Vejos ir gėles - Mokslai.lt

VEJOSVejos – neatskiriama želdyno dalis, paryškinanti kitus želdyno elementus –medžius, krūmus, gėles. Tai lyg žaliasis kilimo pagrindas, į kurį įaudžiamispalvingi augalų raštai. Tinkamas vejos įrengimas ir tolimesnis jos grožispriklauso nuo dirvos (žemės) paruošimo, tinkamų žolių parinkimo irkokybiškos sėjos bei tolimesnės priežiūros.Ypač kruopščiai šiuos darbus turime atlikti, įrengdami reprezentacinesvejas. Tai kokybiškiausios vejos, lygia, tankia velėna, sodriai žalia žoliųspalva, pjaunamos kas 5-7 dienos. Jos beveik nemindžiojamos. Šios vejos yragėlynų, kitų želdinių fonas, įrengiamos prie administracinių pastatų,sodybų gyvenamojoje ir priesodybio zonose, pagrindiniuose miestųželdynuose.Mažesni reikalavimai keliami pievų (sodų) vejoms. Tai labiausiaipaplitusios vejos kaimo sodybose, soduose. Joms parenkami atsparesnimindžiojimui augalai. Tokią veją galima sukurti iš gerai išlygintosnatūralios pievos, pamažu išnaikinant plačialapes pievą žoles, dobilus. Taiatliekama reguliariai pjaunant žolę ir purškiant herbicidus dviskiltėmsžolėms naikinti (pavyzdžiui, lontrelą – 10-20 ml/10 l vandens).Sporto aikštelių vejos turi būti atsparios mindymui, todėl žolių mišiniuoseturi vyrauti šakniastiebinės retakerės žolės, suaugančios į tankią velėną,0 dirva turi būti nuolat sausa, greitai sugerti kritulių vandenį.Gamybinių plotų vejos gali būti užsėjamos arba daromos iš natūraliospievos, du kartus per mėnesį šienaujamos. Didelių reikalavimų šioms vejomsnėra, tačiau jos turi būti pakankamai tvarkingos. ŽEMĖS PARUOŠIMASŽemę vejoms geriausia ruošti iš rudens. Per žiemą žemė susiguli, pavasarįbelieka tik palyginti ir pasėti žolių sėklas. Jei vejas turime įrengtiskubiai ir neužtenka laiko žemei natūraliai susigulėti, idealiai išlygintąžemės paviršių galime suvoluoti arba suspausti lentelėmis, pritvirtintomisprie batų, taip pat rąsto skrite, prie kurios pritvirtintos rankenos (32pav.).Svarbiausia – gerai išlyginti žemės paviršių ir pakankamai jį suspausti,kad jame nesusidarytų įdubų, kuriose galėtų susilaikyti vanduo ir kuriostrukdytų lygiai vejas nupjauti.Vejos įrengiamos natūraliose dirvose, kuriose prieš tai augo žemės ūkioaugalai, dirvose po statybų, kurių žemė pilna statybų atliekų, todėl dažnaimineralizuota. Pirmuoju atveju dirva perkasama 15-20 cm gyliu, išrenkamospiktžolių šaknys (ypač kiaulpienių, usnių, pienių, rūgštynių, varpučių).Patikrinamas žemės rūgštingumas.Jis turėtų būti pH 5,2-6,0. Rųgščias žemes reikia pakalkinti. Smėliosunkias molio dirvas reikia praturtinti humusu. Tam labai tinka durpių irperpuvusio mėšlo mišinys, jo skiriama 0,2-0,5 I/arui dirvos.Sunkiau paruošti dirvą vejoms po statybą. Išrenkamos didžiausios statybųatliekos, dirvos paviršius sulyginamas, 0 ant viršaus paskleidžiamashumusingas augalinės žemės sluoksnis. (ne mažesnis kaip 10 cm storio).Jei vejų plotai nedideli, tai užpilama žemė turėtų būti persijota irišrinktos piktžolių šaknys, nepūvančios atliekos. Žemėje neturėtų būti daugpiktžolių sėklų (ypač daugiamečių), sudygusias jas sunku pašalinti išvejos. ŽOLIŲ PARINKIMAS IR SĖJAVejoms sėjamos varpinės žolės. Kai kurie sodybą šeimininkai mėgstabaltuosius dobilus, tačiau dekoratyviose vejose jų reikia vengti. Baltiejidobilai, greitai plisdami šliaužiančiais ir įsišaknijančiais stiebais,užstelbia varpines žoles. Nupjauti greitai atželia, sužydi ir taip suardovientisos žalios vejos vaizdą. Vejas su baltaisiais dobilais galime įrengtivaismedžių soduose arba gamybos zonose.Varpinės vejų žolės pagal krūmijimosi būdą skirstomos į šakniastiebines,retakeres, tankiakeres, šakniastiebines retakeres. Vejoms tinkamiausiosšakniastiebinės retakerės – žolės pievinės miglės, raudonieji eraičinai.Jos sudaro vienodą, tvirtą, atsparią mindžiojimui velėną. Tankiakerės žolės– šluotsmilgės, šunažolės – sudaro tankius didelius kerus (kupstus), todėlvejoms netinka. Retakerių žolių – tikrąją eraičinų, pašarinių motiejuką,aukštųjų avižuolių – kerai nedideli, netvirti, todėl jų žolynas netolygus,retas. Svarbu pasirinkti ne tik tinkamą žolių grupę, bet ir rūšis beiveisles, labiausiai prisitaikiusias augti vietovės gamtinėse sąlygose.Užsienietiškuose (Vakarą Europos) žolių mišiniuose dažnai didelę dalį žoliąsėklų mišinio sudaro daugiametės svidrės, jos sparčiai auga ir pirmaisiaismetais sudaro lygią, gražią veją, tačiau pas mus dėl atšiauresnio klimatogreitai išretėja, ir vejos pasidaro nedekoratyvios. Šios žolės turėtųsudaryti ne daugiau kaip 10 proc. sėklų mišinio. Vejoms tinkamiausios

