Kompiuterio atliekos

TURINYS

įvadas 3
I.Praktinė dalis 4
Energijos vartojimas 4
Medžiagos 5
Išmetant elektronines atliekas verta pagalvoti: 6
„Žaliasis“ kompiuteris 8
Perdirbimas 10
Kompiuterio radiacija – ar ji pavojinga? 11
II. Tiriamoji dalis 13
Literatūra 15
Išvados 16
Priedai..............................17
ĮVADAS
Naujosios technologijos sparčiai žengia pirmyn ir vis dažniau teks susidurti su problema – kur dėti pasenusius kompiuterius. Dažnas vartotojas gali nustebti: anokia čia problema – sugrūdai į šiukšlių konteinerį ir tiek. Kitas gi be sąžinės graužimo pames netinkamą kompiuterį pamiškėje. Tačiau Europoje aplinkosaugos reikalavimai griežti – perdirbami. Nors išties yra kur saugiai atsikratyti senais elektronikos prietaisais, gyventojai to daryti neskuba dėl paprastos priežasties – tai kainuoja. Kas ir kada surinks tokias atliekas? Juuk išmetamos ne paprastos buitinės atliekos, o pavojingoms priskiriamos atliekos. Tokie teršėjai turėtų būti griežtai baudžiami, tačiau juos sunku pagauti.
Daro tikslas: Sužinoti, kuo daugiau apie kompiuterių tvarkymą Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
• Nustatyti kompiuterių radiaciją ir poveikį žmogui bei aplinkai.
• Sužinoti, kiek žmonės žino apie kompiuterių naikinimą ir atliekų tvarkymą.
• Nustatyti gyventojų požiūrį į elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą
I. Praktinė dalis

ENERGIJOS VARTOJIMAS

Kompiuteriams reikia pakankamai daug energijos. Jų pilna visur – įsivaizduoti darbo vietą be kompiuterio atrodo beveik neįmanoma. Milijardai šių įrenginių kasdien sunaudoja neįsivaizduojamus energijos kiekius. Taaip pat ir netiesiogiai. Labai didelę dalį elektros energijos sunaudoja kompiuterių komponentų gamyklos. Jau seniai žinoma, kad skystųjų kristalų monitoriui reikia kur kas mažiau energijos nei – vakuuminiam vamzdžiui. CRT (vakuuminiai vamzdžiai) monitorių vis mažėja. Jų jau niekas nebegamina, o ir na

