Vejos ir gėles

VEJOS
Vejos – neatskiriama želdyno dalis, paryškinanti kitus želdyno elementus –
medžius, krūmus, gėles. Tai lyg žaliasis kilimo pagrindas, į kurį įaudžiami
spalvingi augalų raštai. Tinkamas vejos įrengimas ir tolimesnis jos grožis
priklauso nuo dirvos (žemės) paruošimo, tinkamų žolių parinkimo ir
kokybiškos sėjos bei tolimesnės priežiūros.
Ypač kruopščiai šiuos darbus turime atlikti, įrengdami reprezentacines
vejas. Tai kokybiškiausios vejos, lygia, tankia velėna, sodriai žalia žolių
spalva, pjaunamos kas 5-7 dienos. Jos beveik nemindžiojamos. Šios vejos yra
gėlynų, kitų želdinių fonas, įrengiamos prie administracinių pastatų,
sodybų gyvenamojoje ir priesodybio zonose, pagrindiniuose miestų
želdynuose.
Mažesni reikalavimai keliami pievų (ssodų) vejoms. Tai labiausiai
paplitusios vejos kaimo sodybose, soduose. Joms parenkami atsparesni
mindžiojimui augalai. Tokią veją galima sukurti iš gerai išlygintos
natūralios pievos, pamažu išnaikinant plačialapes pievą žoles, dobilus. Tai
atliekama reguliariai pjaunant žolę ir purškiant herbicidus dviskiltėms
žolėms naikinti (pavyzdžiui, lontrelą – 10-20 ml/10 l vandens).
Sporto aikštelių vejos turi būti atsparios mindymui, todėl žolių mišiniuose
turi vyrauti šakniastiebinės retakerės žolės, suaugančios į tankią velėną,
0 dirva turi būti nuolat sausa, greitai sugerti kritulių vandenį.
Gamybinių plotų vejos gali būti užsėjamos arba daromos iš natūralios
pievos, du kartus per mėnesį šienaujamos. Didelių reikalavimų šiioms vejoms
nėra, tačiau jos turi būti pakankamai tvarkingos.

ŽEMĖS PARUOŠIMAS
Žemę vejoms geriausia ruošti iš rudens. Per žiemą žemė susiguli, pavasarį
belieka tik palyginti ir pasėti žolių sėklas. Jei vejas turime įrengti
skubiai ir neužtenka laiko žemei natūraliai susigulėti, idealiai išlygintą
žemės paviršių galime suvoluoti ar

rba suspausti lentelėmis, pritvirtintomis
prie batų, taip pat rąsto skrite, prie kurios pritvirtintos rankenos (32
pav.).
Svarbiausia – gerai išlyginti žemės paviršių ir pakankamai jį suspausti,
kad jame nesusidarytų įdubų, kuriose galėtų susilaikyti vanduo ir kurios
trukdytų lygiai vejas nupjauti.
Vejos įrengiamos natūraliose dirvose, kuriose prieš tai augo žemės ūkio
augalai, dirvose po statybų, kurių žemė pilna statybų atliekų, todėl dažnai
mineralizuota. Pirmuoju atveju dirva perkasama 15-20 cm gyliu, išrenkamos
piktžolių šaknys (ypač kiaulpienių, usnių, pienių, rūgštynių, varpučių).
Patikrinamas žemės rūgštingumas.
Jis turėtų būti pH 5,2-6,0. Rųgščias žemes reikia pakalkinti. Smėlio
sunkias molio dirvas reikia praturtinti humusu. Tam labai tinka durpių ir
perpuvusio mėšlo mišinys, jo skiriama 0,2-0,5 I/arui dirvos.
Sunkiau paruošti dirvą vejoms po statybą. Išrenkamos didžiausios statybų
atliekos, dirvos paviršius sulyginamas, 0 ant viršaus paskleidžiamas
humusingas augalinės žemės sluoksnis. (ne mažesnis kaip 10 cm storio).
Jei vejų plotai nedideli, tai užpilama žeemė turėtų būti persijota ir
išrinktos piktžolių šaknys, nepūvančios atliekos. Žemėje neturėtų būti daug
piktžolių sėklų (ypač daugiamečių), sudygusias jas sunku pašalinti iš
vejos.

ŽOLIŲ PARINKIMAS IR SĖJA
Vejoms sėjamos varpinės žolės. Kai kurie sodybą šeimininkai mėgsta
baltuosius dobilus, tačiau dekoratyviose vejose jų reikia vengti. Baltieji
dobilai, greitai plisdami šliaužiančiais ir įsišaknijančiais stiebais,
užstelbia varpines žoles. Nupjauti greitai atželia, sužydi ir taip suardo
vientisos žalios vejos vaizdą. Vejas su baltaisiais dobilais galime įrengti
vaismedžių soduose arba gamybos zonose.
Varpinės vejų žolės pagal krūmijimosi būdą skirstomos į šakniastiebines,
retakeres, tankiakeres, šakniastiebines retakeres. Vejoms tinkamiausios
šakniastiebinės re
etakerės – žolės pievinės miglės, raudonieji eraičinai.
Jos sudaro vienodą, tvirtą, atsparią mindžiojimui velėną. Tankiakerės žolės
– šluotsmilgės, šunažolės – sudaro tankius didelius kerus (kupstus), todėl
vejoms netinka. Retakerių žolių – tikrąją eraičinų, pašarinių motiejuką,
aukštųjų avižuolių – kerai nedideli, netvirti, todėl jų žolynas netolygus,
retas. Svarbu pasirinkti ne tik tinkamą žolių grupę, bet ir rūšis bei
veisles, labiausiai prisitaikiusias augti vietovės gamtinėse sąlygose.
Užsienietiškuose (Vakarą Europos) žolių mišiniuose dažnai didelę dalį žolią
sėklų mišinio sudaro daugiametės svidrės, jos sparčiai auga ir pirmaisiais
metais sudaro lygią, gražią veją, tačiau pas mus dėl atšiauresnio klimato
greitai išretėja, ir vejos pasidaro nedekoratyvios. Šios žolės turėtų
sudaryti ne daugiau kaip 10 proc. sėklų mišinio. Vejoms tinkamiausios
lietuviškos rajonuotos svidrės, raudonu jų eraičinų ir pievinių miglių
veislės ‘Veja’, ‘Šilis’, ‘Danga’.
Geroms derlingoms dirvoms tinkamiausias etaloninių žolių mišinys – 20-30
proc. raudonu jų eraičinų, 5-10 proc. daugiamečių svidrių ir likusi dalis –
60-80 proc. – pievinių miglių. Galima sėti raudonųjų eraičinų ir pievinių
miglių sėklų mišinį _ 20-30 proc. raudonu jų eraičinų ir 70-80 proc.
pievinių miglių. Sėklų santykis priklauso nuo dirvos kokybės. Jei dirva
labiau užmirkusi, mažiau derlinga, rūgštesnė – didiname raudonųjų eraičinų
sėklų kiekį, nes jie atsparesni šioms nepalankioms sąlygoms. Tačiau veja
gražesnė, kai daugiau pievinių miglią Jų lapeliai platesni, ryškesnės
žalios spalvos.
Vejų žoles geriausia sėti pavasarį (balandžio-gegužės mėnesiais) arba
rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Patirta, kad tuo metu būna pakankamai drėgmės
ir šilumos sėkloms sudygti.
Sėklų norma (100 proc. ūkinės vertės) yra: pievinių miglių _
10-12 g/m2,
raudonųjų eraičinų – 18-24 g/m2, daugiamečių svidrių – 18-20 g/m2. Smulkios
miglių, smilgų sėklos sėjamos 0,5-1,0 cm gyliu, didesnės eraičinų ir
svidrių – 2-3 cm gyliu.
Jei žolių sėklų mišiniai nebūna sudaryti, tada pirmiausia sėjame didesnes
sėklas ir įterpiame grėbliuku bei suvoluojame, 0 ant viršaus pasėjame
smulkias žolių sėklas ir užpilame persijota lengva žeme arba durpe ir vėl
suvoluojame. Jei miglių, smilgų sėklas norime pasėti tolygiau, jas galime
sumaišyti su drėgnomis durpėmis arba smėliu. Sumaišytus žolių sėklų
mišinius sėjame vidutiniu gyliu, kad susidarytų optimalios sąlygos įvairaus
dydžio sėkloms sudygti. Pasėlio žemės paviršius turi būti visą laiką
drėgnas, todėl nuolatos drėkinamas smulkialašiais purkštukais, kad dirvos
paviršiuje nesusidarytų įdubų. Žolių sėklos sudygsta per 2-3 savaites.

