Lietuvos saugomos teritorijos

PANEVĖŽIO KOLEGIJA
VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
APLINKOS APSAUGOS IR STATYBOS KATEDRA

AA – 3 grupės studentės R. Gailiušytės ir R. Vaicekauskaitė
KRAŠTOTVARKOS
Savarankiškas darbas

Darbo vadovas:
Lektorė R. Bačkienė

Panevėžys, 2006

TURINYS
Įvadas 5
BIOSFEROS REZERVATAI 7
Žuvinto rezervatas 7
Gamta 8
Dubdavos rezervatas 10
GAMTINIAI REZERVATAI 12
Čepkelių rezervatas 12
Fizinės geografinės ypatybės 13
Biologinė įvairovė 14
Kamanų rezervatas 16
Geografinė padėtis 16
Aukštapelkės formavimasis ir jos padariniai 16
Istoriniai duomenys 18
Rezervato įkūrimas ir jo paskirtis 19
Augalija 19
Vabzdžiai 22
Varliagyviai ir ropliai 22
Kamanų rezervato varliagyvių ir roplių sąrašas 23
Žinduoliai 24
Kamanų rezervato žinduolių sąrašas 25
Viešvilės valstybinis rezervatas 27
Biologinė įvairovė 28
Kultūriniai rezervatai 29
Kernavės kultūrinis rezervatas 29
NACIONALINIAI PARKAI 31
Aukštaitijos nacionalis parkas 31
Svarbiausios gamtos vertybės 32
Flora ir fauna 32
Žemaitijos nacionalinis parkas 34
Svarbiausio gamtos vertybės 34
Svarbiausios kultūros paveldo vertyės 34
Augalija 35
Gyvūnija 35
Dzūkijos nacionalis parkas 36
Geografinė sąranga 36
Reljefas 37
Klimatas 38
Dirvožemis 38
Biologinė įvairovė 39
Saugomos rūšys ir bendrijos 40
Flora 40
Kuršių nerijos nacionalis parkas 42
Klimatas 42
Medynai 42
Žoliniai auugalai 43
Gyvūnai 45
Trakų nacionalinis parkas 47
Svarbiausios kultūros paveldo vertybės 47
Svarbiausios gamtos vertybės 48
Muziejai 48
REGIONINIAI PARKAI 49
Nemuno kilpų regioninis parkas 49
Nemuno deltos kraštovaizdis 50
Hidrografinis tinklas 51
Augalija 52
Gyvūnija 54
Krekenavos regioninis parkas 55
Varnių regioninis parkas 57
Gamta ir hidrografinis tinklas 57
Kraštovaizdis 58
Augalija 59
Gyvūnija 61
Vabzdžiai 61
GAMTOS PAMINKLAI 62
Akmenys: Mokas ir Mokiukas 63
Valstybės saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai 64
Šeimykščių atodanga 64
Geomorfologiniai ojektai 64
Vyžuonų ozas 64
Botaniniai objektai 64
Pakalnių ąžuolas 64
Šuminų pušis 64
Varniškių ąžuolas 64
Varniškių liepa 64
Karvės uola 66
Skalių kalnas 67

Išvado 68

Naudotos literaturos sarasas..............................69

ĮVADAS

Saugomos teritorijos – tai sauumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę. Šiuo metu sugomos teritorijos sudaro daigiau kaip 11% šalies teritorijos.
Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami noorint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas ( visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus. Dažnai rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams na

audojamų plotų įtaką, palaiko natūralius vyksmus. Juose uždrausta ne tik pašalinių žmonių lankymas, bet ir visiškai ir visiems laikams uždrausta žmogaus ūkinė veikla ir jie skirti natūraliems gamtos procesams tirti. Rezervatų ekologinėms sistemoms būdingas autoreguliavimas, o rezervate žmogaus veikla gali būti skirta vieninteliam tikslui – išsaugoti rezervato ekosistemas nuo antropogeninės veiklos įtakos. Siekiant išvengti žmogaus ūkinės veiklos poveikio rezervatų gamtiniam kompleksui, daugelyje šalių aplink rezervatus išskiriamos apsaugos ( buferinės ) zonos, kurių paskirtis – sumažinti žmogaus veiklos įtaką rezervatui ir jį izoliuoti nuo tos veiklos. Rezervatams dažniausiai parenkamos pakankamai stabilaus kraštovaizdžio vietovės, atstovaujančios gamtinėms zonoms su juose esančiais moksliniu požiūriu vertingais kraštovaizdžio komponentais: augalija, gyvūnija, dirvožemiu, paviršiumi, vandenimis ir atmosfera. Lietuvos rezervai (Žuvintas, Čepkeliai, Kamanos, Lietuvos TSR nacionalinio parko rezervinė zona, Kuršių nerijos valstybinio miiškų parko rezervinė zona) nepakankamai atstovauja pagrindiniam augalijos tipui – miškams, nėra rezervatų natūraliose pievose, netolygus rezervatų geografinis išdėstymas respublikoje. Pagal ūkinę ir kitokią antropologinę veiklą ir gamtinių ( žmogaus neliestų ) ekologinių sistemų santykį rezervatus galima skirstyti į dvi grupes: biosferos rezervatai ir valdomieji rezervatai. Biosferos rezervatai turi žmogaus veiklos visiškai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemoje vyrauja autoreguliavimas. Paprastai tai didelės teritorijos, kuriose nevyksta savaiminė ekosistemų destrukcija, todėl joms ir nereikia dirbtinių priemonių norimam gamtiniam režimui palaikyti. Biosferos rezervate pageidautini trys natūralios gamtos ir žm
mogaus veiklos santykio variantai: a) visiškai žmogaus veiklos nepaliestos teritorijos, b) unikalūs ir ypatingos reikšmės kompleksai, c) žmogaus veiklos pakeistos teritorijos. Šiose teritorijose pagal tarptautiniu mastu standartizuotą metodiką atliekami stebėjimai – aplinkos sąlygų ekologinis monitoringas. Lietuvoje biosferos rezervatas – Žuvinto, taip pat siūloma paskelbti – Kuršių neriją ir Kuršių marių bei pamario regioną biosferos rezervatu. Tarptautinės programos „ Žmogus ir biosfera „ sąjunginių ir respublikinių organų nuomone, aplinkos sąlygų monitoringas būtinas kiekvienai sąjunginei respublikai ir didesniems gamtiniams vienetams.
Valdomieji rezervai turi žmogaus veiklos sąlygai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemų funkcionavimui gamtinio režimo sąlygomis palaikyti reikia dirbtinių priemonių. Taigi mūsų respublikos rezervatai priklauso valdomųjų rezervatų kategorijai, nes juos dažnai veikia antropogeninis oro teršimas, hidrologiniai vandens lygio pakitimai, reikia tam tikrų priemonių saugomiems augalams ir gyvūnų rūšims išlaikyti, reikia diegti kai kurių gyvūnų populiacijų gausumo reguliavimo priemones.
Be rezervatų, rezervatinio landšafto elementų yra ir nacionaliniuose bei regioniniuose gamtos parkuose, turinčiuose rezervatines zonas, ir draustiniuose, kuriuose ūkinė veikla ribojama, t. y. Leidžiama veikla, neprieštaraujanti draustinio statusui.
Rezervatinio landšafto paskirtis – užtikrinti jame natūralią gamtinio komplekso ir jo ekosistemų funkcionavimo dinamiką arba išlaikyti tam tikrą gamtinio komplekso antropogenizacijos stadiją. Rezervatinis landšaftas šiandien paprastai saugomas tiktai palyginti nedidelėse saugomose teritorijose. Nuo pat saugomų išskyrimo pradžios (XIX a. pradžia) iki mūsų dienų susiformavimo savitos saugomų teritorijų ka
ategorijos: rezervatai, nacionaliniai ir gamtos parkai, draustiniai, gamtos paminklai ir kt. Reikia pasakyti, kad iki šiol dar nėra nusistovėjusios saugomų teritorijų kategorijos ir dažnai įvairios šalys skirtingai traktuoja saugomos teritorijos režimą. Rezervatų paskirtis – išsaugoti tipiškas landšaftinių zonų vietas – gamtos etalonus, retus gamtinius objektus, endemikus ( augalų ir gyvūnų rūšys, būdingos tik tai vietai), reliktus ( iš senųjų išlikę organizmai ), nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis. Rezervatuose dirbamas mokslinis darbas, todėl į juos reikia žiūrėti kaip į mokslines laboratorijas natūraliomis sąlygomis.
Rezervatų apsauga, tvarkymu ir priežiūra užsiima valstybės paskirta administracija, kurią sudaro direkcija, apsaugos darbuotojai ir mokslininkai, tiriantys bei stebintys rezervo gamtinių elementų būklę. Skiriami valstybiniai rezervai, rezervatai valstybiniuose parkuose, rezervatai biosferos monitoringo teritorijose bei rezervatines apyrubes ( pvz. keli miško kvartalai Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose ).
Pirmasis rezervatas pasaulyje buvo įsteigtas Danijoje 1805 metais Gamelmoseno pelkei išsaugoti. Tarybų sąjungoje yra beveik 200 rezervatų. Lietuvoje yra Keturi gamtinės paskirties rezervatai: Žuvinto ( įkurtas T Ivanausko iniciatyva 1937 m. ), Čepkelių ( įsteigtas 1975 m. Varėnos rajone ), Kamanų ( įsteigtas 1978 m. Akmenės rajone ) ir Viešvilės ( įsteigtas 1991 m. Jurbarko ir Tauragės rajonuose ). Visuose mūsų rezervatuose bandoma išsaugoti tipiškus tai Respublikos daliai mažiausiai pakitusius kraštovaizdžius, daug retų augalų rūšių, sudaryti palankias sąlygas retoms paukščių rūšims

BIOSFEROS REZERVATAI

Žuvinto rezervatas – seniausias Lietuvoje. Jo steigimo istorija prasidėjo ir yra labiausiai susijusi su žymiausio pr

raėjusio šimtmečio gamtininko ornitologo, tuometinio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Zoologijos katedros vedėjo Tado Ivanausko (1882 – 1970) veikla. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje profesorius ėmėsi tirti Žuvinto ežero paukščius, organizavo kitus gamtos tyrimus. Jo rūpesčiu, siekiant išsaugoti nykstančius vandens paukščius, Žemės ūkio ministerija nusavino Žuvinto ežerą iš privačių asmenų ir 1937 m. jį perdavė Kauno universiteto Matematikos – gamtos mokslų fakultetui. Tuo pačiu Žuvinto ežere nuo 1937 metų buvo įvestas rezervato režimas: ežere ir jo apylinkėse 1 km atstumu uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius. Ežero apsaugai įsteigtas sargo etatas, prilygintas valstybinei etatinei vyr. eigulio tarnybai.Šias pareigas T.Ivanauskas nuo 1937 m. balandžio 6 d. pakvietė eiti Teofilį Zubavičių (1914-1993), savamokslį ornitologą, kurio ilgamečių stebėjimų dėka sukaupta daugybė informacijos apie Žuvinto ir jo apylinkių gyvąją gamtą. T.Zubavičius Žuvinto rezervate su pertraukomis dirbo iki 1980 metų.
Okupavus Lietuvą, 1940 m. spalio 1 d. Žuvintas prarado rezervato statusą ir buvo pervestas sovietinės Lietuvos maisto pramonės Liaudies Komisariato žinion.
1946 vasario 5 d. Lietuvos SSR Liaudies Komisarų nutarimu Mokslų akademija įpareigojama „įsteigti rezervatą Žuvinto rajone, kuris apimtų Žuvinto ežerą ir vakarinės apylinkės pelkę su miškeliu“. Pirmoji rezervato kontora įkurta 1946 m. Daukšių k. Marijampolės r., vėliau, 1948 m. perkelta į Alytaus r. Žuvintų kaimą. Žuvinto rezervato plotas 1951 metais buvo 3167,2 ha. 1954 m. Lietuvos SSR Ministrų Taryba patvirtino Žuvinto rezervato nuostatus, o 1962 m.– naują gamtinio Žuvinto rezervato nuostatų redakciją. 1960 – 1962 m. Žuvinto rezervate vyko tarp institutinė kompleksinė tyrimų ekspedicija, kuriai Mokslų Akademijos nutarimu vadovavo Zoologijos ir parazitologijos institutas, Tyrimų rezultatai paskelbti monografijoje „Žuvinto rezervatas“.
1963 m. rezervatas iš Mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto perduotas Gamtos apsaugos komitetui. Rezervato plotas padidintas iki 5428 ha. Antroji kompleksinių tyrimų ekspedicija, kurią organizavo Mokslų akademijos ekologijos, botanikos, geografijos ir kiti institutai, surengta 1979-1985 metais, vykdė Žuvinto ir Dovinės baseino hidrologinius, hidrocheminius, ekologinius, botaninius tyrimus, vertino žmogaus veiklos įtaką rezervato gamtai. Nuo 1993 m. Žuvinto gamtinis rezervatas įrašytas į Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. 2004 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Žuvinto biosferos rezervato teritorijai (išskyrus žemės ūkio funkcinio prioriteto zoną) suteikė paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą bei priskyrė vietovėms, kurios atitinka Europinės svarbos natūralių buveinių ir rūšių, gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus.

Gamta
Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje yra daug vertingų biotopų. Žuvinto gamtiniame rezervate galime aptikti aktyviąsias aukštapelkes, tarpines pelkes, žemapelkes, aukštapelkinius pušynus, šlapiuosius juodalksnynus, bei eutrofinį Žuvinto ežerą. Amalvo draustinis nukentėjo nuo melioracijos, todėl aptinkame degradavusias aukštapelkes, nusausintus ir užaugusius krūmais didelius žemapelkių plotus. Šalia Žuvinto ežero esančiame Kiaulyčios draustinyje yra vertingos pievų bendrijos. Buktos miške galime aptikti vertingas plačialapių miškų, šlapiųjų juodalksnynų, skroblynų bendrijas. Labiausiai Žuvinto vardą išgarsino paukščiai. Ežere buvo labai daug paukščių, kurie viliojo tyrinėtojus jau XIX amžiuje. Iš viso Žuvinto biosferos rezervate nuo 1980 m. yra stebėtos net 227 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri. Žuvinto rezervate migracijų metu apsistoja įspūdingi varnėnų, šiaurinių žąsų, Lietuvoje saugomų pilkųjų žąsų bei gervių pulkai. Rezervate peri daug saugomų paukščių rūšių: didysis baublys, gervė, tetervinas, didžioji kuolinga, meldinė nendrinukė, juodasis gandras ir kt. Žuvinto rezervate yra rasta 108 samanų, 105 dumblių, 107 grybų ir daugiau nei 600 rūšių aukštesniųjų augalų. Tokia didelė augalų įvairovė yra galima dėl didelės biotopų įvairovės.Žuvinto rezervate užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių. Rezervate aptikta virš 40 rūšių žinduolių. Tai ir vilkai, briedžiai, šernai, lapės, kanadinės audinės, bebrai, smulkūs graužikai. Žuvinto ežere gyvena Lietuvoje saugomos ūdros. Gyvenvietėse aptinkamos šikšnosparnių kolonijos. Vien tik Žuvinto ežere aptinkamos 22 žuvų rūšys. Lydekos, karšiai, lynai, vijūnai bei kt.
Žuvinto biosferos rezervate yra 3 eutrofiniai ežerai: Žuvinto, Amalvo ir Žaltyčio. Šie ežerai susiformavo paskutiniojo ledynmečio laikotarpiu, prieš 10 tūkst. metų Jie užima 1385 ha. plotą. Nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos juose dirbtinai reguliuojamas vandens lygis. Žuvinto ir Amalvo ežerai priklauso Dovinės (ilgis 47 km., baseino plotas 588 km²), kairiojo Šešupės intako, baseinui. Žaltyčio ežeras priklauso Želsvelės (ilgis 3,4 km., baseino plotas 0,22 km²), Šešupės intako, baseinui. Rezervato teritorija prateka kelios didesnės upės: Dovinė, Amalva, Kiaulyčia, Rudė, Ūdrupis, Želsvelė. Dauguma jų yra ištiesintos ir paverstos melioraciniais grioviais.
Žuvintas – reliktinis ežeras, tik nedidelė kadaise buvusio milžiniško ežero dalis. Holocene, prieš 10 tūkst. metų, ežeras buvo apsėmęs beveik visas Palias 6800 ha (Garunkštis, Stanaitis, 1969). Jau susiformavo seklus, iki 6 m, todėl labai greitais pradėjo pelkėti. Šiuo metu Žuvinto ežero plotas 965 ha. Ežeras seklus, didžiausias jo gylis tesiekia 2,5 m., o vidutinis – 0,6 m., vidutinis dumblo gylis 3 m. (Garunkštis, Stanaitis, 1969). Į ežerą nuvestas melioracinis kanalas, juosiantis šiaurinę Žuvinto pelkės dalį. Be jo iš Žuvinto palių įteka 5,2 km. ilgio Rudės upelis ir ištiesinta Kiaulyčia. Jis yra stipriai užaugęs, apie 50% užima viršvandeninė augalija, sudaryta iš nendrynų, švendrynų, meldynų. Žuvinto ežerui būdingos plaukiojančios salelės vadinamos „kinimis“. Žuvinte gausu plūdžių, alijošinių aštrių, plunksnalapių, vandens lelijų. Labai svarbūs yra maurabraginių dumblių (Chara spp.) ploteliai, kuriuose maisto randa vandens paukščiai. Žuvinto ežere, ant susiformavusios viršvandeninės augalijos gyvena bebrai, kanadinės audinės, ondatros, Lietuvoje ir Europoje saugomos ūdros. Žuvų kiekis išlieka stabilus, didžiąją dalį sudaro karpinės žuvys: lynai, kuojos, raudės. Kiekvienais metais mažėja plėšriųjų žuvų: lydekų, ešerių, nes užaugus pakrantėms nėra sąlygų sėkmingai išneršti. Aptinkama Europoje ir Lietuvoje reta žuvų rūšis – vijūnas. Žuvinto ežero nendrynuose peri Europai svarbios paukščių rūšys: didysis baublys, plovinė vištelė, nendrinė lingė.
Amalvo ežeras užima apie 190 ha. Jis liekaninis, stipriai eutrofizuotas. Kilmė ir vystymasis labai panašus į Žuvinto ežerą, tik plotas žymiai mažesnis. Didžiausias gylis 2,9 m., vidutinis gylis 1 m., dumblo gylis iki 2 m. Jį iš visų pusių, išskyrus rytinę, supa Amalvo pelkių kompleksas. Į ežerą ir įteka, ir išteka Amalva, aukštupyje vadinama Šlavanta, 25,6 km. ilgio, baseino plotas 137,4 km². Vandens augalija yra skurdi, nes per Amalvos upę pakliuvo didelis teršalų kiekis. Šiame ežere yra žymiai mažesni nendrynų plotai, tačiau peri kelios poros nendrinių lingių, didžiųjų baublių.
Pietvakariniame Žuvinto rezervato pakraštyje yra Žaltyčio ežeras – 256 ha., kuris priklauso 3,4 km. ilgio Želsvelės baseinui (plotas 21,8 km²). Didžiausias gylis 4 m., vidutinis gylis 2 m. Dugnas smėlėtas padengtas storu dumblo sluoksniu vietomis siekiančiu 2 m., auga didžiuliai maurabragių (Chara spp.) plotai. Šis ežeras svarbus paukščių apsistojimui per migracijas. Rudenį ir pavasarį galima matyti migruojančių ančių pulkus. Vasarą susidaro iki 100 gulbių nebylių sankaupa.
Žuvinto rezervato ežeruose, kaip ir kituose eutrofiniuose ežeruose yra didelė grėsmė žuvų dusimui, nes susidarius storam ledui vandens lieka labai nedidelis sluoksnis. Todėl žiemą matuojamas deguonies kiekis vandenyje, ledo storis ir kitos charakteristikos. Žuvinto ežere tik labai retai būna masinis dusimas. Dažniausiai dūsta sekliuose, uždaruose užutekiuose esančios žuvys, kurias pagauna ir perkelia į kitus telkinius žuvininkystės įmonės. Žiemą Žaltyčio ir Amalvo ežeruose leidžiama poledinė žvejyba.

