Galapagų salos

Untitled

Tarptautinė teisės ir verslo aukštoji mokykla

VADYBOS FAKULTETAS

referatas

Galapagų salos

Darbą atliko: Turizmo ir viešbučių administravimo specialybės

Nuolatinių studijų, pagal individualaus mokymo programą, skyriaus

II kurso studentas

Sigitas Grigas

Vilnius

Turinys

Įvadas

Galapagųsalos (isp. Islas Galápagos – vėžlių salos, Archipiélago de Colón – Kolumbo salynas (oficialus dabartinis ispaniškas salų pavadinimas)) – grupelė tos pačios kilmės Ramiojo vandenyno salų, priklausančių Ekvadorui (sudaro Galapagų provinciją).

Salos nutolusios nuo Pietų Amerikos apie 1000 kilometrų. Galapagus sudaro 16 didesnių ir daug miniatiūrinių salelių. Bendras jų plotas – 60 000 km², iš jų sausuma – 8 000 km². Susidarė prieš 5 milijonus metų. Tai seniausios vulkaninės kilmės salos, kuriose yra veikiančių ugnikalnių (aukščiausias – 1707 metrų aukščio). Tai vienas iš karštųjų taškų.

Šios salos taipogi įžžymios tuo, kad Darvino evoliucijos teorijos mokslinis tyrimų pagrindas buvo atliekas šiose salose dėl įpatingai įdomių ir unikalių jose gyvenančių gyvūnų ir augalų rūšių. Todėl pasirinkau aprašyti ir papasakoti apie šias salas ir jose vykstančius gamtosaugos ir aplinkosaugos projektus, bei atkreipti dėmesį į jų unikalumą.

Istorija

Salos atrastos 1535 metais vienam ispanų karaliaus laivui, plaukusiam iš Panamos į Peru, atsitiktinai nukrypus nuo kurso, bet pavadinimas joms nesuteiktas. Kiek vėliau kapitonas Diegas de Rivandeira pavadino jas Užburtosiomis (Las Escantados) – stipri srovė taip suko jo laivą, kad šiuos sūkūrius D. dee Rivandeira palaikė užburtomis jėgomis. 1574 metais flamandų kartografas A. Ortelijus salas pavadino Islas Galapagos – vėžlių salomis. Žodis Galapagos – tai senoviškas ispaniškas vėžlio pavadinimas, mat ispanaiatsidūrę saloje sutiko milžiniškus vėžlius ir juos aprašė.

V. Rodžersas 1709 metais į Galapagų salas atgabeno Aleksandrą Selkirką, paėmęs jį iš Chuano Fernandeso salos, kur už gi

inčą su kapitonu jis buvo išlaipintas ir praleido čia ketverius metus. Selkirko pavyzdžiu Danielis Defo parašė „Robinzoną Kruzą“. 1800 metais salose apsigyveno pirmasis atsikėlėlis – airis Patrikas Votkinsas, žinomas Oberluso vardu. Pabėgęs iš anglų laivo jis įsikūrė netoli „Pašto įlankos“ (Floreana), augino daržoves. 1832 m. generolas Č. Viljamilis čia įkūrė pirmąją plantaciją, kurioje dirbo 80 karių.

Ieškodamas senų indėnų kultūrų pėdsakų čia lankėsi Turas Hejerdalas. Pasak padavimų, inkų karalius Tupakas Jupankis, plaukiojęs Ramiuoju vandenynu, rado salų karalystę. Viena jų žaižaravusi ugnimi – matyt, veržėsi ugnikalnis.T. Hejerdalas rado indėniškų asočių ir molinių indų šukių. Tai rodo, kad čia būta indėnų, dar iki pasirodant ispanams. Tačiau ir piratai, siaubę P. Amerikos pakrantes, patikusius indus galėjo nusivežti į salas ir puotaudami sudaužyti.

Nuo XVIII amžiaus į salas traukė viso pasaulio gamtininkai, keliautojai, nuotykių ieškotojai, banginių medžiotojai. Įspūdinga kolonistų banga, sukelta V. Bibso knygos „Galapagai – pasaulio kraštas“, užtvindė saalas XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Vietoje žadėto rojaus pamatę pragarą, daugelis kolonistų patraukė atgal. Kiti, maišydamiesi su vietiniais gyventojais, sudarė šiuolaikinių gyventojų pagrindą.

