Niekada nesusimąstėte, kad mašina — moteriškos giminės būtybė, ir vyras gali ją mylėti? O moteris? Dažniausiai — tik konkuruoti.
Lyčių karas ir taika
Prieš 10 metų moteris prie vairo buvo neišsenkamo vairuotojų humoro šaltinis. Tiesą sakant, dabar dažnai — irgi (frazė “moteris prie vairo — it žvaigždė danguje: tu ją matai, o ji tavęs — ne” — šviežiena). Kita vertus, dabar, kai vos ne kas antrą automobilį Vilniaus gatvėmis vairuoja moteris, juokauti nebėra kada. Iš juokų objekto moteris vairuotoja tapo pavojaus šaltiniu. Ir esmė ne avarijos ar smulkūs incidentai, o socialinės ir psichologinės problemos. Daugybė vairuojančių moterų keičia įprastą ir patogią vyrų pasaulio sampratą.
Anksčiau kelnėtas tipas galėjo besti į sijonuotą vairuotoją pirštu, žaismingai papypsėti, demonstratyviai užšokti už akių ar aplenkti. Šiandien pirštų visoms neužteks, o ir kvaila nenaujo golfo savininkui demonstruoti savo kietumą “Grand Cherokee” šeimininkei — ji gali netyčia pervažiuoti antikvarinę geldą ir nė nepastebėti.
Visiškai nebeaišku, kas šiandien valdo kelią. Ir tai nervina stipriąją lytį: net ramiai pirmąja eile pupsenantis pensininkas staiga prisimena, kad jo “zapas” turi greičio pedalą, kai jį drįsta aplenkti moteris.
Dėl to kaltas ne vyriškasis šovinizmas, o savotiškas savisaugos instinktas, nesąmoningas noras apginti dominuojantį socialinį vaidmenį, sunkiai iškovotą per amžius. Moterį prie kortų stalelio, krepšinio rungtynėse ar striptizo bare pamatysi ne taip dažnai. Ir ji ne šokiruoja, o atrodo miela, net jaudinanti. Smagu, kai jos mėgina pasinerti į vyriškus malonumus — vis tiek niekada nesupras jų iki galo. O moteris prie vairo — vyrui nerimą keliantis aktyvaus veržimosi į svetimą teritoriją simbolis. Ji tarsi pasisavina iš prigimties vyrišką teisę valdyti ir vairuoti.
Beje, valdyti ir vairuoti — ne tapačios sąvokos, o moterų vairuotojų kiekybė dar nevirto kokybe. Atvirkščiai — prieš 15—20 metų, kai vairuojančių damų buvo mažiau, tie reti egzemplioriai atrodė kur kas natūraliau. Būtent tada aktyviomis eismo dalyvėmis tapo iš tiesų vairuoti mėgstančios moterys. Vyko natūrali atranka: poniutės, atėjusios į vairavimo kursus ieškoti vyro, sėkmingai ištekėdavo ir patogiai įsitaisydavo mašinos salone. Keleivio vietoje. Beje, netikėkite jų pasakojimais, kad vairavimo mokyklos — puiki vieta susipažinti su Nuostabiuoju princu: jau seniai dauguma tokių kursų lankytojų — moterys. Naivuolės, turėjusios iliuzijų, kad mašina — ne tik vyro, o visos šeimos nuosavybė, po pirmos avarijos jas prarasdavo visiems laikams.
Egzistuoja ypatingas moterų porūšis: jos negali vairuoti, mat turi keistą maniją — vos sėdusios prie vairo pradeda pėsčiųjų medžioklės sezoną ir negali sustoti, kol bent vieno nepaveja. Dėl teisybės reikia pasakyti, kad yra ir vyrų, kuriems iš prigimties nelemta vairuoti, — maždaug tiek, kiek moterų, niekada neišmoksiančių įsiūti sagą ar lyginti marškinius.