VEJŲ PRIEŽIŪRA
Pirmą kartą vejų žolės pjaunamos, kai užauga iki 10 cm.
Kartu nupjaunamos ir sunaikinamos vienmetės trumpaamžės piktžolės. Vėliau
vejos pjaunamos reguliariai. Žemaūgės žolės (miglės, smilgos) pjaunamos 3-4
cm aukščio, 0 aukštaūgės (svidrės, raudonieji eraičinai) – 5-6 cm aukščio.
Negalima suvėluoti vejų žolių pjovimo, nes pjaunant aukštesnes kaip 10-12
cm žoles apsinuogina jų krūmijimosi centrai, ir saulės iškaitina viršutinį
velėnos sluoksnį.
Po žiemos, didesnių liūčių, esant dar ne visiškai susiformavusiai velėnai,
dirva suslūgsta ir pasidaro nestruktūringa. Žolių, šaknims trūksta oro.
Dirva tampa nestruktūringa ir vejoms senstant. Vejose pradeda plisti
samanos – pirmas nestruktūringos

ir rūgščios dirvos požymis. Dirvos aeraciją pagerinti galima specialiomis
šakėmis (smaigais), jomis pavasarį subadomas dirvos paviršius. Samanas
galima išnaikinti, pavasarį v0jas tręšiant šarminėmis trąšomis – fosforo ir
kalio trąšų mišiniais. Išdžiūvusios samanos iš vejų žo
olės išgrėbstomos
metalinėmis, lapams grėbstyti skirtomis šluotomis, kartu įleidžiama oro į
paviršinį dirvos sluoksnį.
Pirmoje augalų vegetacijos pusėje vejas tręšiame azoto trąšomis. Geriausia
jas ištirpinti vandenyje ir palaistyti (kurios nors salietros 10 g/1 0 I
vandens). Tręšiame po kiekvieno arba po kas antro žolės pjovimo.
Išretėjusias vejas galima pataisyti – pavasarį įsėti žolių sėklų. Vejos
velėna pradraskoma metaliniu grėbliu arba tvirtesniais virbalais metaline
šluotele ir įsėjama apie 10 g/m2 reikiamo žolių sėklų mišinio. Ant viršaus
galima užbarstyti kompostinės žemės arba durpės ir privoluoti. Išplikusius
nedidelius vejų lopinėlius galima pakeisti susiformavusios vejos velėna.
Velėna prispaudžiama ir palaistoma.
Per sausras vejas pjauname, palikdami aukštesnes žoles (6-8 cm), ir
palaistome
Sodinimas. Gėlės sodinti pradedamos nuo gėlyno krašto, nustatytais
atstumais. Antrosios eilės gė1ės sodinamos pirmosios eilės tarpuose
(šachmatų langelių tvarka). Taip pasodintoms teks daugiau šviesos, tolygiau
pasiskirstys šaknys ir geriau pasisavins dirvos maisto medžiagas bei
drėgmę. Kiekvienos grupelės kontūrai turi būti ryškūs, vienos rūšie gėlės
nesusilieti su kita, todėl grupelėse vengiama smailių kampą Atskirų
grupelių skersinės linijos neturėtų sutapti tada vienos gėlės bus fonas
kitoms, – toks derinys natūralesnis. Gėlių grupelės plačia ja puse
orientuojamos į apžiūros pusę – taką.
Sodinimo atstumai priklauso nuo gėlės aukščio, šakojimosi bei plitimo
intensyvumo. Rečiau sodinamos plačiakerės, greitai plintančios gėlės
(dažniausiai šakniastiebinės arba palaipinės), taip pat ir ilgiau vienoje
vietoje augančios daugiametės.
Į nuolatinę vietą sėjamos persodinimo nemėgstančios, dažniausiai nedaug
šaknų turinčios vienmetės gėlės. Tai visos vienmetės vijoklinės
(virkšteniai, sukučiai, raudonžiedės pupelės, pelėžirniai, nasturtės),
varpinės sausažiedės (kiaušininiai lagūrai, kiškio ašarėlės, karčiuotieji
miežiai), klarkijos, lobularijos, rudgrūdėlės ir kt. Jas stengiamasi sėti
kuo rečiau, 0 per tankiai sudygę daigai retinami.
Vienmečių gėlių daigai į gėlynus sodinami nevėjuotą, nesaulėtą dieną,
geriausiai su žemių gumulais. Todėl prieš sodinimą augalai palaistomi, kad
sausa žemė nenubyrėtų nuo šaknų, ir gėlininko kastuvėliu daigai iškeliami
su visa žeme. Padaromos reikiamo gylio duobutės ir į jas įpilama vandens –
Taip sudaromos geriausios sąlygos daigams prigyti. Dar geriau jei žemės
paviršius mulčiuojamas durpėmis.
Daugiametės gėlės į gėlynus sodinamos daigais, išaugintais iš sėklų, arba
vegetatyviai padaugintų gėlių vienanariais sodmenimis. Daugiamečių gėlių
daigų sodinimas nesiskiria nuo vienmečių, tik didesni sodinimo atstumai.
Vegetatyviškai padauginti daugiamečių gėlių sodmenys sodinami tokiu pačiu
gyliu, kaip augo motininiai augalai. Gėlės keras iškasamas kastuvu arba
sodo šakėmis, nuvalomos žemės ir rankomis dalijamas į keletą naujų kerelių.
Tvirtai suaugę kerai dalijami sodo šakėmis, mediniu kuolu arba pjaustomi
peiliu. Pažeistos vietos apdžiovinamos, apibarstomos trinta medžio anglimi.
Auginiais padaugintus sodmenis patartina vienerius metus paauginti
dauginimo lysvėse ir tik kerui sustiprėjus sodinti į gėlynus
Vienoje vietoje ilgai augančioms gėlėms sodinti rūpestingai ruošeiamos
duobės. Pavyzdžiui, bijūnams jos iškasamos iki 60 cm gylio. Į duobės dugną
pripilama rupesnio žvyro, ant jo pūdinio, gausios maisto medžiagų žemės.
Didesnės duobės kasamos ir pūdiniu pildomos, sodinant ir sparčiai augančius
jurginus.

