Saugomos teritorijos

ĮVADAS

Saugomos teritorijos – tai sausumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę. Šiuo metu sugomos teritorijos sudaro daigiau kaip 11% šalies teritorijos.
Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas ( visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus. Dažnai rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams naudojamų pllotų įtaką, palaiko natūralius vyksmus. Juose uždrausta ne tik pašalinių žmonių lankymas, bet ir visiškai ir visiems laikams uždrausta žmogaus ūkinė veikla ir jie skirti natūraliems gamtos procesams tirti. Rezervatų ekologinėms sistemoms būdingas autoreguliavimas, o rezervate žmogaus veikla gali būti skirta vieninteliam tikslui – išsaugoti rezervato ekosistemas nuo antropogeninės veiklos įtakos. Siekiant išvengti žmogaus ūkinės veiklos poveikio rezervatų gamtiniam kompleksui, daugelyje šalių aplink rezervatus išskiriamos apsaugos ( buferinės ) zonos, kurių paskirtis – sumažinti žmogaus veiklos įtaką rezervatui ir jį izoliuoti nuo tos veiklos. Reezervatams dažniausiai parenkamos pakankamai stabilaus kraštovaizdžio vietovės, atstovaujančios gamtinėms zonoms su juose esančiais moksliniu požiūriu vertingais kraštovaizdžio komponentais: augalija, gyvūnija, dirvožemiu, paviršiumi, vandenimis ir atmosfera. Lietuvos rezervai (Žuvintas, Čepkeliai, Kamanos, Lietuvos TSR nacionalinio parko rezervinė zona, Kuršių nerijos valstybinio miškų pa

arko rezervinė zona) nepakankamai atstovauja pagrindiniam augalijos tipui – miškams, nėra rezervatų natūraliose pievose, netolygus rezervatų geografinis išdėstymas respublikoje. Pagal ūkinę ir kitokią antropologinę veiklą ir gamtinių ( žmogaus neliestų ) ekologinių sistemų santykį rezervatus galima skirstyti į dvi grupes: biosferos rezervatai ir valdomieji rezervatai. Biosferos rezervatai turi žmogaus veiklos visiškai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemoje vyrauja autoreguliavimas. Paprastai tai didelės teritorijos, kuriose nevyksta savaiminė ekosistemų destrukcija, todėl joms ir nereikia dirbtinių priemonių norimam gamtiniam režimui palaikyti. Biosferos rezervate pageidautini trys natūralios gamtos ir žmogaus veiklos santykio variantai: a) visiškai žmogaus veiklos nepaliestos teritorijos, b) unikalūs ir ypatingos reikšmės kompleksai, c) žmogaus veiklos pakeistos teritorijos. Šiose teritorijose pagal tarptautiniu mastu standartizuotą metodiką atliekami stebėjimai – aplinkos sąlygų ekologinis monitoringas. Lietuvoje biosferos rezervatas – Žuvinto, taip pat siūloma paaskelbti – Kuršių neriją ir Kuršių marių bei pamario regioną biosferos rezervatu. Tarptautinės programos „ Žmogus ir biosfera „ sąjunginių ir respublikinių organų nuomone, aplinkos sąlygų monitoringas būtinas kiekvienai sąjunginei respublikai ir didesniems gamtiniams vienetams.
Valdomieji rezervai turi žmogaus veiklos sąlygai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemų funkcionavimui gamtinio režimo sąlygomis palaikyti reikia dirbtinių priemonių. Taigi mūsų respublikos rezervatai priklauso valdomųjų rezervatų kategorijai, nes juos dažnai veikia antropogeninis oro teršimas, hidrologiniai vandens lygio pakitimai, reikia tam tikrų priemonių saugomiems augalams ir gyvūnų rūšims išlaikyti, reikia diegti ka
ai kurių gyvūnų populiacijų gausumo reguliavimo priemones.

BIOSFEROS REZERVATAI

Dubdavos rezervatas

1968 metais įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas. Rezervatinės apyrubės statusą ši miško dalis oficialiai gavo 1994 metų gruodžio 30 d. Tuomet Vyriausybė patvirtino ir Dubravos rezervatinės apyrubės nuostatus.
Neįprastas terminas – apyrubė. Enciklopedijoje ji apibūdinama kaip geografinio landšafto struktūrinis morfologinis vienetas: dauba, kalva, aikštelė su tam tikrais dirvos, drėgmės ir šilumos režimo, augalijos savitumais. Apie ketvirtadalis rezervatinės apyrubės teritorijos – keružėmis pušelėmis, berželiais apaugusi aukštapelkė. Likusi dalis – našūs bręstantys, brandūs ir perbrendę eglynai su pušimis.
Dubravos rezervatinė apyrubė, kaip teigiama jos nuostatuose, įsteigta retoms miško augavietėms, spygliuočių medynams ir kitoms vertingoms augalų bendrijoms išsaugoti. Apyrubės teritorija tvarkoma pagal miškotvarkos projektą ir specialiąsias programas. Čia saugoma natūrali aukštapelkė, našūs eglynai bei kt.
Be to, tai – mokslinio tyrimo objektas, kur atliekami natūraliai besiformuojančio miško biogeocenozių tyrimai, stebėjimai. Rezervatinėje apyrubėje draudžiama ūkinė veikla, draudžiama naudotis jos ištekliais. Veikti čia galima tik kovojant prieš gaisrus ir kenkėjus.
Už rezervatinę apyrubę atsako Dubravos eksperimentinė miškų urėdija, o Lietuvos miškų institutas atlieka mokslinius tyrimus ir rašo jos metraštį. Gaila, kad toks metraštis nepradėtas rašyti nuo pat pradžių. Dubravos rezervatinės apyrubės teritorijoje yra 14 nuolatinių tyrimo barelių, visame rezervato plote atliekami fitopatologiniai tyrimai, yra 1 ha ploto pušies sėklinis draustinis.
Kaip rodo tyrimai, grybautojų liūdesiui, valgomųjų grybų rezervato plote nepadaugėjo. Ant sausuolių, vė

