TURINYS
ĮVADAS 41. LAIDOJIMO RITUALŲ SAKRALINĖS, ISTORINĖS IŠTAKOS IR JŲ RAIDA 61.1.Laidojimo apeigų religinė prigimtis 61.2. Laidojimo papročiai Lietuvos istorinėse žemėse 62. LAIDOJIMO APEIGŲ ORGANIZAVIMAS PRIVAČIOJE IR VIEŠOJE ERDVĖSE 82. 1.Paslaugos struktūra, pasiūla ir kainodara 102. 2.Laidotuvių apeigos ir jų organizavimas tradicinėje bei modernioje aplinkoje 123. TYRIMAS. TRADICINIŲ IR MODERNIŲ LAIDOJIMO RITUALINIŲ PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO SĄLYGOS UAB GRAUDUVA 21IŠVADOS 32SANTRAUKA 33SUMMARY 34LITERATŪROS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 36PRIEDAI 38ĮVADASEtnologai pastebi, kad lietuvių laidotuvių tradicijos iš esmės nekinta. Nors, baigiantis dvidešimtajam šimtmečiui, įvyko keletas reikšmingų pokyčių: laidotuvių erdvė iš mirusiojo gyvenamosios vietos persikėlė į modernias šarvojimo sales, laidotuvių paslaugų teikimas tapo verslu. Šiais metais buvo įkurtas pirmasis krematoriumas Lietuvoje. Šiuo metu egzistuoja požiūrio į laidojimo ritualus įvairovė. Žmonės, išlaikę ryšį su su kultūrine tradicija, stengiasi puoselėti tautinius krikščioniškus laidojimo ritualus. Kiti yra abejingi tradicijoms dėl prarasto ryšio su dvasine tradicija, nesuvokia jos savitumo, laidojimo ritualų kultūrinės bei sakralinės prasmės. Svarbu, kad kiekvienos nacionalinės kultūros dvasiniame sluoksnyje glūdintys įvairūs sakraliniai ritualai sudaro pagrindą asmeniui savęs, kaip dvasinės būtybės suvokimui, tautiniam identitetui. Visgi etnologas Libertas Klimka pažymi, kad papročiai ir ritualai vis labiau pamirštami: išnyksta senieji, vietoj jų atsiranda nauji. Tradicijų kaitą iš dalies sąlygoja intensyvi gyventojų migracija, mūsų visuomenė tampa atviresnė tokiems kultūriniams reiškiniams kaip globalizacija, postmodernizmas, pragmatiškumas. Modernėjant Lietuvos visuomenei, kyla klausimas, ar neišnyks senosios ritualinės laidojimo apeigos, ar jų vietos neužims modernios paslaugos, orientuotos tik į estetinius ar pragmatiškus užsakovų poreikius? Į šį klausimą bus stengiamasi atsakyti teorinėje dalyje, aptariant senųjų ir naujųjų laidojimo tradicijų sąryšio galimybes, kurias mėgina realizuoti laidojimo paslaugas teikiančios įmonės. Tyrimas atskleis minimoje profesinėje srityje dirbančių asmenų nuomonę apie laidojimo tradicijas ir kaitos sąlygas jų įmonėje.