aują įsigyti sudėtinga – gal kokiame sandėlyje dar yra vienas kitas užsilikęs. Žinoma, naudojamų CRT kol kas tikrai nemažai. Ir jei tokį turite, reikėtų pagalvoti apie jo keitimą – elektros energijos sunaudosite bent trigubai mažiau.
Taip pat aišku, kad nešiojamasis kompiuteris sunaudoja kur kas mažiau energijos nei stalinis. Šiuo atžvilgiu padėtis irgi gerėja – nešiojamųjų kompiuterių kainos jau nebe trigubai didesnės už stalinių. Praėjusiais metais parduodamų nešiojamųjų kompiuterių kiekis susilygino su stalinių. Jei galvojate įsigyti naują kompiuterį, pasvarstykite būtent apie nešiojamąjį. Jei nešiojamasis kompiuteris netinka, yra staliniai. Jie maži. Tokie sumažinti kompiuteriai ypač populiarūs biuruose, kur pagrindinis kriterijus renkantis įrenginį – o užimama vieta, o ne galia. Dirbdamas pristabdymo rėžimu nešiojamasis kompiuteris sunaudoja juokingai mažą kiekį energijos. Taip pat šiuolaikiniai staliniai kompiuteriai. Paprasta patikrinti, ar jūūsų stalinis kompiuteris pakankamai veiksmingai išnaudoja šį režimą. Įjunkite pristabdymo režimą ir įsiklausykite, ar jo maitinimo bloko ventiliatorius sustojo, ar ne. Jei nesustojo, vadinasi, kompiuteris yra senesnės kartos ir energijos taupymo režimas ne visiškai įdiegtas. Naujesni maitinimo blokai „moka“ persijungti į papildomą režimą. Jei naudojate ekrano užsklandą (angl. screen saver), nustatykite, kad monitorius išsijungtų po keleto neveikimo minučių. Seniau, kai buvo paplitę CRT monitoriai, šis išsijungimas erzindavo, nes monitorius atvėsdavo ir „pažadintas“ ne iš karto parodydavo šviesų vaizdą. LCD monitoriai tokių rūpesčių ne
ekelia: jie įsijungia per tiek laiko, kiek užtrunka išjungti apsaugos programą. Nors ir nedaug sutaupysite energijos, tačiau pagalvokite, kiek jos galėtų būti sutaupyta, jei visi taip elgtųsi. Daug kur biuruose, ypač su informacinėmis technologijomis susijusiose įmonėse, yra įsigalėjęs blogas įprotis palikti kompiuterius įjungtus. Taip esą sutaupomos kelios minutės, kurios sugaištamos kompiuteriui išjungti. Nors faktiškai energijos sąnaudos per tas kelias minutes tikrai neatsiperka. Žinoma, nelengva įsijungus kompiuterį kiekvieną dieną iš naujo paleisti visas reikiamas programas. Tačiau jau nebe pirmi metai ir Windows, ir Linux operacinėse sistemose yra išjungti įrašius (angl. hibernate) funkcija. Ši funkcija visą sisteminės atminties turinį išsaugo į standųjį diską, o kompiuterį įjungus vėl jį atstato. Net nesijaučia, kad kompiuteris buvo išjungtas. Taip jis ir įkraunamas daug greičiau. Žinoma, dar ir šiais laikais pasitaiko kompiuterių su išjungti įrašius funkcijos vykdymo nesklandumais – ji kartais nepalaikoma, o kartais kompiuteris negali iš jos atsistatyti. Šiuo atveju galima jį bent jau perjungti į pristabdymo režimą. Nustačius pristabdymo režimą, kompiuterio diskas nesisuka, procesai sustabdomi, dauguma vidinių komponentų išjungiama. Energijos sutaupoma tikrai nemažai. Su energijos taupymu susijusi ir virtualizacijos technologija. Ši technologija yra sena kaip ir patys kompiuteriai. Pačioje kompiuterių eros pradžioje jie buvo didžiuliai ir užėmė daug vietos. Tačiau vienu įrenginiu galėjo naudotis daug vartotojų tuo pa
ačiu metu. Tuomet kompiuteris turėjo daug terminalų.
MEDŽIAGOS

Kompiuterių gamybai yra naudojama nemažai įvairių toksinių medžiagų. Patys kompiuteriai sensta labai greitai ir jų atnaujinimas yra kasdienybė. Jei nusipirkote televizorių, jis gali jums tarnauti dešimt, penkiolika ar netgi daugiau metų. O jei įsigijote kompiuterį, penkeri metai – beveik maksimumas. Tarkime, penkerių ar netgi septynerių metų kompiuteris dar pajėgus dirbti su Windows XP operacine sistema, tačiau su Windows Vista jis „šliauš“.
Bet kokiu atveju rinkdamiesi naują kompiuterį galite pasidomėti EPEAT reitingais. EPEAT yra sistema, kuri padeda išsirinkti stalinius ir nešiojamuosius kompiuterius bei monitorius pagal jų įtaką aplinkai. Ši sistema pagrįsta Europos RoHS (Restriction of Hazardous Substances) standartu.
RoHS atitinkantys produktai yra gaminami specialiai vengiant naudoti tam tikras toksines medžiagas. Į šių medžiagų sąrašą patenka švinas, gyvsidabris, kadmis ir dar keletas kitų. Kompanijos, kurios gamina RoHS atitinkančius produktus, privalo paruošti bent 65 proc. pernaudojamų ir perdirbamų komponentų, parengti produktų gyvavimo ciklo pabaigos planus ir sumažinti ar net panaikinti toksinių medžiagų kiekį pakuotėse.
EPEAT reitingai yra trijų lygių – „Bronzinis“, „Sidabrinis“ ir „Auksinis“. Reitingai skiriami pagal 51 aplinkos kriterijaus atitikimą. 23 iš jų yra privalomi, o 28 – galimi. Jei gaminys atitinka tik privalomus kriterijus, jam suteikiamas „Bronzinis“ reitingas. Jei atitinka dar bent 14 galimų kriterijų, jam skiriamas „Sidabrinis“ reitingas. Na, o norint įgyti „Auksinį“ reitingą, gaminys turi at