lietuviškos rajonuotos svidrės, raudonu jų eraičinų ir pievinių migliųveislės ‘Veja’, ‘Šilis’, ‘Danga’.Geroms derlingoms dirvoms tinkamiausias etaloninių žolių mišinys – 20-30proc. raudonu jų eraičinų, 5-10 proc. daugiamečių svidrių ir likusi dalis –60-80 proc. – pievinių miglių. Galima sėti raudonųjų eraičinų ir pieviniųmiglių sėklų mišinį _ 20-30 proc. raudonu jų eraičinų ir 70-80 proc.pievinių miglių. Sėklų santykis priklauso nuo dirvos kokybės. Jei dirvalabiau užmirkusi, mažiau derlinga, rūgštesnė – didiname raudonųjų eraičinųsėklų kiekį, nes jie atsparesni šioms nepalankioms sąlygoms. Tačiau vejagražesnė, kai daugiau pievinių miglią Jų lapeliai platesni, ryškesnėsžalios spalvos.Vejų žoles geriausia sėti pavasarį (balandžio-gegužės mėnesiais) arbarugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Patirta, kad tuo metu būna pakankamai drėgmėsir šilumos sėkloms sudygti.Sėklų norma (100 proc. ūkinės vertės) yra: pievinių miglių _ 10-12 g/m2,raudonųjų eraičinų – 18-24 g/m2, daugiamečių svidrių – 18-20 g/m2. Smulkiosmiglių, smilgų sėklos sėjamos 0,5-1,0 cm gyliu, didesnės eraičinų irsvidrių – 2-3 cm gyliu.Jei žolių sėklų mišiniai nebūna sudaryti, tada pirmiausia sėjame didesnessėklas ir įterpiame grėbliuku bei suvoluojame, 0 ant viršaus pasėjamesmulkias žolių sėklas ir užpilame persijota lengva žeme arba durpe ir vėlsuvoluojame. Jei miglių, smilgų sėklas norime pasėti tolygiau, jas galimesumaišyti su drėgnomis durpėmis arba smėliu. Sumaišytus žolių sėklųmišinius sėjame vidutiniu gyliu, kad susidarytų optimalios sąlygos įvairausdydžio sėkloms sudygti. Pasėlio žemės paviršius turi būti visą laikądrėgnas, todėl nuolatos drėkinamas smulkialašiais purkštukais, kad dirvospaviršiuje nesusidarytų įdubų. Žolių sėklos sudygsta per 2-3 savaites. VEJŲ PRIEŽIŪRAPirmą kartą vejų žolės pjaunamos, kai užauga iki 10 cm.Kartu nupjaunamos ir sunaikinamos vienmetės trumpaamžės piktžolės. Vėliauvejos pjaunamos reguliariai. Žemaūgės žolės (miglės, smilgos) pjaunamos 3-4cm aukščio, 0 aukštaūgės (svidrės, raudonieji eraičinai) – 5-6 cm aukščio.Negalima suvėluoti vejų žolių pjovimo, nes pjaunant aukštesnes kaip 10-12cm žoles apsinuogina jų krūmijimosi centrai, ir saulės iškaitina viršutinįvelėnos sluoksnį.Po žiemos, didesnių liūčių, esant dar ne visiškai susiformavusiai velėnai,dirva suslūgsta ir pasidaro nestruktūringa. Žolių, šaknims trūksta oro.Dirva tampa nestruktūringa ir vejoms senstant. Vejose pradeda plistisamanos – pirmas nestruktūringos ir rūgščios dirvos požymis. Dirvos aeraciją pagerinti galima specialiomisšakėmis (smaigais), jomis pavasarį subadomas dirvos paviršius. Samanasgalima išnaikinti, pavasarį v0jas tręšiant šarminėmis trąšomis – fosforo irkalio trąšų mišiniais. Išdžiūvusios samanos iš vejų žolės išgrėbstomosmetalinėmis, lapams grėbstyti skirtomis šluotomis, kartu įleidžiama oro įpaviršinį dirvos sluoksnį.Pirmoje augalų vegetacijos pusėje vejas tręšiame azoto trąšomis. Geriausiajas ištirpinti vandenyje ir palaistyti (kurios nors salietros 10 g/1 0 Ivandens). Tręšiame po kiekvieno arba po kas antro žolės pjovimo.Išretėjusias vejas galima pataisyti – pavasarį įsėti žolių sėklų. Vejosvelėna pradraskoma metaliniu grėbliu arba tvirtesniais virbalais metalinešluotele ir įsėjama apie 10 g/m2 reikiamo žolių sėklų mišinio. Ant viršausgalima užbarstyti kompostinės žemės arba durpės ir privoluoti. Išplikusiusnedidelius vejų lopinėlius galima pakeisti susiformavusios vejos velėna.Velėna prispaudžiama ir palaistoma.Per sausras vejas pjauname, palikdami aukštesnes žoles (6-8 cm), irpalaistomeSodinimas. Gėlės sodinti pradedamos nuo gėlyno krašto, nustatytaisatstumais. Antrosios eilės gė1ės sodinamos pirmosios eilės tarpuose(šachmatų langelių tvarka). Taip pasodintoms teks daugiau šviesos, tolygiaupasiskirstys šaknys ir geriau pasisavins dirvos maisto medžiagas beidrėgmę. Kiekvienos grupelės kontūrai turi būti ryškūs, vienos rūšie gėlėsnesusilieti su kita, todėl grupelėse vengiama smailių kampą Atskirųgrupelių skersinės linijos neturėtų sutapti tada vienos gėlės bus fonaskitoms, – toks derinys natūralesnis. Gėlių grupelės plačia ja puseorientuojamos į apžiūros pusę – taką.Sodinimo atstumai priklauso nuo gėlės aukščio, šakojimosi bei plitimo

