Lietuvos ežerai ir jų raida

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS

Lietuvos ežerai ir jų raida

Darbus atliko: FI-4 grupės studentas

Šiauliai
2006
Ežeru vadinamas vandens plotas, tiesiogiai nesusisiekiantis su jūra arba vandenynu. Palankesnės sąlygos ežerams susidaryti yra drėgno klimato srityse, tačiau jei ežerus maitina daug upių arba jie susisiekia su požeminiais vandenimis, gali susidaryti ir labai sausringose srityse.
Ežerą sudaro dvi pagrindinės dalys – duburys ir vandens masė. Vandens užpildyto ežero duburio seklioji dalis, kurią veikia srovės ir bangos, vadinama litorale (vandens užpildyto ežero duburio seklioji dalis, kurią veikia srovės ir bangos). Gilesnioji, baangų nepasiekiama duburio dalis vadinama guoliu. Aplink ežerą plyti sausoji duburio dalis, sudaryta iš lėkštesnių ar statesnių šlaitų. Šlaite yra krantas – sausumos dalis, tiesiogiai veikiama bangų, ir terasos – anksčiau buvusių atabradų liekanos. Kranto dalis, užliejama tik esant aukštam vandens lygiui, vadinama paplūdimiu.
Lietuvoje yra apie 6000 gamtinės kilmės ežerų. Apie 3000 ežerų – didesni kaip 0,5 ha ir yra maždaug tiek pat mažesnių kaip 0,5 ha ežerų. Visi ežerai drauge užima apie 914 km2. Šalies vidutinis ežeringumas – 1,4 %. Ežeringiausios yra Baltijos aukštumos, kurios tęsiasi nuo Vištyčio iki Drūkšių ežžero. Daugiausia ežerų telkšo Aukštaičių aukštumoje, šiaurės rytų ežeryne. Ten išsiskiria mažesni – Zarasų, Dubingių, Molėtų, Ignalinos-Kaltanėnų – ežerynai. Dzūkų ir Sūduvos aukštumose susidarę palyginti nedideli Trakų, Daugų, Veisiejų ežerynai. Antra pagal ežeringumą yra Žemaičių aukštuma, trečia – Pietryčių lyguma su nedideliais ežerais. Da

aug mažiau ežerų yra Vidurio ir Pajūrio žemumose.
Lietuvoje yra 13 ežerų, kurių kiekvieno plotas didesnis kaip 10 km2. Pietvakarinėje šalies dalyje telkšantis Vištyčio ežeras yra 18 km2 ploto, tačiau Lietuvai priklauso tik maža jo dalis.
Didžiausias šalyje yra Drūkšių ežeras. Jis telkšo ežeringiausioje šiaurrytinėje Lietuvos dalyje, prie sienos su Latvija ir Baltarusija. 1973 atliktų matavimų duomenimis, jis užima 44,8 km2. Iki 1953 Drūkšių ežero vandens lygis buvo natūralus, bet ant Prorvos upės (Baltarusijoje) pastačius hidroelektrinę, o vėliau – 1983 – ir Ignalinos atominę elektrinę, šio ežero vandens lygis pakilo apie metrą. Nuo 1984 Drūkšių ežero vanduo naudojamas atominės elektrinės reaktoriams aušinti. Aušinimui naudojamas vandens kiekis 9 kartus didesnis už ežero vandens tūrį (367,6 mln. m2). Iš aušinimo sistemos išleidžiamas vanduo 3–4 °C šiltesnis už įprastą ežero vandens temperatūrą, todėl dabar didelė akvatorijos dalis žiemą neeužšąla. Šiltas vanduo smarkiai veikia Drūkšių ežero augaliją ir gyvūniją bei lemia visą ežero raidą.
Ilgiausias Lietuvoje yra Asvejos (dar vadinamas Dubingių) ežeras, ištįsęs 21,9 km, o su atšakomis – 29,7 km. Jis gana siauras – didžiausias plotis yra 0,9 km. Asvejos ežerą sudaro trys šakos: Žalktynės, Vyriogalos ir Dubingių, kurios neretai vadinamos įlankomis.
Giliausias Lietuvos ežeras Tauragnas. Jo gylis 60,5 m, plotas 5,1 km2, ilgis 9,5 km, didžiausias plotis 1,1 km. Gilesni kaip 40 m yra Vištyčio, Platelių, Alaušo ežerai, taip pat mažytis (20 ha) Malkėstaičio ežeras (Molėtų r.), kurio gylis 57
7 m.

