VANDENS TERŠIMAS LIETUVOJE

Turinys

Įvadas 3
1. Vanduo 4
2. Vandenų tarša 5
3. Vandens telkiniai Lietuvoje 7
3.1. Rizikos vandens telkiniai 8
3. 2. Upės 9
3.3. Ežerai 11
3.4. Baltijos jūra 12
4. Vandens valymas 14
4.1. Nuotekų ir nuotekų dumblo tvarkymas 14
5. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai 16
Išvados 18
Naudota literatūra 19Įvadas
Žmonijos istorija neatsiejama nuo vis didėjančio ir dažniausiai neigiamo poveikio aplinkai. Žmogus yra vienintelė rūšis Žemėje, sugebanti ne tik prisitaikyti prie aplinkos, bet ir galinti ją keisti, pritaikydama savo reikmėms. Mokslo ir technikos laimėjimai išties stulbinantys – žmogus tiesiogine šių žodžių prasme gali nuversti kalnus, pakeisti upių tėkmę, atkovoti žemę iš jūros ar atvikščiai – sausumą paversti didžiuliais vandens telkiniais.

Deja, gana greitai išaiškėjo, kad žmogaus, išdidžiai paasivadinusio Žmogumi išmintinguoju, galimybės veikti ir keisti aplinką toli gražu ne visada panaudojamos išmintingai ir gerokai viršija jo galimybes numatyti tolesnes šių veiksmų pasekmes, kurios dažnai būna visiškai netikėtos ir kelia grėsmą pačiai žmonių egzistencijai.
Šiame referate norėčiau aptarti bene svarbiausią ekologinę problemą – vandens teršimą – mūsų šalyje. Toks ir bus šio darbo tikslas, kurį bandysiu įgyvendinti pasitelkus tokius uždavinius:
1) Vandens svarbos organizmams ir jo taršos padarinių aptarimas;
2) Vandens telkinių Lietuvoje bei jų būklės analizė;
3) Vandens valymo būdų ir užteršto vandens poveikio žmogaus organizmui apibendrinimas.

Rašydama reeferatą naudojau literatūros šaltinių bei internetinio Lietuvos Respublikos Aplinkos Apsaugos ministerijos puslapio analizę, lyginamąjį bei aprašomąjį metodus.1. Vanduo
Vanduo yra visų pradų pradas, – sakė senovės graikų filosofas Falesas Miletietis. Jokia kita mūsų planetos medžiaga nėra tai paplitusi tarp kitų ir nedaro to

okio poveikio kitoms, kaip vanduo. Vanduo mus supa iš visų pusių. Daugiau nei 70% Žemės paviršiaus užima didžiuliai vandenynai ir jūros. Visų gyvų organizmų didžiąją sudedamąją dalį (50-90% masės) sudaro vanduo.

Žmogaus organizme yra 65 – 70% vandens. Antuanas de Sent-Egziuperi apie vandenį rašė: “Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei – tu pats esi gyvybė”. Nevalgęs žmogus gali išgyventi keliasdešimt parų, o negerdamas vandens, – vos keletą dienų. Vanduo palaiko normalią kūno temperatūrą. Organizme esančiame vandenyje vyksta medžiagų apykaita, įvairios cheminės reakcijos, nes vanduo yra daugelio medžiagų tirpiklis. Vandens stokai žmogaus organizmas labai jautrus, dėl to gali sutrikti biologiškai aktyvių medžiagų koncentracija, nervinių bei kitų ląstelių veikla. Mokslininkai mano, kad senstančiame organizme sutrinka skysčių srauto judėjimas.
Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir aprašytos inndų himnų knygoje „Rigvedoje”: „Apsiplaudamas žmogus įgyja dešimt privalumų – jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”.
Vanduo žmogui – netik gyvybiškai svarbi medžiaga, bet ir energijos šaltinis, transporto magistralė, žaliava pramonei, vaistas nuo daugelio ligų.
Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1 000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo su
usitelkę Žemės mantijoje (13 – 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių (per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi daug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies specialiuose aparatuose.2. Vandenų tarša
Visa žmonija ir kiekvienas žmogus yra gamtos dalis. Gamtoje viskas susiję: ir oras, ir vanduo, ir augalai, ir gyvūnai, ir žmogus. Žmonės nuo seniausių laikų gyveno prie jūrų, ežerų, upių. Tačiau visai negalvodami jie ne tik netausojo vandens, bet ir jį teršė. Vandenį teršia pramonė, autotransportas, žemės ūkis, miestų buitiniai vandenys.

Visai negalvodami gamybos atliekas verčiame aplink save. Didelė dalis tų teršalų patenka į vandenį. Grioviais, upeliais ir upėmis suteka į ežerus, jūras, srovių išnešiojami po pasaulio vandenyną.

Kaikurie cheminiai teršalai atsiranda vykstant geologiniams arba kitaip sakant natūraliems procesams, visų pirma dūlėjant uolienoms. Tačiau didžiausią daugumą nuodingų medžiagų pagamina žmonės.

Nuodingos medžiagos būna dviejų rūšių:
1) Medžiagos, kurios pačios savaime naudingos vandens gyvūnams bei augalams ir kuriuos per tam tikrą laiką gali padaryti vandenį netinkamą žmogui vartoti;
2) Medžiagos, kurios pačios nėra žalingos, bet taip pakeičia normalią vandens būklę, kad augalai ir gyvūnai nebegali jame gyventi.

