Lietuvos paežerėse išplito pavojinga liga. Lietuviai užsikrėtė “šašlykų virusu”! Kiekvieną vasaros savaitgalį miestiečiai pasibalnoja savo mašinas ir pasiėmę šašlykines, kibirėlius mėsos iš “Maximos” bei kečupo lekia prie kokio nors vandens telkinio. Įdomus reiškinys. Turbūt verta panagrinėti jo priežastis, eigą ir pasekmes išsamiau.
Taigi svarbiausias atributas čia – šašlykai. Nesu didelė mėsos gerbėja, todėl man mįslė, kodėl kepinant vos ne 30 laipsnių karščiui, kažkam dar norisi karštos mėsos. Bet čia jau skonio, skrandžio pajėgumo bei svorio kategorijos reikalas.
Kur kas labiau nei kiaulyčių ir karvyčių žudymas man rūpi vaizdas paežerėse. Įsivaizduokit situaciją: viešas pliažas, kas keli metrai po automobilį, o prie jo po šašlykinę. Mašinos riogso prie pat vandens, vairuotojams nesigilinant į gamtosaugininkų draudimus statyti transporto priemones jų ratus įmerkus į ežerą. Kažkas plauna automobilį… Murzinas putotas vanduo apsupa pakrantėje krykštaujančius vaikus… Po pliažą bėgioja didžiulis šuo, kuris nepasigėdina nusilengvinti labiausiai matomoje vietoje. Pieva, kurioje guli poilsiautojai, iš visų pusių apsupta netvarkingų “šašlykininkų” paliktomis šiūkšlėmis: čia galima rasti visko nuo plastmasinių indų iki padangų. Bet baisiausia, kad kiekviena besiilsinti kompanija jaučiasi turinti teisę kuo garsiau klausytis savo mėgstamos muzikos (dažniausiai rusiškos). Ir skamba pliažas nuo dainų, kurios susilieja į vientisą erzinantį triukšmą, nepaliekantį galimybių pailsėti žmonėms, ieškojusiems gamtoje ramybės ir paukštelių čiulbėjimo. Bet šašlykų kepėjams reikia ne tik klausytis muzikos, bet dar ir susikalbėti. O pabandyk perrėkti tokį triukšmą… Nenuostabu, kad kas antras žodis necenzūrinis.
Štai tokia mūsų tautos kultūra. Gal kiek pagražinau, nes esu labai pikta po dienos pragulėtos šašlykinių dūmų apsuptyje. Tik nesupraskit manęs neteisingai, aš iš tiesų neturiu nieko prieš gyvūnų valgymą ir prieš poilsį gamtoje, bet… nuo vaikystės buvau mokoma mylėti ir gerbti gamtą bei kitus žmones. Kiekvieną šiukšlytę susirenku ir vežu į miestą išmesti į tam skirtą konteinerį, nepalieku degančio laužo, neardau skruzdėlynų. Į gamtą važiuoju pailsėti nuo triukšmo ir nuo kasdienybės. Nėra man vasarą didesnio malonumo, kaip žvejoti, grybauti ar verti žemuoges ant smilgos… Todėl norėčiau paprašyti visų šašlykų kepėjų: gerbkim vieni kitų poilsį. Juk net miške mes esame žmonės, todėl būkim kultūringi. Tiesiog gyvenkime draugiškai.
Comments are closed.