intensyvumo. Rečiau sodinamos plačiakerės, greitai plintančios gėlės(dažniausiai šakniastiebinės arba palaipinės), taip pat ir ilgiau vienojevietoje augančios daugiametės.Į nuolatinę vietą sėjamos persodinimo nemėgstančios, dažniausiai nedaugšaknų turinčios vienmetės gėlės. Tai visos vienmetės vijoklinės(virkšteniai, sukučiai, raudonžiedės pupelės, pelėžirniai, nasturtės),varpinės sausažiedės (kiaušininiai lagūrai, kiškio ašarėlės, karčiuotiejimiežiai), klarkijos, lobularijos, rudgrūdėlės ir kt. Jas stengiamasi sėtikuo rečiau, 0 per tankiai sudygę daigai retinami.Vienmečių gėlių daigai į gėlynus sodinami nevėjuotą, nesaulėtą dieną,geriausiai su žemių gumulais. Todėl prieš sodinimą augalai palaistomi, kadsausa žemė nenubyrėtų nuo šaknų, ir gėlininko kastuvėliu daigai iškeliamisu visa žeme. Padaromos reikiamo gylio duobutės ir į jas įpilama vandens –Taip sudaromos geriausios sąlygos daigams prigyti. Dar geriau jei žemėspaviršius mulčiuojamas durpėmis.Daugiametės gėlės į gėlynus sodinamos daigais, išaugintais iš sėklų, arbavegetatyviai padaugintų gėlių vienanariais sodmenimis. Daugiamečių gėliųdaigų sodinimas nesiskiria nuo vienmečių, tik didesni sodinimo atstumai.Vegetatyviškai padauginti daugiamečių gėlių sodmenys sodinami tokiu pačiugyliu, kaip augo motininiai augalai. Gėlės keras iškasamas kastuvu arbasodo šakėmis, nuvalomos žemės ir rankomis dalijamas į keletą naujų kerelių.Tvirtai suaugę kerai dalijami sodo šakėmis, mediniu kuolu arba pjaustomipeiliu. Pažeistos vietos apdžiovinamos, apibarstomos trinta medžio anglimi.Auginiais padaugintus sodmenis patartina vienerius metus paaugintidauginimo lysvėse ir tik kerui sustiprėjus sodinti į gėlynusVienoje vietoje ilgai augančioms gėlėms sodinti rūpestingai ruošeiamosduobės. Pavyzdžiui, bijūnams jos iškasamos iki 60 cm gylio. Į duobės dugnąpripilama rupesnio žvyro, ant jo pūdinio, gausios maisto medžiagų žemės.Didesnės duobės kasamos ir pūdiniu pildomos, sodinant ir sparčiai augančiusjurginus. GĖLIŲ PRIEŽIŪRAVienmečių gėlių gėlynai. Dauguma vienmečių gėlių yra reiklios ir šviesai,ir drėgmei, dirva turi būti puri, gerai įtręšta. Į gėlynus pasodintusdaigus laistyti reikia kasdien, kol prigis, dar geriau dirvą mulčiuotidurpėmis arba pūdiniu. Tačiau jei pūdinys užterštas piktžolių sėklomis, juogeriau nemulčiuoti, nes piktžoles ravėti bus papildomas darbas. Vasarągėlynai laistomi vakare, gausiai. Kai gėlių kerai užskleidžia dirvospaviršių, laistyti galima rečiau. Prisiminkime, kad įvairios gėlių rūšysnevienodai reiklios laistymui. Gausiau palaistę arba po lietaus purenamedirvos paviršių, įleisdami šaknims oro vegetacijos metu, augalams prigijus,kas 10-15 dienų patręškime trąšų tirpalais. Vienmečių gėlilį maitinimasistrunka nuo 3 iki 5 mėnesių. Jauniems augalams daugiau reikia azoto, ožiedus kraunantiems ir žydintiems – kalio ir fosforo trąšų. Peržydėjusiomsgėlėms maisto medžiagų reikia mažiau.Norint suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus, turime genėti.Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami, pašalinant virš 4-5 lapoviršūnėles. Genimi šalavijai, verbenos, petunijos, žydrūnai ir kt.Rudenį peržydėjusios nedekoratyvios vienmetės gėlės. išraunamos ir dirvaparuošiama kitiems metams. Jei gėlyne numatoma auginti tų pačių rūšiųgėles, O jos jautrios per dirvą plintančioms ligoms (pavyzdžiui, ratiliai –pašaknio ligoms), tai dirva dezinfekuojama arba paviršinis jos sluoksnispakeičiamas.Blogai vienmetės gėlės augs ūksmingose vietose. Tik visžydės begonijos,šluotinės kochijos, gvazdikiniai serenčiai, didieji žioveiniai, meksikiniaižydrūniai galės augti pusiau ūksmėje.Daugiamečių gėlių gėlynai. Naujus daugiamečių gėlių gėlynus geriausiasodinti ankstyvą rudenį arba pavasarį. Daugelis daugiamečių gėlių prigyjaper 8-10 dienų. Tiek pat dienų jas rūpestingai laistome. Svarbu gėlynusgerai prižiūrėti pirmaisiais metais. Dygstančias piktžoles lengviauužstelbs aukštaūgiai, vešlios lapijos augalai – melsvės, viendienės,liguliarijos ir kt. Bet pro žemus smulkius augalus piktžolės lengvaiprasiskverbia. Daugiamečių gėlių priežiūirą labai palengvina mulčas. Jispagerina ir augimo sąlygas. Mulčiuotoje dirvoje geriau laikosi drėgmė, netaip auga piktžolės. Augalai, iškeliantys į žemės paviršių šakniastiebius,

