu įmonėse.
Esamos paviršinių vandens telkinių kokybės problemos nustatytos, jos nuolat stebimos, nuolat tikrinant vandens kokybę. Tačiau iki šiol paminėjau tik dalį problemų. Juk mūsų upių vanduo naudojamas rekreacijai, maudymuisi, jame gyvena mūsų valgomos žuvys. Pastaruoju metu Vakarų Europoje ir kitose pasaulio šalyse ypač didelis dėmesys kreipiamas į bakteriologinę ir hidrobiologinę upių būklę. Pastarosios mūsų šalyje tirtos labai menkai. Bakteriologinė būklė mūsų miestų zonose, ypač vasaros metu, kartais būna kritiška, vanduo netinkamas rekreacijai. Įgyvendinus vandenvalos įrenginių atnaujinimo programas jau nuo kitų metų būklė turėtų pagerėti. Tačiau būtina nepamiršti sekti šią tiesiogiai žmonių sveikatą lemiantį veiksnį.
Dabartiniu metu didelis dėmesys turėtų būti nukreiptas į sklaidytosios (arba nekoncentruotos) taršos, patenkančios į vandens telkinius, tyrimus. Turėtų būti atliekami intensyvūs sedimentų arba nuosėdinio dumblo sluoksnio užterštumo, žuvų rūšinės sudėties, migracijos, žuvų mėsos audinių tyrimai. Vakarų Europos ir kitose pasaulio šalyse pastaruoju metu atliekami labai intensyvūs pesticidų kiekio ir dirvoje, ir vandens telkiniuose nustatymo tyrimai. Nustatyta, kad žemės ūkyje naudojami pesticidai gali tapti viena sunkių ligų priežasčių, nes pesticidai iš dirvos išplaunami į vandenį, nusėda ant dugno, ir netiesiogiai per žuvų maitinimosi grandinę patenka į žmogaus organizmą. Kita aktyvi tyrimų sritis – tai liūčių arba sniego tirpsmo vandenų tyrimai, nunešantys į vandens telkinius gana pavojingus sedimentų, kuriuose yra absorbavęsi pavojingų medžiagų (sunkiųjų metalo junginių bei naftos produktų), kiekius. Na ir paskutinioji sritis – tai atliekų tvarkymas, darantis poveikį.
Žengiant į Europos Sąjungą, įgyvendinant bendrąją Europos vandens politikos direktyvą, aplinkos apsaugai keliami tam tikri reikalavimai. Reikia dabartinę aplinkos apsaugos vadybos sistemą, paremtą administracinio-teritorinio suskirstymo principu, perorganizuoti į upių baseininio valdymo sistemą. Kita didelė problema – techninių aplinkosaugos priemonių kūrimas ir tobulinimas. Šioje srityje pirmieji žingsniai jau žengti, vykdant tarptautinius projektus, bet dar daug reikia nuveikti, kad pilnavertė aplinkosauginė informacija būtų prieinama mokslininkams, kad galima būtų padėti tobulinti aplinkos apsaugos duomenų bazę, reikalingą ekologinei situacijai vertinti, prognozuoti, veiksmų planui sudaryti bei tolimesniems aplinkosaugos sprendimams priimti.2. Požeminis vanduo
Hidrogeologija tradiciškai vadinama geologijos mokslo šaka, tiriančia požeminio vandens kilmę, chemines ir fizikines savybes, slūgsojimo uolienose ir sąveikos su jomis ypatybes bei išteklius.
Požeminis vanduo yra taip pat vienas svarbiausių litosferoje vykusių ir dabar vykstančių fizikinių, cheminių ir geodinaminių procesų veiksnių ir indikatorių. Tai uolienų ir naudingųjų iškasenų telkinių formavimasis, geodinaminiai procesai (nuo žemės drebėjimų jėgos iki Lietuvai aktualių karsto bei nuošliaužų) ir kt.
Požeminis vanduo yra vieningos Žemės hidrosferos elementas, tačiau jo apytaka požemyje yra daug lėtesnė už paviršinio vandens apytaką ir vis lėtėja didėjant slūgsojimo gyliui. Pagal šį požymį požeminėje hidrosferos dalyje skiriamos intensyvios, lėtos ir itin lėtos apytakos hidrodinaminės zonos. Pirmojoje zonoje vandens judėjimą lemia konvekcija, požeminio vandens sunkimosi per poringą-plyšiuotą terpę atveju vadinama filtracija, antrojoje – konvekcija ir difūzija, o trečiojoje – terminė bei cheminė konvekcija bei difūzija. Vandens judėjimo greitis yra nuo 1000 iki 0,01 pirmojoje ir nuo 0,0001 iki 0,00000001 m/p antrojoje ir trečiojoje zonoje. Todėl intensyvios apytakos zonoje paprastai cirkuliuoja daugiau kaip 90 proc. į požemį iš paviršiaus patenkančio vandens.