Visuomenei industrializuojantis, vandens tarša didėja. Pavyzdžiui, pramonės tarša ypač atsiliepia upių vandens kokybei, nes upių tėkmė nenutrūksta prie valstybės sienų, industrija, netinkami že
emės dirbimo metodai gali pabloginti vandens kokybę kitose šalyse. Kiekvienoje šalyje yra valstybinės organizacijos, įpareigotos kurti ir įgyvendinti taršą reglamentuojančius įstatymus.

Birus dirvožemis, kurį į vandens telkinius atneša vėjas arba lietus ir kuris nusėda dugne, vadinamas nuosėdomis. Nors dirvožemis nėra nei dirbtinė medžiaga, nei teršalas, jis gali turėti ir teršimo funkciją, jeigu jo vandenyje atsiranda per daug. Daug nuosėdų patenka į ežerus, upelius dėl dirvos erozijos, kurią sukelia netinkamas ūkininkavimas. Žmonės gali sumažinti nuosėdų kiekį geriau dirbdami žemę – nepalikdami plikos, gamtos stichijai atviros dirvos.

Maistingos medžiagos, tokios kaip azotas, fosforas yra būtinos augalams augti. Tačiau dėl cheminių trašų naudojimo, gyvūlių atmatų, nepakankamo kanalizacijos vandens valymo, vandens telkiniuose gali susidaryti šių medžiagų perteklius. Mūsų vandens telkiniuose azoto ir fosforo dabar tiek daug, kad tai tapo viena iš dažniausių vandens taršos problemų visame pasaulyje. Žmonės galėtų tobulinti ūkininkavimo metodus, mažiau naudoti trašų ir pesticidų.

Kita problema – vandens transporto plėtojimas, kuris daro nemažą poveikį aplinkai ir ypač vandens telkiniams. Upių, ežerų ir jūrų laivyba susideda iš keleivinių, krovininių, žvejybinių, karinių laivų. Motorizuota laivyba žalą gamtai daro ne tik teršdama vandenį – į įplaukiančių į uostus didelių laivų sraigtai sujudina vandenį, trikdo žuvų migraciją.

Į vandenis išmetamos šiukšlės klasifikuojamos:
1) Plaukiančias – teršia vandens paviršių ir pakrantes;
2) Tirpstančias – sugeria vandenyje esantį deguonį, keičia vandens spalvą, skonį;
3) Skęstančias – teršia va
andens telkinių dugną ir kenkia žuvų nerštavietėms ir ganykloms.

Teršalai kurie yra tiesiogiai išmetami į mūsų ežerus ir upes, vadinami taškiniais vandens taršos šaltiniais. Daugiausia tai kanalizacijos valymo ir pramonės įmonių nutekamųjų vandenų išleidimo vietos. Teršalus iš taškinių taršos šaltinių gana lengva surinkti ir išvalyti.

Netaškinių taršos šaltinių neįmanoma priskirki konkretiems teršėjams, nes jie susideda iš tokių šaltinių kaip žemės ūkio bei miesto nuotekos ir apima didelis plotus.

Nuosėdos, augalų maistinės medžiagos, nuodingosios medžiagos ir gyvūlių išmatos – tai pagrindiniai išsklaidyti teršalai.

Pagal teršalų kaupimosi vietą yra išskiriamos keturios jų rūšys. Tai teršalai randami:
1) Vandenyje;
2) Organizmuose ir plūduriuojančiose organinėse medžiagose;
3) Nuosėduose;
4) Paviršiaus sluoksnyje.

Pasaulyje kiekvieną dieną vienaip ar kitaip naudojami tūkstančiai chemikalų. Kai kurie chemikalai sugeba prasiskverbti pro biologines membranas. Taigi juos gali sugerti bakterijos, augalai, gyvūnai, žmonės. Tokie chemikala.i vadinami bioaktyviais. Neigiamą poveikį žmogaus sveikatai galima neabejotinai susieti su konkrečiais taršos protrūkiais arba ekologinėmis katastrofomis.

Vanduo dažniausiai teršiamas tiesiogiai: cheminėmis ir organinėmis medžiagomis, sunkiaisiais metalais, mechaninėmis detalėmis, druskų ir dujų pavidalo priemaišomis.

Mokslininkai ir vandens kokybės tarnybų darbuotojai vandens kokybę vertina pagal daugelį kriterijų. Svarbiausi jų: spalva, skaidrumas, kvapas, druskingumas pH ir kt. vandens švarai kontroliuoti yra priimti valstybiniai didžiausios teršalų koncentacijos standartai. Šių rodiklių viršijimas ir rodo vandens užterštumą.

Pastaruoju metu vis labiau užteršami šiluminiai vandens telkiniai. Šilti vandenys, naudojami šiluminių ir atominių elektrinių reaktoriams šaldyti, dideliais kiekiais kaupiasi tvenkiniuose, ežeruose, upėse. Dėl to vandeyje mažėja deguonies, blogėja vandens organizmų gyvenimo sąlygos, plinta melsvadumbliai.

Vandenų apsauga susijusi su visos gamtos apsauga, nes vanduo yra neatskiriama gamtinės aplinkos dalis ir labai nuo jos priklauso.