GĖLIŲ PRIEŽIŪRA
Vienmečių gėlių gėlynai. Dauguma vienmečių gėlių yra reiklios ir šviesai,
ir drėgmei, dirva turi būti puri, gerai įtręšta. Į gėlynus pasodintus
daigus laistyti reikia kasdien, kol prigis, dar geriau dirvą mulčiuoti
durpėmis arba pūdiniu. Tačiau jei pūdinys užterštas piktžolių sėklomis, juo
geriau nemulčiuoti, nes piktžoles ravėti bus papildomas darbas. Vasarą
gėlynai laistomi vakare, gausiai. Kai gėlių kerai užskleidžia dirvos
paviršių, laistyti galima rečiau. Prisiminkime, kad įvairios gėlių rūšys
nevienodai reiklios laistymui. Gausiau palaistę arba po lietaus purename
dirvos paviršių, įleisdami šaknims oro vegetacijos metu, augalams prigijus,
kas 10-15 dienų patręškime trąšų tirpalais. Vienmečių gėlilį maitinimasis
trunka nuo 3 iki 5 mėnesių. Jauniems augalams daugiau reikia azoto, o
žiedus kraunantiems ir žydintiems – kalio ir fosforo trąšų. Peržydėjusioms
gėlėms maisto medžiagų reikia mažiau.
Norint suformuoti gražius, kompaktiškus gėlių kerus, turime genėti.
Vienmečių lauko gėlių kereliai formuojami, pašalinant virš 4-5 lapo
viršūnėles. Genimi šalavijai, verbenos, petunijos, žydrūnai ir kt.
Rudenį peržydėjusios nedekoratyvios vienmetės gėlės. išraunamos ir dirva
paruošiama kitiems metams. Jei gėlyne numatoma auginti tų pačių rūšių
gėles, O jos jautrios per dirvą plintančioms ligoms (pavyzdžiui, ratiliai –
pašaknio ligoms), tai dirva dezinfekuojama arba paviršinis jos sluoksnis
pakeičiamas.
Blogai vienmetės gėlės augs ūksmingose vietose. Tik visžydės begonijos,
šluotinės kochijos, gvazdikiniai serenčiai, didieji žioveiniai, meksikiniai
žydrūniai galės augti pusiau ūksmėje.
Daugiamečių gėlių gėlynai. Naujus daugiamečių gėlių gėlynus geriausia
sodinti ankstyvą rudenį arba pavasarį. Daugelis daugiamečių gėlių prigyja
per 8-10 dienų. Tiek pat dienų jas rūpestingai laistome. Svarbu gėlynus
gerai prižiūrėti pirmaisiais metais. Dygstančias piktžoles lengviau
užstelbs aukštaūgiai, vešlios lapijos augalai – melsvės, viendienės,
liguliarijos ir kt. Bet pro žemus smulkius augalus piktžolės lengvai
prasiskverbia. Daugiamečių gėlių priežiūirą labai palengvina mulčas. Jis
pagerina ir augimo sąlygas. Mulčiuotoje dirvoje geriau laikosi drėgmė, ne
taip auga piktžolės. Augalai, iškeliantys į žemės paviršių šakniastiebius,
po rudenį užpiltu mulču geriau žiemoja.
Žiemoti daugiametės gėlės ruošiasi iš anksto. Augimo pumpurai susiformuoja
vasaros pabaigoje – rudens pradžioje (bijūnai, pentiniai, astilbės,
kurpelės, saulakiai ir kt.). Tai dažniausiai aukštaūgiai augalai. Kai kurių
daugiamečių gėlių žiemoja vegetatyviniai stiebai (ylalapiai f1ioksai,
kaukaziniai, uoliniai, serpentininiai ir kitokie šilokai, visžalės
rudgrūdėlės ir kt.) arba lapą skrotelės (eleborai, poraičiai,
valdšteinijos, kai kurios uolaskėlės ir kt.). Juos nuo šalčių apsaugo kitą
augalų lapai ir sniego danga. Paprastai geriau žiemoja, t.y. šalčiams
atsparesni, jaunesni augalai, todėl pasenusias gėles reikia persodinti ir
taip suaktyvinti kero gyvybingumą.
Daugiamečių gėlių augimo pumpurai gali būti ant įvairių požeminių dalių.
Šakniagumbinių (bijūnų), didelę liemeninę šaknį turinčių gėlių (gencijoną,
misurinių nakvišą, gajardijų, inkarvilėjų) augimo pumpurai būna viršutinėje
dalyje, netoli žemės paviršiaus, todėl žiemai šių gėlių kerus reikia
mulčiuoti.
Gerokai daugiau yra šakniastiebinių daugiamečių gėlių. Sakniastiebiai būna
labai įvairūs ir nevienodame dirvos sluoksnyje. Stori, mėsingi, iškylantys
į žemės paviršią yra vilkdalgių šakniastiebiai: ploni, ilgi, tvirti –
dekoratyviųjų varpinių žolių ( drambliažolių, spartiną, nendrinill
dryžučią), taip pat dviskilčių daugiamečią gėlių (paprastujų kraujažolių,
puošniniųjų amerikinių auskarėlių, blyškiųjų ir puošniųjų bajorių ir kt.)
Šakniastiebiai. Kai kurių gėlių šakniastiebiai trumpi, yra tankiame gėlės
kere (daugiamečių astrų, rykštenių, astilbių). Tai viena žiemai
atspariausių daugiamečių gėlių grupių, lengvai ir sparčiai dauginasi.
Daugiau rūpesčių gėlininkams kelia žemės paviršiuje žiemojančios gėlės,
ypač nuo šalčio nukenčiančios besniegėmis žiemomis. Neuždengtų lapus
apdegina ir pavasario saulė. Šioje grupėje gyvybingumu ir daugininlosi
spartumu išsiskiria palaipinės gėlės, t.y. gėlės, auginančios antžeminį
šakniastiebį – palaipą (šliaužiančiosios vaisginos, indinės žemuogenės,
pavasariniai poraičiai, trilapės valdšteinijos ir kt.).
Vegetacijos metu reikia nuolatos šalinti nužydėjusius žiedus, apmirusius
arba ligą pažeistus nedekoratyvius lapus. Daugiametes gėles, greitai
prarandančias dekoratyvumą , ( aguonas, auskarėlius, adonius ir kt.)
sodiname tolimesnėse gėlyno dalyse ir nedideliais ploteliais, kad jau
negražias jas pridengtų kiti, šalia pas9dinti augalai. Neleiskime vienoms
gėlėms užgožti kitą. Salia lėtai augančių nesodinkime „agresyvių“ – greitai
šakniastiebiais plintančių gėlių. Pastarųjų „valdos“ nuolatos mažinamos,
nukertant kastuvu ir raunant toliau nuėjusius ūglius (kerus), apribojant
juos į žemę įkastais šiferio lapais arba specialiais plastmasiniais gėlynų
borteliais. Kad skirtingų rūšių gėlių ploteliai nesusisiektų, kai kurie
gėlininkai tarp jų iškasa griovelius, tačiau šie suardo gėlyno vientisumą·
Greitai plintančias gėles geriau sodinti gėlyno pakraščiuose.
Kai kurią daugiamečių gėlių (melsvių, šlakuotųjų plaučių, Puršo kviečių,
melsvujų ir pilkųjų eraičinų, margalapių garšvų) dckoratyvūs lapai, todėl
pradėję formuotis Žiedynai išskinami.
Daugiametes gėles, kurių žiedai formuojasi ne stiebų viršūnėse, galima
genėti, patrumpinant viršūnėles – tada kerai užaugs kompaktiškesni, augalai
gausiau žydės. Kitoms gėlėms galima pašalinti šoninius ūglius su
žiedpumpuriais – tada pagrindiniai žiedai bus didesni
Jei daugiametės gėlės žiemoja ne vegetatyviniais stiebais arba lapų
skrotelėmis, tai rudenį visą antžeminę augalo dalį reikia nukirpti. Visos
augaIų liekanos sugrėbstomos, jei jos neužsikrėtusios ligomis –
kompostuojamos, 0 ligotos sudeginamos. Kompostas po 2-3 metų bus tinkamas
gėlynų žemei pagerinti. Vegetatyviniais stiebais ir lapą skrotelėmis
žiemojančias gėles žiemai pridengiame.