Mažėjant apytakos intensyvumui, požeminiame vandenyje nuosekliai daugėja ištirpusių cheminių medžiagų (nuo 0,1-0,2 iki 250-300 g/l) ir gilyn didėja jo temperatūra. Net ir mažiausios mineralizacijos vandenyje yra dešimtys įvairių cheminių medžiagų ir elementų. Žinoma, jų koncentracija nėra didelė. Gėlo požeminio vandens (t.y. vandens, kuriame cheminių medžiagų koncentracija ne didesnė kaip1 g/l) zona Lietuvoje paprastai yra nuo paviršiaus iki 250-350 m gylio. Gėlo vandens zonos nebūna tiktai nedideliuose tektoninių lūžių, drenuojančių giliai slūgsantį sūrų požeminį vandenį, plotuose (Druskininkai, Birštonas). Mažos ir vidutinės mineralizacijos požeminis vanduo (1-30 g/l) paprastai užima 100-300 m storio uolienų sluoksnį, slūgsantį po gėlo vandens zona. Mineralizuotas vanduo, turintis teigiamai žmogaus organizmą veikiančių ingredientų arba savybių, vadinamas mineraliniu. Didžiausios mineralizacijos ir temperatūros (iki 90-950C) vanduo, hidrogeologų vadinamas sūrymu, slūgso nuosėdinių uolienų sluoksnio apačioje pajūryje (apie 2000 m gylyje). Nors sūrymuose vyrauja natrio ir kalio chloridai, juose dažnai būna kitų naudingų elementų (dažniausiai bromo, jodo), turinčių pramoninės žaliavos (geologų terminologija – naudingosios iškasenos) reikšmę.
Daugiausia mokslinių ir praktinių problemų hidrogeologams kyla, siekiant pažinti ir prognozuoti gėrimui naudojamo gėlo požeminio vandens išteklių ir kokybės formavimąsi intensyvaus technogeninio poveikio sąlygomis. Gėlas požeminis vanduo – tai įvairiu laiku ir būdais į požemį patekęs kritulių arba upių ir ežerų vanduo. Taigi jo ištekliams ir kokybei įtakos turi ne tiktai geologinių veiksnių (vandeningų uolienų filtracinės savybės ir kt.) lemiamos apytakos sąlygos, bet ir paviršinio vandens kokybė. Žinant dabartinį bendrą atmosferos, grunto ir paviršinio vandens užterštumą technogeninėmis medžiagomis, itin aktualu yra rasti požeminio vandens apsaugos nuo teršimo iš viršaus priemones.
Giliausiai slūgsančio labai mineralizuoto vandens (sūrymo) temperatūra Vakarų Lietuvoje siekia 90-950C ir todėl yra ne tiktai potencialus naudingųjų cheminių medžiagų, bet ir hidroterminės energijos šaltinis.
Požeminio vandens sektorius (vadovas dr. Jonas Diliūnas): 1 – gėlo požeminio vandens ištekliai, jų gavybos ir kokybės valdymo technologijos miestų vandenvietėse; 2 – upių baseinų požeminio ir paviršinio vandens sąveika; 3 – teršimo židinių (miestų teritorijos, sąvartynai ir kt.) įtaka požeminio vandens kokybei ir monitoringas.
Radioizotopinių tyrimų laboratorija (vadovas dr. Jonas Mažeika): 1 – natūralių ir technogeninių radioaktyviųjų medžiagų migracijos uolienose ir požeminiame vandenyje dėsningumai; 2 – geologinės aplinkos (požemini.s vanduo, gruntas) radiomonitoringas.
Hidrogeologinių prognozių laboratorija (vadovas dr. Algirdas Zuzevičius): 1 – vandens ir cheminių medžiagų migracijos per aeracijos zoną dėsningumai ir jų monitoringo problemos; 2 – požeminio vandens išteklių, cheminės sudėties ir terminio režimo formavimosi prognozės ir matematiniai modeliai; 3 – požeminės hidrosferos formavimosi paleohidrogeologinės rekonstrukcijos.
Hidrogeologams dėl ypatingos svarbos dažniausiai tenka rūpintis požeminio vandens ištekliais ir kokybe bei jų apsauga. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau susiduriama taip pat su kone priešinga problema: kaip požeminio vandens gavyba paveiks upių nuotėkį arba ežerų lygį, pelkes ir pan.? Šiuo atveju užduotis dar sudėtingesnė ir paprastai neišsprendžiama nepasitelkus matematinio modeliavimo.
Toks uždavinys spręstas Trakų istorinio nacionalinio parko apylinkėse, kur visuomenei ir savivaldybės vadovams bei specialistams rūpėjo galimas požeminio vandens gavybos naujoje Varnikų vandenvietėje poveikis. ežerams.
Čia bet kokie su gamtonauda susiję projektai (žemių sausinimas, žvyro ir požeminio vandens eksploatavimas, atliekų sandėliavimas ar panaudoto vandens kanalizavimas) turi būti visapusiškai vertinami, atsižvelgiant į galimą jų poveikį ežerų vandens balansui, lygiui bei potencialų požeminio vandens teršimą.
Siekiant pertvarkyti ir optimizuoti Trakų ir Lentvario miestų vandens tiekimo ir kanalizavimo sistemas, analizuojami techniniai, ekonominiai bei ekologiniai naujos Varnikų vandenvietės išteklių naudojimo bei naudoto požeminio vandens šalinimo už Trakų ežerų baseino ribų (į Vilniaus m. valymo įrenginius) aspektai.
Kompleksiškai požeminio ir paviršinio vandens apykaitos pakitimams, kuriuos gali sukelti minėtųjų projektų realizavimas, įvertinti sudarytas matematinis modelis. Jis apima beveik visą gėlo požeminio vandens zoną (gruntinį, kvartero tarpmoreninius bei permo-devono vandeningus horizontus) maždaug 250 km2 plote. Be Trakų ežerų baseino, į jį patenka dalis Vokės (Lentvario vandenvietė ir jos apylinkės), Bražuolės upių ir smulkių Neries intakų baseinų.

