Laukinė moteris

1300 36

Moteriškumas. Kaip jis suvokiamas šiandien mūsų kultūrinėje aplinkoje? Turbūt atsakymas būtų – gana paviršutiniškai. Aukštakulniai, švelnumas ir sugebėjimas flirtuoti akimis. O jei atmetę visur brukamą lyčių lygybę, pažiūrėtume giliau į pačią moteriškumo sielą? Neabejotinai tenka pripažinti, kad moters prigimtis daug paslaptingesnė, o dvasinis gyvenimas įvairesnis nei įprastai suvokiama.

Bėgančios su Vilkais

Ypatingai jautriai ir giliai į problemą žvelgia mokslininkė, poetė, cantadora (senųjų tradicinių Lotynų Amerikos pasakojimų saugotoja) ir psichoanalizės specialistė Dr. Clarissa Pinkola Estes knygoje „Bėgančios su vilkais“. Rašytoja suteikia moteriai galimybę patekti į tamsiausius savo sieelos kampelius, ten iš naujo atrasti save ir neišnaudotas galimybes. Tai lyg dvasinė kelionė prie savo archetipinių šaknų, laukinės moters prigimties per subtilią mitų ir pasakų analizę. Patikėkite, perskaičiusios šią knygą pabusite jau kitokios.

Mūsų laukinė moteris

Taigi kas, C.P.Estes požiūriu, ta laukinė moteris, slypinti kiekvienoje iš mūsų? Kokia ji? Atsakymas visų pirma jau knygos pavadinime – „Bėgančios su vilkais“. Sveika moteris panaši į sveiką vilkę: žaisminga, atsidavusi, pasižyminti aštriais pojūčiais, smalsi, stipri ir ištverminga, sugebanti greitai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

Jei jaučiate, kad tai ne apie jus, greičiausiai jūsų santykis su sieloje slypinčia laukine moterimi sutrikęs. Kodėl? Nes per daugelį amžių moteris, slopinama ir varžoma įvairių normų ir taisyklių, prarado ryšį su savo pačios instinktais ir intuicija, su savo protėviais ir giminės tradicijomis. Čia sly

ypi giliausios mūsų dvasinių problemų šaknys. Pagydyti sielą įmanoma tik išlaisvinus joje surakintą laukinę moterį. Ir tai visiškai nereiškia, kad privalome pradėti elgtis necivilizuotai. Tiesiog turėtume pasitikėti mūsų gelmėse slypinčia jėga, nebijoti susidurti su savo tamsiausiomis pusėmis. Laukinė moteris – tai pirmapradės prigimties simbolis, kiekvienoje kultūroje turinti daugybę pavidalų ir vardų. Reikia išmokti jos teikiamas išminties pamokas, kad atrastume savyje slypinčią kūrybinę galią, darytume tai, ko iš tiesų gyvenime norime, ir mokėtume mylėti be išlygų – kaip laukinės.

Vaikystės pasakos

C.P. Estes skatina atsakymų į pamatinius būties klausimus ieškoti daugelio kartų išminties lobyne – mituose bei pasakose. Susiraskite vaikystėje skaitytas knygas ir pažvelkite iš naujo į jau primirštas istorijas. Ko mus gali išmokyti „Bjaurusis ančiukas“? Kad mes gal tiesiog kitokios, mes – gulbės tarp mūsų nesuprantančių ančių, ir laiimingos būsime tik atsidūrę tarp savų – suradę savo gaują. Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių. Skaitykime pa. . .

Join the Conversation

36 comments

  1.    Reply

    Knygą “bėgančios du vilkais” pirmą kartą perskaičiau prieš gerus 6 metus, taigi buvau turbūt 35m. Žliumbiau ištisai ją skaitydama, su tom ašarom, atrodo …valėsi dūšia. Paskui skaičiau antrą kartą, labai lėtai ir labai atidžiai. Dabar labai laukiu atostogų, kad galėčiau vėl skaityti šią knygą, negaliu jos skaityti bet kaip, vakarais, kaip kad skaitau kokius žurnalus, ar knygas. Skaitydama šią (pritariu kažkieno pasakytam pavadinimui “Moters bibliją”) privalai būti su savimi, girdėti save. Ir tai ne tušti žodžiai…

  2.    Reply

    Moters biblija, kaip gerai pavadinta. Perskaičiau per dvi savaites, nors moteris kuri rekomendavo nustebo, sako skaito metus, gėriau kaip vandenį išdžiūvusi žemė, skaitau antrą kartą….kiek atsakymų gavau, supratimo…manau kad reikia labai priaugti iki tokios knygos….

  3.    Reply

    Vilma, ši knyga nėra “graži”. Daugeliui ji yra pakankamai nepatogiai skaudi, o jaunesnėms “sunki”.
    Skaudi, nes baksteli į vietas, kurias pačios esame tariamojo komforto dėlei užleidę arba buityje užmigusios ir apleidę.
    Profesorės 25 metų tyrinėjimų rezultatą skaitau jau trečią kartą… Išminties kelias…

    O gamtoje Vilkės nesikauna, vilkai kaunasi už teisė būti
    vertais Vilkės 🙂

  4.    Reply

    Vilma, tu klysti, kautis turi vyrai. Tu savo guolyje turetum jaustis saugiai. Kai vilko tu neteksi, tuomet guoli saugosi pati iki kita pas save priimsi.
    Be to, vilkai aptvaru nemegsta, o zmones – tuo labiau. Pasistenk mastyt kitaip.