titikti bent 21 galimą kriterijų.
Įdomu tai, kad daugiausiai kompiuterių EPEAT sąrašuose atitinka “Sidabrinių“ reitingų reikalavimus. Tai rodo, kad EPEAT prognozės gali išsipildyti. Tikimasi, kad per artimiausius penkerius metus vartotojams įsigijus EPEAT sertifikuotus kompiuterius bus sumažinta pavojingų chemikalų bent dviem milijonais kilogramų, nepavojingų atliekų turėtų sumažėti vienu milijonu kilogramų, o energijos turėtų būti sutaupyta 200 000 MW – pakankamai aprūpinti du milijonus namų.

IŠMETANT ELEKTRONINES ATLIEKAS VERTA PAGALVOTI:
Prieš išmetant kompiuterį ar jo įrangą, galima bandyti jį pataisyti ar perdėti įrangą į kitą kompiuterį ar pakartotinai panaudoti kai kurias kompiuterių sudėtines dalis.
Kitas kelias – perdirbimas. Kompiuteris yra sudarytas iš daugelio medžiagų: plastmasės, stiklo, plieno, aukso, švino ir kitokių medžiagų. Visas šias medžiagas galima perdirbti ir dar kartą panaudoti. Išmetus kompiuterį mes užteršime aplinką įvairiais toksinais.
• Stambūs namų apyvokos prietaisai (šaldytuvai, skalbimo mašinos, indaplovės, elektrinės viryklės, mikrobangų krosnelės, elektriniai radiatoriai, kt);
• Smulkūs namų apyvokos prietaisai (dulkių siurbliai, siuvimo, mezgimo prietaisa, lygintuvai, skrudintuvai, kavamalės, kt)
• IT ir telekomunikacinė įranga (kompiuteriai, kopijavimo įranga, spausdintuvai, telefonai, kt.)
• Vartojimo įranga (radijo aparatai, televizoriai, vaizdo kameros, vaizdo ir garso grotuvai, muzikos instrumentai, fotoaparatai, kt.)
• Apšvietimo įranga
• Elektriniai ir elektroniniai įrankiai (grąžtai, pjūklai, vejos pjovimo ir kitų sodo darbų įrankiai, kt.)
• Žaislai, laisvalaikio ir sporto įranga
• Medicininiai prietaisai
• Stebėsenos ir kontrolės prietaisai
• Automatiniai daiktų išdavimo įtaisai.
Nemeskite elektros ar elektroninės įrangos kartu su buitinėmis ar pramoninėmis šiukšlėmis – patekusios su kitomis atliekomis jos išskiria kenksmingas chemines medžiagas.

Tereikia paskambinti:

Praėjo tie laikai, kai reikėjo sukti galvą, kur išmesti atitarnavusį televizorių, skalbimo mašiną, kompiuterį. Dabar tereikia paskambinti, ir atliekų perdirbimo įmonės pačios atvažiuos pasiimti jūsų stambių gabaritų „šiukšles”. Nė neįtardami, kiek daug vertingų žaliavų tūno išmetamuose panašaus pobūdžio daiktuose, atsikratę pastarųjų „teisingu” būdu daliai jų suteikiate antrą gyvenimą ir saugote visų mūsų namus – gamtą.