Lietuvoje geriamo vandens tiekimui naudojamas tik požeminis vanduo. Klimatinės sąlygos užtikrina teigiamą vandens balansą, ir Lietuva turi gausius vandens išteklius. Vandens kaupimuisi yra palankios ir geologinės sąlygos: nuosėdinės dangos storis kinta nuo kelių šimtų metrų iki 2300 m. Hidrogeologiniai paskaičiavimai rodo, kad, nepažeidžiant hidrosferos pusiausvyros, per dieną galima sunaudoti iki 3,2 milijonų m3 gėlo požeminio vandens. Apie 2,0 milijonai m3/p šių išteklių yra detaliai ištirta ir paruošta naudojimui. Tačiau dabartiniu metu sunaudojama tik apie 0,5-0,6 milijono m3/p.
Lietuvos gyventojai dar nuo senų laikų gėrimui naudojo naturalių šaltinių ir šachtinių šulinių vandenį. Nuo XX amžiaus pradžios prasidėjo požeminių vandens sluoksnių eksploatacija gręžtiniais šuliniais. Šiomis dienomos apie 11000 gręžinių siurbia vandenį iš maždaug 20 vandeningų sluoksnių.
Pagrindiniai vandeningų sluoksnių tipai, naudojami centralizuotam vandens tiekimui miestuose ir regionų centruose yra pateikti 2 lentelėje. Kiti vandeningieji sluoksniai, esantys daugiausiai viršutinėje kvarteto nuogulų dalyje, yra naudojami pavienių gręžtinių šulinių įrengimui.

