Gamtos vaidmuo visuomenėje

Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs – ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė: miške rinko uogas, vaisius, valgomas šaknis,susigaudavo laukinį žvėrį, upėje žuvį. Medžioklės verslas vertė keisti gyvenamas vietas, klajokliškas gyvenimo būdas nepalikdavo žymesnių pėdsakų, laikinas stovyklas keisdavo kitos, apleistųjų pėdsakus greit paslėpdavo žalioji danga, vėjas ir vanduo. Stabilesnės buvo žvejų gyvenvietės, įsikūrusios upių ir ežerų krantuose. Išlikęs kultūrinis sluoknis ir randami darbo įrankiai tyrinėtuose Lietuvos neolito periodo žvejų gyvenvietėse rodo, kad jose pastoviai gyventa keletą šimtų metų. Tačiau poveikis gaamtai pastebimas tik labai apibrėžtoje teritorijoje – pačios gyvenvietės ribose.

Laukinių gyvulių prijaukinimas ir dėl to atsiradęs gyvulininkystės verslas buvo naujas visuomenės ūkio raidos etapas, davęs pradžią aktyviam gamtos turtų naudojimui. Žemdirbių kultūrai plečiantis, atsirado pirmieji konfliktai tarp žmogaus ir gamtos. Dirbamus laukus teko atkovoti iš miško. Prasidėjusioje kovoje tarp miško ir lauko nugalėdavo laukas, nes jis duodavo greičiau ir daugiau naudos negu miškas. Miško ir lauko kiekybinių santykių kaita vyko visais istorijos periodais ir dabar vyksta.

Pasiekus žemdirbystei tam tikrą lygį, immta kaupti atliekamus nuo kasdieninių poreikių produktus ir juos mainyti į amato dirbinius. Amatų ir prekybos židiniai virto miestais, kurių vaidmuo kapitalizmo plitimo periodu buvo didžiulis, tačiau ne visuomet teigiams žmogaus ir gamtos santykiuose. Antropogeninė veikla kūrė naują, urbanizuotą aplinką, kurioje ga

amtiniai elementai buvo priversti užleisti vietą dirbtinai sukurtiems.

Naujų žemių atradimai irgi paliko savo pėdsakus. Naujos augalų ir gyvūnų rūšys per prekybos ryšius palito kolonizuojamose kontinentuose ir, atvirkščiai, iš jų atvežti augalai ir gyvūnai, papildė Europos faunos ir floros rūšinę sudėtų. Kartu su naudingomis rūšimis buvo „importuoti“ ir kenkėjei. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos paplitęs Kolorado vabalas, patekęs į Europą, pridarė daug bėdos bulvių augintojams.

Žmonijai neužteko žemės paviršiuje esančių gamtos turtų. Būstams statyti, papuošalams, darbo įrankiams gaminti dar istorijos prieaušryje pradėta naudoti žemės gelmėse slūgstančias atsargas: akmenį, klintis, metalų rūdas. Vėliau atėjo laikas akmes angliai, naftai, dujoms. Poreikiai augo kartu su civilizacijos pažanga. Kuo turtingesnė visuomenė, tuo sparčiau didėjo gamtos sukauptų turtų eksplotavimo tempai. Vietoje to, kad patiems gaminti, paprasčiau buvo vartoti tai, kas jaau gamtos pagaminta.

Didžiulis šuolis gamtos ir žmogaus santykių raidoje įvyko XIXa. Pradžioje su vadinamąja technine revoliucija. Rankinį darbą tada pradėjo keisti mašinos, teko ieškoti pigių ir lengvai prieinamų energijos šaltinių, Iškasenų pramonėje buvo atvertas platus kelias, dygo akmens anglies kasyklos. Pramonės gamybos augimą sekė demografiniai pakitimai – keitėsi kaimo ir miesto gyventojų kiekybiniai santykiai. Mažiau pelningas žemės darbas ūkyje buvo keičiamas didesnes pajamas duodančia veikla pramonėje.

Gamtos turtai – naudingos iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai- – buvo naudojami tiek, kiek įstengta perdirbti. Ne
ežiūrėta į pasekmes tol, kol nekontroliuojamos antropogeninės veiklos neigiamybės tapo jau per daug aiškios ir neapdairūs veiksmai pradėjo trukdyti civilizacijos progresui bei grėsti žmonijos egzistencijai žemėje.

Pokyčiai biosferoje, pernelyg užterštas oras, vanduo, ir dirva pramonės rajonuose, juodosios audros ir erozija žemės ūkio teritorijoje, senkantys naudingųjų iškasenų šaltiniai verčia peržiūrėti pasenusius naudojimo kėslus.

Biosferos ištekliai nėra neišsenkantys. Dalis jų yra atkuriamieji, kiti iš dalies kinta, bet yra ir tokių, kurių atkurti nebeįmanoma. Atkuriamieji ištekliai yra augalija ir gyvūnija, iš dalies kintantys- dirvožemis, vanduo, atmosferos oras, saulės energija. Neatkuriamieji yra žemės gelmėse sukaupti turtai: nafta, dujos, akmens anglis, rūdos ir kitokios mineralinės medžiagos. Kuo intensyviau naudojami gamtos ištekliai neatsižvelgiant į jų regeneraciją, tuo pražūtesnės gali būti tokio šeimininkavimo pasekmės.