Didžiausių Lietuvos ežerų duomenys

Eil. nr. Ežeras Ežero plotas (km2) Didžiausias gylis (m) Ežero baseino plotas (km2)
1. Drūkšiai 44,8 33,3 620,9
2. Dysnai 24,39 6,0 231,0
3. Dusia 23,34 31,7 107,8
4. Sartai 13,31 20,9 1362,6
5. Luodis 13,02 18,4 113,8
6. Metelys 12,86 15,0 55,6
7. Avilys 12,58 13,5 73,7
8. Plateliai 12,04 46,0 52,0
9. Rėkyva 11,84 4,5 19,4
10. Alaušas 10,54 42,0 51,7
11. Žuvintas 10,27 3,4 344,9
12. Lūkstas 10,18 7,0 76,3
13. Asveja 9,83 50,2 230,1

Lietuvos ežerų kilmė

Pagal duburių kilmę ežerai skirstomi į keletą grupių. Dauguma Lietuvos ežerų yra ledyninės kilmės, jų duburius suformavo pleistoceno ledynai bei jų tirpsmo vandenys. Lietuvoje vyrauja dubakloniniai, arba rininiai, ežerai. Jiems būdingas siauras, ilgas, vingiuotas duburys stačiais šlaitais. Šiuos ežerus suformavo nuo ledyno pakraščio sruvę vandenys. Dubakloninių ežerų grupei priklauso giliausi Lietuvos ežerai – Tauragnas, Asveja, Sartai, Baltieji ir Juodieji Lakajai. Didžiausi yra patvenktiniai ežerai, telkšantys ledyno išgulėtuose ir galinių morenų patvenktuose duburiuose. Iš tokių galima paminėti Alaušą, Luodį, Vištytį, Platelius. Daugelis ežerų yra ir dubakloniniai, ir patvenktiniai (Drūkšių, Daugų, Galvės). Gana dažni ledo luistų guoliniai, arba termokarstiniai, ežerai, kurių duburiai susidarė ištirpus po nuosėdomis palaidotiems ledyno gabalams (Dusia, Metelys, Obelija). Dideli ir seklūs Rėkyvos, Žuvinto, Amalvo ežerai yra ledyno pakraštyje telkšojusių didelių ežerų liekanos. Dideli jų pakraščių plotai ilgainiui užpelkėjo, o ežerų duburiuose susikaupė daug dumblo.
Trijų tipų ežerai – karstiniai, upiniai (dar vadinami senvaginiais arba salpiniais) ir jūriniai – Lietuvoje susidarė jau poledynmečio laikotarpiu. Karstiniai ežerai ligi šiol gana sparčiai formuojasi šiaurinėje šalies dalyje – Biržų ir Pasvalio rajonuose. Ištirpus negiliai slūgsantiems gipso ir dolomito klodams ir į tuštumas įgriuvus paviršiniam sluoksniui, susidaro smegduobės, kurios neretai prisipildo vandens. Karstiniai ež

žerai dažniausiai beveik apskriti, stačiais šlaitais, negilūs. Iš viso yra apie 300 karstinių ežerėlių, tačiau jų bendras plotas tik apie 10 ha. Didžiausias iš jų yra Kirkilų ežeras, susidaręs iš keleto susijungusių smegduobių. Sausesniais metais kai kurios jį sudarančios smegduobės tampa atskirais ežerėliais, lietingesniais – vėl susilieja į vieną ežerą.
Upinių ežerų Lietuvoje daugiausia didesniųjų upių – Nemuno, Nevėžio, Merkio – slėniuose. Iš upių senvagių susidarę ežerai seklūs, lenktos formos. Šalyje tokių ežerų daugiau kaip 1330, tačiau dauguma jų mažesni kaip 0,5 ha ploto. Didžiausi senvaginiai ežerai yra Nemuno žemupio salpoje. Tai Merguva ir Žiogys.
Krokų Lanka yra vienintelis jūrinės, arba lagūninės, kilmės ežeras, susidaręs Nemuno suneštoms nuosėdoms atitvėrus dalį Kuršių marių.
Lietuvoje yra ir apie 3400 dirbtinių vandens telkinių. Didelę grupę sudaro patvenktieji ežerai. Prie šios grupės priskiriami tokie gamtinės kilmės ežerai, kurių vandens lygis reguliuojamas hidrotechniniais įrenginiais. Iš jų galima paminėti kai kuriuos didžiuosius ežerus: Drūkšių, Dusios, Platelių, Žuvinto, Simno, Rėkyvos.
Bene daugiausia yra upinės kilmės tvenkinių, susidariusių patvenkus upes. Ypač daug jų buvo įrengta XX a. antrojoje pusėje melioracijos metu, užtvenkiant mažąsias upes. Didžiausias upinis tvenkinys – Kauno marios (6350 ha). Aukštadvario, Antalieptės hidroelektrinių, Elektrėnų šiluminės elektrinės tvenkiniai taip pat susidarė patvenkus upes, tačiau vanduo užliejo ir netoliese tyvuliavusius ežerus.