2 lentelė: Požeminio vandens šaltiniai ir pagrindiniai vandeningi sluoksniai

Vandeningo sluoksniotipas Požeminio vandens ištekliai tūkst. m3 per parą Vandenvie-čių skaičius

Perspekty-vūs Išžvalgyti ir patvirtinti
Kvartero ir tarpmoreninis 1192,7 1200,2 90
Paleogeno – – 1
Viršutinės kreidos (mergelis) 169,0 73,9 12
Viršutinės-apatinės kreidos (smėlis) 21,0 46,8 8
Juros 5,0 13,0 3
Permo ir viršutinio devono 237,0 351,48 32
Devono 577,0 368,52 50
Iš viso: 2201,7 2053 196

Lentelėje pateikti duomenys rodo, kad perspektyviausi vandens tiekimui yra kvartero, tarpmoreniniai, viršutinės kreidos, permo ir devono vandeningi sluoksniai.

2.1. Požeminio vandens eksploatacija centralizuotuose vandenviet.ėse

Visuotinio ir ryškaus išgaunamo požeminio vandens debitų mažėjimo pradžia Lietuvoje galima laikyti 1990-1991 m. (3 lentelė). Matome, kad per paskutinius 10-11 metų požeminio vandens gavyba Lietuvoje vidutiniškai sumažėjo 2,2 karto. Priežastys visiems gerai žinomos (politinės ir ekonominės situacijos kaita, pramonės krizė, vandens apskaitos priemonių įvedimas ir kt.).
Aiškių faktų, kad požeminio vandens debitas atskirose vandenviečių grupėse stabilizuotųsi, nėra daug. Vandenviečių debitai vis dar išlieka labai kaitūs (tai greičiausiai susiję su vandens gavybos optimizavimu didžiuosiuose Lietuvos miestuose). Ypač šie faktai gerai matomi Vilniaus, Panevėžio, Alytaus miestuose.
3 lentelė. Požeminio vandens sunaudojimas 1988 – 1998 metų laikotarpyje( mln. m3 per parą ).

1988 1989 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998
0,97 0,85 0,94 0,92 0,80 0,74 0,76 0,62 0,64 0,54 0,45

2.2. Gruntinio vandens kokybė

Šiuo metu didelė Lietuvos kaimo gyventojų dalis gėrimui naudoja šachtinių šulinių vandenį. Šie šuliniai įrengti teritorijose, kur ilgą laiką buvo vystoma nekontroliuojama žemės ūkio veikla. Tai bene pagrindinė priežastis, kodėl neapsaugotas arba silpnai apsaugotas gruntinis požeminis vanduo yra daug kur užterštas. Sveikatos apsaugos ir geologinių organizacijų tyrimai parodė, kad 51% šulinių yra užteršti bakteriologiškai, o 48% – azoto junginiais. Švaraus gruntinio vandens poreikis pastaruoju metu išaugo. Tai buvo sąlygota struktūrinių-ekonominių pasikeitimų žemės ūkyje. Dideli sovietinio tipo kolūkiai, aprūpinti geriamu vandeniu iš gilių centralizuoto tiekimo vandenviečių, yra sparčiai privatizuojami. Ūkininkams yra per brangu įsirengti gilius gręžinius, todėl jie koncentruoja vandens paėmimą iš gruntinio vandens sluoksnių.

2.3. Geležies ir mangano pašalinimas iš požeminio vandens

Šiuo metu egzistuojančių geležies pašalinimo įrengimų pajėgumas yra apie 390 tūkst. m3 /para. Dabartinis įrengimų apkrovimas sudaro 230 tūkst. m3 /para, t.y. 60%. Tačiau, nežiūrint į tai, kad geriamo vandens poreikis mažėja, kai kurie geležies pašalinimo įrengimai veikia neefektyviai. Apie 87% visų ištirtų požeminio vandens išteklių ir apie 55% vandens, tiekiamo į vandentiekio tinklus, geležies koncentracijos viršija ribinę higienos normą – 0,3 mg/l. Daugelyje vandenviečių geležies koncentracija kinta 0,3-1,0 mg/l ribose, bet vanduo nėra valomas. Apskaičiuota, kad, norint atitikti ES geriamo vandens direktyvą 98/83/EC, geležies pašalinimo įrengimų pajėgumai turėtų siekti 342 tūkst. m3 /parą.
Lietuvoje nėra bandoma pašalinti iš geriamo vandens manganą. Maždaug 74% tiekiamo geriamo vandens mangano koncentracija yra mažesnė nei 0,1 mg/l. Tačiau, norint patenkinti ES reikalavimus, reikia pašalinti manganą iš maždaug 43% tiekiamo vandens. Kai kuriose vandenvietėse mangano koncentracija siekia net 0,4 mg/l.