Dubdavos rezervatas

Čia 1968 metais įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas, nors žmogus su savo veikla į šį plotą faktiškai nesikiša nuo 1958 metų. Rezervatinės apyrubės statusą ši miško dalis oficialiai gavo 1994 metų gruodžio 30 d. Tuomet Vyriausybė patvirtino ir Dubravos rezervatinės apyrubės nuostatus.
Neįprastas terminas – apyrubė. Enciklopedijoje ji apibūdinama kaip geografinio landšafto struktūrinis morfologinis vienetas: dauba, kalva, aikštelė su tam tikrais dirvos, drėgmės ir šilumos režimo, augalijos savitumais. Apie ketvirtadalis rezervatinės apyrubės teritorijos – keružėmis pušelėmis, berželiais apaugusi aukštapelkė. Likusi dalis – našūs bręstantys, brandūs ir perbrendę eglynai su pušimis.
Dubravos rezervatinė apyrubė, kaip teigiama jos nuostatuose, įsteigta retoms miško augavietėms, spygliuočių medynams ir kitoms vertingoms augalų bendrijoms išsaugoti. Apyrubės teritorija tvarkoma pagal miškotvarkos projektą ir specialiąsias programas. Čia saugoma natūrali aukštapelkė, našūs eglynai bei kt.
Be to, tai – mokslinio tyrimo objektas, kur atliekami natūraliai besiformuojančio miško biogeocenozių tyrimai, stebėjimai. Rezervatinėje apyrubėje draudžiama ūkinė veikla, draudžiama naudotis jos ištekliais. Veikti čia galima tik kovojant prieš gaisrus ir kenkėjus.
Už rezervatinę apyrubę atsako Dubravos eksperimentinė miškų urėdija, o Lietuvos miškų institutas atlieka mokslinius tyrimus ir rašo jos metraštį. Gaila, kad toks metraštis nepradėtas rašyti nuo pat pradžių. Dubravos rezervatinės apyrubės teritorijoje yra 14 nuolatinių tyrimo barelių, visame rezervato plote atliekami fitopatologiniai tyrimai, yra 1 ha ploto pušies sėklinis draustinis.
Kaip rodo tyrimai, grybautojų liūdesiui, valgomųjų grybų rezervato plote nepadaugėjo. Ant sausuolių, vėjolaužų ir vėjovartų gausiai apsigyveno tik medieną pūdantys grybai
Paskutinių metų vėtros, sausros ir kinivarpų plitimas gerokai nuniokojo apyrubės eglynus. Pūsta išvirtę bei stovėdami tūkstančiai kietmetrių medienos. 1994 m. pavasario apskaitos duomenimis, rezervatinės apyrubės plote medieną pūdančių grybų “stalui” buvo pateikta 3200 kub. m vertingos, tuo metu dar tikusios perdirbti medienos. 1986 m. rasti 5137 žuvę medžiai, kurių medienos tūris 2370 kub. m. 1993 – 94 m. rezervatinėje apyrubėje pasidauginęs ir gerokai nusiaubęs pačio draustinio egles žievėgraužis tipografas plūstelėjo į aplinkinius Vaišvydavos girininkijos eglynus. Per trumpą laiką, 1994 m. rudenį ir 1995 metų pradžioje, artimoje rezervato kaimynystėje plynai teko iškirsti daugiau kaip 25 ha kinivarpų užpultų eglės medynų. Šiuo metu žievėgraužio tipografo židiniai nuo draustinio kiek nutolo.
Pačioje rezervatinėje apyrubėje išliko gana daug gražių žalių eglių, per stebuklą atsilaikiusių prieš visas negandas. Gamta, kai visiškai nesikiša žmogus, sugeba pati susidoroti su savo problemomis. Išdžiūvusių eglių ploteliuose pilasi drebulių atžalos, užsisėja berželiai. Miške prasideda medynų kaita. Žuvus eglynams, jų vietą užims minkštieji lapuočiai, o po lapuočių lajomis vėl užsisės eglaitės. Gamtoje viskas sutvarkyta tikslingai. Eglynai nualina, parūgština miško dirvožemį. Eglynus pakeitę minkštieji lapuočiai savo pūvančiais lapais dirvą patręšia, atstato humusinį dirvožemio sluoksnį, kad vėl ton vieton sugrįžę eglės galėtų našiai augti. Tik žmogus suardo šį dėsningumą, plynai iškirstuose eglynuose vėl sodindamas egles. Mums reikia gros medienos, ir kuo daugiau. Bet reikia mokytis ir iš gamtos. Norėtūsi tikėtis, kad šis Dubravos girios kampelis, pavadintas įmantriu rezervatinės apyrubės pavadinimu tinkamai atlikus stebėjimus, pasitarnaus miškininkų ateities kartoms.
vingis.ktu.lt/~lgi/gamta/stories4.htm – 7k

GAMTINIAI REZERVATAI

Čepkelių rezervatas

Didžiausias Lietuvos pelkių masyvas, kartu su apypelkio miškais, 1975 m. buvo paskelbtas rezervatu. 1993 m. Čepkelių pelkė buvo priskirti tarptautiniu požiūriu svarbioms pelkėms, ją Lietuva įsipareigojo saugoti prisijungdama prie Ramsaro konvencijos. Tuo siekta apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkių režimą, vertingą ir retą gyvūniją bei augaliją. Bendras teitorijos plotas – 11212 ha. Rezervate draudžiama bet kokia ūkinė veikla: žvejyba, miško kirtimas, šienavimas, uogavimas, grybavimas, neorganizuotas turizmas ir kt. Išimties tvarka, suderinus su rezervato administracija, leidžiamos trumpalaikės pažintinės ekskursijos. Raiste iš pelkių klodų kyšo daug mišku apaugusių mineralinių salų, dar grandais vadinamų. Daugelis iš jų turi vardus: Varnų, Ąžuolų, Jezvynų, Tirštukės, Eglynaičio, Ilgo šilo ir pan. Pelkyne priskaičiuojama per 20 ežerų ir ežerėlių, iš kurių didžiausias Ešerinis (14,4 ha). Pietinėje raisto dalyje lėtai srūva Katros upė, o vakaruose viksvynų kirbėlynuose užgimsta Musteikos upelis. Dideliuose plotuose plytinčios aukštapelkės, vandeningos ir sunkiai praeinamos tarpinio tipo pelkės bei žemapelkės, įvairiarūšiai medynai, ežerai, upių ir upelių slėniai, pievos bei laukymės sudarė sąlygas susiformuoti ir išlikti labai įvairioms augalų ir gyvūnų rūšims.
Čepkelių rezervato administraciniame pastate įrengta nedidelė ekspozicija, kur lankytojai supažindinami su būdingiausiais rezervato augalais, vabzdžiais bei paukščiais. Šiaurvakariniame raisto pakraštyje 4 km piečiau nuo Marcinkonių įrengtas pažintinis 1,5 km ilgio takas. Pastatytas apžvalgos bokštas, į pelkę nutiestas lieptas su apžvalgos aikštele, įrengtos poilsio aikštelės ir pavėsinės. Lankytis čia galima tik suderinus su Čepkelių valstybinio rezervato ar Dzūkijos nacionalinio parko administracija.
http://www.lsa.lt/varena/cepkeliu_rez.htm

Geografinės koordinatės 54º 01′ š. pl. 24º 32′ r. ilg.
Apsaugos statusas: Valstybinis rezervatas įsteigtas 1975 m. plotas 11 212 ha
Tarptautinis: Ramsar’o teritorija nuo 1993 m.plotas 10 590 ha

Rezervato įsteigimas Čepkelių valstybinis rezervatas įsteigtas unikaliai bei didžiausiai šalyje aukštapelkei, supamai žemyninių kopų, su reliktiniais ežerokšniais, jai būdinga ir reta augalija bei gyvūnija išsaugoti.
Rezervato paskirtis Išsaugoti Čepkelių raistą – didžiausią šalies aukštapelkę su reliktiniais ežerokšniais ir salomis, žemyninių kopų likučiais bei apypelkio miškus Pietryčių (Dainavos) smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių vandenskyroje, taip pat būdingą ir retą augaliją (čia greta viena kitos aptinkamas stepei ir tundrai būdingas augalų bendrijas) bei gyvūniją, ypač – gausiausią šalyje gervių populiaciją.

Fizinės geografinės ypatybės
Pagrindinę rezervato dalį užima Čepkelių raistas – didžiausia (5858 ha) šalies aukštapelkė. Raistas šiaurryčių–pietvakarių kryptimi tęsiasi net 14 km. Iš šiaurės ir vakarų pelkės guolį supa pušynais apaugusios žemyninės kopos. Čia rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku. Pietuose pelkę riboja, kartu ir rezervato ribą bei valstybinę sieną su Baltarusija nužymi Katros upė.
Čepkelių pelkė ėmė formuotis baigiantis apledėjimui, maždaug prieš 11 tūkst. metų. Raistas plyti senovinių marių guolyje. Prieš 9 tūkst. metų sauso klimato sąlygomis vėjas supustė prie ledyninių marių pakrančių smėlynus į žemynines kopas, kurios atitvėrė žemesnę prie ledyninių marių lygumą. Pakilęs gruntinio vandens lygis bei vėlesnis drėgno klimato laikotarpis ypač paskatino pelkėjimo procesus.
Durpių klodo storis pelkės gūbryje siekia 5 – 6 m. Šiaurytiniai ir rytiniai pelkės pakraščiai labai vingiuoti. Pelkės centre ir pietiniame pakraštyje gausu įvairaus didumo senais medynais apaugusių mineralinio grunto salų (grendų). Tai kyšančios žemyninių kopų keteros. Vandens perteklius iš Čepkelių raisto nuteka Peklos upeliu į Ūlą, Musteikos upeliu – į Grūdą, ir kanalu – į Katrą. Raisto rytinėje dalyje susitelkę ežerėliai, iš jų didžiausias ežeras – Ešerinis užima 14,9 ha. Kai kurių ežerėlių lygis truputi pažemėjo XIX a. pab., raisto pietiniame pakraštyje iškasus kanalą į Katrą.

Biologinė įvairovė
Čepkelių rezervatas išsiskiria greta aptinkamomis stepėms bei tundrai būdingomis augalų bendrijomis. Aukštapelkėje vyrauja ištisinį kilimą sudarančios samanos – kiminai, gausūs krūmokšniai: gailiai, viržiai, spanguolės. Medžių ardą sudaro skurdžios pušaitės, plaukuotasis ir karpotasis beržai, kai kur išlikusios didelės atviros plynės. Aukštapelkę juosiančių žemyninių kopose vyrauja brandūs pušynai, kurių paklotėje gausiausios kerpės. Salose, kopų šiauriniuose šlaituose, lygumose ir daubose vyrauja pušynai su žaliųjų samanų danga ir krūmokšniais: viržiais, mėlynėmis, bruknėmis.
Specifinės gamtinės sąlygos nulėmė didelę retųjų augalų rūšių įvairovę. Čia randamos pelkėms būdingos augalų rūšys: patvankinis pataisiukas (Lepidotis inundata), dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata), laplandinis karklas (Salix lapponum), plačialapiams miškams: plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus), virgininis varpenis (Botrychium virginianum), smėlynams: kalninė arnika (Arnica montana), lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica), vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens).
Čepkelių rezervate aptikta daugiau kaip 2000 rūšių vabzdžių. Čepkeliuose gyvena retų vabzdžių: didysis ąžuolinis ūsuotis (Cerambyx cerdo), šiaurinis elniaragis (Ceruchus chrysomelinus), margasis grambuolys (Polyphyla fullo), aštuoniataškis auksavabalis (Gnorimus variabilis). Drugių tarpe sutinkama retų atstovų: pelkinis satyras (Oeneis jutta), šiaurinis perlinukas
(Clossiana frigga), gelsvasis pelkiasparnis (Aspilates gilvaria).

Rezervate gyvena 6 rūšių ropliai. Čia gana įprasta vienintelė nuodinga šalyje gyvatė – paprastoji angis (Vivera berus), bei paprastasis žaltys (Natrix natrix). Taip pat čia yra viena iš dviejų šalyje lygiažvynio žalčio (Coronella austriaca) radimviečių.
Didelė paukščių įvairovė. Čepkeliuose išlikusios stambiausios kurtinių (Tetraourogallus) , gervių (Grus grus), stulgių (Gallinago media) populiacijos Lietuvoje, gyvena kitur beveik išnykę gyvatėdžiai (Circaetus gallicus), didieji apuokai (Bubo bubo).
Rezervate įprasti kitose šalies vietose reti paukščiai: tetervinas (Lyrurus tetrix), griežlė (Crex crex), juodasis gandras (Ciconia nigra), lututė (Aegolius funereus), tripirštis genys (Picoides tridactylus), baltnugaris genys (Dendrocopos leucotos) ir dar daugelis kitų rūšių, kurioms Čepkeliai dar yra saugiu prieglobsčiu.
Miškuose paskendęs ir nuo dažno trikdymo apsaugotas rezervas – viena iš pagrindinių briedžių (Alces alces) žiemos ganyklų šalyje. Taip pat čia nuolat gyvena vilkai (Canis lupus), lūšys (Lynx lynx), ūdros (Lutra lutra), gausu bebrų (Castor fiber).
http://cnet.c-i.lt/static.php?strid=1072&

Kamanų rezervatas

“Kamanos yra vienas iš nedaugelio ne tik Lietuvoj, bet ir Europoj dar mažai kultūros paliestas gamtos kampas, išsaugojęs savo prigimties primityvumą”.
Kazys Brundza, 1937

Geografinė padėtis
Kamanų valstybinis rezervatas yra Šiaulių apskrityje, Akmenės rajono šiaurės vakarų dalyje, 6 km į šiaurės vakarus nuo Akmenės miestelio. Kamanų aukštapelkė plyti Viekšnių – Purvėnų – Medemrodės – Akmenės keturkampyje. Geografinės koordinatės: 56° 16′ šiaurės ilgumos, 22° 39’rytų platumos.
Pelkė užima 1721 ha plotą, kurio didesnioji dalis yra apaugusi žemomis pušelėmis bei berželiais. Didžiausias Kamanų pelkės durpių sluoksnio storis yra 7,20 m, vidutinis – 3,70 m.

Aukštapelkės formavimasis ir jos dariniai
Kamanų aukštapelkė susidarė Ventos upės intakų ( pietuose – Dabikinės, šiaurėje – Vadaksties) vandenskyroje. Jai būdingi visi Lietuvos aukštapelkių bruožai, tačiau ši pelkė pasižymi ir originalia paviršiaus morfologija, augalija, hidro kompleksais, durpių klodais, savita fauna.
Kamanų pelkė pradėjo formuotis prieš 11-12 tūkstančių metų tarpgūbriuose, kuriuose, ledynui atsitraukus, susiformavo seklūs, nedideli ežerėliai. Pamažu uždurpėjant ežerėliams, plečiantis paežerių pelkaitėms, augant ir jungiantis tarpgūbrių pelkėms, susiformavo vientisas masyvas. Tik kai kuriose vietose išliko aukštesni pelkės neužkariauto mineralinio dirvožemio ploteliai, kurie pelkės plynėje kyšo kaip Avino, Liepų, Trainaskienės miško salos.
Beveik iš visų pusių Kamanas supa miškai. Rytiniuose miško pusiasaliuose beveik visur stūkso gūdūs ir tamsūs eglynai, įsigalėję čia per paskutinius 2000 metų, pietiniuose papelkiuose beveik ištisai plyti beržynai su pušimis, vietomis auga gryni beržynai su lazdyno priemaiša. Vakarinio pakraščio pusiasaliuose veši gryni eglynai, mišrūs pušynai ir beržynai. Smėlingas pietvakarinis pelkyno kampas išsiskiria plačiais ir brandžiais pušynais. Adomavos pusiasalyje yra išlikusių drebulynų ir juodalksnynų. Juodalksnynų juosta supa beveik visą pelkę su jos išoriniu apie 46 km lagu. Lagas – tai aukštapelkės ir tvindomo miško pakraščio zona su vandeningomis augalų bendruomenėmis.
Natūralieji Kamanų tekantieji vandenys yra klampupiai. Jų yra užregistruota 7. Beveik visi klampupiai puola lagą ir jį rūgština iš pelkės plynaukščių siauromis vagelėmis atneštu vandeniu.
Bene didžiausią pelkės paviršiaus dalį užima duburiai. Pagal kilmę Kamanose sutinkami net trejopi duburiai: kiminų, dumblių ir kerpių. Kupstėtame paviršiuje duburius dėl skirtingos augalijos ir hidrologijos skiriame į dvi rūšis: raudonuosius, kur paprastai gruntinis vanduo laikosi kiek giliau, ir žaliuosius bei geltonuosius, kurių kiminai žliugsi vandenyje tik galveles laukan iškišdami.
Aukštesnės atviros pelkės plotai yra klampynės. Kamanose jų yra išskirta 12, visos jos turi savo pavadinimą. Jos yra dvejopos. Vienos – ne tokios vandeningos, nes yra saikingai drenuojamos klampupių (Bugių, Adomavos, Šiaurinė, Pietinė, Rytinė klampynės). Arčiau pelkės vidurio klampupiai jau yra pranykę, todėl klampynės čia daug šlapesnės, su didesnėmis akimis ir ežerokšniais (Berželių ir Didžioji klampynės). Klampynės apsuptos ištysusių vandeningų praplaišų. Kimsų tarpai tarp lygiagrečiai išsidėsčiusių praplaišų vadinami rumbėmis. Kamanų aukštapelkė primena atšiaurų tundrinį landšaftą, ypač pavasarį ir rudenį, kai maža žalumos.
Patys įdomiausi ir egzotiškiausi Kamanų pelkyno dariniai – pelkių akys ir ežerokšniai. Dvylikoje Kamanų klampynių spingsi ne mažiau kaip 120 paprastai pilgos formos nuo 50 iki 5000 m² ploto ežerokšnių. Jų bendras plotas ne mažesnis kaip 2 ha. Visų gražiausi Nimfėjų ir Salų ežerokšniai, susiformavę pačioje šiaurvakarinėje pelkės dalyje. Jie pasižymi labai vaizdingais iškyšuliais, ilankomis, salomis. Durpiniai krantai padengti kiminų vejelėmis. Vasarą ežerokšnių paviršius tiesiog baltuoja nuo gausybės žydinčių vandens lelijų.
Didžiausias Kamanų pelkės atviro vandens baseinas yra apie 6 ha ploto Kamanų senežeris. Jo pakrantės iškarpytos mikroįlankėlėmis, kurių vienos yra su nuogais durpiniais krantais, o kitose žaliuoja augalų bendruomenės. 1936 metais senežerio didžiausias gylis buvo 4 metrai 45 centimetrai. Dabar jo vidutinis gylis yra apie 3 metrus. Kamanų senežeryje gyvena tik dviejų rūšių žuvys – ešeriai ir lydekos.Vanduo, kaip ir visos aukštapelkės, yra rudas, rūgštus ir turi antiseptinių savybių. Čia pavasarinių ir rudeninių migracijų metu ilsisi šimtai žąsų (želmeninės, pilkosios, baltakaktės), ančių (šaukštasnapės, rudagalvės, smailiauodegės), pavienės gulbės (giesmininkės ir nebylės), dančiasnapiai (didieji ir mažieji). Kiekvienais metais peri didžiosios ir kuoduotosios antys, kryklės, o 1999 metais apsistojo ir ant durpingų plovų perėjo upinių žuvėdrų pora. Dažnai rudeninių migracijų metu paežeryje galima pastebėti apsilankiusį jūrinį erelį. Seklesnės ežero pakrančių vietos – puiki vieta neršti iš aplinkinių vietovių susirenkančioms varlėms, rupūžėms.