Vairuoti norinčiai moteriai anksčiau reikėjo nemoteriškai tvirto charakterio, kad atlaikytų psichologinį, slaptą, kartais ir atvirą vyrų spaudimą. Dabar jis kur kas silpnesnis — vyrai pamažu susitaiko, kad vairavimas tampa prieinamas visoms moterims ir merginoms, kurioms tėvai, vyrai ar meilužiai gali padovanoti automobilį ir vairuotojo pažymėjimą.
Remontuoju pati?
Galima ginčytis, kas dažniau daužo automobilius — skraidūnai vyrai ar skrupulingai Kelių eismo taisyklių besilaikančios bailios ir drausmingos moterys. Tačiau jos paprastai mažiau rūpinasi mašina. Turėjau kolegę, kuri nežinojo (o gal per žavų moterišką išsiblaškymą užmiršo), kad į mersedeso baką kuro reikia pilti truputėlį dažniau, nei perspėja raudona prietaisų skydelio lemputė. Atrodo, ji buvo kilusi ne iš Suvalkijos, bet nelaimingasis “mersas”, iš esmės milijoninio resurso mašina, užgeso kildamas į Šeškinės kalną. Visiems laikams. Didelei šeimininkės nuostabai.
Tokios ir panašios istorijos, tikros ar pramanytos, — tikras balzamas vairuotojų vyrų širdžiai, kurią kiekvieną dieną žeidžia moterys, nemokančios persirikiuoti, kreivai statančios automobilius ir užimančios tiek vietos, kad šalia tilptų mažų mažiausiai sunkvežimis, ir apskritai nenuspėjamos. Tačiau netgi prasti vairavimo įgūdžiai ne taip įžeidžia vyrą, kaip nerūpestingas moteriškės požiūris į automobilį. Visas tas vairuojančias damas retai sutiksi automobilių remonto dirbtuvėse — mat ten galima išsitepti ir suplėšyti pėdkelnes. Remontininkų paslaugas moterys prisimena paskutinę akimirką, kai automobilis porą kartų sučiaudo ir sustoja vidury kelio. Tiksliau, pirmiausia jos prašo pro šalį važiuojančių savanorių pagalbininkų talkos. Jų noras padėti priklauso nuo automobilio šeimininkės amžiaus ir išorės, bet dauguma vyrų tokioje situacijoje elgiasi kilniaširdiškai. Nors sielos gelmėje gal ir piktdžiugiškai sukrizena: “Prisivažinėjai, ožka!”
Svetima tarp savų
Dailiosios lyties atstovė gali sėkmingai nusigauti iš taško A į tašką B, bet vis tiek liks svetima vyrų vairuotojų pasaulyje — mat ji negali žvelgti į mašiną kaip vyras. Tai reiškia, kad, užuot visą savaitgalį lepinusis sporto klube ir grožio salone, tektų tą laiką skirti geležiniam žirgui. Garbės žodis, tokiai aukai ryžtųsi tik nedaugelis mano pažįstamų. Bet daugelis iš jų tikisi nuolaidų, prie kurių pripratusios pėsčiųjų gyvenime. Matydamas ant užpakalinio stiklo klaikų ženklą, vaizduojantį aukštakulnį batelį, nejučiomis susimąstai: ką ji tuo norėjo pasakyti? Kad vairuoti automobilį jai taip pat sunku, kaip ir vaikščioti aukštakulniais? Tikriausiai ji tikisi atlaidaus požiūrio į pažeistas nerašyto vairuotojų etiketo taisykles. Juk įprotį užleisti vietą damai riboja skiriamosios juostos, šviesoforai, kelių policininkai ir kelkraščiai.