„ŽALIASIS“ KOMPIUTERIS
Ar gali būti sukurtas toks kompiuteris, kuris būtų draugiškas aplinkai? Žinoma. Svarbiausi kriterijai yra aiškūs: kompiuteris turi naudoti mažai energijos, jo gamyboje neturi būti toksinių elementų ir perdirbimas turi būti paprastas. Projektuojant kompiuterį nuo pat pradžių teisinga linkme galima to pasiekti. Viena iniciatyva visiškai pateisino visus lūkesčius. Tai garsusis OLPC (One Laptop Per Child) vieno nešiojamojo kompiuterio vienam vaikui projektas, kurio tikslas buvo sukurti pigų, apie 100 dolerių kainuojantį nešiojamąjį kompiuterį. Jį kūrė ir gamino ne pelno organizacija neturtingų šalių pradinių mokyklų moksleiviams. Specialiai buvo kuriama ir mokomoji programinė įranga. Pats projektas iš pradžių buvo labai griežtai kritikuojamas dėl jo galimos žalos aplinkai, tačiau OLPC pareiškė, kad visas kompiuteris ir jo priedai bus gaminami atsižvelgiant į RoHS apribojimus. Ir tai pasiteisino – šis nešiojamasis kompiuteris yra vienas iš aštuonių, turinčių „Auksinį“ EPEAT reitingą.
Kompiuteriai, kurie yra iš dalies nekeliantys pavojaus aplinkai, niekuo per daug iš kitų neišsiskiria. Suprantama, kad rinktis iš auksinio EPEAT sąrašo sunkoka – jame pernelyg mažai modelių ir jie ganėtinai egzotiški. Bet peržiūrėjęs sidabrinį EPEAT sąrašą, pagalvojau, kad neturiu argumentų prieš tokio kompiuterio įsigijimą. Į sąrašą įtraukti kompiuteriai turi ne blogesnius duomenis nei eiliniai, jų kainos nėra aukštesnės. Radau ten nemažai ir žinomų modelių. Tad kodėl gi neprisidėjus prie aplinkos išsaugojimo? Gyventi joje juk reikia patiems.
Atliekų tvarkymo problema, palyginus su vandens tvarkymo problemomis, yra naujas reiškinys. Ekologija nėra tik sąvoka. Tai mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. Jau įpratome produktus, natūraliai išaugintus ir perdirbtus nenaudojant cheminių medžiagų, vadinti ekologiškai švariais. Gamtos poveikis per jos produktus žmogui – viena ekologijos pusė. Ekologijai taip pat priskiriamas žmogaus poveikis gamtai. Abi šios pusės yra susijusios tarpusavyje ir daro viena kitai įtaką. Prieš praėjusio amžiaus trečią dešimtmetį, kai prasidėjo techninė revoliucija, kenksmingų atliekų nepalikdavo ne tik žemės ūkio technologijos, bet ir pramonės. Su technine revoliucija dėl gamybos ir vartojimo atliekų, didėjo šiukšlynai, peraugę į sąvartynus, kurie net šimtmečius dūlėdami nevirs žeme, o nuodys žemę, orą, vandenis, nes juose – sintetika, chemikalai bei kitokios kenksmingos medžiagos. Atsirado gražiu saugyklų vardu pavadinti sąvartynai, kurie kels pavojus ir praėjus šimtmečiams (atominių elektrinių kuro radioaktyvios atliekos). Prie Šiaulių nuodingų atliekų irimo produktai prasiveržė pro pylimą, o tokių didelių ir mažų šiukšlynų, nuolat pamažu teršiančių gruntinius vandenis ir orą, Lietuvoje apstu. šiuolaikinės šiukšlės yra ilgaamžės, dūlėja lėtai, o aplinką nuodija nuolat.