Istoriniai duomenys
Savo vardą ši aukštapelkė yra gavusi iš bendrinio daiktavardžio – kamanai, kuris reiškia šlapią, klampų, sunkiai pereinamą raistą. Iki 15-to amžiaus vidurio kamanų pelkė augo apsupta girių, su kuriomis be žmogaus įsikišimo kovojo už erdvę.
16-to amžiaus vidurio Žemaičių krašto žemėlapyje Kamanų pelkė patenka į Mažųjų Dirvėnų valsčių. Šio valsčiaus įvedamąjame rašte 1603 metais jau minimos Gailaičių ir Laižuvos sodybos, esančios netoli Kamanų. 1960 metais jau minimi Ašvėnų ir Pavadaksčio vaitystėse esantys kaimai į vakarus nuo Kamanų, kaip antai: Purvėnai, Žiogaičiai, Sovaičiai, Auksudžiai, Maigiai ir kiti. Pardavus 18 amžiuje karališkus dvarus, Kamanos priklausė keliems dvarams, ėjo iš vienų savininkų rankų į kitas. Dvarininkai davė žemės Kamanų miškuose ir naujakuriams. Sodyboms aplink tankėjant, Kamanas supančių girių juosta susiaurėjo. Vokiečiams okupavus Lietuvą, būriai rusų karo belaisvių traukė ir slėpėsi Kamanų salose, apdairiau nei lapės įrengdavo savo slėptuves. Tik keliolikai metų praėjus, kada slėptuvių medinės lubos įkrito, paaiškėjo, kiek čia būta darbo ir sumanumo įdėta, kasant požemius su toli nuvedančiais atsarginiais urvais.
Ūkinės veiklos poveikis pelkei ryškiausias senežeryje ir lage. Jau 19-ame amžiuje Kamanų pelkė sausinta du kartus. Tuo metu didžioji pelkyno dalis priklausė Medemrodės dvarui, kurį valdė baronai Ropai. Jie susirūpino, kad vanduo iš pelkės nuotekio tvindo rytinio apypelkio eglynus, kurie greitai pelkėja. Buvo iškasti pirmieji grioviai atskyrę mišką nuo pelkės, Paislio upelio aukštupys kanalizuotas iki pat pelkės, o 1906 – 1907 metais pratęstas iki Kamanų ežero. Tada ežeras neteko daug vandens ir nuseko. 1928 metais buvo iškastas Briedaulio kanalas į Agluoną, 1932 metais – patiesinti Ašvos vingiai, 1934 metais – pagilintos Molupio, Paislio, Kališupio, Kirgo upelių vagos, iš jų pratęsti mišką sausinantys grioviai . 1960 – 1979 metais atnaujintas senasis kanalų tinklas ir sudarytas naujas. To pasekoje pelkė smarkiai apsausėjo, pakito hidrologiniai kompleksai, Kamanuose beveik neliko atvirų tarpinių pelkių ir žemapelkių. Tačiau pelkė šiandien tebėra gyva, tebeauganti “aukštyn”. Pelkės paviršius jos viduryje iškilęs apie 4 metrus. Gilius randus pati pelkė gydo: kanalai užauga kiminais, užsitraukia švylių kupsteliais, įsitvirtina pelkinis žinginys.

Rezervato įkūrimas ir jo paskirtis
1951 metais Kamanų pelkė buvo paskelbta medžioklės draustiniu. Čia buvo uždrausta medžioti, išskyrus plėšrūnus, organizuotos biotechninės priemonės faunai gausinti. Tačiau miško ruošos darbų bei aplinkinių plotų melioravimo medžioklės draustinio nuostatai nereguliavo.
1960 metais, sukūrus Lietuvoje įvairaus profilio gamtos draustinių tinklą, į botaninių draustinių sąrašą įrašoma ir Kamanų pelkė. Čia draudžiama keisti vandens režimą, statyti be leidimo, ganyti gyvulius, šienauti ir kitaip naikinti augalų bendrijas ar keisti jų augimviečių pobūdį. Tačiau paprastai aplink draustinius nėra apsauginės zonos, kurioje būtų reguliuojama žmogaus ūkinė veikla, todėl už Kamanų draustinio ribų vyko intensyvūs žemėtvarkos ir miškotvarkos darbai.
1979 metais Kamanų botaninio draustinio pagrindu įsteigtas Kamanų valstybinis rezervatas. Kamanų valstybinio rezervato paskirtis – išsaugoti didžiausią ir vertingiausią Šiaurės Lietuvos molingų lygumų pelkinį ir mišrių miškų kompleksą su jam būdingomis morfologinėmis formomis, augalija ir gyvūnija, bei atkurti ūkinės veiklos pažeistus gamtos kompleksus ir objektus. Dabar bendras rezervato plotas – 3935 ha, iš jų – 2140 ha užima miškai. Be to, aplink rezervatą išskirta 2530 ha apsauginė zona.
Rezervato teritorijoje be administracijos leidimo draudžiama pašaliniams asmenims vaikščioti ar važinėti. Taip stengiamasi rezervate palaikyti rimtį, kad jame saugų prieglobstį rastų žvėrys, paukščiai ir kiti gyvūnai, kad negrėstų pavojus išnykti retiems rezervato augalams ir jų bendrijoms.
Apsauginės zonos paskirtis sumažinti neigiamą ūkinės veiklos įtaką rezervato teritorijai, išsaugoti šios teritorijos regimąją aplinką.

Augalija
Iki šiol rezervate aptikta 717 augalų rūšių. Apie 190 augalų rūšių rasta pievose, aikštelėse, pelkės pakraščiuose. Pelkėje, užimančioje didžiausią rezervato teritoriją, yra didelė augalų kompleksų įvairovė, bet mažiau augalų rūšių – 148. Rezervatą supa dirbami laukai, jo teritorijoje yra buvusių sodybviečių, kelių ir takelių, melioravimo griovių, senų kirtaviečių. Tai padeda plisti ir sinantropinėms augalų rūšims, kurių priskaičiuojama per 70 rūšių. Vandens ir pakrančių augalijai tenka tik šiek tiek daugiau negu 20 rūšių augalų. Miškuose auga 19 rūšių medžiai, 25 rūšių krūmai. Rezervate auga 52 saugomos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos, augalų rūšys. Ypač retiems augalams priskiriami šalmuotoji gegužraibė (Orchis militaris), karališkoji glindė (Pedicularis sceptrum-carolinum), pelkinė laksva (Hammarbya paludosa), mažalapė saulašarė (Drosera intermedia), virgininis varpenis (Botrychium virginianum), liekninė viksva (Carex gracilis), juosvasis vikšrenis (Schoenus nigricans) ir kt.

Apskritalapė kriaušlapė Kiaušininė dviguonė

Vabzdžiai

Juodasis apolonas Skruzdėlynas

Varliagyviai ir ropliai
Pelkyne ir apypelkyje gyvena 7 rūšių varliagyviai, tarp kurių gausiausia yra rusvųjų, mažųjų kūdrinių ir smailiasnukių varlių. Buvusių sodybviečių kūdrose gyvena paprastasis tritonas.
Roplių Kamanose aptinkamos 3 rūšys. Gausiai paplitęs yra gyvavedis driežas, kuris aptinkamas beveik visoje aukštapelkėje, dažnas miško aikštelėse, kirtavietėse. Paprastoji angis būdinga pelkei, bet jų nėra daug. Pats rečiausias yra gluodenas, nes labai maža biotopų jam gyventi.

Pilkoji rupūžė – Bufo bufo Paprasto angis – Vipera berus

Kamanų rezervato varliagyvių ir roplių sąrašas
Eil. Nr. Pavadinimas STATUSAS
1. Mažoji kūdrinė varlė (Rana lessonae )
2. Smailiasnukė varlė (Rana arvalis)
3. Rusvoji varlė (Rana temporaria )
4. Ežerinė varlė ( Rana ridibunda )
5. Paprastoji rupūžė ( Bufo bufo )
6. Skiauterėtasis tritonas ( Triturus cristatus ) RK
7. Paprastasis tritonas ( Triturus vulgaris )
8. Gyvavedis driežas (Lacerta vivipara )
9. Angis ( Vipera berus )
10. Gluodenas ( Anguis fragilis )

Žinduoliai

Kamanose sutinkami 39 rūšių žinduoliai. Nuolat gyvena 1-2 vilkų šeimos, suskaičiuojama 20 – 25 tauriųjų elnių, iki 12 briedžių. Įprasti miškuose yra šernai, stirnos, rudosios lapės, usūriniai šunys, barsukai, voverės, miškinės kiaunės, baltakrūčiai ežiai. Aukštapelkėje ir jos pakraščiuose gyvena ne tik pilkasis, bet ir baltasis kiškis, kuris įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Medynuose su lazdyno traku gyvena lazdyninės miegapelės. Miške gana dažnas yra rudasis pelėnas, atvirose vietose – paprastasis pelėnas. Rečiau aptinkami yra vandeninis ir pievinis pelėnai. Pievutėse gyvena pelės mažylės, galima rasti jų apvalius iš žolės susuktus namelius. Rezervato ir jo apsauginės zonos kanalizuotuose upeliuose ir grioviuose 9 dideles bebravietes įkūrė “medkirčiai” upiniai bebrai. Jų užtvankos stabdo vandens nutekėjimą ir aukštapelkės sausėjimą. Migracijų metu pastebėtos ondatros, ūdros, kanadinės audinės ir lūšys. Šikšnosparnių fauna Kamanose dar nepakankamai ištirta, bet šiuo metu nustatytos trys jų rūšys: Natuzijaus šykšniukas, rudasis ausylis ir rudasis nakviša.

Kamanų rezervato žinduolių sąrašas
G – nuolat gyvena rezervate, M – sutinkamas migracijų metu, RK – raudonosios knygos atstovas
Eil. Nr. Pavadinimas Statusas Gausumas, individų skaičius
1. Baltakrūtis ežys G apyretis
2. Kurmis G dažnas
3. Paprastasis kirstukas G dažnas
4. Kirstukas nykštukas G apyretis
5. Vandeninis kirstukas G retas
6. Rudasis ausylis G apyretis
7. Rudasis nakviša M, RK retas
8. Natuzijaus šikšniukas G dažnas
9. Paprastoji voverė G dažnas, 33
10. Upinis bebras G dažnas, 9 bebravietės
11. Lazdyninė miegapelė G retas
12. Naminė pelė G dažnas
13. Dirvinė pelė G dažnas
14. Geltonkaklė pelė G dažnas
15. Pelė mažylė G dažnas
16. Pilkoji žiurkė G retas
17. Rudasis pelėnas G dažnas
18. Vandeninis pelėnas G retas
19. Paprastasis pelėnas G dažnas
20. Pievinis pelėnas G apyretis
21. Ondatra M retas
22. Pilkasis kiškis G dažnas, 47
23. Baltasis kiškis G, RK retas, 4
24. Vilkas G, M apyretis, 2 šeimos
25. Rudoji lapė G dažnas, 38
26. Usūrinis šuo G dažnas, 13
27. Miškinė kiaunė G dažnas, 14
28. Akmeninė kiaunė G, M retas
29. Šermuonėlis G apyretis
30. Žebenkštis G apyretis
31. Kanadinė audinė M retas
32. Juodasis šeškas G retas
33. Barsukas G retas, 6
34. Ūdra M retas
35. Lūšis M retas
36. Šernas G dažnas, 75
http://mjgs.20fr.com/kamanu_rezervatas.htm

Viešvilės valstybinis rezervatas
Geografinės koordinatės: 59º 09′ š. pl.; 22º 27′ r. ilg.
Viešvilės valstybinis rezervatas įsteigtas 1991 m., siekiant išsaugoti gamtiniu požiūriu labai vertingą, natūralią Viešvilės upelio baseino ekosistemą. 1993 m. paskelbtas tarptautinės svarbos pelke.
Rezervatas plyti 400 km2 Karšuvos girioje, Karšuvos žemumoje, kuri susiformavo traukiantis ledynui. Tuomet ji buvo apsemta seklaus prieledyninio baseino ir apnešta senovinės Nemuno deltos nuosėdomis – smėliais. Poledynmečiu žemesnės vietos užpelkėjo, o sausesnėse vėjas supustė smėlio kopų masyvus. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje. Pelkės užima apie 60% rezervato teritorijos.
Viešvilės rezervato pagrindinė “ašis” – Viešvilės upelis (ilgis 21,4 km, rezervatu teka 15 km). Tai vienas natūraliausių nesureguliuotų ūpelių, kurio bemaž visas baseinas išsidėstęs miškingoje teritorijoje. Viešvilės ištakos – Artosios šiaurėje telkšantis 6 ha Buveinių ežerėlis. Aukštupyje 6,5 km ji lėtai vingiuoja vien pelkėmis. Vidurupyje, papildoma iš gausių šaltinių, suformuotu nedideliu slėniuku kerta kopomis nusėta smėlingą lygumą. Deja, tuoj už rezervato ribos yra pastatytos dvi užtvankos, kurios sustabdo natūralią tėkmę bei užtveria kelią praeivėms žuvims.
Pelkę supančiuose miškuose vyrauja sausi pušynai, tik vakarinėje dalyje auga šiek tiek eglynų.
Rezervate gyvena lūšys, vilkai, ūdros.
Viešvilės rezervatas yra viena gausiausių gervių peryklų Lietuvoje, nusileidžianti nebent Čepkeliams, čia nemažai ir kitų paukščių rūšių, turtingas augalų bei vabzdžių pasaulis.
Fizinės geografinės ypatybės
Rezervatas plyti 400 km2 Karšuvos girioje, Karšuvos žemumoje, kuri susiformavo traukiantis ledynui. Tuomet ji buvo apsemta seklaus prieledyninio baseino ir apnešta senovinės Nemuno deltos nuosėdomis – smėliais. Poledynmečiu žemesnės vietos užpelkėjo, o sausesnėse vėjas supustė smėlio kopų masyvus. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje.
Pelkės užima apie 60% rezervato teritorijos. Artoji, dar vadinama Didžiaja plyne – 1072 ha ploto sudėtingos konfiguracijos pelkinis masyvas, kuriame didžiausią plotą sudaro aukštapelkė, nors nemaži tarpinio tipo bei žemapelkių plotai. Vidutinis Artosios durpių klodo storis 3,6 m, o didžiausias siekia 9,8 m. Vietomis po durpe dar slūgso iki 4 m sapropelio sluoksnis. Rytinėje rezervato dalyje yra 455 ha ploto Gličio pelkė su didžiausiu rezervate 19 ha Gličio ežeru. Dvi nedidelės 43 ir 57 ha ploto aukštapelkės telkšo pietvakariniame rezervato pakraštyje prie Sakalinės kaimo.

Biologinė įvairovė
Pelkės pasižymi didele tipų įvairove. Esama ir atvirų, ir retmiškiais bei miškais apaugusių aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių. Vyraujantys pelkėse medynai: gailiniai pušynai (aukštapelkėse), viksviniai ir nemoraliniai juodalksnynai bei beržynai (žemapelkėse). Praeityje pelkės nebuvo sausinamos, todėl išsaugojo pirmykštį natūralumą. Čia nemažai išlikusių retųjų augalų. Dauguma nykstančių augalų, tokių kaip: pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus), dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), nariuotoji ilgalūpė (Collarorhiza trifida), randami atvirose ir pusiau atvirose tarpinio tipo pelkėse. Raistų pakraščiais, senuose juodalksnių ir eglių medynuose puikų prieglobstį randa daugelis nykstančių grybų, kerpių ir samanų rūšių. Daugelis jų retos visoje Europoje ir rastos pirmą kartą Lietuvoje.
Išskirtinė Viešvilės rezervato savybė – didelis viso gamtinio komplekso mozaikiškumas. Netgi praeidamas nedidelį atstumą gali pamatyti plačią gamą įvairių pelkių, medynų, vandens telkinių, pievučių ir laukymių.
Rezervate sutinkamos retosios sengirėms būdingos vabalų rūšys (šiaurinis elniaragis (Ceruchus chrysomelinus), aštuoniataškis auksavabalis (Gnorimus variabilis).
Viešvilės upelyje gyvena margieji upėtakiai (Salmo truta fario), mažosios nėgės (Lampetra planeri), gausu paprastųjų kūjagalvių (Cottus gobio).
Miškuose sutinkami baikštieji uoksiniai (pilkoji meleta (Picus canus), baltnugaris genys (Dendrocopos leukotos) ir plėšrieji (erelis rėksnys (Aquila pamarina), lututė (Aegolius funereus) paukščiai. Pelkėse gana gausios gervės (Grus grus), pastoviai peri dirviniai sėjikai (Pluvialis apricaria). Rudenį ir pavasarį pelkių žuvinguose ežeruose apsistoja būriai migruojančių paukščių.
Gūdžiuose papelkių miškuose slapstosi stambieji plėšrūnai – vilkai (Canis lupus) ir lūšys (Lynx lynx).
Viešvilės upelyje nemažai bebrų (Castor fiber) užtvankų, gyvena ūdros (Lutra lutra).
http://www.wetlands.lt/index.php