po rudenį užpiltu mulču geriau žiemoja.Žiemoti daugiametės gėlės ruošiasi iš anksto. Augimo pumpurai susiformuojavasaros pabaigoje – rudens pradžioje (bijūnai, pentiniai, astilbės,kurpelės, saulakiai ir kt.). Tai dažniausiai aukštaūgiai augalai. Kai kuriųdaugiamečių gėlių žiemoja vegetatyviniai stiebai (ylalapiai f1ioksai,kaukaziniai, uoliniai, serpentininiai ir kitokie šilokai, visžalėsrudgrūdėlės ir kt.) arba lapą skrotelės (eleborai, poraičiai,valdšteinijos, kai kurios uolaskėlės ir kt.). Juos nuo šalčių apsaugo kitąaugalų lapai ir sniego danga. Paprastai geriau žiemoja, t.y. šalčiamsatsparesni, jaunesni augalai, todėl pasenusias gėles reikia persodinti irtaip suaktyvinti kero gyvybingumą.Daugiamečių gėlių augimo pumpurai gali būti ant įvairių požeminių dalių.Šakniagumbinių (bijūnų), didelę liemeninę šaknį turinčių gėlių (gencijoną,misurinių nakvišą, gajardijų, inkarvilėjų) augimo pumpurai būna viršutinėjedalyje, netoli žemės paviršiaus, todėl žiemai šių gėlių kerus reikiamulčiuoti.Gerokai daugiau yra šakniastiebinių daugiamečių gėlių. Sakniastiebiai būnalabai įvairūs ir nevienodame dirvos sluoksnyje. Stori, mėsingi, iškylantysį žemės paviršią yra vilkdalgių šakniastiebiai: ploni, ilgi, tvirti –dekoratyviųjų varpinių žolių ( drambliažolių, spartiną, nendrinilldryžučią), taip pat dviskilčių daugiamečią gėlių (paprastujų kraujažolių,puošniniųjų amerikinių auskarėlių, blyškiųjų ir puošniųjų bajorių ir kt.)Šakniastiebiai. Kai kurių gėlių šakniastiebiai trumpi, yra tankiame gėlėskere (daugiamečių astrų, rykštenių, astilbių). Tai viena žiemaiatspariausių daugiamečių gėlių grupių, lengvai ir sparčiai dauginasi.Daugiau rūpesčių gėlininkams kelia žemės paviršiuje žiemojančios gėlės,ypač nuo šalčio nukenčiančios besniegėmis žiemomis. Neuždengtų lapusapdegina ir pavasario saulė. Šioje grupėje gyvybingumu ir daugininlosispartumu išsiskiria palaipinės gėlės, t.y. gėlės, auginančios antžeminįšakniastiebį – palaipą (šliaužiančiosios vaisginos, indinės žemuogenės,pavasariniai poraičiai, trilapės valdšteinijos ir kt.).Vegetacijos metu reikia nuolatos šalinti nužydėjusius žiedus, apmirusiusarba ligą pažeistus nedekoratyvius lapus. Daugiametes gėles, greitaiprarandančias dekoratyvumą , ( aguonas, auskarėlius, adonius ir kt.)sodiname tolimesnėse gėlyno dalyse ir nedideliais ploteliais, kad jaunegražias jas pridengtų kiti, šalia pas9dinti augalai. Neleiskime vienomsgėlėms užgožti kitą. Salia lėtai augančių nesodinkime „agresyvių“ – greitaišakniastiebiais plintančių gėlių. Pastarųjų „valdos“ nuolatos mažinamos,nukertant kastuvu ir raunant toliau nuėjusius ūglius (kerus), apribojantjuos į žemę įkastais šiferio lapais arba specialiais plastmasiniais gėlynųborteliais. Kad skirtingų rūšių gėlių ploteliai nesusisiektų, kai kuriegėlininkai tarp jų iškasa griovelius, tačiau šie suardo gėlyno vientisumą·Greitai plintančias gėles geriau sodinti gėlyno pakraščiuose.Kai kurią daugiamečių gėlių (melsvių, šlakuotųjų plaučių, Puršo kviečių,melsvujų ir pilkųjų eraičinų, margalapių garšvų) dckoratyvūs lapai, todėlpradėję formuotis Žiedynai išskinami.Daugiametes gėles, kurių žiedai formuojasi ne stiebų viršūnėse, galimagenėti, patrumpinant viršūnėles – tada kerai užaugs kompaktiškesni, augalaigausiau žydės. Kitoms gėlėms galima pašalinti šoninius ūglius sužiedpumpuriais – tada pagrindiniai žiedai bus didesniJei daugiametės gėlės žiemoja ne vegetatyviniais stiebais arba lapųskrotelėmis, tai rudenį visą antžeminę augalo dalį reikia nukirpti. VisosaugaIų liekanos sugrėbstomos, jei jos neužsikrėtusios ligomis –kompostuojamos, 0 ligotos sudeginamos. Kompostas po 2-3 metų bus tinkamasgėlynų žemei pagerinti. Vegetatyviniais stiebais ir lapą skrotelėmisžiemojančias gėles žiemai pridengiame. Žiemą reikia pridengti ir dvimečių gėlių lapų skroteles. Žiemojimuijautriausios darželinio katilėlio ir darželinės našlaitės skrotelės.Ypač daug priežiūros reikia rožynams. Tai pavasarinis genėjimas, tręšimas,nužydėjusių žiedų šalinimas, papildomas tręšimas vasarą ir kova su rožiųligomis bei kenkėjais, kurie puola kasmet.Per vegetaciją rožės genimos kelis kartus. Pagrindinis genėjimas atliekamaspavasarį, rožes atidengus. Pašalinami visi ligoti, į krūmo vidurį augantysir jį tankinantys stiebai. Arbatinių hibridinių rožių stiebai paliekami su3-4 pumpurais, o floribundinių ir poliantinių – su 5-6 pumpurais.Paliekamas viršutinis pumpuras turi augti į krūmo išore(. Laipiojančios

rožės genimos peržydėjusios, nukerpami visi žydėje( stiebai ir paliekama 5-6 nauji, stipriausi ūgliai.Vasarą nuolatos šalinami peržydėję žiedai su viršutine stiebo dalimi, antlikusio stiebo paliekant 3-6 pumpurus (priklausomai nuo sodo rožių grupės).

Daugiausia maisto medžiagų rožės sunaudoja žiedpumpurių formavimui, todėlprieš kiekvieną žydėjimą jas reikia tręšti papildomai.Svogūninėms ir lauke žiemojančioms gumbasvogūninėms gėlėms didelėspriežiūros nereikia. Gausiausiai jos žydės, jei į gėlynus sodinsime kasmetiškastus ir atrinktus didžiausius svogūnus. Kelerius metus nepersodintųgėlių svogūnai susmulkėja ir jos žydi negausiai. Tačiau narcizaigražiausiai žydi antrais, 0 gausiausiai – trečiais metais. Pirmais metaisvystosi lėtai, žiedai būna mažesni, žiedkočiai – trumpesni. Ilgesnį laiką(3-4 metus) nepersodintos gali augti margutės, kitos smulkiasvogūninėsgėlės (žydrės, scylės, puškinijos, leukojos). ĮVAIRŪS GĖLYNAI IR JŲ KŪRIMO PAGRINDAI GĖLYNŲ FORMA IR PROPORCIJOS SU APLINKAGėlynai turi natūraliai susilieti su aplinka ir sudaryti vientiso želdynoįspūdį, todėl jo forma priklauso nuo bendrų želdinių išdėstymo principą.Mažesniuose sklypuose negalima sukurti didesnių erdvių, juose sodina mažaimedžių, 0 daugiau krūmų ir vijoklių. Augalai išdėstomi taisyklingai,dažniausiai sodybos pakraščiuose. Tokiose sodybose ir gėlynai daromitaisyklingų fonų arba gėlės nedidelėmis grupelėmis sodinamos prie jomsfoną sudarančių sumedėjusią augalą. Nedidelėse sodybose gėlynai yra ryškūsželdynų akcentai, sudarantys kompozicinį želdynų centrą. Jie matomi išįvairių sodybos vietų, todėl paties gėlyno kompozicinis centras yraviduryje arba kuriame nors šone, ypač jei toje pusėje yra sumedėjusiųaugalų arba aukštaūgių gėlių fonasTaisyklingi gėlynai įrengiami ir priesodybyje. Didesni laisvo planavimogėlynai rengiami didesnėse erdvėse ir ypač nelygaus reljefo sodybose. Taimišrios daugiamečių gėlių lysvės, laisvų kontūrų grupės, alpinariumai,žydinčios atraminės sieneles, didesni masyvai su sumedėjusiais augalais.Gėlynai su kitais želdiniais – vejomis, medžiais ir krūmais – sudarovientisą želdyną sistemą, dažnai apribotą takais, pastatais, mažosiosarchitektūros statiniais. Tokie želdymų ir jų laisvų erdvių dydžiai nulemiagėlyno formą bei jo proporcijas su aplinka. Mažose erdvėse gėlynas turėtųbūti trumpesnis arba ilgesnis už pusę laisvos erdvės ilgio – tada nebussugriauta želdinių harmonijaLaikomasi tokios taisyklės: kuo didesnės erdvės arba didesni pastatai, priekurių šliejasi gėlynai, tuo gėlynai turi būti didesni. Sodybose optimalusgėlyno plotis 2,0-2,5 m. Net ir didesni stambesnio rašto gėlių masyvai,apžiūrimi iš vienos pusės, neturėtų būti platesni kaip 4 m. Gėlyno ilgisneribojamas, tačiau jis turėtą atitikti kitų želdyno kompozicijos dalių beiviso sodybos ploto proporcijas.