Žiemą reikia pridengti ir dvimečių gėlių lapų skroteles. Žiemojimui
jautriausios darželinio katilėlio ir darželinės našlaitės skrotelės.
Ypač daug priežiūros reikia rožynams. Tai pavasarinis genėjimas, tręšimas,
nužydėjusių žiedų šalinimas, papildomas tręšimas vasarą ir kova su rožių
ligomis bei kenkėjais, kurie puola kasmet.
Per vegetaciją rožės genimos kelis kartus. Pagrindinis genėjimas atliekamas
pavasarį, rožes atidengus. Pašalinami visi ligoti, į krūmo vidurį augantys
ir jį tankinantys stiebai. Arbatinių hibridinių rožių stiebai paliekami su
3-4 pumpurais, o floribundinių ir poliantinių – su 5-6 pumpurais.
Paliekamas viršutinis pumpuras turi augti į krūmo išore(. Laipiojančios
rožės genimos peržydėjusios, nukerpami visi žydėje( stiebai ir paliekama 5-
6 nauji, stipriausi ūgliai.
Vasarą nuolatos šalinami peržydėję žiedai su viršutine stiebo dalimi, ant
likusio stiebo paliekant 3-6 pumpurus (priklausomai nuo sodo rožių grupės).

Daugiausia maisto medžiagų rožės sunaudoja žiedpumpurių formavimui, todėl
prieš kiekvieną žydėjimą jas reikia tręšti papildomai.
Svogūninėms ir lauke žiemojančioms gumbasvogūninėms gėlėms didelės
priežiūros nereikia. Gausiausiai jos žydės, jei į gėlynus sodinsime kasmet
iškastus ir atrinktus didžiausius svogūnus. Kelerius metus nepersodintų
gėlių svogūnai susmulkėja ir jos žydi negausiai. Tačiau narcizai
gražiausiai žydi antrais, 0 gausiausiai – trečiais metais. Pirmais metais
vystosi lėtai, žiedai būna mažesni, žiedkočiai – trumpesni. Ilgesnį laiką
(3-4 metus) nepersodintos gali augti margutės, kitos smulkiasvogūninės
gėlės (žydrės, scylės, puškinijos, leukojos).

ĮVAIRŪS GĖLYNAI IR JŲ KŪRIMO PAGRINDAI

GĖLYNŲ FORMA IR PROPORCIJOS SU APLINKA
Gėlynai turi natūraliai susilieti su aplinka ir sudaryti vientiso želdyno
įspūdį, todėl jo forma priklauso nuo bendrų želdinių išdėstymo principą.
Mažesniuose sklypuose negalima sukurti didesnių erdvių, juose sodina mažai
medžių, 0 daugiau krūmų ir vijoklių. Augalai išdėstomi taisyklingai,
dažniausiai sodybos pakraščiuose. Tokiose sodybose ir gėlynai daromi
taisyklingų fonų arba gėlės nedidelėmis grupelėmis sodinamos prie joms
foną sudarančių sumedėjusią augalą. Nedidelėse sodybose gėlynai yra ryškūs
želdynų akcentai, sudarantys kompozicinį želdynų centrą. Jie matomi iš
įvairių sodybos vietų, todėl paties gėlyno kompozicinis centras yra
viduryje arba kuriame nors šone, ypač jei toje pusėje yra sumedėjusių
augalų arba aukštaūgių gėlių fonas
Taisyklingi gėlynai įrengiami ir priesodybyje. Didesni laisvo planavimo
gėlynai rengiami didesnėse erdvėse ir ypač nelygaus reljefo sodybose. Tai
mišrios daugiamečių gėlių lysvės, laisvų kontūrų grupės, alpinariumai,
žydinčios atraminės sieneles, didesni masyvai su sumedėjusiais augalais.
Gėlynai su kitais želdiniais – vejomis, medžiais ir krūmais – sudaro
vientisą želdyną sistemą, dažnai apribotą takais, pastatais, mažosios
architektūros statiniais. Tokie želdymų ir jų laisvų erdvių dydžiai nulemia
gėlyno formą bei jo proporcijas su aplinka. Mažose erdvėse gėlynas turėtų
būti trumpesnis arba ilgesnis už pusę laisvos erdvės ilgio – tada nebus
sugriauta želdinių harmonija
Laikomasi tokios taisyklės: kuo didesnės erdvės arba didesni pastatai, prie
kurių šliejasi gėlynai, tuo gėlynai turi būti didesni. Sodybose optimalus
gėlyno plotis 2,0-2,5 m. Net ir didesni stambesnio rašto gėlių masyvai,
apžiūrimi iš vienos pusės, neturėtų būti platesni kaip 4 m. Gėlyno ilgis
neribojamas, tačiau jis turėtą atitikti kitų želdyno kompozicijos dalių bei
viso sodybos ploto proporcijas.