KULTŪRINIAI REZERVATAI

Kernavės kultūrinis rezervatas
Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas buvo įsteigtas unikalaus archeologijos, istorijos, kultūros ir gamtos vertybių komplekso pagrindu 1989.01.01.
2003 m. sausio mėn. Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas reorganizuotas į Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkciją. Direkcijos veiklos tikslas – užtikrinti Kultūrinio rezervato nuostatuose numatytų uždavinių įgyvendinimą.
Atlikus rezervato ribų korektūrą ir paruošus rezervato ribų planą, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m.birželio 20 d. nutarimu Nr. IX-982 patvirtintos naujos rezervato ir jo apsaugos zonos ribos bei nustatyti saugomų teritorijų plotai: rezervato teritorija – 194,4 ha, rezervato buferinės apsaugos zona – 2455,2 ha, kuri skirstoma į du skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius: fizinės apsaugos režimo pozonis – 118,3 ha, vizualinės (regimosios) apsaugos režimo pozonis – 2336,9 ha.
Pagrindinis Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos uždavinys – kultūrinio rezervato teritorijos ir buferinės apsaugos zonoje esančių archeologijos, istorijos vertybių tyrimas, saugojimas, muziejifikavimas ir populiarinimas. Rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia ūkinė veikla, išskyrus darbus, kurie susiję su moksliniais tyrimais ir muziejifikavimu.
Kultūrinis rezervatas skirtas: Kernavės teritoriniam kultūros paveldo objektų kompleksui saugoti, tvarkyti, prižiūrėti, eksponuoti, lankyti ir šio komplekso autentiškumui palaikyti; nuolatiniams kultūrinio rezervato teritorijoje ir jo buferinės apsaugos zonoje esančių archeologinių ir istorinių vertybių moksliniams tyrimams vykdyti; muziejinei veiklai organizuoti – kaupti, apskaityti, saugoti, konservuoti, restauruoti ir eksponuoti muziejiniams rinkiniams, kurie sudaromi nuolatinių archeologinių tyrimų medžiagos pagrindu; juridinių ir fizinių asmenų ūkinės ir kitokios veiklos, kuri susijusi su teritorijų planavimo dokumentuose ir kultūrinio rezervato nuostatuose nustatytais apribojimais, kontrolei vykdyti; kultūriniam kraštovaizdžiui apsaugoti ir veiklos pažeistiems šio kraštovaizdžio elementams atkurti; saugomoms nekilnojamosioms ir kilnojamosioms kultūros vertybėms propaguoti, sąlygoms plėtoti pažintinį kultūrinį turizmą sukurti.
Rezervato teritorija (194,4 ha)
Į teritoriją patenka visas Pajautos slėnis su šalia stūksančiais penkiais piliakalniais bei dalis viršutinės Neries terasos, kurioje išsidėstęs šiandieninis Kernavės miestelis. Piliakalniai – išraiškingiausias rezervato akcentas. Lietuvoje jų priskaičiuojama iki tūkstančio, tačiau niekur kitur nerasime penkių vienoje vietoje. Tai istorinių gamtos procesų (pasitraukusio ledyno) ir žmogaus veiklos palikimas. Kaip pagrindinis senovės lietuvių gyvenvietės tipas, piliakalniai egzistavo nuo bronzos amžiaus pabaigos iki 15a. Ne išimtis ir Kernavė. Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, o 13a. Kernavė tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, kurio gynybinis branduolys buvo piliakalniuose. Tyrimai parodė, kad Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio dvarvietė, Mindaugo sosto, Lizdeikos, Kriveikiškio, Pilies kalno piliakalniai – tai priešpiliai, saugoję kunigaikščio pilį ir miestą.
Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas visas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių:
1. Kernavės piliakalnis, vadinamas Aukuro kalnu, Barščių kalnu, Šventu kalnu (I-XIV a.).
2. Kernavės piliakalnis II, vadinamas Mindaugo sostu (IV-XIV a.).
3. Kernavės piliakalnis III su gyvenviete:
3.1 Piliakalnis, vadinamas Lizdeikos kalnu, Smailiakalniu, Kriveikiškio piliakalniu (VI-XIV a.);
3.2 Gyvenvietė (VI-XIV a.).
4. Kernavė piliakalnis IV, vadinamas Pilies kalnu, Įgulos kalnu, Piliaviete (VI-XIV).
5. Kernavės senojo miesto vieta (XIII-XIV a.).
6. Kernavės senojo miesto vieta II (XV-XVIII a.).
7. Kernavės kapinynas (VIII-I a. pr. Kr.)
8. Kernavės senosios bažnyčios vieta (XV-XIX a.).
9. Kernavės senovės gyvenvietė (IX/XIII tūkst.pr. Kr.- IV/V a. po Kr.).
10. Kernavės, Kriveikiškio piliakalnis (XIV a. ?).
11. Kernavės, Kriveikiškio kapinynas (XIII-XIV a.).
12. Kriveikiškio kaimavietė (XV-XIX a.).
13. Kernavės, Kriveikiškio dvarvietė (XV-XX a.).
14. Semeniškių senovės gyvenvietė (IV-VIII a.)
15. Semeniškių senovės gyvenvietė II (II/III-V a.)
16. Medinė koplytėlė (XVIII a.)
17. Mūrinė koplytėlė-mauzoliejus (XIX a.)
18. Klebonija (1881 m.)
Rezervato Buferinės apsaugos zona (2554,2 ha)
Rezervato buferinės apsaugos zona nustatyta, siekiant kultūrinio rezervato teritoriją su joje esančiais paveldo objektais (vertybėmis) izoliuoti nuo neigiamo veiklos poveikio ir užtikrinti bendrąją ekologinę kultūrinio kraštovaizdžio pusiausvyrą. Buferinės apsaugos zona skirstoma į du skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozinius. Fizinės apsaugos pozonis (118,3 ha).
Šiai zonai priskirta teritorija, besiribojanti su rezervatu, ir esančių rezervate sodybų namų valdos. Šioje zonoje leidžiama ūkinė veikla, tačiau ji ribojama, derinant ją su archeologijos vertybių sauga ir gamtinės aplinkos globa. Fizinės apsaugos pozonyje yra 1 nekilnojamoji kultūros vertybė bei 5 vertybės požymius turintys objektai.

NACIONALINIAI PARKAI

Aukštaitijos nacionalinis parkas

Įsteigtas 1974 m., plotas 40 570 ha, miškingumas 69%.
Rezervatai užima 2,1%, draustiniai – 51,8%,
rekreacinė zona – 3,5%.
Nacionalinio parko paskirtis yra išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią žeimenos aukštupio ekosistemą, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtinius kompleksus, Baluošo, Linkmeno-Ūkojo, Tauragno ir Uteno miškingų ežeruotų dubaklonių, Šiliniškių tarpežerinio gūbrio su Ladakalniu bei Benediktavo (Makių) moreninio masyvo ir Kiaunos slėnio kraštovaizdį, Petriškių geomorfologinį ir Būkos, Juodupės, Švoginos, Pliaušės, Labažės, Asalnų bei žeimenio hidrografinius kompleksus, Vilkaraisčio, Kriogžlio, Siūrių ir Pagilūtės pelkes, savitas Ažvinčių bei Minčios girių, Kretuono, Kretuonykščio, Knyčio ir Pažeimenės biocenozes, retų rūšių augalus ir gyvūnus, kitas gamtos vertybes ir paminklus; išsaugoti Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanas su Taurapilio, Ginučių, Puziniškių, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais bei Rėkučių senovės gynybiniu pylimu, unikalų Kretuono archeologinį kompleksą, Minčios, Vyžų, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kitus pilkapynus bei akmens amžiaus gyvenvietes, etnografiškai vertingus Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų (Šariškės), Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kitus etnografinį pobūdį ar elementus išlaikiusius kaimus, Kaltanėnų urbanistinį kompleksą, Palūšės bažnyčios architektūrinį ansamblį, parko teritorijoje esančius vandens malūnus, Stripeikių senovės bitininkystės muziejų, kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus; išsaugoti Žeimenos aukštupio gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus ir jų įvairovę.
Aukštaitijos nacionalinis parkas – pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas garsus puikiais švariais ežerais, sujungtais vaizdingomis protakomis, etnografiniais kaimais, pasižymintis raiškiomis žemės paviršiaus formomis, miškų gausa. Jame saugoma unikali trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esanti žeimenos aukštupio ekosistema, Ažvinčių sengirė ir Balčio ežero ekosistema. Nacionaliniame parke gausu ežerų (126 ežerai). Didžiausi jų: Kretuonas (829 ha), Dringis (725 ha), Baluošas (442 ha). Aukštaitijos nacionaliniame parke tyvuliuoja giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60,5 m). Aukščiausios nacionalinio parko kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jūros lygio.

Svarbiausios gamtos vertybės.
Vienas įdomiausių Šiliniškių gūbrys, kurio tąsoje yra Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis – viena gražiausių apžvalgos vietų Lietuvoje. Unikalus Tauragno ežeras, saviti Dringio, Lūšių, Baluošo ir kiti ežerai.
Didžiausios girios: Ažvinčių (čia yra pušynų, sulaukusių net 200 ir daugiau metų), Linkmenų, Minčios. Unikalūs yra Ginučių ąžuolynas ir kadagynas prie Baluošo ežero.
Gamtos paminklai: Dringio ir Ožių ragai-pusiasaliai Dringio ežere, Baluošo ežero sala Ilgasalė, Ešerinio ežerėliai. Įspūdingi Salų, Puziniškio, Trainiškio, Varniškių kaimų ąžuolai, Asalnų, Labakaršio, žeimenio ežerų pušys, Obelų rago kadagių grupė ir kiti unikalūs medžiai. Prie Tauragnų-Kazitiškio kelio stūkso akmuo Mokas.
Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.
Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanos su Taurapilio, Ginučių, Puziniškio, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais bei Rėkučių senovės gynybiniu pylimu, unikalus Kretuono archeologinis kompleksas su senovės gyvenvietėmis ir pilkapiais (tai antras pagal skaičių pilkapynas Lietuvoje – per 300 pilkapių), Minčios, Vyžių, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kiti pilkapynai bei akmens amžiaus gyvenvietės.
Unikalūs etnografiniai Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų, Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kiti kaimai, Kaltanėnų urbanistinis kompleksas, Palūšės bažnyčios architektūrinis ansamblis, vandens malūnai, 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją sukilėlių kapai Minčios girioje, kitos kultūros paveldo vertybės ir paminklai.

Flora ir fauna
Labai įvairi Aukštaitijos nacionalinio parko flora sudaro svarbią Parko saugotinų vertybių dalį.
Taigi augaliją sudaro apie 1000 rūšių aukštesniųjų augalų ir samanų. Mūsų rūpestis – išsaugoti nuo išnykimo retuosius augalus, pirmiausia tuos, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (LRK). Tokių parke net 64 rūšys. Čia aptinkame ir apie 150 rūšių labai retų augalų, neįtrauktų į LRK.
Tokia įvairovė liudija, kad ANP yra tikra retųjų augalų saugykla. Kiekvienas jums nematytas augalas , ypač jeigu jis yra dekoratyvus, gali būti iš retųjų kategorijos. Saugokime, neskinkime jų.
Be įdomios augalijos Parke randama apie 630 rūšių grybų. Iš jų 8 rūšys įtrauktos į LRK, 112 rūšių yra valgomieji grybai. Be to, yra 85 rūšys kerpių. Išsamiau apie augalus ir grybus galima sužinoti Parko Mokslo skyriuje.
Didžiąją ANP dalį užima miškai – 28190 ha, t.y. 69 procentai viso ploto. Miškų medynų tūris – apie 4,7 milijonai kietmetrių medienos. Metinis prieaugis – apie 95000 kietmetrių. Pušynai sudaro apie 80 procentų, eglynai – 7 proc., kita dalis yra lapuočių ir mišrūs miškai. Didžiausią miškų dalį sudaro pusamžiai ir jauni medynai. Vidutinis medynų amžius – 60 metų. Ažvinčių girioje yra pušynų, sulaukusių 200 ir daugiau metų. Apie 1500 ha užima šimtamečiai pušynai, daugiau kaip 200 ha – eglynai. Baluošo ežero šiaurės rytų pakrantėje, ties Šuminų kaimu, auga savitas 4 ha kadagynas. Tarp Linkmeno ir Aseko ežerų – Ginučių ąžuolynas (19 ha) – vienintelis ir unikalus parke. Didžiausios girios yra: Ažvinčių – 4603 ha, Linkmenų –2621 ha, Minčios – 2964. Rezervatinės zonos miškai užima 700 ha. Tai sudaro 1,8 proc. viso Parko teritorijos. Čia galima lankytis tik su Parko administracijos atstovu. Remiantis miškotvarkos medžiaga, miškuose leidžiami įvairūs kirtimai. Plynai kertami tik pažeisti ir perbrendę medynai.
Ūkiniu požiūriu miškai suskirstyti į 4 girininkijas, girininkijos – į 23 eiguvas. Visi miškai suskirstyti į 660 kvartalų. Be valstybinių miškų dar yra daugiau kaip 4500 ha privačių, kuriuose ūkininkaujama laikantis saugomų teritorijų reikalavimų.
Parke gyvena dauguma gyvūnų, aptinkamų visoje Lietuvoje. Yra žinoma apie 60 rūšių žinduolių. Iš retųjų (LRK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos, bet jie pas mus nėra reti, kadangi miškai tebėra seni ir užima didelį plotą, o upeliai – švarūs.1991 metais vasarą Ažvinčių girioje gyveno meška. 2001 metais suskaičiuota apie 50 briedžių, 80 elnių, 160 stirnų, 100 šernų, 60 lapių, 200 pilkųjų kiškių ir 5 vilkai. Čia gyvena daug bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinoma apie 200 paukščių rūšių, iš kurių 48 įrašytos į LRK. Įdomiausios jų putpelė, juodkaklis naras, startsakalis, erelis žuvininkas, lututė, žvirblinė pelėda, juodasis gandras, kuolinga ir t. t. Kasmet per migraciją pasirodo jūrinių ir kilniųjų erelių, daug retų tilvikų. Peri apie 130 rūšių paukščiai. Parke randame apie 60 proc. šalies ornitofaunos, o retųjų paukščių perėjimas rodo, kad jiems gyvenimo sąlygos tebėra geros.
Parke esama žalčių, gyvačių, aptinkamos trys driežų rūšys ir 11 rūšių varliagyvių, iš jų kūmutė, česnakinės varlės ir skiauterėtieji tritonai (LRK). Žuvų yra 29 rūšys. Upėtakiai gyvena švariausioje upėje – Žeimenoje, o unguriai į Parko ežerus atplaukia iš Atlanto vandenyno.
Parke yra apie 600 rūšių vabalų, daugiau kaip 75 rūšys dieninių drugių. Dauguma jų – dekoratyvūs, gamtą puošiantys vabzdžiai.

http://www.info.lt/index.php?page=parkai&view=parkas&parkas=nac_aukstaitijos

Žemaitijos nacionalinis parkas

Įsteigtas 1991 m., plotas: 21 720 ha, miškingumas 44,6%.
Rezervatai užima 4,8%, draustiniai – 43,3%, rekreacinė zona – 2,3%.
Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas vertingiausioms gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Žemaitijos teritorijoms išsaugoti.
Nacionalinis parkas yra 3 upių – Minijos, Bartuvos, Ventos – baseinų takoskyroje. Bene vertingiausias čia – Platelių ežerynas su didžiausiu Žemaitijoje Platelių ežeru. Didžiąją dalį parko užima gana aukštos (150-190 m) kalvos. Nacionaliniame parke gyvenantys žemaičiai išlaikę savo tarmę, papročius, charakterio ypatumus. Čia puoselėjamos, gaivinamos senosios Žemaitijos krašto kultūros tradicijos, šventės.

Svarbiausios gamtos vertybės.
Platelių ežero, Laumalenkos ir Šilinės hidrografiniai kompleksai, miškingi Plokštinės ir Rukundžių pelkynai, Šarnelės pelkė, Babrungo ir Mergupio upių slėniai, Paburgės, Siberijos, Pakastuvos, Užpelkių, Ertenio pelkės, savitos Paplatelės, Šeirės ir Pailgio miškų bei Juodupio pelkėtų pievų ekosistemos. Nacionaliniame parke yra 12 gamtos paminklų, iš kurių vienas įspūdingiausių – Raganos uosis – storiausias Lietuvos uosis. Jo kamieno apimtis – 7,2 m, aukštis – 32 m.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.
Nacionaliniame parke yra daugiau kaip 200 kultūros paveldo vertybių. Daugiau kaip 30 archeologijos paminklų: akmens amžiaus stovyklų pėdsakų, piliakalnių, alkakalnių, senkapių. Įdomiausi žemaičių Kalvarijos, Grigaičių, Užpelkių, Pučkorių, Gegrėnų, Mikytų kaimų piliakalniai, alkakalniai, esantys Vilkų, Godelių, Mikytų kaimuose. Platelių ežere yra išlikę senovinio tilto, jungusio Platelių miestelį su pilimis saloje, poliai.
Iš architektūros paminklų savo verte labiausiai išsiskiria Beržoro, Platelių, žemaičių Kalvarijos bažnyčios, senovi škos sodybos, Babrungėnų malūnas. Žemaičių Kalvarijoje daug architektūros, dailės, archeologijos, istorijos paminklų. Svarbiausias čia Kristaus Kančios kelias su koplyčiomis, pastatytomis XVII a. Nacionaliniame parke saugomi ir žemaitiški kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai su šventųjų skulptūromis, kurie dar ir mūsų laikais šiame krašte tebestatomi pakelėse ar tvirtinami prie medžių.

Augalija.
Parke užregistruota 673 savaiminės kilmės, 138 svetimžemės augalų rūšys bei 214 samanų rūšių. Iš visų rastų augalų rūšių 66 įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia auga ir visoje Europoje saugomos rūšys: mažasis varpenis (Botrychium simplex), dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus). Parke rasta ir ledynmečio augalų reliktų: šakotoji ratainytė (Cladium mariscus), kupstinė kūlingė (Trichophorum cespitosum), raistinė viksva (Carex magellanica), daugiametė blizgė (Lunaria rediviva), laplandinis karklas (Salix lapponum), raktažolė pelenėlė (Primula farinosa).
Augmenijos žinovus stebina žalsvažiedės blandies (Platanthera chlorantha), paprastosios tuklės (Pinguicula vulgaris), dėmėtosios (Dactylorhiza maculata), gelsvosios (Dactylorhiza ochroleuca) ir baltijinės (Dactylorhiza longifolia) gegūnių, dvilapio purvuolio (Liparis loeselii), širdinės dviguonės (Listera cordata) labai gausios populiacijos. Čia aptikta kol kas vienintelė reali mažojo varpenio (Botrychium simplex) augimvietė. Kai kurių rūšių augalams Parko teritorija yra paplitimo riba; šiaurinė – miškinei mėtai (Mentha longifolia), šiaurės vakarinė – paprastajam sinavadui (Aquilegia vulgaris), rytinė – kupstinei kūlingei (Trichophorum cespitosum).

Gyvūnija
Parke užregistruotos 189 paukščių rūšys, iš jų 48 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, būtent juodieji gandrai (Ciconia nigra), vapsvaėdžiai (Pernis apivorus), pilkosios meletos (Picus canus), griežlės (Crex crex) ir kt. Aptiktos 49 žinduolių rūšys, kurių 12 yra Lietuvos Raudonojoje knygoje, pvz.: lūšis (Lynx lynx), ūdra (Lutra lutra), šermuonėlis (Mustela erminea), baltasis kiškis (Lepus timidus), rudasis ausylis (Plecotus auritus ) ir kt. Iš Lietuvoje žinomų 14 šikšnosparnių rūšių net 10 gyvena Parke. Parko upeliuose ir ežeruose aptiktos 26 žuvų rūšys. Platelių ežere, be daugybės įprastų žuvų, veisiasi ir lašišinių šeimos žuvys – seliava (Caregonus albula) ir ežerinis sykas (Caregonus lavaretus holsatus), užsilikę iš poledynmečio laikų. Daugelyje ežerų ir upelių gyvena plačiažnypliai vėžiai (Astacus astacus). Užregistruotos ir kai kurios retos drugių, vabalų bei moliuskų rūšys.

Dzūkijos nacionalinis parkas

Geologinė sąranga
Dzūkijos nacionalinio parko teritorija yra dviejų stambių geologinių struktūrų, Baltijos sineklizės ir Mozūrijos – Baltarusijos anteklizės sandūroje. Kristalinis pamatas, slūgsantis 350 – 450 m gylyje, žemėja šiaurės vakarų kryptimi, o arčiausiai žemės paviršiaus jis yra pietrytinėje dalyje, Čepkeliuose. Čia jis slūgso tik 251,3 m gylyje.
Kristalinį pagrindą sudaro seniausios uolienos (granitas, gabro, amfibolitas ir kt.), susidariusios Archeozojaus ir Proterozojaus erose, kai vyko intensyvūs kalnodaros procesai, veržėsi magma, vulkanai, sausumą keitė jūrinės sąlygos. Virš kristalinio pamato slūgso priekvartero nuogulų danga, kuria dažniausiai sudaro jūrinės kilmės uolienos. Viršutinę 120-150 m storio kvartero nuosėdinių uolienų dalį suformavo kontinentiniai ledynai ir jų tirpsmo vandenys.
Maždaug prieš 125 tūkst. metų, atsitraukus Medininkų ledynui, prasidėjo šiltas laikotarpis. Nemuno slėnio atodangose ties Jonionių, Maksimonių ir Netiesų kaimais, žinomose daugelio šalių geologams, išliko čia tyvuliavusių paleoežerų nuosėdos, kuriose užfiksuotas klimato kaitos ciklas nuo Medininkų ledynmečio pabaigos iki paskutiniojo Nemuno apledėjimo pradžios. Kadangi tipiškos tarpledynmečiui nuosėdos yra paplitusios Merkinės apylinkėse, tai ir pats tarpledynmetis gavo Merkinės vardą.
Dabartinį Parko reljefą kūrė paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo Grūdos stadijos Merkio žemupio – Katros ledyninė plaštaka, jos tirpsmo vandenys bei Žiogelių ir Aukštaičių stadijų apledėjimų fluvioglacialinių srovių poveikis. Kai į Pietų Lietuvą įslinko paskutinės Baltijos stadijos ledynai, didesnę reikšmę reljefo formavimuisi turėjo ne patys ledynai, bet jų tirpsmo vandenys, gausiai plūdę į Pietryčių lygumą keliomis srovėmis. Jos jungėsi į plačią ir vandeningą upę, kuri tekėjo į pietvakarius ir išplovė didelį senslėnį. Nuslūgus ledynų tirpsmo vandenims ant šios upės vidurinės terasos ir buvusių prieledyninių baseinų vietose iškilo smėlėti plotai, davę pradžią šiame regione plačiai paplitusioms žemyninėms kopoms. Dabartinio reljefo formavimuisi didelės įtakos turėjo ir Nemuno bei Merkio geologinė veikla. Šios upės suformavo šiuolaikinius slėnius, suklojo kelių lygių smėlingas – žvirgždingas terasas.