Didesnėse sodybose gėlynai gali būti ne tik želdyną kompozicijos centrai,bet ir kompozicinės želdynų, esančių šalia takų, ašys. Gėlynai turi sietisspalvų, formų ryšiais, juose turėtų būti sodinamos tos pačios bioekologinėsgrupės gėlės. Nedarykime daug nedidelių gėlynų, galinčių suardyti erdves irvisą želdinių harmoniją.

PAGRINDINIAI GELYNŲ KURIMO PRINCIPAI.GĖLYNO POBŪDISGėlynai turėtų atitikti želdynų pobūdį. Jei želdynai kuriami išintrodukuotų egzotiškų augalų, tai juose įrengtuose gėlynuose gali augtilepios vienmetės arba lauke nežiemojančios daugiametės gėlės (begonijos,pluoštagėlės, gazanijos, portulakos, ricinmedžiai, kanos). Tokiuosegėlynuose tinka vasarą iš patalpų išnešamos ir į gėlynus su vazonaissusodinamos gėlės (fuksijos, chlorofitai, tradeskantės, Bunko ir Feasčiobegonijos, Iantanos ir kt.). Tai labiausiai sukultūrinti gėlynai, juosprižiūrėti sudėtingiausia.Ne mažiau sudėtinga prižiūrėti ir parterus, ypač jei juose susodintos gėlėsformuojamos, karpomos. Čia sodinamos kontrastingų spalvų gėlės, iš jųkuriami spalviniai ornamentai. Reikėtų parinkti vienodai augančias gėles,kad greičiau augančios ir besišakojančios neužgožtų lėčiau augančių.Greičiau augančias gėles dažniau karpome, stabdydami jų augimą ne tikaukštyn, bet ir į šalis. Neformuotuose parteruose spalvą ornamentassusilieja, ir gėlynas pasidaro neišraiškingas.

Gėlių masyvuose, grupėse sodinamos mažiau sukultūrintos daugiametės gėlės.Galima sukurti laukinių gėlių gėlynus. Lietuvos flora turtinga dekoratyviųlaukinių augalų, prisitaikiusių augti įvairiose augimvietėse. Smėlėtosevietose galima auginti smiltyninius ir šilinius gvazdikus, aitriuosius irdidžiuosius šilokus, paprastąsias ir stogines perkūnropes, vaistiniusčiobrelius, muilines gubojas, varpinius augalus (rugiaveides, eraičinus irkt.).Gėlynus, įrengtus miško parkuose, papuoštų laukiniai miško augalai:baltažiedės ir geltonžiedės plukės, žibuoklės, blužnutės, pakalnutės,miškiniai pelėžirniai, pipirlapės ir kt.Prie vandens telkinių puikiai derės geltonžiedžiai ir sibiriniaivilkdalgiai, švendrės, nendrės, šiurpiai, skėtiniai bėdžiai, gyslotiniaibublialaiškiai, pelkinės purienos ir kt.Gėlių sodmenų ūkiuose būtina įrengti gėlynus realizuojamų gelių įvairoveieksponuoti. Jei gėlininko sodybą puošia siūlomos gėlės – geresnės reklamosnerasi . .Jei gėlių sodmenųŪkis nutolęs nuo sodybos, tuomet jo prieigose kuriama auginamų sodmenųekspozicija. Gėlės gali būti sodinamos įprastų formų gėlynuose arbatiesiog lysvėse, etiketėse nurodant gėlės pavadinimą ir sodmenų kainą.Lysvės labiausiai tinka monokultūroms, daug veislių turinčioms gėliųgentims – astilbėms, bijūnams vilkdalgiams, vienadienėms ir kt. GĖLLŲ DERINIMAS GĖLYNUOSEHarmoningas gėlynas tik tada, kai gėlės tinkamai suderintos pagal aukštį,habitą, faktūrą, spalvas, jaučiasi kompozicijos rimtas ir gėlyno beiaplinkos kompozicinė pusiausvyra. Įdomesnis gėlynas sukuriamas spalvų irformų kontrastais, sudarančiais akcentus su gėlyną visuma.Vienmečių gėlių bioekologinė reakcija susilpnėjusi arba labai tapati(pavyzdžiui, daugelis vienmečių gėlių yra šviesaomėgės ), 0 daugiamečiųporeikiai aplinkai nevienodi, todėl sortimentuose reikia rinktis gėliųrūšis, augančias panašiomis sąlygomis. Gėlių aukštisGėlių aukštis priklauso nuo augalo rūšies savybių bei agrotechnikos.Įvertinamas augalui Žydint. Gėlininkai augalo aukštį graduoja 20 cmintervalais. Skiriamos šios gėlių aukščio kategorijos:1-20 cm – kiliminės žemaūgės;21-40 cm – kiliminės aukštaūgės; ~.41-60 cm – vidutinio ūgio;61-80 cm – pusiau aukštaūgės;81-100 cm – aukštaūgės;101 ir aukštesnės – labai aukštos.Kiliminės žemaūgės gėlės yra tokios, kurių stiebai driekiasi žeme arbakurios turi nedideles lapą skroteles. Tai ylalapiai flioksai, daugiametėssaulutės, perkūnropės, švitrės, anksto uoliniai, kaukaziniai, baltažiedžiaišilokai, šliaužiančiosios vaisginos, žemuogenės ir kt.Prie kiliminių aukštaūgių gėlių priskiriamos didesnes lapų skrotelesauginančios gėlės, tai bergenijos, melsvės, alpiniai astrai, mentūriniaigludai, puošnieji ir amerikiniai auskarėliai, amerikinės ir raudonosiosheicheros, dantytosios ir tibetinės raktažolės; visžalės gėlės –kaukaziniai vaistučiai, pūkuotosios glažutės, rudgrūdėlės, plunksnotieji iržydrieji gvazdikai ir kt.Daugelis šių grupių gėlių žydi pavasari.Vidutinio ūgio ir pusiau aukštaūgių gėlių grupei priklauso dauguma vasarąžydinčių gėlių – hibridinės gajardijos, didžiagraižės baltagalvės,plaukuotosios ir dvispalvės rudbekijos, perlamutriniai anafaliai, rytinėsaguonos, taip pat daugelis vienmečių gėlių rūšią Tai dažniausiai gėlynuoseauginamos gėlės.Aukštaūgių ir labai aukštą yra mažiau, tai daugelis rudeni žydinčiądaugiamečių gėlių – virgininiai ir šiurkščialapiai astrai, hibridinėssaulainės, šiurkštieji saulakiai, sodiniai pentiniai, hibridinės rykštenės.Aukštos užauga dvimetės aukštosios piliarožės, vienmetės paprastosioskosmėjos, šluoteliniai burnočiai, ricinmedžiai.Paprastai aukštesnės užauga antroje vasaros pusėje ir rudeni žydinčiosgėlės. Ilgiau augdamos ir daugiau saulės globojamos išaugina aukštesniusvegetatyvinius stiebus, jie rudenį pasipuošia žiedais.Gėlynuose derinant gėles pagal aukšti, svarbu žinoti, iš kurios pusės irkokio atstumo gėlynas bus apžiūrimas. Aukščiausios gėlės sodinamostoliausiai, joms dažnai sudaromas krūmų fonas. Krūmai kartu apsaugo nuovėjo. Jei gėlynas apžiūrimas iš kelių pusių ir iš arti – sodinamos žemosgėlės.Jei norime gėlynų arba atskiras jo dalis vizualiai paaukštinti, sudarytiaukščių kontrastus – sodiname aukštaūges gėles. Iš ją galima sudaryti gėlių