XX amžiaus viduryje iš esmės pakito požiūris į žmogaus ir gamtos santykius. Nuo gamtos valdymo idėjos dabar pereinama prie visuomenės ir gamtos, kaip lygių pertnerių, sandraugos idėjos. Socialogas San Markas:“ Dabar į visuomenės ir gamtos santykius pradedama žiūrėti visai iš kito taško. Jeigu ankščiau būdavo kalbama apie žmogaus apsaugą nuo gamtos, apie jos gerybių naudojimą,“gamtos užkariavimą“ , tai dabar – kaip apginti gamtą nuo žmogaus, nes ardydama nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą ir neracionaliai naudodama gamtos turtus, žmonija kerta šaką, ant kurios ji pati sėdi.“

ATMOSFEROS ORAS

Atmosferos oras susideda iš įvairių dujų: azoto, deguonies, argono, an

nglies dioksido ir nežymios procento dalies inertinių dujų – neono, helo, kriptono, vandenilio. Atmosferos oro sudėtis, nors ir jis intensyviai naudojamas, iš esmės nėra pasikeitusi, išskyrus tiktai vieną jo dalį – anglies dioksidą, kuris yra kenksmingas kvėpavimo centrų veiklai tada, kai jo kiekis ore viršyje normą. Be anglies dioksido negalėtų augti augalai, jis veikia atmosferos šiluminį balansą ir kartu Žemės klimatą.

Oro tarša. Vietovės užteršimas priklauso ne vien nuo išmetamų teršalų kiekio ir atstumo nuo taršos židinio, bet ir nuo vietos gamtinių sąlygų( reljefo, vėjo, greičio, rūkų, ir kt.) regionono apgyvendinimo sistemos, gyventojų tankumo, miesto plano struktųros, rajono funkcinio zonavimo. Vietovėse kur dažni štiliai, nėra vertikalaus oro maišymosi( tarpukalnėse, giliuose upių slėniuose) smuklios dalelės ore išsilaiko ilgiau negu pajūrio rajonuose, iškiliose vietovese, kur metereologinis potencialas yra aktyvesnis.

Užterštas oaras iš lėto veikia žmogaus organizmą. Netgi nežymios pašalinių medžiagų, ypač sunkiųjų metalų, priemaišos ore kenkia normaliam organizmų funkcionavimui. Pastebėta, kad atmosferos užterštumas yra viena iš priežasčių, sukialenčių įvairias plaučių ligas, ypač plaučių vėžį.

Nuo oro taršos nukenčia augalija ir gyvunija, mažėja natūralių ir kultūrinių biocenozių produktyvumas. Ypač pavojingas gyviesiems organizmams sieros dioksidas, kuris oro srovių toli nuneštas susijungia su vandens garais, virsta rūgštimi ir iškrenta kartu su lietumi. Negalima nepaminėti ir prtamonės nuostolių. Kai ku
urių pramonės šakų įmonių technologija reikalauja ypač švaraus oro , tenka įrengti brangius oro valymo įrenginius, šįkelti tokias įmones iš miestų, statyti prie didelių vandens baseinų, žaliuose masyvuose ir kitose vietose, kur oras mažiau užterštas.

Priemonės oro baseino užterštumui sumažinti realizuojamos tobulinant technologiją pačiose įmonės teritrtijos bei miestų planavimo sprendimais. Ekologinis gamybos technologijos tobulinimo uždavinys yra likviduoti aplinką teršenčias atliekas čia pat vietoje ir užkirsti kelią joms paklisti atmosferoje. Efektingas būdas patenkančių į orą junginių žalingumui sumažinti yra tinkamos organinio kuro rūšies ir jo kokybės parinkimas. Lietuvos pramonės įmonėse naudojami ciklonai, filtrai, „šlapias“ , terminis ir termokatilinis dulkių ir dujų valymas. Kiekvienos statomos arba rekonstruojamos įmonės projekte turi būti numatytas kompleksas priemonių, garantuojančių oro baseino švarą eksplotavimo metu. Įmonėse turi būti nuolat kontruoliuojama ir stebima, kad žalingų medžiagų koncentracija išskiriamose duklėse ir dujose neviršytų leistinų normų. Ypač griežta kontrolę turi būti tuose pramonės rajonuose ir mazguose, kur į atmosfera patenka daug dūmų, dulkių, o klimato sąlygos yra nepalankios. Tokias atvejais yra ruošiami specialių priemonių planai nuodingoms išskyroms atmosferoje sumažinti ir kontroliuoti ištikus pavojingoms metereologinėms situacijoms. Remiasi nuolatinių metereologinių stebėjimų metu surinktais duomenimis apie išmetamų nuodingųjų medžiagų parametrus ir atmosferos užterštumą. Įmonėse numatomos priemonės, kurių reikia imtis sutrikus technologiniams procesams ar ištikus avarijai.

Stambios šiluminės elektrinės, teikiančios šilumą į gyvenamuosius ir pramonės rajonus, paskleidžia ore mažiau teršalų, nei pavieniai išsimėtę po visą miestą šildymo įrenginiai. Efektingas būdas šildymo įrenginių neigiamam poveikiui sumažinti yra šildymas mažiau nuodingų priemaišų turinčiu kuru arba elektros energija. Kad mažėtų įvairiopos buitinės taršos poveikis, tiklsinga naudoti ir organizacines priemones: drausti įiukšlių ir kitų atliekų deginimą mieste, centralizuotai jas surinkti ir utilizuopti tam tikrose vietose, sutvarkyti statybos aukštelėse privažiavimus, birių medžiagų laikymą ir vežiojimą( dengtu hidrotransportu ir pneumotransportu) kad nuo žemės pakiltų kuo mažiau teršalų.

VANDUO

Gamta savo gyvastingumui palaikyti , o žmonija buičiai ir gamybai gali naudoti tik dalį žemyne esančio vandens. Dalis kritulių išgaruoja tuoj pat virš žemės paviršiaus, kita dalis patenka į dirvą, sausmečiu kapiliarais pakyla į viršų ir taip pat išgaruoja. Nukritęs į dirvą vanduo įsigeria į dirvožemį ir yra paimamas augalų. Augalai vandenį garina: vyksta vadinamoji transpiracija, kuri priklauso nuo augalų rūšies ir tankumo. Likusioji kritulių dalis susigeria į žemę ir papildo požeminius vandenis.