Reljefas
Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko pakraštys “užkopia” ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba yra palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Apie du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas iš unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai, kurių atsiradimą poledynmetyje sąlygojo pakankamai storas smėlio sluoksnis, lygus paviršius, sausas, vėjuotas klimatas ir menka augalija. Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais. Į šiaurę nuo Merkinės smėlingos terasinės lygumos dubakloniuose telkšo ežerų virtinės, o šiauriau Subartonių moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovaizdžiai su įvairia dirvožemių ir naudmenų danga. Daubose neretai susiformuoja nedidelės pelkutės. Ypatingai išraiškingos, didelės kalvos iškyla ties Lizdų, Klepočių, Druskininkų kaimais ir kraštovaizdis čia labai primena Aikštaitiją. Dabartiniam parko reljefui daug įtakos turėjo ir upių, ypač Nemuno, veikla. Prieš 13-15 tūkstantmečių sunyko ledyninės Promerkio ir Pronemunio upės, tekėjusios į pietvakarius, ir dėl žemės plutos kilimo pietuose Nemuno vandenys ties Nemunaičiu pradėjo tekėti į šiaurę link Alytaus. Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai klaidžiojo į šalis, palikdama platų 4-6 km slėnį (ypač ties Panaros ir Netiesų kaimais) ir 2-3 km spindulio kilpas su senvagėmis (buvusi Pakrykštės pelkė).Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Nemunas suklostė ir plačias storasmėles terasas ties Panara, Gudeliais, Netiesų ir Druskininkų kaimais. Upės keičia Parko reljefą ir dabartiniu metu. Aktyvia erozine veikla garsėja Ūla, savo vagą tiesina Grūdos upė. Gausūs šaltiniai kuria sufozinius cirkus giliai (net 15-20-čia metrų) į smėlėtąją lygumą įsirėžusio Skroblaus upelio slėnio šlaituose. Upių, ypač didžiųjų, slėniai yra labai savotiškas kraštovaizdžio tipas, nes upės tekėdamos per skirtingus landšaftus, tarsi sujungia juos į vieną visumą. Ne išimtis ir Nemunas, nuo Druskininkų iki Merkinės tekantis per smėlėtąją lygumą, o nuo Merkinės skrodžiantis aukštumos morenas. Šią kraštovaizdžio įvairovę dar padidina pačios upės praeityje sukurtos ir dabar tebekuriamos reljefo formos – stačiašlaičiai slėniai ir skardžiai, unksmingos raguvos ir atviros terasos, akmenuotos rėvos ir salos, derlingos salpos ir senvagės.
Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio, o aukščiausias taškas – Dalgiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), kuris yra žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio). esanti 66 m virš jūros lygio. Santykiniai aukščiai didžiausi Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus šlaituose bei kopų ruože. Ties skardžiais šlaitų aukščiai neretai viršija 40 m.

Klimatas
Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, dėl didesnio nuotolio nuo jūros ir pietinės padėties klimatas kontinentalesnis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija – 86 kcal/cm2 per metus – viena didžiausių Lietuvoje. Čia yra ir vieni didžiausių Lietuvoje paros, taip pat ir metų temperatūros svyravimai. Tam įtakos turi dideli smėlingi plotai, lengvai įšylantys (vasaros metu smėlynų paviršius gali įkaisti ir iki +50oC), bet lengvai ir atiduodantys sukauptą šilumą. Dėl karšto ir šalto oro srautų susimaišymo gana dažnai pasitaiko lokaliniai lietūs ar net audros, apimantys tik nedidelę teritorijos dalį. Taip 1997 m. gegužės 15 d. pavakaryje pietiniu Parko ir Čepkelių rezervato pakraščiu praslinko kitur neužfiksuota kruša, kurios ledokšnių skersmuo buvo virš 5 cm. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4oC, maksimali – 40oC; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7oC, maksimali +37oC (aukščiausia Lietuvoje). Čia pačios anksčiausios ir vėlyviausios šalnos. Taip 1992 metais paskutinės šalnos Marcinkonyse buvo liepos 8-9 d., o 1995 m. pirmoji šalna Marcinkonyse buvo rugpjūčio 5 d. Vakarinės parko dalies klimatas kiek švelnesnis, nes nemažai įtakos turi ir Nemuno slėnis. Ypač išsiskiria Merkinės apylinkės, kur ir pavasaris ateina kokia savaite anksčiau nei į Marcinkonis, čia žymiai mažesnė ir šalnų tikimybė.
Parko teritorijai būdingi ramūs, mažai vėjuoti orai (apie 200 dienų per metus be vėjo), vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjai. Per metus vidutiniškai iškrinta 624 mm kritulių, du trečdaliai šiltuoju metų laikotarpiu. Sniego danga susidaro lapkričio – gruodžio mėn., o nutirpsta kovo – balandžio mėn.

Dirvožemiai
Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, vyrauja velėniniai jauriniai, jauriniai šilaininiai silpnai nujaurėję smėlio dirvožemiai. Pagal miško augaviečių charakteristiką net 82,9% miško dirvožemių yra normalaus drėgnumo labai nederlingi arba nederlingi. Nuo Merkinės į šiaurryčius bei Žeimių apylinkėse sutinkami velėniniai jauriniai smėlio ir priesmėlio dirvožemiai, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai karbonatiniai nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Didesnis velėninių karbonatinių nujaurėjusių smėlio – priesmėlio dirvožemių plotas išskirtas tarp Stangės ir Straujos žemupių. Tipingi velėniniai karbonatiniai dirvožemiai sutinkami tik epizodiškai ir yra susidarę ant gėlavandenių klinčių lęšių, kalkinių klodų. Sutinkami upių slėniuose, ežerų pakrantėse (pvz. Skroblaus slėnyje). Upių slėniuose taip pat sutinkami aliuviniai dirvožemiai.
Žemesnėse, drėgnesnėse reljefo vietose – Šlingės aukštupyje, Javoniškės, Grūdos, Pakrykštės žemupiuose bei Nemuno kilpos ties Gudeliais juostoje paplitę velėniniai jauriniai glėjiški ir glėjiniai priesmėlio ant smėlio, o taip pat puveningi jauriniai glėjiniai dirvožemiai. Skroblaus aukštupyje ir vidurupyje, Grūdos aukštupyje, Šilingės, Pakrykštės bei Kempės slėniuose išplitę žemutinio tipo pelkiniai dirvožemiai. Aukštapelkinių dirvožemių daugiausia yra pietinėje parko dalyje, besiribojančioje su Čepkelių rezervatu – Musteikos apylinkėse.

Biologinė įvairovė

Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys – kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dzūkijos nacionalinio parko, kurio plotas net 55920 ha, biologinę įvairovę ir floros bei faunos savitumus lemia:
geografinė padėtis;
unikalus Dainavos smėlėtosios lygumos ir Dzūkų moreninės aukštumos derinys;
gausūs upių slėniai, tarnaujantys migracijos koridoriais;
specifinis klimatas ir hidrologinis režimas;
savita ūkinės veiklos raida (palyginti ekstensyvus žemės ir miškų ūkis, ypač pietrytinėje dalyje; žemėnaudos savitumai ir žemės reformų specifika).
Dideli miškų plotai (47283 ha), kuriuose vyrauja sausi pušynai (net 92% miškų), užliejamos pievos, aukštapelkės ir žemapelkės (užimančios 1380 ha), smėlio kopos, gausių upių slėniai tapo prieglobsčiu įvairiems augalams ir gyvūnams. Daugelis iš jų yra būdingi tik šiam kraštui. Ypatingai didele buveinių įvairove pasižymi upių slėniai – tai miškai įvairaus drėgnumo ir derlingumo žemėse, šaltininės pelkutės, pakrančių smėlynai, dumblynai ir akmenynai, atviri ir krūmais užaugantys šlaitai, derlingos užliejamosios pievos ir smiltpievės aukštesnėse terasose, įvairios vandens buveinės – nuo senvagių ežerėlių ir lėtai tekančio vandens užutekiuose iki rėvų sraunumų.
Dzūkijos nacionalinis parkas yra viena iš nedaugelio teritorijų Europoje su dar gyvu tradiciniu kultūriniu kraštovaizdžiu. Nedidelių laukų ir pievų bei ganyklų mozaika miškuose, savitos šienaujamos, įvairaus drėgnumo paupių pievos bei žemapelkės yra labai svarbios atvirų buveinių augalų ir gyvūnų rūšims, kurios per šimtmečius prisitaikė prie ekstensyvios ūkinės veiklos. Parke sutinkama apie 25 buveines, saugomas Europos Sąjungoje, o 14 iš jų išsaugojimui čia bus steigiamos Natura 2000 teritorijos. Tai ir upelių sraunumų su kurklėmis (Batrachium sp.), nesusivėrusių žemyninių smiltpievių, karbonatinių smėlynų pievų, nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų pelkių bei kitos buveinės. Per parko teritoriją praeina svarbios biogeografinės ribos, atskiriančios savita fauna ir flora pasižyminčią Dainavos lygumos teritoriją nuo šiauriau esančių Dzūkų aukštumų.
Dzūkijos nacionaliniame parke surasta 754 aukštesniųjų augalų rūšys, 771 kepurėtųjų grybų rūšys, 258 kerpių rūšys. Parke stebėta 54 žinduolių rūšys, 198 rūšių paukščiai, 38 žuvų rūšys, sutinkamos 7 roplių, 9 varliagyvių rūšys, surasta 760 drugių, 217 laukinių bičių rūšių. Nacionalinio parko saugomų rūšių sąrašuose net 250 rūšių, kurios čia sutinkamos dabar ar gyveno anksčiau.

Saugomos rūšys ir bendrijos
Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys – kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dėl palyginti ekstensyvaus ūkininkavimo parko teritorijoje išliko daug saugomų rūšių. Čia sutinkamos dabar ar gyveno anksčiau net 250 rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.. Iš jų 89 gyvūnų rūšys (žinduolių – 15, paukščių – 57, tame tarpe 14 užskrendančių, roplių – 2, varliagyvių – 3, žuvų – 3, moliuskų – 2, vabzdžių – 41 tame tarpe 20 drugių rūšių, dėlių – 1), 82 induočių augalų rūšys, 5 samanų, 27 grybų, 12 kerpių rūšių. Pagal Lietuvos raudonosios knygos kategorijas 6 anksčiau Parko teritorijoje gyvenusios rūšys yra išnykusios ar galbūt išnykusios Lietuvoje, 30 – išnykstančios, 59 – pažeidžiama; 100 – retos, 42 – retos, nepakankamai ištirtos, 13 – priskiriamos išsaugotų kategorijai. Parke sutinkamos ir 6 augalų bei 50 gyvūnų rūšys, Europos Sąjungoje saugomos pagal paukščių ir buveinių direktyvas. Saugomos ne tik atskiros rūšys, bet ir 8 augalų bendrijos, įrašytos į Lietuvos augalų bendrijų Raudonąją knygą.

Tetervinas, Jūrinis erelis

Flora
Parko teritorijoje rasta virš 750 aukštesniųjų augalų rūšių, arti 150 samanų rūšių. Išskirtinis floros bruožas, kad čia galime rasti daug ribinio paplitimo augalų rūšių, kurių kitur Lietuvoje nėra arba jos labai retos, dauguma jų įrašytos ir į saugomų rūšių sąrašus.
Parke auga Poliesės smėlingiems senslėniams būdingos rūšys – Gorskio pūtelis (Tragopogon gorskianus) ir lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica), šiaurvakarinę ribą pasiekia Delavinio kelerija (Koeleria delavignei) ir penkialapis dobilas (Trifolium lupinaster). Šiauriniame paplitimo arealo pakraštyje neblogai jaučiasi Centrinės Europos rūšys – smėlinis eraičinas (Festuca psammophila), didžiažiedė juodgalvė (Prunella grandiflora) ir žiemą vasarą žaliuojantis amalas (Viscum album). Šis pusiau parazitinis augalas ne vieno seno lapuočio medžio lają padabina žmonių vadinamomis “laumių šluotomis”. Dzūkijos šilams būdingi ir taip vadinami “raganų ratai, kuriuos sudaro apyretės pataisų rūšys – puokštinė (Diphasium complanatum) ir trivarpė (D. tristachyum) padraikos.
Pavasarį mėlynomis žiedų taurėmis šilus papuošia viena gražiausių šilų gėlė – vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens). Vidurvasaryje pušynuose geltonus žiedynų graižus išskleidžia iš alpinių pievų “pabėgusi” kalninė arnika (Arnica montana), o atviruose sausuose šlaituose savitus žiedynus kelia lietuvišku kaktusu tituluojama šilinė perkūnropė (Jovibarba sobolifera). Smiltyninė našlaitė, smiltyninė neužmirštuolė, smiltyninis šepetukas ir dar keliolika augalų rūšių, kurių pavadinimai susiję su smėliu, puikiai nusako kokios buveinės vyrauja parke. Kai kurios augalų rūšys į parką atkeliavo su žmogaus pagalba – taip Nemuno pakrantes okupavo iš parkų pabėgę uosialapiai klevai (Acer negundo) ir dygliavaisis virkštenis (Echinocystis lobata).
Parke gausu vaistinių augalų. Vaistažolių paruošos ir jų vartojimas Dzūkijoje buvo tradicinis verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Vien Zervynose geresniais metais buvo superkama virš 100 t vaistažolių. Parko miškuose paplitę kadagiai, sausose miško aikštelėse – čiobreliai, smiltyniniai šlamučiai, pelkėse – gailiai, viržiai. Nemažai vaistinių augalų ir paupių pievose – paprastoji vingiorykštė, valerijonas, dilgėlės. Gausu ir uoginių augalų – mėlynių (ypač Kibyšių ir Musteikos girininkijose) ir bruknių (Musteikos, Puvočių, Merkinės girininkijose).

http://www.dzukijosparkas.lt/gamta.htm

Kuršiu nerijos nacionalinis parkas

Klimatas
Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kurį smarkiai veikia Baltijos jūra. Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 90 kcal/cm². Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje. Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Per visus metus vidutinis vėjo greitis būna 5,5m/s. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių, štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 20 dienų. Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį – temperatūra 3 – 3,5° skiriasi nuo rytinių rajonų. Žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas – 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%. Čia gausu dienų su rūkais – vidutiniškai 66 dienos per metus. Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 643 mm kritulių. Lietingų ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170-180. 75% metinio kritulių kiekio tenka šiltajam laikotarpiui. Sniegas Kuršių nerijoje pasirodo lapkričio pabaigoje, o pastovi sniego danga – gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, 10-15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose.

Medynai
Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių. Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.
70 proc. nacionalinio parko sausumos teritorijos padengta mišku (6852 ha). Daugiau kaip pusė medynų – sodinti žmogaus Kuršių nerijos nacionaliniame parke vyrauja spygliuočių miškai (80 proc.): parastoji pušis (Pinus silvestris) sudaro 53 proc., kalninė pušis (Pinus montana) – 27 proc. Pastaroji pajūrio smėlynuose pradėta veisti apie 1850m. Jos tėvynė – Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Palankesnėmis sąlygomis kalninė pušis išauga iki 10 m, o kopų viršūnėse – vos 1 m aukščio. Užpustyta smėlio ji dar kelis metus sugeba žaliuoti. Nacionalinio parko teritorijoje taip pat auga bankso (Pinus banksiana Lamb.), juodoji (Pinus nigra), veimutinė (Pinus strobus L.) murėjos (Pinus murrayana) bei kryminė (Pinus palasiana) pušys. Jos paplitusios mažomis grupėmis ir didesnių plotų neužima. Eglynai nacionaliniame parke auga tik 68 hektaruose. Tai paprastoji (Picea abies), baltoji (Picea glauca) bei dygioji (Picea pungens) eglės. Kiti spygliuočiai: paprastasis kadagys (Juniperus communis), europinis (Abies alba) ir pilkasis (Abies concolor) kėniai, europinis maumedis (Larix decidua), pilkoji pocūgė (Pseudotsuga caesia).
Lapuočių miškams tenka tik apie 20 proc. bendro sausumos ploto. Daugiausia tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai (Betuleta) (1028 ha) su pušų priemaiša. Juodalksnynai (Alneta) užima dar mažesnį plotą – tik 206 ha. Kuršių nerijoje yra ir keli hektarai ąžuolynų (Querceta) bei uosynų (Fraxineta). Be vietinių rūšių nerijoje auga ir nemažai introdukuotų (atvežtinių) augalų: trakinis (Acer campestre), platanlapis (Acer pseudoplatanus), totorinis (Acer tataricum) bei uosialapis (Acer negundo) klevai, paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.), pensilvaninis uosis (Fraxinus pensylvanica), paptastasis ligustras (Ligustrum vulgare) ir kt.

Žoliniai augalai
Bemiškiai plotai nacionaliniame parke užima 2922ha. Tai daugiausia smėlynai, kurie sudaro apie 25 proc. bendros parko sausumos teritorijos.
Kuršių nerijos ir Baltijos pakrantės lyguma – atskiras geografinis rajonas su savitomis geomorfologinėmis klimatinėmis sąlygomis. Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greit įkaistantys, nederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulemia Kuršių nerijos floros išskirtinumą. Šie veiksniai sudaro panašias augimo sąlygas kaip pietryčių Europos stepėse. Einant per Kuršių neriją vakarų-rytų kryptimi ir stebint augaliją, galima išskirti kelis natūralius augmenijos ruožus: paplūdimio, apsauginio kopagūbrio, palvės, kupstynės, didžiųjų kopų, pamario. Ties Juodkrante ir Nida ryški senųjų parabolinių kopų juosta.
Paplūdimio juosta jūros pakrantėje, kur bangos nuolatos išmeta vis naujas smėlio mases, augalija įsitvirtinti nepajėgia. Bet jau šiek tiek toliau pradeda atsirasti druskingų dirvožemių augalai (halofitai): sultingoji jūrasmiltė (Honckenya peploides), pajūrinė druskė (Salsola kali), baltijinė stoklė (Cakile baltica). Tai vienmetės ir daugiametės žolės su storais mėsingais lapais. Šie augalai pirmoji užtvara vėjo genamam smėliui.
Apsauginio kopagūbrio juostoje įveisti smiltyninės smiltlendrės (Ammophila arenarius) ir smiltyninės rugiaveidės (Elymus arenaria) sąžalynai. Šių augalų ilgos šaknys puikiai sutvirtina dideles smėlio mases. Jų kaimynystėje įsikuria pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus), baltijinis pūtelis (Trogopogon heterospermus), skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), pajūrinė našlaitė (Viola littoralis), baltijinė linažolė (Linaria loeselii). Daugelis jų turi šiurkščius, plaukuotus ar vaško sluoksniu padengtus lapelius. Tai juos apsaugo nuo staigių temperatūros pasikeitimų. Jie išgarina mažiau vandens.
Apsauginio kopagūbrio rytiniame šlaite keroja muilinė guboja (Gypsophila paniculata). Čia sutinkama ir Lietuvos Raudonosios knygos atstovė pajūrinė zunda (Eryngium maritimum). Šie augalai turi ilgas šaknis, kuriomis pasiekia giliau esantį vandenį ir gerai įsitvirtina judriame smėlyje.
Sumedėjusių augalų ant apsauginio kopagūbrio pasitaiko nedaug. Čia galima pamatyti karklus, pavienes pušaites, miškininkų sodintus ir vėliau išplitusius raukšlėtalapių erškėčių (Rosa rugosa) sąžalynus. Dėl stiprių vėjų ant apsauginio kopagūbrio šie augalai nepasiekia savo natūralaus dydžio ir įprastos formos.
Už apsauginės kopos rytų kryptimi tęsiasi palvės smėlynai, toliau – kupstynė. Šiose juostose augalija įvairesnė. Palvėje auga smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens), pajūrinis eraičinas (Festuca arenaria), smiltyninė viksva (Carex arenaria), kalninė austėja (Jasione montana), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum) ir kiti žoliniai augalai. Atokiau nuo jūros auga miškai: pušynai, beržynai, o užpelkėjusiose vietose – juodalksnynai.
Seniausi ir gražiausi miškai išlikę ant senųjų parabolinių kopų ties Juodkrante ir Nida. Čia galima rasti 100-150 metų amžiaus pušų, eglių, ąžuolų. Juodkrantės apylinkėse gausiai veši reta Lietuvoje šiaurinė linėja (Linnaea borealis).
Didžiosios slenkančios kopos Dar 1938m. nebuvo sutvirtintos augalais. Pastaruoju metu neapaugusių vietų yra tik Grobšto bei Naglių gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje. Likusi didžiojo kopagūbrio dalis apsodinta kalninės bei paprastosios pušies želdiniais, apaugusi žoline danga.
Reljefo įvairove pasižymi rytinė nerijos pakrantė. Marių raguose, kur smėlio pustymas nežymus, iš daugiamečių bei vienmečių žolių susidarė retoka veja. Marių krantus nuo ardymo saugo paprastųjų nendrių (Phragmites australis) juosta. Čia gausu drėgnų vietų bei vandeninių augalų: melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani), pelkinis duonis (Eleocharis palustris), pelkinė viksva (Carex acutiformis) bei kt.
Kuršių nerijos savitumą atsiskleidžia tai, kad čia įvairaus reljefo dėka susidaro mažos mikroklimatinės zonos. Jos leidžia įsikurti augalams, kurie nebūdingi smėlynams. Pavyzdžiui, Naglių rezervate, pilkųjų kopų vakarinėje papėdėje, nedideliame drėgname beržinėlyje auga saulašarė – tikra aukštapelkių gyventoja.