Vandens apsauga – tai globalinė žmonijos problema, labai svarbi ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms. Visos Europos valstybės turi glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje, nuspręsti ką daryti, kad upės, ežerai ir jūros netaptų ta vieta į kurią teka paplovos, metamos šiukšlės ir kitos civilizacijos atliekos.3. Vandens telkiniai Lietuvoje
Vandens telkiniai yra smulkiausi vandens valdymo administraciniai vienetai, kuriems Lietuvoje yra nustatomi vandensaugos tikslai. Vienu vandens telkiniu gali būti tik to paties tipo ir būklės vandens atkarpa. Paviršiniai vandenys mūsų šalyje yra suskirstyti į 1171 vandens telkinį, kurių 877 tenka upėms, 289 – ežerams, 3 – tarpiniams vandenims ir 2 – pakrantės vandenims.
Šiuo metu, remiantis Lietuvos specialistų, mokslininkų ir užsienio ekspertų žiniomis bei turimais duomenimis, parengta preliminari paviršinių vandenų tipologija: nustatyti 7 upių tipai, 3 ežerų, 3 Kuršių marių (tarpinių vandenų) ir 2 Baltijos jūros pakrantės vandens tipai.

Taip pat preliminariai buvo identifikuoti labai pakeisti vandens telkiniai ir dirbtiniai vandens telkiniai.

Labai pakeistu vandens telkiniu vadinamas telkinys, kurio fizinė-morfologinė būklė dėl žmogaus veiklos yra stipriai pakitusi. Dėl šių pakitimų tokiuose telkiniuose neįmanoma pasiekti „geros“ biologinės (ekologinės) būklės. Natūralių fizinių savybių grąžinimas tokiam telkiniui turėtų didelių neigiamų socialinių ar ekonominių padarinių arba nauda, kurią teikia šios pakeistos telkinių savybės, dėl techninių ar ekonominių priežasčių negali būti pasiekta kitomis aplinkosauginiu požiūriu pažangesnėmis priemonėmis.
Šiuo metu preliminariai nuspręsta Lietuvoje prie labai pakeistų vandens telkinių priskirti Klaipėdos uosto akvatoriją bei >0,5 km2 paviršiaus ploto ir >1,5 km ilgio tvenkinius. Lietuvoje identifikuoti 64 tokie tvenkiniai.
Dirbtinis vandens telkinys – žmonių sukurtas paviršinis vandens telkinys, išskyrus vandens talpyklas, kuriose esantis vanduo nelaidžiomis medžiagomis atskirtas nuo aplinkos grunto (baseinai, rezervuarai ir pan.). Dirbtiniams vandens telkiniams Lietuvoje priskirti užpildyti vandeniu karjerai, kurių paviršiaus plotas >0,5 km2. Viso šalyje (Nemuno UBR) išskirti 2 tokie telkiniai.3.1. Rizikos vandens telkiniai
Rizikos vandens telkiniai vadinami tokie telkiniai, kuriems yra grėsmė dėl neigiamo žmogaus veiklos poveikio iki 2015 m. nepasiekti geros būklės.
Siekiant nustatyti rizikos vandens telkinius ir priežastis dėl ko telkinių būklė yra nepatenkinama, 2004 m. pabaigoje buvo identifikuotos reikšmingos žmogaus veiklos poveikis paviršiniams vandens telkiniams.

Rizikos vandens telkiniai buvo išskirti dėl šių reikšmingų žmogaus veiklos poveikių:
• pasklidosios taršos (sukeltos žemės ūkio veiklos);
• sutelktosios taršos (vandens taršos miestų bei pramonės objektų nuotekomis);
• upių hidrologinio režimo reguliavimo (užtvankų įrengimo ant upių);
• vandens paėmimo (Drūkšių ežeras, kurio vanduo naudojamas Ignalinos AE reaktoriui aušinti).
Vandens telkiniai taip pat buvo išskirti kaip rizikos, jeigu juose buvo rastos didesnės medžiagų koncentracijos nei numatyta Pavojingų medžiagų direktyvoje bei Gėlavandenių žuvų direktyvoje.
Šiuo metu Lietuvoje identifikuota 790 paviršinių rizikos telkinių. Ateityje šis sąrašas bus tikslinamas, kadangi pradėjus vykdyti vandens monitoringą pagal 2005-2010 m Valstybinio aplinkos monitoringo programą buvo surinkta daugiau duomenų, kurie patikslins, ar telkiniai tikrai priklauso rizikos grupei, ar ne. O dabar, turint nepakankamai reikiamų duomenų, rizikos telkinių išskyrimas buvo grindžiamas prielaidomis, kurias dar reikia patikrinti (net 694 iš 790 telkinių rizikos grupei buvo priskirti labai apytiksliai).

Didžiausias rizikos telkinių skaičius (75 proc.) yra nulemtas taršos miestų ir pramonės įmonių nuotekomis, o dėl žemės ūkio taršos rizikos vandens telkiniai sudaro 22 proc. visų rizikos telkinių, tačiau jų baseinai užima net apie ketvirtadalį-penktadalį šalies ploto. Dėl to didžiausias dėmesys šalyje turi būti skiriamas žemės ūkio taršai mažinti ir nuotekų valymo efektyvumui didinti.3. 2. Upės
Upėmis tekantis gėlas manduo visuomet buvo reikalingas ir žmogui, ir žvėriui ar gyvuliui. Prie upių visuomet būdavo gaunamas didesnis derlius, nuo seno jų pakrantėse kurdavosi miestai ir kaimai. Žmogus ilgus amžius labai vertino upę ir žiūrėjo, kad jos niekas neterštų. Persijos imperijoje šiukšlių, mėšlo ar išmatų mėtymą į upes to meto religija laikė labai didele nuodėme. O Mozės skelbiamos higienos taisyklės irgi draudė į upes versti šiukšles.