Gamybai ir buičiai galima imti ir vartoti tik gėlą upių, ežerų, tvenkinių bei požeminį vandenį. Gėluojnu laikomas toks vanduo, kurio litre yre ne daugiau kaip l g mineralinių dalelių. Daugiausia vandens yra suvartojama pramonėje ir buityje. Labai daug vandens reikia šiluminių ir atominių elektros stočių, celiuliozės ir medžio apdirbimo, cukraus ir kai kurių chemijos įmonių gamybos cechams. Didėjant vandens suvartojimui, jo ištekliai lieka tokie patys. Vandens vartotojai pagal poreikius Lietuvoje išsirikiuoja tokia mažėjančia tvarka: miestai(56%) , tvenkininė žuvininkystė(20%) žemės ūkis(13%).

Ypač vertintinos požeminių vandenų atsargos: jie švaresni, reikia mažiau lėšų jiems valyti, kad būtų tinkami gėrimui. Požeminių vandenų ištekliai tankiai apgyvendintose kraštuose baigia išsekti. Kol kas Lietuvos miestų ir kaimų padėtis palyginti gera, nes geriame kokybišką požeminį vandenį – tai retas atvejis tankiai apgyvendintuose kraštuose. Požeminio vandens dar kurį laiką užteks, tačiau kai kurie miestai jau dabar sunkiai suranda naujų vandenviečių senoms išsekus.

Vandens atsargas reikia racionaliai naudoti: požeminio vandens imti tiktai tiek , kiek jo gali natūraliai pasipildyti, kitaip jo atsargos gali greitai išsekti. Požeminiai vandenys vartotini tik gėrimui, o pramonei – tik tais atvejais, kai technologiniam procesui reikia laibai švaraus vandens. Įstatymai draudžia vartoti požeminį vandenį pramonei. Miestuose turi būti dubliuoto vandentiekio sistemos: buitiniams poreikiams imamas požeminis vanduo, o gamybos technologijai – iš atvirų šaltinių. Vienas iš vandens ūkio uždavinių yra papildyti požeminio vandens atsargas, šaltinius. Geriausios priemonės – metinio nuotėkio išlyginimas, užtvankų statyba, vandenviečių našumo didinimas, papildant jų atsargas iš greta esančių upių.

Visiškai švarių vandenų gamtoje nėra, juose yra ištirpusių mineralinių dalelių ir organinių priemaišų, vienur jų koncentracija didesnė, kitur mažesnė. Užterštais laikomi tie vandenys, kuriuose, pakitus cheminei sudėčiai, yra sutrikę normalūs gamtiniai procesai ir dėl tos priežasties jie negli būti vartojami ūkyje ir buotyje. Daugiausia vandenį teršia pramonė, žemės ūkis, transportas, miško plukdymas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Pramonės įmonių nutekamuose vandenyse esančios žalingos medžiagos yra nevienodai susidariusios ir įvairiai veikia apliką, iš keleto įmonių sytekėjęs į vieną vietą vanduo gali įgyti visiškai naujų savybių,labiau sveikatai žalingų junginių. Organinių ir neorganinių medžiagų teršiamas poveikis vandeniui nevienodas. Vienas iš žalingiausių teršalų yra nafta ir jos produktai. Suleisti į upes užteršti vandenys tekėdami gali patys išsivalyti, bat kai į vandenį patenka naftos arba jos produktų, paviršiuje susidaro oro nepraleidžainti plėvelė, negaudami deguonies žūsta užterštą vandenį valantys mikroorganizmai ir jis nebeišsivalo. Į vandenį naftos produktai patenka iį transporto priemonių, iš naftos gręžinių jūros šelfuose ir su nutekamaisiais vandenimis. Paskutiniu metu labai išplito naftos transportavimas jūromis, neapseinama čia be avarijų, nafta išsilieja į vandenį, pakenkia ir aplaidi tanklaivių eksplotacija. Tankliavį pripildant nafta, į jūrą arba į upę išleidžiamas kaip balastas panaudotas vanduo, o jame visuomet būna naftos likučių. Tarptautiniai susitarimai tai draudžia: prieš išstumiant šitokį vandenį, iš jo turi būt pašalinta nafta arba jos produktai. Tam tikslui uostose statomi įrenginiai, budi specialūs laivai teršalmas surinkti.

Visi stovinčio ir tekančio vandens švarumas yra kontroliuojamas. Jeigu vanduo neatitinka nustatytų normš, jį vartoti draudžiama. Visos priemonės vandeniui apsaugoti nuo užterštumo skirstomos į tris grupes: savaimonio apsivalymo aktyvinimas, patenkančių į atvirus telkinius užterštų nutekamųjų vandenų kiekio mažinimas, jų užterštumo reguliavimas. Pirmos grupės priemonės taikomos regioniniu lygiu ir numatomos rajonų planavimo projektuose. Visos kitos priemonės realizuojamos lokaliniu lygiu, numatomos miestų ir gyvenviečių generaliniuose planuose.

Tekančiame ir stovinčiame vandenyje vyksta sudėtingi natūralūs biologiniai, cheminiai ir fiziniai apykaitos procesai. Savisauga nuo užterštumo įmanoma tik didelio nuolydžio, negiliose, bet srauniose upėse: maišantis su oru, jos greičiau pasipildo deguonies ir atsikuria normalų biologinį rėžimą. Savaiminis vandens apsivalymas sutrinka dėl žmogaus veiklos. Reikia kuo mažiau kištis į natūrlų vandens ūkį, nepažeisti nusistovėjusios upių ir ežerų biologinės pusiausvyros. Nuo lietaus vandens nešamų teršalų apsaugo upių ir ežerų žaliosios zonos ir juostos. Jų plotis priklauso nuo telkinio didumo ir krantų pobūdžio. Žemės ūkio teritorijose, gyvulių fermos ir kompleksai, nuodingų chemikalų, trašų, degalų sandėliai ir kiti aplinką teršiantys objektai turi būti statomi atokiau nuo vandens telkinių arba numatomos techninės priemonės( pylimai, apsauginiai griovaia, naftos atliekų ir smėlio gaudytuvai) saugančios, kad teršalai nepatektų į vandenį. Užterštų nutekamųjų vandenų gali sumažėti , pakeitus technologiją – įmonės ir pramonės mazguose įrengus uždaras ir apytakines vandens naudojimo sistemas. Gyvenvietėse, kuriose yra daug asfaltuotų plotų, teršalai su lietaus vandeniu greičiau suplūsta į atvirus telkinius. Dėl to miestuose turi būti lietaus kanalizacijos su atskirais valymo įrenginias. Pramonės ir buities nutekamieji vandenys val,omi mechaniniu, biologiniu ir cheminiu būdu. Kokį būdą pasirinkti, priklauso nuo pramonės įmonės nutekamuose vandenyse esančių teršalų. Panaudotas pramonėje vanduo gali būti valomas įmonės cechuose(lokalinis valymas), įrengiami bendri visos įmonės nutekamųjų vandenų valymo įrenginiai, statomos centralizuotos viso miesto arba kelių gyvenviečių sistemos.