Darbo tikslas: : išanalizuoti laidojimo ritualinių paslaugų organizavimą: tradiciją ir jos kaitą įmonėje UAB Grauduva.Darbo uždavinai: 1. Aprašyti laidojimo ritualų sakralines, istorines ištakas ir jų raidą.2. Išnagrinėti laidojimo apeigų organizavimą privačioje ir viešoje erdvėse.3.Ištirti tradicinių ir modernių laidojimo paslaugų organizavimą įmonėje UAB Grauduva. Darbo objektas: laidojimo ritualinių paslaugų organizavimas: tradicija ir jos kaitą sąlygojantys veiksniai. Darbo metodai:1. Mokslinės literatūros analizė.2. Empirinis tyrimas: anketinė apklausa ir statistinė duomenų analizė.Temos naujumas: KLIMKA, Libertas. Senujų ritualų paslaptys. (2010); GARNEVIČIŪTĖ, Rimutė. Katalikiškų laidotuvių papročių kaita XX – XXI a. sandūroje: Etnologija, mokslo darbas. Žiemgala. (2010); DUNDULIENĖ, Pranė. Lietuvių etnologija.(1991); KAŠINSKAS, Virginijus. Ritualinė simbolių struktūra XX a. Lietuvių nekrokuoto tradicijoje: laidojimo apeigos. (1997). Patys naujausi tyrimų duomenys surinkti I. R. Merkienės(2007). Apie pačią paslaugos esmę, jos sandara kalba R.Mažeikaitė(2002), L. Bagdonienė ir R.Hopenienė(2004), N. Lengvinienė (2005), E. Vitkienė(2006), Vengrienė(2006). Darbe atskleidžiamos šios kompetencijos: 1. Mokėti organizuoti taikomuosius kultūrinės veiklos tyrimus, ( 1.2. skyrius)2. Išmanyti ir taikyti taikomųjų tyrimų metodus. (1.2.1. poskyris)3. Sugebėti taikyti šiuolaikines informacijos apdorojimo priemones ir metodus. (1.2.2. poskyris)4. Gebėti išmanyti, analizuoti ir vertinti etninį savitumą ir kultūros tradicijas. (4.1; 4.1.2. poskyris) 5. Mokėti apibūdinti tradicinės kultūros vertybių visumą. (4.2.1. poskyris)6. Išmanyti informacinių duomenų bazių kūrimo bei sklaidos pagrindus.( 4.3.1. poskyris)1. LAIDOJIMO RITUALŲ SAKRALINĖS, ISTORINĖS IŠTAKOS IR JŲ RAIDA1.1. Laidojimo apeigų religinė prigimtisPirmųjų amžių krikščionys buvo laidojami pagal romėnų teisę, kuri leido mirusiuosius laidoti už miesto ribų karstuose, žemėje, dažniausiai katakombose. Daugumai krikščionių laidojimas nebuvo vien tiktai mirusiųjų pagerbimo išraiška, bet ir amžinojo poilsio vieta, kurią jie stengėsi išpuošti. Pagrindinis dėmesys Vakarų krikščionybėje buvo skiriamas kapui. Tai vertinama kaip norma, įpareigojanti gyvuosius rūpintis mirusiaisiais. Gedulo procesijos buvo žinomos vėlesniųjų amžių krikščionims, ilgainiui jų buvo atsisakyta dėl didelio puošnumo, tačiau viduramžiais, nenorint pripažinti žmogiškojo trapumo, jos vėl įmamos praktikuoti ir laidotuvės įgauna pompastišką išraišką. Taigi, akivaizdžiai išsiskyrė turtingųjų ir vargšų laidotuvės. Esant tokioms sąlygoms, reikėjo nustatyti laidojimo apeigas, užtikrinti palaidojimą ir paisyti mirusiųjų pageidavimų. Pirmaisiais amžiais laidojimas buvo suprantamas kaip gailestingo darbo atlikimas, o apie kokius nors atlyginimus nė neužsimenama. Užmokestis už laidojimą buvo draudžiamas, tą pabrėžė popiežius Grigalius Didysis. Tačiau ketvirtasis Kartaginos susirinkimas nedraudė laisvanoriškų aukų, tad kunigams būdavo atsilyginama už laidojimą, tik nebuvo įvardijama kaip užmokestis, tai buvo auka. Auka už laidotuvių paslaugą Bažnyčioje įsitvirtino vėliau, netgi tapo klebonų pragyvenimo šaltiniu. Žinoma, ne visada buvo pritariama užmokesčio ėmimui, šiuo klausimu vyko daug diskusijų ir ginčų. Vyskupų sprendimu buvo nustatytos sumos už laidojimą, bet kartu buvo numatytos ir bausmės, jei laidojimo paslauga atsakoma vargšui vien dėl to, kad jis negali susimokėti. Prašymas mirusiesiems šventųjų užtarimo ir maldų bei Šv. Mišių aukos liudija apie žmonių dedamas pastangas, kad kenčiantiesiems skaistykloje būtų sumažinti kentėjimai ir jie pasiektų amžinąją laimę. (Meilius K., 2003).1.2. Laidojimo papročiai Lietuvos istorinėse žemėse