2.4. Fluoras ir vandens dezinfekcija

Padidinta fluoro koncentracija nustatyta daugiau nei 21% suvartojamo požeminio vandens. Tačiau maksimaliai leistiną 1,5 mg/l ribą viršija mažiau nei 1% išsiurbiamo vandens. Blogesnė padėtis yra šiaurės vakarų ir vakarų Lietuvos rajonuose. Juose net 35% gyventojų vartoja vandenį, kuriame fluoro koncenracija viršija 1,5 mg/l. Didelės fluoro koncentracijos dažniausiai būna pavieniuose eksploataciniuose gręžiniuose, kur nėra galimybės atskiesti išsiurbtą vandenį. Šalies gruntiniuose vandenyse nustatytas fluoro trūkumas. Daugumoje šachtinių šulinių jo koncentracija neviršija 0,2–0,5 mg/l.
2.5. Požeminio vandens monitoringas

Požeminio vandens monitoringas Lietuvoje prasidėjo 1946 metais. Iki aštuoniasdešimtųjų vidurio ši veikla buvo finansuojama iš tuometinės TSRS Geologijos ministerijos biudžeto. Geologijos ministerija nustatydavo požeminio vandens monitoringo tikslus ir uždavinius. Pagrindinis monitoringo tikslas buvo kiekybiškai įvertinti vandens išteklius ir nuspręsti, kaip juos eksploatuoti. Todėl visas dėmesys buvo sutelktas į vandens lygio matavimus. Vandens kokybės tyrimai bu.vo atliekami tik nedaugelyje lokalių aikštelių.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje monitoringo sistemą sudarė daugiau nei 1000 stebimųjų gręžinių. Beveik pusė monitoringo gręžinių buvo išdėstyti užterštose teritorijose, ketvirtadalis – vandenvietėse, o likęs ketvirtadalis teko baziniam nacionaliniam monitoringo tinklui. Nacionalinės monitoringo programos rezultatų pagrindu buvo išleistas stambaus mastelio infiltracijos žemėlapis (1:500,000) ir sukaupti stambaus mastelio požeminio vandens balanso, apimančio visą Lietuvą, duomenys.
Intensyvesni žmogaus veiklos įtakos požeminio vandens kokybei tyrimai buvo inicijuoti po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atstatymo. Didžiausia tyrimų dalis buvo finansuojama iš valstybės biudžeto, bet palaipsniui didėjo ir juridinių asmenų remiama monitoringo veikla. Keli lokalūs požeminio vandens monitoringo tinklai buvo sukurti didelės potencialios taršos vietose: didžiuosiuose gyvulininkystės kompleksuose, Kėdainių ir Jonavos chemijos gamyklose, Klaipėdos perkėlos teritorijoje.
Po nepriklausomybės atkūrimo buvo sukurta Lietuvos Geologijos Tarnyba (LGT), kuri vykdo nacionalines geologines programas, tarp jų ir valstybinę požeminio vandens monitoringo programą.
Dabar Lietuvos požeminio vandens monitoringas apima tris veiklos sritis:
· valstybinį požeminio vandens monitoringą;
· požeminio vandens monitoringą vandenvietėse;
· požeminio vandens monitoringą užterštose teritorijose ir ūkio subjektuose.
Valstybinis požeminio vandens monitoringo tinklas yra Lietuvos aplinkos monitoringo sistemos, reglamentuojamos aplinkos apsaugos įstatymu, dalis. LGT yra atsakinga už valstybinio požeminio vandens monitoringo programos vykdymą. Monitoringo stotys, kaip taisyklė, nėra susijusios su upių baseinais.
1998 metais požeminio vandens monitoringas buvo vykdomas 48-iose hidrogeologiniuose postuose 188 stebėjimo gręžiniuose.3. Kompleksinio monitoringo sistema
Kompleksinis monitoringas Lietuvoje yra organizuojamas pagal Lietuvos respublikos vyriausybės patvirtintą Valstybinę Aplinkos Monitoringo Programą. Lietuvos integruoto monitoringo sistema yra Europos monitoringo sistemos, kuri funkcionuoja 22 Europos šalyse, dalis. Šios sistemos tikslas yra stebėti biotinių ir abiotinių komponentų pokyčius santykinai natūraliose ekosistemose. Buvo pasirinkti trys poligonai, kurių plotas kinta nuo 101 iki 380 ha. Jie išsidėstę trijuose Lietuvos nacionaliniuose parkuose. Monitoringo stotys buvo įrengtos prieš 4 metus su Šiaurės Tarybos finansine pagalba.
Kompleksinio monitoringo sistema apima integruotą aplinkos parametrų (kritulių, temperatūros, vėjo krypties, santykinio drėgnumo, saulės radiacijos, fotosintetinio saulės aktyvumo, atmosferos ir kritulių cheminės sudėties, dirvožemio cheminės sudėties, paviršinio ir požeminio vandens, cheminių medžiagų kaupimosi biotoje ir cheminių medžiagų išnešimo iš sistemos) stebėjimą. Rezultatai yra naudojami ekosistemos būklės ir ilgalaikių pasikeitimų įvertinimui, užterštos atmosferos įtakos biotai nustatymui, natūralių ir antropogeniškai įtakotų ekosistemos pasikeitimų fiksavimui.4. Institucinė struktūra
Aplinkos ministerija yra pagrindinė institucija, atsakinga už vandenų valdymą Lietuvoje. Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento Vandens skyrius yra atsakingas už vandens politikos formavimą ir įstatymų ruošimą. Lietuvos vandens išteklių valdyme dalyvauja kelios Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos:
· Jungtinis tyrimų centras yra atsakingas už paviršinio vandens kokybės monitoringą ir stebėjimų sistemos koordinavimą;
· Lietuvos geologijos tarnyba, atsakinga už požeminio vandens išteklių tyrimus, kiekybės ir kokybės monitoringą;
· Hidrometeorologinė tarnyba atsakinga už Lietuvos teritorijos hidrometeorologinio režimo elementų stebėjimus ir matavimus;
· Jūrinis tyrimų centras yra atsakingas už Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantės zonos monitoringą;
· Hidrografinio tinklo tarnyba yra atsakinga už hidrografinio tinklo hidrologinio režimo ir hidrotechnikos statinių fizinės – techninės būklės valstybinę kontrolę;
· Žuvų išteklių departamentas yra atsakingas už valstybinę žuvų ir kitų vandens gyvūnų apsaugos, jų tausojančio naudojimo bei atkūrimo politikos formavimą bei įgyvendinimą.
Už aplinkos apsaugos įstatymų ir aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimą atsakingi 8 Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai, įkurti administraciniuose Lietuvos centruose. Regioniniai departamentai išduoda leidimus gamtos išteklių (įskaitant ir vandens) naudojimui ir nuotekų išleidimui, pastoviai kontroliuoja pramonės įmones, derina poveikio aplinkai įvertinimo ir kitus projektus.
Kai kurios vandens išteklių valdymo funkcijos yra deleguotos Sveikatos apsaugos ministerijai. Ministerijai pavaldžios institucijos (Higienos inspekcija, Visuomenės sveikatos centras, Mitybos centras) tikrina geriamo vandens kokybę, įvertina geriamo vandens atitikimą standartams ir kontroliuoja maudyklų vandens kokybę. Teritorinis vandens išteklių valdymas taip pat vyksta ir apskrityse bei savivaldybėse.5. Tarptautinis bendradarbiavimas
Nuo nepriklausomybės paskelbimo Lietuva glaudžiai bendradarbiauja su kaimyninių Baltijos valstybių bei kitų Europos šalių aplinkosaugos institucijomis. Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare, pasirašė sutartis su Europos Taryba, Tarptautine Atominės Energetikos Agentūra ir keletu kitų tarptautinių organizacijų. 1995 m gruodžio 8 d. Lietuva pareiškė norą tapti Europos Sąjungos nare ir pasirašė asocijuotos narės sutartį. 2000 m vasarį prasidės Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje.
Aplinkos ministerija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, Švedijos karalyste, Flandrija, Danija, Suomija, Lenkija, Vokietija, Baltarusija, Austrija, Slovakija, JAV bei kaimyninėmis Latvijos ir Estijos valstybėmis.
Šiuo metu pagrindiniai Lietuvos tarptautinio bendradarbiavimo tikslai aplinkos apsaugos (įskaitant ir vandens išteklių apsaugą) srityje yra:
1. Sudaryti dvišales ir daugiašales vandens apsaugos sutartis, atitinkančias tarptautinius tausojančio naudojimo ir apsaugos principus, patobulinti vandens valdymo technologijas, plačiau pritraukiant vakarų šalių pagalbą valdymo programų ir projektų įdiegimui.
2. Tapti Europos Sąjungos valstybe, harmonizuojančia nacionalinę įstatyminę bazę ir aplinkosaugos normatyvus su Europos Sąjungos direktyvomis ir siekiančia, kad aplinkos kokybės būklė atitiktų Europos Sąjungos normatyvų ir Helsinkio Komisijos reikalavimus.
3. Palengvinti tausojančios plėtros principo įgyvendinimą Lietuvoje, užtikrinant Darbotvarkės 21 (Agenda 21) įdiegimą valstybiniame ir lokaliame lygiuose.
Iš svarbesnių jau pasirašytų tarptautinių sutarčių paminėtinos:
· Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvencija (pasirašyta 1992 m., ratifikuota 1997 m.);
· Tarpvalstybinių vandentakių ir tarptautinių ežerų apsaugos ir panaudojimo konvencija (pasirašyta 1992 m.);
· Poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste konvencija (pasirašyta 1991 m., ratifikuota 1998 m.);
· Bendrosios klimato kaitos konvencija (pasirašyta 1992 m., ratifikuota 1995 m.);
· Konvencija dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir paukščių pelkių apsaugai (prisijungta 1993 m., ratifikuota 1996 m.);
· Konvencija dėl avarijų pramonės įmonėse tarptautinio poveikio (1992 m.).
Aplinkos ministerija ir beveik visos jai pavaldžios institucijos, savo ruožtu, turi sudariusios bendradarbiavimo sutartis su kolegialiomis užsienio organizacijomis. Lietuvos geologijos tarnyba, pavyzdžiui, 1998 metais pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Vengrijos geologijos institutu ir Geologijos tarnyba hidrogeologinio modeliavimo ir kartografavimo srityse. 1999 metais pasirašyta sutartis su Lenkijos Geologijos institutu dėl gėlo ir mineralinio vandens kartografavimo. 1998 metais pradėta bendradarbiauti su Rusijos federacijos Kaliningrado srities gamtinių išteklių komitetu.