ėjolaužų ir vėjovartų gausiai apsigyveno tik medieną pūdantys grybai
Paskutinių metų vėtros, sausros ir kinivarpų plitimas gerokai nuniokojo apyrubės eglynus. Pūsta išvirtę bei stovėdami tūkstančiai kietmetrių medienos. 1994 m. pavasario apskaitos duomenimis, rezervatinės apyrubės plote medieną pūdančių grybų “stalui” buvo pateikta 3200 kub. m vertingos, tuo metu dar tikusios perdirbti medienos. 1986 m. rasti 5137 žuvę medžiai, kurių medienos tūris 2370 kub. m. 1993 – 94 m. rezervatinėje apyrubėje pasidauginęs ir gerokai nusiaubęs pačio draustinio egles žievėgraužis tipografas plūstelėjo į aplinkinius Vaišvydavos girininkijos eglynus. Per trumpą laiką, 1994 m. rudenį ir 1995 metų pradžioje, artimoje rezervato kaimynystėje plynai teko iškirsti daugiau kaip 25 ha kinivarpų užpultų eglės medynų. Šiuo metu žievėgraužio tipografo židiniai nuo draustinio kiek nutolo.
Pačioje rezervatinėje apyrubėje išliko gana daug gražių žalių eglių, per stebuklą atsilaikiusių prieš visas negandas. Gamta, kai visiškai nesikiša žmogus, sugeba pati susidoroti su savo problemomis. Išdžiūvusių eglių ploteliuose pilasi drebulių atžalos, užsisėja berželiai. Miške prasideda medynų kaita. Žuvus eglynams, jų vietą užims minkštieji lapuočiai, o po lapuočių lajomis vėl užsisės eglaitės. Gamtoje viskas sutvarkyta tikslingai. Eglynai nualina, parūgština miško dirvožemį. Eglynus pakeitę minkštieji lapuočiai savo pūvančiais lapais dirvą patręšia, atstato humusinį dirvožemio sluoksnį, kad vėl ton vieton sugrįžę eglės galėtų našiai augti. Tik žmogus suardo šį dėsningumą, plynai iškirstuose eglynuose vėl sodindamas egles. Mums reikia gros medienos, ir
r kuo daugiau. Bet reikia mokytis ir iš gamtos. Norėtūsi tikėtis, kad šis Dubravos girios kampelis, pavadintas įmantriu rezervatinės apyrubės pavadinimu tinkamai atlikus stebėjimus, pasitarnaus miškininkų ateities kartoms.

Žuvinto rezervatas

Žuvinto rezervatas – seniausias Lietuvoje. Jo steigimo istorija prasidėjo ir yra labiausiai susijusi su žymiausio praėjusio šimtmečio gamtininko ornitologo, tuometinio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Zoologijos katedros vedėjo Tado Ivanausko (1882 – 1970) veikla. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje profesorius ėmėsi tirti Žuvinto ežero paukščius, organizavo kitus gamtos tyrimus. Jo rūpesčiu, siekiant išsaugoti nykstančius vandens paukščius, Žemės ūkio ministerija nusavino Žuvinto ežerą iš privačių asmenų ir 1937 m. jį perdavė Kauno universiteto Matematikos – gamtos mokslų fakultetui. Tuo pačiu Žuvinto ežere nuo 1937 metų buvo įvestas rezervato režimas: ežere ir jo apylinkėse 1 km atstumu uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius. Ežero apsaugai įsteigtas sargo etatas, prilygintas valstybinei etatinei vyr. eigulio tarnybai.Šias pareigas T.Ivanauskas nuo 1937 m. balandžio 6 d. pakvietė eiti Teofilį Zubavičių (1914-1993), savamokslį ornitologą, kurio ilgamečių stebėjimų dėka sukaupta daugybė informacijos apie Žuvinto ir jo apylinkių gyvąją gamtą. T.Zubavičius Žuvinto rezervate su pertraukomis dirbo iki 1980 metų.
Okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 1 d. Žuvintas prarado rezervato statusą ir buvo pervestas sovietinės Lietuvos maisto pramonės Liaudies Komisariato žinion.
1946 vasario 5 d. Lietuvos SSR Liaudies Komisarų nutarimu Mokslų akademija įpareigojama „įsteigti rezervatą Žuvinto rajone, kuris apimtų Žuvinto ežerą ir vakarinės apylinkės pelkę su miškeliu“. Pirmoji rezervato kontora įkurta 1946 m. Daukšių k. Marijampolės r., vėliau, 1948 m. perkelta į Alytaus r. Žuvintų kaimą. Žuvinto rezervato plotas 1951 metais buvo 3167,2 ha. 1954 m. Lietuvos SSR Ministrų Taryba patvirtino Žuvinto rezervato nuostatus, o 1962 m.– naują gamtinio Žuvinto rezervato nuostatų redakciją. 1960 – 1962 m. Žuvinto rezervate vyko tarp institutinė kompleksinė tyrimų ekspedicija, kuriai Mokslų Akademijos nutarimu vadovavo Zoologijos ir parazitologijos institutas, Tyrimų rezultatai paskelbti monografijoje „Žuvinto rezervatas“.
1963 m. rezervatas iš Mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto perduotas Gamtos apsaugos komitetui. Rezervato plotas padidintas iki 5428 ha. Antroji kompleksinių tyrimų ekspedicija, kurią organizavo Mokslų akademijos ekologijos, botanikos, geografijos ir kiti institutai, surengta 1979-1985 metais, vykdė Žuvinto ir Dovinės baseino hidrologinius, hidrocheminius, ekologinius, botaninius tyrimus, vertino žmogaus veiklos įtaką rezervato gamtai. Nuo 1993 m. Žuvinto gamtinis rezervatas įrašytas į Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. 2004 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Žuvinto biosferos rezervato teritorijai (išskyrus žemės ūkio funkcinio prioriteto zoną) suteikė paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą bei priskyrė vietovėms, kurios atitinka Europinės svarbos natūralių buveinių ir rūšių, gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus.