Prieš 300-400 metų upės buvo gerokai švaresnės negu dabar. Jas pradėta smarkiau teršti tik prasidėjus pramonės perversmui.
Vidutinis Lietuvos upių tinklo tankumas, įskaitant ir dirbtines vandens tėkmes, yra 1 km kvadratiniame kilometre. Iškasus daugybę melioracijos griovių, bendras hidrografinio tinklo tankumas padidėjo beveik dvigubai. Lietuvoje yra: virš 29 900 upių, upelių ir kanalų, ilgesnių kaip 250 m; 28 200 upių, upelių ir kanalų, ne ilgesnių kaip 10 km; 758 upės, ilgesnės kaip 10 km; 18 upių, ilgesnių kaip 100 km; 9 upės, ilgesnės kaip 200 km.
Pagrindinės vandens arterijos – Nemuno – ilgis yra 937 km, iš jų 475 km teka Lietuvos teritorija. Antrosios pagal ilgį upės – Neries – bendras ilgis 510 km, iš jų 276 km teka Baltarusijos žemėmis. Nuo versmių iki žiočių per Lietuvą teka Šventoji – 249 km; antroji pagal ilgį (213 km) – Minija.
Pagrindinis biologinis upių būklės rodiklis yra dugno bestuburių bendrijų įvairovė. Upių vandens kokybės vertinimui Lietuvoje naudojamas biotinis indeksas, pasiūlytas anglų mokslininko Vudiviso.
Daugelio vandenyje gyvenančių vabzdžių lervos yra labai geri vandens kokybės indikatoriai ir gali gyventi tik tam tikrame biotope, esant tam tikram užterštumui. Švarių vandenų atstovams galėtume priskirti lašalus, ankstyves bei apsiuvas, nešvarių – chironomidus bei oligochetus. Upių vandens kokybę vertinti pagal moliuskus yra sunku, nes šių organizmų tvirtas kiautas apsaugo juos nuo aplinkos užterštumo, todėl pastarieji gali gyventi ir švariuose, ir užterštuose vandenyse. Pagal randamus indikatorinius organizmus galime apskaičiuoti biotinį indeksą ir taip įvertinti vandens kokybę.
2003 m. upių vandens kokybės tyrimai pagal dugno bestuburius buvo atliekami 51 upėje, 95 vietose. Kiekybiniai bei kokybiniai mėginiai upėse buvo imami bei laboratorijoje analizuojami pagal normatyvinį dokumentą LAND 57-2003 „Makrozoobentoso tyrimo metodika paviršinio vandens telkiniuose”, patvirtintą aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 708. Analizuojant mėginius buvo nustatyti organizmų rūšinė sudėtis, tankis, biomasė, paskaičiuotas biotinis indeksas.

2003 m. buvo tiriamos 3 natūralaus gamtinio fono upės – Veiviržas, Skroblus ir Būka. Jau eilę metų šių upių dugne randama lašalų, apsiuvų, ankstyvių lervų. Tai sąlygoja labai geras deguonies režimas, kurio vidutinės metinės reikšmės svyravo nuo 9,7 iki 11,9 mg/l. Biotinis indeksas svyravo tarp 7 ir 9. Gauti rezultatai rodo, jog šių upių tirtos vietos yra gamtinio fono, kurių dugno nuosėdos nėra užterštos organinėmis medžiagomis ir priklauso labai švariems ir švariems vandenims – I – II kokybės klasėms. Labai švariems vandenims taip pat priskiriame Žeimeną ties Kaltanėnais ir aukščiau Pabradės, Šventąją aukščiau Anykščių bei Šyšą aukščiau Šilutės. Pagal gautus dugno bestuburių tyrimų duomenis šios upių vietos priklausė I vandens kokybės klasei.

Taip pat buvo tiriamos 38 upių vietos, esančios žemiau miestų nuotekų išleistuvų. Pagal gautus dugno bestuburių tyrimų rezultatus, šios upių vietos dažniausiai priklausė švariai (II) (34,2 % visų tirtų vietų) bei vidutiniškai užterštai (III) (34,2 % visų tirtų vietų) klasei. 15,8 % tirtų upių vietų, esančių žemiau miesto nuotekų išleistuvų, priklausė užterštai (IV) klasei, 7,9 % – smarkiai užterštai (V). Labiausiai užterštos pagal gautus dugno bestuburių tyrimų rezultatus buvo: Nemunas žemiau Kauno ties Zapyškiu, Virvytė žemiau Pateklos bei Lomena žemiau Kaišiadorių.
Trijų upių vietos, esančios žemiau miestų nuotekų išleistuvų pagal gautus dugno bestuburių tyrimų rezu.ltatus buvo labai švarios ir priklausė I vandens kokybės klasei. Tai: Jūra žemiau Tauragės, Lokysta žemiau Šilalės bei Siesartis žemiau Molėtų. Galime daryti išvadą, jog esantys valymo įrenginiai labai efektyviai išvalo miesto nuotekas. Paskaičiuota, kad Molėtų miesto biologinio nuotekų valymo įrenginių su azoto ir fosforo šalinimu efektyvumas 94-98 %, Šilalės miesto biologinio valymo nuotekų įrenginių efektyvumas – 88-98 %, o Tauragės – 96-97 %. Manoma, kad būtent efektyvaus vandens išvalymo nuo teršiančių medžiagų dėka susidarė geros sąlygos upių dugno bestuburiams, kurie kaip indikatoriai ir parodė labai gerą vandens kokybę.

Žemdirbystės rajonuose (15 upių tyrimų vietų) net 60 % tirtų upių vietų priklausė švariai (II) vandens kokybės klasei, 40 % – vidutiniškai užterštai (III).