Didesnėse sodybose gėlynai gali būti ne tik želdyną kompozicijos centrai,
bet ir kompozicinės želdynų, esančių šalia takų, ašys. Gėlynai turi sietis
spalvų, formų ryšiais, juose turėtų būti sodinamos tos pačios bioekologinės
grupės gėlės. Nedarykime daug nedidelių gėlynų, galinčių suardyti erdves ir
visą želdinių harmoniją.

PAGRINDINIAI GELYNŲ KURIMO PRINCIPAI.GĖLYNO POBŪDIS
Gėlynai turėtų atitikti želdynų pobūdį. Jei želdynai kuriami iš
introdukuotų egzotiškų augalų, tai juose įrengtuose gėlynuose gali augti
lepios vienmetės arba lauke nežiemojančios daugiametės gėlės (begonijos,
pluoštagėlės, gazanijos, portulakos, ricinmedžiai, kanos). Tokiuose
gėlynuose tinka vasarą iš patalpų išnešamos ir į gėlynus su vazonais
susodinamos gėlės (fuksijos, chlorofitai, tradeskantės, Bunko ir Feasčio
begonijos, Iantanos ir kt.). Tai labiausiai sukultūrinti gėlynai, juos
prižiūrėti sudėtingiausia.
Ne mažiau sudėtinga prižiūrėti ir parterus, ypač jei juose susodintos gėlės
formuojamos, karpomos. Čia sodinamos kontrastingų spalvų gėlės, iš jų
kuriami spalviniai ornamentai. Reikėtų parinkti vienodai augančias gėles,
kad greičiau augančios ir besišakojančios neužgožtų lėčiau augančių.
Greičiau augančias gėles dažniau karpome, stabdydami jų augimą ne tik
aukštyn, bet ir į šalis. Neformuotuose parteruose spalvą ornamentas
susilieja, ir gėlynas pasidaro neišraiškingas.
Gėlių masyvuose, grupėse sodinamos mažiau sukultūrintos daugiametės gėlės.
Galima sukurti laukinių gėlių gėlynus. Lietuvos flora turtinga dekoratyvių
laukinių augalų, prisitaikiusių augti įvairiose augimvietėse. Smėlėtose
vietose galima auginti smiltyninius ir šilinius gvazdikus, aitriuosius ir
didžiuosius šilokus, paprastąsias ir stogines perkūnropes, vaistinius
čiobrelius, muilines gubojas, varpinius augalus (rugiaveides, eraičinus ir
kt.).
Gėlynus, įrengtus miško parkuose, papuoštų laukiniai miško augalai:
baltažiedės ir geltonžiedės plukės, žibuoklės, blužnutės, pakalnutės,
miškiniai pelėžirniai, pipirlapės ir kt.
Prie vandens telkinių puikiai derės geltonžiedžiai ir sibiriniai
vilkdalgiai, švendrės, nendrės, šiurpiai, skėtiniai bėdžiai, gyslotiniai
bublialaiškiai, pelkinės purienos ir kt.
Gėlių sodmenų ūkiuose būtina įrengti gėlynus realizuojamų gelių įvairovei
eksponuoti. Jei gėlininko sodybą puošia siūlomos gėlės – geresnės reklamos
nerasi . .Jei gėlių sodmenų
Ūkis nutolęs nuo sodybos, tuomet jo prieigose kuriama auginamų sodmenų
ekspozicija. Gėlės gali būti sodinamos įprastų formų gėlynuose arba
tiesiog lysvėse, etiketėse nurodant gėlės pavadinimą ir sodmenų kainą.
Lysvės labiausiai tinka monokultūroms, daug veislių turinčioms gėlių
gentims – astilbėms, bijūnams vilkdalgiams, vienadienėms ir kt.

GĖLLŲ DERINIMAS GĖLYNUOSE
Harmoningas gėlynas tik tada, kai gėlės tinkamai suderintos pagal aukštį,
habitą, faktūrą, spalvas, jaučiasi kompozicijos rimtas ir gėlyno bei
aplinkos kompozicinė pusiausvyra. Įdomesnis gėlynas sukuriamas spalvų ir
formų kontrastais, sudarančiais akcentus su gėlyną visuma.
Vienmečių gėlių bioekologinė reakcija susilpnėjusi arba labai tapati
(pavyzdžiui, daugelis vienmečių gėlių yra šviesaomėgės ), 0 daugiamečių
poreikiai aplinkai nevienodi, todėl sortimentuose reikia rinktis gėlių
rūšis, augančias panašiomis sąlygomis.