Požiūris į mirtį Baltų kultūroje iki krikščionybės. Baltų tikėjimuose nėra nebūties, todėl galima kalbėti apie pomirtinį gyvenimą. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses, “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu vėlės esą kaip šešėliai, rūkas. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų, kuriais nusakomos vėlės, iškeliaujančios po žmogaus mirties iš kūno, buvimo vieta: įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.Ribos tarp dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – peržengimą, kelio perėjimą turėjo palengvinti laidojimo apeigos. Senovės lietuviai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degino.Apie vienuoliktą amžių vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII–XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt, tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik požiūrį į mirusįjį. (Žižliauskaitė L., 2005). Krikščioniški laidojimo papročiai. Krikščionybė Lietuvoje įsigalėjo palyginti neseniai – oficialiai tik 1387 metais. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, buvo nesvetimas ir lietuviams dar prieš krikščionybę. Krikščioniškojo laidojimo tradicijos Lietuvoje siekia XV amžių ir yra atėjusios iš Vakarų Europos, kur nuo seno prie vienuolynų buvo steigiamos įvairios brolijos, kurios rūpindavosi ir mirusiųjų palaidojimu. (Žižliauskaitė L., 2005). Bažnyčios liudijimu, vyskupystės kunigų susirinkimuose duotas įsakymas kunigams neleisti, kad žmonės laidotų savo mirusiuosius be maldų ir giesmių, taip pat po kiekviena bažnyčia nurodė įrengti rūsius, kad ten būtų paruoštos vietos kunigų palaidojimui, pakrikštytiems vaikams ir suaugusiems žmonėms, arba įrengtos kapinės šventoriuje aplink bažnyčią. (Motuzas A., 2004). Didžioji dalis Lietuvos gyventojų pagal tikėjimą yra Romos katalikai kurie priklauso Krikščionybės šakai. Visuotinėje Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad „krikščioniškose šalyse laidotuvių apeigos atspindi Bažnyčios požiūrį į žmogaus mirtį kaip į laikiną būvį, po kurio prasidės amžinasis gyvenimas“ (2007, p.425). Lyginant skirtingų laikotarpių literatūros šaltinius pastebėta, jog laidojimo tradicijos ir papročiai iš esmės nesikeitė, tačiau dabartiniu metu yra pamirštama ir retai suprantama kai kurių laidotuvių ritualų reikšmė ir prasmė. Tradicija dažnai perimama nesąmoningai, veikiau ji įgyjama, jos išmokstama. Kaimo šeimose, kuriose tradicijos gyvybingos, sąveikauja dvi, trys, net keturios kartos. Su kiekviena nauja karta papildomai įsijungia kitos atšakos ir atsineša savo tradicinę informaciją. Tradicijos, papročiai kitoms kartoms smulkiai neaiškinama. Perimama arba perduodama tiesiogiai jaunus žmones įtraukiant į jų vykdymą. Vieno ar kito tradicinio ritualo ar veiksmo vengiantis žmogus aplinkinių žmonių paprastai smerkiamas arba jam taktiškai pasakoma, kad taip turi būti, taip reikia.2. LAIDOJIMO APEIGŲ ORGANIZAVIMAS PRIVAČIOJE IR VIEŠOJE ERDVĖSE1972 m. Panevėžio mieste, Ramygalos gatvėje, šalia vienintelių paminklų dirbtuvių, mažo medinio pastato patalpose buvo sutinkami ir varganomis sąlygomis aptarnaujami miesto bei rajono gyventojai, norintys įsigyti karstą, laidotuvių prekių ir šiek tiek paslaugų.Sovietinėje Lietuvoje paslaugų įvairovė buvo menka, tad ir kolektyvą