Taip pat tyrimai buvo atlikti 17 upių vietų, esančių žiotyse. Iš jų net 11 tyrimų vietų vanduo buvo švarus (II), tik Nevėžio, Juodupės bei Širvintos žiotys pagal dugno bestuburių duomenis buvo užterštos (IV vandens kokybės klasė), o Lėvens žiotys- labai smarkiai užterštas ir priklausė VI vandens kokybės klasei.

Pagal dugno bestuburius, į Lietuvą atitekančių upių (Šešupės, Šelmentos ir Neries) vanduo buvo švarus (II klasė), tik Nemune aukščiau Druskininkų – vidutiniškai užterštas (III klasė).
Iš Lietuvos ištekančių upių (Nemunėlio, Birvytės, Laukesos, Ventos) tyrimai parodė, kad tirtos upių vietos buvo švarios (II klasė), tik Mūša žemiau Saločių – vidutiniškai užteršta (III klasė).
Apibendrinus vandens kokybės tyrimų pagal dugno bestuburių rezultatus, matome, kad 52 visų valstybinio monitoringo metu tirtų upių vietose vanduo buvo švarus, 24 upių vietose – vidutiniškai užterštas, 5 – užterštas, 2 (Nemune žemiau Kauno ties Zapyškiu, Virvytėje žemiau Pateklos) – smarkiai užterštas ir 1 (Lėvens žiotyse) – labai smarkiai užterštas.
Svarbiausia Lietuvos upų problema – tarša organinėmis medžiagomis. Per paskutinius dešimtmečius organinių medžiagų krūviai sumažėjo Nevėžio, Ventos, Mūšos upių baseinams, pastačius pajėgius antrinius biologinio valymo įrenginius. Tačiau visame Nemuno baseine šis krūvis sumažėjo nežymiai.3.3. Ežerai
Lietuvoje yra 2543 ežerai ir apie 1500 mažesnių ežerų. Ežerai svarbūs ne tik vandens ūkiui, energetikai, bet ir žuvininkystei, poilsiui, turizmui.

Ežeras nėra amžinas: jo vandenyje kaupiasi iš aplinkos suplautos medžiagos, kurios veikia visą ežero ekosistemą. Beveik trečdalis ežerų nenatūraliai užželia ir seklėja. Tokiuose ežeruose mažėja vertingų žuvų.

Į ežerus nuo dirbamų laukų nuplaunama labai daug organinių medžiagų, trašų, pesticidų. Azotas ir fosforas lemia ežero eutrofimaciją, kuri taip pat yra tiesiogiai susijusi ir su ežerų teršimu pramonės įmonėse bei buityje naudotais vandenimis.

Šiais laikais labai madinga po ežerus važinėti motorinėmis valtimis, vandens motociklais, kurie yra didžiausi ežerų teršėjai. Valties variklis per sezoną prilašina į ežerą iki 14 kg tepalų.
Ežerų vandens kokybei nustatyti vertinta ežerų trofinė (mitybinė) būklė. Pagal ją ežerai yra skirstomi į oligotrofinius, mezotrofinius, eutrofinius, hipertrofinius ir distrofinius. Ežero trofinę būklę nulemia biogeninių elementų kiekis, kurie naudojami žaliųjų augalų mitybai, o jie, savo ruožtu, sukuria ežeruose pirminę produkciją. Trofinei būklei ir eutrofikacijai ežeruose įvertinti naudojami chlorofilo A koncentracija fitoplanktone. Vertinant ežerų trofinę būklę, kaip papildomi parametrai, naudojami su chlorofilu tampriai susiję bendra fitoplanktono biomasė, bendro fosforo koncentracija vandenyje ir vandens skaidrumas.

2003 m. vandens tyrimai Lietuvoje pagal fitoplanktoną buvo atliekami 13 ežerų, (pačiuose ežeruose, jų intakuose bei ištakuose) ir Kauno mariose. Ežeruose bei jų intakuose/ištakuose paimti ir ištirti 145 fitoplanktono mėginiai, Kauno mariose – 21. Ežeruose bei jų intakuose/ištakuose atliktos 155 chlorofilo A analizės, Kauno mariose – 21 analizė.
Tiriant ežerų fitoplanktoną buvo nustatyta dumblių rūšinė sudėtis, kiekvienos rūšies bei bendras individų skaičius, biomasė ir chlorofilo A koncentracija.
Atliktų tyrimų pagal minėtus parametrus rezultatai išryškino gana didelius skirtumus tarp tirtų Lietuvos ežerų (pagal fitoplanktono rūšinę sudėtį, vyraujančias dumblių grupes ir rūšis, biomasės bei chlorofilo kiekį), o tai parodo skirtingą ežerų trofinį lygį.