Gėlių aukštis
Gėlių aukštis priklauso nuo augalo rūšies savybių bei agrotechnikos.
Įvertinamas augalui Žydint. Gėlininkai augalo aukštį graduoja 20 cm
intervalais. Skiriamos šios gėlių aukščio kategorijos:
1-20 cm – kiliminės žemaūgės;
21-40 cm – kiliminės aukštaūgės; ~.
41-60 cm – vidutinio ūgio;
61-80 cm – pusiau aukštaūgės;
81-100 cm – aukštaūgės;
101 ir aukštesnės – labai aukštos.
Kiliminės žemaūgės gėlės yra tokios, kurių stiebai driekiasi žeme arba
kurios turi nedideles lapą skroteles. Tai ylalapiai flioksai, daugiametės
saulutės, perkūnropės, švitrės, anksto uoliniai, kaukaziniai, baltažiedžiai
šilokai, šliaužiančiosios vaisginos, žemuogenės ir kt.
Prie kiliminių aukštaūgių gėlių priskiriamos didesnes lapų skroteles
auginančios gėlės, tai bergenijos, melsvės, alpiniai astrai, mentūriniai
gludai, puošnieji ir amerikiniai auskarėliai, amerikinės ir raudonosios
heicheros, dantytosios ir tibetinės raktažolės; visžalės gėlės –
kaukaziniai vaistučiai, pūkuotosios glažutės, rudgrūdėlės, plunksnotieji ir
žydrieji gvazdikai ir kt.
Daugelis šių grupių gėlių žydi pavasari.
Vidutinio ūgio ir pusiau aukštaūgių gėlių grupei priklauso dauguma vasarą
žydinčių gėlių – hibridinės gajardijos, didžiagraižės baltagalvės,
plaukuotosios ir dvispalvės rudbekijos, perlamutriniai anafaliai, rytinės
aguonos, taip pat daugelis vienmečių gėlių rūšią Tai dažniausiai gėlynuose
auginamos gėlės.
Aukštaūgių ir labai aukštą yra mažiau, tai daugelis rudeni žydinčią
daugiamečių gėlių – virgininiai ir šiurkščialapiai astrai, hibridinės
saulainės, šiurkštieji saulakiai, sodiniai pentiniai, hibridinės rykštenės.
Aukštos užauga dvimetės aukštosios piliarožės, vienmetės paprastosios
kosmėjos, šluoteliniai burnočiai, ricinmedžiai.
Paprastai aukštesnės užauga antroje vasaros pusėje ir rudeni žydinčios
gėlės. Ilgiau augdamos ir daugiau saulės globojamos išaugina aukštesnius
vegetatyvinius stiebus, jie rudenį pasipuošia žiedais.
Gėlynuose derinant gėles pagal aukšti, svarbu žinoti, iš kurios pusės ir
kokio atstumo gėlynas bus apžiūrimas. Aukščiausios gėlės sodinamos
toliausiai, joms dažnai sudaromas krūmų fonas. Krūmai kartu apsaugo nuo
vėjo. Jei gėlynas apžiūrimas iš kelių pusių ir iš arti – sodinamos žemos
gėlės.
Jei norime gėlynų arba atskiras jo dalis vizualiai paaukštinti, sudaryti
aukščių kontrastus – sodiname aukštaūges gėles. Iš ją galima sudaryti gėlių
masyvus didelėse želdynų erdvėse, parkuose. Tačiau aukštaūgės, pasodintos
arčiau takų, vizualiai uždengia kitus peizažo elementus.

Spalva
Spalvingi būna gėlių žiedai, lapai, kartais vaisiai. Spalvų skirstymų yra
labai įvairių. Floristai skiria achromatines (nespalvingas) ir chromatines
(spalvingas) spalvas.
Achromatinės spalvos – tai balta ir juoda. Pastarosios gyvojoje gamtoje
nėra. Balta spalva neutrali, didina visumą. Ji paryškina ryškias spalvas,
kartu įgauna jų atspalvį ir blukina švelnias spalvas. Daugiausia yra gėlių,
žydinčių baltais žiedais (apie 22 proc.). Tai baltagalvės, gubojos,
pakalnutės, totoriniai kermėkai, įvairios šluotelinių flioksų, astilbių,
rožių, tulpių veislės, narcizai.
Pagrindinės chromatinės (pirmos eilės) spalvos yra trys: raudona, geltona
ir mėlyna. Apie 9 proc. gėlių žydi raudonais žiedais. Šios gėlės labiausiai
išsiskiria iš kitų Tai šalavijai, vasariniai adoniai, visžydės begonijos,
paprastosios kosmėjos, hibridinės petunijos, raudonžiedės pupelės ir kt.
Daugiau kaip 20 proc. gėlių žydi geltonais žiedais. Geltona tai šilumos,
saulės ir šviesos įspūdžio spalva. Daugelio gėlių, ypač rudeninių, žiedai
geltoni – rykštenių, saulainių, saulakių, jautakių, saulėgrąžų, gludų,
burbulių. 13 proc. gėlių žydi mėlynais žiedais. Mėlyna spalva rami, sunki,
griežta, tolinanti, šalta, tačiau pilna energijos. Mėlynai žydi pentiniai,
lobelijos, gencijonai, linai.
Šių pirmos eilės chromatinių spalvų deriniai patys harmoningiausi ir
kontrastingiausi.
Iš pirmos eilės chromatinių spalvų galime sudaryti antros eilės spalvas:
violetinę, žalią ir oranžinę.
Violetinės spalvos gyvojoje gamtoje nedaug. Ji šviesi, tačiau kartu ir
liūdna, jungia kitas spalvas, bet gėlynų visumoje neturi vyrauti, nes
vizualiai sukelia liūdną nuotaiką. Violetiniais žiedais žydi saulažiedės
daratėlės, pilkosios leukonijos, kvapieji pelėžirniai, hibridinės
petunijos, kininiai ratiliai, krūminiai astrai, hibridines aubretės.
Oranžinė spalva šilta, šventinė, ryški ir aktyvi, optiškai priartinanti
šios spalvos gėles. Oranžiniais žiedais žydi kalifornines ešolcijos,
darželinės graželės, auksuotosios laumakės, plikastiebės aguonos,
smulkiažiedės chrizantemos, tigrinės lelijos, įvairių veislių tulpės.
Žalia spalva – pati ramiausia, pasyviausia, geriausiai jungianti kitų
spalvų derinius. Gamtoje šios spalvos daugiausia. įvairūs gėlynai
geriausiai atrodo žaliame vejos fone. Žali atspalviai gali būti skirtingi.
Dažnai gėlių lapai būna su pilku, melsvu, rausvu atspalviu. O ir pati žalia
spalva būna skirtingo sodrumo. Vienų gėlių lapai yra tamsiai, kitų –
šviesiai žali.
Floristikoje retesnė, tačiau gyvojoje gamtoje gana dažna pilka spalva. Ji
neutraliausia, sušvelnina šalia esančias ryškias spalvas. Pilkus lapus turi
perlamutriniai anafaliai, glažutės, katpėdės, pajūriniai ir Puršo kiečiai,
pilkosios veronikos.
Visos chromatinės spalvos skirstomos į šiltas ir šaltas. Saltos spalvos –
mėlyna, violetinė, šiltos – raudona, geltona, oranžinė. Žalia spalva
neutrali, tačiau tamsiai žalia spalva su melsvu atspalviu gali būti
priskirta prie šaltų.
Spalvas gėlynuose suderinti labai sunku. Jos turėtų nesusilieti, o
kontrastuoti su takelių plytelių, pastatų, kitų statinių spalva.
Pagrindinės spalvų derinimo taisyklės:
išraiškingiausi deriniai – mėlynos, geltonos, raudonos spalvos;
artimų spalvų deriniai neharmoningi, pavyzdžiui, mėlyna ir violetinė,
raudona ir violetinė ir t.t.;
neutralios, kitas spalvas išryškinančios yra balta, pilka ir žalia;
šaltos spalvos (mėlyna, violetinė) optiškai vaizdą tolina, o šiltos
(raudona, geltona, oranžinė) – artina;
gėles derinant reikia laikytis spalvų proporcijų: raudona ir žalia – 1:2,
oranžinė ir mėlyna – 1 :3, geltona ir violetinė 1:4;
gėlynuose šiltų spalvų gėlės geriausiai atrodys, jei į jas žiūrėsime iš
toliau, nes jos vizualiai priartėja, 0 šaltų – iš arčiau, nes jos vizualiai
nutolsta;
norint išryškinti kitas gėlių savybes (tankumą, faktūrą), geriau kurti
vienspalvius gėlynus, 0 neišraiškingų, vienodų formų gėles (vienmetes) –
derinti pagal spalvas;
sudarant spalvų grupes, gėles būtina parinkti žydinčias vienu metu, tada
labiausiai išryškės spalvą derinys;
spalvų deriniai gėlynuose turėtų atsikartoti, tuomet bus sukurtas spalvų
ritmas;
spalvingą gėlynų foną turėtų sudaryti nežydintys augalai.

