Miško reikšmė

Turinys
Įvadas 3
Miško reikšmė 3
Antropogeninis poveikis augalijai 6
Svarbiausios šiuolaikinės miškų biologinės įvairovės apsaugos nuostatai 11
Trikdžių įtaka bioįvairovei 12
Bioįvairovės apsaugą reglamentuojantys įstatymai 13
Lietuvoje saugomos teritorijos ir objektai 14
Bioįvairovės gelbėjimo priemonės 16
Gamtotvarka – vienas bioįvairovės gausinimo įrankių 18
Abiotiniai veiksniai 20
Biotiniai veiksniai 24
Abiotinių ir biotinių sąlygų įtaka bioįvairovės didumui 25
Biomai 27
Literatūra 31Įvadas
Miškas – tai daugiakomponentinė integruota sistema, susidedanti iš medžių, krūmų, žolių, samanų, susietų su dirvožemiu, vandenimis, atmosfera, gyvūnais ir mikroorganizmais, ir tik su jai būdinga medžiagų ir energijos apykaita. Miškas – tai ekosistema arba biogeocenozė. Ekosistemos terminą įvedė A. Tenslis. Kai kurie mokslininkai ekosistemos ir biogeocenozės sąvokas laiko skirtingomis. Biogeocenozė &#

#
#8211; tai sausumos paviršiaus dalis, kurioje gyvenantys augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai kartu su negyvąja aplinka sudaro vieningą kompleksą, kuriame vyksta medžiagų ir energijos apytaka, o pati biogeocenozė nuolat kinta ir vystosi.Miško reikšmė
Pirmykščiam žmogui miškas buvo pagrindinis maisto šaltinis. Čia jis medžiojo ir rinko miško gėrybes. Vėliau miškai buvo kertami ir paverčiami arimais, pievomis ir ganyklomis. Išaugo medienos, kaip pagrindinio energijos šaltinio, poreikis. Dėl to medienos ištekliai sparčiai besivystančiose šalyse greitai mažėjo, ir kai kuriose šalyse miškai buvo labai nualinti.. Šiuo metu, ka
a
ai medienos, kaip kuro, vaidmuo smarkiai sumažėjo, ypač padidėjo popiermalkių ir padarinės medienos poreikis statybose. Besiplečiant miestams, didėjant biosferos teršimui, vis svarbesnės tampa miškų apsauginės, sanitarines-higieninės ir rekreacinės funkcijos. Miškai apvalo orą nuo gyviems organizmams kenksmingų medžiagų, reguliuoja vandens nuotėkį be
e
ei sniego tirpsmą, stabdo vėjo bei dirvos eroziją, išlygina temperatūros svyravimus, skleidžia fitoncidus bei naikina kenksmingus mikroorganizmus ir kt.

Miškai naikinami besivystančiose šalyse, o išsivysčiusiose šalyse miškai pažeidžiami nepalankių sąlygų. Miškai kertami malkoms ir neatsodinami, be to, planingai deginami, atlaisvinant vietą pasėliams ir gyvenvietėms. Atogrąžų miškų nykimo priežastys yra šios:1.greitai daugėjo gyventojų ir dėl to plėtėsi žemės ūkio ir gyvenviečių reikmėms naudojami plotai;2.buvo didinami ganyklų plotai pernelyg didelėms gyvulių bandoms;3.kurui naudojamos malkos;4.į išsivysčiusias šalis eksportuojama atogrąžų mediena. Nerimą kelia ir miškų nykimas išsivysčiusiose šalyse. Miškų nykimą išsivysčiusiose šalyse lemia šios priežastys:tiesioginis ar ne tiesioginis ore esančių kenksmingų medžiagų poveikis medžiams:pakenkti ir dėl to nusilpę medžiai mažiau atsparūs ligoms bei kenkėjams:pakenktus medžius labiau veikia ekstremalūs šalčio ar užsitęsusių sausrų laikotarpiai bei vietinės au

u
ugimo sąlygos, dėl ko medžiai galutinai sunyksta.

Miške tarp gyvų organizmų (augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų) ir išorinės aplinkos trūksta nepertraukiama medžiagų ir energijos apytaka. Augalai, panaudodami saulės energiją, mineralines maisto medžiagas bei CO; sukuria organines medžiagas. Medžiagų ir energijos apykaitą veikia aplinkos veiksniai, kurie vadinami ekologiniais veiksniais. Jie galį būti tiesioginiai ar netiesioginiai, pirminiai bei antriniai. Skiriamos 4 ekologinių veiksnių grupės: klimatiniai: šviesa, šiluma, drėgmė, atmosfera, vėjas ir kt.; edafmiai: dirvožemio derlingumas, drėgmė, granuliometrinė sudėtis, fizinės bei cheminės savybės, reljefas, jo nuolydis, ek

k
kspozicija;biotiniai: sąveika tarp augalų, gyvūnų, mikroorganizmų poveikis; antropogeniniai: kirtimai, gaisrai, melioracija oro ir vandens teršalai, ištrypimas. šienavimas, ganymas ir kt.Klimatiniai ir edafmiai veiksniai yra abiotiniai, t.y. negyvosios gamtos elementai tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys organizmus. Biotiniai veiksniai – tai sąveika tarp aplinkoje esančių gyvųjų organizmų.

Miškui yra būdingos šios savybės: medžių tarpusavio ir kitų komponentų – krūmu, žolių bei samanų sąveika; atskirų miško komponentų ir visos biocenozės abipusis ryšys su supančia aplinka; nepertraukiamas natūralus miško formavimasis, savireguliacija išlaikant stabilumą. miško gebėjimas atsikurti miškų zonoje.

Skiriamos tam tikros miško formavimosi stadijos. Išskiriami šie vienaamžių medynų amžiaus periodai: jaunuolynai, pusamžiai medynai, bręstantys, brandūs ir perbrendę. Jaunuolynams būdingos dvi skirtingos fazės – susidarymo, kai medžių skaičius didėja ir sparčiai užimama erdvė ir formavimosi, kai medžių skaičius pradeda mažėti, o erdvė visiškai užimta. Pusamžiams medynams būdingas augimo kulminacijos lūžis ir derėjimo pradžia. Bręstantiems medynams būdingas aukščio prieaugio sulėtėjimas ir gausus derėjimas. Brandžių medynų aukščio prieaugis mažas, o skersmens sulėtėjęs. Jie gausiai dera, natūraliai atželia ir yra vertingiausi ūkiniu požiūriu. Perbrendę medynai beveik nustoja augti, atsiranda daugiau džiūstančių medžių.

Svarbiausias miško ekosistemos komponentas yra fitocenozė, Fitocenozė – tai tam tikros augavietės augalų rūšių visuma., su jai būdinga sandara. Miško fitocenozei yra būdinga tai, kad fitocenozės formuoja sumedėję augalai – medžiai. Miško fitocenozės pagrindiniai komponentai yra medynas, pomiškis ir trakas, gyvoji dirvožemio danga ir paklotė.

Augalų tarpusavio sąveika, kuri gali būti labai įvairi, yra vienas iš esminių fitocenozės požymių. Pagal poveikio pobūdį skiriamos tiesioginė (kontaktinė), netiesioginė ir transbiotinė sąveikos. Kontaktinė (mechaninė) sąveika neturi didesnės reikšmės. Fiziologinė sąveika labiau paplitusi ir pasireiškia simbiozės, parazitizmo formomis. Didžiausią reikšmę turi netiesioginė sąveika. Tai drėgmės režimo, dirvos derlingumo, reakcijos, apšvietimo, oro drėgnumo pasikeitimai fitocenozėje dėl augalų poveikio. Transbiotinė sąveika dar nėra gerai ištirta. Medžių tarpusavio sąveikos formas: genealoginę, fiziologinę, biotrofine, biofizinę, mechaninę bei alelopatinę.Genealoginė sąveika vyksta medžių apsidulkinimo metu, Fiziologinė sąveika atsiranda suaugant medžiams, jų šaknims ar antžeminiai daliai ir susidarant bendrai vandens ir asimiliatų apytakai. Biotrofinė sąveika vyksta per maisto medžiagų apykaitos ciklą. Biofizinė sąveika pasireiškia šviesos, temperatūros, drėgmės pokyčiais dėl augalų poveikio. Mechaninė sąveika prasideda, susipinant medžių šaknims ir šakoms, kurios tarpusavyje stelbiamos ar vėjui siūbuojant čaižomos. Alclopatinė, arba biocheminė sąveika pasireiškia medžių fitoncidų ar kitų išskyrų tarpusavio apykaita.

Miške tos pačios rūšies medžiai nėra vienodi. Jie skiriasi stiebų ir lajų matmenimis, lajų tankumu, spyglių ar lapų kiekiu ir spalva. Toks medžių augimo ir vystymosi įvairavimas vadinamas medžių diferenciacija. Medžių diferenciacija vyksta grynuose ir mišriuose, vienaamžiuose ir įvairiaamžiuose medynuose. Medžių diferenciacijos priežastys: individualios medžio paveldimos savybės, nevienodas atsparumas aplinkos veiksniams (genetinės) bei aplinkos sąlygų įvairavimas, konkurencija dėl šviesos, maisto medžiagų, drėgmės. Kintant medžių parametrams, keičiasi ir jų padėtis medyne, vyravimas arde. Vieni medžiai stambėja, aukštėja, kiti sunyksta ir išdžiūsta. Procesas vadinamas savaiminiu išsiretinimu arba medžių eliminacija. Natūralus miško išretėjimo intensyvumas priklauso nuo medžių rūšies ir aplinkos sąlygų.

Augalai sukuria biomasę. Dalis šios biomasės apmirštančių šaknų ir nuokritų pavidalu grįžta į dirvožemį, todėl dirvožemio paviršiniame sluoksnyje kaupiasi azotas ir kiti peleniniai augalų mitybos elementai, kurie nulemia tolesnį dirvožemio profilio vystymąsi ir dirvožemio derlingumą. Be to augalai sąlygoja vienų mineralų skaidymąsi ir kitų sintezę, formuoja dirvožemio struktūrą.
Miške ant žemės nuolat krinta įvairios organinės atliekos – spygliai, lapai, šakutės, žievė, sėklos, kankorėžiai ir kt. Visa tai vadinama nuokritomis ar pakritomis. Nuokritų kiekis miške priklauso nuo medyno rūšinės sudėties, amžiaus, skalsumo, boniteto, pomiškio ir trako gausumo, meteorologinių sąlygų, ligų ir kenkėjų Daugiau nuokritų būna lapuočiu medynuose, mažiau eglynuose ir mažiausiai pušynuose. Ūksminės medžių rūšys duoda daugiau pakritų negu šviesinęs Lapuočiu priemaiša spygliuočių medynuose gerina dirvožemį.

Miško pakritos, patekusios ant dirvožemio paviršiaus kartu su puskrūmių, krūmokšnių, žolių, samanų ir kerpių suirusiomis liekanomis suformuoja paklotės sluoksnį. Paklotės storis priklauso nuo pakritų kiekio, drėgnumo, apšvietimo, cheminės organinių liekanų sudėties, temperatūros režimo. Didėjant dirvožemio drėgnumui, paklotės masė taip pat didėja. Kuo derlingesnis .dirvožemis, tuo plonesnis paklotės sluoksnis.Paklotė yra didžiulis maisto elementų rezervas Stora miško paklotė trukdo miškui atželti. Paklotės būna trijų tipų: šiurkščiosios, tarpinio tipo ir švelniosios. Šiurkščiojoje paklotėje paprastai būna labai nedaug maisto medžiagų, jos rūgščios, sunkiai mineralizuojasi, jas sudaro daugiausiai spygliai, o švelniosios paklotės reakcija silpnai rūgšti arba neutrali, daug azoto ir maisto medži.agų, paklotė greitai skaidosi, sudaro daugiausiai lapai. Tarpinio tipo paklotė užima tarpinę padėtį.

Tarp šaknų ir dirvožemio vyksta medžiagų apykaita. Šaknys išskiria medžiagas, kurios reaguoja su mineraline dirvožemio dalimi. Galinga medžių šaknų sistema dažnai iš gilių dirvožemio sluoksnių iškelia į paviršių tokius maisto elementus, kurių ten nebuvo ar buvo labai mažai. Pagrindinė šaknų masė koncentruojasi viršutiniame dirvožemio sluoksnyje. Sunkios granuliometrinės sudėties ir užmirkusiuose dirvožemiuose augančių medžių šaknų sistema būna seklesnė.

Medžiagas, susikaupusias augaluose, įsisavina gyvūnai. Žuvusių augalų ir gyvūnų kūnus suskaido mikroorganizmai, dalis medžiagų lieka juose, o kita dalis patenka į dirvožemį. Biologinė apytaka vyksta tarp dirvožemio, augalijos, gyvūnijos ir mikroorganizmų.
Apytaka tarp medyno ir dirvožemio vyksta pastoviai. Vegetacijos metu būna intensyvi, o žiemą gerokai sulėtėja. Kuo sudėtingesni medynai ir gilesnė šaknų sistema, tuo apytaka yra įvairesnė ir intensyvesnė. Maisto elementų apytaka susijusi su daugelio medžių ir krūmų savybėmis, žoline danga ir fauna.

Kertant mišką kartu su mediena išnešamos ir maisto medžiagos.

Miško dirvožemio struktūrą labai keičia įvairios ūkinės priemonės – kirtimai, sausinimas. Labiausiai dirvožemį keičia ištisinis dirvos suarimas ,plyni kirtimai. Po plynų kirtimų dirvožemiuose prasideda paviršinis užpelkėjimas, vietomis pakyla gruntinis vanduo. Ypač dideli pakitimai vyksta nusausinus miško dirvožemius. Nusausinus dirvožemis daugiau gauna deguonies, intensyviau vyksta kvėpavimas, susidaro palankesnės sąlygos mikroorganizmams gyventi, medžių šaknims prasiskverbti į gilesnius dirvožemio sluoksnius Nusausintuose dirvožemiuose geriau auga daugelis medžių rūšių, formuojasi našesni medynai. Tačiau skurdėja miškų biologinė įvairovės, prarandamos pelkės.