Svarbiausios požeminio vandens apsaugos nuo užterštumo priemonės;

Gerai apsaugomos vandenvietės nuo galimo aplinkos poveikio – paliekamos aplink jas normone numatytos apsaugos zonos.

Užkertamas kelias teršalams patekti į vandeningus grunto sluoksnius( vandenvietės įrengiamos taiop kad, požeminis vanduo tekėtų į jas ne nuo gruntą teršiančių šaltinių, atsisakoma filtracijos laukų, jeigu yra pavojus, kad užterštas vanduo, gali patekti į vandeningus sluoksnius.)

Miesto sąvartynai, gyvulių kapinės ir kiti antisanitariniai objektai numatomi geologiniu ir hidrologiniu požiūriu tinkamse vietose, kontroliuosjamas sąvartynų eksplotavimas, statomas betono arba molio užtvaros. Kad vanduo netekėtų iš sąvartyno į požeminius vandenis.

DIRVOŽEMIS

Viršutinis purus, tinkamas augalams augti sluoknis vadinams dirvožemiu. Jis susideda iš mineralinių kietų, skystų, dujinių komponentų ir organinių medžiagų. Dirvožemis susiklostė per du etapus: pirmiausia , veikiant sudėtingiems geologiniams procesams, formavosi dirvodarinės uolienos, kurių viršutinis sluoknsi, veikiamas klimato, vietinių geomorfologinių sąlygų, biologinių veiksnių ir žmogaus veiklos, virto dirvožemiu. Dirvos ištekliai yra riboti: didžiają dalį planetos sausumos užima kalnai, ledynai, dykumos, druskingos ir per dėgnos žemės, amžino įšalo teritorijos, upės, ežerai.

Teritorijos naudojimas žemės ūkiui pastaruoju metu grindžiamas principu – ne tiek didinti armenis stepių ar miškų plotuose, kiek intensyviau panaudoti jau dirbamus laukus: melioruoti per drėgnas žemes, drėkinti per sausus laukus, plėtoti kultūrtechninius darbus, intensyviąją žemdirbystę, agrotechniką, taupiau skirstyti žemę statyboms. Lietuvoje šiuo metu padidinti naudmenis galima tik melioravus iki šiol žemės ūkiui nenaudojamus plotus. Melioravimas yra labai svarbus ekomonimis, socialinis ir ekologinis kraštotvarkos procesas, kuris žymiai keičia ladšafto elementus( miškus laukymes, vandens telkinius) kokybinius ir kiekybinius jų santykius, kraštovaizdžio estetines savybes. Atiduodant žemdirbystei naujus plotus bet kurioje teritorijoje labai svarbu išlaikyti optimalius naudmenų, miškų, pelkių ir atvirų vandens telkinių santykius. Kryptingai formuoti kraštovaizdų.

Ilgą laiką dirvožemis naudojamas degraduojasi. Tą žinojo ir mūsų protėviai dar neolito laikais ir keletą metų auginę javus sklypą palikdavo „ pailsėti“, kad vėl po kiek laiko galėtų jį eksplotuoti. Dabartinis žemės ūkis remiasi mechanizavimu ir chemizavimu. Dirvožemis naudojamas intensyviau su vieninteliu tikslu – gauti kuo didesnį derlių. Ekonominiu gamybiniu požiūriu tai yra teisinga kryptis, tačiau priemonės , kaip rodo paskutinių dešimtmečių patyrimas, ne visuomet tinkamai parenkamos ir naudojamos.

Kartais neapgalvotas dirvos chemizavimas( tręšimas) pradeda ardyti biologinę jos struktūrą. Ilgai ir gausiai tręšiant dirvą mineralinėmis trąšomis, kenkėjus ir piktžoles naikinat per dideliais kiekiais pesticidų ir kitų nuodingųjų chemikalų, daugėja žalingų gyviems organizmams nitratų, sulfatų, chloridų, sumažėja sliekų, mikroorganizmų, ardančių organines medžiagas, dėl to pablogėja dirvos biologinis aktyvumas ir ilgainiui sumažėja derliai. Chemizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti: mineralinės trąšos ekologiniu ir sanitariniu artžvilgiu negali pakeisti organinių. Žmogaus sveikatai kenksmingas tiek tiesioginis kontaktas su nuodingais chemikalais ( per metus pasaulyje taip nusinuodyje apie du milijonus žmonių) tiek ir netiesioginis. Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybos grandine patenka į žmogaus organizmą. Netiesioginis nuodingųjų chemikalų veikimas yra pavojingas ne tik sveikatai , bet svarbiausia , vaikia vaisių neštumo metu( daugiausia naujagimių su defektais pastebėta regionuose,, kur intensyviai naudojami pesticidai). Ypač žalingi žmogaus sveikatai sunkieji metalai( švinas, gyvsidabris, varis).