Tokių pavyzdžių galima būtų pateikti ir apie kiekvieną kitą instituciją.

6. VANDENS IŠTEKLIŲ VIZIJA – 2025

Vandens vizija – tai tokia vandens išteklių būklė, kurią mes norėtume matyti ir joje gyventi 2025 metais. 1996 metais buvo įkurta Pasaulinė Vandens Taryba, kuri įsteigė Vizijos padalinį, ėmusį organizuoti ilgalaikės vandens, gyvybės ir aplinkos 21 amžiuje vizijos, trumpiau vadinamos “Vandens vizija” ruošimą. Buvo paskelbtas šūkis: “padarykime vandenį kiekvieno rūpesčiu”. Įgyvendinant šį šūkį šiandieną tūkstančiai vandens valdymo srityje dirbančių institucijų, organizacijų, judėjimų ir pavienių asmenų visame pasaulyje kuria Viziją ir Veiksmų programą. Pagrindinis šios kampanijos tikslas yra, kad kuo daugiau vandens vartotojų įvairiuose žemės regionuose sužinotų apie vandens viziją ir dalyvautų ją kuriant. Šios kampanijos rezultatu turi būti Pasaulinė vandens vizija ir jos įgyvendinimo Veiksmų programa, kuri bus pristatyta ir aptariama II-me Pasauliniame Vandens Forume Hagoje 2000 metų kovo mėnesio 17-22 dienomis.
Pasaulinę vandens viziją sudarys atskirų vandens sektorių vizijos (vanduo maistui, žmonėms ir ekosistemoms), reg.ioninės ir nacionalinės vizijos. Šiuo metu funkcionuoja 7 Globalinės vandens partnerystės regionai: Pietų Amerikos, Pietų Afrikos, Vakarų Afrikos, Centrinės-Rytų Europos (šiam regionui priklauso ir Lietuva), Viduržemio jūros, Pietų Azijos ir Pietryčių Azijos. Visuose regionuose kuriamos vandens vizijos ir jų įgyvendinimo veiksmų programos. Lietuva taip pat aktyviai įsijungė į Vizijos kūrimo judėjimą.
Vandens išteklių vizijos kūrimas pereinamojo ekonominio laikotarpio šalyje yra nelengvas uždavinys, nes nėra ilgalaikių valstybės politinio, ekonominio, socialinio vystymo planų bei, su jais susijusių, aplinkos apsaugos strategijos prognozių, ir tai, be abejo, neleidžia numatyti vandens išteklių valdymo ateities ketvirčio amžiaus perspektyvai. Mums tik žinoma, kad ši ateitis nebus panaši į praeitį. Besivystant ūkiui ir augant privačiam sektoriui reikės daugiau vandens. Galima tikėtis, kad demokratijos ir rinkos santykių plėtra, technologijų tobulėjimas, investicijų bei žmonių sąmoningumo augimas užtikrins vandens išteklių išsaugojimą būsimoms Lietuvos gyventojų kartoms ir gamtinėms ekosistemoms. Optimistiškai nuteikia dar ir tai, kad Lietuva yra vandens pertekliaus zonoje, todėl jos, kaip ir kitų Rytų Europos valstybių, padėtis yra žymiai geresnė už daugelį Afrikos ar Azijos šalių, kurioms švarus vanduo – tai iš tiesų sunkiai pasiekiama vizija.
Tai, kad Lietuvoje nėra vandens stygiaus dar nereiškia, jog vandens išteklių valdymas vyksta sklandžiai ir be problemų. Lietuva kuria savo vandens viziją – svajonę, kuriai įgyvendinti reikės didžiulių pastangų bei resursų.
Tikimasi, kad po 2-3 dešimtmečių Lietuvoje turėsime pakankamai geros kokybės, nekenksmingo sveikatai vandens, kurio pakaks žmonių buitinėms – komunalinėms reikmėms tenkinti, pramonei, žemės ūkiui, žuvininkystei ir kitoms ūkio šakoms vystyti, o taip pat gamtinėms ekosistemoms klestėti. Manoma, jog tuo metu Lietuva gyvens politiškai ir ekonomiškai stabilioje visuomenėje, o išprusę, suvokiantys aplinkosaugos problemas gyventojai, aktyviai dalyvaus vandens išteklių valdyme.
Konceptualiai vandens vizija – tai mūsų norai ir bendra kryptis, kuria eis šalis, tvarkydama vandens išteklius. Pagrindiniai vandens valdymo principai nukreips ir apjungs mūsų veiksmus bendram tikslui pasiekti (4 pav.).

4 pav. Vandens vizija ir jos įgyvendinimo koncepcija

Vandens išteklių valdymo veiksmus įtakoja ir nukreipia pagrindinės varomosios jėgos, kurios iš esmės mažai gali būti įtakojamos pavienių visuomenės narių arba jų grupių. Pagaliau, norint pasiekti vizijoje užsibrėžtus uždavinius reikia sukurti ir praktiškai įgyvendinti veiksmų strategiją.
Šią kelias sakinias išreikštą vizijos koncepciją bus nelengva realizuoti. Žinant dabartinę vandens išteklių kokybės ir šalies ekonomikos būklę (netolygus vandens pasiskirstymas, nepatenkinama geriamo vandens, maudyklų ir ekosistemų kokybė nepakankama potvynių kontrolė, nestabilus pereinamasis ekonomikos laikotarpis) nesunku suvokti, kiek daug reikia padaryti, norint įgyvendinti kurį nors iš keturių aprašytų teiginių. Tačiau, pažvelgus į per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse įvykusius pokyčius, atsiranda viltis, kad didžiulių permainų kontekste ir vandens vizija nėra visiškai utopinė idėja. Tikimasi, kad institucijos ir asmenys, atsakingi už sprendimų priėmimą, imsis reikiamų priemonių vandens vizijos įgyvendinimui. Nuo teisingų sprendimų ir jų realizavimo priklausys ne tik mūsų, bet ir ateinančių kartų likimas.
Kadangi Lietuva įsipareigojo harmonizuoti savo aplinkos įstatymus su ES reikalavimais, narystė Europos Sąjungoje taps svarbia varomaja jėga ne tik vandens vizijos realizavimui, bet ir visos šalies ekonominės-socialinės politikos kūrimui. Be stojimo į Europos Sąjungą vandens išteklių valdymo varomosios jėgos yra susijusios su demografiniais, technologiniais, ekonominiais, socialiniais, instituciniais ir kitais besivystančios šalies pokyčiais.
Tru.mpai apibūdinsime svarbiausius mūsų šalies siekius atskiruose vandens išteklių valdymo sektoriuose.

7. VIZIJOS ĮGYVENDINIMO VEIKSMŲ STRATEGIJA

Jeigu viziją galima aprašyti vienu sakiniu, tai jos įgyvendinimo veiksmų programa yra žymiai sudėtingesnė. Svarbiausia vandens vizijos įgyvendinimo prielaida yra integruotas vandens išteklių valdymas, integralumą suprantant, kaip skirtingų vandens sektorių, visuomenės sluoksnių bei grupių ir finansinių išteklių apsijungimą vienam dideliam tikslui pasiekti. Pasaulinei vandens vizijai įgyvendinti yra siūlomi penki svarbiausi komponentai, kurie, be abejo, tinka ir Lietuvai:

Politinės valios mobilizavimas;

Vandens valdymo efektyvumo didinimas;

Visuomenės išprusimas ir aktyvus dalyvavimas valdymo procese;

Prioritetų pasirinkimas;