Gėlyno centras, akcentai, pusiausvyra, ritmas
Gėlynas turėtų būti vientisa gėlių kompozicija, todėl gėlės sodinamos ne
pakrikai, o laikantis tam tikrų taisyklių Pirmiausia numatomas gėlyno
centras ir jame sodinami aukščiausi augalai, sukuriamas kontrastingų spalvų
ar formų derinys. Gėlyno centras dažnai būna ir gėlyno akcentas. Akcentai
reikalingi monotoniškumui suardyti arba išryškinti svarbiausią gėlyno
vietą, įdomiausią derinį, Jis gali būti viduryje arba kuriame nors krašte.
Jei kompozicinis centras yra gėlyno krašte, tai tas kraštas turėtų šlietis
prie pastato arba prie fono (pavyzdžiui, krūmą). Toks gėlynas bus
asimetriškas, tačiau kompozicijos pusiausvyra išlaikyta. Gėlyno pusiausvyrą
lemia ne tik derinamą gėlių aukštis, bet ir forma, tankumas bei faktūra,
spalva. Geriausia pusiausvyra yra simetriniuose gėlynuose, įrengiamuose
prie baroko ar renesanso laikų pastatų. Sodybose tokie gėlynai yra reti,
nes jie neatitiktų šiuolaikiškų namų architektūros. Tačiau ir pačiame
gėlyne turėtų būti pusiausvyros elementų. Tai galima sukurti, pakartojant
gėlyno grandis – kelių augalų derinius. Pasikartojantys gėlių deriniai
vadinami kompozicijos ritmu.

Gėlynų kūrimo seka

Gėlynų kūrimo taisyklės:

gėlynui parenkama vieta ir numatomas jo fonas;

priklausomai nuo aplinkos, nustatomas gėlyno dydis ir forma;

nustatomas gėlyno centras ir suformuojamas jo derinys;

kuriamos pagrindinių gėlių grandys, jos gėlyne pakartojamos 2-3 kartus
(sukuriamas kompozicinis gėlyno ritmas); grandyse gėlės parenkamos pagal
aukštį, žydėjimo laiką ir
žiedų spalvą;

tarpai tarp pagrindinių gėlių grandžių apsodinami lygios faktūros
neutraliomis gėlėmis

Gėlynų tipai
Gėlynai gali būti laisvos formos ir geometriniai. Tai pavienės daugiametės
gėlės ir vienarūšės jų grupelės, daugiaeilis gėlynas, gėlių grupelės,
masyvai, siauros juostos, lysvaitės ir lysvės.
Pavienės daugiametės gėlės arba vienarūšės grupelės sodinamos vejoje.
Sodyboje pavienės gėlės sodinamos tam tikriems taškams pabrėžti arba gėlyno
pusiausvyrai palaikyti, Tinka tik aukštos, stambios, dekoratyviais lapais
ir ryškiais žiedais gėlės – paprastieji arunkai, baltažiedžiai bijūnai,
širdiškosios maklėjos, paparčiai, Arendso astilbės, lelijos ir kt.
Gėlių grupės dydis ir forma gali būti labai įvairi. Tai priklauso nuo
teritorijos ploto ir gėlių kiekio. Paprastai daugiamečių gėlių grupės
vejoje sodinamos prie poilsio vietų, įėjimų į pastatus, takų sankryžų,
keliukų, vandens telkinių ir pan. Grupės gali būti derinamos su skulptūra,
mažosios architektūros objektais.
Dekoratyvias vienarūšes grupes sudaro šluoteliniai flioksai, bijūnai,
pentiniai, aukštaūgiai astrai, vilkdalgiai, viendienės, jurginai. Šios
grupės gėlės sodinamos ir mišriuose gėlynuose, tik rožės ir jurginai –
atskirai.
Žemaūgių daugiamečių gėlių gėlynus galima įrengti be foninių augalų – jie
apžiūrimi iš visų pusių. Aukštaūgių daugiamečių gėlių fonas gali būti
lapuočiai ar spygliuočiai krūmai.
Iš žemaūgių daugiamečių gėlių minėtinos raktažolės, žiemės, valdšteinijos,
bergenijos, vaisginos, vaistučiai ir kt.
Prie natūralių vandens telkinių galima įrengti laukinių gėlių gėlyną. Čia
gali augti geltonieji vilkdalgiai, paparčiai, kai kurios raktažolės,
pelkinės neužmirštuolės, gyslotiniai dumblialaiškiai, švendrai, purienos ir
kt.
Daugiaeilis gėlynas (miksborderis) – spalvingas, gėlės jame sodinamos
tokios, kad žydėtų visą vegetacijos laikotarpį. Tinkamiausios daugiametės
gėlės. Jų forma gali būti įvairi, priderinta prie kelių, sienų, gyvatvorių,
terasų, medžių bei krūmų grupių. Gėlės sodinamos dvejopai: vienoje
plokštumoje – kai visos gėlės vienodo aukščio, ir laiptais – kai priekyje
sodinamos žemos, 0 toliau vis aukštesnės gėlės.
Gėlių grupelės – tai šaligatvio plytelių, vejos fone pasodintos vienos
rūšies, bet skirtingų veislių geometrinių formų gėlių dėmės.
Lysvė – gėlių juosta, platesnė už lysvaitę, ji 2-3 m
Abi šios gėlių juostos įrengiamos prie šaligatvio, išilgai tako,
patvoriuose, vejos ar partero pakraštyje. Čia sodinamos vienmetės, dvimetės
ir daugiametės gėlės, vienarūšės ir mišrios, kaitaliojant vienodais
intervalais pagal atitinkamas spalvas. Spalvų dėmės neturi būti labai
smulkios. Lysvaitėse lysvėse po šalnų sodinamos šios vienmetės gėlės:
begonijos šalavijai, žydriniai, celiozijos, žioveiniai, ratiliai. Sodybose
dažniausiai auginamos dvimetės gėlės – našlaitės, šiurpiniai gvazdikai,
saulutės, neužmirštuolės.