Miško želdiniai apsaugo dirvožemį nuo defliacijos, erozijos. Jie sulaiko paviršinio nuotėkio vandenį, ištirpusias chemines medžiagas, gerina drėgmės režimą, teikia prieglobstį faunai, suformuoja palankesnes mikroklimatines sąlygas.

Gyvūnų gausumas ir tankumas priklauso nuo dirvožemio derlingumo, augavietės tipo, augalijos rūšinės sudėties, teritorijos miškingumo, miškų masyvu bei pavienių miško sklypų ploto. Šie veiksniai lemia miškų gamtinį talpumą gyvūnams Pagal gyvenamosios aplinkos sąlygų palankumą gyvūnams miškai skirstomi į grynus pušynus, pušynus su eglėmis, mišrius eglių-lapuočių ir lapuočių su eglių priemaiša.Svarbiausi gyvenamosios aplinkos veiksniai, lemiantys gyvūnų tankumą yra teritorijos pašarinis talpumas ir tinkamos sąlygos apsisaugoti. Kuo derlingesni dirvožemiai, tuo įvairesnė ir gausesnė augalija, tuo didesnis gyvūnų tankumas. Mažiausias kanopinių žvėrių skaičius būna grynuose pušynuose, o didžiausias lapuočių su eglėmis miškuose. Kuo įvairesnis teritorijos mozaikiškumas, tuo gyvūnų tankumas didesnis.Antropogeninis poveikis augalijai
Rūgštieji lietūs ir jų sąlygoti aplinkos rūgštėjimo procesai yra viena svarbiausių šiuolaikinių ekologinių problemų. Pagrindinės teršiančios medžiagos, iš kurių formuojasi rūgštieji lietūs, yra sieros ir azoto oksidai; pagrindinė jų dalis patenka į aplinką deginant organinį kurą. Sieros ir azoto oksidų egzistavimo ore laikas palyginti trumpas – vidutiniškai viena para. Per šį laiką jie per įvairias tarpines reakcijas susioksiduoja iki sulfatų arba nitratų, kurių egzistavimo ore trukmė 3–4 kartus ilgesnė, arba iškrinta sausų iškritų pavidalu. Sulfatai ir nitratai aerozolių pavidalu su užteršto oro masėmis gali nukeliauti šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Dalis atmosferoje susidariusių sieros ir azoto rūgščių neutralizuojamos į orą patekusio amoniako ar kitų šarminių medžiagų. Daugiausia amoniako į orą patenka pūvant organinėms medžiagoms iš įvairių gamtinių šaltinių ar žemės ūkio naudmenų. Atmosferoje susidariusios tirpios amonio druskos (amonio sulfatas, amonio nitratas), iškritusios į žemės paviršių, kaip ir nitratai, skatina ne tik dirvožemių ir vandens telkinių rūgštėjimą, bet ir jų eutrofikaciją.

Neigiamas rūgščiųjų iškritų poveikis gamtinėms ekosistemoms pastebimas jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, kai Skandinavijos šalyse pradėjo didėti ežerų rūgštingumas ir išnyko daugelis jautresnių vandens augalų bei gyvūnų rūšių . Pagrindine regioninio masto Europos miškų būklės blogėjimo priežastimi irgi laikomas aplinkos rūgštėjimas. Nuo 20 a. aštuntojo dešimtmečio užregistruoti pirmieji masinio miškų pakenkimo požymiai; nuo 1984 metų jie stebimi ir Lietuvoje.

Kadangi teršalai su užteršto oro masėmis gali nukeliauti gana toli, užteršto oro pernašos iš kitų šalių daro didžiulę įtaką ir teršiančių medžiagų iškritoms Lietuvoje. Tolimų užteršto oro pernašų požiūriu Lietuvos geografinė padėtis itin nepalanki, nes vyraujantys pietvakarių vėjai pučia nuo labiausiai užterštų Vakarų ir Vidurio Europos regionų. Remiantis tarptautinių institucijų vertinimais (EMEP), apie 80 proc. aplinką rūgštinančių junginių iškritų Lietuvoje sąlygoja tarpvalstybinės užteršto oro pernašos. Daugiausia teršalų į Lietuvą atnešama iš vadinamojo “juodojo rikampio” – Vokietijos, Lenkijos ir Čekijos. Pačios Lietuvos indėlis į sieros ir azoto iškritas tėra 18–20 proc.. Lietuvos teršalai didžiausią įtaką daro Rusijai ir Baltarusijai. Pasirašius Tolimųjų tarpvalstybinių užteršto oro pernašų konvenciją ir įdiegus griežtą emisijų kontrolę, per 20 pastarųjų metų Vakarų Europoje įvyko dideli oro teršimo pokyčiai ir žymiai sumažėjo aplinkos rūgštėjimą sukeliančių medžiagų emisija, o kartu ir jų iškritų srautai į žemės paviršių . Didžiausia pažanga padaryta mažinant sieros dioksido emisiją, todėl ir sieros iškritos 1985–1998 m. sumažėjo apie 2 kartus. Mažiausi sieros iškritų srautai paprastai nustatomi Šiaurės Skandinavijoje (iki 0,5 g S/m2 per metus), didžiausi – Vokietijoje, Centrinėje Europoje, Beneliukso šalyse (daugiau kaip 2 g S/m2 per metus). Azoto junginių emisija mažėja palyginti nežymiai, todėl ir azoto (oksiduoto ir redukuoto) iškritos pakito palyginti nežymiai ir praėjusio dešimtmečio pabaigoje faktiškai susilygino su sieros iškritų srautais. Mažiausi azoto srautai registruojami šiaurės Skandinavijoje – 0,5 g N/m2 per metus, didžiausi – D. Britanijoje, Beneliukso šalyse, šiaurės Italijoje (2 g N/m2). Lietuvoje teršiančių medžiagų iškritas daugiausia tyrinėja Lietuvos Fizikos institutas. Tiesioginiais matavimais faktiškai galima nustatyti tik šlapiąsias iškritas, o sausosios iškritos paprastai apskaičiuojamos teoriškai, atsižvelgiant į atmosferos, paviršiaus, į kurį nusėda teršalai, ir pačių teršalų savybes. Sieros ir azoto šlapiųjų iškritų pokyčiai Lietuvoje per pastaruosius penkiolika metų pateikti 1 pav. Kaip matyti, 1985–2000 metais Lietuvoje šlapiosios sieros iškritos sumažėjo nuo 1,2 g S/m2 iki 0,4 g S/m2. Kadangi šlapiosios iškritos sudaro apie pusę bendrojo sieros srauto, vadinasi, kad bendrasis metinis sieros srautas sumaž.ėjo nuo apie 2,4 g S/m2 1985 m. iki 0,8 g S/ m2 2000 m., tai yra apie tris kartus. Pastaruoju metu, nagrinėjant aplinką rūgštinančių medžiagų iškritas, didelis dėmesys skiriamas kritinių srautų sąvokai. Kritiniu srautu ar kritine apkrova vadinamas toks teršiančios medžiagos iškritų kiekis, kuris dar nedaro neigiamo poveikio nagrinėjamoms ekosistemoms. Apibendrintai laikoma, kad spygliuočių miškams kritinė apkrova yra 0,5 g S/m2 per metus. Taigi, net ir keleriopai sumažėjus sieros iškritoms, jų kiekis Lietuvoje dar vis daugiau nei pusantro karto viršija kritinę apkrovą.

V.Vernadskis anksčiau nei kiti (1926 m.) suvokė kylantį antropogeninio poveikio mastą ir galimas jo pasekmes. Jam priklauso noosferos idėja, dabar interpretuojama kaip tvarios, subalansuotos, palaikomos ir nepertraukiamos raidos arba darnios, tausojančios ir reguliuojamos plėtros idėja. Gaila, kad ši idėja tik XXI amžiaus išvakarėse buvo visuotinai pripažinta. Tai leido žmogaus ekspansiją gamtoje nuo neribotos plėtros pasukti subalansuotos ir racionalios raidos keliu. JT Pasaulinė aplinkos plėtros komisija jau 1987 m. tokią idėją formulavo kaip būtiną sąlygą žmonijai išlikti ir žmonėms normaliai fiziškai egzistuoti.

Lietuvoje ekologiškai tvarios, subalansuotos krašto plėtros mokslinių pagrindų paieškos pradėtos jau 1974 metais. Tada Mokslų akademijos prezidiumas priėmė sprendimą UNESCO programos “Žmogus ir biosfera” apimtyje įkurti Lietuvos nacionalinį komitetą. Buvo suformuota Lietuvos tarpdisciplininė programa “Žmogus ir biosfera” (MAB) paties žmogaus veiklos pasekmėms visose gamtinės aplinkos sferose nagrinėti. Bemaž per ketvirtį amžiaus įvairių mokslo šakų specialistai, kurie dirbo glaudžiai bendradarbiaudami, padarė išties daug mūsų krašto gamtai ir ekologiniam tvarumui palaikyti visame regione. Buvo sukurta darni saugomų teritorijų sistema, parengta generalinė gamtos apsaugos schema, Lietuva tarp gretimų šalių garsėjo gamtos apsaugos srityje. Dėl to visai natūralu, kad, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva vėl ėmėsi gamtosaugos problemų.

Jungtinė mokslininkų iniciatyva Mokslų akademija, Pasaulinės laboratorijos Lietuvos skyrius 1992 m. suformavo daugiadisciplininę mokslo programą “Regiono vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste: Lietuvos pavyzdžiu” (ECOSLIT). Programą parėmė Lietuvos Vyriausybė, patvirtindama ją (1994 06 02) kaip svarbią valstybinę. Programa apėmė fundamentalius tyrimus ir holistinę visų biosferos posistemių analizę pakankamai dideliame geografiniame regione.

Manyta, kad fundamentaliai ištyrus atmosferos oro, žemės, vandenų antropogeninius ir savaiminius pokyčius bei šių pokyčių poveikį visos biotos ir atskirų biologinių rūšių bei ekosistemų, ypač miškų, būklei, gyvų organizmų, įskaitant gyvulius ir žmogų, imunitetui, sistemų homeostatiniam tvarumui, degradacijai ir pažeidžiamumui bei naujų ligų plitimui, bus galima sukurti geresnę organizmų ir ekosistemų ekologinio tvarumo palaikymo strategiją viso Lietuvos regiono ekosistemai istorinėje jo plėtros perspektyvoje. Regioninė ekosistema čia ir toliau suprantama kaip biosferos dalis tam tikroje geografinėje plotmėje.

Neaptardami plačiau programos plėtojimo eigoje sukauptų įvairių rezultatų, panagrinėsime krašto ekologinio tvarumo aspektus, bandydami išryškinti miškų vaidmenį jame.

Manome, kad krašto ekologinį tvarumą, arba gamtinės sistemos patvarią raidą, nusako visų krašte esančių ekosistemų būklė, galimybės laisvai funkcionuoti, kurti produkciją ir ją panaudoti tokiu būdu ir tokiu santykiu, kad teritorijoje išsilaikytų biologinė įvairovė, organizmų ir ekosistemų produktyvumas, evoliucijos apibrėžta ir genetiškai nulemta atsikūrimo galimybė, gyvybingumas ir potencija tenkinti dabar ir ateityje savo ir kitų sistemų, taip pat ir žmogaus, medžiaginius ir funkcinius poreikius lokaliuoju, krašto ir globaliuoju lygiais ir kad tai nekenktų kitų gretimų regioninių sistemų egzistencijai. Duodu šį apibrėžimą, kad būtų galima suprasti, kaip painu ir sudėtinga nustat.yti sistemų ekologinį tvarumą ir jį palaikyti krašto teritorijoje, kur funkcionuoja daugybė ekosistemų.

Kiekviena regioninės sistemos gyvybinė grandis taip pat turi savus reikalavimus ir prioritetus tvariai raidai palaikyti. Tačiau apskritai regioninė ekosistema gyvybingesnė ir tvaresnė tampa tada, kai pasiekiama pusiausvyra tarp antropogeninio poveikio sukelto gamtinių procesų pažeidimo ir dirbtinio bei natūralaus pažeidimų likvidavimo. Natūraliems procesams atkurti daugiausia reikšmės turi augalinės biomasės kaupimasis. Tyrimų duomenys rodo, kad augalinės biomasės kaupimasis gali būti laikomas geru ekosistemų gyvybingumo rodikliu, o sukaupiamos fitomasės kiekis plote gali būti sąlyginis regioninės sistemos tvarumo rodiklis.

Miškai regioninėje sistemoje sudaro jos tvarumo karkasą. Jie 5-7 kartus daugiau nei kitos ekosistemos sąveikauja su negyvąja gamta, atmosferos oru, dirvožemiu, reguliuoja vandens apytaką, jungia gausiausią rūšių įvairovę ir, vykstant medžiagų bei energijos apykaitai, sukaupia daugiausia organinės medžiagos. Dar dirbdami Tarptautiniame taikomosios sisteminės analizės institute (IIASA), analizavome natūralios augalijos, daugiausia miškų ir žemės ūkio naudmenų – laukų, lyginamąjį produktyvumą visame pasaulyje. Pasirodė, kad atogrąžų zonoje (Zairas, Kenija, Nigerija, Kambodža, Bolivija, Brazilija) laukų, pievų ir ganyklų vidutinis produktyvumas, miškus prilyginus vienetui, tesiekia 0,1-0,2 ir 1,8-3,5 t ha-1 kasmetinės produkcijos, o miškai ir natūrali augalija produkuoja 8,9-19,6 t ha-1. Tik Europoje, kur labai aukšta žemdirbystės kultūra, produktyvumo rodikliai suartėja. Štai Ispanijoje laukai duoda 5,1 t ha-1, o miškai – 7,5 t ha-1, Vokietijoje – atitinkamai 11,3 ir 11,9 t ha-1 ir Belgijoje – 12,9 ir 12,1 t ha-1.