Gamta
Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje yra daug vertingų biotopų. Žuvinto gamtiniame rezervate galime aptikti aktyviąsias aukštapelkes, tarpines pelkes, žemapelkes, aukštapelkinius pušynus, šlapiuosius juodalksnynus, bei eutrofinį Žuvinto ežerą. Amalvo draustinis nukentėjo nuo melioracijos, todėl aptinkame degradavusias aukštapelkes, nusausintus ir užaugusius krūmais didelius žemapelkių plotus. Šalia Žuvinto ežero esančiame Kiaulyčios draustinyje yra vertingos pievų bendrijos. Buktos miške galime aptikti vertingas plačialapių miškų, šlapiųjų juodalksnynų, skroblynų bendrijas. Labiausiai Žuvinto vardą išgarsino paukščiai. Ežere buvo labai daug paukščių, kurie viliojo tyrinėtojus jau XIX amžiuje. Iš viso Žuvinto biosferos rezervate nuo 1980 m. yra stebėtos net 227 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri. Žuvinto rezervate migracijų metu apsistoja įspūdingi varnėnų, šiaurinių žąsų, Lietuvoje saugomų pilkųjų žąsų bei gervių pulkai. Rezervate peri daug saugomų paukščių rūšių: didysis baublys, gervė, tetervinas, didžioji kuolinga, meldinė nendrinukė, juodasis gandras ir kt. Žuvinto rezervate yra rasta 108 samanų, 105 dumblių, 107 grybų ir daugiau nei 600 rūšių aukštesniųjų augalų. Tokia didelė augalų įvairovė yra galima dėl didelės biotopų įvairovės.Žuvinto rezervate užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių. Rezervate aptikta virš 40 rūšių žinduolių. Tai ir vilkai, briedžiai, šernai, lapės, kanadinės audinės, bebrai, smulkūs graužikai. Žuvinto ežere gyvena Lietuvoje saugomos ūdros. Gyvenvietėse aptinkamos šikšnosparnių kolonijos. Vien tik Žuvinto ežere aptinkamos 22 žuvų rūšys. Lydekos, karšiai, lynai, vijūnai bei kt.
Žuvinto biosferos rezervate yra 3 eutrofiniai ežerai: Žuvinto, Amalvo ir Žaltyčio. Šie ežerai susiformavo paskutiniojo ledynmečio laikotarpiu, prieš 10 tūkst. metų Jie užima 1385 ha. plotą. Nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos juose dirbtinai reguliuojamas vandens lygis. Žuvinto ir Amalvo ežerai priklauso Dovinės (ilgis 47 km., baseino plotas 588 km²), kairiojo Šešupės intako, baseinui. Žaltyčio ežeras priklauso Želsvelės (ilgis 3,4 km., baseino plotas 0,22 km²), Šešupės intako, baseinui. Rezervato teritorija prateka kelios didesnės upės: Dovinė, Amalva, Kiaulyčia, Rudė, Ūdrupis, Želsvelė. Dauguma jų yra ištiesintos ir paverstos melioraciniais grioviais.
Žuvintas – reliktinis ežeras, tik nedidelė kadaise buvusio milžiniško ežero dalis. Holocene, prieš 10 tūkst. metų, ežeras buvo apsėmęs beveik visas Palias 6800 ha (Garunkštis, Stanaitis, 1969). Jau susiformavo seklus, iki 6 m, todėl labai greitais pradėjo pelkėti. Šiuo metu Žuvinto ežero plotas 965 ha. Ežeras seklus, didžiausias jo gylis tesiekia 2,5 m., o vidutinis – 0,6 m., vidutinis dumblo gylis 3 m. (Garunkštis, Stanaitis, 1969). Į ežerą nuvestas melioracinis kanalas, juosiantis šiaurinę Žuvinto pelkės dalį. Be jo iš Žuvinto palių įteka 5,2 km. ilgio Rudės upelis ir ištiesinta Kiaulyčia. Jis yra stipriai užaugęs, apie 50% užima viršvandeninė augalija, sudaryta iš nendrynų, švendrynų, meldynų. Žuvinto ežerui būdingos plaukiojančios salelės vadinamos „kinimis“. Žuvinte gausu plūdžių, alijošinių aštrių, plunksnalapių, vandens lelijų. Labai svarbūs yra maurabraginių dumblių (Chara spp.) ploteliai, kuriuose maisto randa vandens paukščiai. Žuvinto ežere, ant susiformavusios viršvandeninės augalijos gyvena bebrai, kanadinės audinės, ondatros, Lietuvoje ir Europoje saugomos ūdros. Žuvų kiekis išlieka stabilus, didžiąją dalį sudaro karpinės žuvys: lynai, kuojos, raudės. Kiekvienais metais mažėja plėšriųjų žuvų: lydekų, ešerių, nes užaugus pakrantėms nėra sąlygų sėkmingai išneršti. Aptinkama Europoje ir Lietuvoje reta žuvų rūšis – vijūnas. Žuvinto ežero nendrynuose peri Europai svarbios paukščių rūšys: didysis baublys, plovinė vištelė, nendrinė lingė.
Amalvo ežeras užima apie 190 ha. Jis liekaninis, stipriai eutrofizuotas. Kilmė ir vystymasis labai panašus į Žuvinto ežerą, tik plotas žymiai mažesnis. Didžiausias gylis 2,9 m., vidutinis gylis 1 m., dumblo gylis iki 2 m. Jį iš visų pusių, išskyrus rytinę, supa Amalvo pelkių kompleksas. Į ežerą ir įteka, ir išteka Amalva, aukštupyje vadinama Šlavanta, 25,6 km. ilgio, baseino plotas 137,4 km². Vandens augalija yra skurdi, nes per Amalvos upę pakliuvo didelis teršalų kiekis. Šiame ežere yra žymiai mažesni nendrynų plotai, tačiau peri kelios poros nendrinių lingių, didžiųjų baublių.
Pietvakariniame Žuvinto rezervato pakraštyje yra Žaltyčio ežeras – 256 ha., kuris priklauso 3,4 km. ilgio Želsvelės baseinui (plotas 21,8 km²). Didžiausias gylis 4 m., vidutinis gylis 2 m. Dugnas smėlėtas padengtas storu dumblo sluoksniu vietomis siekiančiu 2 m., auga didžiuliai maurabragių (Chara spp.) plotai. Šis ežeras svarbus paukščių apsistojimui per migracijas. Rudenį ir pavasarį galima matyti migruojančių ančių pulkus. Vasarą susidaro iki 100 gulbių nebylių sankaupa.
Žuvinto rezervato ežeruose, kaip ir kituose eutrofiniuose ežeruose yra didelė grėsmė žuvų dusimui, nes susidarius storam ledui vandens lieka labai nedidelis sluoksnis. Todėl žiemą matuojamas deguonies kiekis vandenyje, ledo storis ir kitos charakteristikos. Žuvinto ežere tik labai retai būna masinis dusimas. Dažniausiai dūsta sekliuose, uždaruose užutekiuose esančios žuvys, kurias pagauna ir perkelia į kitus telkinius žuvininkystės įmonės. Žiemą Žaltyčio ir Amalvo ežeruose leidžiama poledinė žvejyba.