Lysvės, apsodintos įvairių rūšių, spalvų ir aukščių gėlėmis, vadinamos
mišriomis. Augalai jose sodinami laisvai, netaisyklingomis figūromis. Čia
dažniausiai auginami ir krūmai. Šios lysvės gali būti ne tik ilgo
stačiakampio formos, bet ir lenktos, su išsikišimais ir įlenkimais. Mišrios
lysvės įrengiamos vejoje, prie pastatą sienų, tvorų, pavėsinių, gyvatvorių,
taką šie gėlynai ypač tinka, kai nedideliame plote norima pasodinti
įvairesnių gėlių. Čia jos susodinamos taip, kad žydėtų nuo ankstyvo
pavasario iki vėlyvo rudens. Ypač svarbu sudaryti gerą ritmą ir
pusiausvyrą. Vienos rūšies, spalvos ir vienodo aukščio augalai pasikartoja
ritmiškai, bet netolygiais atstumais. Aukšti augalai sudaro akcentus.
Lysvaitė (“klomba”) – taisyklingos geometrinės formos (apvalios,
stačiakampio, kvadrato arba jų derinių) gėlynas. Čia sodinamos vienos arba
kelių rūšių gėlės, dažniausiai vienmetės, žydinčios vienu metu arba
auginančios dekoratyvius lapus. Lysvaitė gali būti aikštėje, takų
susikirtime ir panašiai,

Bet netinka žalioje vejoje, laisvoje medžių ir krūmų aplinkoje. Netinka jų
pakraščius puošti sudėtingo profilio keraminėmis detalėmis, dažyti ar
balinti ją apdėtų akmenų bei plytų. Šių gėlynų kraštus galima velėnuoti.
Paviršius gali būti lygus arba truputį virš žemės paviršiaus.

Lysvaitėse gėlės paprastai keičiamos pavasarį ir vasarą

Dažnai sodinamos svogūninės – tulpės, hiacintai, scylės, narcizai,
vienmetės gėlės – šalavijai, ratiliai, žioveiniai, stambiažiedės
portulakos, vienmečiai šilokai, dvimetės gėlės – našlaitės, saulutės.

Parteris – tai dekoratyvus želdynas horizontalioje plokštumoje, atvira
erdvė su veja, gėlynais, vandens baseinais, monumentaliąja daile. Paprastai
į jį žiūrima iš viršaus. Gėlės parteryje komponuojamos kaip spalvinės
dėmės, todėl svarbiausia nustatyti jų proporcijas, gražiai išdėstyti ir
suderinti. Parterems labiausiai tinka žemaūgės gėlės, gražiai žydinčios bei
auginančios dekoratyvius lapus (rūtos, melsvės, įvairus šilokai,
alternanteros), taip pat visžalis ir karpymui tinkamas krūmas – buksmedis.
Nepamainomos spalvingos vienmetės gėlės.

Gėlinės tinka aikštelėms, terasoms, stogams, vidaus kiemeliams puošti.
Vazos daromos kilnojamos ir nuolatinės iš betono, keramikos,
asbestcemenčio. Gėlėms auginti reikia ne mažiau kaip 30 cm žemės sluoksnio,
0 nedideliems krūmams 50 cm. Jų forma paprasta. Kompozicija sudaroma,
grupuojant vazas ir parenkant gėlių asortimentą. Į gėlines sodinti tinka
vienmetės ir dvimetės gė1ės

ROŽIŲ SODINUKŲ AUGINIMAS

Arbatines hibridines ir floribundines rožes geriausia dauginti akiavimu,

miegančia akute (rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje), akiuojant į

paprastojo (Rosa canina) arba gausiažiedžio (Rosa multiflora) erškėčio

poskiepius. Poskiepių šaknies kaklelis turi būti 0,8-1,2 cm skersmens.

Rudenį surinktos paprastojo erškėčio sėklos stratifikuojamos, pavasarį

sėjamos į lysves, o sudygę daigai išpikuojami eilėmis. Tarp eilių paliekama

60-70 cm tarpueiliai, tarp augalų – 10-15 cm. Paprastojo erškėčio

poskiepiai akiavimui tinkami tik antraisiais metais. Gausiažiedžio erškėčio

sėklos stratifikuojamos per žiemą, sėjamos anksti pavasarį į lysves (jei

norima išauginti geresnius poskiepius) arba į dėžutes šildomose patalpose.

Į eilutes pikuojami gegužės mėnesį, o rugpjūčio pabaigoje dauguma jų

tinkami akiavimui.

Prieš akiavimą poskiepiai atkaupiami, nuvalomas šaknies kaklelis,

pašalinami nereikalingi ūgliai.

Įskiepiai imami nuo nesergančių geros veislės krūmų, surišami į ryšelius,
pritvirtinama etiketė su veislės pavadinimu ir įdedami į kibirą su vandeniu
taip, kad 1/5 būtų apsemta. Akiuojant įskiepių negalima laikyti saulės
atokaitoje. Akiavimo peilis turi būti aštriai išgaląstas. Iš pradžių
galandame rupesniu galąstuvu, po to švelnesniu, o baigdami perbraukiame
peilį per odinį diržą. Darbo metu peiliui nuvalyti reikia turėti skudurėlį
arba (dar geriau) ant rankos užmaunamą audeklinę rankovę su gumelėmis
galuose.

Paruošiama reikiamo ilgio (20-25 cm) ir pločio (1,0-1,5 cm) sintetinė
plėvelė poskiepiui užrišti. Akiuoja trys žmonės: pirmasis atkaupia ir
nuvalo poskiepius, antrasis akiuoja, trečiasis apriša.

Akiuojama taip: poskiepyje daroma T raidės įpjova, iš abiejų pusių
atverčiama žievė, po to pjūvio vietoje įstatoma akutė. Rišti pradedama nuo
apačios. Geriausia akiuoti ryte ir pirmoje dienos pusėje, nes tuo laiku
vykstantys gyvybiniai procesai intensyviausi ir lengviausia atlupti žievę.
Po dviejų savaičių, nukritus lapkočiui, sprendžiama, ar akutė prigijo, ar
ne. Poskiepiai apkaupiami žeme iki akutės, o žiemai užpilami 15-20 cm
storio durpių sluoksniu. Prigijus akutei, nupjaunamas laukinio poskiepio
stiebas, paliekant kelių centimetrų ilgio stuobrelį. Kitais metais išaugęs
ūglis patrumpinamas, paliekant 5-6 lapus, iš lapų pažasčių išaugę ūgliai
suformuos gražų kerą, kuris rudenį tiks realizavimui. Floribundines,
poliantines, miniatiūrines, laipiojančias rožes galima dauginti gyvašakėmis
(pusiau sumedėjusiais auginiais), tačiau tolimesniam jų auginimui reikia
šildomų patalpų.

[pic]

.

Leave a Comment