Sultingoji jūrasmiltė

Gyvūnai
Kuršių nerijos nacionalinio parko niekada neapleidžia paukščiai. Kai rudeniop žemyne nutyla jų giesmės, ištuštėja ežerai, nerijoje vis dar galima sutikti virš 300 paukščių rūšių.
Kuršių nerijos geografinė padėtis labai įdomi paukščių stebėtojams. Čia eina Baltosios – Baltijos jūrų migracinis kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių paukščių, todėl nerijoje yra puikios sąlygos migracijų tyrimams. Šiuo metu čia veikia Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis. Kiekvieną rudenį Naglių gamtos rezervate iškeliami tinklai paukščiams gaudyti. Per vieną sezoną čia sužieduojama apie 10 – 11 tūkst. paukščių.
Pavasarinių, o ypač rudeninių migracijų metu galima pamatyti didelius kikilių (Fringilla), zylių (Parus) pulkus ir juos lydinčius paukštvanagius (Accipiter nisus). Danguje dažnai sklando suopiai (Buteo), pralekia ereliai žuvininkai (Pandion haliaätus), sketsakaliai (Falco subbuteo), lingės (Circus). Marių įlankėlėse būriuojasi įvairių rūšių antys (Anatidae), kragai (Podiceps), pailsėti sustoja mažųjų (Cygnus columbianus) ir giesmininkių (Cygnus cygnus) gulbių pulkai.
Rugpjūčio mėnesį pajūrio ir pamario paplūdimiuose laksto juodkrūčių bėgikų (Calidris alpina) būreliai, didžiosios kuolingos (Numenius arquata), griciukai (Limosa), jūrinės šarkos (Haematopus ostralegus) ir kitų rūšių tilvikai. Virš vandenų klykia juodosios (Chlidonias niger) ir upinės (Sterna hirundo) žuvėdros, ant molų ir smėlio kopų sutūpę ilsisi 5 rūšių kirai (Larus).
Žiemą jūroje ties nerija susirenka tūkstantiniai žiemojančių vandens paukščių būriai. Jūroje maitinasi juodosios antys (Melanitta nigra), nuodėgulės (Melanitta fusca), ledinės antys (Clangula hyemalis), narai (Gavia) ir kiti. Atvirose marių properšose būriuojasi didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), klykuolės (Bucephala clangula), virš jų dažnai sklando jūriniai ereliai (Haliaätus albicilla).
Vasarą Kuršių nerijoje lizdus suka apie šimto rūšių paukščiai. Gegužės- birželio mėnesiais virš kopų ir apsauginio kopagūbrio čirena vieversiai (Alauda arvensis). Miškuose gieda kikiliai (Fringilla coelebs), pečialindos (Phylloscopus), liepsnelės (Erithacus rubecula), devynbalsės (Sylvia), strazdai (Turdus), ciksi įvairių rūšių zylės (Parus). Marių nendrynuose triukšmauja krakšlės ir nendrinukės (Acrocephalus), jauniklius veda ausuotieji kragai (Podiceps cristatus), didžiosios antys (Anas platyrhynchos), gulbės nebylės (Cygnus olor).
Juodkrantės apylinkėse įsikūrusi mišri pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonija. Tai viena iš didžiausių ir seniausiai žinomų kolonijų Lietuvoje. 2002m. joje perėjo 1981 didžiųjų kormoranų ir 525 pilkųjų garnių poros.
Nacionaliniame parke peri reti ir saugomi paukščiai. Mažiau žmonių lankomose vietose lizdus tvarko jūriniai ereliai. Kasmet peri 2-3 poros. Miškuose peri ir juodasis peslys (Milvus migrans), aukštose pušyse įsikuria sketsakaliai (Falco subbuteo). Pajūryje ant smėlio kiaušinius deda jūriniai kirlikai (Charadrius hiaticula). Nerijos sengirėse ūbauja uldukai (Columba oenas).
Pilkosiose kopose ir ant apsauginio kopagūbrio galima sutikti kitur Lietuvoje retą dirvoninį kalviuką (Anthus campestris). Vasarą marių įlankėlėse plaukioja bene gražiausių Lietuvoje – urvinių ančių (Tadorna tadorna) poros su jaunikliais.

Tulžys Pilkasis garnys

Didieji kormoranai

Trakų istorinis nacionalinis parkas

Įsteigtas1991 m., plotas 8 200 ha, miškingumas 41,2%.
Rezervatai užima 47,4%, draustiniai – 43%,
rekreacinė zona – 14,1%.
Trakai – Lietuvos poistorę ir istoriją menanti žemė. Tai išskirtinis archeologijos, istorijos, urbanistikos, architektūros, dailės ir gamtos vertybių kompleksas. Trakų istorinis nacionalinis parkas kol kas vienintelis istorinis nacionalinis parkas Lietuvoje. Trakų apylinkės – ištisi Lietuvos istorijos ir archeologijos klodai. Čia susipynusi Trakų ir visos Lietuvos istorija. Istorinio nacionalinio parko branduolys – Trakų Salos ir Pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje tarp Galvės, Totoriškių ir Bernardinų ežerų. Miesto gynybinė bei užstatymo sistema tiesiogiai įtakota gamtin ės aplinkos savitumų.
Beveik penktadalį Istorinio nacionalinio parko ploto užima vandenys. Nacionaliniame parke 32 įvairios sandaros ir dydžio ežerai.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.
Trakų istoriniame nacionaliniame parke yra daugiau nei šimtas didingą ir romantišką krašto praeitį menančių senųjų statinių ar jų likučių.
Garsiausia yra visą Galvės ežero Pilies salą užimanti Salos pilis, kadaise vadinta Mažąja – Tai vienintelė išlikusi iš Lietuvos ežerų salose stovėjusių pilių. Didžiąja Trakų pilimi buvo vadinama Pusiasalio pilis. Šiandien galime matyti šios pilies bokštų ir gynybinių sienų griuvėsius.
Pirmoji mūrinė pilis yra stovėjusi Senuosiuose Trakuose, senojoje Lietuvos valstybės sostinėje. Čia apie 1350 metus gimė Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis.
Bražuolės kaime yra didžiausia Lietuvoje Bražuolės piliavietė. Neatskleistomis paslaptimis dvelkia Daniliškių (Totorių kalno), Varnikų piliakalniai, XIX-XII a. Bražuolės pilkapiai, XIV-XV a. kapinynai, senosios miesto ir kaimų kapinės.
Vytauto funduotoje bažnyčioje saugomas Trakų Madonos – Lietuvos globėjos paveikslas.
Trakai tai ir miestas, kuriame gyvena karaimai. Karaimai yra savita Lietuvos bendruomenė, įsikūrusi po Lietuvos kunigaikščio Vytauto (Aleksandro) Didžiojo 1398 metų karo žygio į Krymą.
Užutrakio dvaro sodyba su parku, kurį komponavo vienas garsiausių XIX a. pab.-XX a. pr. prancūzų peizažistų Edouard.as Francois André. Labai vertingas Trakų medinis senamiestis.

Svarbiausios gamtos vertybės.
Lygiagrečios ledyno suformuotos kalvų bei gūbrių grandinės kaitaliojasi su siaurais ir giliais arba plačiais ir plokščiais ežeringais tarpgūbriais. Įspūdingiausi Skaisčio ir Galvės ežerai su gausiomis salomis, protakomis susijungę tarpusavyje ir su mažesniais Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerais, sudaro vientisą sistemą. Didžiausias ir gražiausias Galvės ežeras su 21 sala, o švariausias – Akmenos ežeras. Galvės ežeras yra ir vienas giliausių Lietuvoje – didžiausias jo gylis – 46,7 m. Įdomi Kudrionių giria bei Plomėnų ir Varnikų pelkynai.

Muziejai.
Trakų pilyje įsikūręs istorijos muziejus lankytojus supažindina su krašto istorija, pilies kazematuose eksponuojami taikomosios dailės kūriniai iš senųjų Lietuvos didikų rinkinių. Be istorinių ekspozicijų galima apžiūrėti medžioklės, unikalias pypkių, antspaudų kolekcijas, lobius. Didžiojoje menėje rengiami koncertai. Iš sargybos bokšto galima apžvelgti Trakus, pasigrožėti apylinkių panoramomis, pasidžiaugti ežerų platybėmis ir miškų kupetomis. Unikali karaimų etnografinė paroda.
Galimybės poilsiauti.
Trakų istorinis nacionalinis parkas žymus regyklų skaičiumi bei vaizdų patrauklumu. Galvės ežero šiaurinėje pakrantėje yra kalvos viršūnė, gavusi aukščiausią įvertinimą Lietuvoje už estetinį vaizdą ir apžvalgos galimybes. Parko ežerai sudaro puikias galimybes vandens sportui ir pramogoms, buriavimui. Galvės ežere organizuojamos plaukiojimo baidarėmis ir kitos varžybos. Puikios galimybės pasiirstyti valtimis, paplaukioti 1950 metais pastatytu motorlaiviu. Karštomis vasaros dienomis daugybė poilsiautojų renkasi puikius Trakų ežeryno, ypač Akmenos ežero paplūdimius.
Buvusiame Totoriškių dvare – vienas geriausių Lietuvoje kempingų. Čia puikios maudynės, galima pažvejoti, paplaukioti jachtomis, valtimis.
Užutrakio dvaro sodyboje įsikūręs žirgininkystės klubas “Perkūno žirgai”. Jis siūlo pasivažinėjimą žirgais arba žirgų traukiama brička ar fajetonu, o žiemą – rogėmis po Trakų istorinį nacionalinį parką.
Su Varnikų ornitologinio draustinio gamta galima susipažinti keliaujant pažintiniu pėsčiųjų taku.
Informacija apie poilsiavimo galimybes teikiama Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje, įsikūrusioje Trakų centre. Čia galima įsigyti leidimus mėgėjiškai žūklei, stovyklavimui su palapinėmis. Patyrę vadovai rengia ekskursijas.

REGIONINIAI PARKAI

Nemuno kilpų regioninis parkas
Įkurtas 1992 m. unikalių Didžiųjų Nemuno kilpų ir Punios šilo kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros vertybėms išsaugoti.
Didžiosios Nemuno kilpos – tai 79 km ilgio smarkiai vingiuotas Nemuno vidurupio ruožas, prasidedantis 3 km aukščiau Punios, pasibaigiantis 1 km žemiau Birštono. Didžiąsias Nemuno kilpas sudaro Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono kilpos.
Parkas yra vidurinėje Prienų rajono dalyje, apima visą Birštono miestą, ir tik Punios šilas bei Punios miestelis yra šiaurinėje Alytaus rajono dalyje.
Parko teritorijoje yra Punios šilo botaninis ir zoologinis draustinis, Degsnės ir Drubengio botaniniai draustiniai, Vizdijos, Ošvenčios ir Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografiniai draustiniai, Punios, Siponių kaimo, Prienų šilo, Naravų kaimo, Verknės ir Kalvių kraštovaizdžio draustiniai, Birštono ir Nemajūnų urbanistiniai draustiniai, Pelekonių archeologinis draustinis, Punios šilo rezervatas.
Daugiau kaip pusę parko teritorijos užima miškai. Didžiausias – Punios šilo masyvas (2 760 ha). 470 ha Punios šilo teritorijos paskelbta rezervatu. Parkas vertingas kultūriniu palikimu, turi daug rekreacinių išteklių.
Nemunas ne tik didžiausia Lietuvos upė. Kažkada jis buvo svarbus vandens kelias, maitintojas, tautos gynėjas. Dabar – turistinių išteklių šaltinis, neatskiriamas Lietuvos kraštovaizdžio elementas ir istorinės atminties saugotojas.
Įdomiausias Nemunas vidurupyje. Tai ypač vertinga, nepaprasto grožio upės atkarpa. Jau daugiau kaip prieš 70 metų buvo svarstyta, kad čia reikėtų įkurti Tautos parką. Ir tik 1992 m. buvo įsteigtas Nemuno kilpų regioninis parkas.
Parko plotas 25 tūkst. ha. Net 67 % ploto užima miškai (garsusis Punios šilas su rezervatu, Prienų šilas, Siponių miškai ir kt.). Parke yra net 17 draustinių, daug vertingų istorijos, kultūros ir gamtos objektų. Lankydami tokias istorines vietas kaip Punia ir Birštonas, turistai gali pasigėrėti nuostabiais upės vingių ir slėnio vaizdais.
Svarbiausias regioninio parko akcentas – didžiosios Nemuno kilpos, paslaptingai vingiuojančios visomis pasaulio kryptimis. Senovėje tas upės kilpinėjimas gerokai gąsdino upeivius ir sielininkus. Giliai įrėžęs savo vagą, Nemunas suformavo savitą, akiai patrauklų kraštovaizdį.
Pažintį su parku reikėtų pradėti nuo Lankytojų centro (Tylioji g. 1, Birštonas). Čia įrengta įdomi ekspozicija, trumpai supažindinanti su parko vertybėmis. Galima pasižiūrėti įvairios trukmės filmą (48 min., 20 min., 4 min.), įsigyti lankstukų, knygą „Didžiosios Nemuno kilpos“, videojuostą „Kur Nemunas vingiuoja“. Parko darbuotojai nurodys įdomiausius objektus, pasiūlys maršrutus pėsčiomis, dviračiais ar automobiliais. Netoli Birštono yra įrengti pažintiniai gamtos takai Škėvonių geomorfologiniame draustinyje ir Žvėrinčiaus miške, puikus dviračių takas. Lankytojus domina paukščių stebėjimas prie Nemuno salų, kiti gamtiniai ir kultūriniai maršrutai.

Nemuno deltos kraštovaizdis.
Nemuno deltos regioninis parkas – tai protakų raizgalynė, unikalios salos, užliejamosios pievos, pamario pelkės ir miškai. Deltą kiekvieną pavasarį, o ne retai ir viduržiemiu, užplūsta potvynio vandenys. Tada dešimtys hektarų pievų ir laukų atsiduria po vandeniu, o išsibarsčiusios sodybos pasiekiamos tik valtimis. Pagal Ramsaro konvenciją 1993 m. Nemuno delta įtraukta į tarptautinės svarbos pelkių sąrašą.

Parko plotas – 29 013 tūkst. ha, iš jo miškai sudaro 10,3 %, vandens telkiniai – 17,3 %, pelkės – 13,0 %, žemės ūkio naudmenos – 51,6 %, gyvenvietės – 0,6 %, kita – 7,2 %. Jis apima Nemuno deltos dalį su Ventės ragu, Rusnės sala, prisišliejusiomis Ragininkų, Galzdonų salomis, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalos, Rupkalvių Medžioklės pelkėmis.
Nemuno deltos regioninio parko teritorija yra sudėtinė aliuvinės deltinės lygumos kraštovaizdžio dalis. Pagal prof. A. Basalyką regioninio parko kraštovaizdis priklauso Baltijos duburio srities Nemuno deltos lygumos rajonui. Jame išskiriami trys mikrorajonai: Šilutės, Kintų ir Rusnės. Šilutės – pats didžiausias, plyti nuo pietrytinių parko ribų iki Minijos upės žemupio. Šiame mikrorajone prof. A. Basalykas išskyrė tris kraštovaizdžio vienetus: smulkiai banguotą priesmėlingos lygumos vietovaizdį, apsemiamos priesmėlingosios stambiai pelkingos lygumos vietovaizdį ir neapsemiamų stambių pelkių priesmėlingos lygumos vietovaizdį. Pietinė Kintų mikrorajono dalis yra moreninio kalvagūbrio kraštovaizdis, jame išskiriami du vietovaizdžiai: stambiai banguotos priemolingos lygumos ir smulkiai banguotos priesmėlingos lygumos. Rusnės mikrorajonas apima jauniausią deltos dalį. Ši lygiausia ir žemiausia parko teritorijos dalis turi tankiausią paviršinių vandenų tinklą. Mikrorajone vyrauja apsemiamos priemolingos lygumos vietovaizdis, kur įrengti vasaros ir žiemos polderiai su našiomis ir nenašiomis lankomis.