sudarė vos trys darbuotojai: vedėja, dailininkė ir duobkasys. Didėjant miesto gyventojų poreikiams, iškilo šarvojimo problema. Gyvenamieji namai tam nepritaikyti, tada ir kilo mintis kolektyvui pasiūlyti Panevėžio miesto savivaldybės valdžiai apsvarstyti šią problemą ir imtis priemonių jų įgyvendinimui.1976m. Panevėžio mieste iškilmingai atvėrė duris specialios paskirties statinys ,,Laidotuvių rūmai“. Jie pastatyti pagal krikščionišką prancūziškos bažnyčios stilių: su dvejomis šarvijomo salėmis. Jis skirtas skausmo prislėgtam žmogui. Tai unikalus pastatas, Panevėžio miesto paveldas.Plėtėsi paslaugos, didėjo ir darbuotojų skaičius: buvo įsteigti tvarkdarių, organizatoriaus, užsakymų priėmėjos, vairuotojų ir kt. personalo etatai. Buvo sukurta 8 žmonių orkestro grupė, o vėliau grupė pasipildė dar 4 nariais. Kolektyve jau dirbo 29 profesionalūs darbuotojai, kurie dešimtmečiais tobulino, naujai formavo, kaupė, puoselėjo ir išsaugojo laidotuvių tradicijas. Tuo metu sovietmečio sąlygos bei politiniai suvaržymai ,,Laidojimo rūmuose‘‘ neleido žmonių laidoti su religinėmis apeigomis. Buvo draudžiama kviestis kunigą, giedoti ar kitaip religiškai palaidoti. Tačiau tai nebuvo didelė kliūtis, žmonės taikėsi prie iškeltų valdžios reikalavimų, kurių turėjo laikytis naujieji miesto ,,Laidojimo namai“. Pasak vedėjos A.Kirklienės, žmonės naudojosi teikiamomis paslaugomis, salės visada buvo užimtos, darbo buvo daug, užsakymų netrūkdavo. Užsakymai atliekami pagal buitinio gyventojų aptarnavimo nurodymus: buvo vienas iš padalinių ir sėkmingai vykdė planus. 1993m. Panevėžio ,,Laidotuvių namai“ buvo reorganizuoti. 1994m., siekiant išsaugoti gyvybiškai svarbias funkcijas, ,,Laidotuvių rūmai“ buvo įtraukti į specialiosios paskirties valstybinių įmonių sąrašą. 1995m. perregistruoti į UAB ,,Grauduva“ .Įvykus pertvarkai ir atsiradus daugiau privačių konkuruojančių firmų, ritualinių paslaugų pasiūla ypaš ėmė plėstis, buvo analizuojami pokyčiai ir ieškoma įvairių metodų, kaip išlaikyti paslaugų vartotoją, kuris nenusiviltų teikiamomis paslaugomis. Kolektyvo suformuotas laidojimo ceremonialas buvo gerai vertinamas miesto gyventojų, kurie pasitikėjo ir noriai naudojosi teikiamomis paslaugomis. Šimtai gyventojų nuoširdžiai dėkojo, padėkas rašė į specialią knygą. 2005 m. „Grauduva” įtraukiamą į privatizuotinų objektų sąrašą. Pradėjus nagrinėti siūlymą, komisija pripažino, kad laidojimo rūmai „Grauduva” Panevėžio miesto Savivaldybei papildomų rūpesčių nekelia – tai nenuostolinga bendrovė, teikianti socialines paslaugas, todėl buvo siūlyta neskubėti parduoti.UAB „Grauduva“ vykdo priskirtąją Panevėžio miesto Savivaldybės funkciją. Mieste yra mišri laidojimo paslaugų teikimo sistema, kurioje dalyvauja Panevėžio miesto Savivaldybės kontroliuojama bendrovė ir privačios firmos. UAB „Grauduva“ užima 60 proc. šių paslaugų rinkos. Laidojimo paslaugų rinka mieste yra susiformavusi ir tenkina miesto gyventojų poreikius. Atsižvelgdama į miesto bendruomenės susirūpinimą, dar 2005 m. gegužės 12 d. Panevėžio miesto savivaldybės taryba išbraukė UAB „Grauduva“ iš privatizavimo objektų sąrašo. Panevėžiečių pasipriešinimą „Grauduvos” privatizacijai galėjo lemti laidojimų rūmų kolektyvas, pasistengęs už įmonės išsaugojimą surinkti 1177 parašų. UAB „Grauduva” suteikia 57 proc. visų Panevėžyje teikiamų šarvojimo ir laidojimo paslaugų. Įmonė dirba stabiliai ir pelningai, išlaiko 30 darbo vietų, per metus sumoka privalomuosius mokesčių. Savo lėšomis papildomai įrengtos dar dvi šarvojimo salės, turinčios kondencionavimo sistemas. Įrengtos šešių vietų šaldymo patalpos, kurios atitinka ES reikalavimus. 