Yra džentelmenų, sugebančių galantiškai elgtis su moterimis ir kelyje, bet dauguma vyrų reiškia visiškai teisėtą nepasitenkinimą ne dėl to, kad moterys sėda prie vairo, o todėl, kad jos stengiasi demonstruoti lyčių skirtumus ten, kur jų neturi būti. Eismas — gyvybei rizikingas dalykas, reikalaujantis susikaupimo ir griežtai kontroliuoti emocijas, o tai moteriai ne visada lengvai pavyksta.
Todėl retai gatvėje pamatysi moterų ramiais veidais. Juose matyti arba baimė ir įtampa, arba įžūlumas ir akla drąsa, slepiantys tą pačią baimę ir įtampą. Pridėkite dar išdidumą dėl mašinos vertės — moters vertybių sistemoje tai ne tik transporto priemonė, bet ir kokybės ženklas. Pasiturinčiai damai automobilis — dar vienas gyvenimą palengvinančios buitinės technikos sąrašo punktas: skalbyklė, indaplovė, automobilis…
Moterys perima vyrų įprotį žvelgti į mašiną kaip į gyvą būtybę, bet ir čia paaiškėja baisūs disonansai. Niekada nesusimąstėte, kad mašina — moteriškos giminės būtybė, ir vyras gali ją mylėti. O moteris? Dažniausiai — tik konkuruoti ir varžytis. Mašina nemėgsta šeimininkės už tai, kad toji blogai su ja elgiasi ir netinkamai renkasi prioritetus: užuot pakeitusi stabdžių trinkeles ar žvakes, perka aksesuarus ir salono kvapiklius, du kartus per dieną važiuoja į plovyklą, bet nesusipranta patikrinti tepalo lygį, nesaugo pakabos dugnu nušluodama kanalizacijos angų dangčius. Nenuostabu, kad vieną gražią dieną šeimininkė pastebi, jog jos naujasis žibantis žaisliukas — su charakteriu, galinčiu iškrėsti kiaulystę netinkamiausią akimirką. Pavyzdžiui, neužsivesti kur nors tamsiame miške ar prieš svarbų susitikimą.
Tikriausiai pamažu vyrai pripras prie vartotojiško moters požiūrio į automobilį: tai tik daiktas ir ne daugiau, nors ir brangus. Teoriškai būtų galima inicijuoti įstatymą, draudžiantį moterims vairuoti, kaip islamo šalyse, kur joms apskritai mažai kas leidžiama. Tačiau tada būtų pažeistos teisės tų nedaugelio silpnosios lyties atstovių, kurių organizme daug testosterono ir kurios prie vairo jaučiasi normaliai.
Karietą man!
Moteris sėdo prie automobilio vairo beveik tuo pat metu kaip ir vyras. Jau 2-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį automobilių gamintojai išskyrė jas kaip atskirą rinkos segmentą. Išskyrė, bet iš esmės nieko nedarė. Praėjo 100 metų, bet automobilis moteriai taip ir nebuvo sukurtas. Sąvoka “moteriškas automobilis” egzistuoja ne kaip dizainerių ir konstruktorių darbo rezultatas, o kaip seksistinio požiūrio išraiška — moterišku vyrai laiko automobilį, kuriuo patiems važiuoti nekomfortiška. Arba per prasta. Ko moterys trokšta, kalbėdamos apie savo automobilį?
- Grožio — į bjaurią transporto priemonę moteris sės tik didžiausios būtinybės priversta. Jai ne tas pat, kaip ji pati atrodo automobilyje, todėl tamsinti stiklai — ne jos stilius.
- Kompaktiškumo — didelį griozdą sunku parkuoti ar šokčioti iš eilės į eilę.
- Aukščio — tiesiogine žodžio prasme. Tokioje mašinoje geriau matyti, kas dedasi kelyje. Būtent todėl moterims patinka džipai ir vienatūriai.
- Patogumo, talpos ir saugumo — dažnai su moterimis važinėja vaikai, šunys ir pirkiniai.
- Benzininio variklio — nepakartojamas dyzelio kvapas gali užgožti kvepalų aromatą.