PERDIRBIMAS
Kaip jau buvo minėta, kompiuteriai sensta labai greitai. Įsigydamas naują kompiuterį vartotojas paprastai stengiasi parduoti senąjį už gerokai mažesnę kainą. Tačiau aišku viena – kompiuteris negali būti pardavinėjamas amžinai, vieną kartą jis turi baigti savo gyvavimo ciklą. Ir tada iškyla dilema, kur jį padėti.
Palyginti neseniai įmonė „Dell“ ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo priimti perdirbti visus savo gamybos kompiuterius, netgi jei vartotojas neperka naujo. Kitos įmonės tai pradėjo daryti už nedidelį mokestį arba be mokesčio įsigyjant naują kompiuterį.
Kadangi Lietuva jau priklauso Europos Sąjungai, jai galioja ir buitinės technikos perdirbimo bei surinkimo taisyklės. Pagal Europos Sąjungos direktyvas, už elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimą atsakingi gamintojai bei importuotojai. Nuo 2004-ųjų šios direktyvos įtrauktos ir į Lietuvos teisės aktus. Prieš įstojant į Europos Sąjungą, Lietuvoje buvo vos septynios buitinės technikos surinkimo aikštelės. Šiuo metu jų yra jau kur kas daugiau. Yra įmonių, kurios gali surinkti techniką tiesiai iš namų.
Seną kompiuterį galima atiduoti labdarai. Gal ir juokingai skamba, tačiau badaujantiems Afrikos vaikams kompiuterių irgi reikia. Jei įrenginys nėra labai pasenęs, ir Lietuvoje atsiras mokyklų, kurios jį priims. Bet kuriuo atveju geriau kompiuterį kam nors atiduoti, nei numesti nelegaliame pamiškės šiukšlyne.
Mano nuomone, elektronikos atliekų šalinimo problemą Lietuvoje galėtumėme išspręsti taip:

1. Į mokyklas turėtų atvažiuoti elektroninių atliekų tvarkymo specialistas ir mokiniams paaiškinti, kaip reikia elgtis su sugedusiais elektronikos prietaisais, taip pat papasakoti apie elektronikos prietaisų daromą žalą gamtai bei aplinkai. Manau, svarbiausia yra įtikinti mokinius, kad jeigu norime gyventi gražiame pasaulyje, gėrėtis nuostabia gamta, turime su nereikalinga mums elektronika elgtis teisingai ir neteršti gamtos bei saugoti savo sveikatą. Manau, kad mokinys atėjęs namo tikrai susimąstytų, papasakotų tėvams, seneliams, pažįstamiems, kokią žalą mums gali sukelti net paprasčiausias sugedęs telefonas.

2. Per radiją, televiziją, spaudą turime informuoti gyventojus apie elektronikos prietaisų daromą žalą gamtai, mūsų sveikatai, gyvūnams. Paraginti žmones nepalikti nereikalingo, sugedusio daikto likimo valiai, o nors truputį pagalvoti apie save ir aplinkinius.

3. Ko gero, jeigu mieste būtų daugiau plakatų, kuriuose vienoje pusėje pavaizduotas gražus, linksmas pasaulis ir jame gyvenantys sveiki, energingi, žavūs žmonės, kurie teisingai elgiasi su nereikalingais elektronikos prietaisais, o kitoje plakato pusėje negražus, bauginantis pasaulis ir gamta, liūdni, pavargę, išsekę nuo ligų žmonės, tai, mano manymu, toks vaizdas Lietuvos gyventojus priverstų susimąstyti, pasidomėti ir suprasti, kad šiukšles reikia rūšiuoti.
4. Tūrėtų būti daugiau konteinerių, skirtų elektronikos prietaisams, kurie stovėtų ne tik miestuose, bet miesteliuose ir kaimuose.
5. Privalome sugalvoti ir organizuoti akcijas, konkursus, kurie paragintų Lietuvos piliečius pasidomėti elektronikos prietaisų šalinimo būdais.

Taigi pasakykime STOP neteisingam elektroninių atliekų tvarkymui, nes jeigu norime turėti gražią gamtą, būti sveiki, negalime likti abejingi ir privalome rūšiuoti šiukšles. Taip darydami mums visiškai nereikalingus daiktus atiduodame į specialistų rankas. O jau tada elektronikos aparatūra, įvairūs laidai, katalizatoriai yra perdirbami ir grįžta į pramonę, tinkantys naujų prietaisų gamybai.