2011m. renovuotas statinio fasadas, sutvarky…tos šalia salių lauko aikštelės, atliktas didžiosios salės svečių kambario dalinis remontas, suremontuotos buitinės ir atnaujintos vidinės patalpos. 2012m. atlikti mažosios šarvojimo salės šiltinimo ir sandarinimo darbai, atliktas kavinės patalpų remontas, įrengiant papildomą patalpą, suremontuoti kabinetai, pakeisti baldai. Įstaiga yra įsigijusi ne vieną transporto priemonę, kuria vykdo kliento užsakymus pervežant palaikus. Darbo kokybę pagerino ir įsigyta garso aparatūra, kuria yra tiesiogiai transliuojama gedulinga muzika į visas šarvojimo sales. Įmonės darbuotojai aprūpinti specialia apranga, moderniais darbo įrankiais bei kompiuteriais. Įtaką ritualinių paslaugų verslui turėjo įtakos ir informacinės technologijos, laidotuvių paslaugas jau galima užsakyti internetu. UAB „Grauduva’’ tūri susikūrusi internetinį puslapi www.grauduva.lt kur galima išsakyti pageidavimus, parašyti atsiliepimus ir susipažinti su naujovėmis, teikti pasiūlymus. Šiuo metu vykdomas interneto svetainės atnaujinimas.UAB „GRAUDUVA“ siūlo ir teikia šias paslaugas: tvarko dokumentus, paruošia mirusįjį šarvojimui, atveža į šaldymo patalpą. Parūpina visus reikalingus drabužius, avalynę, karstą, gėles, vainikus, puokštes (kompozicijas atlieka pagal pageidaujamą kainą), užrašo juostas, nekrologus, laikinus paminklus, parengia ir pasako kalbą, organizuoja visą laidotuvių ceremoniją, užsako transportą, giedotojus, muzikantus, fotografą, gedulingus pietus, iškasa duobę, nuomoja sales su artimiesiems skirtais poilsio kambariais, šaldymo patalpas, visą reikalingą šarvojimui atributiką. Sudaro priešlaikines laidotuvių sutartis (be išankstinio apmokėjimo). Perkant karstą, kitas laidojimo prekes ir paslaugas taiko nuolaidas.2.1. Paslaugos struktūra, pasiūla ir kainodara
Paslauga, kaip veiklos sprendžiant tam tikrą kliento problemą procesas, yra sudėtingas reiškinys, turintis painią struktūrą. Todėl net paslaugų vadybos specialistai nėra vienodos nuomonės, koks modelis geriausiai tinka šiai struktūrai atskleisti. Čia daugiausiai bus remiamasi Ch.Gronroos (1990;2000) paslaugų pasiūlos koncepcija, pagrįsta daugiapakopiu paslaugos struktūros modeliu, atspindinčiu jos formavimo lygmenis ir atskleidžiančiu įmonės veikimo būdą tenkinant kliento poreikį. Juo vadovaudamasis teikėjas kiekvieną paslaugą turėtų traktuoti ne tik kaip nuoseklią veiksmų bei technologinių procedūrų seką, kuri būtina tam tikrai kliento problemai išspręsti, bet ir numatyti pateikymo būdą, sąveikos su klientu ypatybes bei teikimo aplinką formuojančius veiksnius, kurių poveikis, beje, ne visuomet išryškėja ir apsiriboja konkrečios paslaugos teikimo momentu,o formuojasi kaip ilgalaikės veiklos padarinys. Taip paslaugos struktūros vadybiniai sprendimai virsta paslaugos pasiūlos formavimu, išryškindami vieną esminių paslaugos savybių – teikimo ir vartojimo neatskiriamumą. Tinkamai sudarytas paslaugos pasiūlos struktūros modelis svarbus ir klientams, ir įmonei bei jos darbuotojams. Jis gali padėti klientui suvokti, kuo konkretaus teikėjo siūlomos paslaugų savybės (atlikimo procesas, procedūros, kokybė, teikimo laikas, vieta, kaina) skiriasi nuo kitų teikėjų pasiūlymu. Darbuotojams jis nužymi veikimo būdą ir santykių su klientais pobūdį. Todėl paslaugos – pasiūlos struktūros modelis turi būti gana konkretus ir suprantamas. (Vengrienė B., 2006).