Pagal 2003 m. chlorofilo A koncentracijas oligotrofiniams ežerams priklausytų Alnis, mezotrofiniams – Plateliai, Balsis, Šventas, Vištytis, Tauragnas, Žuvintas, Drūkšiai, Rubikiai. Mezotrofiniai ežerai paprastai būna gilūs, stratifikuoti, turintys didelį vandens tūrį, pasižymintys dideliu vandens skaidrumu, maža biogeninių elementų koncentracija, gana atsparūs antropogeniniam poveikiui. Tai patys švariausi, mažiausiai paveikti antropogeninės eutrofizacijos procesų vandens telkiniai, pasižymintys lėta vandens masių apykaita. Fitoplanktono kiekybiniai rodikliai šio pogrupio ežeruose buvo patys mažiausi. Fitoplanktono biomasė šio pogrupio ežeruose buvo labai nedidelė ir svyravo nuo 0,78 (Švento ežere) iki 2,7 (Drūkščių ežere) mg/l.
Eutrofiniams ežerams pagal chlorofilo A koncentracijas priskirtume Dusią, Kirkilus ir Lūkstą. Tačiau tai nėra tipiški eutrofiniai ežerai. Kirkilai yra labai seklus ežeras, kurio vidutinis gylis siekia tik 1,07 m. Lūkstas yra priskiriamas vidutinio gylio ežerų grupei, nors jo vidutinis gylis siekia vos 3,6 m., kai tuo tarpu Dusia – gilus ežeras (vidutinis gylis 15,8 m.). Tyrimų laikotarpiu planktoninių dumblių rūšių skaičius šiuose ežeruose svyravo nuo 16 (Dusios ežere) iki 27 (Lūksto ežere). Fitoplanktono biomasė šio pogrupio ežeruose taip pat buvo kur kas didesnė nei mezotrofiniuose ežeruose ir svyravo nuo 3,8 (Dusios ) iki 5,6 (Lūksto ežere) mg/l.
Rėkyvos ežeras bei Kauno marios – eutrofiškiausi ir labiausiai antropogeninės eutrofizacijos procesų paveikti vandens telkiniai, pasižymintys ne tik aukštomis biogeninių elementų ir organinių medžiagų koncentracijomis, bet ir aukštais fitoplanktono biomasės ir chlorofilo A rodikliais, mažesniu atsparumu antropogeniniam poveikiui ir ribotomis savaiminio apsivalymo galimybėmis. Dumblių rūšių skaičius š.iuose vandens telkiniuose svyravo nuo 25 (Rėkyvos ežere) iki 36 (Kauno mariose), chlorofilo A koncentracijos – atitinkamai nuo 48 iki 52 mg/l, fitoplanktono biomasės taip pat buvo didžiausios iš visų tirtų ežerų.
Pagal chlorofilo A koncentraciją ir bendrą fitoplanktono biomasę 5 iš visų tirtų ežerų atitiktų natūralaus gamtinio fono sąlygas: Alnis, Plateliai, Balsis, Šventas ir Vištytis.3.4. Baltijos jūra
Baltijos jūra, Atlanto vandenyno dalis, giliai įsiterpusi į Europos šiaurinę dalį. Jos plotas yra 419 000 km3. Giliausia vieta – Landsorto įduba, kurios gylis 459 m. Baltijos jūra skalauja Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos krantus. Lietuvai priklauso tik 99 km Baltijos pajūrio. Iš jų 54 km tenka Kuršių nerijai. Lietuvos pakrantėje Baltijos jūros dugno gylis apie 50 m. Vandens kaita joje labai lėta, todėl Baltijos jūra itin jautri teršimui. Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuritas. Yra naudingųjų iškasenų: gintaro, naftos, dujų. Gyvūnų įvairovė nedidelė.

Į Baltijos jūrą įtekančios upės- Vysla, Nemunas, Dauguva, Neva ir kt. atneša daug kenksmingų medžiagų, darančių įtakos Baltijos vandens kokybei ir jos organiniui pasauliui. Gilesniuose Baltijos jūros sluoksniuose kaupiasi sieros vandenilis ir formuojasi „mirusio vandens“ zona, kurioje nebėra jokios gyvybės.

Baltijos jūra yra žuvinga. Svarbiausios verslinės žuvys yra strimėlės, menkės, plekšnės, unguriai. Tačiau dėl jos teršimo, neribotos žūklės žuvies ištekliai mažėja.

Į Lietuvos Respublikos teritoriją daugiausiai teršalų patenka iš Baltarusijos Respublikos, kurie sudaro apie 99% į Lietuvos Respubliką patenkančių teršalų.
Kadangi 25 % viso vandens per upes nuteka iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latvijos Respubliką atitinkamai ir daugiausiai teršalų (67%) lyginant su kitomis šalimis pakliųva į Latviją. Į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį patenka 28% teršalų ir tik 4% – į Baltarusijos Respubliką.
Vertinant teršalų kiekį, patenkantį į Baltijos jūrą su Nemuno upės vandenimis, buvo remtasi duomenimis iš monitoringo stočių „aukščiau Rusnės ties Leite“ bei Minijos „žemiau Priekulės“. Į Baltijos jūrą visumoje Per Nemuną, Akmeną –Danę ir Šventąją nuteka 75% viso vandens per upes iš Lietuvos teritorijos. Daugiausiai teršalų patenka su Nemuno upės vandenimis, tai yra net 97% visų teršalų patenkančių į Baltijos jūrą iš Lietuvos Respublikos teritorijos, su Akmenos-Danės upės vandenimis patenka 2% teršalų, o su Šventosios upės vandenimis tik 1% teršalų.

Didžiausią grėsmę Baltijai ir kitoms jūroms kelia nafta. Ji prilimpa prie žuvų žiaunų epitelio ir sutrikdo kvėpavimą. Jei vanduo labai užterštas – žuvys žūva. Nafta taip pat padengia dumblius, planktoną. O kai nafta nusėda ant dugno, žūsta ir dugno smulkieji organizmai. Nafta vandenyje netirpsta, o jos vis daugiau ir daugiau – tyčia ar netyčia – išpilama į jūrą. Ypač baisios yra tanklaivių ir naftos gręžinių avarijos.
1999 metais gruodžio 7 dieną prie Būtingės terminalo plūduro atsivėrus žarnai Baltijon klioktelėjo nafta. Šios nelaimės padariniai buvo ypač skaudūs.