Maitinimas ir vandens apytaka

Ežerus maitina upės, požemio ir paviršiaus nuotėkio vandenys be

ei krituliai. Lietuvos ežerai su upėmis sudaro sudėtingą vidaus vandenų tinklą. Pagal pratakumą ežerai skirstomi į pratakiuosius (turi intakų ir ištakų), nuotakiuosius (turi tik ištaką), nenuotakiuosius (turi tik intakų) ir aklinuosius (neturi nei intakų, nei ištakų).
Dauguma didesniųjų Lietuvos ežerų yra pratakieji. Vandens apytaka juose vyksta intensyviausiai, jiems būdingi gana dideli sezoniniai vandens lygio svyravimai, susiję su pavasariniais upių potvyniais. Ežerus maitina upių vandenys, bet kartu šie ežerai reguliuoja ir per juos tekančių upių nuotėkį.
Iš nuotakiųjų ežerų išteka upės. Jie gali būti nuotakūs nuolatos arba tik vandeningaisiais sezonais. Ištakų neturintys nenuotakieji ežerai vandens perteklių išgarina. Daugiausia (apie 1200) Lietuvos ežerų yra aklinieji. Juos maitina gruntiniai vandenys, o vandens perteklius išgaruoja arba išteka požeminiu keliu. Jų vandens lygis per metus beveik nekinta. Prie šios grupės priskiriami nedideli termokarstinės kilmės ežerai, paplitę Pietryčių lygumoje ir Baltijos aukštumų vandenskyrose.

Vandens lygio svyravimai

Vandens lygis ežeruose nuolat kinta. Trumpalaikiai vandens lygio svyravimai susiję su oro sąlygomis ir vyksta visuose ežeruose. Sezoniniai vandens lygio pokyčiai susiję su metų laikų kaita ir būdingi pratakiesiems ežerams. Lietuvos, kaip ir kitų vidutinių platumų, ežeruose aukščiausias vandens lygis būna pavasarį, kai prasidėjus polaidžiui patvinsta upės, ir rudenį, kai iškrinta daug kritulių. Daugiamečiai vandens lygio pokyčiai susiję su ilgalaikiais klimato svyravimais, pvz., su lietingesnių ir sausringesnių laikotarpių kaita. Tokio pobūdžio svyravimai ypač būdingi nenuotakiesiems ežerams. Ilgaamžiai vandens lygio svyravimai susiję su geologiniais veiksniais, pvz., ežero duburio kilimu, sąnašų kaupimusi. Didelės įtakos ežerams turi įvairi žmogaus veikla (vandens naudojimas pramonėje ir žemės ūkyje), be to, daugelio ežerų vandens lygis reguliuojamas užtvankomis.
Iš pratakiųjų ežerų didžiausiais sezoniniais vandens lygio svyravimais išsiskiria Sartų ežeras. Vandens lygis jame svyruoja net 2,2 m. Didžiausi daugiamečiai vandens lygio svyravimai užfiksuoti Švento ežere (Zarasų r.). 1975–1976 šio ežero vanduo nuslūgo apie 1,5 m, o krantas atsitraukė kelias dešimtis metrų. Vandens augalais apaugęs dugnas su tik šiame ežere augančia pražangiažiede plunksnalape atsidūrė sausumoje ir ilgainiui apaugo medžiais. Ežere išniro anksčiau nebuvusi sala, kurioje apsigyveno paukščiai, bet vėliau vandens lygis vėl ėmė kilti, ir 1998 salos jau nebeliko.

Terminis rėžimas

Giliųjų Lietuvos ežerų paviršiuje vasarą susidaro šilto, o priedugnyje – šalto vandens sluoksnis, kurio temperatūra artima didžiausio tankio vandens temperatūrai – maždaug +4 °C. Tarp šių dviejų sluoksnių slūgso trečiasis, kurio vandens temperatūra staigiai mažėja. Toks vandens sluoksnių išsidėstymas vadinamas tiesiogine termine stratifikacija. Žiemą ežeruose įsivyrauja atvirkštinė terminė stratifikacija, kai giliausio sluoksnio temperatūra būna aukščiausia. Pavasarį ir rudenį būna laikotarpis, kai susimaišius vandeniui visame ežere vandens temperatūra suvienodėja. Daugumos Lietuvoje esančių didelių ir seklių ežerų visų vandens sluoksnių temperatūra būna maždaug vienoda.
Gamtinės kilmės ežerai Lietuvoje žiemą užšąla: pirmiausia seklūs, vėliau – ir gilūs. Storiausias ledas (70–80 cm) būna vasario pabaigoje arba kovo pradžioje. Vidutiniškai ledas išsilaiko 118 dienų ir ištirpsta balandžio viduryje. Ežero pavasaris trunka tol, kol jo paviršiuje vanduo įšyla iki +10 °C.