masyvus didelėse želdynų erdvėse, parkuose. Tačiau aukštaūgės, pasodintosarčiau takų, vizualiai uždengia kitus peizažo elementus. SpalvaSpalvingi būna gėlių žiedai, lapai, kartais vaisiai. Spalvų skirstymų yralabai įvairių. Floristai skiria achromatines (nespalvingas) ir chromatines(spalvingas) spalvas.Achromatinės spalvos – tai balta ir juoda. Pastarosios gyvojoje gamtojenėra. Balta spalva neutrali, didina visumą. Ji paryškina ryškias spalvas,kartu įgauna jų atspalvį ir blukina švelnias spalvas. Daugiausia yra gėlių,žydinčių baltais žiedais (apie 22 proc.). Tai baltagalvės, gubojos,pakalnutės, totoriniai kermėkai, įvairios šluotelinių flioksų, astilbių,rožių, tulpių veislės, narcizai.Pagrindinės chromatinės (pirmos eilės) spalvos yra trys: raudona, geltonair mėlyna. Apie 9 proc. gėlių žydi raudonais žiedais. Šios gėlės labiausiaiišsiskiria iš kitų Tai šalavijai, vasariniai adoniai, visžydės begonijos,paprastosios kosmėjos, hibridinės petunijos, raudonžiedės pupelės ir kt.Daugiau kaip 20 proc. gėlių žydi geltonais žiedais. Geltona tai šilumos,saulės ir šviesos įspūdžio spalva. Daugelio gėlių, ypač rudeninių, žiedaigeltoni – rykštenių, saulainių, saulakių, jautakių, saulėgrąžų, gludų,burbulių. 13 proc. gėlių žydi mėlynais žiedais. Mėlyna spalva rami, sunki,griežta, tolinanti, šalta, tačiau pilna energijos. Mėlynai žydi pentiniai,lobelijos, gencijonai, linai.Šių pirmos eilės chromatinių spalvų deriniai patys harmoningiausi irkontrastingiausi.Iš pirmos eilės chromatinių spalvų galime sudaryti antros eilės spalvas:violetinę, žalią ir oranžinę.Violetinės spalvos gyvojoje gamtoje nedaug. Ji šviesi, tačiau kartu irliūdna, jungia kitas spalvas, bet gėlynų visumoje neturi vyrauti, nesvizualiai sukelia liūdną nuotaiką. Violetiniais žiedais žydi saulažiedėsdaratėlės, pilkosios leukonijos, kvapieji pelėžirniai, hibridinėspetunijos, kininiai ratiliai, krūminiai astrai, hibridines aubretės.Oranžinė spalva šilta, šventinė, ryški ir aktyvi, optiškai priartinantišios spalvos gėles. Oranžiniais žiedais žydi kalifornines ešolcijos,darželinės graželės, auksuotosios laumakės, plikastiebės aguonos,smulkiažiedės chrizantemos, tigrinės lelijos, įvairių veislių tulpės.Žalia spalva – pati ramiausia, pasyviausia, geriausiai jungianti kitųspalvų derinius. Gamtoje šios spalvos daugiausia. įvairūs gėlynaigeriausiai atrodo žaliame vejos fone. Žali atspalviai gali būti skirtingi.Dažnai gėlių lapai būna su pilku, melsvu, rausvu atspalviu. O ir pati žaliaspalva būna skirtingo sodrumo. Vienų gėlių lapai yra tamsiai, kitų –šviesiai žali.Floristikoje retesnė, tačiau gyvojoje gamtoje gana dažna pilka spalva. Jineutraliausia, sušvelnina šalia esančias ryškias spalvas. Pilkus lapus turiperlamutriniai anafaliai, glažutės, katpėdės, pajūriniai ir Puršo kiečiai,pilkosios veronikos.Visos chromatinės spalvos skirstomos į šiltas ir šaltas. Saltos spalvos –mėlyna, violetinė, šiltos – raudona, geltona, oranžinė. Žalia spalvaneutrali, tačiau tamsiai žalia spalva su melsvu atspalviu gali būtipriskirta prie šaltų.Spalvas gėlynuose suderinti labai sunku. Jos turėtų nesusilieti, okontrastuoti su takelių plytelių, pastatų, kitų statinių spalva.Pagrindinės spalvų derinimo taisyklės:išraiškingiausi deriniai – mėlynos, geltonos, raudonos spalvos;artimų spalvų deriniai neharmoningi, pavyzdžiui, mėlyna ir violetinė,raudona ir violetinė ir t.t.;neutralios, kitas spalvas išryškinančios yra balta, pilka ir žalia;šaltos spalvos (mėlyna, violetinė) optiškai vaizdą tolina, o šiltos(raudona, geltona, oranžinė) – artina;gėles derinant reikia laikytis spalvų proporcijų: raudona ir žalia – 1:2,oranžinė ir mėlyna – 1 :3, geltona ir violetinė 1:4;gėlynuose šiltų spalvų gėlės geriausiai atrodys, jei į jas žiūrėsime ištoliau, nes jos vizualiai priartėja, 0 šaltų – iš arčiau, nes jos vizualiainutolsta;norint išryškinti kitas gėlių savybes (tankumą, faktūrą), geriau kurtivienspalvius gėlynus, 0 neišraiškingų, vienodų formų gėles (vienmetes) –derinti pagal spalvas;sudarant spalvų grupes, gėles būtina parinkti žydinčias vienu metu, tadalabiausiai išryškės spalvą derinys;spalvų deriniai gėlynuose turėtų atsikartoti, tuomet bus sukurtas spalvųritmas;spalvingą gėlynų foną turėtų sudaryti nežydintys augalai. Gėlyno centras, akcentai, pusiausvyra, ritmasGėlynas turėtų būti vientisa gėlių kompozicija, todėl gėlės sodinamos nepakrikai, o laikantis tam tikrų taisyklių Pirmiausia numatomas gėlynocentras ir jame sodinami aukščiausi augalai, sukuriamas kontrastingų spalvųar formų derinys. Gėlyno centras dažnai būna ir gėlyno akcentas. Akcentai