Investavimas į vandens ateitį.
Pagrindinis Lietuvos aplinkos bei vandens išteklių apsaugos politikos ir jos strategijos tikslas yra tausojantis vystymas, kai plėtojant ūkį, tuo pačiu sudaromos prielaidos švariai ir sveikai gamtinei aplinkai, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtos išteklių eksploatavimą.
Vienas svarbiausių vandens apsaugos prioritetų yra paviršinio vandens užterštumo sumažinimas ir kokybės gerinimas. Jau dabar yra vykdoma keletas programų, kurių tikslas yra sumažinti vandenų (ir Baltijos jūros) taršą nevalytomis nuotėkomis. Nuo 1991 metų buvo pastatyta/renovuota 15 nutekamojo vandens valymo įrengimų miesteliuose, kur gyventojų skaičius viršija 2000. Dabartiniu metu nuotėkų valymo įrengimai yra atnaujinami 12-oje miestų su daugiau negu 2000 gyventojų. Jau yra skirtos lėšos vandens valymo įrengimų statybai dar 8-niuose miesteliuose, kur gyvena daugiau dviejų tūkstančių gyventojų. Statybos darbai bus pradėti 2000 metais. Tretinis valymas (azoto ir fosforo šalinimas) yra įdiegtas 8 miestų nuotekų valymo įrengimuose. Svarbiausias aplinkos apsaugos politikos kryptis Lietuvoje nustatantis dokumentas yra Lietuvos aplinkos apsaugos strategija, kuri buvo patvirtinta Seime 1996 metais. Joje nustatyti svarbiausi aplinkos apsaugos tikslai, veiksmai bei priemonės jiems įgyvendinti.
Be minėtos strategijos, 1999 metų pabaigoje Aplinkos ministerijoje paruošta detali vandens išteklių naudojimo ir apsaugos strategija iki 2005-jų metų (Punys, 1999), kurioje pateikiami patikslinti vandens naudojimo ir apsaugos tikslai, įvertinant ES Bendrosios vandenų direktyvos reikalavimus. Dokumente aptariamos galimybės įdiegti integruotą baseininį valdymą, pasiūlyti reikalingi instituciniai pertvarkymai, pateikiamas ES vandenų sektoriaus direktyvų ir nacionalinių vandens vadybos programų įdiegimo veiksmų planas. Konkretiems veiksmams numatytas vykdymo laikas, reikalingos lėšos, finansavimo šaltiniai bei atsakingos institucijos.
Žemiau pateikiamos svarbiausios vandenų strategijos siūlomos nuostatos. Ilgalaikės strategijos pagrindiniai tikslai atspindi Bendrosios vandenų politikos direktyvos (BVPD) reikalavimus, pritaikant ją prie nacionalinės vandenų specifikos.

Ilgalaikės strategijos pagrindiniai tikslai:

· Užkirsti kelią tolimesniam vandenų ekosistemų blogėjimui, apsaugoti ir sustiprinti jų būklę, atsižvelgiant į jų vandens poreikius, o taip pat ir sausumos ekosistemas, tiesiogiai priklausančias nuo šių vandenų;
· Tausojančiai naudoti vandens išteklius, užtikrinant jų ilgalaikę apsaugą;
· Sumažinti potvynių ir sausrų žalingą poveikį;
Įgyvendinus šiuos tikslus būtų galima:
· Turėti geros kokybės paviršinį/požeminį vandenį gėrimui, maudykloms ir visai aplinkai;
· Įvykdyti visus tarptautinius susitarimus, įskaitant ir tuos, kurie pašalina ar užkerta kelią jūros aplinkos ir tarpvalstybinių vandentakių taršai;
· Nutraukti pavojingų medžiagų emisijas į vandens telkinius.

Vandens kokybės apsauga:

1. Mažinti paviršinio vandens teršimą miestų ir gyvenviečių nuotekomis;
2. Mažinti vandens teršimą pramonės ir žemės ūkio gamybinių objektų nuotekomis;
3. Mažinti požeminio vandens teršimą;
4. Mažinti vandens .telkinių išsklaidytą taršą;
5. Mažinti teršimą paviršinėmis (lietaus) nuotekomis;
6. Mažinti jūros vandens teršimą;
7. Išvengti jūros teršimo gabenant naftos produktus;
8. Mažinti užteršto vandens prietaką iš kitų valstybių.
9.
Vandens išteklių apsauga:

1. Išvengti gėlo vandens išteklių išsekimo eksploatuojant vandenvietes;
2. Sustabdyti natūralaus hidrografinio tinklo struktūros (pelkinio kraštovaizdžio, vandens biocenozių ir pan.) degradavimą;
3. Renatūralizuoti hidrografinį tinklą;
4. Mažinti natūralių ir pralaužtų užtvankų sukeltų potvynių rizikos laipsnį;
5. Mažinti upių ( ežerų ir kt.) inžinerijos poveikį paviršinio vandens telkiniams ir jų ekosistemoms;
6. Mažinti jūros inžinerijos poveikį aplinkai.

Iki šiol susiklosčiusi vandens išteklių naudojimo ir apsaugos būklė šalyje reikalauja siekti tokių strateginių tikslų (Punys,1999):
1. Kompleksinio vandens išteklių įsavinimo ir naudojimo;
2. Ekonominio vandens išteklių įvertinimo (kiekvienas vandens šaltinis turi turėti kainą);
3. Vandens kokybės ir vandens ekosistemų apsaugos gerinimo;
4. Aprūpinimo geriamu vandeniu ir sanitarinių-profilaktinių priemonių įgyvendinimo;
5. Tvarios miestų plėtros aprūpinimo vandeniu;
6. Žemės ūkio ir maisto gamybos aprūpinimo vandeniu.