GAMTINIAI REZERVATAI

Čepkelių rezervatas

Didžiausias Lietuvos pelkių masyvas, kartu su apypelkio miškais, 1975 m. buvo paskelbtas rezervatu. 1993 m. Čepkelių pelkė buvo priskirti tarptautiniu požiūriu svarbioms pelkėms, ją Lietuva įsipareigojo saugoti prisijungdama prie Ramsaro konvencijos. Tuo siekta apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkių režimą, vertingą ir retą gyvūniją bei augaliją. Bendras teitorijos plotas – 11212 ha. Rezervate draudžiama bet kokia ūkinė veikla: žvejyba, miško kirtimas, šienavimas, uogavimas, grybavimas, neorganizuotas turizmas ir kt. Išimties tvarka, suderinus su rezervato administracija, leidžiamos trumpalaikės pažintinės ekskursijos. Raiste iš pelkių klodų kyšo daug mišku apaugusių mineralinių salų, dar grandais vadinamų. Daugelis iš jų turi vardus: Varnų, Ąžuolų, Jezvynų, Tirštukės, Eglynaičio, Ilgo šilo ir pan. Pelkyne priskaičiuojama per 20 ežerų ir ežerėlių, iš kurių didžiausias Ešerinis (14,4 ha). Pietinėje raisto dalyje lėtai srūva Katros upė, o vakaruose viksvynų kirbėlynuose užgimsta Musteikos upelis. Dideliuose plotuose plytinčios aukštapelkės, vandeningos ir sunkiai praeinamos tarpinio tipo pelkės bei žemapelkės, įvairiarūšiai medynai, ežerai, upių ir upelių slėniai, pievos bei laukymės sudarė sąlygas susiformuoti ir išlikti labai įvairioms augalų ir gyvūnų rūšims.
Čepkelių rezervato administraciniame pastate įrengta nedidelė ekspozicija, kur lankytojai supažindinami su būdingiausiais rezervato augalais, vabzdžiais bei paukščiais. Šiaurvakariniame raisto pakraštyje 4 km piečiau nuo Marcinkonių įrengtas pažintinis 1,5 km ilgio takas. Pastatytas apžvalgos bokštas, į pelkę nutiestas lieptas su apžvalgos aikštele, įrengtos poilsio aikštelės ir pavėsinės. Lankytis čia galima tik suderinus su Čepkelių valstybinio rezervato ar Dzūkijos nacionalinio parko administracija.

Fizinės geografinės ypatybės
Pagrindinę rezervato dalį užima Čepkelių raistas – didžiausia (5858 ha) šalies aukštapelkė. Raistas šiaurryčių–pietvakarių kryptimi tęsiasi net 14 km. Iš šiaurės ir vakarų pelkės guolį supa pušynais apaugusios žemyninės kopos. Čia rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku. Pietuose pelkę riboja, kartu ir rezervato ribą bei valstybinę sieną su Baltarusija nužymi Katros upė.
Čepkelių pelkė ėmė formuotis baigiantis apledėjimui, maždaug prieš 11 tūkst. metų. Raistas plyti senovinių marių guolyje. Prieš 9 tūkst. metų sauso klimato sąlygomis vėjas supustė prie ledyninių marių pakrančių smėlynus į žemynines kopas, kurios atitvėrė žemesnę prie ledyninių marių lygumą. Pakilęs gruntinio vandens lygis bei vėlesnis drėgno klimato laikotarpis ypač paskatino pelkėjimo procesus.
Durpių klodo storis pelkės gūbryje siekia 5 – 6 m. Šiaurytiniai ir rytiniai pelkės pakraščiai labai vingiuoti. Pelkės centre ir pietiniame pakraštyje gausu įvairaus didumo senais medynais apaugusių mineralinio grunto salų (grendų). Tai kyšančios žemyninių kopų keteros. Vandens perteklius iš Čepkelių raisto nuteka Peklos upeliu į Ūlą, Musteikos upeliu – į Grūdą, ir kanalu – į Katrą. Raisto rytinėje dalyje susitelkę ežerėliai, iš jų didžiausias ežeras – Ešerinis užima 14,9 ha. Kai kurių ežerėlių lygis truputi pažemėjo XIX a. pab., raisto pietiniame pakraštyje iškasus kanalą į Katrą.

Biologinė įvairovė
Čepkelių rezervatas išsiskiria greta aptinkamomis stepėms bei tundrai būdingomis augalų bendrijomis. Aukštapelkėje vyrauja ištisinį kilimą sudarančios samanos – kiminai, gausūs krūmokšniai: gailiai, viržiai, spanguolės. Medžių ardą sudaro skurdžios pušaitės, plaukuotasis ir karpotasis beržai, kai kur išlikusios didelės atviros plynės. Aukštapelkę juosiančių žemyninių kopose vyrauja brandūs pušynai, kurių paklotėje gausiausios kerpės. Salose, kopų šiauriniuose šlaituose, lygumose ir daubose vyrauja pušynai su žaliųjų samanų danga ir krūmokšniais: viržiais, mėlynėmis, bruknėmis.
Specifinės gamtinės sąlygos nulėmė didelę retųjų augalų rūšių įvairovę. Čia randamos pelkėms būdingos augalų rūšys: patvankinis pataisiukas (Lepidotis inundata), dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata), laplandinis karklas (Salix lapponum), plačialapiams miškams: plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus), virgininis varpenis (Botrychium virginianum), smėlynams: kalninė arnika (Arnica montana), lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica), vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens).
Čepkelių rezervate aptikta daugiau kaip 2000 rūšių vabzdžių. Čepkeliuose gyvena retų vabzdžių: didysis ąžuolinis ūsuotis (Cerambyx cerdo), šiaurinis elniaragis (Ceruchus chrysomelinus), margasis grambuolys (Polyphyla fullo), aštuoniataškis auksavabalis (Gnorimus variabilis). Drugių tarpe sutinkama retų atstovų: pelkinis satyras (Oeneis jutta), šiaurinis perlinukas
(Clossiana frigga), gelsvasis pelkiasparnis (Aspilates gilvaria).