reikalingi monotoniškumui suardyti arba išryškinti svarbiausią gėlynovietą, įdomiausią derinį, Jis gali būti viduryje arba kuriame nors krašte.Jei kompozicinis centras yra gėlyno krašte, tai tas kraštas turėtų šlietisprie pastato arba prie fono (pavyzdžiui, krūmą). Toks gėlynas busasimetriškas, tačiau kompozicijos pusiausvyra išlaikyta. Gėlyno pusiausvyrąlemia ne tik derinamą gėlių aukštis, bet ir forma, tankumas bei faktūra,spalva. Geriausia pusiausvyra yra simetriniuose gėlynuose, įrengiamuoseprie baroko ar renesanso laikų pastatų. Sodybose tokie gėlynai yra reti,nes jie neatitiktų šiuolaikiškų namų architektūros. Tačiau ir pačiamegėlyne turėtų būti pusiausvyros elementų. Tai galima sukurti, pakartojantgėlyno grandis – kelių augalų derinius. Pasikartojantys gėlių deriniaivadinami kompozicijos ritmu. Gėlynų kūrimo seka

Gėlynų kūrimo taisyklės: gėlynui parenkama vieta ir numatomas jo fonas; priklausomai nuo aplinkos, nustatomas gėlyno dydis ir forma; nustatomas gėlyno centras ir suformuojamas jo derinys; kuriamos pagrindinių gėlių grandys, jos gėlyne pakartojamos 2-3 kartus(sukuriamas kompozicinis gėlyno ritmas); grandyse gėlės parenkamos pagalaukštį, žydėjimo laiką iržiedų spalvą; tarpai tarp pagrindinių gėlių grandžių apsodinami lygios faktūrosneutraliomis gėlėmis

Gėlynų tipaiGėlynai gali būti laisvos formos ir geometriniai. Tai pavienės daugiametėsgėlės ir vienarūšės jų grupelės, daugiaeilis gėlynas, gėlių grupelės,masyvai, siauros juostos, lysvaitės ir lysvės.Pavienės daugiametės gėlės arba vienarūšės grupelės sodinamos vejoje.Sodyboje pavienės gėlės sodinamos tam tikriems taškams pabrėžti arba gėlynopusiausvyrai palaikyti, Tinka tik aukštos, stambios, dekoratyviais lapaisir ryškiais žiedais gėlės – paprastieji arunkai, baltažiedžiai bijūnai,širdiškosios maklėjos, paparčiai, Arendso astilbės, lelijos ir kt.Gėlių grupės dydis ir forma gali būti labai įvairi. Tai priklauso nuoteritorijos ploto ir gėlių kiekio. Paprastai daugiamečių gėlių grupėsvejoje sodinamos prie poilsio vietų, įėjimų į pastatus, takų sankryžų,keliukų, vandens telkinių ir pan. Grupės gali būti derinamos su skulptūra,mažosios architektūros objektais.Dekoratyvias vienarūšes grupes sudaro šluoteliniai flioksai, bijūnai,pentiniai, aukštaūgiai astrai, vilkdalgiai, viendienės, jurginai. Šiosgrupės gėlės sodinamos ir mišriuose gėlynuose, tik rožės ir jurginai –atskirai.Žemaūgių daugiamečių gėlių gėlynus galima įrengti be foninių augalų – jieapžiūrimi iš visų pusių. Aukštaūgių daugiamečių gėlių fonas gali būtilapuočiai ar spygliuočiai krūmai.Iš žemaūgių daugiamečių gėlių minėtinos raktažolės, žiemės, valdšteinijos,bergenijos, vaisginos, vaistučiai ir kt.Prie natūralių vandens telkinių galima įrengti laukinių gėlių gėlyną. Čiagali augti geltonieji vilkdalgiai, paparčiai, kai kurios raktažolės,pelkinės neužmirštuolės, gyslotiniai dumblialaiškiai, švendrai, purienos irkt.Daugiaeilis gėlynas (miksborderis) – spalvingas, gėlės jame sodinamostokios, kad žydėtų visą vegetacijos laikotarpį. Tinkamiausios daugiametėsgėlės. Jų forma gali būti įvairi, priderinta prie kelių, sienų, gyvatvorių,terasų, medžių bei krūmų grupių. Gėlės sodinamos dvejopai: vienojeplokštumoje – kai visos gėlės vienodo aukščio, ir laiptais – kai priekyjesodinamos žemos, 0 toliau vis aukštesnės gėlės.Gėlių grupelės – tai šaligatvio plytelių, vejos fone pasodintos vienosrūšies, bet skirtingų veislių geometrinių formų gėlių dėmės.Lysvė – gėlių juosta, platesnė už lysvaitę, ji 2-3 mAbi šios gėlių juostos įrengiamos prie šaligatvio, išilgai tako,patvoriuose, vejos ar partero pakraštyje. Čia sodinamos vienmetės, dvimetėsir daugiametės gėlės, vienarūšės ir mišrios, kaitaliojant vienodaisintervalais pagal atitinkamas spalvas. Spalvų dėmės neturi būti labaismulkios. Lysvaitėse lysvėse po šalnų sodinamos šios vienmetės gėlės:begonijos šalavijai, žydriniai, celiozijos, žioveiniai, ratiliai. Sodybosedažniausiai auginamos dvimetės gėlės – našlaitės, šiurpiniai gvazdikai,saulutės, neužmirštuolės.