Cheminė vandens sudėtis

Lietuvoje vyrauja vidutiniškai mineralizuoti (200–300 mg/l) hidrokarbonatinį kalcio vandenį turintys ežerai. Smėlėtoje Pietryčių lygumoje ir Žemaičių aukštumoje vyrauja mažai mineralizuoti (mažiau nei 200 mg/l) ežerai. Pasitaiko ežerų, kurių vanduo itin mažai mineralizuotas (tik apie 50 mg/l). Dažniausiai jie apsupti aukštapelkių arba susidarę vietovėse, kurių dirvožemiai labai nederlingi. Labiausiai mineralizuoti (500–1000 mg/l) yra Šiaurės Lietuvos karstinio regiono ežerėlių vandenys, turintys daug sulfatų ir chloridų.

Ežerų maistingumas ir augalija

Pagal maistingumą ežerai skirstomi į oligotrofinius, arba mažamaisčius, mezotrofinius, arba turinčius vidutiniškai maisto medžiagų, eutrofinius, arba daugiamaisčius, ir distrofinius, arba bemaisčius.
Oligotrofiniai ežerai dažniausiai gilūs, jų vanduo šaltas, turi daug deguonies, nedaug biogeninių medžiagų ir druskų, mažai augalų ir gyvūnų. Mezotrofiniai ežerai taip pat gilūs, jų vandenyje daugiau organinių medžiagų, įvairesnė augalija ir gyvūnija. Pagal tinkamumą gyventi žuvims šie ežerai priskiriami prie seliavinių ežerų grupės.
Eutrofiniai ežerai dažniausiai seklūs ir užžėlę vandens augalija. Juose gausu biogeninių medžiagų ir druskų, didžiąją metų dalį deguonies netrūksta, tačiau mažai anglies dioksido, kalcio ir hidrokarbonatų. Pagal čia gyvenančias žuvis gilesni eutrofiniai ežerai vadinami karšiniais, o seklieji – kuojiniais-ešeriniais.
Distrofiniuose ežeruose dėl rūgščios aplinkos organinės medžiagos negali suirti, todėl vandenyje stinga biogeninių junginių ir deguonies. Šio tipo ežerai dar vadinami karosiniais.
Ežeruose augalija ir gyvūnija pasiskirsto zonomis. Litoralė yra pati produktyviausia ežero dalis. Dugne gyvena moliuskai, vabzdžių lervos, kirmėlės, neršia žuvys, maitinasi jų mailius. Einant nuo ežero pakraščio gilyn, litoralėje išskiriamos kelios augalijos juostos: sekliųjų vandenų augalų, nendrių ir meldų juosta, lūgnių ir vandens lelijų juosta, plačialapių plūdžių juosta ir visiškai panirusių augalų juosta. Pagal augalijos juostų pobūdį ežerai skirstomi į fragmentinio, juostinio fragmentinio, juostinio ištisinio ir liūninio užžėlimo tipus. Šie tipai maždaug atitinka mezotrofinį, tarpinį tarp mezotrofinio ir eutrofinio, eutrofinį ir distrofinį tipus. Fragmentinio tipo ežerų visiškai pasinėrusių augalų juostai būdingos povandeninės maurabragūnų bendrijos. Juostinio ištisinio tipo eutrofiniuose ežeruose susidaro plati pakrantės nendrių ir meldų juosta, giliau įsivyrauja plūdės ir vandens paviršiuje plūduriuojantys alavijiniai aštriai. Distrofiniuose ežeruose augalų gali visai nebūti arba auga lūgnės ir vandens lelijos. Ypač saviti maisto ir mineralinių medžiagų nedaug turintys lobelijiniai ežerai, kuriuose aptinkami Lietuvoje rečiausi vandens augalai: ežerinė lobelija, ežerinė slepišerė ir pražangiažiedė plunksnalapė.

Literatūra

http://enci.sviesa.lt/lt.php/straipsniai/zeme/ezerai/

Leave a Comment