Rezervate gyvena 6 rūšių ropliai. Čia gana įprasta vienintelė nuodinga šalyje gyvatė – paprastoji angis (Vivera berus), bei paprastasis žaltys (Natrix natrix). Taip pat čia yra viena iš dviejų šalyje lygiažvynio žalčio (Coronella austriaca) radimviečių.
Didelė paukščių įvairovė. Čepkeliuose išlikusios stambiausios kurtinių (Tetraourogallus), gervių (Grus grus), stulgių (Gallinago media) populiacijos Lietuvoje, gyvena kitur beveik išnykę gyvatėdžiai (Circaetus gallicus), didieji apuokai (Bubo bubo).
Rezervate įprasti kitose šalies vietose reti paukščiai: tetervinas (Lyrurus tetrix), griežlė (Crex crex), juodasis gandras (Ciconia nigra), lututė (Aegolius funereus), tripirštis genys (Picoides tridactylus), baltnugaris genys (Dendrocopos leucotos) ir dar daugelis kitų rūšių, kurioms Čepkeliai dar yra saugiu prieglobsčiu.
Miškuose paskendęs ir nuo dažno trikdymo apsaugotas rezervas – viena iš pagrindinių briedžių (Alces alces) žiemos ganyklų šalyje. Taip pat čia nuolat gyvena vilkai (Canis lupus), lūšys (Lynx lynx), ūdros (Lutra lutra), gausu bebrų (Castor fiber).

Kamanų rezervatas

Kamanų valstybinis rezervatas yra Šiaulių apskrityje, Akmenės rajono šiaurės vakarų dalyje, 6 km į šiaurės vakarus nuo Akmenės miestelio. Kamanų aukštapelkė plyti Viekšnių – Purvėnų – Medemrodės – Akmenės keturkampyje.
Pelkė užima 1721 ha plotą, kurio didesnioji dalis yra apaugusi žemomis pušelėmis bei berželiais. Didžiausias Kamanų pelkės durpių sluoksnio storis yra 7,20 m, vidutinis – 3,70 m

Aukštapelkės formavimasis ir jos dariniai

Kamanų aukštapelkė susidarė Ventos upės intakų ( pietuose – Dabikinės, šiaurėje – Vadaksties) vandenskyroje. Jai būdingi visi Lietuvos aukštapelkių bruožai, tačiau ši pelkė pasižymi ir originalia paviršiaus morfologija, augalija, hidro kompleksais, durpių klodais, savita fauna.
Kamanų pelkė pradėjo formuotis prieš 11-12 tūkstančių metų tarpgūbriuose, kuriuose, ledynui atsitraukus, susiformavo seklūs, nedideli ežerėliai. Pamažu uždurpėjant ežerėliams, plečiantis paežerių pelkaitėms, augant ir jungiantis tarpgūbrių pelkėms, susiformavo vientisas masyvas. Tik kai kuriose vietose išliko aukštesni pelkės neužkariauto mineralinio dirvožemio ploteliai, kurie pelkės plynėje kyšo kaip Avino, Liepų, Trainaskienės miško salos.
Beveik iš visų pusių Kamanas supa miškai. Rytiniuose miško pusiasaliuose beveik visur stūkso gūdūs ir tamsūs eglynai, įsigalėję čia per paskutinius 2000 metų, pietiniuose papelkiuose beveik ištisai plyti beržynai su pušimis, vietomis auga gryni beržynai su lazdyno priemaiša. Vakarinio pakraščio pusiasaliuose veši gryni eglynai, mišrūs pušynai ir beržynai. Smėlingas pietvakarinis pelkyno kampas išsiskiria plačiais ir brandžiais pušynais. Adomavos pusiasalyje yra išlikusių drebulynų ir juodalksnynų. Juodalksnynų juosta supa beveik visą pelkę su jos išoriniu apie 46 km lagu. Lagas – tai aukštapelkės ir tvindomo miško pakraščio zona su vandeningomis augalų bendruomenėmis.
Natūralieji Kamanų tekantieji vandenys yra klampupiai. Jų yra užregistruota 7. Beveik visi klampupiai puola lagą ir jį rūgština iš pelkės plynaukščių siauromis vagelėmis atneštu vandeniu.
Bene didžiausią pelkės paviršiaus dalį užima duburiai. Pagal kilmę Kamanose sutinkami net trejopi duburiai: kiminų, dumblių ir kerpių. Kupstėtame paviršiuje duburius dėl skirtingos augalijos ir hidrologijos skiriame į dvi rūšis: raudonuosius, kur paprastai gruntinis vanduo laikosi kiek giliau, ir žaliuosius bei geltonuosius, kurių kiminai žliugsi vandenyje tik galveles laukan iškišdami.
Aukštesnės atviros pelkės plotai yra klampynės. Kamanose jų yra išskirta 12, visos jos turi savo pavadinimą. Jos yra dvejopos. Vienos – ne tokios vandeningos, nes yra saikingai drenuojamos klampupių (Bugių, Adomavos, Šiaurinė, Pietinė, Rytinė klampynės). Arčiau pelkės vidurio klampupiai jau yra pranykę, todėl klampynės čia daug šlapesnės, su didesnėmis akimis ir ežerokšniais (Berželių ir Didžioji klampynės). Klampynės apsuptos ištysusių vandeningų praplaišų. Kimsų tarpai tarp lygiagrečiai išsidėsčiusių praplaišų vadinami rumbėmis. Kamanų aukštapelkė primena atšiaurų tundrinį landšaftą, ypač pavasarį ir rudenį, kai maža žalumos.
Patys įdomiausi ir egzotiškiausi Kamanų pelkyno dariniai – pelkių akys ir ežerokšniai. Dvylikoje Kamanų klampynių spingsi ne mažiau kaip 120 paprastai pilgos formos nuo 50 iki 5000 m² ploto ežerokšnių. Jų bendras plotas ne mažesnis kaip 2 ha. Visų gražiausi Nimfėjų ir Salų ežerokšniai, susiformavę pačioje šiaurvakarinėje pelkės dalyje. Jie pasižymi labai vaizdingais iškyšuliais, ilankomis, salomis. Durpiniai krantai padengti kiminų vejelėmis. Vasarą ežerokšnių paviršius tiesiog baltuoja nuo gausybės žydinčių vandens lelijų.
Didžiausias Kamanų pelkės atviro vandens baseinas yra apie 6 ha ploto Kamanų senežeris. Jo pakrantės iškarpytos mikroįlankėlėmis, kurių vienos yra su nuogais durpiniais krantais, o kitose žaliuoja augalų bendruomenės. 1936 metais senežerio didžiausias gylis buvo 4 metrai 45 centimetrai. Dabar jo vidutinis gylis yra apie 3 metrus. Kamanų senežeryje gyvena tik dviejų rūšių žuvys – ešeriai ir lydekos.Vanduo, kaip ir visos aukštapelkės, yra rudas, rūgštus ir turi antiseptinių savybių. Čia pavasarinių ir rudeninių migracijų metu ilsisi šimtai žąsų (želmeninės, pilkosios, baltakaktės), ančių (šaukštasnapės, rudagalvės, smailiauodegės), pavienės gulbės (giesmininkės ir nebylės), dančiasnapiai (didieji ir mažieji). Kiekvienais metais peri didžiosios ir kuoduotosios antys, kryklės, o 1999 metais apsistojo ir ant durpingų plovų perėjo upinių žuvėdrų pora. Dažnai rudeninių migracijų metu paežeryje galima pastebėti apsilankiusį jūrinį erelį. Seklesnės ežero pakrančių vietos – puiki vieta neršti iš aplinkinių vietovių susirenkančioms varlėms, rupūžėms
Augalija
Iki šiol rezervate aptikta 717 augalų rūšių. Apie 190 augalų rūšių rasta pievose, aikštelėse, pelkės pakraščiuose. Pelkėje, užimančioje didžiausią rezervato teritoriją, yra didelė augalų kompleksų įvairovė, bet mažiau augalų rūšių – 148. Rezervatą supa dirbami laukai, jo teritorijoje yra buvusių sodybviečių, kelių ir takelių, melioravimo griovių, senų kirtaviečių. Tai padeda plisti ir sinantropinėms augalų rūšims, kurių priskaičiuojama per 70 rūšių. Vandens ir pakrančių augalijai tenka tik šiek tiek daugiau negu 20 rūšių augalų. Miškuose auga 19 rūšių medžiai, 25 rūšių krūmai. Rezervate auga 52 saugomos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos, augalų rūšys. Ypač retiems augalams priskiriami šalmuotoji gegužraibė (Orchis militaris), karališkoji glindė (Pedicularis sceptrum-carolinum), pelkinė laksva (Hammarbya paludosa), mažalapė saulašarė (Drosera intermedia), virgininis varpenis (Botrychium virginianum), liekninė viksva (Carex gracilis), juosvasis vikšrenis (Schoenus nigricans) ir kt.