Pernai Maskvoje vykusiame Tarptautinio dujų, naftos ir produktų eksportuotojų ir importuotojų kongreso bei naftos terminalų apdovanojimuose „Oil Terminal-2006“ buvo konstatuota, jog „Klaipėdos naftos“ terminaleyra įdiegti vieni geriausių technologinių ir inžinerinių sprendimų Europoje, o uostamiesčio įmonė dabar yra vienas saugiausių aplinkosaugos požiūriu terminalų. Tačiau nepaisant to „Klaipėdos nafta“ ir šiemet numato investuoti į aplinkosaugą. Technikos direktorius A. Žičkus sakė, kad aštuoniose šviesiųjų naftos produktų talpyklose planuojama įrengti dvigubą plūdriųjų stogų sandarinimą, kad būtų dar labiau sumažintas angliavandenilių garų išmetimas į atmosferą. Dar šiemet bus kapitališkai remontuojamos ir dvi iš trijų nuo 1985 metų eksplotuojamų valdymo įrenginių talpyklos, kuriose laikomi balastiniai ir lijaliniai tanklaivių vandenys bei įmonėje surenkami gamybiniai ir lietaus vandenys. Vien pernai „Klaipėdos nafta“ savo biologinio valymo įrenginiuose, kurių technoloija neturi analogų Europoje, išvalė 374 tūkst. tonų užteršto vandens.4. Vandens valymas
Užterštą vandenį galima išvalyti. Net per natūralią vandens apykaitą jis gali apsivalyti, nes vanduo nuolat kinta: garuoja, virsta debesimis, lyja, teka žemės paviršiumi ir vėl garuoja. Šiame procese vanduo apsivalo, atsiskiria į jį patekę nešvarumai, organinės medžiagos, mineralai ir kt. Tačiau, kad gamtinė sistema atgytų, reikia nustoti ją teršti. Saugant vandens išteklius nuo teršimo, labai svarbūs yra valymo įrenginiai. Kietieji nešmenys iš vandens pašalinami mechaniniu būdu sėdintuvuose – specialiose voniose ar tvenkiniuose. Savitaka pumpuojami į sėdintuvą užteršti vandenys netenka tekėjimo greičio ir iš jų ant sėdintuvo dugno nusėda sunkesni už vandenį teršalai. Dugninės nuosėdos vadinamos šlamais. Dalis teršalų prieš tai lieka sietuose ir pašalinama specialiomis centrifūgomis.

Vandenyje ištirpusius teršalus pašalinti nelengva. Tam tikslui į užterštą vandenį dedama koaguliatorių (įvairių, ypač aliuminio ir geležies, druskų). Reaguodami su jais teršalai virsta putomis ir iškyla į vandens paviršių. Yra ir labai brangių valymo įrenginių, kur panaudojami elektroniniai blokai, kompiuteriai.

Efektyvu vandenį valyti biocheminiu būdu, kai teršalus iš vandens pašalina grybeliai, mielės, bakterijos. Šiuo būdu valoma specialiuose baseinuose – aerotenkuose. Juose cirkuliuoja aerobinių mikroorganizmų masė, aktyvuotas dumblas, į baseiną pučiamas oras, deguonis arba veikia įvairūs maišytuvai.4.1. Nuotekų ir nuotekų dumblo tvarkymas
Lietuvoje kiekvienais metais nuotekų išvalomų iki nustatytų normų kiekis sparčiai didėja. Šiuo metu identifikuotos 38 aglomeracijos, kuriose nuotekos nuo 2007 m. gruodžio 31 d. turi būti
valomos pagal nustatytus reikalavimus ir 57 aglomeracijos, kuriose nuotekos pagal nustatytus
reikalavimus turi būti valomos nuo 2009 m. gruodžio 31 d.
Visų miestų nuotekos, išskyrus Palangos, yra išleidžiamos į vidaus vandens telkinius (upes,
ežerus, Kuršių marias). Šie vandens telkiniai svarbūs rekreaciniu požiūriu, todėl labai svarbu, kad
į juos patektų kuo mažiau teršalų.
Lietuvoje centralizuota nuotekų surinkimo sistema naudojasi apie 67% gyventojų. Šis skaičius
palyginus su ES senbuvėmis yra gana žemas. Esant galimybei, gyventojai turėtų jungtis prie
centralizuoto nuotakyno, taip prisidėdami prie švarios aplinkos išsaugojimo.
Dėl pastatytų naujų ar rekonstruotų pasenusių nuotekų valyklų, nepakankamai išvalytų nuotekų kiekiai per pastaruosius penkerius metus sumažėjo 61%, todėl pastebimas kai kurių upių vandens kokybės pagerėjimas.
2005 m. situacija, lyginant su 2003 metais, pagerėjo Palangos, Kretingos, Jurbarko, Jonavos ir
Kaišiadorių aglomeracijose. Šių miestų nuotekos jau valomos pagal nustatytus reikalavimus.
Blogiausiai 2005 m. nuotekos buvo valomos Kauno, Druskininkų ir Radviliškio miestuose. Tačiau
situacija pagerėjo šiais metais: baigti modernizuoti Druskininkų valymo įrenginiai, rekonstruojami
Radviliškio. Kauno miesto nuotekų valyklos modernizavimui šiuo metu rengiamas techninis projektas, o darbus planuojama pradėti šiais metais.
2005 m. visose aglomeracijose susidarė apie 65 700 t nuotekų dumblo išreikšto sausąja medžiaga. Didžioji dalis dumblo iki šiol kaupiama dumblo saugojimo aikštelėse. Dalis šių aikštelių
netinkamai įrengtos, o kitos artėja prie perpildymo ribos, todėl dumblo tvarkymo problema tapo
labai aktuali.5. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai
Daug metų teršdama aplinką, žmonija negalvojo, kad sau kasa duobę. Į vandenį patekę teršalai žmogų veikia netiesiogiai ir tiesiogiai. Dėl užterštumo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, fenoliais, trąšomis, pesticidais ir kitais teršalais pablogėja vandens kvapas, skonis ir kitos savybės. Ypač žmogaus sveikatai žalingas geriamas vanduo, kuriame padaugėję sunkiųjų metalų (švino, cinko, kadmio, nikelio, chromo, gyvsidabrio) druskų. Su vandeniu ir maistu į žmogaus organizmą patenka ir švino. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai toksiški, o didesni sunkiųjų metalų junginių kiekiai žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai ir yra mutageniški. Yra žinoma, kad nikelio jonai yra ypač kancerogeniški, pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę; chromo jonai sukelia sunkias kraujagyslių sistemos ligas, neurologinius sindromus, navikus; cinko jonai dažnai sukelia chromosomines ligas, žaloja centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus; kadmis žaloja inkstus, sutrikdo normalią jų funkciją.