  5.    Reply

    Manau, knyga turetu butu grazi.
    Bet esu skaiciusi kita knyga. Apie vilkus nelaisveje. Siuolaikinis gyvenimas man panasesnis i ta gyvenima aptvare – kai kelioms vilkems tenka tik vienas vilkas, jos nelaukia kaukdamos… Jos kaunasi, ir tik pacios stipriausios gali sau leisti gyventi su vilku – gerai zinodamos, kad cia pat ju tyko buvusios varzoves. Bet koks klaidingas zingsnis – ir ji vel praranda viska… Kad vel gyventu ziuredama i svetima guoli… Ir tykotu. 😉

  6.    Reply

    Na, jei is mano gaujos butu, tai pazinti, ar TAS tikrasis, nebutu taip sunku.:)
    Kaip jis isgirs? – Tai jo problema, o vilkes – kaukti .
    Atpazinti, nesuklysti, suprasti, kad cia jau Tas tikrasis? – Tiek jo, tiek tavo vidinis balsas pakuzdes.
    P.S. Rasiau, kad knygos dar neskaicius, supratau, ko noriu, taciau ne pro sali ja analizuot giliau.:)

  7.    Reply

    o kaip tas vilkas išgirs? ir kaip jį atpažinti,kaip nesuklysti ir suprasti,kad čia jau TAS tikrasis iš tavo gaujos ?:))

  8.    Reply

    Vilke, nuosirdus patarimas: jei sitaip kauksi, tai gali sulaukti ir 74m., o tikras Vilkas taves nebeisgirs.:) Sielos ir balso stygu garso painioti nereikia.:)

  9.    Reply

    Kaip anksciau komentare zadejau, skaitau, jau keli menesiai praejo. Nuostabi knyga, tik ja neskaityti, o analizuoti reikia.

  10.    Reply

    Taip, aš jauna mergina (24m.),bet irgi kaip ta vilkė esu:) stengiuos išlaukti savojo laukinio vilko,nors,ai,kaip sunku ir nelengva būna..tada imu iš visos sielos staugt garsiai garsiai į pilnatį….kur tu,manasis VILKE,kur esi, gal kauki kur gretimuos miškuos? auuu;-)

  11.    Reply

    Taip, yra tokių fantazuotojų! Viena tokia pašnekovė man gan stipriai įrodinėjo, kad ji tokia ir yra, nors aš tuo abejojau ir netikėjau.

  12.    Reply

    Zygfridai, labai paprasta taip nepagarbiai visas purvais apdrėbti tarsi visos būtų vienodos. Liūdna, kad aplink tave tik tokios moterys.

  13.    Reply

    Dabartines moterys priklauso Barakudu buriui… Ir nesuprasti plastmasinems moterims kaip gyvena vilkai.

  14.    Reply

    Saves pazinimas palieka dar maziau galimybiu sutikti vyra, kuriam noretum, butu galima atskleisti save ir jis tai priimtu (istvertu:)). Retai, bet jei tai ivyks, bus tikra 🙂

  15.    Reply

    Danute, dar neskaitėt, o jau pagavot mintį 😉

  16.    Reply

    Inesa, pradėti nuo pradžių 😉 Psichologija nuo mitologijos ir pasakų neatsiejama, ten būtent šiuo aspektu pažiūrėta į moters gyvenimo subtilybes.

  17.    Reply

    Knygos neskaiciau, taciau perskaitysiu, o straipsnio turinys skatina rasyti: kazkas artimo ir nesuvokiamo gludi sielos gelmese; to, kas pazadintu ir jausma atgaivintu, reikia nenustot ieskoti; vilkai nepasitiki, nepuola prie kiekvieno, jei skriaudzia, skaudziai kanda, o vienatvej mienesienoj staugia, ilgisi vienintelio, geleziniai raumenys ir istverme jiems padeda iveikti sunkumus…fantastika…Prigimtini moters vilkes jausma reiketu pradet gaivinti nuo pradiniu klasiu, kad mergaites taptu moterimis, neidamos per kiekviena, o mokedamos atsirinkti ir islaukti, neprarasdamos savigarbos ir isdidumo, taciau sieloj, virdamos galvaliska jega, kuri, ateis metas, ir issilies ten, kur reikia, ir be atsako neliks tikrai.

  18.    Reply

    Audrone,
    ši knyga gali padėti save geriau pažinti, tada galėsim ir vyram leisti arčiau prie sielos prisiliesti. Pabėga, bando vadovauti – tai ne atsitiktinumas. Iš daugelio vyrų pasirenki tokius. Kodėl…

  19.    Reply

    Svetlana,
    o aš skaitau ilgai ir lėtai. Stengiuosi į kiekvieną mintį įsiklausyti. Tik vis dar trūksta kažko, kad nuo supratimo pereičiau prie realaus veiksmo savo gyvenime…

  20.    Reply

    Knygą perskaičiau labai greitai, pasirodė,kad daug, kas ten parašyta yra ,kaip kito,slapto, šviežio gyvenimo gurkšnis.Atsirado nuojautą, kad tai aš žinojau visada, bet negalėjau pasakyti.