Tik keturiose iš visų salų gyvena žmonės (apie 12 000 gyventojų). Tai – Santa Kruso sala, Isabela, Santa Marija (Floreana) ir San Kristobalis. Didžiausioji sala – Isabela. Antroje pagal plotą – Santa Kruse – įsikūrusi Čarlzo Darvino mokslinė stotis, įsteigta 1964 m. Baltros saloje yra Ekvadoro karinė bazė, išlikusi po Antrojo pasaulinio karo, kuomet ji priklausė amerikiečiams.

Galapagų, augalijos ir givunijos apsauga

Salų gyvūniją sudaro 400 žuvų rūšių (iš jų penktadalis endeminės – nerandamos niekur kitur pasaulyje), 22 roplių, 6 žinduolių, 58 vietinės paukščių(iš jų 28 – endeminės) rū

ūšys. Nors Galapagai prie pat pusiaujo, čia yra ruonių ir pingvinų. Yra labai retų vėžlių rūšių. Sausringose vietose jų šarvai išgaubti, derlingose – plokšti. Manoma, kad kai kurie jų į salas atkeliavo iš P. Amerikos ant plaustų, susidariusiųiš sielių.

Pirmieji salų gyventojai – audrų nublokšti paukščiai: fregata, flamingas ir kt. Šie čia ir pasiliko, nes nebuvo jokių priešų ir konkurentų, buvo daug maisto ir saugių prieglobsčių. Galapagų salose gyvena 13 kikilių rūšių, kurių protėviai buvo tie patys. Jie dar vadinami „Darvino kikiliais“, nes tyrinėdamas šių salų paukščius jis sukūrė savo evoliucijos teoriją. Visos šios rūšys skiriasi tik snapo forma. Čia gyvena Galapagų kormoranas – vienintelė neskraidanti kormoranų rūšis.

Net 40 % augalų rūšių yra endeminės. Čia auga ir Mikronijos krūmai, nerandami niekur kitur, tik Galapaguose. Pietinėse salose gausu kaktusų.

Kalnai daugelį mėnesių skendi rūke. Kopiant į juos pamažu keičiasi augalija: iš pradžių žali augalai, aukštėliau – amžinai žaliuojantys miškai,aukštikalnėse – alpinės pievos, paparčiai.

1923 m. V. Bibsas P. Seimuro saloje rado neliestą dykvietę, kur gyveno kitur jau išnykusios sausumos iguanos – konolofai. O 1954 m. čia lankęsis I. Eibl-Eibelsfeltas pamatė jau daug apleistų pastatų, kelių, takelių. Visoje saloje rado tik vieno konolofo išdžiūvusius griaučius su peršauta kaukole. Ten pat buvo ir jūrų liūtų lavonai peršautom kaukolėm ir nenudirtais kailiais. Tai buvo beprasmiško naikinimo iš malonumo ar nuobodulio pavyzdžiai. Antrojo pas. karo metais taip darbavosi amerikiečių kariškiai.

Atvykus žmonėms, šių atvežti gyvūnai ėmė kelti grėsmę vietinėms rūšims. Naminiai gyvuliai, yp

pač ožkos, taip pat iš laivų pabėgusios žiurkės įsikūrė salose, todėl sumažėjo maisto vietiniams gyventojams, naujieji gyvūnai atsivežė ir ligų. Daugelis salų gyventojų neturėjo natūralių priešų, todėl buvo patiklūs ir nemokėjo apsiginti. Atvežti augalai taip pat gerokai užgožė vietines rūšis. 1959 m. visos Galapagų salos, išskyrus kolonizuotas teritorijas, paskelbtos pirmuoju Ekvadoro nacionaliniu parku, o 1978 m. jis įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Galapagų nacionalinis parkas apima net 9/10 salų teritorijos.

Nuo 2007 metų Galapagų salose buvo sumažintas turistų skaičius dėl jose savaime esančios skurdokos gamtos, kurios priežastys yra šaltosios srovės ir aktyvi ugnikalnių veikla.

Visiems netikėtą sprendimą 2010 liepos 30 dieną priėmė Unesco organizacija, išbraukusi Galapagų salas iš saugomų kultūros ir gamtos paminklų sąrašo. Vis dėlto taisyklės,taikomos turistams, nesikeičia – negalima nieko liesti, negalima šerti gyvūnų, vaikščioti vienam.