Lysvės, apsodintos įvairių rūšių, spalvų ir aukščių gėlėmis, vadinamosmišriomis. Augalai jose sodinami laisvai, netaisyklingomis figūromis. Čiadažniausiai auginami ir krūmai. Šios lysvės gali būti ne tik ilgo

stačiakampio formos, bet ir lenktos, su išsikišimais ir įlenkimais. Mišrioslysvės įrengiamos vejoje, prie pastatą sienų, tvorų, pavėsinių, gyvatvorių,taką šie gėlynai ypač tinka, kai nedideliame plote norima pasodintiįvairesnių gėlių. Čia jos susodinamos taip, kad žydėtų nuo ankstyvopavasario iki vėlyvo rudens. Ypač svarbu sudaryti gerą ritmą irpusiausvyrą. Vienos rūšies, spalvos ir vienodo aukščio augalai pasikartojaritmiškai, bet netolygiais atstumais. Aukšti augalai sudaro akcentus.Lysvaitė (“klomba”) – taisyklingos geometrinės formos (apvalios,stačiakampio, kvadrato arba jų derinių) gėlynas. Čia sodinamos vienos arbakelių rūšių gėlės, dažniausiai vienmetės, žydinčios vienu metu arbaauginančios dekoratyvius lapus. Lysvaitė gali būti aikštėje, takųsusikirtime ir panašiai,

Bet netinka žalioje vejoje, laisvoje medžių ir krūmų aplinkoje. Netinka jųpakraščius puošti sudėtingo profilio keraminėmis detalėmis, dažyti arbalinti ją apdėtų akmenų bei plytų. Šių gėlynų kraštus galima velėnuoti.Paviršius gali būti lygus arba truputį virš žemės paviršiaus.

Lysvaitėse gėlės paprastai keičiamos pavasarį ir vasarą

Dažnai sodinamos svogūninės – tulpės, hiacintai, scylės, narcizai,vienmetės gėlės – šalavijai, ratiliai, žioveiniai, stambiažiedėsportulakos, vienmečiai šilokai, dvimetės gėlės – našlaitės, saulutės.

Parteris – tai dekoratyvus želdynas horizontalioje plokštumoje, atviraerdvė su veja, gėlynais, vandens baseinais, monumentaliąja daile. Paprastaiį jį žiūrima iš viršaus. Gėlės parteryje komponuojamos kaip spalvinėsdėmės, todėl svarbiausia nustatyti jų proporcijas, gražiai išdėstyti irsuderinti. Parterems labiausiai tinka žemaūgės gėlės, gražiai žydinčios beiauginančios dekoratyvius lapus (rūtos, melsvės, įvairus šilokai,alternanteros), taip pat visžalis ir karpymui tinkamas krūmas – buksmedis.Nepamainomos spalvingos vienmetės gėlės.

Gėlinės tinka aikštelėms, terasoms, stogams, vidaus kiemeliams puošti.Vazos daromos kilnojamos ir nuolatinės iš betono, keramikos,asbestcemenčio. Gėlėms auginti reikia ne mažiau kaip 30 cm žemės sluoksnio,0 nedideliems krūmams 50 cm. Jų forma paprasta. Kompozicija sudaroma,grupuojant vazas ir parenkant gėlių asortimentą. Į gėlines sodinti tinkavienmetės ir dvimetės gė1ės

ROŽIŲ SODINUKŲ AUGINIMAS Arbatines hibridines ir floribundines rožes geriausia dauginti akiavimu, miegančia akute (rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje), akiuojant į paprastojo (Rosa canina) arba gausiažiedžio (Rosa multiflora) erškėčio poskiepius. Poskiepių šaknies kaklelis turi būti 0,8-1,2 cm skersmens. Rudenį surinktos paprastojo erškėčio sėklos stratifikuojamos, pavasarį sėjamos į lysves, o sudygę daigai išpikuojami eilėmis. Tarp eilių paliekama 60-70 cm tarpueiliai, tarp augalų – 10-15 cm. Paprastojo erškėčio poskiepiai akiavimui tinkami tik antraisiais metais. Gausiažiedžio erškėčio sėklos stratifikuojamos per žiemą, sėjamos anksti pavasarį į lysves (jei norima išauginti geresnius poskiepius) arba į dėžutes šildomose patalpose. Į eilutes pikuojami gegužės mėnesį, o rugpjūčio pabaigoje dauguma jų tinkami akiavimui. Prieš akiavimą poskiepiai atkaupiami, nuvalomas šaknies kaklelis, pašalinami nereikalingi ūgliai. Įskiepiai imami nuo nesergančių geros veislės krūmų, surišami į ryšelius,pritvirtinama etiketė su veislės pavadinimu ir įdedami į kibirą su vandeniutaip, kad 1/5 būtų apsemta. Akiuojant įskiepių negalima laikyti saulėsatokaitoje. Akiavimo peilis turi būti aštriai išgaląstas. Iš pradžiųgalandame rupesniu galąstuvu, po to švelnesniu, o baigdami perbraukiamepeilį per odinį diržą. Darbo metu peiliui nuvalyti reikia turėti skudurėlįarba (dar geriau) ant rankos užmaunamą audeklinę rankovę su gumelėmisgaluose. Paruošiama reikiamo ilgio (20-25 cm) ir pločio (1,0-1,5 cm) sintetinėplėvelė poskiepiui užrišti. Akiuoja trys žmonės: pirmasis atkaupia irnuvalo poskiepius, antrasis akiuoja, trečiasis apriša. Akiuojama taip: poskiepyje daroma T raidės įpjova, iš abiejų pusiųatverčiama žievė, po to pjūvio vietoje įstatoma akutė. Rišti pradedama nuoapačios. Geriausia akiuoti ryte ir pirmoje dienos pusėje, nes tuo laikuvykstantys gyvybiniai procesai intensyviausi ir lengviausia atlupti žievę.Po dviejų savaičių, nukritus lapkočiui, sprendžiama, ar akutė prigijo, arne. Poskiepiai apkaupiami žeme iki akutės, o žiemai užpilami 15-20 cmstorio durpių sluoksniu. Prigijus akutei, nupjaunamas laukinio poskiepiostiebas, paliekant kelių centimetrų ilgio stuobrelį. Kitais metais išaugęs

ūglis patrumpinamas, paliekant 5-6 lapus, iš lapų pažasčių išaugę ūgliaisuformuos gražų kerą, kuris rudenį tiks realizavimui. Floribundines,poliantines, miniatiūrines, laipiojančias rožes galima dauginti gyvašakėmis(pusiau sumedėjusiais auginiais), tačiau tolimesniam jų auginimui reikiašildomų patalpų.

[pic]