Sunkiaisiais metalais užterštą vandenį ypač pavojinga gerti nėščioms moterims, nes gali gimti nepilnaverčiai kūdikiai.

Sunkiųjų metalų jonai sutrikdo itin svarbių žmogaus organizmo gyvybinių procesų reguliatoriaus – kalmodulino – veikimą. Mat ląstelės branduolyje kalmodulinas prisijungia kurio nors metalo joną, ir dėl to sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, ištinka epilepsijos priepuoliai, paralyžius, atsiranda paveldimos ligos, protinis nepilnavertiškumas, vėžinės ligos ir kt. Kalmodulinas yra pastarųjų metų biologijos mokslo atradimas, o kiek dar užterštumo poveikio liūdnų rezultatų – nežinome.

Padidėjus nitritų ir amonio junginių, susidaro nitroaminai, o jie sukelia vėžines ligas. Net ir nuo nedidelių nitratų dozių mažų vaikų kraujyje gali sutrikti deguonies cirkuliacija.

Vanduo smarkiai teršiamas ir organinėmis medžiagomis. Dėl to yra didelis bakteriologinis vandens užterštumas. Patekę į palankią aplinką, įvairūs mikroorganizmai, grybeliai, kirmėlių kiaušiniai, virusai be galo greitai dauginasi ir sukelia dizenteriją, vidurių šiltinę, cholerą bei kitas pavojingas žarnyno ligas.

Žmogus su vandeniu turi gauti tam tikrą kiekį mineralinių druskų ir mikroelementų. Žmogaus organizmui neretai jų labai trūksta, ypač druskų.

Puikiai žinome, kad dėl fluoro trūkumo greičiau genda dantys, trūkstant jodo, susergama struma, o kai vandenyje yra per daug magnio ir kalcio, galima susirgti akmenlige.

Dabar jau nėra kur pabėgti nuo teršalų. Beveik viskas ir visur užteršta. Užteršti ir mes patys. Jau po 10-30 metų veiklos rezultatus įvertinsime. Dar ir šiandien daugelis nežino, kaip teršalai kaupiasi gyvuose organizmuose. Sunkieji metalai žmogaus organizmą negailestingai ardo. Mineralinės trąšos, cheminės medžiagos, pesticidai nesuyra per 50-70 metų ir visą tą laiką aktyviai veikia. Šiuolaikinė medicina dar negali patikimai prognozuoti, kokie kiekiai teršalų, po kiek laiko, kaip veiks tą ar kitą organizmą. Tiesa, medikai nesėdi sudėję rankų, bet pavojus paskęsti srutose iškilęs jau 2-3 dešimtmečiai.Išvados
Vanduo- tai medžiaga, svarbi ne tik mūsų aplinkai, bet ir mūsų organizmui.Mes gyvename pasaulyje, kuriame klesti gamyba ir nesusimąstome apie pasėkmes kai teršiama gamta išmetant atliekas.
Pasaulio vandenys yra labai teršiami. Žmonėms reikėtų galvoti apie ateitį ir saugoti bei tausoti vandenį, nes vanduo yra būtinas gyvybės palaikymo šaltinis. Lietuvoje taip pat yra pakankamai matomos taršos.
Taigi užterštumas planetoje labai įvairus ir sunkiai reguliuojamas tiek atskirose valstybėse, tie visame pasaulyje.
Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būkles. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Todel jo telkinių apsauga, ypač gerai išvystytose pramonės rajonuose yra nepaprastai svarbi.
Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis, net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui susirgti. Kai kurios vandenyje esancios chenimės priemaišos, taip vadinami koncerogenai, gali sukelti vežį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti vėžinėmis ligomis.
Patogeniniai mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų kaip cholera, tifas, paratifas, virusinis hepatitas, viduriu šiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų.Naudota literatūra
1) V. Januškis “Gamta ir mes”. Vilnius, 1990m;
2) R. Juknys “Aplinkotyra”. Kaunas, 2005m;
3) J. Hortis “Gamtos katastrofos”. Vilnius, 1989m;
4) “Vakarų ekspresas”. 2007 m. balandžio 18 d. Nr. 87 (4550)

Leave a Comment