5.3. Medžių ir krūmų sodinimas ir tolesnė priežiūra
5.3.1. Medžių ir krūmų sodinimas
Augalai sodinami tada, kai teritorija yra visiškai paruošta, o dirva įdirbta ir patręšta. Duobės medžiams iškasamos 70 cm, o krūmams – 50 cm gylio. Jei sodinama pavasarį, jos kasamos iš rudens, o jei rudenį – 3-4
savaites prieš sodinimą. Medelio maitinimo plotas turi būti ne mažesnis kaip 1 m2, o krūmo -0,5 m2. Sodinant didesnę krūmų grupę, kasama didelė duobė, o [pic]Baltoji kūgiškoji eglė
gyvatvorėms – 0,5-0,6 m pločio griovys, kiekvienai kitai eilei pridedama po
0,2-0,4 m (tai priklauso nuo sodinamo krūmo dydžio). Duobės dugnas kastuvu išpurenamas.
Sodinant medelius, netoli nuo duobės centro įkalamas kuolas medeliui pririšti, viduryje duobės padaromas atvežtos žemės kauburėlis, ant jo pastatomas medelis, šaknys ištiesinamos į šalis, tuomet pilama derlinga, puri žemė. Medelis lengvai pakeliamas ir papurtomas, o užpilta žemė apspaudžiama kojomis. Pasodinto medelio šaknies kaklelis turi būti 5-15 cm virš žemės, smėlio dirvose – lygiai su žemės paviršiumi. Pagal duobės kraštus supilamas nedidelis pylimėlis („lėkštė”), kad laistant nenutekėtų vanduo. Pakraščius galima mulčiuoti durpėmis, tuomet ilgiau laikysis drėgmė. Prie kuolo medelis rišamas minkštomis virvėmis dviejose vietose –
kuolo viršuje ir apie 0,5 m nuo žemės, apsukant kuolą ir medelio liemenį aštuonetuku. Kuolas įkasamas iš vyraujančių vėjų pusės.
Kiek sunkiau prigyja persodinti spygliuočiai medeliai. Juos reikia iškasti taip, kad kuo mažiau pažeistute šaknis, su žemėmis. Prieš tai spygliuočius patartina gerokai palaistyti. Iškastų medelių šaknis galima aprišti maišais, plėvele ar sudėti juos į nedideles dėžes.
5.3.3. Medžių formavimas
Svarbiausias yra pirmasis lajos karpymas. Paprastai karpoma anksti pavasarį formuojant lają ir vertikaliai, ir horizontaliai. Vertikaliai, pagal nustatytą aukštį, medžių viršūnės nukerpamos sekatoriumi, pjūklu arba specialia mašina. Po to nukarpomos šoninės šakos. Norint suteikti kokią nors geometrinę formą, kiekvienas medis karpomas individualiai, iš akies, ypač šoninės šakos. Želdiniuose augančius senesnius medžius, kai jie nustoja augti, pasidaro nedekoratyvūs, laja tampa beformė, galima atjauninti. Mažai atjauninant, išpjaustomos tik šoninės šakos, o labai – ir skeletinės iki pagrindo. Kai kurie lapuočiai, pavyzdžiui, gluosniai, tuopos, liepos, uosialapiai klevai, tokiems atjauninimams labai atsparūs.
Tinkamiausias laikas – pavasaris.
5.3.4 Krūmų formavimas
Daugelis neformuojamų krūmų būna retomis šakomis ir negražūs. Reti išauga putinų, šeivamedžių, sedulų, auksuotųjų serbentų krūmai. Taigi tenka juos dirbtinai formuoti. Anksti pavasarį, prieš sulčių tekėjimą, sekatoriumi ar peiliu nupjovus 5-8 cm aukščiau šaknies kaklelio, iš miegančiųjų pumpurų išauga keletas vešlių ūglių. Dar kartą tai atlikus kitą pavasarį, krūmai išauga pakankamai tankūs.
Kartais krūmai karpomi kūgio, rutulio, kubo, cilindro formos. Taip formuoti specialiomis žirklėmis galima tik tankiai augančius krūmus:
kalninius serbentus, paprastuosius ligustrus, žvilgančiuosius kaulenius,
Tunbergo raugerškius ir kt. Vasarą apkarpomi sparčiai augantys nauji ūgliai. Kitų metų pavasarį formuojami krūmai nukerpami jau 3-5 cm aukščiau negu praėjusiais metais. Po 1-2 metų jie bus tankūs norimos formos.
5.3.5. Gyvatvorių formavimas
Gyvatvorės gali būti laisvai augančios ir karpomos. Pastarosios sodinamos viena, dviem ar daugiau eilių. Jų paskirtis yra dekoratyvinė, apsauginė ir dengiančioji (maskuojančioji).
Laisvai auginamoms gyvatvorėms tinka lanksvos, parko rožės, raugerškiai, veigelės. Tokios gyvatvorės neformuojamos, tačiau jas reikia prižiūrėti kaip ir kitus krūmus, t.y. išpjaustyti ligotas, pasenusias ir aplaužytas šakas, kad krūmai kuo gausiau žydėtų ir leistų naujus ūglius.
Karpomos gyvatvorės skirstomos pagal aukštį į aukštas (aukštesnes kaip 2
m), vidutines (1-2 m), žemas (0,5-1 m) ir bordiūrines (žemesnes nei 0,5 m).
