Medžių ir krūmų sodinimas ir tolesnė priežiūra

5.3. Medžių ir krūmų sodinimas ir tolesnė priežiūra

5.3.1. Medžių ir krūmų sodinimas

Augalai sodinami tada, kai teritorija yra visiškai paruošta, o dirva
įdirbta ir patręšta. Duobės medžiams iškasamos 70 cm, o krūmams – 50 cm
gylio. Jei sodinama pavasarį, jos kasamos iš rudens, o jei rudenį – 3-4
savaites prieš sodinimą. Medelio maitinimo plotas turi būti ne mažesnis
kaip 1 m2, o krūmo -0,5 m2. Sodinant didesnę krūmų grupę, kasama didelė
duobė, o
[pic]Baltoji kūgiškoji eglė

gyvatvorėms – 0,5-0,6 m pločio griovys, kiekvienai kitai eilei pridedama po
0,2-0,4 m (tai priklauso nuo sodinamo krūmo dydžio). Duobės dugnas kastuvu
išpurenamas.

Sodinant medelius, netoli nuuo duobės centro įkalamas kuolas medeliui
pririšti, viduryje duobės padaromas atvežtos žemės kauburėlis, ant jo
pastatomas medelis, šaknys ištiesinamos į šalis, tuomet pilama derlinga,
puri žemė. Medelis lengvai pakeliamas ir papurtomas, o užpilta žemė
apspaudžiama kojomis. Pasodinto medelio šaknies kaklelis turi būti 5-15 cm
virš žemės, smėlio dirvose – lygiai su žemės paviršiumi. Pagal duobės
kraštus supilamas nedidelis pylimėlis (“lėkštė”), kad laistant nenutekėtų
vanduo. Pakraščius galima mulčiuoti durpėmis, tuomet ilgiau laikysis
drėgmė. Prie kuolo medelis rišamas minkštomis virvėmis dviejose vietose –
kuolo viršuje ir apie 0,5 m nuo žemės, apsukant kuolą ir medelio liiemenį
aštuonetuku. Kuolas įkasamas iš vyraujančių vėjų pusės.

Kiek sunkiau prigyja persodinti spygliuočiai medeliai. Juos reikia
iškasti taip, kad kuo mažiau pažeistute šaknis, su žemėmis. Prieš tai
spygliuočius patartina gerokai palaistyti. Iškastų medelių šaknis galima
aprišti maišais, plėvele ar sudėti juos į nedideles dėžes.

5.3.3. Medžių formavimas

Svarbiausias yra pi

irmasis lajos karpymas. Paprastai karpoma anksti
pavasarį formuojant lają ir vertikaliai, ir horizontaliai. Vertikaliai,
pagal nustatytą aukštį, medžių viršūnės nukerpamos sekatoriumi, pjūklu arba
specialia mašina. Po to nukarpomos šoninės šakos. Norint suteikti kokią
nors geometrinę formą, kiekvienas medis karpomas individualiai, iš akies,
ypač šoninės šakos. Želdiniuose augančius senesnius medžius, kai jie
nustoja augti, pasidaro nedekoratyvūs, laja tampa beformė, galima
atjauninti. Mažai atjauninant, išpjaustomos tik šoninės šakos, o labai – ir
skeletinės iki pagrindo. Kai kurie lapuočiai, pavyzdžiui, gluosniai,
tuopos, liepos, uosialapiai klevai, tokiems atjauninimams labai atsparūs.
Tinkamiausias laikas – pavasaris.

5.3.4 Krūmų formavimas

Daugelis neformuojamų krūmų būna retomis šakomis ir negražūs. Reti
išauga putinų, šeivamedžių, sedulų, auksuotųjų serbentų krūmai. Taigi tenka
juos dirbtinai formuoti. Anksti pavasarį, prieš sulčių tekėjimą,
sekatoriumi ar peiliu nupjovus 5-8 cm aukščiau šaknies kaklelio, iš
miegančiųjų pumpurų išauga keletas vešlių ūglių. Dar kartą tai atlikus kitą
pavasarį, krrūmai išauga pakankamai tankūs.

Kartais krūmai karpomi kūgio, rutulio, kubo, cilindro formos. Taip
formuoti specialiomis žirklėmis galima tik tankiai augančius krūmus:
kalninius serbentus, paprastuosius ligustrus, žvilgančiuosius kaulenius,
Tunbergo raugerškius ir kt. Vasarą apkarpomi sparčiai augantys nauji
ūgliai. Kitų metų pavasarį formuojami krūmai nukerpami jau 3-5 cm aukščiau
negu praėjusiais metais. Po 1-2 metų jie bus tankūs norimos formos.

5.3.5. Gyvatvorių formavimas

Gyvatvorės gali būti laisvai augančios ir karpomos. Pastarosios
sodinamos viena, dviem ar daugiau eilių. Jų paskirtis yra dekoratyvinė,
apsauginė ir dengiančioji (maskuojančioji).