Hidrografinis tinklas
Nemuno deltos regioninio parko teritorija pagal hidrografinį rajonavimą priklauso Baltijos pajūrio sričiai. Parko vidaus vandenis sudaro Kuršių marių akvatorijos rytinis pakraštys su Kniaupo įlanka ir tankus sausumos vandenų hidrografinis tinklas – Nemuno deltinis upynas, žiotinės protakos, lagūninis (Krokų Lankos) ir senvaginiai ežerai (žiogiai), polderiniai kanalai, žuvininkystės tvenkiniai, deltinių aukštapelkių ir žemapelkių kompleksai bei negilūs gruntiniai vandenys.
Nemuno deltos regioninio parko teritorija beveik visa (išskyrus Ventės rago nuošlaitę) priklauso Nemuno baseinui. Pagrindinės upyno arterijos – Nemuno upės (tiksliau Rusnės – Skirvytės – Tiesiosios) farvateris (apie 35 km ilgio) sutampa su pietine regioninio parko riba. Šiaurinė parko riba taip pat susijusi su upėmis: Minijos žemupiu bei kairiuoju Minijos intaku Teneniu. Pietryčiausiame parko teritorijos pakraštyje tarp Šilininkų ir Galzdonų salos įsiterpia dešiniojo Nemuno intako Veržės (Veižo) upės žiotys.
Per Nemuno deltos regioninio parko teritoriją teka Leitė, Voryčia (Rusnės dešinieji intakai); Šyša, Minija (Atmatos dešinieji intakai), Minijos žiotinė atšaka Upaitė (įtekanti į Kniaupo įlanką), Aukštumala (Atmatos protaka į Krokų Lankos ežerą), Pamatukas, Kampė, Kurpinė (Krokų Lankos mažieji intakai), Purvalankis (ežero protaka į Minijos upę), kanalizuotas kairysis Šyšos intakas Rupkalvė.
Pagrindinė Nemuno upės deltinė šaka – Rusnė prie to paties pavadinimo miestelio skaidosi į dvi žiotines atšakas: Atmatą (13 km ilgio) ir Skirvytę (9 km ilgio), nuo pastarosios už kelių šimtų metrų atsišakoja Pakalnės upė (9 km ilgio). Skirvytė dešiniajame krante, Rusnės saloje, palikdama savo senvagę (senąją Skirvytę) prieš savo žiotis suskyla į dvi atšakas: Tiesiąją ir Vytinę. Tiesioji (pietinė atšaka), skirianti Briedžių salą nuo Kaliningrado srities pamario, sutampa su parko riba, o Vytinė dar dalijasi į visą eilę smulkesnių protakų, juosiančių Skirvytės suneštus deltinius gruzdus.
Pakalnė savo ruožtu suskyla į dvi protakas – Rusnaitę ir Vorusnę (Skatulę). Be to, Rusnės saloje yra dvi savarankiškos upelių sistemos, deltinių sąnašų atskirtos nuo pagrindinių tėkmių. Tai Naikupės upelis, neturintis intakų, tiesiai įtekantis į Kuršių marias, ir Ulmo upelis, Atmatos kairysis intakas, turintis tankų sureguliuotų upelių, kanalų tinklą.
Pagrindinių Nemuno atšakų, tekančių parko teritorija arba jos ribomis, vandens debitas pasiskirsto taip: vidutiniškai per metus 23% Rusnės vandens nuteka Atmata, o 77% – Skirvyte. Per pavasario potvynį Atmata nuteka 35%, Skirvyte – 62%, o Pakalne – 3% vandens. Panašiai pasiskirsto ir upių nešmenys, kai per pavasario potvynį deltoje kasmet nusėda 5–20 t/ha aliuvinių sąnašų.
Ledo dangos susidarymas Nemune ir jo intakuose, išskyrus Miniją, prasideda gruodžio 19–23 d. Pavasario ledonešio pradžia – kovo 16–20 d.
Nemuno deltos regioninio parko ežerai užima 909,1 ha plotą. Pagal savo kilmę šie ežerai skirstomi į 3 grupes: lagūninius, senvaginius (žiogius) ir aukštapelkinius. Pirmiesiems priskiriama Krokų Lanka, tyvuliuojanti 787 ha plote. Tai pats didžiausias regioninio parko ežeras: jo ilgis – 4,1 km, didžiausias plotis – 3,3 km, didžiausias gylis – 2,5 m. Ežero krantai žemi, smėlėti, šiaurinėje dalyje užpelkėję. Krokų lankos atabradas beveik ištisai apaugęs meldų, nendrių, švendrų juosta.
Upinės kilmės (senvaginai) ežerai parko teritorijoje koncentruojasi Rusnės saloje (jaunojoje deltoje) ir Paleičių–Girininkų–Šilininkų apylinkių salpinėse pievose. Bendras žiogių plotas – 92,6 ha. Didesnieji ežerai: Didysis žiogis (14,6 ha), Dumblis (10,9 ha), Kalnupžiogis (4,4 ha).
Savitą grupę sudaro Aukštumalos aukštapelkiniai ežerokšniai, dauguma kurių susitelkę išgaubtame pelkės viduryje ir nepažeistoje rytinėje dalyje (bendras jų plotas apie 16 ha).
Nemuno delta – vienintelė teritorija Lietuvoje, kur ne gruntinis vanduo maitina upes, o atvirkščiai – upių vanduo filtruodamasis per krantus papildo gruntinį vandenį.

Augalija
Dėl intensyvaus žemės ūkio, ypač polderizuotose teritorijose, augalijos įvairovė ir rūšių gausumas Nemuno deltoje nėra didelis. Nežiūrint to, 15 Lietuvos raudonosios knygos rūšių užfiksuota NDRP teritorijoje. Dvi rūšys (Allium angulosum ir Nymphoides peltata) yra prie išnykimo ribos. Dar 10 rūšių yra priskiriamos II Raudonosios knygos kategorijai (sparčiai nykstančios rūšys) ir 2 – III kategorijai.
NDRP teritorijoje sutinkamos 6 retos augalų bendrijos (pretendentai į augalų bendrijų Raudonąją knygą). Dvi bendrijos gali būti priskirtos I kategorijai ir 4 – II kategorijai. Pirmai kategorijai priskiriamos bendrijos aptinkamos labai siaurame areale, kuriame taip pat nepasižymi dideliu gausumu. Per Lietuvą praeina rytinė asociacijos Eriophoro-Trichoforetum caespitosi riba. Šios bendrijos sudėtyje aptinkama reta samana Sphagnum molle.
Asociacijos, papuolančios į II kategoriją, taip pat yra labai retos ir jų arealo rytinė riba praeina per Lietuvą. Šios asociacijos lokalizuotos nedidelėse augimvietėse ir labai jautrios netgi nedideliems antropogeniniams poveikiams. Nymphoidetum peltate bendrija paskutiniais dešimtmečiais stipriai sunyko, bet vis dar aptinkama dviejose NDRP vietose. Bendrijų edifikatoriai (vandeninė plaumuonė, kupstinė kūlingė, pievinė poavižė) įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Tai rodo šių bendrijų svarbą ir unikalumą Lietuvos augalijai. Bendrijos gana stabilios, gyvybingos. Tik saidriniai kūlingynai dėl pelkės sausinimo ir durpių eksplotacijos pažeidžiami Aukštumaloje, o pieviniai poavižynai Galzdonų botaniniame ir zoologiniame draustinyje kenčia nuo gyvulių ganymo ir trypimo.
Daugiau negu 430 aukštesniųjų augalų rūšių užfiksuota NDRP teritorijoje. Labai vertingos botaniniu požiūriu deltos aukštapelkės sukuria sąlygas unikalioms augalų bendrijoms, nes tai yra vienintelės tokio tipo deltinės aukštapelkės, sutinkamos Lietuvoje. Unikalios Lietuvai savo dydžiu, konfigūracija, floristine sudėtimi Nemuno pavaginės ekologinės juostos kopos, esančios Galzdonų botaninio ir zoologinio draustinio bei Žiogių hidrologinio draustinio ribose. Čia nedideliame plote kopose ir smiltpievėse auga 7 Lietuvos raudonosios knygos rūšys; 5 retos ir nykstančios rūšys bei 2 bendrijos.
Nemuno delta regioninio parko teritorijoje patiria didžiausią kasmetinių potvynių poveikį. Išilgai pagrindinių Nemuno upės atšakų potvynių metu nusėda nemažai aliuvinių nuosėdų. Dėl to vietomis (Galzdonų–Ragininkų ruože) yra susiformavusi neplati pavaginė ekologinė juosta su unikaliomis Lietuvoje pavaginėmis kopomis, ant kurių plyti smiltpievės su ten augančiomis rečiausiomis Raudonosios knygos rūšimis bei bendrijomis. Vidurinė ekologinė juosta su būdingomis mezofitinėmis bendrijomis yra palyginti siaura ir pasireiškia fragmentiškai. Didžiausią deltos dalį užima paterasinė ekologinė juosta su aukštu gruntinio vandens lygiu, užneštais pelkiniais dirvožemiais, kuriuose auga hidromezofilinės pievų ir pelkių rūšys bei bendrijos. Iki 1963 m. pradinės melioracijos čia augo viksvynų, dryžutynų, pašiaušėlynų plotai. Tada buvo inventorizuota augant apie 360 pievų augalų rūšių, šiuo metu inventorizuota augant apie 250 rūšių (viso Lietuvos užliejamosiose pievose auga apie 430 augalų rūšių).

Gyvūnija
Ornitologiniu atžvilgiu NDRP – labai svarbi kaip tarptautinės ir nacionalinės reikšmės teritorija. Parko pelkių ekosistema, Kuršių marios, Nemunas su visomis jo šakomis ir žiogais, tvenkiniai, Krokų Lankos ežeras, nulėmė didelę perinčių bei migruojančių vandens, pelkių bei drėgnų vietų paukščių koncentraciją. Nemažą įtaką parko ornitofaunai turi Kaliningrado srityje esanti Nemuno deltos dalis. Per NDRP eina Arktikos–Europos–Rytų Afrikos paukščių migracijos kelias. Pro čia taip pat migruoja įvairios šikšnosparnių bei drugių rūšys.
Parko teritorijoje aptikta 294 paukščių rūšių (90% Lietuvos ornitofaunos). Deltos biotopų įvairovė, maisto gausa, migracijos kelias nulėmė ir tai, kad iš 325 Lietuvoje aptiktų paukščių rūšių 20 stebėtos tik Nemuno deltoje. Šis sąrašas kiekvienais metais pasipildo 1–2 naujomis rūšimis. Migracijų metu čia apsistoja apie 60% (daugiau nei 50 000 individ.) baltakakčių žąsų, 46% smailiauodegių ančių, 15% jūrinių erelių, 11% gaidukų Europinės populiacijos, 50–60% (2–3,000 individ.) Vakarų Europoje žiemojančių gulbių giesmininkų ir daug kitų vandens bei pelkių paukščių. Delta pasižymi ne tik kaip migruojančių paukščių poilsio bei maitinimosi vieta, bet kartu kaip svarbi daugelio retų paukščių perimvietė. Perint aptiktos 169 paukščių rūšys, dar 14 gali perėti. Tarp jų yra rūšių, kurios Lietuvoje peri tik čia – smailiauodegė antis, avocetė. NDRP yra didžiausia Lietuvoje perinčių griežlių populiacijos dalis, t.y. apie 10% arba 0,3% europinės populiacijos, meldinių nendrinukių – 15% Lietuvos ir 1% europinės populiacijos. Šios dvi rūšys yra įtrauktos į globaliai nykstančių paukščių sąrašą. Kandidatų į šį sąrašą jūrinių erelių ir stulgių deltoje peri atitinkamai 25% ir 75% Lietuvos ir 0,2% ir 0,03% europinės populiacijos. Deltoje peri daugiau negu pusė Lietuvoje perinčių juodkrūčių bėgikų, kurie priklauso Lietuvos raudonosios knygos I kategorijai, iš antros kategorijos daugiau nei pusė peri juodkaklių kragų, gaidukų, griciukų. Čia yra didžiausios Lietuvoje juodagalvių kirų, baltasparnių žuvėdrų ir ausuotųjų kragų kolonijos, peri 169 baltųjų gandrų poros.
Tarptautiniu mastu svarbios kaip migruojančių gulbių giesmininkių susitelkimo vietos yra: pievos tarp Stankiškių ir Mingės kaimų, Kintų žuvininkystės ūkis, pievos tarp Minijos upės ir Krokų Lankos ežero. Nacionaliniu mastu svarbios paukščiams vietos: Kniaupo įlanka (peri pilkosios žąsys, avocetės, ūsuotosios zylės), Rusnės žuvininkystės tvenkiniai.
Krekenavos regioninis parkas

Krekenavos regioninis parkas yra Valstybinė saugoma teritorija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį (Nevėžio senslėnį su senvagių kompleksais, Nevėžio, Upytės, Liaudės, Vešetos ir Linkavos upių slėnius), jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, šias teritorijas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Regioninį parką valdo biudžetinė įstaiga – regioninio parko direkcija, priklausanti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos.Regioninio parko paskirtis yra: išsaugoti Nevėžio senslėnį su senvagių kompleksais, Nevėžio, Upytės, Liaudės, Vešetos ir Linkavos upių slėnius, Gringalių, Pašilių, Kalnelio ir Ramygalos miškų bei pelkių gamtinę ekosistemą; išsaugoti kultūros paveldo vertybes; išsaugoti gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, savitą augaliją ir gyvūniją; atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus; vykdyti tyrimus, stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos srityse; sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą, vykdyti švietėjišką ir kultūrinę veiklą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldą bei jo apsaugą; reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą.
Bendras parko plotas – 11 968 ha. Teritorija driekiasi abipus Nevėžio slėnio, aprėpia dalį Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniunijų Panevėžio rajone bei dalį Surviliškio seniūnijos Kėdainių rajone. Čia išlikęs raiškus Nevėžio senslėnis su daugybe intakų, senvagės liekanų. Plyti moreninės lygumos, vietomis paįvairintos aliuvinės kilmės banguotu ir kauburiuotu paviršiumi. Parke vyrauja drėgni, daugiausia mišrūs medynai, vietomis yra ąžuolynų bei uosynų. Randama virš 800 augalų bei gyvūnų rūšių, tarp jų nemažai retų, saugomų. Čia auga karališkoji glindė, tuščiaviduris rūtenis, rudoji viksvuolė ir kt. Sutinkami reti vabzdžiai: juodasis apolonas, pietinė hesperija, niūriaspalvis auksavabalis; varliagyviai: skiauterėtasis tritonas, nendrinė rupūžė; paukščiai: ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai, juodieji gandrai, pilkosios meletos, švygždos ir kt. Nevėžyje gausu žuvies: lydekų, karšių, starkių. Parke gyvena stumbrai (Bison bonasus). Dalis jų veisiami Pašilių stumbryne, kiti vaikšto laisvėje. Miškuose itin paplitę taurieji elniai, šernai, stirnos, danieliai.

Čia nemažai kultūros paveldo objektų. Archeologijos vertybės: Upytės piliavietė – Čičinsko kalnas , Burvelių alkakalnis , Bakainių piliakalnis ir kapinynas, Barinės kapinynas. Architektūros vertybės: sodyba -namas ir svirnas (XX a. pr.) Ustronės k. ; koplyčia – mauzoliejus (1861 m.) Rodų k . Istoriniai objektai: sodyba, diplomato J. Urbšio (1896-1991) tėviškėje Zaosės k. ; buvęs Krekenavos klebonijos pastatas, kuriame 1915-1918 m. gyveno Maironis ; senosios žydų kapinės Krekenavos miestelyje; svirnas Ustronės k., kuriame 1902-1905 m. lankėsi ir gyveno J. Tumas – Vaižgantas. Svirne įrengtas J. Tumo – Vaižganto ir knygnešystės muziejus.
Dailės vertybės: V. Svirskio kryžiai Iciūnų, Gringalių, Mučiūnų k., Krekenavos bažnyčioje (XIX a. pb.); stogastulpis su skulptūromis (XX a. pr.) Užliaušių k. ir kt.
Iš buvusių 20 dvarų parko teritorijoje likę tik sodybų fragmentai. Išlikę Linkavičių – Slabados, Ūdrų dvarų architektūros ansambliai, Daniliškio ir Rodų dvarų terasiniai parkai, Levaniškio dvaro parkas.
Stultiškių kaimo vėjo malūne įrengtas Linų muziejus.

Varnių regioninis parkas

Gamta ir hidrografinis tinklas
Regioninio parko teritorijos ir jį supančių apylinkių geografinė padėtis yra reikšminga visai Lietuvos hidrografijai. Čia gauna pradžią didžiosios Žemaitijos upės. Parko rytiniu pakraščiu (per takoskyrinį kalvyną) praeina svarbiausių Žemaitijos upių – Virvytės, Ventos, Kražantės, Akmenos takoskyros. Šiaurinis pakraštinių moreninių darinių ruožas (ties Žąsūgala) yra takoskyra tarp Minijos ir Ventos baseinų.
Parko hidrografinę ašį sudaro ežerai, susitelkę Varnių duburyje. Didžiausias jų yra Lūksto ež. (didžiausias natūralus Žemaitijos ežeras), išsidėstęs centrinėje duburio dalyje. Bendras plotas — 1018,0 ha (baseino plotas 97 km2), krantinės ilgis 19,2 km. Ežero ilgis – 6,15 km, didžiausias plotis – 3,49 km, didžiausias ežero gylis -7 m. Į pietinę ežero dalį įteka Sietuvų upelis, (garsėjantis Sietuvos kūlgrinda), jungiantis jį su Paršežeriu, Vakariniai Lūksto ežero intakai – Domantas, Garduva ir bevardis upelis. Rytinę ežero dalį maitina du bevardžiai upeliai. Šiaurinis Lūksto ežero intakas – Ungurys. Iš ežero šiaurinės dalies išteka Varnelė (upė vingiuojanti per Varnių miestą ir davusi jam savo pavadinimą) , kuri jungia Lūkstą su Biržuliu.
Lūkstas – vienintelis ežeras Lietuvoje, prie kurio atvykęs keliautojas gali rasti savo gintaro gabalėlį.
Parko centrinėje dalyje plyti du žmogaus rankų nualinli ežerai – Biržulis (vienas seniausių Pabaltijo ežerų, daugiau nei 9 tūkst. m. pr. Kr. savo pakrantėse priglaudęs čia atsikėlusias šiaurės elnių medžiotojų gentis) ir Stervas. Manoma, jog ežero pavadinimas “Biržulis” kilęs nuo dievybės globojusios šventą, jo pakrančių gyventojus nuo neatmenamų laikų maitinusį žuvingiausią Žemaitijos ežerą.
Iki mūsų dienų išliko esamų ir melioracijos sunaikintų Biržulio intakų pavadinimai: į pietinę Biržulio dalį įteka Varnelė ir ištisai melioruota Nakačia, vakarinis intakas – Govija, šiaurinis – Druja (senovės sanskrito kalboje druja reiškia vandens tekėjimą). Šiuo metu Drujos upė yra naturali riba tarp Žemaičių dūnininkų ir dounininkų). Rytinę ežero dalį maitina keturi nedideli upeliai – Baltupis, Kalių Skalbykla, Blakė, Gudupis (deja beveik visi jie virtę kanalais). Stervo ežerą iš vakaru pusės maitina kanalizuotas Utėlės upelis.
Biržulio ežere prasideda didžiausia parko upė Virvytė (ilgis 131 km). Virvytė garsėja pakrantėmis išsidėsčiusiomis archeologijos, istorijos ir kultūros vertybėmis.
Pietvakarinėje parko dalyje – pelkėse pasislėpęs Paršežeris. Iš rytų pusės ji maitina Raudys. Iš pietinio ežero pakraščio pelkų išteka Viksvė.