Klasikinės gyvatvorės yra apie 25 cm pločio. Siauriausias galima formuoti iš skroblų, buksmedžių, lenktašakių kaulenių. Bukų, gudobelių ir ligustrų gyvatvorės formuojamos 30-35 cm pločio, kiek platesnės – iš tujų, puskiparisių o iš eglių – ne siauresnės kaip 1 m. Greičiau gyvatvorė sužeis, jei medelyne sodmenys bus išauginti su gausiomis šakomis.
Nešakotus augalus reikia mažiausiai per pusę sutrumpinti, kad šakotis pradėtų nuo pagrindo. Gyvatvorės gali būti trapecijos formos – karpant nuožulniai, skliautiškos, kūgiškos. Jų profilis turi priklausyti nuo pasodintų augalų savybių. Taisyklingas gyvatvores būtina dažnai karpyti. Dėl šviesos trukumo pradeda džiūti apatinės ir vidinės jų šakos.
Vegetacijos metu keletą kartų nukarpomi ir gyvatvorių šonai, nes viršūnių karpymas skatina augti miegančiuosius pumpurus. Per vasarą gyvatvorės nukerpamos mažiausiai 2-3, o trakinių klevų – net 5-6 kartus. Pirmą kartą – birželio mėnesį. Mūsų klimato sąlygomis patvaresnės yra siauros gyvatvorės, turinčios kietas, nelanksčias šakas, pvz., gudobelių, kaulenių ir kt. Šie augalai mažiau nukenčia žiemą nuo didelio kiekio sniego.
Plačialapių, turinčių lanksčias šakutes krūmų gyvatvores sunkiau formuoti, greičiau išlūžinėja šakos, jos prasčiau atrodo. Pasenusios gyvatvorės atjauninamos – nukerpamos paliekant nuo žemės 10-15 cm. Tuomet reikia jas patręšti mineralinėmis trąšomis.
5.3.6. Tręšimas
Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tręšiami organinėmis ir mineralinėmis trąšomis užauga dvigubai didesni. Iš organinių trąšų naudojamas mėšlas, pūdinys, durpės, iš mineralinių – azotas, fosforas ir kalis.
Mėšlas turi visus pagrindinius augalams reikalingus elementus -azotą, fosforą, kalį, be to, su mėšlu įterpiama daug organinės medžiagos, kuri gerina dirvos struktūrą. Tik negalima tręšti šviežiu mėšlu. Geriausiai yra perpuvęs arba apie 2 savaites paraugintas ir praskiestas vandeniu santykiu
1:10.
Naudingas yra pūdinys (kompostas), kurį sudaro įvairi supuvusi organinė medžiaga: medžių lapai, šakos, žolės, durpės, mėšlas. Vienam suaugusiam medžiui pūdinio reikia apie 40 kg, o krūmui -iki 10 kg.
Dekoratyviniai medžiai ir krūmai tręšiami ir durpėmis. Jos pirma turi būti išvėdintos, sumaišytos su mėšlu, kalkėmis, pelenais, tik tada įterptos į dirvą. Priešingu atveju, ypač aukštapelkių durpėse, lieka daug augalams kenksmingų rūgščių, o durpėse esančių maisto medžiagų jie nepasisavina.
Negalima tręšti augalų, kurie mėgsta kalkingas dirvas.
Azotas skatina ir sustiprina augalų antžeminės dalies vystymąsi.
Greičiausiai pasisavinamos įvairios salietros (amonio, kalio, natrio). Per didelis azoto kiekis prailgina augalų vegetaciją, ūgliai nespėja sumedėti ir apšąla. Todėl amonio salietra augalus galima tręšti tik pavasarį ir vasaros pradžioje. Dažnai naudojamas ir amonio sulfatas, kurį augalai pasisavina lėčiau, jis ilgiau išsilaiko dirvoje. Tręšiama rudenį arba pavasarį (100 g/m2).
fosforo junginiai skatina šaknų vystymąsi, didina augalų atsparumą grybinėms ligoms, pagreitina žaizdų gijimą. Dažniausiai naudojamas superfosfatas. Tręšiama rudenį. Superfosfatas didina dirvos rūgštingumą. Jo beriama 300-400 g/m2.
Kalis paspartina augalų augimą ir didina jų atsparumą šalčiui.
Dažniausiai tręšiama kalio druska rudenį (200-300 g/m2).
Gyvatvorės paprastai tręšiamos kasmet (rudenį ar pavasarį) ir dar papildomai vegetacijos pradžioje azotinėmis trąšomis.
5.3.7. Paruošimas žiemai
Dauguma dekoratyvinių medžių bei krūmų gerai žiemoja be priedangos.
Tačiau kai kurie žirniavaisiai, Liausono puskiparisiai, dalis lapuočių šaltesnėmis žiemomis apšąla, ypač jauni ir vėlai rudenį pasodinti.
Geriausia spygliuočius sodinti rugsėjo, lapuočius – spalio mėnesį. Augalai dengiami durpėmis, sausais lapais, eglišakėmis. Šaknys mulčiuojamos sausomis durpėmis ar lapais, maždaug 15 cm storio sluoksniu. Neaukšti krūmai apdengiami eglių šakomis, aukštesni – aprišami.
Lengviau pridengti vijoklinius augalus. Jų šaknys mulčiuojamos durpėmis, o šakos prieš šalčius prilenkiamos prie žemės, prismeigiamos kuoliukais ir apdengiamos eglišakėmis.