Sintezuodami organinę medžiagą, miškai sąveikauja su praeinančiomis oro masėmis, kartu ir ore esančiais teršalais. Teršalų srautų sąveika su mišku iš esmės keičia jų koncentracijų lygius ir iškritų struktūrą. Vykdant programą ECOSLIT, buvo tyrinėti oro masių srautai spygliuočių miškuose ir nustatyta (D.Špokauskienė ir kt.), kad daugumos atmosferos teršalų (SO4, NO3, Cl, NH4, Na, K, Ca) metinės vidutinės svorinės jonų koncentracijos polajiniuose krituliuose yra didesnės nei atmosferos krituliuose atviroje vietoje ir šis skirtumas svyruoja nuo 1,4 karto Na+ iki 9,4 karto K+ jonams. Tokį koncentracijų skirtumą lemia du procesai: medžių lapijos biologinė apykaita su ore esančiais elementų jonais ir nusėdusių ant lajos dalelių nuplovimas. Nustatyta, kad išsiskyrimas iš lajų būdingiausias kaliui, o nuplovimo nuo lajų – NO3 ir sieros junginiams, kurie nusėda ant lajos dujų pavidalu. Minėtieji tyrimai rodo, kad, be šlapiųjų, ženklūs ir sausųjų teršalų srautai, kuriuos taip pat aktyviai filtruoja medžių lajos. Sieros sausasis srautas daugiausia SO2 suminiame metiniame sraute savo dydžiu Lietuvos foninėse vietovėse maždaug prilygsta šlapiajam. Azoto sausojo srauto komponentas taip pat sudaro arti 30 proc. šlapiojo. Taigi visiems šiems komponentams sąveikaujant su medžių lajomis, pasireiškia miško, kaip atmosferos grynintojo, vaidmuo.

Miško samanos, pasižyminčios didele teršalų kaupimo galia, kaip rodo A.Milukaitės ir kt. tyrimai ECOSLIT programoje, taip pat geba sukaupti tiesiog iš atmosferos ir išlaikyti daug didesnį, pvz., benzopireno (B(a)P), Pb, kitų sunkiųjų metalų bei radionuklidų kiekį nei atviri dirvožemiai. D.Butkaus, M.Lebedytės, A.Girgždžio ir kt. tyrimai, atlikti vykdant šią programą, parodė, kad samanos, ypač Pleurozium schreberi, gerai kaupia 239, 240Pb, kurio daugiau susikaupė Pietų, Pietvakarių ir Vakarų Lietuvos miškų samanose po Černobylio avarijos. Taigi ir čia miškų vaidmuo regioninei ekosistemai natūraliai apsivalyti ir jos tvarumui palaikyti yra didelis.

Tiriant augalinės biomasės kaupimąsi laiko atžvilgiu, pasirodė, kad visu poledynmečiu Baltijos regione, drauge ir Lietuvoje, biomasės kaupimasis smarkiai kito. Kito ir gamtinis regioninės sistemos tvarumas. Lietuvos .teritorijoje regioninė sistema geriausią tvarumo rodiklį turėjo maždaug prieš 6 tūkst. metų atlantinėje chronozonoje, kai čia vyravo plačialapiai miškai. Tuomet mūsų teritorijoje būta 320 t ha-1 fitomasės ir beveik 12 t ha-1 kasmetinio prieaugio. Stojus subborealinei chronozonai ir įsivyravus spygliuočių miškams, fitomasės mažėjo. Kartu silpnėjo ir regioninės sistemos ekologinis tvarumas, kuris savo minimumą pasiekė šio amžiaus viduryje, kai fitomasės sumažėjo iki 34 t ha-1, o jos prieaugis – iki 7,2 t ha-1.

Naudojantis analogų metodu ir tiesiogiai apskaičiuojant fitomasę, pagal to meto temperatūrą ir kritulių kiekį (T.Bumblauskis, V.Mikšys, L.Kairiūkštis, A.Raguotis, J.Tamošaitis ir kt.), buvo patikslinta prof. P.Matulionio šio šimtmečio pradžioje nubrėžta miškų mažėjimo kreivė pastarąjį tūkstantmetį. Nustatyta, kad per visą poledynmetį (maždaug 13 200 metų) nuo arktinės iki dabartinės – antrosios pusės subatlantinės chronozonos Lietuvos teritorijoje vidutiniškai 1 ha būta 180 t fitomasės ir 7,1 t kasmetinio prieaugio. Mažiausias prieaugis – 0,03 t ha-1 – buvo esant arktinei ir didžiausias – 11,9 t ha-1 – esant atlantinei chronozonai. Dabar, antrojoje subatlantinės chronozonos pusėje, jis lygus 8,3 t ha-1.

Taigi Lietuvos teritorijoje per visą poledynmetį kaip metinių prieaugių suma buvo sukaupta apie 662,6 mlrd. t absoliučiai sausos organinės medžiagos. Analizuojant fitomasės ir prieaugio mažėjimą nuo 800 m. iki 1950 m., kai fitomasė sumažėjo nuo 180 iki 33,4 t ha-1, o prieaugis nuo 9,0 iki 7,5 t ha-1, pasirodė, kad fitomasės ir prieaugio mažėjimą praeityje lėmė klimato sąlygų kaita. Tik per šį tūkstantmetį ryškiai pasireiškė žmogaus veikla naikinant miškus ir keičiant žemės naudojimo būdą. Pažymėtina, kad miškų plotai mažėjo ne tik dėl miškų “lydymo”, išdeginant miškingas teritorijas ir plečiant laukus, bet ir dėl plotų be jokios augalijos (gyvenvietės, miestai, keliai ir t.t.) didėjimo. Visa tai mažino antropogeninės taršos natūralaus apsivalymo galimybes ir silpnino visų teritorijoje esančių gyvųjų sistemų ekologinį tvarumą.

Miško išteklių išsekimas šio šimtmečio viduryje ir riboti fitomasės prieaugiai jau sudarė kritinę situaciją krašto ekologiniam tvarumui, nors antropogeninė tarša dar buvo mažai juntama ir neturėjo lemiamos reikšmės. Šeštąjį dešimtmetį prasidėjęs intensyvus viso Baltijos regiono industrializavimas greitai atsiliepė visoms be išimties krašto ekosistemoms. Eutrofizacija mažino vandens ekosistemų ir pelkių tvarumą. Vandens telkiniai sparčiau pasiekė pakraščių užžėlimo ir užpelkėjimo stadiją. Upių vagos labiau užaugo makrofitais, mažėjo rūšių ir bendrijų įvairovė, ėmė įsivyrauti plačios ekologinės amplitudės rūšys ir bendrijos. Jau aštuntąjį dešimtmetį buvo galima prognozuoti, kad pelkių augalija, kaip azoninės augalijos tipas, veikiama sausinamosios melioracijos, rekreacijos ir gaisrų, veikiai transformuosis į pelkiapievių bei miško biotopus ir artės prie Lietuvos zoninio augalijos tipo.

Sumažėjęs krašto miškingumas atpalaidavo ir fizinių veiksnių, ardančių regioninės sistemos tvarumą, poveikį. Ryškiai pasireiškė dirvų erozija. Dažni vėjai sudarė prielaidas intensyviam dirvožemių nupustymui, ypač Pajūrio žemumoje, kur kasmet vidutiniškai netenkama 3-10 t ha-1 humusingesnio dirvožemio.

Regioninės sistemos savaiminį tvarumą daugiau palaikė tik ta aplinkybė, kad teritorijoje poledynmečiu buvo susikaupę dideli negyvosios organinės medžiagos kiekiai, daug kartų didesni už dabartinės augalų fitomasės išteklius. Bet ir fitomasės ištekliai seko neadekvačiai jų naudojimui. Ryškus to pavyzdys – durpynai. Juose mažėjo organinės medžiagos dėl pelkių sausinimo, durpių ir humuso mineralizacijos. Dėl to ir mūsų šalyse pradėjo reikštis neigiamas CO2 poveikis ir deguonies balansui atmosferoje. Pažymėtina, kad daugelis mokslininkų šiandieninį CO2 koncentracijos didėjimą atmosferoje ir su tuo susijusius klimato pokyčius sieja ne tik su organinio kuro naudojimu, bet ir su atogrąžų miškų naikinimu. Šių mišk.ų vaidmuo išties labai didelis. Taigi vandenynai ir miškai yra didžiausias rezervas, galintis sugerti didėjantį CO2 kiekį, kad būtų išvengta ryškaus globalinio atšilimo ir jo katastrofiškų padarinių didžiajai daliai (60-70 proc.) žmonijos.

O koks CO2 balanso atžvilgiu mūsų miškų vaidmuo krašto ekologinėje sistemoje? Atlikus skaičiavimus pagal programą ECOSLIT, paaiškėjo, kad 1955 m., iki prasidedant sparčiam krašto industrializavimui, kasmet į atmosferą iš Lietuvos teritorijos buvo išmetama apie 12 mln. t CO2. Vėliau šis kiekis eksponentiškai augo, kol 1985-1990 m. pasiekė 42 mln. tonų. Šiuo metu CO2 išmetimai dėl pergyventos ekonominės krizės gerokai sumažėję ir besudaro 17-18 mln. tonų.

O kas gi šiuo laikotarpiu vyko miškuose? Nuo 1955 m. labai sumažėjus pagrindinių kirtimų apimtims (1961 m. pagrindiniais kirtimais iškirsta tik 0,77 mln. m3) ir labai padidėjus naujų želdinių plotams (1948-1955 m. želdyta net 15,7-19,8 tūkst. ha kasmet), smarkiai didėjo miškų plotai ir fitomasės kaupimasis juose. Teritorijos miškingumas 1958 m. besudaręs 23,9 proc., iki 1990 m., skaičiuojant pagal FAO metodiką, padidėjo iki 32,3 procento. Per tą patį laikotarpį (1958-1993) vidutinis fitomasės kiekis 1 ha padidėjo apie 40 proc., o bendras fitomasės kiekis Lietuvos miškuose padidėjo net 65 procentais. Kadangi kiekvienam absoliučiai sausos fitomasės kilogramui susidaryti absorbuojama 1,84 kg CO2, per minimą laikotarpį visi Lietuvos miškai vidutiniškai absorbuodavo apie 30 mln. t CO2 kasmet (16,6 t CO2 ha-1).

Iš fitomasės kitimo duomenų matyti, kad 1958-1993 m. laikotarpiu miškų fitomasė padidėjo apie 103 mln. t ir pasiekė, skaičiuojant vidutiniškai visai teritorijai, 50 t ha-1, o jos prieaugis buvo kone 8 t ha-1. Taigi miškų ekosistemų fitomasėje buvo papildomai absorbuota 190 mln. t CO2, arba vidutiniškai 54 mln. t per metus. Drauge padidėjo sistemos savaiminio apsivalymo pajėgumas.
Pridėjus dar iš miškų per visus kirtimus išimtą medienos tūrį (apie 120 mln. m3), kuriame buvo absorbuota daugiau kaip 200 mln. t CO2, matysime, kad Lietuvos teritorinė sistema pagal CO2 balansą artėja prie nulinės ribos. Visoje krašto teritorijoje išskiriamas CO2 kiekis yra asimiliuojamas augančių miškų.

Dabar Lietuvos teritorijoje yra susikaupę apie 300 mln. t fitomasės, kurios daugiausia (apie 250 mln. t) miškuose. Žemės ūkio naudmenų plotuose bendras metinis fitomasės prieaugis (apie 30 mln. t absoliučiai sausos medžiagos), neskaitant humuso, beveik nekaupia fitomasės, nes čia jos apyvartos periodas apie 1-1,5 metų.

Taigi Lietuva ne tik savo mažu dydžiu, bet ir absoliučiais skaičiais bei uždaru balansu neprisideda prie šiltnamio efektoSvarbiausios šiuolaikinės miškų biologinės įvairovės apsaugos nuostatai
Vertinant įvairiose Europos valstybėse turimus duomenis apie paukščių ir žinduolių populiacijų būklę ir jų gausos pokyčius galima sakyti, kad daugelio jų rūšių išsaugojimas ilgalaikėje perspektyvoje nėra užtikrintas, jei nebus skubiai ir ryžingai pakeista biologinės įvairovės apsaugos politika. Štai apie 40% visų vidutinių platumų miškuose gyvenančių miško paukščių rūšių Europos populiacijų būklė yra nepatenkinama. Jų populiacijos mažėja arba gamtosaugos požiūriu jau dabar yra perdaug mažos, ir dėl to iškilo reali grėsmė šioms rūšims išnykti.

Europos vidurines ir šiaurines platumas kadaise natūraliai daugiausia dengė miškai. Dėl to miškų kiekis ir jų natūralumas yra bene svarbiausi veiksniai, kuriuos reikia užtikrinti siekiant išsaugoti, palaikyti daugelio savaime šiame žemyne išplitusių gyvūnų populiacijas.

Svarbiausia priežastis, kodėl taip sunku ūkiniuose miškuose palaikyti biologinę įvairovę yra tai, kad miškų naudojimui labai išaugus, resursai naudojami per daug intensyviai. T.y. peržengiama riba, kuomet žmonių veiklos pasekoje buveinės pakinta tiek, kad kurių rūšių vietinės populiacijos nebegali išlikti, nes prie tokių buveinių pokyčių jos evoliucijos bėgyje nebuvo prisitaikiusios. Mat
buveinių, todėl bet koks miškas neužtikrina jų populiacijų gyvybingumo. Daugelio autorių nuomone vietinių populiacijų išsaugoti neįmanoma taikant vien tik anksčiau naudotą vadinamą supaprastintą gamtosaugos strategiją, kuomet stengiamasi atsižvelgti tik į tų rūšių, kurioms labiausiai gręsia išnykimas, poreikius. Tokios praktinės gamtosaugos pastangos labiau primena kovą su pasekmėmis, o ne su priežastimis.

Labiausiai miškų ūkio veiklai jautrios yra taip vadinamos miško gyvūnų rūšys ir rūšys, kurioms būdinga didelės individualios teritorijos, be kitų apimančios ir retus miško biotipus (ypač šlapius slėnius ir žemumų miškus). Tikrosiomis miško gyvūnų rūšimis laikomos labiausiai specializuotos miške gyventi rūšys – Europos žemyne tokios kaip, pavyzdžiui, dauguma geninių būrio paukščių. Ypač didelėmis individualiomis teritorijomis pasižymi stambieji miško žinduoliai (pvz., rudieji lokiai, lūšys) ir paukščiai (pvz., kilnieji ereliai, didieji ereliai rėksniai, juodieji gandrai ir kt.).