Rytinėje parko dalyje, keiminių plokščiakalvių takoskyriniame ruože (kuris praktiškai be ežerų) slypi Gludas (ežero vakarinėje pakrantėje alkakalnyje įrengta dvarininkų Sakelių kapavietė – mauzoliejus). Piečiau jo plyti Venių ir Medainio ežerai, iš pastarojo prasideda Venta.
Varnių duburio skersinėje pertvaroje esantį Vismaldų-Žasūgalos kalvagūbrį puošia Movos suverta ežerų girlianda: Sydeklis-Ilgis-Pluotinalis-Salotas-Klioklis-Didovas. Viename iš jų (Didovo ež.) pradžią gauna Minija. Kiek į rytus, Virvytės dešiniajame krante plyti Baltežerio, Gūšros ir Viekšnalių ežerai.
Didelę parko teritorijos. dalį užima pelkės: Biržulio, Stervo, Degėsių, Vartavos, Varnelės, Debesnų, Kauklių, Kūlgrindos, Antkantų ir kt. Su Debesnų pelke supažindina Debesnų botaninis takas.
Kraštovaizdis
Geriausiai Žemaičių aukštumos (kurios centre ir įkurtas Varnių regioninis parkas) kraštovaizdžio savitumą gali aibūdinti Č. Kudabos žodžiais: „. Deja, nėra tokio aukščio, nuo kurio visą kalvotąją Žemaitiją galima būtų iš karto apžvelgti. Nebent nuo vaizduotės sparno. Tada ji visa panaši į milžinišką piliakalnį. Aukštą kalvotą jo viršūnę su Medvėgaliu, Girgždūte, Šatrija juosia žemesnis pylimas. Tarp viršūnės ir pylimo tyvuliuoja Lūkstas, Biržulis, kiti ežerai, tvyro Kražių pelkės, dunkso Ilgšilio, Byvainės, Dievo krėslo, Rietavo miškų šepečiai. Milžiniškus griovius su tekančiais vandenimis aplink „piliakalnį” pakeičia Dubysa, Venta, Minija, Jūra su savo didingais kloniais.
Ir atsirado jie, tie kalvoti nelygumai, ne vienu akimoju, o ilgai darbuojantis ledynams ir jų tirpsmo vandenims. Viršukalvės daugeliu atžvilgių lėmė ne tik gamtinę, bet ir istorinę Žemaičių aukštumų raidą.
Šiame aukščiausiame Žemaitijos kalvyne buvusių prieledyninių ežerų vietoje tvyro tarpkalvinės pelkės, drėkinamos kritulių: į jas srūva šaltinių vanduo. Vanduo iš aklinų daubų nedidelėmis srovelėmis leidžiasi į žemesnes daubas, susilieja — gimsta upeliukai. Šioje milžiniškoje kalvotoje kuproje yra visų didžiausių Žemaitijos upių versmės, jų aukštupiai, prasidedantys apie 170 m nuo jūros lygio. Čia pagrindinė Žemaičių takoskyra. Bet nepanaši į kitas, kuriose lyg keterose skirstosi dviejų baseinų vandenys. Žemaičių takoskyra yra iškili lyg varpas, iš kurio vandenys srūva į visas keturias šalis. Antai Medvėgalio ir Girgždūtės papėdėje prasideda ir įvairiomis kryptimis nuteka Kražantė (Dubysos intakas), Akmena (Jūros intakas). Čia prasideda Venta, teka Šilupis, Kalnyčia, Alkupis, Šventupis, Mergupis, Gansė, Ramočia, Varnė, Šatrija, Nevarda, Ašvija, Karklė, Yžnė, Plusčia. Vardai gražūs, dažnai moteriški!”
Ypatingu raiškumu pasižymi Šatrijos moreninis masyvas. Šatrijos kalnas (apsilankę čia gali pajusti jau nebe kalvų, o kalnų įspūdį!) iš aplinkos išsiskiria didžiausiu Lietuvoje santykiniu aukščiu. Sakoma, jog Šatrija kiekvienam Lietuviui iškiliausias kainas.
Varnių regioninio parko kraštovaizdžio savitumą taip pat lemia unikalūs ežerai, daugybė pelkių, pasižyminčių gausia bioįvairove bei ledynmečių paliktos keiminių plokščiakalvių “kepurės”, nuo kurių atsiskleidžia Žemaitijos kraštovaizdžio grožis, saviti ir unikalūs Varnių ir Luokės urbanistiniai kompleksai.

Augalija
Mediniai.
Varnių regioninio parko teritorija pagal biogeografinį rajonavimą priklauso Rytų Baltijos provincijai, borealinei juostai, Vidurio ir Rytų žemaičių rajonui. Čia vyrauja mišrieji eglynai, nuo turtingų rūšine sudėtimi (Querco – Picetum) bendrijų, kuriose auga nemoralinės rūšys (Aegopodium padagraria, Hepatica nobilis, Anemone nemorosa, Tilia cordata) iki neturtingų rūšine sudėtimi pietinės taigos (Eu – Picetum) bendrijų su borealinėmis ir boreotemperatinėmis (Oxalis acetosella, Maianthenum bifolium, Trientalis europaea) rūšimis. Regioniniame parke didžiausia augmenijos įvairovė rasta miškuose bei natūraliose pievose. Kiek mažiau rūšių įvairaus tipo parko pelkėse.
Rytinė ir centrinė Žemaičių aukštumos dalys mažai miškingos. Miskai sudaro iki 30 % visos parko teritorijos. Jie išsidėstę netolygiai, nedideliais ploteliais. Gausiau didesnių miškų masyvų Biržulio – Stervo ežerų apylinkėse, Lūksto vakarinėje bei pietinėje pakrantėje bei Medvėgalio kraštovaizdžio draustinio prieigose. Būdingas beveik visų miškų bruožas – drėgnumas, sodrus ir įvairus pomiškis. Labai įvairuoja parko reljefas, dirvožemio mechaninė sudėtis, drėkinimo sąlygos, o su tuo glaudžiai susijusi didelė augimviečių kaita, bendrijų įvairovė. Sausi pušynai aptinkami labai nedideliais ploteliais į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Stervo. Žemesnėse, drėgnesnėse vietose auga brukninio – mėlyninio tipo pušynai. Jie sutinkami Tetervinės, Gojaus, Endrikavo miškuose. Nedideliais lopinėliais auga kiškiakopūstinis pušynas. Iš pušynų bendrijų labiausiai paplitęs kimininis pušynas. Šio tipo pušynai sutinkami aukštapelkėse. Eglynų parko teritorijoje nedaug. Vyrauja trys eglynų tipai: brukninis – mėlyninis, kiškiakopūstinis ir viksvinis – kimininis. Brukniniai eglynai auga kalvose ant priesmėlių, kiškiakopūstiniai – pakilumose, lygumose ant kiek derlingesnių dirvožemių. Ten kur gruntinis vanduo slūgso negiliai, nedideliais ploteliais įsiterpia viksviniai – kimininiai eglynai. Ąžuolynų teritorijoje yra tik maži likučiai. Kiek gausiau išlikę pavienių ąžuolų. Pačiose derlingiausiose augimvietėse auga liepynai. Parko teritorijoje jie nesudaro 0,5 % visų miškų ploto. Parke taip pat paplitę įvairaus tipo beržynai. Jų gausą sąlygoja tai, kad jie auga labai įvairiose augimvietėse. Beržas auga sausuose, šlapiuose, net nederlinguose aukštutinio ir tarpinio tipo dirvožemiuose. Atskirai reikėtų paminėti ištisines lieknojo beržo (Betula humilis) viksvines – kiminines bendrijas, išplitusias tarpinio tipo pelkėse piečiau Varnių ir šiauriau nuleistojo Biržulio ežero. Tai saugotinos bendrijos. Drebulynų bendrijos susiformavusios ten kur dirvožemis derlingas, drėgnokas. Vienas iš įdomesnių drebulynų yra Liepyno miške, kur be drebulių dar auga beržai, liepos. Juodaksnynai parke tarpsta žemapelkių pakraščiuose, ežerų pakrantėse, perteklingai drėgnose žemumose, protakose. Iškirstų eglynų, beržynų vietoje, užleistuose dirvonuose, nešienaujamose pievose vis gausiau įsivyrauja baltalksnynai.
Nustatyta parke aptinkamų skroblynų bei ąžuolynų vertė. Šiuo požiūriu išsiskiria Aukštagirės miškas, miškas Gojus Medvėgalio kraštovaizdžio draustinio pietinėje dalyje.
Parko grybija beveik netyrinėta. Daugiausia grybų rūšių aptinkama mišriuose parko miškuose. Iš valgomų grybų dažniausiai auga baravykiniai, ūmėdiniai, baltikiniai grybai.
Didysis bobausis
Žoliniai augalai.
Vertingiausios retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų, augalų rūšių augimvietės – Varnių regioninio parko pelkės ir pievos.
Pievos parke užima gana nemažus plotus. Yra paplitusios tarpumiškėse, tarp dirbamų laukų, apyežeriuose, kalvų, piliakalnių šlaituose. Labai nedaug užliejamų pievų išlikę palei Garduvos, Daumanto, Varnelės upelius. Iš žemyninių pievų dar ryškiai išsiskiria sausuminės, maitinamos atmosferos kritulių ir žemumų pievos. Pagal nusausinimą ir sukultūrinimą pievos skirstomos į natūralias ir sukultūrintas. Sausuminės vešlios natūralių pievų bendrijos plyti Švedkalnio, Medvėgalio, Sprūdės, Šatrijos, Moteraičio piliakalnių, bei kitų stačiašlaičių kalvų šlaituose.
Pelkinių ekosistemų augalija išlikusi gana natūrali, nors tik maža dalis pelkių parke nepaliestos melioracijos. Palyginus su miškais ir natūraliomis pievomis, pelkių augalijos įvairovė parke nedidelė, bet savita. Parke yra daugiausia žemapelkių bei tarpinio tipo pelkių. Labai nedaug aukštapelkių, kurios nedidelės. Didžiausia iš jų dalinai išeksplotuotas Degėsių – Pabiržulio durpynas.
Ypač žinomi yra didieji parko pelkynai — Biržulio, Stervo, Debesnų, Dubulio, Paršežerio. Jiems būdingi botaniniu požiūriu vertingi natūralių pievų intarpai, daugelio retųjų augalų — gegužraibinių, tuklių, liekninių beržų, sibirinių vilkdalgių ir kt. bendrijos. Savitos, mažiau tyrinėtos, yra miškingosios duburių bei įlomių pelkės: Antkantų, Kauklių, Sietuvos, Baltežerio, Sydeklio, kur, be gausių orchidinių, auga sibiriniai vilkdalgiai (Iris sibirica), lieknieji švyliai (Eriophorum gracile), retažiedės viksvos (Carex pauciflora), statieji atgiriai (Huperzia selago) ir kitos rūšys. Žemuminės pievos taip pat labai vertingos retais augalais. Čia auga žalsvažiedės blandys (Platanthera chlorantha), raktažolės pelenėlės (Primula farinosa), pieviniai plaurečiai (Gymnadenia conopsea) ir kt.
Slaoto ežero dugne slepiasi retas ir paslaptingas pataisūnas Ežerinė slepišerė (Isoetes lacustris).

Gyvūnija
Ropliai ir varliagyviai
Parko varilagyvių ir roplių fauną sudaro visos dažnos Lietuvos rūšys. Iš retesnių aptikta raudonpilvių kūmučių (Bombina bombina), nendrinių rupūžių (Bufo calamita), skiauterėtųjų tritonų (Triturus cristatus) ir česnakių (Pelobatus fuscus). Visame parke dažnos smailiasnukės (Rana arvalis), pievinės (Rana temoraria) ir kūdrinės (Rana esculenta) varlės, paprastosios rupūžės (Bufo bufo), visur aptinkami gyvavedžiai driežai (Lacerta vivipara), kiek rečiau vikrieji driežai (Lacerta agilis), gluodenai (Anguis fragilis), paprastieji (geltonskruosčiai) žalčiai (Natrix natrix) ir paprastosios angys (Vipera berus). Iš viso 5 roplių ir 12 varliagyvių rūšių.

Paprastoji rupūžė (Bufo bufo)

Vabzdžiai
Pieviniai didžiųjų kalvų bei piliakalnių šlaitai, taip pat Biržulio, Stervo, Debesnų, Sydeklio, Antkantų ir kiti pelkynai išsiskiria ir retąja smulkiąja fauna. Geriausiai iš jų ištirti drugiai (385 drugių rūšys) Aptiktos 7 lašalų, 2 ankstyvių rūšys, rasta net 40 apsiuvų rūšių. Be gausybės įprastų vabzdžių rūšių, aptiktos retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos drugių rūšys: machaonai (Papilio machaon), rudakiai satyriukai (Coenonympha hero), juodieji apolonai (Parnassius mnemosyne), taiginiai dirvinukai (Cherosotis cuprea), geltonmargės meškutės (Hyphoraria aulica). Parke aptiktas retas vabalas — didysis puošniažygis (Carabus coriaceus).

Didysis juodmargis (Limenitis populi)

GAMTOS PAMINKLAI

Gamtiniai kraštovaizdžio objektai 1998 – 08 – 01

Eil.
Nr. Pavadinimas Paminklų ir objektų
skaičius
1 Geologiniai 179
2 Hidrogeologiniai 51
3 Hidrografiniai 39
4 Geomorfologiniai 72
5 Botaniniai (medžiai) 410

Iš viso: 751

Gamtos paminklų ir saugomų gamtinių kraštovaizdžių objektų sąrašas negalutinis, šiuo metu papildomas ir tikslinamas.Pagal gamtos elementų ypatumus saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai skirstomi taip: -saugomi geologiniai kraštovaizdžio objektai – unikalūs rieduliai ir uolos, smegduobės ir olos, tipiškos ir unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės; -saugomi hidrogeologiniai kraštovaizdžio objektai – išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai; -saugomi geomorfologiniai kraštovaizdžio objektai – išskirtinių dydžių ir formų kalvos, gūbriai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo formos; -saugomi hidrografiniai kraštovaizdžio objektai – išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir panašiai; -saugomi botaniniai kraštovaizdžio objektai – išskirtinio amžiaus ir formų medžiai, krūmai, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą augalų ir grybų rūšių augavietės, unikalios ir nykstančios augalų bendrijos; -saugomi zoologiniai kraštovaizdžio objektai – įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą gyvūnų rūšių radavietės (veisimosi ir maitinimo vietos), išskirtinių gyvūnų kolonijų buveinės, unikalūs paukščių lizdai, drevėti medžiai, kiti gyvūnų veiklos unikumai ir reliktai.

Akmenys Mokas ir Mokiukas

(Tauragnų sen. Šeimaties k.). Moko matmenys – 3X2,6X2,7 m šalia guli mažesnis – Mokiukas. Moko akmenyje iškalta vos įžiūrima data – 1860. Padavimas teigia, kad kadaise čia gyvenęs žmogus Mokas, turėjęs žmoną ir sūnų. Darbšti Moko šeima dirbusi už visą giminę. Mokas, nusivylęs žmonių tingumu, pats nustojęs dirbti. Tada žmonės jį ėmė rūgoti. Jis sumanęs persikelti anapus Tauragnų ežero, liepęs plaukti ir neatsigręžti. Žmona atsigręžusi ir nuskendo, o jis su sūnumi perplaukęs ežerą. Abu gailėjęsi nuskendusios žmonos ir motinos, verkę ir iš sielvarto pavirtę akmenimis. Kitur pasakojama, kad tie žmonės bėgę nuo krikščionybės, nes buvo pagonys. 1968 m. akmenys buvo paskelbti geologiniais gamtos paminklais.

Valstybės saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai
Aplinkos ministerijoje naujai patvirtinti geologiniai objektai (1999 11 03 įsak. Nr. 345).
Šeimyniškių atodanga su konglomerato uola. (Užpalių sen. Šeimyniškių k.). Tai gana aukštas molio ir žvyro luitas, esantis prie Šeimyniškių žvyro karjero. 1999 11 03 aplinkos ministro paskelbtas saugomu objektu.

Geomorfologiniai objektai

Vyžuonų ozas (Vyžuonų sen.). Ledynui traukiantis, luistuose susidarė dideli plyšiai, į kuriuos galingi vandenys nešė ir klostė įvairias uolienes morenas, kol suformavo kalvą – ozą. Ozo ilgis – 660 m, pamato plotis – 15–30 m, aukštis – 20 m. Ozas apaugęs žolėmis ir krūmais. Aplinkui laukai. Ozas 1968 m. paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1997 11 03 aplinkos ministro paskelbtas saugomu objektu.

Botaniniai objektai

Pakalnių ąžuolas (Leliūnų sen. Pakalnių k.). Skersmuo – 1,8 m, aukštis – 17 m. Ąžuolas senas, jo vidus išpuvęs, tačiau kasmet žaliuoja ir dažnai dera. 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu, 1997 11 03 aplinkos ministro paskelbtas saugomu objektu.
Šuminų pušis (Tauragnų sen. Šuminų k.). Skersmuo – 0,9 m, aukštis – 17 m. Tai labai sena pušis, kuri 1999 11 03 aplinkos ministro paskelbta saugomu objektu.
Varniškių ąžuolas (Tauragnų sen. Varniškių k.). Skersmuo – 1,8 m, aukštis – 28 m. Tai senųjų ąžuolynų palikuonis, 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu, 1999 11 03 aplinkos ministro paskelbtas saugomu objektu.

Varniškių liepa (Tauragnų sen. Varniškių k.). Skersmuo – 1,2 m, aukštis – 28 m. Liepos globėjo V. Kriungiškio tėvai ir seneliai prie liepos statydavo 10 kelminių avilių, kad bitės, liepai žydint, prineštų medaus. Aviliai statomi ir dabar. 1960 m. liepa paskelbta gamtos paminklu, 1999 11 03 aplinkos ministro paskelbta saugomu objektu.

http://www.zum.lt/resources/internet_senas/Lithuan/Html/020202.htm
http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/gamtospaminklai/gamtos.htm

Karvės ola
Tai viena iš geriausiai išsilaikiusių šulinio tipo įgriuvų, 1964 metais paskelbta gamtos paminklu. Ši didžiulė, beveik apskrita (piltuviška) įgriuva viršuje yra apie 12 m skersmens, kuris 8,5 m gylyje susiaurėja iki 2 m, jos gylis – apie 12,6 m. Stačiuose šlaituose matyti vėlyvojo devono Tatulos svitos Nemunėlio sluoksniai: aštriakampiai, vietomis rudu moliu aptekėję, apsamanoję stambiakristalio gipso klodai su selenito, molio domerito ir dolomito tarpsluoksniais; po jais slūgso domerito, dar žemiau – kietas gipsingo dolomito sluoksnis. Duobės apačioje, nuo 9,5 m gylio, matoma 3,1 m aukščio požeminė kiaurymė su nuvingiuojančiais į šalis urvais. 1973 ir 1978 metais speleologai nustatė, kad Karvės oloje šių urvų (5 landų) ertmės tūris 28 m3, ilgis – 46 (vieno urvo ilgis net 10 m). 1997 m. pavasarį ant požeminės kiaurymės užvirtęs ir ją uždengęs dolomito luitas yra iškeltas ir eksponuojamas šalia įgriuvos.
Apie Karvės olą pasakojama keistų nutikimų: esą čia ganėsi Mantagailiškio dvaro karvės. Kumetė, palikusi miegantį dvare mažą vaikelį, atėjo pamelžti arvių. Bemelždama išgirdo, kad tas vaikelis verkia. Neatlaikė motinos širdis, metė melžusi karvę, parbėgo į dvarą. Kai nuraminusi vaikelį sugrįžo, rado žolėje didžiulę duobę, o ant jos krašto kabojo tik grandinė.
Dar pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją. Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti. Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto signalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas . nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas. Dar sako į olą būdavo sumetamos nugaišusios dvaro karvės..

http://tunelis.ginklai.net/others/Karves/

Skalių kalnas (dolomitinė atodanga) Joniškėlio seniūnijoje, Stipinų kaime, dešiniajame Mūšos krante.
Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose – į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 m aukščio statų šlaitą.

Skalių kalnas sudarytas iš devono sistemos Stipinų ir Pamūšio svitų uolienų. Šiose uolienose gausu pirito, limonito. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 m storio kvartero nuogulos. Skalių kalno dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne. 1974 m. kalnas paskelbtas valstybinės reikšmės geologiniu paminklu.

IŠVADOS
• Rezervatinio landšafto paskirtis – užtikrinti jame natūralią gamtinio komplekso ir jo ekosistemų funkcionavimo dinamiką arba išlaikyti tam tikrą gamtinio komplekso antropogenizacijos stadiją.
• Rezervatų paskirtis – išsaugoti tipiškas landšaftinių zonų vietas – gamtos etalonus, retus gamtinius objektus, endemikus ( augalų ir gyvūnų rūšys, būdingos tik tai vietai), reliktus ( iš senųjų išlikę organizmai ), nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis. Rezervatuose dirbamas mokslinis darbas, todėl į juos reikia žiūrėti kaip į mokslines laboratorijas natūraliomis sąlygomis.
• Rezervatų apsauga, tvarkymu ir priežiūra užsiima valstybės paskirta administracija, kurią sudaro direkcija, apsaugos darbuotojai ir mokslininkai, tiriantys bei stebintys rezervo gamtinių elementų būklę.
• Saugomos teritorijos – tai sauumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę

1. vingis.ktu.lt/~lgi/gamta/stories4.htm – 7k
2. http://www.lsa.lt/varena/cepkeliu_rez.htm

3. http://cnet.c-i.lt/static.php?strid=1072&
4. http://mjgs.20fr.com/kamanu_rezervatas.htm
5. http://www.wetlands.lt/index.php

6. http://www.zum.lt/resources/internet_senas/Lithuan/Html/020202.htm
7. http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/gamtospaminklai/gamtos.htm

Leave a Comment