Intensyviai naudojant dirvą, pastebėta ir kitos viršutinių jos horizontų degradacijos formos( erozija, užterštumas naftos produktais, jaurėjimas, parūgštėjimas, laistomų laukų druskėjimas ir kt.). Šios pasekmės iškyla pažeidus per milijonus metų susiklosčiusių medžiagų ir energijos apykaitą. Saugant dirvožemį nuo degradacijos, naujos agrotechninės priemonės turi būti grindžiamos ekologinias metodais, būtina kompleksiskai įvertinti laukiamas pasekmes, o ne bet kokiais būdais siekti trumpalaikės naudos.

Plynus be augmenijos, žemės plotus veikia vėjas, vanduo, temperatūra ir agrotechnika. Jų veikimo intensyvumas priklauso nuo klimato zonos, vėjuotumo, dirvos geologinės sudėties, reljefo ir augalinės dangos, naudojamų mechanizmų ir chemikalų.

Daugėjant Žemėje gyventojų ir plintant jų techninei veiklai, vis daugiau statoma yvairių pastatų ir įrengimų. Statomas naujos ir plečiamos esamos pramonės įmonės, miestuose kuriami nauji gyvenamieji rajonai, kaime ir rekreacijai skirtose teritorijoje – gyvenvietėse , tiesiami keliai, energijos tiekimo linijos, stotomi aerodromai, tvenkiniai, pylimai, vandens kėlimo stotys ir kiti hidrotechniniai irengimai. Visa tai , tiek miestų ribose , tiek už jų užima tinkamas žemės ūkio gamybai teritorijas. Daug vertingos dirvos prarandama ekspoltuojant atviruose karjeruose naudingasias iškasenas, telkiant pramonės ir gyventojų išmetamąsias atliekas. Apskaičiuosta , kad šitokiu būdu kasdien pasaulyje praradnama 2000 ha. tinkamo žemdirbystei ploto. Per paskutinius dešimtmečius žemės ūkio naudmenų plotas didėja nežymiai , o Europoje net mažėja.

Tausoti dirva urbanizuotose teritorijose siekiama šitokias būdais: mažinami naujai statybai skirti plotai, mėginama išvengti dirvos našumo nuostolių statybos metu, rekultivuojamas sužalotas žemės paviršiaus plotas.

Statybos metu dažnai dirvožemis sumaišomas su iškastomis dirvodarinėmis uolienomis arba išvežamas už gyvenvietės ribų, taip prarandama vertinga terpė želdiniams, pieviniai dangai arba žemės ūkio kultūroms auginti. Derlinga dirvožemį reikia sustumti į kauburius ir vėliau, statybą užbaigus, paskleisti arba panaudoti mažiau derlingoms ar eruduotoms dirvoms pagerinti. Statant gyvenamuosius rajonus, žemės darbus taip pat reikėtų organizuoti, kad baigus statybą ir paskaleidus iškastas iš pamatų žemes, namų apsuptos erdvės praturtėtų išvaizdžia geoplastika, lygiame reljefe atsirastų jaukesnė aplinka gyventojų poilsiui.

Pažeistomis tokios laikomos žemės, kurios labai pakinta eksplotuojant naudingųjų iškasenų telkinius, vykdant tyrinėjimus, statybas, kitokius darbus ir gali būti vėl rentabiliai naudojamos rekultivuotos. Lietuvoje dažniausia susiduriama su išnaudotų karjerų ir teritorijų tvarkymu. Rekultyvavimo priemonės priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, vietos gamtinių sąlygų ir ūkinių poreikių.

Išnaudoti karjerai, nedideli ir negilūs, lieka iškasus žvyrą, smelį, molį, durpes.Paprasčiausia mažus karjerus rekultyvuoti rotacijos būdu, t.y. nuimti dirvožemį prieš eksplotuojat naudingas iškasenas, o vėliau, joms išsekus, vėl paskleisti. Paskleidus dirvožemį greičiau suveši pasodinti medžiai, krūmai, pieva ar žemės ūkio kultūros. Atitinkamai suformuota , humusų praturtinta ir apželdinta karjerą galima panaudoti žemės ir miškų ūkiui bei gyventojų poilsiui.

Miestuose susikaupę daug pramonės komunalinio ir buitinio sektoriaus išmetamų kietųjų atliekų. Jos teršia diervą ir orą, kita vertus, jose yra daug medžiagų tinkamų antriniam vartojimui.

Kietujų atliekų likvidavimas brangus, Reikalauja daug darbo jėgos. Naudojami šie susikaupusių atleikų likvidavimo būdai: mechaninis, bioterminis ir terminis. Kai bebūtų likviduojamos atleikos, visuomet vyksta šitokios operacijos: surinkimas, transportavimas, rūšiavimas, sunaikinimas arba perrušiavimas.

Kokį atliekų šalinimo būdą pasirinkti, priklauso nuo susikaupusio atliekų kiekio, ekonominių galimybių, laukiamo ekologinio efekto( sanitarinių aplinkos sąlygų pagerėjimo, racionalaus žemės panaudojimo) .

AUGALIJA

Žemės rutulio arba jo dalies augalų bendrijų visumą priimta vadinti augalija. Augalai dengia sausumos dalį, tarpsta jūsų ir vandenynų selfuose, upių, ežerų ir kitų gėlųjų vandenų apsemtuose teritorijose. Tai gyvi organizmai atsiradę maždaug prieš l milijardą metų. Iš vienaląsčių organizmų išsivystė į sudėtingius darinius ir paplitę visame žemės rutulyje, jie sudarę daugiarūšę augalų bendriję. Dabartinių metu žinoma daugiau kaip 500 000 augalų rušių.

Augalai saugo dirvą nuo erozijos, yra neatskiriama biogeocenozių sudedamoji dalis, daugumos gyvujų organizmų, iš jų ir žmogaus maisto šaltinis. Ūkio egzistavimas neįmanomas be augalijos. Statyboms, kurui, dirvų trešimui, pramonei naudojami vienoki ar kitokie augalai, jų sukaupta biomasė yra potenciolus energijos gavybos šaltinis. Medžiai, krūmai, žolinė danga praturtina kraštovaizdų, sausuma be augmenijos netinka reakriacijai. Yvairiopa augmenijos reikšmė verčia vadovautis tokiomis jos apsaugos koncepsijomis, kurios suderinti ūkiniai, socialiniai ir ekonominiai interesai.