Kompleksinio vandens išteklių įsavinimo ir naudojimo tikslai turi būti siekiami tokiomis priemonėmis:
· Palaipsniui įgyvendinti daugiatikslinį vandens išteklių naudojimą, išsaugant ateičiai potencialius geriamo vandens šaltinius, kompleksiškai vertinant technologijos, ekonomikos, ekologijos ir medicinos-higienos veiksnius;
· Įvertinti vandens išteklių naudojmo projektų ir programų pasekmes bendru ekonominiu, ekologiniu, socialiniu požiūriu, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę;
· Tobulinti ekonominį, teisinį, organizacinį išteklių valdymo mechanizmą.
Šių priemonių įgyvendinimui būtina paruošti ilgalaikę nacionalinę vandens išteklių strategiją, nustatant visų reikalingų veiksmų tikslo ir vertės rodiklius bei investicijas:
1. Įsteigti valstybinį valdymo organą, derinantį baseino ir administracijos principą, sudaryti pagrindinių upių baseinų perspektyvines vandens išteklių naudojimo ir apsaugos schemas, suderintas su kitų gamtos išteklių- žemės, oro, augalijos, gyvūnijos, naudingų iškasenų ir t.t. planais;
2. Priimti dvišales ar daugiašales sutartis tranzitiniams baseinams, reguliuojančias šalių vandens ūkio veiklą;
3. Tobulinti duomenų apie vandens išteklių būklę surinkimo, įvertinimo ir apibendrinimo sistemą, įskaitant ir antropogeninius pasikeitimus;
4. Įgyvendinti tobulesnes nuotėkų valymo priemones, ne tik statant naujus valymo įrenginius, bet ir juos rekonstruojant bei modernizuojant, o taip pat taikant mažaatliekines gamybos technologijas;
5. Aprūpinti visus šalies gyventojus normatyvus atitinkančiu geriamu vandeniu;
6. Efektyviau naudoti vandenį žemės ūkyje, tvenkinių žuvininkystėje, drėkinant ir laistant, perdirbant žemės ūkio produkciją.

Įvertinant vandens objektus ekonomiškai yra būtina:
1. Taikyti ekonominius svertus (mokesčių už vandenį ir jo taršą tobulinimas ir kt.) valdant vandens išteklius, įvertinti jų naudojimą komunaliniame ūkyje, nenaudoti geriamo vandens gamyboje;
2. Kaupti informaciją apie šalies socialinės-ekonominės plėtros prognozę, konkrečius projektus, susijusius su vandens išteklių naudojimu.

Įgyvendinant vandens išteklių ir vandens ekosistemų kokybės apsaugą yra būtina:
1. Išsaugoti ekosistemos sausuma-vanduo vientisumą, ūkininkaujant pagal vandens ekosistemų efektyvios apsaugos baseino ribose principą;
2. Tiekti geriamą vandenį gyventojams be patogeninių mikroorganizmų ir teršalų;
3. Nustatyti visų perspektyvių vandentiekio šaltinių galimybes ir įgyvendinti jų apsaugos bei racionalaus naudojimo priemones;
4. Suderinti gyventojų, pramonės, žemės ūkio poreikiams naudojamo vandens nacionalinius standartus su ES sanitarinėmis-higieninėmis normomis;
5. Sumažinti įvairių teršiančių medžiagų: agrochemikalų, gyvulininkystės ūkių, sąvartynų n.uplovas į vandens telkinius;
6. Užbaigti įrengti upių, ežerų, tvenkinių apsaugos zonas, ribojant jose žemės ir vandens naudojimą, draudžiant įmonių, kurios turi nuotėkų, statybą, sutvarkant teritorijų gerbūvį. Pirmiausia tai turi būti įgyvendinta prie visų didelių ir vidutinių vandens telkinių (upių, kurios ilgesnės negu 10 km), o vėliau – prie visų paviršinio ir požeminio vandens šaltinių.

Aprūpinant gyventojus geriamu vandeniu užtikrinti sanitarines-profilaktines priemones:
1. Geriamo vandens šaltinių sanitarinių apsaugos zonų sudarymas;
2. Miestų ir kaimo gyvenviečių vandentiekio sistemų išplėtimas;
3. Valymo įrenginių ir drenažo įrengimas;
4. Geriamo vandens nuostolių mažinimas jo paruošimo gerinimas (filtravimas, reagentai ir kt. metodai);
5. Efektyvių kompaktinių buitinių įrenginių geriamo vandens valymui nuo gamtinių priemaišų (geležies, mangano ir kt.) taikymas.

Įgyvendinant tvarios miestų plėtros principą reikia :
1. Nustatyti ir taikyti kiekybines ir kokybines miestų ir pramonės vandens suvartojimo ir nuotėkų normas, atitinkančias ES šalių standartus;
2. Užtikrinti, kad apie 75% miestų kietų atliekų būtų surinkta ir panaudota arba pašalinta ekologiškai nekenksmingu būdu.

Subalansuotai vystant žemės ūkį būtina:
1. Aprūpinti visas kaimo vietoves vandentiekio ir sanitarijos sistemomis;
2. Didinti vandens išteklių naudojimo žemės ūkyje efektyvumą;
3. Racionaliai plėtoti žemės melioracijos darbus;
4. Gerinti vandenų kokybę;
5. Gerinti gyvulininkystei skirto vandens kokybę;
6. Plėsti žuvininkystę vidaus vandens telkiniuose, apsaugant vandens gyvūniją.
Dėl to reikia:
1. Užtikrinti stabilų hidrocenozių funkcionavimą, nepriklausomai nuo ekonomikos vystymosi ypatybių. Ištekliai turi būti prižiūrimi taip, kad būtų galimybė jiems pastoviai atsinaujinti ir niekada nesunykti.

2. Išsaugoti biologinę įvairovę, esminius ekologinius procesus bei gyvybę palaikančias sistemas.

3. Hidrobiontų naudojimas neturi sukelti rūšių kaitos aplinkoje ir jų išnykimo.

Norint šiuos tikslus pasiekti, būtinas glaudus bendradarbiavimas tarp hidrobiontų išteklius valdančių institucijų tiek mūsų šalyje, tiek ir už jos ribų. Pagrindiniu dokumentu artimiausiais metais valdant ir saugojant Baltijos jūros žuvų išteklius bus Tarptautinės žvejybos Baltijos jūroje komisijos (IBSFC) neeilinėje sesijoje priimta žuvininkystės sektoriaus tausojančios plėtros veiksmų programa, pagal kurią numatyta vykdyti ilgalaikes strategijas pagrindiniams Baltijos jūros žuvų ištekliams: menkei, lašišai, strimelei, bretlingiui. Pirmasis žingsnis ilgalaikių strategijų kūrime buvo 1997 vasario mėn. neeilinėje sesijoje patvirtintas veiksmų planas “Lašiša 1997-2010”, numatantis laukinių lašišų atkūrimo priemones. Tokie planai numatomi ir kitų žuvų rūšių išsaugojimui.

Leave a Comment