Tuomet, kai miško ūkio veikla labai skiriasi nuo natūralių gamtoje vykstančių procesų, grėsmė iškyla ir kitiems organizmams, kurie gana lengvai plinta, ir jų mikropopuliacijos funkcionavimui nereikalingi didelio ploto miškai. Sanitariniais kirtimais ilgą laiką sistemingai iš miško pašalinant tik ką nudžiuvusius arba pradėjusius džiūti medžius miškuose labai sumažėjo kerpių ir grybų įvairovė. Jei tokie kirtimai neigiamai veikia biologinę įvairovę, tai ar galima juos vadinti sanitariniais?
Šiuo metu mokslininkai beveik vieningai sutaria, kad gyvūnų nedidelių vietinių populiacijų apsauga nėra pakankama priemonė išsaugoti rūšis nuo išnykimo ilgą laiką. Mat labiausiai dėl vidutinėse platumose anksčiau vykdytos žemės ūkio sąlygų gerinimo veiklos, miškų fragmentacija labai padidėjo. To pasekoje individų kaita tarp daugiau ar mažiau izoliuotų miškų fragmentų populiacijų pasunkėjo. Ypač tai pasakytina apie palyginti negausius ir mažai judrius gyvūnus. Tačiau dėl šios priežasties dažnai kenčia net tokie palyginti judrūs gyvūnai kaip paukščiai. Nustatyta, kad siekiantys įsikurti perėjimui kai kurie paukščiai nedidelio ploto buveinėse poros partnerių laukia žymiai ilgiau nei didelėse. Žinant, kad veisimosi sezonas vidutinėse platumose yra palyginti neilgas, ir daugelio rūšių paukščiai peri tik vieną kartą per sezoną, nesunku suprasti, kad didelis buveinių fragmentiškumas turi neigiamos įtakos jų populiacijų produktyvumui. Tai jau įrodyta moksliniais tyrimais, o šių tyrimų rezultatais paremtas rekomendacijas vis plačiau siekiama diegti gamtosaugos praktikoje. Tačiau tradicinėmis gamtosaugos priemonėmis, tokiomis kaip saugomų teritorijų steigimas, išvengti per didelio buveinių fragmentiškumo neigiamų pasekmių neįmanoma.

Todėl siūloma kai kurias gamtosaugos ir. ekologiško ūkininkavimo nuostatas diegti praktikoje, tai siejama su kraštovaizdžio planavimu, infrastruktūros plėtra ir atsinaujinančių resursų naudojimų, bei tiesiog jas integruojant į įvairių ūkio sektorių veiklą reglamentuojančius teisinius aktus. Rekomenduojama taip vystyti ūkinę veiklą, kad būtų išsaugomas, palaikomas biologinei įvairovei deficitinių buveinių pakankamas kiekis, ir jos nebūtų labai nutolusios viena nuo kitos – t.y. sudarytų savotišką buveinių tinklą. Į jį pirmiausia reikia įtraukti deficitines buveines – seno miško arba sengirių, brandaus ir perbrendusio miško sklypus arba kitaip tariant – didžiausios gamtosauginės vertės, biologiniu požiūriu vertingiausius miškus.

Jei žmonija gali didžiuotis, kad daugelyje Europos valstybių daug pasiekta saugant atskiras nykstančių ar negausių gyvūnų populiacijas, tai saugant ištisas populiacines sistemas žengiamas tik pirmas žingsnis. Pirmiausia turime suprasti, kad gyvūnams svarbių teritorijų ligšiolinė apsauga ar tvarkymas, atsižvelgiant į pavienių porų ar nedidelių vietos populiacijų poreikius, yra tik trumpalaikė ir nepakankama rūšies nacionalinės programos dalis. Taip pat turime suprasti ir tai, kad biologinės įvairovės apsauga populiacijų lygmenyje yra sudėtingesnė ir brangesnė. Tačiau tik tokia apsauga laikoma perspektyvia ilgalaikiu požiūriu.Trikdžių įtaka bioįvairovei
Vidutinio trikdymo hipotezė teigia, jog bendrijos biologinė įvairovė yra didelė jei trikdžiai arba pažeidimai yra vidutinio stiprumo (1 pav.). Pažeidimu arba trikdymu vadinami įvairūs veiksniai, smarkiai suardantys ekosistemą. Tai gali būti gamtos stichijos padariniai: gaisrai, audros, uraganai, vėjavartos, lavinos. Daugelyje ekosistemų tokie pažeidimai kartojasi reguliariai, todėl jose gyvenantys organizmai prie jų prisitaiko. Pažeidimai bendriją dažniausiai sugrąžina į ankstesnę sukcesijos stadiją. Kitas pažeidimų tipas yra antropogeninio pobūdžio. Tai miškų ir laukų derliaus nuėmimas. Visi trikdžiai turi poveikį ekosistemos stabilumui, bendrijos struktūrai. Vidutinio trikdymo hipotezė teigia, jog bendrijos įvairovė yra didelė, jei trikdžiai arba pažeidimai yra vidutinio stiprumo. Tokius trikdžius sukelia vėtros, potvyniai, gaisrai ir kiti abiotinės kilmės veiksniai. Pavyzdžiui, gaisrai didina pomiškio augalų įvairovę, nes jie pašalina vienmečius augalus, gožiančius daugiamečius.

1 pav. Vidutinio trikdymo hipotezė (pagal Sylvia S. Mader, 1999).

Kai trikdžiai nedideli, bioįvairovė dar didesnė. Drėgnieji atogrąžų miškai auga regionuose, kur stabilus, lengvai atspėjamas klimatas. Tokiomis sąlygomis susiformuoja ekosistema su didele rūšių įvairove ir dideliu produktyvumu. Atogrąžų miškuose gyvena daug specializuotų rūšių su siauromis ekologinėmis nišomis.

Tačiau pati įvairovė nedidina ekosistemos stabilumo, priešingai, ekosistema gali tapti lengviau pažeidžiama. Iškirtus atogrąžų miškus, pasekmės dažnai būna katastrofiškos. Taip yra dėl to, kad beveik visus maisto išteklius sudaro patys augalai. Dirvožemyje maisto medžiagų labai mažai ir jos judrioje formoje. Todėl mišką iškirtus, šie maisto ištekliai pranyksta, o tirpios maisto medžiagos iš dirvožemio išplaunamos.

Trikdžiai gali būti tokie stiprūs, kad bendrija niekad nebebus tokia kaip buvusi. Pavyzdžiui, žlugus majų civilizacijai, kurie vertėsi žemdirbyste, žemes vėl užėmė atogrąžų miškai. Tačiau čia augančių augalų įvairovė nėra didelė, o daugelis plačiai paplitusių medžių rūšių yra tos, kuriomis dar anais laikais naudojosi majai. Ir laukiniai gyvūnai gyvena tie, kurie jais minta. Tokiu būdu, šiuose plotuose praėjus apie 1200 metų, taip ir nesusidarė drėgniesiems atogrąžų miškams būdinga bendrija.Bioįvairovės apsaugą reglamentuojantys įstatymai
1. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas.Įstatymo Nr. IX-628.
Šis įstatymas nustato visuomeninius santykius , susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistemą, saugomų teritorijų steigimą, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą juose.

2. Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas. Įstatymo Nr. IX-637, 2001 m. gruodžio 11 d.
Šis įstatymas reglamentuoja saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių buveinių, radaviečių ir augaviečių apsaugą, pagrindinius šių rūšių ir bendrijų gausinimo reikalavimus.

3. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas. Įstatymo Nr. IX-638, 2001 m. gruodžio 11 d.

Šis įstatymas reglamentuoja laukinių gyvūnų apsaugą ir naudojimą Lietuvos teritorijose, kad būtų išsaugotos natūralios laukinių gyvūnų bendrijos ir jų rūšių įvairovė; išsaugotos laukinių gyvūnų veisimosi, maitinimosi, žiemojimo bei trumpalaikio apsistojimo migracijos metu sąlygos, užtikrintas racionalus laukinių gyvūnų naudojimas ir populiacijų atkūrimas.Lietuvoje saugomos teritorijos ir objektai
1.Saugomų teritorijų sistema

Neracionali žmogaus ūkinė veikla skurdina gamtinę aplinką, mažina jos atsparumą teršalams, griauna nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą. Natūralus kraštovaizdis keičiamas mažiau subtilia sukultūrinta aplinka. Todėl būtina išsaugoti tas teritorijas, kuriose yra labai vertingų mokslui ir kultūrai gamtinių objektų: tipinių ar unikalių landšaftų, retų gyvūnų ir augalų rūšių, mineralų ir panašiai.
Saugoma teritorija – sausumos ir vandens plotai, kuriuose dėl kraštovaizdžio, ekosistemų, įvairių elementų ir objektų gamtinės bei kultūrinės vertės, ypatingų apsauginių, rekreacinių bei ūkinių ypatybių yra ribojama ar draudžiama žmogaus veikla.

Lietuvos saugomų teritorijų sistema įteisinta 1993 m. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Saugomų teritorijų įstatymą. Saugomų teritorijų tinklas ir plotas didėja. Saugomų teritorijų sistemą sudaro:
Išsaugančios teritorijos – rezervatai, draustiniai, saugomi kraštovaizdžio objektai;
Apsaugančios teritorijos – apsaugos zonos;
Gamtos išteklius atkuriančios teritorijos – saugomi gamtos išteklių sklypai;
Kompleksinės paskirties saugomos teritorijos – valstybiniai nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos rezervatai ir biosferos poligonai.

2. Rezervatai

Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas (visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti, remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus. Dažnai rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams naudojamų plotų įtaką, palaiko natūralius vyksmus. Rezervatuose draudžiama ūkinė veikla, dėl kurios gali sutrikti natūralūs gamtiniai procesai, pradėti nykti vandens ir sausumos augalija, bei jų biotipai.

Lietuvoje yra keturi gamtinės paskirties rezervatai: Žuvinto (įkutas T. Ivanausko iniciatyva 1937 m.), Čepkelių (įsteigtas 1975 m. Varėnos rajone), Kamanų (įsteigtas 1978 m. Akmenės raj.), ir Viešvilės (įsteigtas 1991 m. Jurbarko ir Tauragės raj.).

3. Nacionaliniai Parkai

Nacionalinių parkų teritorijoje, atsižvelgiant į paskirtį ir apsaugos pobūdį, gali būti skirstoma į rezervatinę, draustinių, rekreacinę ir ūkinę. Nacionalinių parkų teritorijos ir jų zonos tvarkomos pagal specialiąsias parko planavimo schemas, žemėtvarkos, miškotvarkos, vandens ūkio plėtros, gyvenviečių planavimo, kaimo regeneravimo, rekreacijos, kelių ir inžinerinių tinklų ir kt. projektus. Šie projektai sudaromi atlikus išsamius augalijos, gyvūnijos, hidrologinius, dirvožemių ir kitus tyriamuosiuos darbus. Nacionaliniai parkai tai pavyzdys, kaip reikia saugoti ir plėtoti visus gamtos elementus. 1974 m. Lietuvoje įkurtas Aukštaitijos, 1991 m. – Dzukijos, Žemaitijos, Kuršių Nerijos nacionalinai parkai bei Trakų istorinis nacionalinis parkas.

4. Draustiniai

Draustiniai steigiami siekiant išsaugoti, atkurti atskirus gamtos elementus, būdingus mūsų krašto gamtai bei kultūrai. Išskiriami valstybiniai ir savivaldybių draustiniai, taip pat draustiniai nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose bei biosferos monitoringo teritorijose.

Neretai draustiniai turi daugiau nei vieną šeimininką, kurie privalo rūpintis jo apsauga ir priežiūra, o tai trukdo įgyvendinti vieningą ūkininkavimą, atitinkantį draustinio paskirtį. 1960 m. buvo įsteigta 89 draustinių, 1974 m. – 71, 1983 m. – 45, 1988 m. – 35, 1992 m. – 128. Jie skirstomi į tris klases: gamtinius (geologinius, geomorfologinius, pedologinius, hidrografinius, telmologinius, botaninius, zoologinius, botaninius – zoologinius), kultūrinius (archeologinius, istorinius, etnokultūrinius, architektūrinius, urbonistinius) ir kompleksinius (kraštovaizdžio ir kartografinius).

5. Regioniniai parkai, saugomi kraštovaizdžio objektai ir gamtos paminklai

Regioniniai parkai steigiami gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu .regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir vertingiausioms vientisoms ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti.

Specifiniai regioniniai parkai yra istoriniai regioniniai parkai, steigiami istoriškai vertingiausiems regioniniems etnokultūriniems kompleksams bei jų gamtiniai aplinkai išsaugoti. Lietuvos regioniniai parkai pagal Saugomų teritorijų įstatymą yra kompleksinės paskirties saugomos teritorijos. Kartu su nacionaliniais parkais jie priskiriami atskirai saugomų teritorijų kategorijai – valstybiniams parkams. Tačiau regioniniuose parkuose, kitaip negu nacionaliniuose, gali egzistuoti kurortai, daugiau galimybių rekreacijai, bei stacionariam poilsiui, juose gali nebūti teritorijų, kuriuose draudžiama ūkinė veikla. Regioninių parkų veiklos organizavimas patikimas tam specialiai įsteigtoms biudžetinėms organizacijoms, urėdijoms arba jų padaliniams, valstybinių ir savivaldos institucijų jungtinėms taryboms.

Visus 30 regioninių parkų galima skirstyti į tokias grupes:
Upių slėnių parkai – Dubysos, Krekenavos, Nemuno kilpų, Neries, Pagramančio, Panemunių, Rambyno, Salantų, Ventos.
Ežerų duburių parkai – Asvejos, Metelių, Sartų, Veisiejų.
Ežeringų girių parkai – Gražutės, Kurtuvėnų, Labanoro.
Sudėtingų kraštovaizdžio kompleksų parkai – Anykščių, Aukštadvario, Sirvetos, Tytuvėnų, Varnių, Verkių, Vištyčio, Žagarės.
Unikalių kraštovaizdžio kompleksų parkai – Biržų, Kauno marių, Nemuno deltos, Pajūrio, Pavilnių.