Šis sprendimas gali pasirodyti keistas, tačiau viskas atsitiko netikėtai, kai Galapgų salas nusiaubė 1,7 metro cunamio banga. Buvo suniokota didelė dalis salų ir joje esančių pastatų. Vienas iš tokių – Darvino mokslinis tyrimų centras, kurį ir šiuo metu gali paremti bent kuris norinitis ir galintis pasaulio žmogus. Mano manymu šis sprendimas yra laikinas, nes UNESCO reikalavimams neatitinkanti Galapagų salų būklė yra laikina, iki tol, kol viskas bus sutvarkyta ir suremontuota.

Galapagų salos, priklausančios Ekvadorui, traukia daugybe turistų, trokštančių pamatyti ir pasigėrėti didžiule salų faunos ir floros įvairove. Griežtos, turistų elgesį reglamentuojančios taisyklės lieka nepakitusios, – tai daroma si

iekiant išsaugoti unikalius archipelago gamtos ir kultūrospaminklus. Be to, Unesco ir Galapagų salų nacionalinis parkas sumažino turistų, įleidžiamų į salas, skaičių. Tik daliai viešbučiams priklausančių laivų skirtos valstybinės licencijos, suteikiančios teisę plaukioti salų teritorijoje. Galapagų salose gali leistis tik ribotas skaičius lėktuvų, tad natūralu, kad atvykstančiųjų srautai mažėja.

Būtent dėl šios priežasties Galapagų salos laikomos vienomis išskirtiniausių pasaulyje. Atvykstančiųjų į salas bagažas yra griežtai kontroliuojamas – į salas negalime įvežti gyvūnų, augalų, maisto produktų ir sėklų.

Didžioji dalis turistų į salas atvyksta kruiziniais ekskursijų laivais, turinčiais teisę įplaukti į salas. Dienomis lankomasi salose, tačiau perpiet arba nakties metu laivais grįžtama į šalia esančias salas. Ekskursijas veda tik patyrę ir sertifikuoti gamtos gidai.

Patogiausias būdas turistams iš Europos pakliūti į Galapagų salas – skrydis lėktuvu. Skrydis iki Ekvadoro trunka maždaug 14 valandų, o iki salų likusius 1000 kilometrų galima įveikti arba vietinėmis oro linijomis arba laivu.

Apibendrinimas

Nors Galapagai ir yra saugomi, tačiau iš gautos informacijos internete galima buvo suprasti, kad šis unikalus gamotos kampelis lyderiauja TOP 10 – ke su kitomis labiausiai/prasčiausiai tvarkomomis buitinių atliekų srityje pasaulio vietomis. Galapagai yra viena iš turistų labiausiai geidžiamių ir mėgstamiausių Žemės vietų, su savo unikalia gamta ir neįtikėtinais gyvūnais, gausiu povandeniniu pasauliu. Bet matomai, kad cunamio pasekmės buvo tokios skaudžios, kad Ekvadoro valstybės pareigūnai nesugebėjo laikususidoroti su iškilusiomis gamtos stichijos padarytomis problemomis ir taip pat, iš man matytų nuotraukų, su atliekų pašalinimų iš salų problemomis.

Viskas pasikeitė gan dramatiškai per pastaruosius metus ir norėčiau tikėti, kad šios problemos yra laikinos ir viso pasaulio žmonių dėka, Ekvadoro vyriausybė susitvarkys ir ras tinkamus sprendimus panašioms problemoms gvildenti iškilus joms ateityje. Taip pat džiugu ir tai, kad UNESCO paveldo sąraše išnykus Galapagų salynui, buvo nepakeistos, o dar labiau sugriežtintos turistų galimybės, srautai. Kelios sąlos tapo visiškai nelankytinos (draustinos) iki tol, kol nebus užtikrintas saugumas vietiniai fluorai ir faunai. Tad nors ir kaip turistai veržtųsi į salas, jos šiuo metu yra nepasiekiamos ir dar labiau geidžiamesnės!

Nuotraukos

0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic
0x01 graphic

Literatūrossąrašas

http://whc.unesco.org/en/news/636

http://whc.unesco.org/en/news/725

http://en.wikipedia.org/wiki/Gal%C3%A1pagos_Islands

http://lt.thecircumference.org/galapagos

http://www.twip.org/photos-of-the-world-south-america-ecuador-galapagos-islands-lt-6903-1.html

http://www.google.lt/search?q=galapagos+islands&hl=en&newwindow=1&safe=off&biw=1280&bih=899&prmd=imvns&tbm=isch&tbo=u&source=univ&sa=X&ei=jIOIToyDEYj5sgaVwtXgAQ&sqi=2&ved=0CHQQsAQ

Lapas | 9

Leave a Comment