Elektroninių atliekų perdirbimas yra gamtą, sveikatą bei mūsų pačių saugumą tausojantis dalykas. Būtina žinoti, kad šios dienos pirkiniai yra rytojaus atliekos. Ir ne kažkas kitas turi rūpintis mus supančios aplinkos saugojimu, o tik mes patys.
KOMPIUTERIO RADIACIJA – AR JI PAVOJINGA?
Žinoma taip, vien žodis “radiacija” sukelia nemalonias asociacijas su ligomis ir pavojais. Yra gerai žinoma, kad didelis radiacijos kiekis aplinkoje skatina piktybinius susirgimus, bet pakalbėkime apie kompiuterio radiaciją, kiek ji yra pavojinga ir kaip sumažinti jos poveikį? Ar darbas kompiuteriu sukels piktybines ligas? Atsakymas -NE.
Žmogus beveik visada yra apsuptas elektromagnetinės radiacijos, netgi paprasta šviesos lempa skleidžia elektromagnetines bangas. Tačiau iš kompiuterio sklinda ir žalinga radiacija, kuri labiausia paveikia žmogaus odą, taip pat neigiamai veikiamos ir akys. Moderniausi kompiuteriai, pagaminti geros reputacijos gamintojų neturėtu kelti radiacijos pavojaus, tačiau jei jaučiate, kad jūsų kompiuteris gali kelti problemų susiijusių su radiacija, pavojų galite sumažinti šiais būdais:
1. Kompiuterį laikykite didesnėje patalpoje, kurioje yra gera ventiliacijos sistema.
2. Monitorius turi būti optimaliu atstumu nuo akių, maždaug 50-70cm.
3. Labai naudingi yra specialūs akiniai, su kurias dirbant nedaroma žala akims (žinoma iš pradžių prie jų gali būti sunku priprasti).
4. Kompiuterio procesorius spinduliuoja nemažai radiacijos, todėl kompiuterio dėžę patartina laikyti toliau nuo savęs.
5. Kaktusų laikymas šalia kompiuterio yra tikrai naudingas, bet tinka TIK kaktusai, negalima jų pakeisti kitais augalais, nes bus tik blogiau.
Taigi, nors ir kompiuterio įtaka sveikatai dažniausiai yra žalinga, visada galima surasti būdą kaip žalą mažinti ar visai panaikinti. Dažniausiai žmonės tokioje situacijoje elgiasi neapgalvotai ir skubotai, nes sugedusį elektronikos prietaisą paslepia tamsiame palėpės kampe arba dar blogiau – išmeta atokiame gamtos kampelyje, kur, jų manymu, jis niekam netrukdys ir nedarys jokios žalos, bet taip nėra ir mes turime tai žinoti.
Taip pat problemos neišspręsime, jeigu šiukšles paliksime gamtoje. Tai yra dar baisiau negu palikti jas namuose, nes taip darydami mes negalvojame apie gyvūnus, gamtą. Kenksmingos medžiagos, patekusios į dirvožemį, užteršia gruntinius vandenis, augalus, apnuodija gyvūnus. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų mėgsta pailsėti, pamiršti rūpesčius ir kasdieninį gyvenimą sekmadienio popietę gražiame gamtos kampelyje, bet įsivaizduokime pasaulį, kuriame nėra nė vienos gražios vietelės. Tikriausiai tada gyventi būtų baugu, baisu ir nemalonu.

II. Tiriamoji dalis
Buvo apklausta 50 žmonių, jų amžius nuo 18 iki 50 ar dar daugiau lentelėje matyti, kad aktyviausiai atsakinėjo jauniausia žmonių grupė.

Šiuo laikotarpiu žmonės turi daug kompiuterių, o kuo daugiau kompiuterių tuo daugiau atliekų, tai pasidomėjau, kiek vidutiniškai kiekvienas žmogus turi kompiuterių, iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad dauguma vartotojų turi po vieną kompiuterį, o tik mažoji dalis turi daugiau nei po 3 kompiuterius.

Apklausoje dalyvavę žmonės visi iki vieno sakė, kad niekada perkant naują kompiuterį nebuvo informuoti apie tai, kur reikia išmesti jau nebenaudojamą kompiuterį.