Aplinkos harmoningumo atžvilgiu labai svarbi yra sumedėjusi augmenija. Gamtoje yra susiklostę šitokios sumedėjusių augalų grupės: miškai, giraitės ir alkai, pavieniai medžiai ir krūmynai. Giraitės ir alkai yra daugiausia miškų reliktai, bet jie gali būti ir antropogeninės kilmės arba savaimingai išaugę. Giraitės ir alkai tik iš dalies atlikea miškų funkcijas. Jose yra tik liekanos tokių biocenozių, kokios randamos miškuose. Pavieniai medžiai ir nedindelės jų grupės, taip pat krūmai ekologiniu požiūriu skiriasi nuo miško tuo , kad jų aplinkoje vyrauja lauko biotipas. Urbanizuotose ir intensyvaus žemės ūkio teritorijose daug vietos užima dirbtiniai želdynai: parkai, sodai, apsauginės juostos palei upes ir kelius, sėjomainų ir žemės ūkio įmonių ribas. Dirbtiniai želdynai nepakeičiai naturaliai išaugusio miško, nors ir atlieka panašias ekologines bei ūkines funkcijas.

Mūsų protėviams miškas buvo pagrindinis maisto ir energijos šaltinis: miškuose rinko valgomus vaisius ir uogas, medžiojo, iš medžio rentė gyvenamuosius būstus, ir ūkio pastatus, malkomis šildė patalpas. Laikui bėgant miško naudojimas keitėsi. Plėtojantis pramonei, energijos gavybai, vietoje medžių pradėta naudoti anglis, naftą, dujas, medžioklė neteko savo buvusios reikšmės , kaip maisto šaltinis, statybose mediena keitė dirbtinės medžaigos – plytos, gelžbetonis, metalas, stiklas ir plastmasės. Mažiau reikia medienos laivų ir geležinkelių statybai: vietoj medinių pabėgių klojami gelžbetoniniai, mediniai laivų korpusai keičiami metalinias. Veinintelė chemijos pramonei reikia medienos daugiau nei anksčiau. Ypač daug jos sunaudojama celiuliozės ir popieriaus gamybai, sintetinių medžiagų pramonėje.

Medžių šaknys sutvirtina žemę , sutramdo vėjo ir vandens energija. Upių pakrantėse ir kalvotose vietose medžiai ir krumai sumažina griovų atsiradimo pavojų, stabdo vandnes erozija. Miškų naikinimas ypač pavojingas kalnų rajonuose.

Subalansuota miško ir vandens sąveika teigaimai atsiliepia dirvai, vandens apykaitai ir mikroklimatui. Miške ne visi krituliai pasiekia žemę, dalis jų išgaruoja lajų. Apytikriai l ha miško per parą išskria 20 000 litrų vandens. Dėl to miškinguose rajuonuose didesnė drėgmė, saulė nevienodai išildo mišku apaugusias ir atviras vietas, atsiranda aukštyn kylančios oro srovės. Kur yra drėgmės perteklius ir vyksta vertikali oro cirkuliacija, vietoj ilagai trunkančio lietaus būna trumpalaikės liūtys, pagausėja saulėtų dienų skaičius, sausose, miškingose zonose daugiau kritulių. Miškas yra gera vandens saugykla. Žiemos metu susikaupęs sniegas ir pašalas pavasariais ilgiau išsilaiko, vanduo ne taip greitai nuteka į upes ir dėl to būna tolygenis metinis nuotekis, dalis ištirpusio sniego susigeria į dirvą ir papildo požeminio vandens atsargas. Miške dirva puresnė, išvarpyta šaknų, geresnės sąlygos vandeniui nutekėti į požeminius sluoksnius, pavasariais miške jos susigeria apie dešimtš kartų daugiau negu lauke. Požeminiai vandenys nuteka į upelius ir upes, taigi miškinguose rajonuose upes vandeningesnės. Požeminių vandenų gausumas miškinguose rajonuose naudingas tiek žemės ūkiui, tiek miestams – jie aprūpinami aukštos kokybės geriamu vandeniu. Vandens apykaita keičiasi priklausomai nuo miško rūšies. Nustatyta, kad geriausiai vandens apykaitą reguliuoja mišrūs miškai su tankiu lapuočių ir spygliuočių medžių traku.

Seniai žinoma miško savybė – tramdyti vėjo jėgą atvirose teritorijose. Iškirtus miškus, didelėse atvirose teritorijose vėjai tiek įsisiautėje, kad tampa dirvos erozijos priežastimi, be to, nemaloniai veikia žmogų, dirbantį tokiose atvirose erdvėse. Tarp dirbamų laukų isiterpia žali plotai prisideda prie žemės derlingumo: stabdo dirvos garavimą, apsaugo ją nuo per didelio išdžiuvimo, padeda susidaryti rasai. Didelis teigiamas poveikis laukams , mažų miškelių bei juostinių želdinių, kurie, nors ir užima nedidelį plotą turi ilgas pamiškes.

Kalnuose miškai apsaugo žemiai įsikūrusias gyvenvietes ir naudojamus žemės ūkio plotus nuo nedidelių sneigo lavinų ir akmenų griūčių.