  21.    Reply

    Suintrigavot. Tikrai paskaitysiu šią knygą. Jei tik pavyktų grąžinti tą laukinę moterį, tiek metų slopintą ir suvaržytą. Bet slopinti save pradėjau tik veikiama kitų žmonių, aplinkybių, praėjus jaunystei, atėjus brandai, todėl , kad taip patogiau, slėpti galvą smėlyje, nuslopinti intuiciją, tuomet ne taip skauda. Taip , tai trūkumas drąsos, kurią norėčiau atgauti ir dar norėčiau prisiminti tai , ko aš kažkada norėjau, troškau, siekiau.

  22.    Reply

    Neskaičiau šios knygos.Dar neskaičiau…Puse gyvenimo jaučiausi,kad sedžiu ne savo ,,vežime,,.Buvo daug klausimu,abejoniu,klaidu….iš jų supratau,kad esu ne kaip visos.Manau,kad visos viduje esame laukines.tačiau ar visos tai suprantame…Visoms smagiu ieškojimu…smagu,kai surandi save…buvęs vyras man pasakė,kad manęs neįmanoma suprasti.,,O manęs ir nereikia suprasti.Mane reikia mylėti.,,-atsakiau.

  23.    Reply

    Ir aš būtinai perskaitysiu….. atrodo, čia yra tai, ko aš viasada ieškojau, bet dar neradau…..

  24.    Reply

    Labai noriu paskaityti šią knygą, nes aš vis dar jaučiuosi taip, lyg ne savo gyvenimą gyvenu, nors jau pragyventa beveik puse šimtmečio ir vaikai užauginti, bet kaip moteris aš nesijaučiu laiminga: ieškau atsakymų, patarimų knygose, įvairiuose staripsniuose. Labai noriu pasikeisti ir pamilti save.

  25.    Reply

    Suintrigavo. Bandysiu skaityti, tik..nemanau, kad ten rasiu kazkokiu stebuklu..

  26.    Reply

    Nepazines velnio,dievo neatrasi…Moteris privalo daugiau savimi dometis,juk daug dalyku, mes vyrai,tiesiog praryjame nekramte

  27.    Reply

    Muzikini, ką norėjai pasakyti tuo "praryjame nekramtę"?

  28.    Reply

    knyga tikrai gera, nors..as jos dar ir neskaiciau. Tiesiog zinau. Nes kygine vis eidavau ir prie sitos knygos. Mane prie kiekvienos MANO KNYGOS visada atveda kazkoks sestas jausmas. Ir kai tik galiu as ja ir isigyju. Galiu cia ir daugiau tokiu knygu parekomenduoti.. tik, ne kiekvienam zinoma tokios pacios patinka 🙂

  29.    Reply

    Pagalvojau apie begancia su vilkais ir kazkaip is karto mintyse nusipiesiau kailiais apsikaisiusia moterele, lekiancia nenusakomu greiciu, o vejas palengva darko jos plaukus. Keista, bet pamaciau toje moteryje save. Save tokia, kokia kartais noreciau buti, bet… nebunu…

  30.    Reply

    Jau nedaug liko iki knygos pabaigos. skaitau kaip bibliją ,po truputį ir stebiuosi …nes maniau kad čia taip man vienai norisi kaukti, pasirodo čia sena moterų istorija, bet pasidalinkite kaip praktikoje pavyksta kažką pritaikuti.Man kol kas tik veriasi klodai ir kaifuoju nuo to kad imu "perskaityti" savo "lobius" kurie iki šiol paslėpti gąsdino ir kėlė tiek neaiškaus nerimo , tiek visko nepaaiškinamo.Puiki knyga

  31.    Reply

    Nusipirkau ta knyga ir nezinau nuo kurio galo pradet skaityt, palyginimai su pasakom , mitologija visiskai neidomi ir jokios psichologijos ten neiziuriu.Nesuprantu , ka jus ten joje randat…

  32.    Reply

    Duzge, stebuklų gal ir nerasi. Tiesiog stebėtina, kad skaitai tai, ką lyg ir visada nujautei, bet nemokėjai pasakyti 😉

  33.    Reply

    Raminta,
    atsakymų ieškokime visų pirma savyje. Ši knyga kaip kelio ženklas, kaip užuomina, kur jie gali būti paslėpti 😉

  34.    Reply

    Keistai, būname tuo, kuo norime. Kartais visos kaukiam prieš mėnulį 😉

  35.    Reply

    Viskas čia iš tikrųjų labai gražu.Bet kaip gali leisti pažinti save vyrui,jei pati savęs nepažįsti.Ir dar ,kai tik tave geriau pažįsta -arba nori tau vadovauti arba pabėga,kaip išsigandę vilkai.