Laukinė moteris

719 0

Moteriškumas. Kaip jis suvokiamas šiandien mūsų kultūrinėje aplinkoje? Turbūt atsakymas būtų – gana paviršutiniškai. Aukštakulniai, švelnumas ir sugebėjimas flirtuoti akimis. O jei atmetę visur brukamą lyčių lygybę, pažiūrėtume giliau į pačią moteriškumo sielą? Neabejotinai tenka pripažinti, kad moters prigimtis daug paslaptingesnė, o dvasinis gyvenimas įvairesnis nei įprastai suvokiama.

Bėgančios su Vilkais

Ypatingai jautriai ir giliai į problemą žvelgia mokslininkė, poetė, cantadora (senųjų tradicinių Lotynų Amerikos pasakojimų saugotoja) ir psichoanalizės specialistė Dr. Clarissa Pinkola Estes knygoje „Bėgančios su vilkais“. Rašytoja suteikia moteriai galimybę patekti į tamsiausius savo siielos kampelius, ten iš naujo atrasti save ir neišnaudotas galimybes. Tai lyg dvasinė kelionė prie savo archetipinių šaknų, laukinės moters prigimties per subtilią mitų ir pasakų analizę. Patikėkite, perskaičiusios šią knygą pabusite jau kitokios.

Mūsų laukinė moteris

Taigi kas, C.P.Estes požiūriu, ta laukinė moteris, slypinti kiekvienoje iš mūsų? Kokia ji? Atsakymas visų pirma jau knygos pavadinime – „Bėgančios su vilkais“. Sveika moteris panaši į sveiką vilkę: žaisminga, atsidavusi, pasižyminti aštriais pojūčiais, smalsi, stipri ir ištverminga, sugebanti greitai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

Jei jaučiate, kad tai nee apie jus, greičiausiai jūsų santykis su sieloje slypinčia laukine moterimi sutrikęs. Kodėl? Nes per daugelį amžių moteris, slopinama ir varžoma įvairių normų ir taisyklių, prarado ryšį su savo pačios instinktais ir intuicija, su savo protėviais ir giminės tradicijomis. Čia sl

lypi giliausios mūsų dvasinių problemų šaknys. Pagydyti sielą įmanoma tik išlaisvinus joje surakintą laukinę moterį. Ir tai visiškai nereiškia, kad privalome pradėti elgtis necivilizuotai. Tiesiog turėtume pasitikėti mūsų gelmėse slypinčia jėga, nebijoti susidurti su savo tamsiausiomis pusėmis. Laukinė moteris – tai pirmapradės prigimties simbolis, kiekvienoje kultūroje turinti daugybę pavidalų ir vardų. Reikia išmokti jos teikiamas išminties pamokas, kad atrastume savyje slypinčią kūrybinę galią, darytume tai, ko iš tiesų gyvenime norime, ir mokėtume mylėti be išlygų – kaip laukinės.

Vaikystės pasakos

C.P. Estes skatina atsakymų į pamatinius būties klausimus ieškoti daugelio kartų išminties lobyne – mituose bei pasakose. Susiraskite vaikystėje skaitytas knygas ir pažvelkite iš naujo į jau primirštas istorijas. Ko mus gali išmokyti „Bjaurusis ančiukas“? Kad mes gal tiesiog kitokios, mes – gulbės tarp mūsų nesuprantančių ančių, ir laaimingos būsime tik atsidūrę tarp savų – suradę savo gaują. Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių. Skaitykime pasakas š. . .

2008 Vasario 12 d.

Join the Conversation

×
×