Miesto gyventojai nori pakeisti kasdieninę aplinką, praleisti laisvalaikį kur švaresnis oras, tyresnis vanduo, skaistesnis dangus. Visa tai jie randa miške. Miškas ir giraitės filtruoja dulkėmis ir dujomis užterštą orą, medžiai skleidžia aromatingas medžiagas, fitocidus, kurie užmuša mikrobus ir turi gydomųjų savybių, ypač tuo pasižymi pušynai. Išaugusios miške gerybės – grybai, uogos, vaisiniai augalai – yra ne tik vertingi produktai ekonomine prasme, bet ir svarbūs rekreacijai. Uogavimas, grybavimas paskutiniu metu tampa populiariu apktyvaus poilsio būdu. Miškas , giraitės teigiamai veikia žmogaus nuotaika. Turtinga spalvų gama, kintanti jų paletė rudenį, pavasarį, žiemą, nuostabios atvirų ir uždarų erdvių kompozicijos, perspektyvos miškų masyvuose yra neįkainuojamas turtas, padeda regeneruoti darbo metu prarasta žmogaus energiją. Miško rekreacinė vertė auga didėjant gyventojų tankumui jų mobilumui, ypač didmiesčių ir agromeracijų teritorijose.

Psichologinė, higieninė miško reikšmė žmogui didžiulė: miškas, medis liaudies kuryboje, literatūroje, vaizduojamajame mene sutinkami dažniau negu urbanizuotos aplinkos adoracijos. Visų tautų mitai, susiję su jų dvasiniu klonu, vienaip ar kitaip liečia gamtą, kurioje daug vietos užima miškas.

Miškų apsaugai keliami šitokie pagrindiniai reikalavimai: išlaikyti optimalų miškingumo procentą, garantuoti tokias kokybines savybes, kad miškai atliktų jiems skritas ūkines ir ekologines funkcijas, racionaliai panaudoti jų teikiamas gerybes.

Ekologiniu požiūriu labai svarbios vietos yra ten, kur susiliečia miško ir lauko eko sistemos. Dėl didelių žemėnaudos pertvarkymų keičiasi ne tik kiekybiniai , bet ir kokybiniai miško ir lauko santykiai. Sumažėjus nedidelių giraičių, pavienių medžių ir jų grupių, krūmų, sodybų su želdiniais, skirianti laukus nuo želdinių linija, žymiai sutrumpėja ir teigiamas želdinių dirvai, mikroklimatui, vandens apykaitai sumažėja.

Žalieji plotai netoli gyvenamųjų rajonų kenčia ir nuo poilsiautojų sukeltų gaisrų. Nekultūringi lankytojai augalija dažnai naikina ir kitais būdais: išlaužo jaunus medelių ūglius, gadina žolės dangą kūrendami laužus, statydami automobilius neparuoštose vietose ir pan.. Šiuo požiūriu efektyviausias būdas yra kelti gyventojų kultūrą, propoguoti žaliosios dangos reikšmę aplinkai, mokyti jaunimą mylėti gamtą. Gaisrų nuostoliams sumažinti ir jų išvengti profilaktinės priemonės: nuolatinis miško stebėjimas, gera miško sanitarinė būklė, priešgaisrinių biržių prakirtimas ir jų priežiūra.

Vertingų retų ir nykstančių augalijos rušių apsaugai naudojamos šios juridinio ir biologinio pobūdžio priemonės: draudžiama rinkti ir žaloti retus ir nysktančius augalus, steigiami botaniniai draustiniai, dendroparkai, botanikos sodai.

GYVŪNIJA

Visos žemės arba tam tikro biotopo gyvūnų bendrijų visuma vadinama gyvūnija.

Pirmose civilizacijos pakopose žmonija maitinose laukinias žvėrimis ir paukščiais, iš kurių buvo išvestos naminių gyvulių veislės, tapusios svarbiu maisto šaltiniu. Pamažu medžioklę pakeitė gyvulininkystė ir paukštininkystė, tapusios svarbiausiais žemės ūkio verslais. Šiuo metu medžioklė pakrypo į rekreaciją negu į maisto atsargų kaupimą, buvusios vertės dar neprarado laukinių žvėrių kailiai, ragai, farmacijos pramonėje naudojamos liaukos, kai kurių stambių gyvūnų kaulai.

Paukščiai ir laukiniai žvėrys atlieka svarbias funkcijas gamtos ūkyje, reguliuodami medžiagų pasiskirstymą biosferoje. Bet ne vien naudą duoda laukiniai žvėrys ir paukščiai, yra daug rušių paukščių , kurie naikina pasėlius.

Gyvūnijos apsauga. Jos pagrindinis tikslas yra sureguliuoti žmogaus santykius su gyvūnija taip, kad jie būtu naudingi abiems pusėms. Praktinius apsaugos veiksnius komplikuoja ta aplinkybė, kad vienos gyvūnijos rūšys yra naudingos, kitos duoda ūkiui nuostolius, netgi ta pati rūšis vienu atveju gali būti pageidaujama, kitu – priešingai.

Pastebimai mažėja maistui vertingų vandens gyvūnų, nes jie gaudomi per daug intensyviai, nepakenčia vandens taršos, mažėja gėluose vandenyse jų neršyklų plotai, Užterštame vandenyje pirmiausia išnyksta planktonas, kuriuo maitinasi aukštesnieji gyvūnai, vėliau didėjant taršai ateina eilė ir mažiau išsivysčiusioms rūšims. Šio amžiaus pradžioje puoselėta nuomone, kad vandenynas yra neišsenkantis žmonijos maisto šaltinis, tampa iliuzija. Žuvininkystės ūkio laivynas metai iš metų didėja, žuvies sugaunama daugiau negu jis spėja reprodukuotis. Žuvų rūšims apsaugoti nuo išnykimo ir jų ištekliams padidinti tai koma ištisas komplaksas priemonių, kurias galima skirti į šitokias tris grupes:

Žvejybos reguliavimas(laimikių apribojimas, žvejybai skrito laiko metų bėgyje nustatymas, žvejybos priemonių reglamentavimas ir kt. )

Vandens telkinių priežiūra ir apsauga nuo užteršimo, seklėjimo, užžėlimo;

Biotechninės priemonės( žuvų pralaidų per užtvankas, dirbtinių nerštaviečių kelių į jas patekti įrengimas, dūstančių žuvų gelbėjimas žiemą, pastovaus vandens lygio ežeruose ir dirbtiniuose telkiniuose palaikymas);

Vertingų žuvų rūšims išsaugoti ir jų populiacijoms gausinti steigiami draustiniai ir rezervatai.