Paslaugų organizacijos suteiktų paslaugų apimtis priklauso nuo produktyvumo. Tačiau, kaip žinoma, daugelio paslaugų teikimo rezultatas yra kompleksinis (nevienalytis), neapčiuopiamas, nestandartizuotas, todėl išmatuoti produktyvumą sudėtinga. Paslaugų organizacijos teikiamų paslaugų produktyvumo matavimo ypatumą lemia tai, jog kasdien suteikiamas nevienodas paslaugų skaičius. Visa tai rodo, kad paslaugų organizacija, norėdama išvengti veiklos rezultato iškraipymo, turi labai atsakingai parinkti jį atspindinčius rodiklius. Kaina ekonomine prasme yra pagrindinis rinkos subjektų mainų reguliavimo mechanizmas. Ji atlieka daug ir įvairių funkcijų. Nustačius …deramas paslaugų kainas, galima padengti sąnaudas ir gauti pelną, pritraukti ir išlaikyti vartotojus, palaikyti paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą piko ir nuosmūkio laikotarpiais. Šių funkcijų svarba įpareigoja organizaciją skirti deramą dėmesį kainodarai. Keli paslaugų teikėjai gali siūlyti tas pačias paslaugas skirtingomis kainomis, taikyti įvairias nuolaidas ir pan. Daugeliu atveju tai organizacijos valia. Tačiau laisvai nustatyti siūlomų paslaugų kainas gali ne visi paslaugų teikėjai. Tai riboja organizacijos tipas, rinkos struktūra ir veiklą reguliojantys įstatymai. Galima išskirti tris grupes organizacijų, kuriose paslaugų kainas reguliuoja: valstybė, pačios organizacijos, rinka. (Bagdonienė L., Hopenienė R., 2004). Žiūrėti 1 priedas. Paslaugų pasiūlos modifikavimas. Paslaugų teikėjų veiklos aplinka kinta, todėl įmonė buvo priversta pasiūlą modifikuoti. Šiam tikslui buvo pritaikiti šie principai. Išplėsta pasiūla, įvedant naujoves (smuiko, violončelės, vargonų muzikos atlikimą), atsisakant nenaudingų ir nebepaklausių organizacijai paslaugų (dūdų orkestro). A.Palmer (1998) nuomone, paslaugų organizacijos pasiūlą naujovėms reikia praturtinti, kai susidaro bent viena iš šių sąlygų:• Jei pagrindinė paslauga, kurioje specializuojasi teikėjas, pasiekia brandumo stadiją ir palengva pardavimai mažėja;• Jei naujovė gali padėti geriau išnaudoti teikėjo gamybinius pajėgumus, kurių dydis priklauso nuo įrengimų, patalpų, personalo;• Jei naujovė gali padėti subalansuoti pardavimus ir dėl to sumažinti teikėjo konkurencinį pažeidžiamumą, atsirandantį dėl pernelyg mažos pasiūlos;• Jei teikėjas siekia išlaikyti ir plėtoti santykius su vartotojais (naujovės dar labiau pririša vartotojus);• Jei rinką palieka konkurentas. Norint ją užimti, reikia pasiūlyti naujovių, atitinkančių tos rinkos poreikius.o Ch.Lovelock ir L, Wright (1999), remdamiesi 1983 m. D.F. Heaney pateikta produkto inovacijų klasifikacija, išskiria šešis paslaugų naujovių lygius:• Stiliaus pakeitimai – tai interjero, logotipo, darbuotojų aprangos pakeitimas. Stilius keičiamas dažniausiai įvykus esminiams paslaugų organizacijos pokyčiams;• Paslaugos patobulinimas – tai esamos pagrindinės ir papildomų paslaugų savybių, įvertinus naujus rinkos poreikius, pakeitimus;• Paslaugų nomenklatūros išplėtimas – esamos paslaugos papildymas naujomis arba naujų esamos paslaugos teikimo būdų siūlymas;• Nauja paslauga – tai nauja tik konkrečiam teikėjui, tačiau žinoma konkurentams paslauga, siūloma jau susiformavusiam vartotojų kontingentui;• Nauja paslaugų veikla – ji skirta tenkinti tam pačiam vartotojo poreikiui kaip ir rinkoje jau esančios tos pačios paskirties paslaugos. Naujumas – paslaugos teikimo technologija;• Didelės naujovės – visiškai naujos paslaugos naujoms rinkoms. Visiškai naujos paslaugos atsiranda vystantis mokslo ir technikos pažangai;Sėkmingos naujovės teikia ne tik ekonominę naudą. Tai pagerina organizacijos reputaciją, sustiprina vartotojų lojalumą, palengvina kitų organizacijos siūlomų paslaugų pardavimą, padidina organizacijos kompetenciją, būtiną ateities naujovių plėtrai ir sustiprina organizacijos gebėjimus pritraukti naujus esamų paslaugų vartotojus. Ir priešingai: nesėkmingos naujovės blogina paslaugų organizacijos įvaizdį, griauna vartotojų pasitikėjimą, sunkina kitų paslaugų pardavimą, menkina galimybes ištaisyti pasitaikiusias klaidas (Bagdonienė L., Hopenienė R., 2004).2.2. Laidotuvių apeigos ir jų organizavimas tradicinėje bei modernioje aplinkoje
Mirusiojo prausimas. Iškvėpus paskutinį atodusį, pirmiausia mirusiajam užspausdavo akių vokus, kad jis nežiūrėtų ir kitų su savimi neišsivestų į kitą pasaulį. Po to velionį nuprausdavo (Vyšniauskaitė A., 2008). Visoje Lietuvoje mirusiuosius prausdavo vyresnio amžiaus tiek artimieji, namiškiai, tiek svetimi žmonės, kaimynai. Nors kai kuriose apylinkėse vyravo nuomonė, kad prausti mirusijį būtina svetimam. Kaimuose būdavo neturtingų moterėlių, kurios prireikus šią pasla…uga atlikdavo. Už nuprausimą užmokesčio neimdavo, nes tai laikė pagalba velionio artimiesiems. ( Račiūnaitė R., 2004).
(Garnevičiūtė R., 2010, p. 23) teigia tai, kad mirusiems suteikiamas tam tikras grožis, yra natūralu visoms visuomenėms ir visada. Jos pastebėjimai, kad visuomenė visada stengėsi pergalėti natūralios mirties, irimo socialinį bjaurumą, kad išvengtų nemalonaus kūno matymo, kuris neteko visų savo ženklų ir pats nustojo būti ženklu, kartu visiems dalyvaujantiems primindamas jų pačių simbolinį irimą. Šiais laikais dar nesistengiama mirusiųjų padaryti panašių į gyvuosius, mirusiems nėra daromas koks nors ypatingas tualetas, ar uždedami akiniai, minimalius pagražinimus atlieka morgo sanitaras. Šiandieną įmonė gali pasiūlyti klientui naują kūno paruošimo – balzamavimo paslaugą. Lietuvoje tanatopraktika yra nauja profesija. Tai žmogaus palaikų specialus paruošimas, audinių cheminis fiksavimas ir konservavimas, ir visa tai atlieka turintis patirties įmonėje dirbanti sanitaras. Šarvojimas. Dabartiniu laiku vis rečiau žmonės šarvoja mirusiuosius namuose, nors atokiuose kaimuose ši tradicija išlieka gyva ir nepakitusi, tačiau tokiuose kaimuose, miesteliuose, kurie yra visai greta didmiesčių, dažnai pasinaudojama mieste specialiai įrengtomis šarvojimo salėmis. Juo labiau, jei vaikai išsikėlę iš kaimų gyventi į miestus, o karšinamuosius senelius, tėvelius pasiima pas save, tai ir laidotuvės suruošiamos ne kaimo sodyboje, bet miesto šarvojimo salėse. Tokiu atveju tik kūnas palaidoti vežamas į gimtąją žemę. Jaunesnieji gyventojai mielai naudojasi šiuolaikiniais patogumais, kad kuo mažiau būtų rūpesčių ir vargo su mirusiojo palaidojimu, nes tai gali padaryti specializuoti paslaugų centrai. Senieji gyventojai mieliau laikosi senesniųjų tradicijų ir mirusįjį šarvoja savo namuose. (Kašinskas V., 1997).Garnevičiūtė sako, kad kaimo vietovėse mirusieji dar yra šarvojami savo namų patalpose, bendruomenės namuose įsikūrusiuose sovietmečio kultūros namų pastatuose, naudojasi šarvojimo salėmis, įrengtomis bažnyčių rūsiuose (Garnevičiūtė R.