Varliagyviai ir ropliai
Pelkyne ir apypelkyje gyvena 7 rūšių varliagyviai, tarp kurių gausiausia yra rusvųjų, mažųjų kūdrinių ir smailiasnukių varlių. Buvusių sodybviečių kūdrose gyvena paprastasis tritonas.
Roplių Kamanose aptinkamos 3 rūšys. Gausiai paplitęs yra gyvavedis driežas, kuris aptinkamas beveik visoje aukštapelkėje, dažnas miško aikštelėse, kirtavietėse. Paprastoji angis būdinga pelkei, bet jų nėra daug. Pats rečiausias yra gluodenas, nes labai maža biotopų jam gyventi.

Pilkoji rupūžė – Bufo bufo Paprasto angis – Vipera berus

Žinduoliai

Kamanose sutinkami 39 rūšių žinduoliai. Nuolat gyvena 1-2 vilkų šeimos, suskaičiuojama 20 – 25 tauriųjų elnių, iki 12 briedžių. Įprasti miškuose yra šernai, stirnos, rudosios lapės, usūriniai šunys, barsukai, voverės, miškinės kiaunės, baltakrūčiai ežiai. Aukštapelkėje ir jos pakraščiuose gyvena ne tik pilkasis, bet ir baltasis kiškis, kuris įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Medynuose su lazdyno traku gyvena lazdyninės miegapelės. Miške gana dažnas yra rudasis pelėnas, atvirose vietose – paprastasis pelėnas. Rečiau aptinkami yra vandeninis ir pievinis pelėnai. Pievutėse gyvena pelės mažylės, galima rasti jų apvalius iš žolės susuktus namelius. Rezervato ir jo apsauginės zonos kanalizuotuose upeliuose ir grioviuose 9 dideles bebravietes įkūrė “medkirčiai” upiniai bebrai. Jų užtvankos stabdo vandens nutekėjimą ir aukštapelkės sausėjimą. Migracijų metu pastebėtos ondatros, ūdros, kanadinės audinės ir lūšys. Šikšnosparnių fauna Kamanose dar nepakankamai ištirta, bet šiuo metu nustatytos trys jų rūšys: Natuzijaus šykšniukas, rudasis ausylis ir rudasis nakviša.