Žmonės yra per mažai informuojami apie, tai kur galėtų išmesti, perparduoti ar atiduoti nebenaudojamą kompiuterį. Daugiau galėtų informuoti vaikus mokykloje, televizijoje daugiau reklamų apie elektros prietaisų šalinimą, perdirbimą. Televizijoje tikrai mažų informacinių laidų apie tai. Dauguma žmonių teigia, kad elektrinius prietaisus palieka tiesiog prie konteinerio.

LITERATŪRA
Žurnalas „Naujoji komunikacija“ (2009)
Prieiga per internetą:
http://www.lzuu.lt/nm/l-projektas/-Aplinkos_tarsa/47.htm
Prieiga per internetą:
http://www.emp.eu/naujienos/27/51/n,5/p,11/
Prieiga per internetą:
http://www.biotronika.lt/straipsniai/atsargiai_kompiuteris.php
Prieiga per internetą:
http://ekologija.1talk.net/siuksli-rsiavimas-f5/jei-ismetame-atliekas-t67.htm
Prieiga per internetą:
http://www.ve.lt/?data=2009-11-19&rub=1234429294&id=1258568959
Prieiga per internetą:
http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/kompiuteriu-lauzynas-dar-tik-kuriamas-956
Prieiga per internetą:
http://lt.lt.allconstructions.com/portal/block/29/article/1629
Prieiga per internetą:
http://gamta.lt/files/AETA_AAMA_modulio_vartotojo_instrukcija_RAAD.pdf

:

IŠVADOS
• Žmones reiktų informuoti, kur ir kaip jie gali „atsikratyti” sena technika. Tikriausiai būtina daugiau informacinės reklamos per televiziją, radiją ar spaudą, kad visuomenė atkreiptų dėmesį ir susimąstytų, kaip, patys nenujausdami, kenkia sau. Pagal ES teisės normas, pirkdamas naują prekę, tu gali pardavėjui atiduoti seną elektros ar elektroninę įrangą, ir ji bus perdirbta. Kai kurios labdaros organizacijos nemokamai surenka senus kompiuterius bei mobiliuosius telefonus, atnaujina juos ir išgabena į besivystančias šalis. Daugelis žmonių net nežino apie tokias teisės normas ar labdaras.
• Šiuo metu padėtis yra tikrai rimta ir net gi reklamos bei įvairios akcijos gali nepadėti norint atkreiti daugelio žmonių dėmesį, todėl reikia imtis griežtesnių priemonių. Galbūt piniginės nuobaudos žmonėms, kurie nemoka pasirūpinti savo atliekomis, padės susimąstyti, kaip netvarkingai išmestos ar paliktos atliekos gali pakenkti mums, aplinkai, ekosistemai. Prie Lietuvos ežerų, didžiųjų miškų, gamtos paminklų, stovyklaviečių kabo perspėjamieji ženklai, reikalaujantys nešiukšlinti ir perspėjantys apie neatsargaus elgesio pavojų. Jau nekartą pastebėjome, kad jie daug naudos neduoda, kadangi žmonės į perspėjimus nelabai kreipia dėmesį, juk kam atliekas išsivežti, jeigu vietoje galima palikti, toks žmogaus mąstymas – grėsmė ekosistemai.
• Visų pirma, turi padaugėti perdirbimo centrų ir panašių įstaigų kurios surinktų elektronines atliekas, o tada jau reklamos ir akcijų principu perspėti žmones kad tai yra būtina aplinkos apsauga šiandienai ir rytojui. Jei visuomenę informuotume ir pateiktume statistikas, gal tai priverstų susimąstyti ir padaryti išvadas. Galiausiai, jeigu gyventojai nesupranta, kokį pavojų jie sukelia aplinkai, reikia imtis, jau minėtų, nuobaudų, kurios „privers” suvokti.
• Aišku tik viena — kol žmogus pats nesupras, ką daro blogai, niekas nepasikeis. Nebūkime abejingi, reikia spręsti šią problemą!

Leave a Comment