Saugomi kraštovaizdžio objektai – tai paskiri arba grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo elementai, kuriems dėl mokslinės, istorinės, meninės bei pažintinės vertės yra taikomas specialus apsaugos režimas.

Į gamtos paminklų, kuriais skelbiami vertingiausi kraštovaizdžio objektai, sąrašą įtraukti 304 medžiai ir 164 geologiniai gamtos paminklai. Geologiniai paminklai – tai įvairios gamtos formos: stambūs rieduliai, atodangos su paleofaunos liekanomis, karstinės įgriuvos, ozai, kopos, įspūdingos kalvos, įdomios kilmės šaltiniai bei duobės.

6. Lietuvos Raudonoji knyga

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašomos augalų, grybų ir gyvūnų rūšys, kurioms gręsia sunykimas sumažėjus jų skaitlingumui, pakitus arealui, pablogėjus ekologinėms sąlygoms, taip pat itin retai arba mažame areale paplitusios rūšys, jei jos natūraliai veisiasi Lietuvos teritorijoje bei šalia jos.

Lietuvos raudonoji knyga įsteigta 1976 m. šiuo metu į ją įrašyta 501 rūšis (210 augalų, 81 grybų ir 210 gyvūnų). Lietuvos raudonosios knygos sąrašą sudaro, tvarko ir tikslina, taip pat jos leidybą organizuoja Aplinkos apsaugos ministerija. Lietuvos raudonoji knyga leidžiama ne rečiau kaip kas 10 metų.Bioįvairovės gelbėjimo priemonės
Gamtos išsaugojimas yra aukščiau už atskirų valstybių interesus. Migruojantys paukščiai nekreipia dėmesio į sienas, (daug buveinių pvz., Alpių regionai ar pakrančių teritorijos, yra už vienos valstybės ribų) be to užteršus upes, vanduo pasroviui nuteka į kitas šalis. Todėl Europos ir viso pasaulio valstybių bendradarbiavimas šioje srityje yra labai svarbus.

Europos Sąjunga susirūpino aplinkos apsauga jau prieš daug metų, kaip tarptautiniu mąstu buvo atkreiptas dėmesys į didėjančią žalą gamtai ir jos ištekliams, sąlygotą mūsų gyvenimo būdo. Europos Sąjunga žengė žingsnį šia kryptimi, įkurdama teritorijų tinklą, vadinamą „Natura 2000“. Tinklui priskiriamos teritorijos nustatytos direktyvoje dėl paukščių ir buveinių. Aplinkos apsauga ir ekonominė veikla turi būti derinama visur, ypač šiose teritorijose.

Gamtotvarkinės problemos kartais gali susinarplioti į tikrą Gordijaus mazgą, kurio negalima išpainioti vienu kirčiu. Deja, iš karto priėmus reikalingus teisės aktus – gamta savaime neapsisaugo. Reikia pakankamai daug pastangų, norint užtikrinti teisės aktų veikimą. Pvz.,Lietuvoje Kalvių karjeras – ES reikšmės paukščių apsaugai svarbi teritorija, „Natura 2000“ tinklo dalis. Jau įsteigta pagal visus reikalavimus, paskelbta Valstybės žiniose. Atrodytų daugiau nieko ir nereikia. Tačiau pasirodo, teritorijos naudotojai, apie tai nieko nenutuokė ir nusprendė vykdyti karjero rekultyvacijos darbus, užstumdyti išeksploatuotus pakraščius juodžemiu ir apželdinti. Pakrantės salelė, kurioje buvo 48 upinių žuvėdrų lizdai, buvo pradėta laidoti po žemėmis.

Tokių atvejų, kaip pievų plotai buvo paversti mišku, yra ne vienas. Pievas, esančias draustiniuose, apsodina medžiais ir niekam nė motais, kad taip sunaikinamos augalų rūšys ir bendrijos. Panašių dalykų pasitaikys kol nebus priimti teisiniai dokumentai, užtikrinantys realią rūšių ir buveinių apsaugą. Galimas vienintelis teisiškas mechanizmas – saugomų rūšių registras. Jis kauptų tikslią informaciją apie saugomas rūšis, buveines ir gamtos objektus. Sunaikinus saugomas rūšis ar buveines bus galima teisminiu būdu priversti atlyginti už padarytą žalą. Tokie registrai pasaulyje žinomi jau senokai. 1973 m. Jungtinėse Valstijose priėmus nykstančių rūšių įstatymą, 1982 m. buvo patvirtintas Federalinis saugomų rūšių registras, kurį administruoja Žuvų, gyvūnų ir augalų tarnyba. Tai buvo didelis žingsnis realios saugomų rūšių apsaugos link. Šis registras ne tik kaupia duomenis, bet teikia oficialią informaciją Žuvų, augalų ir gyvūnų tarnybai, kuri išduoda leidimus veiklai susijusiai su saugomų rūšių apsauga (veisimu, paleidimu į laisvę ir plitimu, rūšių apsaugos ar valdymo planų rengimu ir jų įgyvendinimu).

Siekdama išsaugoti laukinius paukščius, 1979 m. Europos Sąjunga priėmė direktyvą dėl paukščių. Joje atkreiptas dėmesys į 181 nykstančių paukščių rūšį ir porūšį, kuriuos reiktų saugoti. Šioje direktyvoje nustatyta, kad valstybės narės yra atsakingos už tuos paukščius, ypač jų migracijos metu. Kiekviena šalis turi nustatyti šiems paukščiams svarbias teritorijas ir priskirti jas specialiai saugomų teritorijų grupei. Daugiau nei 2 900 teritorijų buvo priskirta šiai grupei – iš viso apie 210 000 km2 , t.y. beveik Jungtinės Karalystės dydžio plotas.

Siekdama išsaugoti natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą, 1992 m. Europos Sąjunga priėmė direktyvą dėl buveinių. Valstybės narės turi apsaugoti ir išsaugoti išskirtinio dėmesio reikalaujančias buveines ir rūšis. Nustatyta, kad reikia apsaugoti 200 buveinių tipų, daugiau nei 200 gyvūnų rūšių ir beveik 500 augalų rūšių. Kai kurie gyvūnai, pvz., ruonis vienuolis, paminėtas kaip reikalaujantys skubios pagalbos. Kiekviena šalis yra atsakinga už specialiai saugomų teritorijų išskyrimą, kur šios rūšys gali saugiai gyventi. Siekiant sukurti darnios plėtros strategiją, priežiūros planai turi būti suderinti su ilgalaike gamtos apsauga bei žmonių ekonomine ir socialine veikla.
Šie punktai įtraukti į „Natura 2000“ ekologinį tinklą, t.y. teritori.jų tinklą, kurio teritorijose rūpinamasi augalijos ir gyvūnijos apsauga bei skatinama darni plėtra. Šie plotai jau dabar užima 15% Europos Sąjungos teritorijos, kas prilygsta Vokietijos dydžiui.

Europos Sąjunga taip pat ratifikavo nemažai tarptautinių sutarčių dėl gamtos apsaugos. Joms priklauso:
• Jungtinių tautų konvencija dėl biologinės įvairovės (1993 m.)
• Konvencija dėl Alpių apsaugos (1991 m.)
• Bonos konvencija dėl migruojančių rūšių (1979 m.)
• Berno konvencija dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (1979 m.)
• Barselonos konvencija dėl Viduržemio jūros (1976 m.)
• Helsinkio konvencija dėl Baltijos jūros (1974 m.)
• Ramsaro konvencija dėl pelkynų išsaugojimo (1971 m.)

Šios konvencijos davė pagrindus pasirašyti Rio de Ženeiro sutartį 1992 m., kuria buvo įkurtas darnios plėtros principas. Šis principas buvo patvirtintas Mastrichto sutartimi, pagal kurią Europos Sąjunga bet ką bedarydama privalo pasirūpinti gamtos apsauga. Iš tikrųjų, svarbūs sprendimai dėl transporto priemonių, energijos ir žemės ūkio negali būti toliau priimami neištyrus jų poveikio laukinei gamtai ir kaimui. Europos Sąjungos užduotis yra remti ir palaikyti iniciatyvas bei tikrinti, kaip vyriausybės vykdo savo įsipareigojimus.

„Countdown 2010“ – bioįvairovės nykimą stabdanti iniciatyva, kuria siekiama, kad visos Europos vyriausybės įvairiu lygmeniu iki 2010 metų atliktu visus būtinus veiksmus užkertant kelią bioįvairovės netekčiai. Šia iniciatyva siekiama suburti valdžios institucijas, nevyriausybines organizacijas, privatų sektorių ir piliečius, norint atkreipti visuomenės dėmesį į įsipareigojimus apsaugoti bioįvairovę. „Countdown 2010“ – tai didelė jėga, kuriant ekologinį judėjimą po vienu skėčiu, užtikrinant, kad pranešimas bus perduotas kitiems sektoriams. Esminis tikslas yra įtikinti žmones, kad sėdint rankas sudėjus rūšys gali išnykti. Nuolatinis rūšių nykimas, kurio išaugę mąstai vertinami nuo 100 iki 1000 kartų, sudaro grėsmę, kad išnyks žmonijai naudingi ištekliai – maistas, gėlas vanduo, kuras, mediena, audiniai, nebus įmanoma kontroliuoti klimato, vaistų ir ligų.Gamtotvarka – vienas bioįvairovės gausinimo įrankių
Remiantis tradiciniu mąstymu, žiemą paukščiams galima padėti tik juos lesinant. Tačiau būtent žiemą galima pagelbėti paukščiams, kurie tuo metu yra toli nuo Lietuvos. Šiuo laikotarpiu netrikdant sparnuočių galima vykdyti įvairius jų buveinių tvarkymo ir atkūrimo darbus.

Ties greitkeliu Vilnius-Klaipėda, 30 kilometrų nuo Kauno, kairėje pusėje yra nedidelis Striūnos upelio tvenkinys su trikampio formos sala. Tai nuo 2001m. Lietuvos gamtos fondo darbuotojų tvarkoma ir prižiūrima teritorija. Šioje hektarą užimančioje saloje yra svarbi įvairių vandens paukščių buveinė.

1999-2000 metais saloje perėjo apytiksliai 400 rudagalvių kirų kolonija, pavienės upinės žuvėdros, didžiosios antys, nendrinės vištelės. Tačiau kasmet jų vis mažėjo. Per paskutinį dešimtmetį saloje suvešėjo joje anksčiau sodinti medžiai, pradėjo augti krūmai, dėl kasmet saloje susikaupiančio didelio paukščių išmatų kiekio išplito kiečių, dilgėlių, varnalėšų sąžalynai. Šie procesai kasmet blogino salos kaip buveinės tinkamumą atvirose vietose perintiems vandens paukščiams.

2001m. vasario pradžioje Lietuvos gamtos fondo darbuotojai suorganizavo 3 talkas salai tvarkyti. Dabar kasmet rugpjūtį – rugsėjį, ištuštėjus salai, šienaujami aukštų žolių sąžalynai, nukapojamos medžių atžalos. Dėl vėlyvo šienavimo net nitrofilinių žolių atolas nesuspėja suvešėti ir visiškai išgula žiemą. Tai ypač palanku pavasarį saloje įsikurti grįžtantiems, atviras buveines veisimuisi pasirenkantiems vandens paukščiams.

Salos tvarkybos darbai trunka jau ketverius metus. Per tą laiką sala pasikeitė neatpažįstamai. Trejus metus šalinamas atžalas želdo tik pavieniai medžių kelmai. Pasikeitė ir žolių danga. Nebeliko aukštesnių nei du metrai „džiunlių“. Žolinė danga išretėjo, pažemėjo. Džiugina ir saloje perinčių paukščių gausėjimas. Rudagalvių kirų 2001 m. priskaičiuota apie 700, 2002 m. apie 1000, 2003 m. virš 1500, 2005 m. – iki 2500 porų kirų, upinių žuvėdrų 42 poros. Taip pat saloje peri kasmet apie 10 didžiūjų ir ne mažiau kaip 5 kuoduotojų ančių poros, krantinių tilvikų pora. Šių metų gegužę šalia salos stebėta juodakaklių krabų pora. Ši paukščių rūšis mėgsta įsikurti šalia rudagalvių kirų didelių kolonijų. Tai pirmoji į Lietuvos raudonąja knygą įtraukta paukščių rūšis saloje.