Viešvilės valstybinis rezervatas

Viešvilės valstybinis rezervatas įsteigtas 1991 m., siekiant išsaugoti gamtiniu požiūriu labai vertingą, natūralią Viešvilės upelio baseino ekosistemą. 1993 m. paskelbtas tarptautinės svarbos pelke.
Rezervatas plyti 400 km2 Karšuvos girioje, Karšuvos žemumoje, kuri susiformavo traukiantis ledynui. Tuomet ji buvo apsemta seklaus prieledyninio baseino ir apnešta senovinės Nemuno deltos nuosėdomis – smėliais. Poledynmečiu žemesnės vietos užpelkėjo, o sausesnėse vėjas supustė smėlio kopų masyvus. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje. Pelkės užima apie 60% rezervato teritorijos.
Viešvilės rezervato pagrindinė “ašis” – Viešvilės upelis (ilgis 21,4 km, rezervatu teka 15 km). Tai vienas natūraliausių nesureguliuotų ūpelių, kurio bemaž visas baseinas išsidėstęs miškingoje teritorijoje. Viešvilės ištakos – Artosios šiaurėje telkšantis 6 ha Buveinių ežerėlis. Aukštupyje 6,5 km ji lėtai vingiuoja vien pelkėmis. Vidurupyje, papildoma iš gausių šaltinių, suformuotu nedideliu slėniuku kerta kopomis nusėta smėlingą lygumą. Deja, tuoj už rezervato ribos yra pastatytos dvi užtvankos, kurios sustabdo natūralią tėkmę bei užtveria kelią praeivėms žuvims.
Pelkę supančiuose miškuose vyrauja sausi pušynai, tik vakarinėje dalyje auga šiek tiek eglynų.
Rezervate gyvena lūšys, vilkai, ūdros.
Viešvilės rezervatas yra viena gausiausių gervių peryklų Lietuvoje, nusileidžianti nebent Čepkeliams, čia nemažai ir kitų paukščių rūšių, turtingas augalų bei vabzdžių pasaulis.
Fizinės geografinės ypatybės
Rezervatas plyti 400 km2 Karšuvos girioje, Karšuvos žemumoje, kuri susiformavo traukiantis ledynui. Tuomet ji buvo apsemta seklaus prieledyninio baseino ir apnešta senovinės Nemuno deltos nuosėdomis – smėliais. Poledynmečiu žemesnės vietos užpelkėjo, o sausesnėse vėjas supustė smėlio kopų masyvus. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje.
Pelkės užima apie 60% rezervato teritorijos. Artoji, dar vadinama Didžiaja plyne – 1072 ha ploto sudėtingos konfiguracijos pelkinis masyvas, kuriame didžiausią plotą sudaro aukštapelkė, nors nemaži tarpinio tipo bei žemapelkių plotai. Vidutinis Artosios durpių klodo storis 3,6 m, o didžiausias siekia 9,8 m. Vietomis po durpe dar slūgso iki 4 m sapropelio sluoksnis. Rytinėje rezervato dalyje yra 455 ha ploto Gličio pelkė su didžiausiu rezervate 19 ha Gličio ežeru. Dvi nedidelės 43 ir 57 ha ploto aukštapelkės telkšo pietvakariniame rezervato pakraštyje prie Sakalinės kaimo.

Biologinė įvairovė
Pelkės pasižymi didele tipų įvairove. Esama ir atvirų, ir retmiškiais bei miškais apaugusių aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių. Vyraujantys pelkėse medynai: gailiniai pušynai (aukštapelkėse), viksviniai ir nemoraliniai juodalksnynai bei beržynai (žemapelkėse). Praeityje pelkės nebuvo sausinamos, todėl išsaugojo pirmykštį natūralumą. Čia nemažai išlikusių retųjų augalų. Dauguma nykstančių augalų, tokių kaip: pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus), dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), nariuotoji ilgalūpė (Collarorhiza trifida), randami atvirose ir pusiau atvirose tarpinio tipo pelkėse. Raistų pakraščiais, senuose juodalksnių ir eglių medynuose puikų prieglobstį randa daugelis nykstančių grybų, kerpių ir samanų rūšių. Daugelis jų retos visoje Europoje ir rastos pirmą kartą Lietuvoje.
Išskirtinė Viešvilės rezervato savybė – didelis viso gamtinio komplekso mozaikiškumas. Netgi praeidamas nedidelį atstumą gali pamatyti plačią gamą įvairių pelkių, medynų, vandens telkinių, pievučių ir laukymių.
Rezervate sutinkamos retosios sengirėms būdingos vabalų rūšys (šiaurinis elniaragis (Ceruchus chrysomelinus), aštuoniataškis auksavabalis (Gnorimus variabilis).
Viešvilės upelyje gyvena margieji upėtakiai (Salmo truta fario), mažosios nėgės (Lampetra planeri), gausu paprastųjų kūjagalvių (Cottus gobio).
Miškuose sutinkami baikštieji uoksiniai (pilkoji meleta (Picus canus), baltnugaris genys (Dendrocopos leukotos) ir plėšrieji (erelis rėksnys (Aquila pamarina), lututė (Aegolius funereus) paukščiai. Pelkėse gana gausios gervės (Grus grus), pastoviai peri dirviniai sėjikai (Pluvialis apricaria). Rudenį ir pavasarį pelkių žuvinguose ežeruose apsistoja būriai migruojančių paukščių.
Gūdžiuose papelkių miškuose slapstosi stambieji plėšrūnai – vilkai (Canis lupus) ir lūšys (Lynx lynx).
Viešvilės upelyje nemažai bebrų (Castor fiber) užtvankų, gyvena ūdros (Lutra lutra).