Laisvai auginamoms gyvatvorėms tinka lanksvos, parko rožės,
raugerškiai, veigelės. Tokios gyvatvorės neformuojamos, ta

ačiau jas reikia
prižiūrėti kaip ir kitus krūmus, t.y. išpjaustyti ligotas, pasenusias ir
aplaužytas šakas, kad krūmai kuo gausiau žydėtų ir leistų naujus ūglius.
Karpomos gyvatvorės skirstomos pagal aukštį į aukštas (aukštesnes kaip 2
m), vidutines (1-2 m), žemas (0,5-1 m) ir bordiūrines (žemesnes nei 0,5 m).
Klasikinės gyvatvorės yra apie 25 cm pločio. Siauriausias galima formuoti
iš skroblų, buksmedžių, lenktašakių kaulenių. Bukų, gudobelių ir ligustrų
gyvatvorės formuojamos 30-35 cm pločio, kiek platesnės – iš tujų,
puskiparisių o iš eglių – ne siauresnės kaip 1 m. Greičiau gyvatvorė
sužeis, jei medelyne sodmenys bus išauginti su gausiomis šakomis. Nešakotus
augalus reikia mažiausiai per pusę sutrumpinti, kad šakotis pradėtų nuo
pagrindo. Gyvatvorės gali būti trapecijos formos – karpant nuožulniai,
skliautiškos, kūgiškos. Jų profilis turi priklausyti nuo pasodintų augalų
savybių. Taisyklingas gyvatvores būtina dažnai karpyti. Dėl šviesos trukumo
pradeda džiūti apatinės ir vidinės jų šakos. Vegetacijos metu keletą kartų
nukarpomi ir gyvatvorių šonai, nes viršūnių karpymas skatina augti
miegančiuosius pumpurus. Per vasarą gyvatvorės nukerpamos mažiausiai 2-3, o
trakinių klevų – net 5-6 kartus. Pirmą kartą – birželio mėnesį. Mūsų
klimato sąlygomis patvaresnės yra siauros gyvatvorės, turinčios kietas,
nelanksčias šakas, pvz., gudobelių, kaulenių ir kt. Šie augalai mažiau
nukenčia žiemą nuo didelio kiekio sniego. Plačialapių, turinčių lanksčias
šakutes krūmų gyvatvores sunkiau formuoti, greičiau išlūžinėja šakos, jos
prasčiau atrodo. Pasenusios gyvatvorės atjauninamos – nukerpamos paliekant
nuo žemės 10-15 cm. Tuomet reikia jas patręšti mineralinėmis trąšomis.

5.3.6. Tręšimas

Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tręšiami organinėmis ir
mineralinėmis trąšomis užauga dvigubai di

idesni. Iš organinių trąšų
naudojamas mėšlas, pūdinys, durpės, iš mineralinių – azotas, fosforas ir
kalis.

Mėšlas turi visus pagrindinius augalams reikalingus elementus -azotą,
fosforą, kalį, be to, su mėšlu įterpiama daug organinės medžiagos, kuri
gerina dirvos struktūrą. Tik negalima tręšti šviežiu mėšlu. Geriausiai yra
perpuvęs arba apie 2 savaites paraugintas ir praskiestas vandeniu santykiu
1:10.

Naudingas yra pūdinys (kompostas), kurį sudaro įvairi supuvusi
organinė medžiaga: medžių lapai, šakos, žolės, durpės, mėšlas. Vienam
suaugusiam medžiui pūdinio reikia apie 40 kg, o krūmui -iki 10 kg.

Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tręšiami ir durpėmis. Jos pirma turi
būti išvėdintos, sumaišytos su mėšlu, kalkėmis, pelenais, tik tada įterptos
į dirvą. Priešingu atveju, ypač aukštapelkių durpėse, lieka daug augalams
kenksmingų rūgščių, o durpėse esančių maisto medžiagų jie nepasisavina.
Negalima tręšti augalų, kurie mėgsta kalkingas dirvas.

Azotas skatina ir sustiprina augalų antžeminės dalies vystymąsi.
Greičiausiai pasisavinamos įvairios salietros (amonio, kalio, natrio). Per
didelis azoto kiekis prailgina augalų vegetaciją, ūgliai nespėja sumedėti
ir apšąla. Todėl amonio salietra augalus galima tręšti tik pavasarį ir
vasaros pradžioje. Dažnai naudojamas ir amonio sulfatas, kurį augalai
pasisavina lėčiau, jis ilgiau išsilaiko dirvoje. Tręšiama rudenį arba
pavasarį (100 g/m2).
fosforo junginiai skatina šaknų vystymąsi, didina augalų atsparumą
grybinėms ligoms, pagreitina žaizdų gijimą. Dažniausiai naudojamas
superfosfatas. Tręšiama rudenį. Superfosfatas didina dirvos rūgštingumą. Jo
beriama 300-400 g/m2.

Kalis paspartina augalų augimą ir didina jų atsparumą šalčiui.
Dažniausiai tręšiama kalio druska rudenį (200-300 g/m2).

Gyvatvorės paprastai tręšiamos kasmet (rudenį ar pavasarį) ir da
ar
papildomai vegetacijos pradžioje azotinėmis trąšomis.

5.3.7. Paruošimas žiemai

Dauguma dekoratyvinių medžių bei krūmų gerai žiemoja be priedangos.
Tačiau kai kurie žirniavaisiai, Liausono puskiparisiai, dalis lapuočių
šaltesnėmis žiemomis apšąla, ypač jauni ir vėlai rudenį pasodinti.
Geriausia spygliuočius sodinti rugsėjo, lapuočius – spalio mėnesį. Augalai
dengiami durpėmis, sausais lapais, eglišakėmis. Šaknys mulčiuojamos
sausomis durpėmis ar lapais,
maždaug 15 cm storio sluoksniu. Neaukšti krūmai apdengiami eglių šakomis,
aukštesni – aprišami.

Lengviau pridengti vijoklinius augalus. Jų šaknys mulčiuojamos
durpėmis, o šakos prieš šalčius prilenkiamos prie žemės, prismeigiamos
kuoliukais ir apdengiamos eglišakėmis.

Leave a Comment