Striūnos upelio tvenkinio salos tvarkomųjų darbų rezultatai aiškiai rodo gamtos tvarkybos naudą. Saugomų teritorijų administracijos bei gamtosauginės NVO turėtų rodyti daugiau iniciatyvos bei dėmesio bent nacionalinės svarbos atvirųjų buveinių išsaugojimui. Parinkus tinkamus tvarkymo būdus ir laiką įspūdingų rezultatų galima sulaukti jau po kelerių metų.Abiotiniai veiksniai
Abiotiniams veiksniams priklauso visų negyvosios aplinkos veiksnių visuma, kuriuos patiria organizmas. Dažnai juos skirstome į dvi grupes:
1. Fizikiniai veiksniai
2. Cheminiai veiksniai

Abiotinių veiksnių tarpe svarbus vaidmuo tenka klimatiniams veiksniams: šviesai, krituliam, vėjo greičiui, temperatūrai. Taip pat svarbūs geografiniai (vietos), hidrologiniai (vandens srovių ir bangavimo), bei dirvožeminiai veiksniai. Organizmų egzistencijai šie abiotiniai veiksniai dažnai turi didelę tikimybę tapti limituojančiais.
Temperatūra kaip ekologinis veiksnys. Organizmų prisitaikymas prie nepalankios temperatūros

Įvairiose žemės paviršiaus vietose temperatūra svyruoja nuo -60○ C (Sibire) iki +80○C (dykumose).Dauguma organizmų rūšių yra prisitaikę gyventi aplinkoje, kurioje temperatūrų svyravimų diapazonas yra siauresnis. Temperatūra – tai veiksnys potencialiai galintis tapti limituojančiu bet kokiam organizmui, nes visi fiziologiniai procesai ir biocheminės reakcijos gali vykti tik tam tikroje temperatūroje ir dažniausiai teigiamoje. Tačiau kai kurie organizmai anabiozėje gali pakelti labai žemas temperatūras, o tam tikri mikroorganizmai- karštų šaltinių dumbliai ir bakterijos išgyvena ir dauginasi netoli virimo temperatūros. Vandenyje temperatūros svyruoja mažiau negu sausumoje, todėl vandens organizmų tolerancijos sritis temperatūros atžvilgiu yra siauresnė. Viršutinė gyvybei pakeliama temperatūros riba yra gyvų baltymų krešėjimas. 60-70○C yra negrįžtamo jų pakitimo temperatūra, kuriai esant baltymų vandeniniai tirpalai koaguliuoja. Tačiau įvairių organizmų šiluminės koaguliacijos riba skirtinga. Tai priklauso nuo drėgmės kiekio. Samanos pakelia aukštą temperatūrą sausame ore, bet drėgnoje atmosferoje per parą žūva prie 40○C. Kalbant apie žemas temperatūras, gyvybės procesai augaluose vyksta tol, kol neužšąla protoplazma, t.y. kol ląstelėse nesusidaro ledas. O augalai užšąla gerokai žemesnėje kaip 0○C temperatūroje. Tai paaiškinama didesne sulčių koncentracija. Tačiau žiemą augalai turi visuomet problemą su vandeniu. Dėl kvėpavimo augalai, nors ir lėčiau transpiruoja, tačiau vandens iš sušalusio dirvožemio paimti negali. Ir nors žiemą lapuočiai medžiai lapus numeta, tačiau jie transpiruoja stipriau už spygliuočius. Todėl vaismedžiai kartais žiemą gali žūti dėl vandens trūkumo, t.y. neprisitaikymo prie ilgai trunkančių šalčių. Metų ir paros bėgyje temperatūros ir šviesos kaitos ritmai kartu su potvyniais- atoslūgiais bei drėgmės kitimu apsprendžia augalų ir gyvūnų aktyvumą. Esant skirtingam prisitaikymo laipsniui pagal plastiškumą temperatūros atžvilgiu organizmai skirstomi į euriterminius ir stenoterminius. Euriterminiai organizmai, pakeliantys didelius temperatūros svyravimus, yra dykumų ir aukštikalnių, bei vidutinių platumų augalai ir gyvūnai. Priešinga grupė- stenoterminiai organizmai, kurie gali gyventi tik prie tam tikros temperatūros. Jų temperatūrų svyravimo diapazonas siauras, pavyzdžiui atogrąžų gyventojai.
Vanduo kaip ekologinis veiksnys

Aplinkos vandens balansas ir drėgmė turi didelę reikšmę ne tik organizmų termoreguliacijai. Vanduo taip pat potencialiai gali tapti limituojančiu veiksniu bet kokiam organizmui. Su vandeniu yra susiję visi svarbiausi gyvybiniai procesai – mityba, kvėpavimas, medžiagų apykaita, biocheminės reakcijos, kurios vyksta vandeniniuose tirpaluose. Todėl organizme turi būti pakankamai vandens: sausumos gyvūnų -45-95% kūno svorio, augalų audiniuose – 50-98%. Tik subrendusiose ir išdžiūvusiose sėklose yra 10-15%, o subrendusiose sporose 8-10% vandens, bet jose gyvybiniai procesai yra labai sulėtėję. Taigi, be vandens nėra gyvybės be to visuose šiuose procesuose reikalingas gėlas vanduo, kuris sudaro vos apie 3% visų pasaulio vandens išteklių. Tačiau vanduo priskiriamas atsinaujinantiems ištekliams, nes ekosistemose jis nuolat pasipildo.

Augalai didžiumą vandens įsiurbia per šaknis. Pagrindinis vandens šaltinis yra atmosferos krituliai. Tačiau iš bendro kritulių kiekio dar sunku .spręsti, ar augalams pakanka drėgmės, nes nemaža dalis lietaus ir ištirpusio sniego vandens nuteka žemės paviršiumi, o kita dalis įsisunkia giliai į podirvį ir augalų šaknims jau nepasiekiama. Taip pat ne visas dirvožemio vanduo yra prieinamas augalo šaknims. Kalbama apie fiziškai surištą, t.y. dirvožemio kietosios dalies paviršiaus sorbuotą vandenį ir įeinantį į dirvožemį sudarančių mineralų sudėtį. Šis vanduo, išreikštas procentais nuo bendro dirvožemio svorio, vadinamas vytimo koeficientu, nes dirvožemyje belikus tokiam kiekiui vandens, augalas nuvysta. Augalai ir pedobiontai naudoja dirvožemio porose esantį vandenį, kuris juda veikiamas kapiliarinių jėgų. Gyvūnai vandens atsargas papildo gerdami (stuburiniai, vorai, pilvakojai moliuskai) arba maitindamiesi sultingu maistu (lapais ir vaisiais). Dykumų gyventojai naudoja metabolinį vandenį, kuris susidaro oksiduojantis riebalams ir kitoms medžiagoms, pavyzdžiui kaupiamos riebalų atsargos kupranugario kuprose. Šių vietų augalai turi plačiai išsikerojusias arba giliai į žemę įsiskverbusias šaknis, plaukuotus arba padengtus vaškiniu sluoksniu lapus bei tam tikrą žiotelių išsidėstymą.Tai sumažina vandens atidavimą transpiracijos metu. Dykumų sukulentai, pavyzdžiui kaktusai, kaupia vandenį. Augalai, pakeliantys nuolatinę ar periodiškai pasikartojančią sausras, vadinami kserofitais. Kserofitai prisitaiko prie vandens trūkumo keturiais būdais: 1) jų ilgos ir gausiai šakotos šaknys, kuriomis gali pasiekti giliau esančius drėgnus dirvožemio sluoksnius (muilinė guboja); 2) mažai garina vandens pro lapus; 3) lietingu periodu stiebe arba lapuose sutelkia vandens atsargas, kuriomis naudojasi užėjus sausrai (kaktusai, agavos, perkūnropės); 4) per sausras pereina į anabiozės būseną (būdinga bakterijoms, sausų dirvožemių grybams, kerpėms ir kai kurioms samanoms). Lietuvoje kserofitų nedaug, nes kritulių iškrinta pakankamai, tačiau smėlingose dirvose vanduo greitai susigeria, todėl augalams jo trūksta. Daugiausia kserofitų yra Kuršių Nerijos kopose ir Varėnos rajone. Tokiose vietose augalai prie vandens trūkumo prisitaiko morfologinėmis adaptacijomis: 1) augalai su redukuotais lapais ir žaliais, asimiliuojančiais stiebais, kurie pakeičia susmulkėjusius lapus (Lietuvoje sausuose pušynuose auga šluotinis sausakrūmis, dar vadinamas zuikiakrūmiu, nes tinka zuikiams pašarui); 2) smulkialapiai kserofitai, prisitaikę mažinti transpiraciją (viržiai, tyrulinė erika, čiobrelis); 3) kietalapiai kserofitai su standžiais, tvirtais lapais, kurių labai stora kutikula ir gerai išsivystęs ramstinis audinys (zunda, lauramedis, kalninė ir paprastoji pušis); 4) susuktalapiai kserofitai su susisukusiais į vamzdelį lapais (smiltingų vietų varpiniai augalai – eraičinai, smiltyninė smiltlendrė, šepetukas); 5) plaukuotalapiai kserofitai, gausiai apaugę pilkšvais arba žilais plaukeliais – plaukeliai arba reflektuoja saulės spindulius ir lapai neįkaista, arba plaukelių tankus veltinis apsaugo lapus nuo vandens išgaravimo (smiltyninis šlamutis, šilagėlės, sidabrinis žilakrūmis). Perkelti į drėgną dirvožemį tokie morfologiškai prisitaikę kserofitai savo išvaizda tampa panašūs į mezofitus: lapai padidėja, pasidaro ne tokie plaukuoti, ramstinių audinių sumažėja, jų kutikula suplonėja.

Taigi, įvairių augalų ir gyvūnų vandens poreikiai yra nevienodi ir prie tam tikro drėgmės režimo bei vandens trūkumo organizmai prisitaiko morfologinėmis, fiziologinėmis, biocheminėmis bei elgseninėmis adaptacijomis. Visi judantys organizmai ieško priedangos nuo kaitrių saulės spindulių, tokiu būdu pažemindami kūno temperatūrą ir sumažindami vandens reikmes ir sunaudojimą.
Šviesa kaip ekologinis veiksnys

Šviesos poveikis organizmams yra dvejopas. Tiesioginė intensyvi saulės radiacija gali būti pražūtinga daugeliui organizmų dėl jos tiesioginio neigiamo poveikio protoplazmai. Tačiau šviesa yra pirminis energijos šaltinis be kurio neįmanoma jokia gyvybės forma. Augalų fotosintezės proceso metu sukurtą biomasę naudoja tiek paty.s producentai, tiek įvairūs konsumentai bei reducentai. Taigi, šviesa autorofiniams ir heterotrofiniams organizmams turi skirtingą ekologinę reikšmę. Autotrofams šviesa būtina vykdyti fotosintezės reakcijas, kurių metu saulės šviesos bangų energija paverčiama į cheminę energiją fitomasės (lapų, stiebų, šaknų, žiedų ir vaisių) pavidalu. Heterotrofams apšvietimas yra svarbus orientacijai.

Augalams šviesa gali tapti limituojančiu veiksniu ir kai saulės radiacijos per daug ir kai per mažai. Įvertinant šviesos poreikį, svarbu atsižvelgti ne tik į saulės radiacijos intensyvumą, bet ir į trukmę bei į šviesos bangų ilgį, t.y. šviesos kokybines savybes. Visos šios šviesos ypatybės apsprendžia fotosintezės intensyvumą.

Pagal poreikį šviesai augalai skirstomi į šviesamėgius, kurie nepakelia jokio užpavėsinimo, pavyzdžiui pušis, ąžuolas, saulėgrąža. Ši augalų grupė auga atvirose, neužtemdytose vietose (stepėse, dykumose, aukštapelkėse, laukuose). Priešingi šviesamėgiams yra ūksminiai augalai. Tai dauguma miško žolių, samanų ir krūmų. Yra augalų, kurie gali augti prie įvairaus apšvietimo, t.y. pakeliantys dalinį užpavėsinimą, bet augantys ir atviroje šviesoje, pvz. pievinis šalavijas. Gyvenantys ant žemės gyvūnai pagal aktyvumą paros bėgyje skirstomi į dieninius ir naktinius.

Šviesos poveikis tam pačiam augalui yra nepastovus. Tai priklauso nuo kitų ekologinių veiksnių. Tam dažnai turi įtakos klimatiniai veiksniai, ypač temperatūra. Arčiau ašigalio šviesos poreikis tampa didesnis, augalai dažnai pasidaro šviesamėgiai, pavyzdžiui klevas Vidurio Europoje yra paunksnę pakenčiantis augalas, o Norvegijoje šviesamėgis. Šviesos poreikis priklauso nuo mitybos. Derlingame dirvožemyje augalai pasitenkina silpnesne šviesa. Kad augalai galėtų produktyviai pasinaudoti esamu saulės šviesos kiekiu, jie gana įvairiai prisitaiko, pirmiausiai savo judesiais. Lapų ir stiebų erdvinė orientacija priklauso nuo šviesos. Jei augimvietėje šviesos nepakanka, lapai išsidėsto vienoje plokštumoje, statmenoje saulės spindulių krypčiai. Toks reiškinys vadinamas lapų mozaika. Jei apšvietimas yra vienakryptis, augalo stiebas, šakos ir žiedai krypsta į šviesą. Esant saulės radiacijos pertekliui, kas būdinga tropikų ir subtropikų zonai, augalai lapus pasuka taip, kad saulės spinduliai kirstų į lapų briauną. Šviesa turi įtakos lapų dydžiui, formai, jų anatominei sandarai. Kai kurie paūksminiai augalai turi specialius anatominius šviesai sukoncentruoti skirtus įtaisus, kurių dėka lapo asimiliacinis audinys gauna intensyvesnę šviesą. Chlorofilo koncentracijos kitimas lapuose irgi yra prisitaikymas šviesai. Periodiškas šviesos ir tamsos keitimasis paros laikotarpiu taip pat turi poveikį augalams ir sukelia atitinkamus jų prisitaikymus. Augalų reakcija į santykinę dienos ir nakties trukmę vadiname fotoperiodizmu. Tik ties ekvatoriumi ištisus metus dienos ir naktys yra vienodo ilgumo. Tolstant nuo ekvatoriaus, vasaros dienos ilgėja. Augalų prisitaikymas prie ilgo ar trumpo vegetacijos periodo vadinamas fotoperiodiška adaptacija. Ši adaptacija reikšminga augalų vegetacijos trukmei, žydėjimo pradžiai. Šiuo atžvilgiu geriau ištirti kultūriniai augalai. Augalai skirstomi į trumpadienius, kurie greičiau pradeda žydėti trumpos dienos sąlygomis (grikiai, kanapės, saulėgrąžos) ir ilgadienius augalus, greičiau pražystančius šiaurės platumų sąlygomis, t.y. kai diena ilga (javai). Kai kurių augalų žydėjimas nepriklauso nuo dienos ilgumo.
Homeostazės samprata

Klimatinės sąlygos kinta pagal trumpalaikius (paros) ir ilgalaikius (sezono, daugiamečius) gamtos ritmus. Paros ir sezonų ritmai gamtoje labai ryškūs. Ilgalaikiai daugiamečiai ciklai yra susiję su ilgalaike klimatinių sąlygų kaita, kurios priežastimi laikomi periodiški Saulės aktyvumo kitimai. Nors dėl gamtos ritmų gyvenamosios aplinkos sąlygos nuolat kinta, organizmai sugeba išgyventi reaguodami į nepalankias sąlygas atitinkamomis reakcijomis ir taip palaikyti homeostazę.

Homeostazės (gr. homoios- panašus, primen.antis + stasis- būklė) terminu galima nusakyti bet kokios susireguliuojančios sistemos pusiausvyrą, kuri leidžia šios sistemos labai svarbius parametrus palaikyti leistinose ribose. Homeostazės sampratą kūrė du tyrėjai: prancūzų fiziologas K.Bernaras XIX amžiuje ir JAV fiziologas V.Kenonas XX amžiaus pirmoje pusėje.