KULTŪRINIAI REZERVATAI

Kernavės kultūrinis rezervatas
Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas buvo įsteigtas unikalaus archeologijos, istorijos, kultūros ir gamtos vertybių komplekso pagrindu 1989.01.01.
2003 m. sausio mėn. Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas reorganizuotas į Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkciją. Direkcijos veiklos tikslas – užtikrinti Kultūrinio rezervato nuostatuose numatytų uždavinių įgyvendinimą.
Atlikus rezervato ribų korektūrą ir paruošus rezervato ribų planą, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m.birželio 20 d. nutarimu Nr. IX-982 patvirtintos naujos rezervato ir jo apsaugos zonos ribos bei nustatyti saugomų teritorijų plotai: rezervato teritorija – 194,4 ha, rezervato buferinės apsaugos zona – 2455,2 ha, kuri skirstoma į du skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius: fizinės apsaugos režimo pozonis – 118,3 ha, vizualinės (regimosios) apsaugos režimo pozonis – 2336,9 ha.
Pagrindinis Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos uždavinys – kultūrinio rezervato teritorijos ir buferinės apsaugos zonoje esančių archeologijos, istorijos vertybių tyrimas, saugojimas, muziejifikavimas ir populiarinimas. Rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia ūkinė veikla, išskyrus darbus, kurie susiję su moksliniais tyrimais ir muziejifikavimu.
Kultūrinis rezervatas skirtas: Kernavės teritoriniam kultūros paveldo objektų kompleksui saugoti, tvarkyti, prižiūrėti, eksponuoti, lankyti ir šio komplekso autentiškumui palaikyti; nuolatiniams kultūrinio rezervato teritorijoje ir jo buferinės apsaugos zonoje esančių archeologinių ir istorinių vertybių moksliniams tyrimams vykdyti; muziejinei veiklai organizuoti – kaupti, apskaityti, saugoti, konservuoti, restauruoti ir eksponuoti muziejiniams rinkiniams, kurie sudaromi nuolatinių archeologinių tyrimų medžiagos pagrindu; juridinių ir fizinių asmenų ūkinės ir kitokios veiklos, kuri susijusi su teritorijų planavimo dokumentuose ir kultūrinio rezervato nuostatuose nustatytais apribojimais, kontrolei vykdyti; kultūriniam kraštovaizdžiui apsaugoti ir veiklos pažeistiems šio kraštovaizdžio elementams atkurti; saugomoms nekilnojamosioms ir kilnojamosioms kultūros vertybėms propaguoti, sąlygoms plėtoti pažintinį kultūrinį turizmą sukurti.
Rezervato teritorija (194,4 ha)
Į teritoriją patenka visas Pajautos slėnis su šalia stūksančiais penkiais piliakalniais bei dalis viršutinės Neries terasos, kurioje išsidėstęs šiandieninis Kernavės miestelis. Piliakalniai – išraiškingiausias rezervato akcentas. Lietuvoje jų priskaičiuojama iki tūkstančio, tačiau niekur kitur nerasime penkių vienoje vietoje. Tai istorinių gamtos procesų (pasitraukusio ledyno) ir žmogaus veiklos palikimas. Kaip pagrindinis senovės lietuvių gyvenvietės tipas, piliakalniai egzistavo nuo bronzos amžiaus pabaigos iki 15a. Ne išimtis ir Kernavė. Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, o 13a. Kernavė tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, kurio gynybinis branduolys buvo piliakalniuose. Tyrimai parodė, kad Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio dvarvietė, Mindaugo sosto, Lizdeikos, Kriveikiškio, Pilies kalno piliakalniai – tai priešpiliai, saugoję kunigaikščio pilį ir miestą.
Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas visas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių:
1. Kernavės piliakalnis, vadinamas Aukuro kalnu, Barščių kalnu, Šventu kalnu (I-XIV a.).
2. Kernavės piliakalnis II, vadinamas Mindaugo sostu (IV-XIV a.).
3. Kernavės piliakalnis III su gyvenviete:
3.1 Piliakalnis, vadinamas Lizdeikos kalnu, Smailiakalniu, Kriveikiškio piliakalniu (VI-XIV a.);
3.2 Gyvenvietė (VI-XIV a.).
4. Kernavė piliakalnis IV, vadinamas Pilies kalnu, Įgulos kalnu, Piliaviete (VI-XIV).
5. Kernavės senojo miesto vieta (XIII-XIV a.).
6. Kernavės senojo miesto vieta II (XV-XVIII a.).
7. Kernavės kapinynas (VIII-I a. pr. Kr.)
8. Kernavės senosios bažnyčios vieta (XV-XIX a.).
9. Kernavės senovės gyvenvietė (IX/XIII tūkst.pr. Kr.- IV/V a. po Kr.).
10. Kernavės, Kriveikiškio piliakalnis (XIV a. ?).
11. Kernavės, Kriveikiškio kapinynas (XIII-XIV a.).
12. Kriveikiškio kaimavietė (XV-XIX a.).
13. Kernavės, Kriveikiškio dvarvietė (XV-XX a.).
14. Semeniškių senovės gyvenvietė (IV-VIII a.)
15. Semeniškių senovės gyvenvietė II (II/III-V a.)
16. Medinė koplytėlė (XVIII a.)
17. Mūrinė koplytėlė-mauzoliejus (XIX a.)
18. Klebonija (1881 m.)
Rezervato Buferinės apsaugos zona (2554,2 ha)
Rezervato buferinės apsaugos zona nustatyta, siekiant kultūrinio rezervato teritoriją su joje esančiais paveldo objektais (vertybėmis) izoliuoti nuo neigiamo veiklos poveikio ir užtikrinti bendrąją ekologinę kultūrinio kraštovaizdžio pusiausvyrą. Buferinės apsaugos zona skirstoma į du skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozinius. Fizinės apsaugos pozonis (118,3 ha).
Šiai zonai priskirta teritorija, besiribojanti su rezervatu, ir esančių rezervate sodybų namų valdos. Šioje zonoje leidžiama ūkinė veikla, tačiau ji ribojama, derinant ją su archeologijos vertybių sauga ir gamtinės aplinkos globa. Fizinės apsaugos pozonyje yra 1 nekilnojamoji kultūros vertybė bei 5 vertybės požymius turintys objektai.

IŠVADOS

• Rezervatinio landšafto paskirtis – užtikrinti jame natūralią gamtinio komplekso ir jo ekosistemų funkcionavimo dinamiką arba išlaikyti tam tikrą gamtinio komplekso antropogenizacijos stadiją.
• Rezervatų paskirtis – išsaugoti tipiškas landšaftinių zonų vietas – gamtos etalonus, retus gamtinius objektus, endemikus ( augalų ir gyvūnų rūšys, būdingos tik tai vietai), reliktus ( iš senųjų išlikę organizmai ), nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis. Rezervatuose dirbamas mokslinis darbas, todėl į juos reikia žiūrėti kaip į mokslines laboratorijas natūraliomis sąlygomis.
• Rezervatų apsauga, tvarkymu ir priežiūra užsiima valstybės paskirta administracija, kurią sudaro direkcija, apsaugos darbuotojai ir mokslininkai, tiriantys bei stebintys rezervo gamtinių elementų būklę.
• Saugomos teritorijos – tai sauumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę

1. vingis.ktu.lt/~lgi/gamta/stories4.htm – 7k
2. http://www.lsa.lt/varena/cepkeliu_rez.htm

3. http://cnet.c-i.lt/static.php?strid=1072&
4. http://mjgs.20fr.com/kamanu_rezervatas.htm

Leave a Comment