Norint išsaugoti paukščius ir žvėris, reikia sudaryti kuo naturaliausias sąlygas populiacijoms tarpti, tinkamai sutvarkyti medžioklės ūkį. Populiacijai išlaikyti ir gausinti padeda vandens ir dirvos apsauga nuo užteršimo chemikalais, nafta ir jos produktais, kraštovaizdžio įvairovės didinimas, aptimalaus atvirų laukų, miško, giraičių, medžių ir krūmų grupių santykio išlaikymas, draustiniai, rezervatai ir nacionaliniai parkai, biotechninės priemonės. Daug paukščių ir mažų žvėrelių žūsta nuimant derlių. Siekiant išvengti šių nuostolių žemės ūkio mašinose įrengiami specialūs baidymo prietaisai, atitinkama tvarka nuimamas derlius.

Paukščių ir žvėrių rūšių įvairovė gali būti praturitinama perkeliant juos iš vienų rajonų i kitus.

Atkurti buvusią naturalią pusiausvyrą, kutūrinio landšafto biocenozėse be žmogaus įsikišimo, dabar jau būtu sunku. Jau neplėšrieji paukščiai ir žvėrys, kai buvo šio amžiaus pradžioje, bet medžiotojai reguliuoja žinduolių ir paukščių rūšių pusiausvyrą bei jų populiacijas. Taigi medžioklė greta kitų, atlieka gamtoje ir ekologinę funkciją. Medžioklės tvarka nustatoma taisyklėmis, jose nurodomos kokį skaičių žvėrių ir paukščių galima sumedžioti per metus, kokias rūšis draudžiama medžioti, reguliuojamas laikas ir medžiotojų veiksmai.

Dauguma paukščių ir žvėrių rūšių greitai adaptuojasi kultūriniame landšafte, nes čia jie randa pakankamai maisto. Ornitologų tyrimai parodė, kad miestuose formuojasi autonominiai, būdingi tik miestui paukščių kompleksai, prie kurių pritampa netgi regione retai pasitaikančios jų rūšys. Mieste paukščiai užima sau patogias ekologines nišas ir palankiomis sąlygomis sėkmingai dauginasi. Netgi praskrendantys paukščiai neretai sustoja miestuose ir čia lieka žiemoti, o kartais ir ilgam apsigyvena. Sunkiau su miestais susigyvena žvėrys.

Ornitofauna praturtina miesto landšaftą, teikia gyvumo miesto erdvėms, dangaus skliautui, aikštėms ir gatvėms, priartina žmogų prie gamtos stiprina nysktančius ryšius tarp vartotojiškos miesto civilizacijos ir natūralias dėsniais besivystančios gamtonės aplinkos. Didžiulę auklėjamąją reikšmę vaikams turi kasdienis sąlytis su gyvais skrajūnais. Tačiau paukščiai mieste palieka neigiamų pėdsakų: teršia aplinką, kai kurios jų rūšys kelia triukšmą, platina ligas. Vis dėl to gerosios paukščių komplekso savybės mieste nusveria blogąsias.

Per visą savo gyvenimo istoriją žmonija nuolat vienaip ar kitaip darė įtaką aplinkai. Pirmuosius tūkstančius metų žmogaus veikla didelės žalos gamtai nedarė, nes medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenėje žmogaus poreikiai atitiko gamtos galimybes. Pusiausvyra tarp gamtos ir žmogaus veiklos buvo pažeista, kai žmogus sukūrė darbo įrankius, pradėjo verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Žmogus, norėdamas išgyventi bei patenkinti savo poreikius (gauti maisto, užsitikrinti būstą, transportą) naudoja įvairių rūšių medžiagas. Natūraliame būvyje žmogui reikia palyginus labai mažai, nedidelių kiekių. Tokiu būdu natūralius išteklius žmogus paėmęs iš gamtos „grąžintų“ ir tai nepadarytų aplinkai jokios žalos. Žmogaus sąlygoti medžiagų ciklai būtų nežymi gerai integruota natūralių srautų dalis. Tačiau tokia harmoninga būsena jau seniai yra pakitusi. Plėtojantis mokslui ir pramonei, susidarė galimybės atsirasti daugybei žmonių, kurių veiklai reikėjo vis daugiau maisto medžiagų, žaliavų ir energijos. Natūralių išteklių naudojimas pasikeitė tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Poveikis pasireiškia ne tik aplinkos efektais iš užterštumo ar atliekų. Žvejyba dažnai suardo gamtines mitybos grandines, o tiesiant kelius ir statant namus naikinamos natūralios buveinės. Žmogus suvartoja didelę dalį gamtinių išteklių, kuriuos išgaunant smarkiai kenkiama gyvajai gamtai. Sukuriama gausybė įvairių teršalų – buitinių šiukšlių, nutekamųjų vandenų, žalingų cheminių medžiagų ir kitokių atliekų. Vieni teršalai patenka į atmosferą, kiti verčiami į sąvartynus, treti nuteka į upes ir jūras. Žmonija naudoja retus ir išsenkančius išteklius, gausiai nuima derlius iš dirbtinai suformuotų ekosistemų (žemdirbystės ir miškininkystės), tokiu būdu įsikišdama ir kontroliuodama ekosistemas ir jų gyventojus. Infrastruktūra (miestai, kaimai, keliai, tiltai, rezervuarai) yra puikus žmogaus didžiulio išteklių pereikvojimo ir įsikišimo į natūralius ciklus pavyzdys.

Literatūros šaltiniai:

Lietuvos gamta R.Kazlauskas, D. Kazlauskienė

Lietuvos ekologinės bendrijos ir žmogus

Žemė ir kosmosas

Kur eini gamta? A.Maurinis

Aplinkos aupsauga

Žurnalas „ Baltijos miškai ir mediena“

Leave a Comment