Visi organizmai gyvena nuolat kintančioje aplinkoje prie kurios jie turi prisitaikyti, kad išliktų gyvi. Juos supančią aplinką galima traktuoti kaip išorinę, nes visos organizmo ląstelės ir organai yra vidinėje aplinkoje – tai ląsteles supantis audinių skystis, kurio gyvybiškai svarbūs parametrai (kaip kūno temperatūra, kraujo cheminė sudėtis, kraujo pH, gliukozės kiekis kraujyje, deguonies koncentracija audiniuose) praktiškai nekinta ir jiems būdingas pastovumas. Tiesą sakant organizmo homeostazė yra apibrėžiama (apibūdinama) kaip fiziologinė homeostazė, kurios esmėje glūdi idėja, jog gyvi organizmai sugeba kai kurių svarbių vidinių parametrų skaitines reikšmes palaikyti pastovias fiziologiniuose procesuose, tiksliau išsireiškus, jas stabilizuoti nežiūrint į besikaitaliojančias išorines sąlygas. Taigi bet kokio organizmo homeostazė yra nuolatos palaikoma dėka visumos prisitaikomųjų reakcijų, kurios pašalina arba maksimaliai apriboja įvairių aplinkos veiksnių poveikį, trikdantį organizmo vidinės aplinkos santykinį pastovumą, pvz., kūno temperatūros, kraujo spaudimo, gliukozės kiekio kraujyje ir kitų parametrų pastovumą. Homeostazės dėka žmogus, lipdamas į kalną, iš lėto prisitaiko prie neįprastų sąlygų, t.y. aklimatizuojasi. Tačiau šiuo atveju, norint pagreitinti adaptacinį procesą, organizmo homeostazė gali sutrikti. Pavyzdžiui, žmogus, ilgus metus dirbęs sėdimą darbą, staiga sugalvoja bėgti maratono distanciją, jam gali liūdnai baigtis, jei nebus preadaptacijos, t.y. treniruočių, kuriose apkrovimas organizmui didinamas palaipsniui. Tik tuomet žmogaus organizme vyks prisitaikymas (negenetinė adaptacija) prie padidėjusio krūvio ir taip palaikoma organizmo homeostazė.Biotiniai veiksniai
Kiekvienas organizmas yra veikiamas ne tik negyvosios aplinkos sąlygų, bet ir gyvosios apsupties. Organizmų tarpusavio santykiai nulemia gyvosios aplinkos palankumą. Tai sąlygoja sąveikų tarp rūšių pobūdis, kuris gali būti teigiamas, neigiamas, neutralus tiek iš kurios nors vienos, tiek iš abiejų pusių (1 lent.).
1 lentelė.Sąveikos tarp rūšių
Sąveikos Rūšis Tų sąveikų rezultatas
Žolėdis ir žolė ( + – ) Žolėdžių daugėja, žolės mažėja
Plėšrūnas ir jo grobis ( + – ) Plėšrūnų daugėja, o grobio mažėja
Konkurencija ( – – ) Abiejų rūšių individų mažėja
Amensalizmas ( 0 – ) Viena rūšis (1) slopina kitą rūšį (2), todėl šios individų skaičius mažėja
Simbiozinės sąveikos
Mutualizmas ( + + ) Abiejų rūšių individų daugėja
Komensalizmas ( + 0 ) Vienos rūšies individų daugėja, kitos skaičius nekinta
Protokooperacija ( + + ) Abiejų rūšių individų daugėja, nors gyvybiškai ši sąveika nebūtina
Parazitizmas ( + – ) Parazitų daugėja, šeimininkų mažėja

Plėšrūnai, parazitai ir žolėdžiai tiesiogiai lemia energijos perdavimą mitybinėmis grandinėmis. Visos kitos sąveikos daugiau ar mažiau sąlygoja energijos ir maisto medžiagų apytakos greitį ekosistemoje.
Plėšrūnizmas – tai sąveika tarp plėšrūno ir aukos, t.y. grobio. Ši sąveika naudinga tik vienai pusei – plėšrūnui, nes tokiu būdu jis apsirūpina maistu, įsisavina energiją bei maisto medžiagas gyvybei palaikyti. Plėšrūnais laikomi visi gyvėdžiai, besimaitinantys stuburiniais ir bestuburiais gyvūnais, zooplanktonu, o taip pat sąlygiškai ir augalėdžiai. Išimtis – augalai, mintantys vabzdžiais

Parazitizmas (gr. parasitos – įnamis, veltėdis) – tai sąveika tarp parazito ir šeimininko, kai parazitai naudojasi šeimininko organizmu kaip gyvenamąja aplinka ir maisto šaltiniu. Ši sąveika naudinga tik vienai pusei – parazitui, tačiau skirtingai nuo plėšrūnų, parazitai nesunaikina iš karto savo aukos – šeimininko, nes tai būtų nenaudinga parazitui, taip jis sunaikintų savo gyvenamą aplinką. Taip pat parazitai skirtingai nuo plėšrūnų yra visuomet mažesni už savo šeimininką.

Mutualizmas. Simbiozė (gr. sybiosis – sugyvenimas) – tai rūšių gyvenimas kartu. Ją sudaro parazitizmas, komensalizmas, mutualizmas, protokooperacija. Šių sąveikų poveikis rūšims ir rezultatas nurodyti lentelėje. Tarp rūšių gali susiklostyti akivaizdžiai simbioziniai santykiai, bet griežtas jų skirstymas į minėtas grupes dažnai kelia abejonių Mutualizmas (gr. mutulus – abipusis) – tai dviejų rūšių sąveika, kai tarp organizmų yra glaudus nuolatinis ar laikinasis tarpusavio ryšys ir iš to yra abipusė nauda. Dažnai mutualistiniai ryšiai padeda išvengti plėšrūnų, prasimanyti maisto.

Protokooperacija (gr. protos – pirmas; lot. cooperatio – bendradarbiavimas) – tai simbiozės forma naudinga, bet nebūtina abejoms rūšims. Pavyzdžiui, ankštinių ir varpinių augalų auginimas kartu. Varpiniai augalai ankštiniams yra atrama, taigi pastarieji gauna daugiau šviesos, o ankštiniai kaupia dirvožemyje azotą. Kelios paukščių rūšys krauna lizdus ir peri lizdus vienoje vietoje, tokiu būdu greičiau pastebi priešą ir apsigina.

Komensalizmas (lot. com –su; mensa – stalas) – tai tokie simbioziniai dviejų rūšių organizmų ryšiai, kai vienas iš jų turi naudos, o kitas neturi nei naudos, nei žalos. Žinomi komensalizmo atvejai, kai viena rūšis naudojasi kita kaip slėptuve, būstu ar transporto priemone. Ūsakojai vėžiagyviai prisisega prie banginių, žuvys remoros prisitvirtina prie ryklio, visur keliauja su juo ir net maitinasi ryklio pietų likučiais. Galimas daiktas, kad dėl to šeimininkui judėti sunkiau, todėl šis atvejis nėra pats geriausias komensalizmo pavyzdys.

Konkurencija (lot. Concurrere –bėgti drauge) – tai dviejų organizmų sąveika, siekiančių pasinaudoti tais pačiais ištekliais. Todėl ši sąveika atsiranda tik tarp tokių rūšių, kurių poreikiai yra tokie patys. Konkurencija – vienintelė sąveika, turinti neigiamą poveikį, tiek vienai, tiek kitai pusei. Skiriamos tarprūšinė ir vidurūšinė, aktyvioji ir pasyvioj.i konkurencija. Aktyvioje konkurencinėje kovoje augalai ir mikroorganizmai gamina ir panaudoja alelopatines (gr. allelon- savitarpiškas, pathos- poveikis, kentėjimas) chemines medžiagas, pvz.fitoncidus, eterinius aliejus. Kai viena rūšis savo elgsena tiesiogiai netrukdo kitai rūšiai maitintis ir daugintis, o tik naudojasi ta pačia ekologine niša ir todėl konkuruoja – tai pasyvioji konkurencija.

Amensalizmas. Antagonistinė (gr. antogonisma- ginčas, kova) sąveika tarp organizmų, kai viena rūšis, išskirdama chemines medžiagas, stelbia arba naikina kitą rūšį vadinama amensalizmu (gr. a- ne, lot. mensa- valgymas). Amensalizmas aptinkamas augalų, grybų, bakterijų pasaulyje. Augalai alelopatines medžiagas į dirvožemį, orą, vandenį išskiria pro lapus ir šaknis. Pavyzdžiui, eglės išskyroms yra jautrios ir negali šalia augti kultūrinės žemuogės, alyvos. Kanapių pasėliai dėl išskyrų neapaugę piktžolėmis. Iš grybo Penicilium gaminamas penicilinas, naikinantis įvairias bakterijas. Apsisaugoti nuo parazitų ir kenkėjų augalai gamina įvairias toksiškas medžiagas – fitoncidus (gr. phyton- augalas, lot. caedere- žudyti). Rūtas, mėtas, gailius, čiobrelius, ramunėles nelabai puola parazitai dėl juose esančių eterinių aliejų. Spygliuočiai gamina gyvasakius arba balzamus, kurie, augalą sužeidus, išsilieja ant žaizdos ir dėl toksiškumo apsaugo nuo įvairių parazitų.Abiotinių ir biotinių sąlygų įtaka bioįvairovės didumui
Taigi, viena iš būtinų prielaidų didelei bioįvairovei palaikyti yra sąlygų stabilumas. Tokios sąlygos susidaro tada, kai trikdžiai yra nedideli ir jie dažnai kartojasi. O pažeidimų ir trikdymų neišvengia nei viena ekosistema, ar tai būtų brandi, klimaksinė, ar besivystanti ekosistema.

Antra didelės bioįvairovės prielaida yra produktyvumas. Kai aplinkos sąlygos ekosistemos produktyvumui palankios, ekologinių nišų gali atsirasti dar daugiau. Be to tik esant dideliam produktyvumui, viršutiniuose mitybos grandinės lygiuose plėšrūnai jaučiasi stabiliai, nes didelis ekosistemos produktyvumas, t.y. maisto išteklių gausa leidžia kartu vienu metu egzistuoti daugeliui rūšių, esančių žemesniuose lygiuose.

Atogrąžų lietingų miškų klimatas stabilus ir palankus dideliam produktyvumui. Taigi, išpildomos abi prielaidos didelei bioįvairovei palaikyti. Kaip tik dėlto juose tiek daug rūšių su daugybe glaudžiai išsidėsčiusių ekologinių nišų.

Lietuvoje klimatas ir kiti aplinkos veiksniai limituoja (apriboja) produktyvumą. Žiemą žema minusinė temperatūra apriboja produkcijos gamybą ir trukdo negyvos organinės medžiagos skaidymuisi ir mineralizacijai. Pavasarį ir rudenį ribojančiais veiksniais tampa temperatūra ir šviesa. Vėlai pavasarį daugelyje ekosistemų lemiamu veiksniu tampa vanduo, be to maisto medžiagas augalai įsisavina tirpalų (jonų) pavidale. Kai šviesos, vandens ir šilumos pakanka, ribojančiu veiksniu tampa maisto medžiagos: augalai kenčia dėl azoto trūkumo, ežeruose ribojantis veiksnys yra fosforas.

Be išorinių veiksnių bendrijos struktūros formavimuisi svarbūs ir vidiniai veiksniai. Tai sąveikos tarp populiacijų – tarprūšinė konkurencija, plėšrumas, parazitizmas. Visas šias sąveikas galima traktuoti kaip reguliuojančius veiksnius, priklausančius nuo tankio. Šios sąveikos riboja populiacijų dydį, o kartu turi poveikį bendrijos įvairovei, t.y. rūšių skaičiui ir rūšių santykiniam gausumui.

Keli plėšrumo ir tarprūšinės konkurencijos poveikio bendrijos įvairovei pavyzdžiai:

Kai kuriose bendrijose plėšrūnai silpnina konkurenciją ir taip didina įvairovę. Pavyzdžiui, kai Šiaurės Amerikos vakarų pakrantės bandymų plote buvo pašalintos visos jūrų žvaigždės, labai pagausėjo midijų Mytilus. Jų atsirado tiek, kad išstūmė kitus bestuburius ir net dumblius. Taip rūšių įvairovė labai sumažėjo;

Plėšrūnai, kurie reguliuoja konkurencinius santykius ir palaiko rūšių įvairovę, yra vadinami lemiamaisiais plėšrūnais. Jiems priskiriami Afrikos drambliai. Drambliai minta krūmais ir nedideliais medžiais, todėl miško augalija užleidžia vietą pievų augalijai. Nors tai nenaudinga patiems drambliams, bet naudinga kitiems augalėdžiams, mintantiems žole;

Bioįvairovė taip pat susijusi su bendrijos gyvenamosios aplinkos plotu. Amerikiečių ekologai tyrė kaip salose gyvenančių rūšių įvairovė priklauso nuo atstumo tarp tos salos ir žemyno iš kurio rūšys plinta bei nuo salos dydžio. Kuo sala bus arčiau žemyno, kuo didesnis jos plotas, tuo bendrijos įvairovė bus didesnė, nes į tokią salą migracijos energetinės sąnaudos bus mažesnės, o joje esančiais didesniais maisto ištekliais galės naudotis daugiau populiacijų.

Dar reikėtų paminėti vieną atvejį, susijusį su žmonių veikla ir tarprūšinės konkurencijos poveikiu bioįvairovei. Būna, kad žmonės introdukuoja naujas rūšis tokiose vietose, kur su jomis nekonkuruoja kitos rūšys bei introdukuotų rūšių gausumo nereguliuoja plėšrūnai, t.y. nėra jomis mintančių plėšrūnų. Be to šios rūšys minta vietinėmis rūšimis ir todėl gali žymiai sumažėti vietinių rūšių gausumas. Taip introdukuotos rūšys dažnai nukonkuruoja arba išnaikina vietines augalų ir gyvūnų rūšis, todėl sumažėja bendrijos įvairovė, kinta jos struktūra, o kartu ir visos ekosistemos stabilumas.Biomai
Biomai – stambus ekosistemos vienetas. Paprastai tai regioninė ar net tarpkontinentinė ekosistema, kurioje vyrauja jai būdingas augalijos tipas, arba charektingas kraštovaizdis. Biomai skiriami pagal gyvenamąją aplinką:
1. Sausumos
2. Gėlųjų vandenų ekosistemos
3. Jūrinės ekosistemos

Sausumos biome vyraujantį augalijos tipą nulemia temperatūra, o pobūdį arba jos mozaiką metinis kritulių kiekis. Esant palankiai temperatūrai ir jei kritulių kiekis neviršija 500 mm per metus, formuojasi miškas, jei mažiau – miškas nebesiformuoja. Sausumoje išskiriama iki 30 biomų.

Keletas pavydžių:
Šiaurės pusrutulio spygliuočių miškai arba taigai
Vidutinių platumų vasaržaliai miškai
Vidutinių platumų stepės (prerijos pampos). Jose tik žolinė augalija
Tropikinės stepės ir savanos
Čiaparalė – rajonė su lietinga žiema, sausringa vasara (Viduržemio jūros pakrantė, Kalifornija)
Dykuma
Sausieji tropikiniai miškai. Jam būdingi sausringasis ir lietingasis laikotarpiai.
Drėgnosios tropikinės girios. Jose per metus daugiau nei 2000 mm kritulių. Šios girios – produktyviausios ekosistemos pasaulyje. Jose į atmosferą išskiriamas didžiausias deguonies kiekis

Gėlųjų vandenų išskiriami 3 biomai:
a. Stovinčio vandens telkiniai. Ežerai, patvenktose upėse suformuotos vandens saugyklos (Kauno marios)
b. Tekančio vandens. Upės, upeliai, šaltiniai
c. Pelkės, užpelkėję miškai. Kai kur pelkės susiformuoja kalnuose ir kalnų šlaituose

Jūriniai biomai:
Atviro vandenyno
Kontinentinio šelfo vandenų biomas (čia pakliūna ir Baltijos jūra)
Estuarijos – zonos, kuriose maišosi jūrinis ir gėlas vanduo.

Kadangi biomų yra įvairiausių rūšių, todėl smulkiau panagrinėsiu sausumos biomus: tundrą, spygliuočių miškus, vidutinio klimato juostų miškus, bei atogrąžų miškus.
Tundra

Arkties tundros biomas – šiaurės pusrutulyje esanti sausuma, ratu supanti ledynų sukaustytas jūras, už¬ima apie 20% visos Žemės sausumos (panaši bendrija, va¬dinama alpine tundra, yra ir kalnuose – aukščiau miškų juostos). Arkties tundroje didesnę metų dalį šalta ir tamsu. Kadangi kritulių per metus teiškrinta vos apie 20 cm, tun¬drą tikriausiai galima būtų laikyti dykuma, bet Čia iš tirps¬tančio sniego vasarą susidaro daug pelkių ir užpelkėjusių klampynių, mat labai mažai vandens teišgaruoja. Atitirps¬ta tik pats viršutinis dirvos sluoksnis, o žemiau jo esantis amžinasis įšalas visada laiko sukaustęs į ledą gilesnius sluoksnius, todėl per juos vanduo iš telkinių beveik nepra¬sisunkia. Tundroje nėra medžių, nes čia jiems augti tinkamas metų laikas yra pernelyg trumpas, o ir jų šaknys negalėtų pakankamai įsiskverbti dėl amžinojo įšalo, be to, užpelkėjusiame dirvožemyje jos negali tvirtai įsikibti į gruntą. Vasarą tundros plotai sužaliuoja žemais žolynais, viksvynais, juose suboluoja daugybė kerpių ir samanų lopinių. Žemučiai sumedėję krūmai, pvz., žemaūgiai berželiai, skuba greitai žydėti ir brandinti sėklas, kol nesibaigė trumpa fotosinte¬zei tinkama vasara. Kelios gyvūnų rūšys tundroje gyvena ištisus metus. Tai – po sniego sluoksniu gebantys sėkmingai peržiemoti į peles panašūs lemingai, tundrinės kurapkos ir tetervinai, kurie pūgas atlaiko įsikasę į sniegą, žemi, kresni avijaučiai, po storu odos ir vilnų sluoksniu gebantys išlaikyti šilumą net per didžiausius šalčius. Vasarą tundra atgyja, joje pasi¬rodo daugybė vabzdžių ir paukščių (ypač vandens ir prie¬krančių paukščių), atskrendančių iš pietų. Šiauriniai elniai migruoja į tundrą (paskui – iš jos), kaip ir juos sekantys bei medžiojantys vilkai. Netoli jūros pakrančių neretai pasitai¬ko baltųjų lokių.
Spygliuočių miškai

Spygliuočių miškai paplitę; 1) taigoje, kuri driekiasi plačia juosta per Eura¬ziją ir Š. Ameriką; 2) aukštai kalnuose (vadinami kalnų spygliuočių miškais); 3) Š. Amerikoje išilgai Ramiojo vande¬nyno pakrantės į pietus iki šiaurės Ka¬lifornijos. Būdingiausias spygliuočių miškas -taiga. Ten daug tokių medžių, kaip eg¬lės, pušys ir maumedžiai. Šie medžiai at¬sparūs šalčiams, nes jų spygliai ir kamienai tu.ri storus dangalus. Be to, jų spygliški lapai išlaiko storo sniego sluoksnio svo¬ri. Pomiškyje augalija skurdi, jame po nu¬kritusių spyglių sluoksniu pūpso sama¬nos ir kerpės. Paukščiai aižo spygliuočių kankorėžius, renka sėklas, o meškos, el¬niai, briedžiai, bebrai ir ondatros laikosi palei ežerus ir upes. Stambesniuosius žin¬duolius medžioja vilkai. Kalnų spygliuo¬čių miškuose gyvena dar ir erniai, pumos. Spygliuočių miškai, žaliuojantys Ka¬nados ir JAV vakarų pakrantėje, kartais dar vadinami drėgnaisiais vidutinio kli¬mato miškais. Čia vyraujantys vėjai iš Ra¬miojo vandenyno atneša daug drėgmės, o kelyje atsimušę į kalnus, oro srautus pakelia aukštyn; ten jie atšąla ir ima lyti. Kaip tik čia, kur riebus dirvožemis ir daug kritulių, auga patys didžiausi pasaulyje medžiai, kokie kada nors Žemėje yra bu¬vę, bei puikiausios raudonmedžių girios. Šie miškai vadinami ir sengirėmis, nes juose yra medžių, kuriems jau per 800 metų. Tai – iš tiesų visžalis miškas, nes visi medžiai apaugę samanomis, papar¬čiais ir kitokiais augalais, augančiais tie¬siai ant medžių kamienų. Yra visokių nuomonių, ar šiuos kadaise iš tiesų bu¬vusių didelių miškų plotų likučius reikia saugoti. Deja, ginčai labiausiai įsiliepsnojo tik dėl vienos niekur kitur negyvenan¬čios (endeminės) dėmėtųjų pelėdų rūšies. O iš tiesų reikėtų susirūpinti viso šio biomo apsauga.
Vidutinio klimato juostos miškai

Vidutinio klimato juostos miškai auga piečiau nei taiga. Jie užima didelę Europos dalį, jų yra rytų Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Tose vietose yra vidutinis klimatas, gausu kritulių (75-150 cm per metus). Ryškūs metų laikai, augalams augti tinkamas metas trunka nuo 140 iki 300 die¬nų per metus. Auga tokie medžiai, kaip ąžuolai, bukai ir klevai, turintys gana plačius lapus. Rudenį jie lapus nume¬ta, pavasarį vėl užsiaugina.

Aukščiausių miško medžių lapai saulės gauna pirmieji ir daugiausia. Bet pro juos prasiskverbia pakankamai spin¬dulių ir žemiau augantiems medžiams, vadinamiems po¬miškiu. Auga ir už juos žemesnių krūmų, kurie dažniausiai žydi anksti pavasarį, kol didieji medžiai neužstoja saulės. Dar žemiau auga paparčiai, samanos ir kerpės. Visuose šiuose skirtinguose arduose buveinę randa įvairiausi gyviai, nuo vabzdžių iki paukščių. Gausi gyvybė ir ant žemės. Ten gy¬vena smulkūs žolėdžiai – voverės, kiškiai, kirstukai, skun¬kai, miškiniai švilpikai ir burundukai. Šiuos smulkius žvėrelius bei paukščius, pvz., kalakutus ir tetervinus, me¬džioja lapės. Pastaraisiais metais pagausėjo rudųjų meškų ir baltauodegių elnių, kitų žolėdžių gyvūnų. Šiame biome, skirtingai nei taigoje, yra varliagyvių ir roplių, nes čia ne tokios šaltos žiemos. Varlės ir vėžliai laikosi prie vandens, kaip ir žinduoliai – bebrai bei ondatros. Rudenį sunokstantys vaisiai ir uogos, pribręstantys rie¬šutai – puikios maisto atsargos žiemai, o lapai, pasipuošę ryškiomis spalvomis ir nukritę žemėn, papildo humuso sluoksnį. Humuse esančias mineralines medžiagas pavasa¬rio lietūs išplauna į gilesnius dirvos sluoksnius, bet giliai įsiskverbiančios medžių šaknys pasiekia jas įsiurbti ir grą¬žinti atgal, aukštyn į miško sistemą.
Atogrąžų miškai

Drėgnuosiuose atogrąžų miškuose, plytinčiuose netoli pu¬siaujo P Amerikoje, Afrikoje ir Indijos-Malajų regione, vi¬suomet šilta (tarp 20 °C ir 25c C) ir gausu kritulių (per metus iškrinta ne mažiau kaip 190 cm). Sis biomas pasižymi tiek rūšių įvairove, tiek organizmų gausumu. Drėgnieji atogrąžų miškai – sudėtingos sistemos. Gy¬vybė juose pasiskirsčiusi aukštais. Kai kurie pla¬čialapiai visžaliai medžiai užauga nuo 15 iki 50 metrų aukščio ar net dar didesni. Šių aukštų medžių kamienai į apačią la¬bai sustorėję ir remia visą medį lyg kontraforsai. Lianos (arba sumedėję vijokliai) stiebiasi aukštyn apsivydamos medžių kamienus. Jos teikia tvirtumo ir kamienams. Drėgnųjų ato¬grąžų miškų rūšių įvairovė nepaprastai didelė: 10 km2 plo¬te vien medžių galima rasti apie 750 rūšių, o žydinčių augalų – apie 1500 rūšių. Gyvūnai dažniausiai gyvena ant žemės (pvz.., pakos, agučiai, pekariai, šarvuočiai), bet jų pilna ir medžiuose. Vabzdžių rūšių įvairovė tokia didelė, kad daugumos rūšių mokslininkai dar nėra net apibūdinę. Sumedėjusių augalų liekanų skaidymo procesuose labai didelį darbą at¬lieka termitai ir skruzdėlės, kurių čia pilna visur, ypač me¬džiuose. Daug įvairiausių, dažnai įstabių spalvų plunksnomis išsipuošusių paukščių, pvz., kolibrių, mažų ir didelių pa¬pūgų, tukanų. Gausu varliagyvių ir roplių – įvairiausių varlių, gyvačių, driežų. Čia ir gerai žinomi primatai – lemūrai, tin¬giniai, beždžionės – mintančios medžių vaisiais. Stambiau¬si plėšrūnai – katės: jaguarai P. Amerikoje bei leopardai Afrikoje ir Azijoje. Daugelis gyvūnų visą gyvenimą praleidžia medžių la¬jose. Tas pat pasakytina ir apie kai kuriuos augalus. Yra au¬galų, vadinamų epifitais, kurie auga ant kitų augalų, o laisvai kabančiomis šaknimis siurbia drėgmę ir iš lapijos išplautas mineralines medžiagas; kiti renka lietaus vandenį ir nuokritas iš lapų pagrindų sudarytuose savotiškuose induose. Plačiausiai paplitę epifitai yra ananasų, orchidėjų ir papar¬čių giminaičiai. Kai kalbame apie atogrąžų miškus, dažniausiai įsivaiz¬duojame juos gana vienodus ištisus metus. Bet Indijos, Piet¬ryčių Azijos, Vakarų Afrikos, Pietų ir Centrinės Amerikos, Vakarų Indijos bei Šiaurės Australijos atogrąžų miškuose yra du skirtingi metų laikai – drėgnasis ir sausasis. Juose auga plačialapiai medžiai, gausu ardų. Be minėtų gyvūnų, kai kuriuose iš šių miškais apaugusių plotų gyvena ir dram¬bliai, tigrai, hipopotamai. Drėgnųjų atogrąžų miškų dirvožemis nėra toks derlin¬gas ir tinkamas žemdirbystei, kaip vidutinio klimato juostos miškų. Maisto medžiagos tiesiog iš miško paklotės keliauja atgal į augalus. Šio biomo produktyvumas didelis. Taip yra dėl aukštesnių temperatūrų, ilgo vegetacijos laikotarpio (jis trunka apskritus metus) ir greito medžiagų skaidymo. Drėg¬nųjų atogrąžų miškų žemės paviršiuje daug geležies ir aliu¬minio oksidų – nuo jų žemė atrodo rausva; ji vadinama lateritu. Praretinus medžius, saulėkaitos karštyje lateritas su¬kepa ir sukietėja kaip plyta, – tokia žemė netinka kultūri¬niams augalams auginti. Atogrąžų juostoje ilgai buvo verčiamasi gana destruktyvia – lydimine – žemdirbyste. Jos esmė yra ta, kad sėjai reikalingi plotai ruošiami iškertant miš¬kus ir nukirstus medžius sudeginant. Pelenais patręštose že¬mėse (lydimuose) galima gauti vos keletą derlių. Paskui tokie laukai paliekami, kad vėl apaugtų mišku, kuris vėl bus ker¬tamas ir deginamas. Literatūra
1. http://e-stud.vgtu.lt/users/files/dest/2442/leidimasiiaplinka.pdf
2. Basalykas A. (1985). Žemė – žmonijos buveinė. Vilnius: Mokslas, 256 p
3. Pasaulio geografija V.Butkus Briedis 1997m
4. www.ik.ku.lt
5. www.birdlife.lt
6. www.am.lt
7. Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba, 2002.Nr.3(21), P.31-37
8. www.wikipedia.org